Netvarka

Šį Malatestos parašytą straipsnį perėmėme iš Ženevoje leidžiamo leidinio Le Réveil Communiste-Anarchiste gegužės 22-osios numerio. Kaip jau minėjo Bertoni, jame paaiškinama, kaip kai kurie maksimalistai (bolševikai) prieš save nebemato nieko daugiau nei jėgos klausimą.

Jėga tėra tik priemonė. Ji yra būtina kovoje prieš galingųjų tironiją. Visuotinis maištas prieš šią tironiją ir sukuria tai, ką vadiname revoliucija.

Toks revoliucinis požiūris mus aiškiai atskiria nuo tolstojininkų. Tačiau anarchistų požiūriu, revoliucija nėra skirta tam, kad būtų įsteigta nauja vyriausybė, t.y. nauja tironija.

Bolševikai ir individualistai galėtų paprieštarauti, jog turėtume gintis ir nuo silpnųjų masės tironijos.

Jie sako, kad dėl žmonių apatijos, dėl jų neišmanymo, išankstinių nusistatymų bei rutinos jie turėtų būti ginami nuo savo pačių bestuburiškumo.

Tačiau taip pat samprotauja ir bet kuri kita valdžia. Lengva visus pasmerkti vergovei vien dėl to, kad tarp jų sutinkame visiškų kvailių. Tačiau šioje masėje visada yra ir protingų žmonių, kurie nedaug ką išmano vien dėl to, kad neturėjo progos mokytis. Tarp jų visada sutiksime ir narsių bei kuklių.

Skelbdami priešiškumą bet kokiai valdžiai šiuo paprastu posakiu nenorime pasisakyti nei prieš kieno nors protinius ar techninius pranašumus, nei prieš moralinį kieno nors paveikumą. Visada atsiras daugiau iniciatyvos turinčių žmonių, o taip pat ir tų, kurie leisis vedami kitų. Propaganda ir švietimas yra priemonės, kurias taikome siekdami „primesti“ savo idėjas masėms – masėms silpnųjų. Tačiau esame prieš bet kokią valdžią, kuri neišvengiamai bus primesta per prievartą. Mums revoliucija tėra priemonė gintis, o ne engti kitus.

Prie Malatestos straipsnio pridedu laišką, kurį vienam bendražygiui rašiau 1915-ųjų spalį, ir kuris jo niekada nepasiekė dėl tuo metu vykusių įvykių. Aptikau jį tarp savo raštų. Dalis jo yra susijusi su toliau keliamais klausimais.

***

Tiek anarchistai, tiek ir socialistai yra vienodi buržuazinės visuomenės priešai. Tiek vieni, tiek ir kiti siekiame panaikinti kapitalizmą – žmonių tarpusavio išnaudojimą. Siekiame, kad gamtiniai bei darbo sukurti turtai patenkintų kiekvieno žmogaus poreikius o ne vis labiau sotintų tuos, kurie užgrobę gamybos priemones. Tiek socialistai, tiek ir anarchistai, siekiame kad žmonės nustotų gyventi kitų kančios sąskaita, kad nustotų būti vieni kitus rijančiais vilkais, ir kad visuomenė visiems užtikrintų kiek įmanoma didesnę gerovę, kiek įmanoma aukštesnį materialinį, moralinį ir intelektualinį išsivystymą.

Mes, anarchistai ir socialistai, iš esmės siekiame to paties, ir nors dažnai ir atrodome kaip didžiausi priešai, iš esmės esame broliai.

Tačiau kaip pastebi Zibordi, mes skiriamės priemonėmis sugriauti ir būdu atstatyti.

Būtent. Tačiau turėtume aiškiai pasakyti, apie kokias priemones kalbame ir kokiu būdu ketiname įvykdyti socialinius pokyčius bei įgyvendinti savo idealą.

Mes, anarchistai, visi arba beveik visi esame įsitikinę, jog prievarta grįsta buržuazinė visuomenė nesugrius be griežtų proletarų smūgių pagalbos. Dėl to mūsų tikslas yra tiek morališkai, tiek materialiai pasiruošti pergalingam sukilimui.

Mus neteisingai kaltina tuo, jog kiekvienu atveju stengiamės išprovokuoti streikus, neramumus bei žiaurius konfliktus. Mes norime laimėti, ir šiuo požiūriu neturim jokio intereso eikvoti tiek savo, tiek proletarų jėgas. Nepaisant policijos laikraščiuose skleižiamų melų, visi žino, jog per kruviniausius pastarojo meto epizodus nebuvo nė vieno atvejo kai konfliktas nebūtų buvęs sukeltas neišprovokuotos viešojo saugumo jėgų agresijos, ar net iš anksto jų suplanuoto nužudymo.

Mūsų požiūriu, vildamiesi ir pasitikėdami visuotiniu bei galutiniu judėjimu, siekiame vengti paskirų konfliktų. Vengdami jėgų švaistymo, siekiame metodiškai pasiruošti taip, kad užtikrintume sau pergalę.

Tačiau visa tai nereiškia, kad turėtume gęsinti vis išnyrančius visuotinio įniršio protrūkius. Istorija yra vedama mus pranokstančių veiksnių, tad negalime tikėtis, jog ji lauks mūsų pritarimo. Ir toliau besiruošdami kovoje mes siekiame veikti kaskart kai atsiranda proga tai daryti, ir iš kiekvieno spontaniško sąmyšio stengiamės ištraukti kuo daugiau naudos išlaisvinančio sukilimo labui. Taip pat, kadangi esame įsitikinę, jog nei parlamentas, nei kuri kita valstybinė institucija iš principo negali tapti išlaisvinimo organu, o kiekviena buržuazijos režime įvykdyta reforma tegali išsaugoti ir net sustiprintį šį režimą, esame griežtai priešiški dalyvavimui rinkiminėse kovose, taip pat kaip ir bet kokiam bendradarbiavimui su viešpataujančia klase. Mes norime pagilinti prarają, skiriančią proletariatą nuo bosų, ir taip paaštrinti karą tarp klasių.

Dėl šių priežasčių esame priešiški socialistams reformistams, tačiau iš esmės galėtume sutarti su tais, kuriuos vadiname maksimalistais. Iš tiesų vienu metu atrodė, kad tarp mūsų ir vadinamųjų maksimalistų išsivystė artimi bendradarbiavimo ryšiai. Vėliau santykiai tarp mūsų tapo įtempti – labiausiai dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau abejojame jų revoliucingumo nuoširdumu. Nepaisant absurdiško siekio būti išrinktiems parlamente vos pareiškus, jog nėra nieko, ką jame būtų galima padaryti, tikėjome gerais leidinyje Avanti! bei rinkiminių susitikimų metu išreikštais šių žmonių ketinimais. Tačiau po to įvyko tai, kas įvyko… Ir ėmėme dvejoti, ar visa revoliucinė ugnis jiems nebuvo tik praeinamas etapas arba net paprasčiausias rinkiminis triukas.

Bet kokiu atveju, jei norės veikti, socialistų vadai visada žinos, jog neliksime jų užnugaryje. Tačiau iki tol norėtume kreiptis tiesiogiai į jaunimą ir į socialistines mases – į tuos, kurie iš tiesų siekia revoliucijos.

***

Pereikime prie klausimo apie tai, ką norėtume padaryti įvykus pergalingam sukilimui.

Tai yra esminės svarbos klausimas, nes mūsų anarchizmą iš esmės ir apibūdina būdas atstatyti, iš esmės skiriantis mus nuo socialistų. Pats sukilimas kaip naikinimo priemonė nėra svarbiausia, nes iš principo anarchistu gali būti ir pacifistas – taip pat kaip socialistu gali būti tas, kuris siekia sukilimo.

Sakoma, jog anarchistai yra antivalstybininkai, ir tai yra tiesa. Tačiau kas iš tiesų yra valstybė? Valstybė yra tūkstančius interpretacijų iššaukiantis žodis, o mes norėtume kalbėti aiškiai ir nesukelti jokių abejonių.

Nors tai gali nuskambėti keistai tiems, kurie nėra giliai susipažinę su pamatiniais anarchizmo samprotavimais, iš tiesų tai socialistai siekia prievartos, o mes, tuo tarpu, esame prieš ją visada, išskyrus tuos atvejus, kai ji yra būtina norint apsiginti nuo kito žmogaus prievartos. Šiandien mes pasisakome už prievartą kaip priemonę, kuri yra būtina siekiant nugalėti buržuazijos prievartą. Rytoj pasisakysime už prievartą tik tuo atveju, jei kas nors norės prievarta primesti mums netinkamą būdą gyventi. Tačiau mūsų idealas – anarchija – reiškia visuomenę, grįstą laisvu bei savanorišku susitarimu tarp laisvų individų. Mes esame prieš valdžią, nes pastaroji tikrovėje visada tėra mažumos prievarta prieš daugumą. Tačiau prieš valdžią būtume net ir tuo atveju, jei ji reikštų tai, ko siekia demokratai – daugumos prievartą prieš mažumą.

Socialistai, tuo tarpu, pasisako arba už diktatūrą, arba už parlamento valdžią.

Diktatūra, net jei jai suteikiamas „proletariato“ vardas, reiškia absoliučią partijos valdžią, o tiksliau – absoliučią valdžią jos vadų, norinčių visiems primesti savo konkrečią programą, tuo pačiu teigiant, jog ši nėra grįsta jų pačių interesais. Diktatūra visada dedasi esanti laikina, tačiau kaip ir bet kokia kita galia, ji yra linkusi tęsti bei plėsti savo viešpatavimą. Galiausiai ji arba išprovokuoja maištą, arba įtvirtina engiantį režimą.

Mes, anarchistai, negalėtume pasisakyti už tokį dalyką, nes esame bet kokios diktatūros priešininkai. Diktatūros režimui besiruošiantys socialistai yra priversti užtikrinti, jog valdžia atitektų geriems žmonėms, nes jei žmonės yra pasiruošę paklusti, tai visada išlieka rizika, jog jie paklus tokiems pat, prie kokių yra pripratę – t.y. patiems blogiausiems.

Lieka parlamentas, arba demokratija.

Tokiame trumpame straipsnyje negalėtume iš naujo išdėstyti parlamentarizmo kritikos bei parodyti, kodėl parlamentas niekada nesugebėtų išpildyti rinkėjų poreikių bei siekių, ir kodėl jis visada būtinai sukurs atskirą politikų klasę, kurios interesai ženkliai skirsis, o dažnai bus ir absoliučiai priešingi žmonių interesams.

Tačiau net jei pasitvirtintų pati geriausia ir utopiškiausia demokratų hipotezė, teigianti, jog deputatai galėtų atstovauti rinkėjų daugumos valią, mes vis tiek nepripažintume šios daugumos teisės įstatymų, o kitaip tariant – brutalios jėgos dėka primesti savo valią mažumai.

Bet ar dėl to mes išsižadame bet kokios organizacijos, koordinacijos, pasidalijimo bei funkcijų delegavimo?

Visai ne. Mes suprantame neaprėpiamą pilietinio gyvenimo kompleksiškumą ir dėl to neketiname atsisakyti nei vieno civilizacijos privalumo. Tačiau mes siekiame, jog viskas – net ir keletas būtinų laisvės apribojimų – būtų pasiekta laisvu susitarimu. Nė vieno žmogaus valia neturėtų būti paveikta kito jėgos. Ji turėtų būti pilnai nulemta kiekvienam būdingo intereso gyventi kartu ir nuo žmogaus valios nepriklausomų gamtinių dėsnių.

Laisvos valios idėja socialistus gąsdina. Tačiau ar ne valia nulemia viską kas priklauso žmonėms? Tokiu atveju galėtume paklausti, kodėl vienų žmonių valia yra svarbesnė už kitų? Ir kas nuspręs, kuri iš jų turėtų vyrauti? Brutali jėga? Tas, kurį saugo pakankamai stiprus policijos dalinys?

Esame įsitikinę, jog susitarimą bei geriausią įmanomą socialinio gyvenimo formą pasiekti galėsime tik tada, kai nė vienas žmogus negalės primesti savo valios kitam jėga, ir kai kiekvienas, vedamas tiek būtinybės, tiek ir broliškos dvasios, bus priverstas ieškoti būdų suderinti savo ir kitų žmonių troškimus. Leiskite pateikti pavyzdį: savo mokinius mušti bei lazdos pagalba paklusti priversti teisę turintis mokytojas niekada nebus priverstas vadovautis savo galva ir mėginti suprasti savo mokinius, kadangi pastarieji visada tebus paprasčiausi laukiniai; tačiau mušti nei norintis, nei galintis mokytojas visada sieks būti mėgiamas ir galiausiai toks ir bus.

Mes esame komunistai, tačiau atsiribojame nuo bet kokio komunizmo per prievartą. Toks komunizmas ne tik kad pažeistų mums taip brangią laisvę, stokodamas broliško varžymosi jis ne tik kad nesukurtų nieko gero, bet tuo pačiu, tegalėdamas kliautis steriliais bei piktybiškais biurokratijos veiksmais, galiausiai privestų prie antikomunistinio maišto ir tokių aplinkybių dėka veikiausiai pateisintų buržuazijos režimo atstatymą.

***

Ar šie programiniai skirtumai tarp mūsų ir socialistų padarys mus priešais sekančią dieną po revoliucijos? Ar jie privers anarchistus, kurie veikiausiai bus tik mažuma, ruoštis naujam prievartiniam sukilimui prieš socialistus?

Nebūtinai.

Anarchija, kaip jau esame minėję, negali būti įtvirtinta jėga, ir mes negalėtume norėti primesti savo pasaulėžiūros kitiems tuo pačiu nenustodami būti anarchistais. Tačiau mes, anarchistai, norime gyventi anarchiškai tiek, kiek tai leidžia išorinės sąlygos ir mūsų pačių gebėjimai.

Jei socialistai pripažins mūsų laisvę į propagandą, organizaciją bei eksperimentaciją, ir jei jie nevers jėga paisyti jų įstatymų kai sugebėsime gyventi be jų, tokiu atveju nebus jokios priežasties aršiam konfliktui.

Kartą atkariavus laisvę ir visiems leidus naudotis gamybos priemonėmis, Anarchijos triumfo sieksime tik savo idėjų svarumo pagalba. Iki tol visi galėsime savaip varžytis dėl didesnio bendro gerbūvio.

Tačiau jei socialistinė vyriausybė pasitelks policininkų jėgą tam, kad pažabotų nepaklusniuosius savo viešpatavimui… tuomet kilsim į kovą.

Errico Malatesta,

1915-ųjų spalio 5, Serbija

***

Brangus bendražygi,

Vos prieš keletą dienų gavau jūsų laišką, siųstą rugsėjo 12 dieną. Norėčiau pratęsti mūsų diskusiją. O be to aš esu kaime vidury kelionės ir šiuo metu neturiu ką veikti. Idant nešvaistyčiau laiko veltui, ėmiausi rašyti. Šiuo metu viskas atrodo ramu, tačiau balkanų įvykiai gali greitai įgauti pagreitį. Gali būti, kad kai gausite šį laišką aš jau būsiu persidirbęs gydydamas sužeistuosius.

Kalbėsiu tik apie tuos dalykus, kurie man jūsų laiške pasirodė stokojantys aiškumo. Dėl viso kito mes puikiai sutinkame. Akivaizdu, kad negyvename reliatyviame pasaulyje. Dažnai žmonėse aptinkame absoliutumo pojūtį, kuris juos veda sektarizmo link ir nuolat tolina nuo supratingumo. Prancūzijoje visas mūsų pradinis mokymas yra grįstas užtikrintumu. Tai prilygintina tam tikram katekizmui, kurio dievybė yra Mokslas. Tikrasis mokslas „savo dėsnius“ mums atveria tik kaip apytikrius santykius tarp įvairių reiškinių. Aukštesniojo išsilavinimo privalumas yra tai, jog pastarasis suteikia tam tikrą reliatyvumo sampratą. Vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos būtina pakeisti, yra švietimas. Tačiau vaiko dvasia yra trikdoma ir viliojama dvejonių. Dėl to mokymąsi derėtų tęsti pakankamai ilgai, kad vaiko dvasia turėtų laiko pasiruošti tikresniems tikrovės aspektams (tiems, kuriuos žinome patys) įgaudama kritinio vertinimo gebėjimus. Mažųjų žmonių mokymą nutraukti vos sukakus dvylika – mokymą, kurio dažniausiai nesudaro nieko daugiau nei prašymas atsiminti daugybę faktų – akivaizdžiai nepakanka.

Kalbant apie socialinius reiškinius užtikrintumas pasiekiamas dar sunkiau nei gamtinių reiškinių atveju. Prieš save aptinkame tik tikimybes ar net galimybes. Tačiau tokio užtikrintumo pakanka tam, kad galėtume veikti. Dvejonė tebūtų lengvas ir apgailėtinas dalykas, jei ji užkirstų kelią veiksmui. Mums pakanka vilties. Taigi, totalus tikrumas nėra būtinas veiksmui. Viltis tuo pačiu reiškia ir dvejonę, tačiau ne absoliučią, bet reliatyvią dvejonę.

Idealizmas tėra sentimentali viltis. Nederėtų peikti tų, kurie gyvena šiuo jausmu. Gyventi kokia nors viltimi yra viena iš laimės formų. Akių dumimas nieko negali tam padaryti. Tačiau aš iš savo propagandos idealizmo daryti vengiu, nes kiek nedaug yra tokių, kurie gali keliauti ir, kartą išmušti iš savo skurdaus kelio, nebesugrįžti ten pat. Visiems išdėstau savo idėjas ir savo idealą. Leidžiu kiekvienam pasiimti tai, ko jam iš jų reikia. Tačiau jei kas nors kreipiasi tiesiogiai į mane, turiu polinkį tokį žmogų atstumti. Nenoriu, kad mano asmeninė įtaka priverstų jį daryti daugiau nei jis pats gali, ir kad taip aš priartėčiau prie jo paties silpnybių.

Idealai turi būti ne primesti, bet priimti. Tačiau jūs sakote, jog tam, kad jie būtų įgyvendinti, privalu primesti savo valią. Aš nesu tokios nuomonės – arba šį pasakymą reikėtų paaiškinti išsamiau. „Nei įsakinėti, nei paklusti“ nereiškia „nenorėti“. Tam, kad įgyvendintume savo idealą, ar netgi tam, kad prie jo artėtume, privalome dėl jo kautis. Kadangi jį jaučiame ir jo stipriai trokštame, esame priversti įveikti visa kas užkerta kelią mūsų siekiams. Bet ar tai yra tas pats kaip kažką suvaržyti? Ar tai reiškia primesti savo valią kitiems? Kautis prieš prievartą ir tironiją, kautis prieš autokratiją, kautis prieš vokiečių militarizmą, reiškia kautis prieš suvaržymą. Nevyniokime žodžių į vatą, nes šiuo atveju kalbame kuo nuoširdžiausiai – nesakykime, kad norime suvaržyti tironus. Prievartą pripažįstu tik prieš stipriuosius, kurie naudojasi savo jėga – tik prieš bet kokią valdžią.

Pasikartosiu – privalome suprasti, kas norima pasakyti. Silpnuosius ir save pačius ginti nuo valdžios nereiškia būtinybės užsipulti bet kokį vieno pranašumą prieš kitus. Tai būtų beprasmiška, kadangi mano manymu tikrasis pranašumas neturi nieko bendro su tironija – nebent pavydiesiems. Aš pripažįstu stipresniųjų (turiu omenyje savo intelektu pranašesniųjų) įtaką prieš silpnuosius. Tačiau šis pripažinimas nereiškia, jog sutinku, kad silpnesnieji būtų jų pavergti, kad būtų panaikinta jų laisva valia ir kad jie būtų išnaudojami kitų individų labui, kad ir kokie protingi pastarieji bebūtų.

Puikiai suprantu, kodėl vaikams neleidžiame lįsti prie ugnies ar prie šulinio. Tačiau reikalauju, jog jiems būtų paaiškinta kodėl taip daroma, ir jog pamažu juos atpratintume nuo priežiūros būtinybės.

Trumpai tariant, turėtume vengti iš anksto paruoštų formulių, kurias dėl jų tariamo logiškumo taip vertina siauro matymo žmonės. Mano manymu logika žmonėms gali pridaryti pačios didžiausios žalos.

Dėl to aš nesutinku su jūsų darviniška formule, teigiančia, jog „kova reiškia gyvenimą bei stipresniųjų suvaržymą prieš silpnesniuosius“. Darvino teorija gali būti teisinga kai ji taikoma skirtingų rūšių individams, tačiau ji retai galioja tos paties rūšies individams. Lamarko teorija apie prisitaikymą yra neabejotinai artimesnė tikrovei. Kropotkinas yra parašęs gerą knygą apie Savitarpio pagalbą, kurioje jis parodo, jog pastaroji yra pats svarbiausias „kovos už gyvenimą“ elementas.

Leiskite pabaigti keletu žodžių apie rinkėjus, nes tai yra jums svarbi tema. Pripažįstu, jog iškart po rinkimų atidžiai peržvelgiu išrinktųjų sąrašus ir naujus kėdžių pasiskirstymus tarp deputatų – tik tam, kad visa tai kuo greičiau pamirščiau. Ir toliau domiuosi tiek progresu, tiek laisvės idėjų nykimu, tiek reakcija, kurią taip gerai atspindi rinkimų rezultatai. Tačiau labiausiai man rūpi bendras mentalitetas, viešoji nuomonė, o ne patys išrinktieji. Niekas nepasikeistų, jei parlamente atsidurtų šimtu daugiau revoliucionierių (kurie vis tiek būtų pasmerkti tuojau pat nutilti), jei ši sėkmė būtų pasiekta kompromiso, įprastų rinkiminių taktikų arba konkrečių aplinkybių dėka. Man rūpi visuomenės švietimas – išsivadavimo idėjų sklaida. Rinkimus nulemia viešoji nuomonė, o ne atvirkščiai. Rinkimų lapelių mėtymas į urną nesukuria jokios jėgos. Viską nulemia propaganda. Tiek ir tiek tokios ir tokios spalvos deputatų išrenkama todėl, kad jų nori atitinkamos šalies žmonės, dėl to, kad jie turi atitinkamų siekių. Vietoj to kad kliautumėmės išrinktaisiais, turėtume siekti jų išrinkimą skatinančių siekių sunaikinimo. Štai kodėl aš nesidomiu rinkimais.

Viso geriausio.

M. Pierrot

—

Les Temps Nouveaux, 1920-ųjų birželis