Netvarka

Šiuo metu Prancūzijoje pirmuosius žingsnius žengia masinis judėjimas prieš naują darbo kodekso pataisą – vadinamąjį El Khomri įstatymą. Istorija gerai žinoma: ilgesnės darbo valandos, darbdavio ir darbuotojo santykio liberalizavimas (t. y. menkesnė atsakingų inspekcijų „priežiūra“), lengvesni atleidimai, trumpesnės atostogos ir t.t. Profsąjungos ir jas toleruojantys skelbia siekiantys užkirsti kelią šiam įstatymui demonstruodami kovingumą, tačiau iš ankstesnių patirčių – tokių kaip itin plataus masto judėjimas prieš tiesiogiai prieš jaunimą nukreiptą darbo pataisą (CPE) 2006-aisiais – mes žinome, kad šis kovingumas yra tik povyza, siekianti suteikti svorio ateinančioms deryboms. Deryboms, prie kurių šie žmonės vis tiek anksčiau ar vėliau sutiks – nes profsąjungų funkcija tik ir tėra derėtis su tais, kurie norėtų iš mūsų padaryti vergus.

Kiti, tuo tarpu, turi kiek kitokį pasiūlymą: tiesiogiai pulti visą ekonominę sistemą, kuri reikalauja tokių pataisų, nes yra grįsta žiauresniu ar švelnesniu žmonių išnaudojimu. Dėl to dalis judėjime dalyvaujančių žmonių žodžiais ir veiksmais kritikuoja ekonomiką ir jai dirbančią valdžią platindami tekstus, plakatus, tačiau taip pat ir blokuodami mokyklas, universitetus bei gatves, sabotuodami technologines šios sistemos struktūras (tokias kaip bankomatai arba atitinkamų įmonių bei institucijų automobiliai) ir siaubdami politinių partijų bei profsąjungų būstines. Kitaip tariant, daliai judėjime dalyvaujančių žmonių yra aišku, jog problema nėra viena ar kita pataisa, bet išnaudojimu bei dominavimu grįstas socialinis bei ekonominis režimas.

Čia pateikiame vieną skaidresnių su šiuo metu besikuriančiu socialiniu judėjimu susijusių tekstų. Jis buvo platinamas ir viešai perskaitytas kovo 9 d. vykusios demonstracijos metu. Jį platino mokiniai, laikę transparantą su užrašu „Be perstojo šeriame kapitalizmą. Kada jį nudobsim?“ Mokiniai, kurie spėjo suprasti, kokią ateitį jiems paskyrė galingieji, su ar be naujos darbo pataisos.

Netvarka

Mes norime pabaigti apmokamą darbą…

Tam, kad pagaliau galėtume laisvai valdyti savo gyvenimų energiją ir laiką. Kad gyventume pagal sau patiems priklausančius individualius ir kolektyvinius lūkesčius bei poreikius. Dėl to pabaigti apmokamą darbą reiškia nustoti dirbti pagal tuos lūkesčius bei poreikius, kurie priklauso tiktai bosams, įmonėms ir rinkai.

Mes manome, kad darbas – ar jis būtų atliekamas gamykloje, ar biure, ar būtų gerai ar prastai apmokamas, ar jis reikalautų ilgų ar trumpų studijų metų – neišlaisvina niekada.

Priešingai – jis siekia vis labiau užimti mūsų protus ir atitolinti nuo bet kokių mūsų gyvenimuose bei visuomenėse iškylančių etinių klausimų. Jis siekia mus prikaustyti prie išlikimo būtinybės, kas iš tiesų reiškia prikaustymą prie paprasčiausio vartojimo.

Mes norime pabaigti specializaciją

Kas yra specializacija?

Tai daryti tą patį visą savo gyvenimą. Tai žinių monopolis. Tai kiekvieno paskiras užsidarymas savo profesinėje srityje – monopolis, atskirtas nuo visų kitų žinių bei įgūdžių, sutrauktas iki vienos konkrečios srities. Tai susiskirstymas į organizacines kastas (sudarytas iš studentų, menininkų, darbininkų, biurokratų, politikų, mokytojų…).

Mes norime pabaigti specializaciją, nes esame įsitikinę, jog kiekvienas ir kiekviena gali turėti politinę, mokytojo, studento, menininko ar amatininko funkciją tuo pačiu metu. Žydinti visuomenė gali būti organizuojama tik sužydėjusių individų.

Viešpatavimas mokykloje ir darbe

Ar būtume mokiniai, ar darbininkai, ar dėstytojai, kiekvienas kasdien kenčiame nuo hierarchijos. Esame mokomi jos bijoti – bijoti tėvų, bosų, mentų ir t.t.

Tikėtis geresnės ateities mums reiškia sukurti kitokią gyvenimo organizaciją – tokią, kurioje darbas yra įrankis, o ne tikslas. Tai reiškia dvejoti bet kokia viešpatavimo forma. Nes viešpatavimas yra tik tam tikros visuomenės logika, kuri gali būti pakeista solidarumu.

Sprendimas? Bičiuliai yra geriau nei bosai

Mes manome, kad tik patys turėtume priimti sprendimus dėl savo pačių gyvenimų. Dėl to mes kovojame nepriklausomai nuo politinių partijų ir nuo profsąjungų, kurios vos tik gavusios progą ims derėtis su valstybe darbininkų ir studentų vardu. Mes norime organizuotis patys – kartu su savo bičiuliais išmokti perimti gyvenimus į savo rankas ir tai padaryti taip, kad mūsų aistros, mūsų norai ir mūsų poreikiai taptų svarbiausia mūsų veiklos dalimi. Visa tai tam, kad matytume prasmę tame ką darome ir gyvenimuose, kuriuos gyvename.

Mes nesame iš tų, kurie sieks išsaugoti darbo pasaulį.

CLV (Crew virus libertaire)

—

Perimta ir išversta iš Lignes de Force

Sekmadienį, 2015-ųjų spalio 12 d., Paryžiaus priemiestyje Bagnolet, du bičiuliai stabdomi nepažymėto mentų automobilio. Ignoruojami ir dėl to susinervinę mentai nusprendžia patikrinti bičiulių tapatybes. Bičiuliai atsisako ir yra jėga išvežami į komisariatą. Sulaikymas už viešosios tvarkos pažeidimą ir pasipriešinimą pareigūnui. Po 48 val. sulaikymo bičiuliai vežami į teismo sulaikymo salę. Kadangi didesnėje grupėje mentai labiau pasitiki savimi, bičiuliams tenka kęsti įžeidinėjimus, o viena iš jų yra smaugiama diržu ir mušama. Teismą jie galiausiai pasiekia po 4 valandų ligoninėje su sužeidimais nosyje, daugybe sumušimų ir 8 siūlėm galvoje.

Teismo metu bičiuliai atsisako klausytis teisėjos paistalų ir atsisako atsakinėti į klausimus. „Gerai kad ne visi yra tokie kaip jūs“, sako ji. Nors byla ir tuščia, ji vis tiek nusprendžia atkeršyti. Kadangi vienas iš bičiulių neturi dokumentų, o kita – atsisako pateikti tapatybę, teisėja nusprendžia viską atidėti iki lapkričio 25 d. ir paskiria vienam iš bičiulių išankstinį sulaikymą Fleury kalėjime. Kitas bičiulis paleidžiamas, tačiau vos išėjęs pro salės duris suimamas dar 48 valandom. Jis paleidžiamas sekančią dieną, iš viso mentų rankose išbuvęs 112 val.

Bičiulė Lucile, kurios teismas įvyko lapkričio 25 d., vis dar uždaryta Fleury kalėjime. Žemiau pateikiamas teismo proceso aprašymas.

*

Vieno iš daugybės įspūdingų Teisėsaugos maskaradų metu Lucile gavo 3 mėnesius kalėjimo su sulaikymo pratęsimu.

Šį trečiadienį teismo salė buvo pilna. Bičiulės palaikyti atvyko apie 50 žmonių. Mentai taip pat pasirodė gausiai – šalmuoti CRS [viešosios tvarkos policija, vert. past.], uniformuoti, civiliai, su ginklais diržuose, ir kiti saugumo veikėjai.

Teisėja, tokia pat šmaikšti kaip ir pirmo proceso metu spalio 14-ąją, nusprendžia mus įspėti, jog menkiausio „neramumo“ atveju ji evakuos salę taip pat kaip pirmąjį kartą.

Teismas prasideda, advokatė pamini kaltinimų nebuvimą – sprendimo metu visa tai bus ignoruojama. Teisėja perskaito mentų versijas. Lucile yra kaltinama be kitų dalykų jiems sakiusi „jūs esat kekšės, jūs dėvite kekšių uniformas, gauja šunų“, ir atsisakiusi pateikti pirštų atspaudus. Teisėjai ji atsako, kad žodžio „kekšė“ kaip įžeidimo ji nevartoja, kad, skirtingai nei mentų atveju, ji neturi nieko prieš prostitutes, ir kad iš tiesų ji vartojo žodį „pakalikas“. Apie atspaudus Lucile pareiškė, jog nemato jokio reikalo duoti savo duomenų, nes patikrinimas buvo be priežasties, ir jog jų neduotų bet kokiu atveju, nes ji yra prieš sekimą.

Toliau išklausomas didesnės algos siekiantis mentas, trykštantis pasitenkinimu žinant, kokie čia svarbūs jo žodžiai. Salėje atsakoma į kiekvieną jo inkštelėjimą. „Supraskite, šie du žmonės mums sakė, kad policijos gretose yra labai aukštas savižudybių kiekis, o tai tikrai sunku girdėti.“ Teisėja jo paklausia: „Tad jūsų nusiskundimas yra moralinio pobūdžio?“ „Taip.“ „Oooooooo“, atsako jam užjaučianti teismo salė. Nuopisa mentas.

Toliau tęsiama klausimais apie teisiamosios asmenį. Lucile atsako: „Neketinu atsakyti į šį klausimą, nes nesuprantu, kuo mano asmenybė susijusi su visu šiuo reikalu.“ Teisėja pasiūlo Lucile paaiškinti nuo teismo pradžios vartotas „sąvokas“ tam, kad geriau suprastų bičiulės įsivaizdavimus apie „visuomenę“. Lucile neturi jokio noro kalbėti apie savo politinius įsitikinimus šio teismo metu, kadangi ji paprasčiausiai atsisakė pateikti tapatybės duomenis ir pasipriešino mentų prievartai.

Atmata prokuroras pasiūlo 3 mėnesius kalėjimo su sulaikymo pratęsimu, kadangi abejonės dėl Lucile tapatybės verčia manyti, jog tai vienintelė „taikytina ir veiksminga“ priemonė. Kaip tik tuo metu vienas įpykęs bičiulis palieka salę ir sąmyšio akimirką teisėja nutraukia posėdį. Nemažai žmonių palieka teismo salę ir koridoriuje aptinka mentų apsuptą ir antrankiais rakinamą bičiulį. Žmonės ima pykti, išeidinėjant iš salės apsikeičiama pirmaisiais smūgiais. Mentai traukia elektrošokus, jais grąsina ir panaudoja, keletas žmonių prispaudžiami prie grindų. Po keleto minučių mentų iškrovos bičiuliai išstumiami prie teismo pastato slenksčio. Viduje visi juodaskverniai pasislėpė savo kulisuose.

Teismas tęsiamas advokatės skundais. Patikrinimas neturėjo jokios priežasties, „du gobtuvais prisidengę asmenys apžiūrinėja pastatą“ nėra pakankamas motyvas, daugybė smūgių ir įžeidimų sulaikymo metu. Įžeidinėjimai dėl bičiulės išvaizdos, smūčiai antrankiais per veidą, kurių rezultatai pažymėti daktarų kolaborantų ataskaitoje. „Atleiskite už tokį išsireiškimą, tačiau ši byla yra tiesiog bjauri“.

Ar turite ką pridurti? Taip, jei siunčiate mane atgal į kalėjimą, ačiū iš anksto už nurodymą panaikinti man skirtą kontrolę (Lucile kalėjimo darbuotojų tikrinama kas 2 val., net ir naktį, ir visa tai – teisėjos paliepimu. Iš pradžių patikrinimai vykdavo kas valandą, tačiau jie buvo praretinti po daugybės Lucile prašymų.)

Prieš pat nuosprendį teisėja sužnabžda kažką vienam iš mentų ir esame tuojau pat apsupami penkiolikos pirštiniuotų mentų. Dabar jau aišku, kad nuosprendis mūsų netenkins. Ir iš tiesų – 3 mėnesiai su sulaikymo pratęsimu, o mes jėga išvaromi policijos. Nepatenkinti tuo kad vis dar esame prie teismo pastato, šmitai mus nustumia iki metro (apie 400m nuo teismo pastato), nes, mat, negalime likti prie jo dėl įsigaliojusios nepaprastosios padėties. Metro apsauga atidaro mums vartus kad nereikėtų peršokinėti, ko dėka daugybė kitų žmonių gali be vargo nemokamai įeiti į metro.

Nebūsime laisvo tol, kol paskutinis teisėjas nebus pakartas paskutinio mento žarnomis. Tegul dvėsta teisėsauga!

P.S. Rašymo metu turime rimtą pagrindą manyti, jog teisme sulaikytas bičiulis vis dar yra uždarytas…

—

Iš Indymedia Nantes

*

Žemiau pateikiamas Lucile laiškas iš Fleury moterų kalėjimo, parašytas prieš lapričio 25 d. teismą.

Nuo šių metų spalio 14 d. aš esu laikoma Fleury moterų sulaikymo centre. Čia laukiu atidėto teismo už „viešosios tvarkos pažeidimą“. Posėdis numatytas lapkričio 25 d. Bobigny teismo salėje.

Aš esu čia dėl to, kad kartu su draugu buvome be jokios priežasties (jei pretekstas būtų buvęs mūsų odos spalva, o ne gobtuvai, galėčiau sakyti, jog sulaikyti buvom dėl savo veidų) sulaikyti savo menka galia patenkintų patruliuojančių mentų. Manydami, jog turime teisę naktį vaikščioti gatvėmis ir nebūti kamantinėjami, priremti prie sienos ir jėga iškratyti, mes pasipriešinome šiam patikrinimui. Tai mums davė 48 valandas pažeminimų, psichologinių kankinimų ir fizinės prievartos sulaikymo metu Bagnolet komisariate. Kas liečia mane, teisėsauga jau palaimino mano budelius, kurie tęsia savo purviną darbą smaugti bet kokį nepaklusnumą. Nepasitenkinę tuo, kad buvau uždaryta į narvą dėl abejonių dėl mano tapatybės, teisėja davė nurodymus dar pabloginti mano gyvenimą viduje (dėl to kad buvau paskelbta „linkusia į smurtą“, man taikomas ypatingas stebėjimo režimas).

Manęs tai nestebina. Žinau, kaip vyksta sprendimai dėl „viešosios rimties pažeidimo ir pasipriešinimo“, ar dėl kitokio pobūdžio „išpuolių prieš pareigūną“. Visais šiais atvejais mentų žodžiai – mentų, kurie siekia įtvirtinti savo valdžią ir/arba pasididinti algą ir/arba užglaistyti „persistengimus“ – veikia tik prieš mus. Žinau, ko tokiais atvejais būna verti mūsų žodžiai. Žinau, kad teisėsauga ir mentai žengia koja kojon tam, kad mus parklupdytų. Kad teisėsauga visada pateisins savo ginkluotų pakalikų rankomis skleidžiamą valstybės terorą. Valstybė nelaukia išpuolių tam, kad galėtų terorizuoti savo gyventojus – terorizuoti tuos, kurie miršta nuo policijos smūgių, mirusius sulaikymo metu, mirusius ant valstybinių sienų… Skirtumas tas, kad valstybė nešauna į minią. Ji imasi vargšų, užsieniečių, nepaklusniųjų…

Taigi, nesu nei nustebusi, nei pasipiktinusi dėl to, kas man nutiko, ir nesitikiu nieko iš teisėsaugos. Skirtingai nei kitiems, man pasisekė jog vis dar esu gyva, ne viena, sveika ir vis dar stovinti ant kojų. Mano ryžtas neužgeso ir aš dėkoju visoms bei visiems, kurie man išreiškė savo solidarumą, visoms ir visiems, kurie mane vienaip ar kitaip palaiko. Savo mintis skiriu tiems ir toms, kurie buvo sunaikinti tų, kurie turi valdžią, ir tų, kurie nori ją užkariauti. Taip pat jas skiriu visoms toms ir tiems, kurie kasdien kovoja prieš jų brutalumą, už pasaulį be jokio viešpatavimo, už laisvę.

Su įniršiu,

Lucile.

—

Iš Indymedia Nantes

Kavinių terasose driekiasi užkloti mirusiųjų kūnai. Siaubas apima galvojant apie koncerto salėje įvykusias skerdynes. Neįmanoma net įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis koncerto lankytojai. Viskas atrodo taip siurealistiška. Paprasčiausio koncerto pasiklausyti atėję žmonės vienas po kito krito kaip musės, kartu su stovėjusiais greta. Tam kad išliktų, kad išgelbėtų savo skūrą, jie buvo priversti slėptis po lavonais ir šliaužti kraujo balose.

Neįmanoma viso to įsivaizduoti. To, kad yra fanatikų, dievo bepročių, kurie savo religijos vardu net nemirkteldami suveria kulką bet kam kas pasipainioja jų kelyje. Kad yra gerai apmokytų kamikadzių, kuriems patys save vadais pasiskelbę religiniai lyderiai žada rojų su savim myriop nusinešus kuo daugiau žmonių nesuvokiamose žudynėse. Ir visa tai tik tam, kad sukelti baimę. Smaugiančią baimę tėvų, kurie laukia naujienų iš savo vaikų, penktadienio vakarą išėjusių išlenkti bokalą su savo draugais. Nerimą visų tų, kurie valandų valandas praleido važinėdami iš vienos ligoninės į kitą tam, kad išsiaiškintų, ar jų ieškomas artimasis yra miręs, ar tik sužeistas. Jų tikslas – priversti pajusti kraujo kvapą visiems tiems ir toms, kurie gyvena numalšintoje visuomenėje, kurie yra toli nuo kraštų, kuriuose kariauja jų niekada nepasirinktos tautos armija. Nubausti gyventojus dėl to, kad valstybė nusprendė kariauti, Atsakomybę suversti tiems, kurie šiame reikale negalėjo pasakyti nė žodžio. Atkeršyti valstybei pačiu tingiausiu ir pačiu lengviausiu būdu, net nemėginant pasiekti tų, kurie iš tiesų yra atsakingi. Surizikuoti tik tam, kad parodyti raumenis, ir gerti su krauju sumaišytą šampaną.

Mes jaučiamės viso to paliesti. Jaučiamės paliesti arbitralių žudynių, kuriose kiekvienas individas tebėra dar viena gyvybe, kurią reikia užgęsinti, dar vienas kūnas į kurį suvaryti kulkas – tik dėl to, kad jis atsidūrė netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku, tik dėl to, kad jis nelaimingai pateko į vieno iš dievo bepročių akiratį. Šie dievo tarnai yra tokie patys mūsų priešai kaip ir valstybė, kad ir kokia bebūtų jų ideologija. Tai yra tie patys bepročiai, kurie savo religinio fanatizmo vardu vykdo skerdynes Sirijoje, Irake, Tunise, Nigerijoje, Egipte, Libane, o galiausiai ir Paryžiuje… Tačiau nepamirškime, kad kiti žmonės, kitų ideologijų vardu, vykdė ir iki šiol vykdo veiksmus, kuriais laisvei priešiškų idėjų vardu siekiama sunaikinti bet ką kas pasipainioja jiems po kojomis. Mes kalbame apie pilną, totalią ir nedalijamą laisvę. Laisvę šventvagiauti prieš bet kokį stabą ir sunaikinti visą valdžią – ar ji tūnotų šventose knygose, ar valstybių herbuose. Mes nekalbe apie laisvę, apie kurią tarška valstybė, tik tam, kad kaip ir kiti mus pavergtų savo teroru.

Nežinome kur žvelgti. Viena vertus yra visas įvykių siaubas, kuris kiekvieną iš mūsų paveikia kaip paprasčiausią individą, kaip žmogų, kuris kaip ir bet kuris kitas tuo metu galėjo būti ten pat, kuris galėjo prarasti artimųjų, ir kuris jaučia egoistišką palengvėjimą kad visa tai nutiko ne jam – tuo pačiu puikiai žinodamas, kad niekas nesibaigė ir kad šįkart jam paprasčiausiai „pasisekė“.

Kita vertus yra valstybės atsakas, kuris mus liečia ne ką mažiau. Nepaprastoji padėtis, kurią prezidentas jau dabar nori pratęsti trims mėnesiams. Valstybės valdžiai prieš mūsų gyvenimus ir veiksmus dabar nebėra jokių ribų. Ji turi teisę kada panorėjusi skelbti komendanto valandas, konkretiems žmonėms uždrausti būti konkrečiose vietose, uždaryti bet kurią viešą arba žmones viešai priimančią vietą, uždrausti kiekvieną susirinkimą (kuris galėtų „išprovokuoti neramumus“), vykdyti namų kratas tiek dieną, tiek naktį, tiesiogiai perimti laikraščių, radijo, televizijos programų valdymą. Milžiniška grėsmė dabar kabo virš visų, kuriems pradėta „S byla“ – nuo religinių fanatikų iki visų revoliucionierių ir daugybės kitų žmonių, tarsi tarp jų visų būtų ko nors bendra. Be viso to yra kareiviai bei mentai gatvėse, kurių matome vis daugiau ir daugiau, ir kurie niekada nepraleis progos parodyti kiek naujos valdžios šiandien jiems suteikė valstybė. Be viso to yra sienų atstatymas. Ir visa liūdnai pagarsėjusi „Tautinė vienybė“. Ta pati, kuri buvo paskelbta dviejų pasaulinių karų metu, ir kurios vardu tūkstančiai vargšų buvo išsiųsti į skerdynes. Ta pati, kurią matėme Alžyro kare, kai kankinimai ir žudynės jau buvo tapę kasdienybe. Tautinė vienybė, visų revoliucionierių ir visų tų, kurie norėtų atsikratyti valstybe vietoj to kad žiūrėti kaip ši naudojasi naujausia proga sutvirtėti, priešė. Ta pati, kurios dėka minios žmonių žudynių vietose gieda valstybinį himną susisukę į Prancūzijos vėliavas, ir šaukia „Tegyvuoja Prancūzija, tegyvuoja Respublika“. Ji kalba apie laisvę taip, tarsi prieš šią tragediją kas nors buvo laisvas. Kažkuria prasme ji ragina šiltai priimti nepaprastąją padėtį, sakyti, kad laisvę iš mūsų atėmė šie dievo bepročiai, atleisti valstybę nuo atsakomybės ir jai suteikti dar vieną pateisinimą. Tai ta pati tautinė vienybė, kuri daro priimtina valstybės valdžią prieš mūsų gyvenimus. Kuri, be kitų, sutelkia ir religinius lyderius, nors būtent jie – kad ir kokią religiją jie atstovautų – suteikia pirminį pašarą visam fanatizmui, net jei save laiko nuosaikiaisiais.

Abi pusės siekia kad gyventume baimėje, kad atsisakytume savo gyvenimų, kad pasikeistume, kad paklusniai sutiktume likti namie, kad garsiai neišsakytume kritikos. Bet mes atsisakome nusileisti šiam terorui, šiai mirtinai tylai, kurios jie taip atkakliai siekia. Niekada nepriimsime valstybės siūlomų sprendimų, nes ji pati gali vykdyti patį baisiausią terorą, neretai visiems gerai žinomo „antiterorizmo“ vardu. Dėl to prie sūrių ašarų mes pridedame ir gyvenimo spalvingumą, ir nenumaldomą norą sukilti.

Mes nesutinkame nusileisti.

Gyvenkime ir sukilkime prieš visas valdžias! Nei religijos, nei nacionalizmo!

—

Iš Non-Fides, 2015-ųjų lapkričio 15 d.

Galbūt ką nors jau girdėjote apie tai, kad šiuo metu į Europą kasdien atvyksta po daugmaž 4000 žmonių. Galbūt pastebėjote migrantų stovyklas prie La Chapelle, šalia Austerlitz stoties, Jardin Éole, Halle Pajol ir kitose Paryžiaus vietose. Jei į visa tai pažvelgėte atidžiau, galbūt sužinojote ir apie išvaikymus, kuriuos laikas nuo laiko vykdo Paryžiaus savivaldybė bei jos mentai, ir kuriems ištikimai padeda Prancūzijos pabėgėlių ir asmenų be pilietybės tarnyba (OFPRA), Emmaüs, France Terre d’Asile, žalieji ir visi kiti, kurie siekia pagražinti žmonių, kuriuos valdžia laiko šiukšlėmis, rūšiavimą. Jei šiame kapitalizmu vadinamame sąvartyne jums paskirta šiukšliadėžė dar nespėjo užgęsinti visos jumyse likusios empatijos, galbūt dėl viso to ėmėte piktintis, galbūt net pajudinot savo subinę ir atnešėte maisto, drabužių bei vaistų, skirtų visiems tiems žmonėms, kurie vis dar nebaigė savo kelionės į nežinią, ir kurią pradėjo bėgdami nuo pernelyg gerai pažįstamo pragaro… Tegalime pasveikinti kiekvieną mėginimą įveikti abejingumą, žengiantį koja kojon su daugiau ar mažiau žiauriais išvaikymais bei sulaikymais. Šiame mieste, kur niekas nėra vertas daugiau už „simpatija“ pakrikštytą savo paklusnumą, tegalime paremti kiekvieną bandymą priminti, kad gatvėje pūti paliekame ne ką kita kaip gyvus individus. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai išmokstame apie tai kalbėti valdžios kalba…

Nes šiandien mums sakoma, kad jei norime būti draugiški, turėtume „priimti pabėgėlius“. Bet kas yra „pabėgėlis“? Pasak 1951-ųjų Ženevos konvencijos, tai yra prieglobstį suteikiančios valstybės globojamas asmuo, kuriam toks statusas suteikiamas dėl pagrįstos baimės būti persekiojamam savo gimtojoje šalyje. Ir kasgi nusprendžia, ar yra rimtas pagrindas bijoti? Ne kas kita nei valstybė! Tam, kad įgautum vadinamą „teisę į prieglobstį“, tau turi grėsti pavojus ir privalai pateikti tai paliudijančius dokumentus. Taigi, tam, kad bijotum su pagrindu, privalai gauti valdžios palaiminimą. Net jeigu miegi prie ginklų žvangėjimo, karas nevyksta tol, kol to nenusprendžia Jungtinės Tautos. Net jei esi pora žingsnių nuo mirties, turi tai įrodyti. O jei jau dvėsti, tai geriau tai daryti dideliais kiekiais – tam, kad padarytum gerą įspūdį galingiesiems bei viešajai nuomonei, nuo kurios jie priklauso (arba ne).

Bet net jeigu tavo vargas padarė gerą įspūdį galingiesiems, vis tiek šliauši ant kelių. Nes valstybė ir prekeiviai, kuriems ji tarnauja, niekada nesišvaisto dovanomis už dyką. Tai juk mainai. Yra pilna vietų, kur esi laukiamas išskėstomis rankomis, o tavo darbas už grąšius tikrai prisidės prie ekonomikos augimo. O jei nebūsi tuo patenkintas, leisim tau iš naujo paragauti gimtojo pragaro, visai kaip visus tuos, kurie, pasak valstybės, nenusipelnė būti priglausti ir kurie neturi vadinamosios „teisės“ nenudvėsti ant spygliuotos tvoros, nenumirti autostradoje į Calais ir nenuskęsti Turkijos, Graikijos ar Italijos vandenyse tarsi lengvai pakeičiamas pašaras.

Susidūrusi su vadinamaja „migrantų krize“, kurios metu Europos pareigūnai, priversti viešosios nuomonės, nusprendė priimti tam tikrą kiekį pabėgėlių, Prancūzija, o konkrečiai – OFPRA, jau pradėjo rūšiuoti tarp tų, kurie jų manymu nusipelnė „skubaus prieglobsčio“, ir visų kitų, kuriems prieglobsčio arba nereikia išvis, arba reikia mažiau, priklausomai nuo lengvai apskaičiuojamos grėsmės funkcijos, kurios parametrai yra geopolitiniai valdžios interesai bei naftos barelio kaina. To pasekmės pastariesiems yra visiškai aiškios. Neseniai, Jean-Quarré mokyklos okupacijos metu, Paryžiaus savivaldybė pareikalavo iš migrantų sąrašo vardų, kuriame prieglobsčio prašytojai būtų aiškiai atskirti nuo dokumentų neturinčių migrantų (kurie, galime manyti, tokie išliks amžinai) – mainais už tai buvo pasiūlyta skubi gyvenamoji vieta (nesunku atspėti, kad tikrai ne bedokumenčiams migrantams).

Deja, pareikšdami solidarumą su „pabėgėliais“, nenoromis pritariame šiai perskyrai ir viskam, kas iš jos plaukia. Tęsiame rūšiavimą, pateisinantį tų, kurių dokumentai nėra sutvarkyti, terorizavimą, masinius suėmimus, įkalinimą bei deportacijas. Pareikšdami solidarumą su kategorija, kuri gali būti apibrėžta tiktai valdžios, neišvengiamai pritariame jos vykdomai žmonių medžioklei prieš „įprastus“ migrantus be dokumentų ir visus kitus, kurie nepretenduoja į „teisę į prieglobstį“. „Pabėgėlis“ nėra žodžio „migrantas“ sinonimas. Tai yra sąvoka, kuria siekiama tuo pačiu ir užglaistyti, ir pateisinti terorą, vykdomą prieš tuos migrantus, kurių valstybė nepasirinko kaip tinkamų kandidatų tapti savo numylėtais pabėgėliais. Tai yra valdžios sąvoka, kuria siekiama suskaldyti vargšus tarpusavyje, sukurti skirtį tarp „gerųjų“ (pabėgėlių, kurie neblogai gyveno savo šalyse, neretai krikščionių ir t.t.) ir „blogųjų“ (be dokumentų, varšų tiek ten, tiek ir čia, kurie atvyksta vogti duonos nuo mūsų stalų). Pasaulyje, kuriame nebėra jokios prasmės, kur kiekvienas susiriečia savo asmeninės tapatybės kambarėlyje, mirti iš bado nepakanka tam, kad būtum sutiktas svetingai ir solidariai. Pora ašarų prieš sensacingas nuotraukas arba parašas po peticija apramina sąžinę, kai tuo tarpu deportacijos mašina ir toliau tęsia savo mirties verslą prieš pat mūsų visų nosis. Nes po šią žemę klajojančiųjų vargas nėra „humanitarinis“ reikalas. Jį sąmoningai kuria valstybės ir jų prekeiviai, o visiems priimtinu jį padaro jiems dirbantys vargo vadybininkai, kuriems tai yra tik dar vienas verslas, toks pat kaip kiti. Štai ką vadiname „deportacijos mašina“.

Taigi, „pabėgėlis“ yra valdžiai priklausanti sąvoka, kurios tikslas yra vienas: suskaidyti išnaudojamuosius, priversti manyti, jog jų interesai nesutampa, ir sukurti klases – „bloguosius“ migrantus be dokumentų ir „geruosius“ pabėgėlius, kuriuos Prancūzija vienaip ar kitaip priglaus su visu triumfuojančiu žmogaus teisių bei spygliuotų tvorų šalies humanizmu. O kas laukia tų migrantų, kurie nepretenduoja į „teisę į prieglobstį“? Tas pats, kas ir iki šiol: vargas, išnaudojimas, sulaikymo centrai ir deportacija. Juk išlikimą reikia užsidirbt!

Problema nėra dokumentų ar titulų trūkumas. Ne, problema yra tai, kad leidžiame kitiems nuspręsti, kas yra jų verti. Tol kol egzistuos dokumentai, tol jų neužteks visiems. Tol kol egzistuos valstybinės sienos, bus ir tų, kurie pražus mėgindami jas įveikti. Tol kol egzistuos valstybės, tol jos šulai ir toliau tęs žmonių medžioklę.

Dėl to mūsų kova nėra už pabėgėlius – nors tai jokiu būdu nereiškia, jog turėtume spjauti ant tų, kurie gavo tokį statusą. Mūsų kova yra prieš visas valstybes ir prieš jų sienas, kurios yra skirtos tik tam, kad luošintų, įkalintų ir žudytų. Leidimas gyventi yra tik vienas iš daugybės būdų suktis šitame šūdiname pasaulyje – bet tai nėra tai, ko mes siekiame. Pasaulyje, kuriame dokumentai reiškia teisę egzistuoti, „dokumentai visiems“ yra neįmanomas dalykas. Dėl to mes kaunamės už pasaulį, kuriame jie nebeturės jokios vertės.

Jūs mums sakote, jog nemokame mąstyti realistiškai? Šiuo atveju būti „realistu“ reiškia tęsti žudynes tuo pačiu nuslepiant tikrasias jų priežastis. Tokios realybės akivaizdoje mes renkamės tuojau pat veikti taip, kad šiandienos svajonės taptų realiomis rytoj.

Laisvė visiems ir visoms, su ar be dokumentų.

Už pasaulį be sienų, be mentų ir be vargo vadybininkų.

Sabotuokime deportacijos mašiną!

2015-ųjų rugsėjis,

keletas anarchistų

—

Paryžiaus gatvėse aptiktas tekstas. Tekstas prancūzų kalba: Non-Fides

Šį Malatestos parašytą straipsnį perėmėme iš Ženevoje leidžiamo leidinio Le Réveil Communiste-Anarchiste gegužės 22-osios numerio. Kaip jau minėjo Bertoni, jame paaiškinama, kaip kai kurie maksimalistai (bolševikai) prieš save nebemato nieko daugiau nei jėgos klausimą.

Jėga tėra tik priemonė. Ji yra būtina kovoje prieš galingųjų tironiją. Visuotinis maištas prieš šią tironiją ir sukuria tai, ką vadiname revoliucija.

Toks revoliucinis požiūris mus aiškiai atskiria nuo tolstojininkų. Tačiau anarchistų požiūriu, revoliucija nėra skirta tam, kad būtų įsteigta nauja vyriausybė, t.y. nauja tironija.

Bolševikai ir individualistai galėtų paprieštarauti, jog turėtume gintis ir nuo silpnųjų masės tironijos.

Jie sako, kad dėl žmonių apatijos, dėl jų neišmanymo, išankstinių nusistatymų bei rutinos jie turėtų būti ginami nuo savo pačių bestuburiškumo.

Tačiau taip pat samprotauja ir bet kuri kita valdžia. Lengva visus pasmerkti vergovei vien dėl to, kad tarp jų sutinkame visiškų kvailių. Tačiau šioje masėje visada yra ir protingų žmonių, kurie nedaug ką išmano vien dėl to, kad neturėjo progos mokytis. Tarp jų visada sutiksime ir narsių bei kuklių.

Skelbdami priešiškumą bet kokiai valdžiai šiuo paprastu posakiu nenorime pasisakyti nei prieš kieno nors protinius ar techninius pranašumus, nei prieš moralinį kieno nors paveikumą. Visada atsiras daugiau iniciatyvos turinčių žmonių, o taip pat ir tų, kurie leisis vedami kitų. Propaganda ir švietimas yra priemonės, kurias taikome siekdami „primesti“ savo idėjas masėms – masėms silpnųjų. Tačiau esame prieš bet kokią valdžią, kuri neišvengiamai bus primesta per prievartą. Mums revoliucija tėra priemonė gintis, o ne engti kitus.

Prie Malatestos straipsnio pridedu laišką, kurį vienam bendražygiui rašiau 1915-ųjų spalį, ir kuris jo niekada nepasiekė dėl tuo metu vykusių įvykių. Aptikau jį tarp savo raštų. Dalis jo yra susijusi su toliau keliamais klausimais.

***

Tiek anarchistai, tiek ir socialistai yra vienodi buržuazinės visuomenės priešai. Tiek vieni, tiek ir kiti siekiame panaikinti kapitalizmą – žmonių tarpusavio išnaudojimą. Siekiame, kad gamtiniai bei darbo sukurti turtai patenkintų kiekvieno žmogaus poreikius o ne vis labiau sotintų tuos, kurie užgrobę gamybos priemones. Tiek socialistai, tiek ir anarchistai, siekiame kad žmonės nustotų gyventi kitų kančios sąskaita, kad nustotų būti vieni kitus rijančiais vilkais, ir kad visuomenė visiems užtikrintų kiek įmanoma didesnę gerovę, kiek įmanoma aukštesnį materialinį, moralinį ir intelektualinį išsivystymą.

Mes, anarchistai ir socialistai, iš esmės siekiame to paties, ir nors dažnai ir atrodome kaip didžiausi priešai, iš esmės esame broliai.

Tačiau kaip pastebi Zibordi, mes skiriamės priemonėmis sugriauti ir būdu atstatyti.

Būtent. Tačiau turėtume aiškiai pasakyti, apie kokias priemones kalbame ir kokiu būdu ketiname įvykdyti socialinius pokyčius bei įgyvendinti savo idealą.

Mes, anarchistai, visi arba beveik visi esame įsitikinę, jog prievarta grįsta buržuazinė visuomenė nesugrius be griežtų proletarų smūgių pagalbos. Dėl to mūsų tikslas yra tiek morališkai, tiek materialiai pasiruošti pergalingam sukilimui.

Mus neteisingai kaltina tuo, jog kiekvienu atveju stengiamės išprovokuoti streikus, neramumus bei žiaurius konfliktus. Mes norime laimėti, ir šiuo požiūriu neturim jokio intereso eikvoti tiek savo, tiek proletarų jėgas. Nepaisant policijos laikraščiuose skleižiamų melų, visi žino, jog per kruviniausius pastarojo meto epizodus nebuvo nė vieno atvejo kai konfliktas nebūtų buvęs sukeltas neišprovokuotos viešojo saugumo jėgų agresijos, ar net iš anksto jų suplanuoto nužudymo.

Mūsų požiūriu, vildamiesi ir pasitikėdami visuotiniu bei galutiniu judėjimu, siekiame vengti paskirų konfliktų. Vengdami jėgų švaistymo, siekiame metodiškai pasiruošti taip, kad užtikrintume sau pergalę.

Tačiau visa tai nereiškia, kad turėtume gęsinti vis išnyrančius visuotinio įniršio protrūkius. Istorija yra vedama mus pranokstančių veiksnių, tad negalime tikėtis, jog ji lauks mūsų pritarimo. Ir toliau besiruošdami kovoje mes siekiame veikti kaskart kai atsiranda proga tai daryti, ir iš kiekvieno spontaniško sąmyšio stengiamės ištraukti kuo daugiau naudos išlaisvinančio sukilimo labui. Taip pat, kadangi esame įsitikinę, jog nei parlamentas, nei kuri kita valstybinė institucija iš principo negali tapti išlaisvinimo organu, o kiekviena buržuazijos režime įvykdyta reforma tegali išsaugoti ir net sustiprintį šį režimą, esame griežtai priešiški dalyvavimui rinkiminėse kovose, taip pat kaip ir bet kokiam bendradarbiavimui su viešpataujančia klase. Mes norime pagilinti prarają, skiriančią proletariatą nuo bosų, ir taip paaštrinti karą tarp klasių.

Dėl šių priežasčių esame priešiški socialistams reformistams, tačiau iš esmės galėtume sutarti su tais, kuriuos vadiname maksimalistais. Iš tiesų vienu metu atrodė, kad tarp mūsų ir vadinamųjų maksimalistų išsivystė artimi bendradarbiavimo ryšiai. Vėliau santykiai tarp mūsų tapo įtempti – labiausiai dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau abejojame jų revoliucingumo nuoširdumu. Nepaisant absurdiško siekio būti išrinktiems parlamente vos pareiškus, jog nėra nieko, ką jame būtų galima padaryti, tikėjome gerais leidinyje Avanti! bei rinkiminių susitikimų metu išreikštais šių žmonių ketinimais. Tačiau po to įvyko tai, kas įvyko… Ir ėmėme dvejoti, ar visa revoliucinė ugnis jiems nebuvo tik praeinamas etapas arba net paprasčiausias rinkiminis triukas.

Bet kokiu atveju, jei norės veikti, socialistų vadai visada žinos, jog neliksime jų užnugaryje. Tačiau iki tol norėtume kreiptis tiesiogiai į jaunimą ir į socialistines mases – į tuos, kurie iš tiesų siekia revoliucijos.

***

Pereikime prie klausimo apie tai, ką norėtume padaryti įvykus pergalingam sukilimui.

Tai yra esminės svarbos klausimas, nes mūsų anarchizmą iš esmės ir apibūdina būdas atstatyti, iš esmės skiriantis mus nuo socialistų. Pats sukilimas kaip naikinimo priemonė nėra svarbiausia, nes iš principo anarchistu gali būti ir pacifistas – taip pat kaip socialistu gali būti tas, kuris siekia sukilimo.

Sakoma, jog anarchistai yra antivalstybininkai, ir tai yra tiesa. Tačiau kas iš tiesų yra valstybė? Valstybė yra tūkstančius interpretacijų iššaukiantis žodis, o mes norėtume kalbėti aiškiai ir nesukelti jokių abejonių.

Nors tai gali nuskambėti keistai tiems, kurie nėra giliai susipažinę su pamatiniais anarchizmo samprotavimais, iš tiesų tai socialistai siekia prievartos, o mes, tuo tarpu, esame prieš ją visada, išskyrus tuos atvejus, kai ji yra būtina norint apsiginti nuo kito žmogaus prievartos. Šiandien mes pasisakome už prievartą kaip priemonę, kuri yra būtina siekiant nugalėti buržuazijos prievartą. Rytoj pasisakysime už prievartą tik tuo atveju, jei kas nors norės prievarta primesti mums netinkamą būdą gyventi. Tačiau mūsų idealas – anarchija – reiškia visuomenę, grįstą laisvu bei savanorišku susitarimu tarp laisvų individų. Mes esame prieš valdžią, nes pastaroji tikrovėje visada tėra mažumos prievarta prieš daugumą. Tačiau prieš valdžią būtume net ir tuo atveju, jei ji reikštų tai, ko siekia demokratai – daugumos prievartą prieš mažumą.

Socialistai, tuo tarpu, pasisako arba už diktatūrą, arba už parlamento valdžią.

Diktatūra, net jei jai suteikiamas „proletariato“ vardas, reiškia absoliučią partijos valdžią, o tiksliau – absoliučią valdžią jos vadų, norinčių visiems primesti savo konkrečią programą, tuo pačiu teigiant, jog ši nėra grįsta jų pačių interesais. Diktatūra visada dedasi esanti laikina, tačiau kaip ir bet kokia kita galia, ji yra linkusi tęsti bei plėsti savo viešpatavimą. Galiausiai ji arba išprovokuoja maištą, arba įtvirtina engiantį režimą.

Mes, anarchistai, negalėtume pasisakyti už tokį dalyką, nes esame bet kokios diktatūros priešininkai. Diktatūros režimui besiruošiantys socialistai yra priversti užtikrinti, jog valdžia atitektų geriems žmonėms, nes jei žmonės yra pasiruošę paklusti, tai visada išlieka rizika, jog jie paklus tokiems pat, prie kokių yra pripratę – t.y. patiems blogiausiems.

Lieka parlamentas, arba demokratija.

Tokiame trumpame straipsnyje negalėtume iš naujo išdėstyti parlamentarizmo kritikos bei parodyti, kodėl parlamentas niekada nesugebėtų išpildyti rinkėjų poreikių bei siekių, ir kodėl jis visada būtinai sukurs atskirą politikų klasę, kurios interesai ženkliai skirsis, o dažnai bus ir absoliučiai priešingi žmonių interesams.

Tačiau net jei pasitvirtintų pati geriausia ir utopiškiausia demokratų hipotezė, teigianti, jog deputatai galėtų atstovauti rinkėjų daugumos valią, mes vis tiek nepripažintume šios daugumos teisės įstatymų, o kitaip tariant – brutalios jėgos dėka primesti savo valią mažumai.

Bet ar dėl to mes išsižadame bet kokios organizacijos, koordinacijos, pasidalijimo bei funkcijų delegavimo?

Visai ne. Mes suprantame neaprėpiamą pilietinio gyvenimo kompleksiškumą ir dėl to neketiname atsisakyti nei vieno civilizacijos privalumo. Tačiau mes siekiame, jog viskas – net ir keletas būtinų laisvės apribojimų – būtų pasiekta laisvu susitarimu. Nė vieno žmogaus valia neturėtų būti paveikta kito jėgos. Ji turėtų būti pilnai nulemta kiekvienam būdingo intereso gyventi kartu ir nuo žmogaus valios nepriklausomų gamtinių dėsnių.

Laisvos valios idėja socialistus gąsdina. Tačiau ar ne valia nulemia viską kas priklauso žmonėms? Tokiu atveju galėtume paklausti, kodėl vienų žmonių valia yra svarbesnė už kitų? Ir kas nuspręs, kuri iš jų turėtų vyrauti? Brutali jėga? Tas, kurį saugo pakankamai stiprus policijos dalinys?

Esame įsitikinę, jog susitarimą bei geriausią įmanomą socialinio gyvenimo formą pasiekti galėsime tik tada, kai nė vienas žmogus negalės primesti savo valios kitam jėga, ir kai kiekvienas, vedamas tiek būtinybės, tiek ir broliškos dvasios, bus priverstas ieškoti būdų suderinti savo ir kitų žmonių troškimus. Leiskite pateikti pavyzdį: savo mokinius mušti bei lazdos pagalba paklusti priversti teisę turintis mokytojas niekada nebus priverstas vadovautis savo galva ir mėginti suprasti savo mokinius, kadangi pastarieji visada tebus paprasčiausi laukiniai; tačiau mušti nei norintis, nei galintis mokytojas visada sieks būti mėgiamas ir galiausiai toks ir bus.

Mes esame komunistai, tačiau atsiribojame nuo bet kokio komunizmo per prievartą. Toks komunizmas ne tik kad pažeistų mums taip brangią laisvę, stokodamas broliško varžymosi jis ne tik kad nesukurtų nieko gero, bet tuo pačiu, tegalėdamas kliautis steriliais bei piktybiškais biurokratijos veiksmais, galiausiai privestų prie antikomunistinio maišto ir tokių aplinkybių dėka veikiausiai pateisintų buržuazijos režimo atstatymą.

***

Ar šie programiniai skirtumai tarp mūsų ir socialistų padarys mus priešais sekančią dieną po revoliucijos? Ar jie privers anarchistus, kurie veikiausiai bus tik mažuma, ruoštis naujam prievartiniam sukilimui prieš socialistus?

Nebūtinai.

Anarchija, kaip jau esame minėję, negali būti įtvirtinta jėga, ir mes negalėtume norėti primesti savo pasaulėžiūros kitiems tuo pačiu nenustodami būti anarchistais. Tačiau mes, anarchistai, norime gyventi anarchiškai tiek, kiek tai leidžia išorinės sąlygos ir mūsų pačių gebėjimai.

Jei socialistai pripažins mūsų laisvę į propagandą, organizaciją bei eksperimentaciją, ir jei jie nevers jėga paisyti jų įstatymų kai sugebėsime gyventi be jų, tokiu atveju nebus jokios priežasties aršiam konfliktui.

Kartą atkariavus laisvę ir visiems leidus naudotis gamybos priemonėmis, Anarchijos triumfo sieksime tik savo idėjų svarumo pagalba. Iki tol visi galėsime savaip varžytis dėl didesnio bendro gerbūvio.

Tačiau jei socialistinė vyriausybė pasitelks policininkų jėgą tam, kad pažabotų nepaklusniuosius savo viešpatavimui… tuomet kilsim į kovą.

Errico Malatesta,

1915-ųjų spalio 5, Serbija

***

Brangus bendražygi,

Vos prieš keletą dienų gavau jūsų laišką, siųstą rugsėjo 12 dieną. Norėčiau pratęsti mūsų diskusiją. O be to aš esu kaime vidury kelionės ir šiuo metu neturiu ką veikti. Idant nešvaistyčiau laiko veltui, ėmiausi rašyti. Šiuo metu viskas atrodo ramu, tačiau balkanų įvykiai gali greitai įgauti pagreitį. Gali būti, kad kai gausite šį laišką aš jau būsiu persidirbęs gydydamas sužeistuosius.

Kalbėsiu tik apie tuos dalykus, kurie man jūsų laiške pasirodė stokojantys aiškumo. Dėl viso kito mes puikiai sutinkame. Akivaizdu, kad negyvename reliatyviame pasaulyje. Dažnai žmonėse aptinkame absoliutumo pojūtį, kuris juos veda sektarizmo link ir nuolat tolina nuo supratingumo. Prancūzijoje visas mūsų pradinis mokymas yra grįstas užtikrintumu. Tai prilygintina tam tikram katekizmui, kurio dievybė yra Mokslas. Tikrasis mokslas „savo dėsnius“ mums atveria tik kaip apytikrius santykius tarp įvairių reiškinių. Aukštesniojo išsilavinimo privalumas yra tai, jog pastarasis suteikia tam tikrą reliatyvumo sampratą. Vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos būtina pakeisti, yra švietimas. Tačiau vaiko dvasia yra trikdoma ir viliojama dvejonių. Dėl to mokymąsi derėtų tęsti pakankamai ilgai, kad vaiko dvasia turėtų laiko pasiruošti tikresniems tikrovės aspektams (tiems, kuriuos žinome patys) įgaudama kritinio vertinimo gebėjimus. Mažųjų žmonių mokymą nutraukti vos sukakus dvylika – mokymą, kurio dažniausiai nesudaro nieko daugiau nei prašymas atsiminti daugybę faktų – akivaizdžiai nepakanka.

Kalbant apie socialinius reiškinius užtikrintumas pasiekiamas dar sunkiau nei gamtinių reiškinių atveju. Prieš save aptinkame tik tikimybes ar net galimybes. Tačiau tokio užtikrintumo pakanka tam, kad galėtume veikti. Dvejonė tebūtų lengvas ir apgailėtinas dalykas, jei ji užkirstų kelią veiksmui. Mums pakanka vilties. Taigi, totalus tikrumas nėra būtinas veiksmui. Viltis tuo pačiu reiškia ir dvejonę, tačiau ne absoliučią, bet reliatyvią dvejonę.

Idealizmas tėra sentimentali viltis. Nederėtų peikti tų, kurie gyvena šiuo jausmu. Gyventi kokia nors viltimi yra viena iš laimės formų. Akių dumimas nieko negali tam padaryti. Tačiau aš iš savo propagandos idealizmo daryti vengiu, nes kiek nedaug yra tokių, kurie gali keliauti ir, kartą išmušti iš savo skurdaus kelio, nebesugrįžti ten pat. Visiems išdėstau savo idėjas ir savo idealą. Leidžiu kiekvienam pasiimti tai, ko jam iš jų reikia. Tačiau jei kas nors kreipiasi tiesiogiai į mane, turiu polinkį tokį žmogų atstumti. Nenoriu, kad mano asmeninė įtaka priverstų jį daryti daugiau nei jis pats gali, ir kad taip aš priartėčiau prie jo paties silpnybių.

Idealai turi būti ne primesti, bet priimti. Tačiau jūs sakote, jog tam, kad jie būtų įgyvendinti, privalu primesti savo valią. Aš nesu tokios nuomonės – arba šį pasakymą reikėtų paaiškinti išsamiau. „Nei įsakinėti, nei paklusti“ nereiškia „nenorėti“. Tam, kad įgyvendintume savo idealą, ar netgi tam, kad prie jo artėtume, privalome dėl jo kautis. Kadangi jį jaučiame ir jo stipriai trokštame, esame priversti įveikti visa kas užkerta kelią mūsų siekiams. Bet ar tai yra tas pats kaip kažką suvaržyti? Ar tai reiškia primesti savo valią kitiems? Kautis prieš prievartą ir tironiją, kautis prieš autokratiją, kautis prieš vokiečių militarizmą, reiškia kautis prieš suvaržymą. Nevyniokime žodžių į vatą, nes šiuo atveju kalbame kuo nuoširdžiausiai – nesakykime, kad norime suvaržyti tironus. Prievartą pripažįstu tik prieš stipriuosius, kurie naudojasi savo jėga – tik prieš bet kokią valdžią.

Pasikartosiu – privalome suprasti, kas norima pasakyti. Silpnuosius ir save pačius ginti nuo valdžios nereiškia būtinybės užsipulti bet kokį vieno pranašumą prieš kitus. Tai būtų beprasmiška, kadangi mano manymu tikrasis pranašumas neturi nieko bendro su tironija – nebent pavydiesiems. Aš pripažįstu stipresniųjų (turiu omenyje savo intelektu pranašesniųjų) įtaką prieš silpnuosius. Tačiau šis pripažinimas nereiškia, jog sutinku, kad silpnesnieji būtų jų pavergti, kad būtų panaikinta jų laisva valia ir kad jie būtų išnaudojami kitų individų labui, kad ir kokie protingi pastarieji bebūtų.

Puikiai suprantu, kodėl vaikams neleidžiame lįsti prie ugnies ar prie šulinio. Tačiau reikalauju, jog jiems būtų paaiškinta kodėl taip daroma, ir jog pamažu juos atpratintume nuo priežiūros būtinybės.

Trumpai tariant, turėtume vengti iš anksto paruoštų formulių, kurias dėl jų tariamo logiškumo taip vertina siauro matymo žmonės. Mano manymu logika žmonėms gali pridaryti pačios didžiausios žalos.

Dėl to aš nesutinku su jūsų darviniška formule, teigiančia, jog „kova reiškia gyvenimą bei stipresniųjų suvaržymą prieš silpnesniuosius“. Darvino teorija gali būti teisinga kai ji taikoma skirtingų rūšių individams, tačiau ji retai galioja tos paties rūšies individams. Lamarko teorija apie prisitaikymą yra neabejotinai artimesnė tikrovei. Kropotkinas yra parašęs gerą knygą apie Savitarpio pagalbą, kurioje jis parodo, jog pastaroji yra pats svarbiausias „kovos už gyvenimą“ elementas.

Leiskite pabaigti keletu žodžių apie rinkėjus, nes tai yra jums svarbi tema. Pripažįstu, jog iškart po rinkimų atidžiai peržvelgiu išrinktųjų sąrašus ir naujus kėdžių pasiskirstymus tarp deputatų – tik tam, kad visa tai kuo greičiau pamirščiau. Ir toliau domiuosi tiek progresu, tiek laisvės idėjų nykimu, tiek reakcija, kurią taip gerai atspindi rinkimų rezultatai. Tačiau labiausiai man rūpi bendras mentalitetas, viešoji nuomonė, o ne patys išrinktieji. Niekas nepasikeistų, jei parlamente atsidurtų šimtu daugiau revoliucionierių (kurie vis tiek būtų pasmerkti tuojau pat nutilti), jei ši sėkmė būtų pasiekta kompromiso, įprastų rinkiminių taktikų arba konkrečių aplinkybių dėka. Man rūpi visuomenės švietimas – išsivadavimo idėjų sklaida. Rinkimus nulemia viešoji nuomonė, o ne atvirkščiai. Rinkimų lapelių mėtymas į urną nesukuria jokios jėgos. Viską nulemia propaganda. Tiek ir tiek tokios ir tokios spalvos deputatų išrenkama todėl, kad jų nori atitinkamos šalies žmonės, dėl to, kad jie turi atitinkamų siekių. Vietoj to kad kliautumėmės išrinktaisiais, turėtume siekti jų išrinkimą skatinančių siekių sunaikinimo. Štai kodėl aš nesidomiu rinkimais.

Viso geriausio.

M. Pierrot

—

Les Temps Nouveaux, 1920-ųjų birželis

Jau keletą metų tai šen, tai ten ir vėl išnyra „politinio kalinio“ sąvoka. Sąvoka, kuri bent jau antiautoritariniuose rateliuose kaip manėme pradingo dar prieš keletą dešimtmečių.

„Politinis kalinys“ tapo įvairiausių marksistinių ir maoistinių sektų, Amnesty International bei kitų buržuazinės politikos priešininkų autoritariniams režimams Rusijoje, Birmoje ar Irane, atlieka. Be to ji yra vartojama ir visokio plauko nacionalinio „išsivadavimo“ kovose, tokiose kaip Baskų krašte, Kurdistane ar Palestinoje – o taip pat ir kraštutinės dešinės iniciatyvose. Iš dalies dėl to mus neramina naujas sąvokos „politinis kalinys“ sužydėjimas viso pasaulio bičiulių kalbose. Kartui ir visiems laikams atsikratyti šia sąvoka norėtume ne vien dėl to, jog ji yra absoliučiai nesuderinama su antipolitinėmis mūsų perspektyvomis, priešiškomis visiems tiems, kurie norėtų mus valdyti, mus atstovauti ir dominuoti pasitelkdama politines priemones. Svarbesnė priežastis yra tai, jog sąvoka „politinis kalinys“ turi numatytų ar nenumatytų pasekmių, tarp kurių – perskyra tarp kalinių, kuri yra grįsta išskirtinai per padidinamąjį baudžiamojo kodekso stiklą valstybės priskirtais „nusikaltimais“. Tai sukuria tariamu nusikalstamų veiksmų vertingumu grįstą hierarchiją tarp tų, kurie labiau nei kiti yra verti būti išvaduoti ar palaikomi, ir visų kitų. Taip ištrinama visa iki šiol egzistavusi anarchistinė ir antiautoritarinė įkalinimo kritika. Galiausiai solidarumas imamas reikšti tik tiems kaliniams, kurie buvo įkalinti savo idėjų dėka, o visi likę yra arba visiškai pamirštami, arba naudojami tik tada, kai tai yra paranku.

Tačiau kas iš tiesų yra politinis kalinys? Pažvelkime į tai viešpatavimo akimis: pavyzdžiui, Europos Tarybai sulaikytasis politiniu kaliniu laikomas tada, kai jo sulaikymas pažeidžia vieną iš kertinių Europos žmogaus teisių konvencijos punktų, o tiksliau – kai pažeidžiama „minties, sąžinės ir religijos laisvė, taip pat laisvė reikšti savo mintis bei dalintis informacija, ir susirinkimų bei susivienijimų laisvė“. Taip pat politiniu kaliniu tampama ir tada, kai sulaikymas vykdomas išskirtinai politiniais motyvais, nepaisant realaus ar išgalvoto įstatymo pažeidimo. Tačiau ar tokios demokratinės šnekos turi ką nors bendro su anarchistais?

Aiškumo daliai paminėkime, jog pritariame teiginiui, kad didžioji dalis sulaikymų šiomis dienomis, kaip ir bet kuriais kitais laikais, su politiniais kontekstais bei motyvais yra susiję daug labiau nei su kokiu nors prasižengimu. Nors teismo metu kaltinimai beveik visada yra grindžiami faktais, dėl to, kiek ir kaip nubausti už vienokį ar kitokį prasižengimą arba vieną ar kitą visuomenės grupę, nusprendžia tik valstybė ir jos teisinė sistema. Taip yra dėl to, kad bausmių už visus „nelegaliais“ vadinamus veiksmus įgyvendinimas yra paprasčiausiai neįmanomas dėl per didelės įstatymų masės, dėl policinio aparato plyšių ar dėl kitų techninių priežasčių – o taip pat ir dėl politinių motyvų, kadangi nulinės tolerancijos politika ženkliai padidintų maišto riziką. Neteisėtų veiksmų represija (kurios viena iš priemonių ir yra įkalinimas) dėl to yra priklausoma nuo priimtos strategijos ir nuo politinių sprendimų.

Juk ar nėra tiesa, jog įkalinami žmonės yra tam, kad padidėję ar pamažėję skaičiai patenkintų rinkimines politikų ambicijas, kad būtų suteikta atramos visokio plauko programoms, ar tiesiog tam, kad būtų papudrintos smegenys? Ar netiesa, jog įkalinami dažniausiai yra tie, kurių niekas nenori matyti visuomenės gretose – netrokštamieji, kurie visą gyvenimą turi reikalų su represinėmis institucijomis vien dėl to, kad yra vargšai ir neturi pakankamai resursų apsiginti tomis priemonėmis, kurias jiems dedasi „užtikrinanti“ pati teisinė sistema – tokiomis kaip advokatai, kurie nedirba jei gerai nemoki, arba atstovai, kurių dauguma sulaikytųjų niekada net nėra matę. Viskas suorganizuota taip, kad kalėjimai būtų pilni vargšų – ir, net neabejokite, jie tokie ir yra.

Taigi, jei teisingumas negali būti niekas kita nei turtingųjų teisingumas prieš nepaklusnius (arba paklusnius) vargšus, jei teisingumas tegali būti klasinis, tai kuris kalinys tada nėra politinis? Jei pats kalėjimas turi realią politinę funkciją palaikyti tvarką ir socialinę rimtį, tai kuris kalinys nėra politinis kalinys? Paprasčiau tariant, kadangi kalėjimas yra politinis įrankis, vadinasi visi kaliniai yra politiniai. Šiuo atveju politiniu įrankiu tampa ir šios sąvokos vartojimas. O politika nėra dalykas, už kurį kovojame – priešingai, mes siekiame ją sunaikinti iš pačių pamatų.

Be to, šia sąvoka galėtume suabejoti ir dėl „inocentistinių“ jos aspektų. Neretai ji naudojama su tikslu pabrėžti „neteisingą“ įkalinimą, kaip tai daroma kalbant apie Mumią Abu-Jamal, Georges Ibrahimą Abdallah arba Pussy Riot – paminint plačiausiai žinomus ir labiausiai šiomis dienomis žiniasklaidos išpūstus atvejus. Tai pasireiškia siekiu parodyti, kad kažkas yra „nekaltas“, kadangi įkalintas buvo tik dėl savo idėjų. Taip politinio kalinio statuso reikalavimas tampa kova už žodžio laisvę (arba reikalavimu gerbti šią laisvę tose šalyse, kuriose ji yra teoriškai ir oficialiai pripažinta). Tačiau to pasekoje perversiškai pateisinamas įkalinimas už su žodžio laisve nieko bendra neturinčius,„tikrus“ nusižengimus. Tais atvejais, kai kaliniai akivaizdžiai įvykdė veiksmus, kuriais yra kaltinami, ir prisiėmė už juos atsakomybę, „politinio kalinio“ etiketė tampa mėginimu parodyti, jog šie veiksmai tebuvo atsakas į „neteisingus“ arba „nelegitymius“ įstatymus, tarsi kurie nors iš jų būtų „teisingi“ ar „legitymūs“ (pvz. tie, už kuriuos sėdi kiti kaliniai). Galiausiai, tiek vienu, tiek ir kitu atveju siekiama pabrėžti kalinių nekaltumą ir taip iš jų atimti bet kokią atsakomybę mėginant legitimizuoti jų veiksmus priešo akivaizdoje. Tokia prieiga niekaip negalėtų būti pritaikyta, pavyzdžiui, plėšikams – o be to, joje nėra nieko revoliucinio ar ko nors, kas būtų priešiška pačiam įkalinimui. Ar kalba eitų apie „žodžio laisvę“, ar apie nepasitenkinimą kokio nors įstatymo „neteisingumu“, abu šie požiūriai tereiškia reikalavimus valstybei – reikalavimus, siekiančius ją pagerinti ir taip patobulinti jos viešpatavimą mūsų gyvenimuose.

Būdami anarchistai mes nematome jokio reikalo veltis į politinius debatus (juose dalyvaujant ar nedalyvaujant valdžiai) tam, kad pareikštume, kas yra ir kas nėra morališkai teisinga bei vertinga. Būdami pasauliečiai, visa tai paliekame jų teisinei sistemai ir visokio plauko bažnyčioms. Vienintelis mūsų požiūriu siektinas su kalėjimais susijęs dalykas yra pilnas ir galutinis jų sunaikinimas be jokių derybų ir be jokių pereinamųjų priemonių. Tai pasieksime tik per kovą bei maištą tiek kalėjimų viduje, tiek išorėje.

Mes nenorime pasakyti, jog visi kaliniai nusipelno besąlygiško mūsų solidarumo. Pastarojo mes nelaikome nei skola, nei pareiga – tai tik abipusė priemonė kovoje prieš šią egzistenciją. Dėl to savo solidarumą skiriame absoliučiai visiems maištaujantiems kaliniams, kurie be jokių tarpininkų kovoja prieš jiems primestas sąlygas. Nors ir nesutinkame su daugybės kalinių mintimis ar veiksmais – o tam tikrais atvejais esame atvirai jiems priešiški – aiškiai pareiškiame vieną dalyką: mes esame priešiški visiems įkalinimo pavidalams ir jo nelinkime net ir didžiausiems savo priešams. Taigi, mūsų santykis su maištaujančiais kaliniais yra grįstas bendru mūsų interesu, kadangi šiuo atveju mūsų ir jų interesai susitinka maište ir/arba sukilime. „Politinio kalinio“ sąvokos kritika nėra susijusi su pasiaukojimu… Ji nėra susijusi ir su altruizmu. Mums ji susijusi tik su bičiulyste ir bendrininkyste, ir neturi nieko bendra su kokio nors pobūdžio labdara.

Žinoma, solidarizuotis su bičiuliais yra ženkliai lengviau nei su tolimais nepažįstamaisiais, nes bičiulių mintys ir veiksmai mums yra lengviau ir greičiau suprantamos bei identifikuojamos. Tačiau solidarumas neturėtų pasižymėti tingumu, jis turėtų peržengti tapatybines mažų ratelių perskyras ir apimti visus socialinio karo kalinius bei siekti laisvės visiems. Kitu atveju šiame solidarume nėra nieko revoliucingo ir jis reiškia tik paviršutinišką atsivertusių žmonių pripažinimą, niekuo nesiskiriantį nuo bet kokio kito bendruomeninio ar tapatybe grįsto palaikymo.

Dėl visų šių priežasčių, matydami kaip kai kurie revoliucionieriai antiautoritarai pasiskelbia esantys „politiniai kaliniai“, ar dar blogiau – reikalaudami tokio statuso pripažinimo iš savo priešų, mes nepalaikome tokio savęs išskyrimo. Tame nematome nieko daugiau nei mėginimą įrodyti savo įkalinimo „neteisėtumą“ arba prašymą, jog priešas suteiktų ypatingas sąlygas, privilegijas arba amnestiją.

Puikiai suprantame siekį laiką leisti kartu su kitais revoliucionieriais, nes tai palengvina kasdienybę ir veikiausiai tokie kaliniai geriau susikalbėtų tarpusavyje (nors iš tiesų galėtume paklausti kodėl?). Tačiau kita vertus, ar atsiskirti nuo kitų – taip, kaip tai išorėje daro daugybė bendruomeninio gyvenimo, socialinių centrų arba kontrakultūros kraujomaišoje skendinčių žmonių – tikrai yra pats geriausias sprendimas tiems, kurie nori skleisti revoliucines idėjas?

Neturėtume stebėtis tais atvejais, kai Italijoje ar Graikijoje valstybė siekia apgyvendinti kalinius anarchistus tose pačiose erdvėse, atskirtus nuo visų likusių kalinių. Taip neabejotinai siekiama užkirsti kelią maišto ir kovos idėjų bei praktikų sklaidai tarp visų kalėjimo gyventojų. Atskiriant tuos, kurie verčia prakaituoti administraciją, siekiama užtikrinti vidaus tvarką bei rimtį.

Taigi, mes atmetame perskyrą tarp „politinių“ ir „paprastų“ kalinių, nes ji neišvengiamai pateisina pačią įkalinimo sistemą. Arba politinių kalinių nėra išvis, arba politiniai yra visi įkalintieji ir dėl to nė vienas iš jų.

Solidarumas su socialinio karo kaliniais ir kalinėmis,

Laisvė visiems ir visoms

—

Iš Des Ruines, 2014 žiema

Kalėjimas… Visi ką nors apie jį girdėjome – iš televizijos reportažų, iš begalės tarp kitų kasdienių naujienų įsimaišiusių pranešimų apie dar vieną nuo administracijos rankos kritusį kalinį, iš žinių apie tai šen, tai ten išnyrančius nepasitenkinimo protrūkius. Visi esame apie tai girdėję, tačiau egliamės taip, tarsi visa tai neegzistuotų. Tarsi šiuo pat metu dešimtys tūkstančių žmonių nebūtų valstybės įkaitai, vienišai leidžiantys dienas savo kamerose nuo visų izoliuoti ir patyliais represuoti. Tačiau nemažai iš mūsų už grotų turi brolių, draugų ar pusbrolių, kuriuos lankyti uždarytus mums tapo įprasta. Nemažai iš mūsų ir patys esame turėję progų apsistoti viduj – vieną, du, tris ar daugiau kartų, iš arti ar iš toliau, savo pačių kailiu ar per atstumą.

Mėnesiams ar metams uždaryti žmones keleto kvadratinių metrų narvuose, atimti iš jų visus jų norus, spausti kaip citrinas, žlugdyti, uždrausti mylėti, žeminti, šerti narkotikais, mušti, teisti, žudyti, elgtis su jais taip kaip niekas nesielgia su paskutiniu šio pasaulio šūdu ir priversti juos vergauti – kalėjimas yra ne kas kita kaip pats banaliausias barbariškumas, tai totalus saujelės sadistų ir paklusnių budelių viešpatavimas. Tai paskutinis atokvėpis po šūvio į kaktą, kai visi kiti tuo tarpu stengiasi į tai nežiūrėti ir rūpintis savo pačių vargais. Tai būdas, kuriuo šis pasaulis tau keršija už nepritapimą arba konkurenciją. Tai vienas iš būdų, kuriais šis pasaulis užtikrina tvarką.

Tačiau kalėjimas turi vieną privalumą, nes apie jį kalbant viskas yra aišku: nevyniojant žodžių į vatą – visuomenė, kuriai reikia kalėjimų savo išlikimui, yra visuomenė, paskelbusi karą daliai savo paties narių. Visuomenė, kuri didžiuojasi sugebanti taip žiauriai valdyti šias mirties gamyklas, yra visuomenė, savo kaklą siūlanti bet kokio maišto giljotinai. Tai yra visuomenė, kuri pati pateisina savo sunaikinimo būtinybę. Jie gali įgyvendinti kiek tik nori kalėjimo reformų, padengti kameras auksu, jas apšildyti arba sutrumptinti banano ilgį, bet jų smūgiai bus tokie pat skaudūs, o kalėjimas visada išliks ta pačia problema, kokia buvo nuo pat savo egzistavimo pradžios. Svarbu yra laisvės drąsa, o ne bailus siekis suvaldyti įkalinimo status quo.

Priimtinas kalėjimas yra tik tas, kuris dega.

Nuo metų pradžios skaičiuojame jau trisdešimt mirčių sulaikymo metu. Jie vis dar drįsta kalbėti apie savižudybes ir nelaimingus atsitikimus… Jie mums sako, kad pasikarti savo kameroje yra įprastas dalykas, kad visi šie „nelaimingi atsitikimai“ nuo prižiūrėtojų ar kitų kalinių rankos neturi jokios didelės reikšmės. Jie kalba apie „savižudybes“ tam, kad nuo žudynių atsakomybės atleistume kalėjimo administraciją ir valstybę. Tačiau taip į viską žiūrėti reikštų pripažinti, jog gyvenimas viduj ir išorėj yra toks pat. Tai reikštų manyti, jog kalėjimas paprasčiausiai neegzistuoja. Tačiau kad ir kaip bebūtų keista, tuo pačiu kalėjimo vidus ir išorė skiriasi tik intensyvumu. Kalėjimas tėra koncentruotas per didinantį veidrodį į save žvelgiančios visuomenės atspindys.

Kalėjime viskas yra blogiau nei už jo sienų, tačiau tuo pačiu viskas yra ir pernelyg panašu…

Tas pats šūdas, tie patys autoritariniai mechanizmai, tas pats viešpatavimas, tas pats nuo socialinės rimties neatsiejamas smurtas, tie patys patikrinimai, tie patys šlykštūs santykiai tarp žmonių, ar jie būtų ekonominiai, ar socialiniai.

Apie kalėjimą ramiu balsu kalbėti yra sunku. Sunku nepaskęsti liūdesy, kurį jis paskleidžia mūsų gyvenimuose. Tačiau ašaros viso to neišspręsti negali. Priešingai – jose tegalime paskęsti. Piktinimasis nėra nugriovęs nei vienos sienos, o kalėjimo nepribaigs nei Teisė, nei Įstatymas, nes būtent jie ir sudaro jo pamatus.

Šioje visuomenėje, kuri turi tokį stiprų poreikį uždaryti savo narius kalėjimuose, psichiatrinėse klinikose, užsieniečių sulaikymo centruose, policijos nuovadose, internatuose, mokyklose, senelių namuose, humanitarinėse stovyklose, gamyklose, ligoninėse, uždaruose mokymo centruose, daugiaaukščiuose, švietimo integracijos įstaigose ir t.t. – šioje visuomenėje, kurioje kai kurie renkasi tapti kalėjimų prižiūrėtojais, teisėjais ar mentais, mūsų pasirinkimas yra aiškus: kad degtų visi kalėjimai ir kad degtų valstybė.

Kalėjimai privalo būti sunaikinti vienas po kito, akmuo po akmens, prižiūrėtojas po prižiūrėtojo, teisėjas po teisėjo.

Sunaikinkime kalėjimus sunaikindami šią visuomenę, nes visuomenė, kuri negali nustoti kalinusi ir žeminusi, pati yra kalėjimas.

Sunaikinkime kalėjimus su pykčiu ir džiaugsmu.

—

2011–aisiais Prancūzijos gatvėse aptiktas plakatas. Iš Non Fides

Clarens, Vaud, 1885-ųjų rugsėjo 26-oji

Mieli bičiuliai,

Jūs prašote manęs – žmogaus, kuris nėra nei balsuotojas, nei kandidatas, bet viso labo gerus ketinimus puoselėjantis individas – išdėstyti savo mintis apie balsavimo teisę.

Nors atsakymui man suteikėte itin mažai laiko, turėdamas gan aiškius įsitikinimus balsavimo klausimu savo mintis galiu išdėstyti vos keletu sakinių.

Balsuoti reiškia išsižadėti. Trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui paskirti vieną arba keletą šeimininkų reiškia atsisakyti savo paties suverenumo. Ar tai būtų absoliutus monarchas, konstitucinis princas, ar vos trupučiu karaliavimo apdovanotas deputatas, į sostą arba į fotelį jūsų sodinamas kandidatas visada bus jūsų aukštesnysis. Jūs paskiriate žmones aukščiau įstatymo, kadangi būtent jiems yra suteikta teisė dėl jo spręsti ir priversti jus paklusti.

Balsuoti reiškia būti apmautam. Tai reiškia tikėti, jog tokie patys žmonės kaip jūs staiga – tarsi suskambus varpams – įgaus gebėjimą viską žinoti ir viską suprasti. Jūsų išrinktieji sprendžia dėl visų įmanomų klausimų – nuo degtukų iki karinių laivų, nuo medžių kirtimo iki raudonųjų ar juodųjų genčių sunaikinimo. Jums susidaro įspūdis, kad jų išmanymas auga kartu su uždavinio mastu. Tačiau istorija moko, kad paprastai yra priešingai. Valdžia visais laikais tesugebėjo bukinti, paistalai visada tegalėjo padaryti mus kvailais. Aukščiausios tarybos yra iš esmės pasmerktos vidutinybei.

Balsuoti reiškia atsiduoti išdavystei. Balsuojantieji be jokios abejonės tiki tų, kuriems skiria balsus, nuoširdumu. Galbūt kai kuriais atvejais jie netgi išlieka teisūs iki pirmos dienos vakaro, kol kandidatai vis dar būna apsvaiginti pirmosios meilės karštligės. Bet kiekviena diena turi rytojų. Aplinkybėms pakitus keičiasi ir pats žmogus. Šiandien kandidatas prieš jus lenkiasi, gal net šiek tiek per daug. Rytoj jis ištiesins nugarą ir bus šiek tiek per aukštai. Jis maldauja jūsų balsų, už kuriuos jums atsilygina įsakymais. Ar šeimininku tapęs darbininkas gali išlikti tuo, kuo buvo prieš tapdamas bosu? Ar aršiausias demokratas nenulenks nugaros vos gavęs pakvietimą į bankininko biurą arba kai karaliaus tarnai pagerbs jį teise įsitvirtinti rūmų prieangyje? Įstatymų leidybos salėse nėra kuo kvėpuoti. Savo kandidatus jūs pasiunčiate į vietą, kurioje kiekvienas neišvengiamai supūva. Todėl nesistebėkite jei iš jos jie išeina būtent tokie.

Tad nustokit išsižadėti savęs, nebeatiduokit savo lemties neišvengiamai nekompetetingiems ateities išdavikams. Neikite balsuoti! Vietoj to kad savo interesus perleistumėte kitiems, ginkite juos patys! Vietoj to kad išrinktumėte naujus ateities planų siūlytojus, veikite savarankiškai! Geros valios žmonėms progų atsiras visada. Savo paties atsakomybę perleisti kitiems tegali reikšti tik bailumą.

Iš visos širdies jus sveikinu, mieli bičiuliai.

—

Elisée Reclus, J. Grave adresuotas laiškas, išspausdintas žurnale Le Révolté 1885-ųjų lapkričio 11-ąją.

Graikijos valstybė ieško bendrininkų. Referendumas yra geriausias būdas tai pasiekti. Dosniai pasiūlydama laisvos valios iliuzijas ir prašydama kiekvieno iš mūsų sudalyvauti jos įtvirtinimo procese, ji išpildo beprotiškiausius savo ketinimus: kad mes patys pasistatytume sau antkapius! Problema paprasta: taip ar ne? Blogi kreditoriai iš užsienio ar geras kairysis valstybės valdymas? Stiprus ar švelnus memorandumas? 12 ar 8 milijardus kainuojantys planai? Dar viena proga atsiduoti į vyriausybės ir jos gelbėtojų glėbį. Dar viena proga nacionalinei vienybei. Tam, kad pamirštume kas mus skiria ir susivienytume su likusiu visuomenės kratiniu (su fašistais, patriotais, bosais, gerais piliečiais), ir taip stotume prieš bendrą priešą iš išorės – prieš kreditorius – nuo atsakomybės atleisdami bosus.

Kaip mokiniai anarchistai mes renkamės nedalyvauti referendume (nors ir neturime teisės balsuoti). Nepritariame systemos dilemoms bei iliuzijoms ir iš anksto pareiškiame, jog neketiname dalyvauti jokioje rinkiminėje, institucinėje, vyriausybinėje procedūroje. Nes, tariant paprastai, kiekvienas iš šių procesų ir kiekvienas jų teikiamas variantas siekia tik stabilizuoti sistemą ir išsaugoti bei išplėsti valstybinį, nacionalinį ir institucinį viešpatavimą. Tačiau nepalaikome nedalyvavimo referendume kaip alternatyvos arba trečiojo kelio, nes mūsų manymu vien tik atsisakymas dalyvauti veda prie pasyvumo ir asimiliacijos.

Remdamiesi tuo kas pasakyta anksčiau, pareiškiame, jog vienintelis mus tenkinantis nedalyvavimas rinkimuose kyla iš konflikto, insurekcinio veiksmo ir anarchistinės kovos – esančių kuo toliausiai nuo bet kokios politinės partijos ar jos programos, kuo toliausiai nuo visokio plauko išganytojų ir jų vadų. Saviorganizuoti, radikalūs ir agresyvūs. Tik būdami tokie galime perimti savo gyvenimus į savo pačių rankas.

Tiesioginis puolimas prieš valstybę, kapitalą ir bet kokią valdžios formą

Anarchistinė mokinių grupuotė „Puolimas prieš švietimą“

—

Iš Inter Arma

Šūdasklaida praneša, kad šeštadienį, birželio 27-ąją, Pabradės Užsieniečių registracijos centre (URC) keletas migrantų iš Vietnamo sukėlė maištą. Pasak mentų, 10 URC „apgyvendintų“ vietnamiečių kilmės žmonių ėmė laužyti apsauginę tvorą norėdami pabėgti. Pasieniečių apsaugos tarnyba dešimt maištininkų tvarkė koviniais veiksmais, ašarinėmis dujomis, guminėmis lazdomis ir elektrošoku. Vienam mentui buvo sudaužytas laikrodis ir pamušta rankelė. „Apramintas“ dešimtukas buvo suvarytas į sulaikymui skirtą bendrabutį (kitaip tariant – į kalėjimą kalėjime), kur kartu su kitais savigarbą atsiimti nusprendusiais kaliniais į mentus ėmė mėtyti kėdes, lentas, stalo kojas. Išdaužti trys URC langai.

Po neramumų mentai ėmėsi „prevencinių priemonių“ ir nusiaubė kalinių įkalinimo patalpas. Šūdasklaida pabrėžia, kad buvo rasta blogiausia ko buvo galima tikėtis – keturi mobilieji telefonai, keturi pakrovėjai, ir netgi peiliai bei metaliniai strypai.

Tiems kas pamiršo primename, kad šūdasklaida yra tik nuolankus valdžios tarnas – gerklė, per kurią ji gieda savo giesmes. Dėl to į šią istoriją reikėtų žiūrėti kaip į tikrais įvykiais paremtą veiksmo filmą.

Šiuo metu Pabradės URC narvuose gyvena 195 žmonės. Vienintelis logiškas atsakas gyvenimui narve yra mėginimas jį sunaikinti. Niekas neturėtų būti dėkingas už spygliuotas tvoras, kad ir kurioje jų pusėje bestovėtų. Todėl mes sveikiname Pabradės maištininkus, sukilusius už trupinėlį savigarbos žeminančiame narve.

Prieš mus skiriančias sienas. Prieš visus narvus.