Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Graikija: Kovojančių kalinių tinklo pareiškimas

Contra Info praneša, jog balandžio 18-ąją aštuoni Kovojančių kalinių tinklo nariai anarchistai – Antonis Stamboulos, Giorgos Karagiannidis, Fivos Harisis, Argyris Ntalios, Grigoris Sarafoudis, Andreas-Dimitris Bourzoukos, Dimitris Politis ir Yannis Michailidis – nutraukė bado streiką, kadangi buvo iš dalies įgyvendinti jų pateikti reikalavimai. Buvo atšauktas teisinis pagrindas C tipo kalėjimams, veido dengimas nebelaikomas sunkinančia aplinkybe išskyrus ginkluoto apiplėšimo atvejus, DNR duomenų analizės procese leista dalyvauti nepriklausomam tyrėjui (nors paliktas nurodymas, leidžiantis prievarta paimti mėginį), ir iki gyvos galvos nuteisti kaliniai, kurių neįgalumas pasiekęs 80% gali būti paleisti lygtinai namų arešto sąlygomis. Visiems badavusiems kaliniams linkime greitai atsigauti.

Po pagaliau įvykusio specialios komisijos posėdžio dėl įstatymo projekto, atrodo tikėtina, jog didžioji dalis mūsų reikalavimų bus išpildyti. Iki šiol žinome, jog vyriausybė imasi priemonių dėl C tipo kalėjimų panaikinimo ir dėl neįgalių kalinių paleidimo į laisvę, kurios įgalintų Savvas Xiros praleisti likusią bausmės dalį namų arešto sąlygomis. Syriza atstovai pateikė du pakeitimus (kurie įtraukti į įstatymo projektą): vieną, panaikinsiantį dalį įstatymo prieš veido dengimą, ir kitą, draudžiantį jėga paimti DNR mėginius ir suteikianti sulaikytajam teisę į techninę konsultaciją dėl šios procedūros. Ekspertai turės priėjimą prie mėginių ir galės atlikti nepriklausomą tyrimą, be to jie galės dalyvauti policijos paskirtų biologų atliekamos analizės procese ir turės priėjimą prie visų su DNR susijusių duomenų – įskaitant ir patį mėginį. Taip pat nepriklausomiems ekspertams bus suteikta teisė pridėti savo vertinimą tiek dėl rezultatų, tiek dėl proceso eigos.

Tačiau kol kas neturime jokių garantijų dėl šių trijų posėdžių rezultatų. Valdžios pažadais mes nepasitikime. Ypatingai turint omenyje milžinišką politinės klasės spaudimą (nuo Potami iki Nea Dimokratia [1]), ANEL [2] prieštaravimus pakeitimams, kurie leistų Savvas Xiros išeiti į laisvę, ir kitų partijų tylą šiuo klausimu. Dėl to pareiškiame, jog nežengsime žingsnio atgal ir nenutrauksime bado streiko iki tol, kol bus negrįžtamai ir galutinai įgyvendinti mūsų pateikti reikalavimai:

  • panaikinti baudžiamojo kodekso 187 ir 187A straipsnius – 187-asis straipsnis baudžiamuoju nusižengimu laiko veido dengimą demonstracijų metu, tuo tarpu 187A straipsnis sudaro pagrindą C tipo kalėjimų egzistavimui;
  • panaikinti prokuroro galią įsakyti prievarta paimti DNR mėginius;
  • DNR analizę autorizuoti leisti pačiam įtariamajam, įskaitant teisę pačiam pasirinkti kompetetingą biologą;
  • panaikinti analizę tų DNR mėginių, kuriuos sudaro daugiau nei dviejų individų genetiniai duomenys;
  • suteikti laisvę „Lapkričio 17-osios“ organizacijos nariui Savvas Xiros dėl jo sveikatos būklės.

Turėtume pridėti keletą žodžių apie bendražygį Savvas Xiros, kadangi jis tapo „mėgstama“ tema žiniasklaidoje. Tai yra kovojantis žmogus, kuris kadaise pasirinko ginkluotos kovos kelią, ir kuris šiuo metu yra „prižiūrimas“ ir „gydomas“ demokratijos, kuri savo paslaugas „siūlo“ net ir prisiekusiems priešams. Tačiau tuo pačiu tai yra ir aklas bei kurčias žmogus, netekęs vienos savo galūnių, sergantis išsėtine skleroze, nebesugebantis blaiviai mąstyti ir miegantis sėdint, nes negali atsigulti dėl rimtų kvėpavimo problemų. Ir nepamirškime, jog visa tai jis išsivystė per 13 metų izoliacijos demokratijos rūsiuose. Tai yra kovojantis žmogus, kuriam nuo pat savo sulaikymo teko iškęsti nežmoniškai daug šmeižto [3] iš visokio plauko žurnalistų, politikų, „menų ir rašto“ žmonių. Jam teko iškęsti visą melą, kuris savo aukštumas pasiekė, kai buvo nuslėptas sistemingas jo KANKINIMAS Evaggelismos ligoninėje – kankinimas, kurį atliko Diotis (asmuo, buvės Lagarde sąraše [4]) ir Syras (buvęs antiteroristinio policijos padalinio vadas ir buvęs Domoko meras), ir kuris buvo ĮSAKYTAS PASOK [5] ir tuometinio vidaus reikalų ministro Chrisochidis. Tie, kurie iš visų jėgų kovoja prieš mūsų bado streiką (visų pirma žiniasklaida), šį žmogų pristato kaip beširdį nusikaltėlį, nekaltų žmonių žudiką, kraujo ištroškusią padugnę, kuri vos tik išėjusi į laisvę „iškeliaus“ [6]. Visa tai sakoma pamirštant, jog kalbama apie 98% neįgalų žmogų. Jų humanizmas veikiausiai neveda toliau nei Vardivogiannis ir Kyriakou pobūviai [7], ir tokių chuntos rėmėjų kaip Lavrediadis išlaisvinimas dėl „nepagydomų sužeidimų“.

Taigi, politikai, kurie dėdami parašus yra atsakingi dėl tūkstančio mirčių prie valstybinių sienų, apmokamos vergovės prakaito krautuvėse, komisariatuose ir kalėjimuose, kurie tūkstančius žmonių privedė prie savižudybės – šie žmonės drįsta kalbėti apie žmogžudžius. Žurnalistai, kurie kasdien skatina imtis nepakenčiamų priemonių, kurie patys yra ištroškę kraujo, represijos, areštų ir įkalinimų, drįsta kalbėti apie „marginalus“, remiančius „teroristą“ Savvas Xiros.

Kai pradėjome bado streiką, gerai žinojome, jog tai bus sunki kova, priversianti susidurti su savo pačių ribomis. Tiesa yra tai, kad kai kurie iš mūsų rizikuoja amžinai susigadinti sveikatą po 40 dienų sunkios kovos. Bet negalime užleisti vietos tiems, kurie naudojasi vyriausybės strategija galutinai mus išvarginti ir taip nugęsinti mūsų kovą. Dėl to pakartojame, jog tęsiame bado streiką tol, kol bus įgyvendinti mūsų reikalavimai, nepaisant rimtų pavojų sveikatai. Viską pasiekėme bičiulių, prisijungusių prie mūsų kovos prieš nepaprastąją padėtį, ir savo pačių bei savo pasirinktų kovos priemonių dėka. Visiems bičiuliams primename apie šios situacijos rimtumą (4 bičiuliai badauja daugiau nei 40 dienų) ir raginame KIEKVIENĄ DIENĄ LAIKYTI VEIKSMAMS SKIRTA DIENA.

Bet kokia kova savo jėgą praranda tik tada, kai ją užmirštame, o ši kova jėgos dar neprarado ir ratas dar toli gražu neužsidarė.

P.S. 1: Mūsų bičiulis Tasos Theofilos vakar nustraukė bado streiką, kurį iki šiol vykdėme kartu ir kuris mus suvienijo bendroje kovoje. Tasos, linkime tau greitai atsigauti.

P.S. 2: Siunčiame solidarius linkėjimus turkų revoliucionieriams, kurie prisijungė šioje kovoje. Greito atsigavimo Giorgos Igglesis.

P.S. 3: Solidarumas su imigrantais, kurie pradėjo bado streiką Paranestis sulaikymo centre Dramoje.

IKI GALO – IKI PERGALĖS

NĖ ŽINGSNIO ATGAL

Kovojančių kalinių tinklas, balandžio 11-oji

[1] Centro ir dešinioji partijos.

[2] Dešiniųjų partija, su kuria Syriza sudarė bendrą koaliciją tam, kad laimėtų rinkimus.

[3] Savvas Xiros yra ginkluotos antiimperialistinės ir komunistinės grupuotės „Lapkričio 17-oji“ narys. Jis buvo suimtas 2002-aisiais po to, kai jo rankose susprogo sprogstamasis užtaisas. Nuo tada jo sveikatos būklė tik blogėjo ir visi prašymai paleisti lygtinai buvo atmesti. [Kovojantys anarchistai yra aiškiai išsakę savo kritiką „Lapkričio 17-osios“ organizacijai – tiek dėl jos idėjų, tiek dėl taikytų kovos priemonių.  Šiuo atveju anarchistai solidarizuojasi su kenčiančiu žmogumi, o ne su jo atstovaujama ideologija. — vert. past.]

[4] Lagarde sąrašas yra Prancūzijos finansų ministrės Christine Lagarde sudarytas galimai mokesčių vengiančių turtuolių sąrašas.

[5] PASOK yra socialdemokratų partija Graikijoje.

[6] Akivaizdu, kad politikai iš tiesų bijo, jog jis perims kovą. Net JAV ambasadorius Atėnuose yra išreiškęs „nerimą“ dėl Savvas Xiros išlaisvinimo. Ginkluota grupuotė „Lapkričio 17-oji“ aštuoniasdešimtaisiais nužudė keletą amerikiečių.

[7] Žinomos Graikijos buržujų šeimos.

Originalas: Athens Indymedia

Solidarumo gestai su badaujančiais kaliniais Graikijoje

Nuo kalinių bado streiko Graikijoje pradžios, daugybė žmonių visame pasaulyje ėmėsi iniciatyvos išreikšti savo solidarumą taip, kaip jų manymu tinkama tai padaryti. Visų veiksmų išdėstyti vienoje vietoje nėra daug prasmės, dėl to čia pateikiama tik bendra panorama to, kas iki šiol tęsiasi nuo kovo pradžios:

Kovo 12: Atėnų centre grupuotė „Chaoso simfonija“ viešose vietose pakabino du transparantus, išreiškiančius solidarumą su badaujančiais kaliniais. Taip pat buvo pakabinta daug plakatų ir padalinta tūkstančiai informacinių skrajučių.

Kovo 23: Heraklione (Graikija) sugadinta 30 bankomatų; Atėnuose padegta Syriza būstinė; Turkijoje, Stambulo Kadıköy kaiminystėje įvyko keliadešimtinė demonstracija.

Kovo 26: Salonikuose (Graikija), Aristotelio universitete esantis teisingumo ministro Nikos Paraskevopoulos kabinetas apmėtytas dažais, skrajutėmis ir aprašinėtas solidarumo šūkiais.

Kovo 27: Berlyne pakabintas transparantas, išreiškiantis solidarumą su badaujančiais kaliniais.

Kovo 29: Santiago (Čilė) užklijuotos devynių bankų, policijos posto ir trijų institucijų spynos.

Kovo 30: Ciuriche (Šveicarija) Graikijos konsulatas aprašinėtas solidarumo šūkiais ir apmėtytas dažais.

Balandžio 1: šalia Trento (Italija) kūju sudaužyta Vodafone priklausanti rėlė; Patras (Graikija) užimta Syriza būstinė; Atėnuose užimtas parlamento kiemas; Varšuvoje Graikijos ambasada apmėtyta dažais ir aprašinėta solidarumo šūkiais; Santiago (Čilė) ir Kopenhagoje (Danija) įvyko demonstracijos priešais Graikijos ambasadas; Helsinkyje užklijuotos kailių parduotuvės spynos; Berlyne įvyko solidarumo demonstracija, kurios metu padalinta daugybė skrajučių.

Balandžio 4 ir 6: Atėnuose sugadinti trys bankomatai

Balandžio 6: Jonėnuose (Graikija) Syriza būstinė apmėtyta dažais.

Balandžio 7: solidarumo demonstracija ir susirėmimai tarp anarchistų ir policininkų Atėnuose.

Balandžio 8: Monrealyje (Kanada) pakabintas transparantas, išreiškiantis solidarumą su bado streikininkais.

Kiekvienam po savą nieką

Skubame kalbėti apie individą. Tačiau pačiam asmeniui svarbus yra tik jo paties individualumas. Vieni ima sakyti, jog – žinoma – būtina pradėti individualiame lygmenyje, tačiau tik tam, kad būtų pasiektas tam tikras kolektyvinis matmuo. Kiti pareiškia, kad revoliucinis diskursas yra visos bendruomenės reikalas, ir kad pavieniškumas yra tik bejėgė abstrakcija. Dar yra ir pramonės vadovų, kurie pareiškia esantys individualistai. O dar – ir tie, kurie niekada nežino ką daryti su gyvenimu, kurie dvejoja – kad ir kas benutiktų, šie žmonės dvejos ir toliau. Šiuo klausimu vyksta tiek daug įnirtingų ir paviršutiniškų diskusijų… Štai čia yra Stirneris, o kitoj pusėj – Bakuninas. Štai socialinis anarchizmas, o ten gale slepiasi nihilizmas ir tuščias maištavimas. Nietzche ir antžmogis, Libero Tancredi ir fašizmas. Platonas tai vadino tuštybės dekoru. Savo diskusiją grindžiu niekuo – hermeneutinė stirneriško šūksnio versija.

Teritorija per daug pergrūsta kad užsiimtume mąstymu, kad išvystytume svarstymus, kurie žengtų kiek toliau nei neapgalvotos etiketės ir pasiektų konkrečią gyvenimo tikrovę – tą vietą, kurioje ir žaidžiamas šitas žaidimas. Praleisti smulkmenas ir nekantriai brautis pirmyn – toks yra priimtas metodas.

Greitai suvoksime, jog nedaug telikę išrasti. Jog galime pritaikyti teorinius ir praktinius praeities pastebėjimus. Pasirinkti, kaip juos panaudoti savo gyvenimuose, atrasti būdą iš jų sudaryti naują sprogstamąjį mišinį. Eksperimentavimo triukas yra iki šiol paskirus elementus sumaišyti į vieną – ištraukti juos iš fragmentų galerijos tam, kad aiškiai apčiuoptume jų teikiamas galimybes.

Be nusidėvėjusių šnekų ir akademinės sistemizacijos, turime bent pusantro amžiaus patirtį subversyvinėje teorijoje ir praktikoje, kuri byloja apie esminę būtinybę konkrečiai suvokti individualią egzistenciją kaip visumą. Konkretūs išnaudojamųjų maištai tam tikrais atvejais sugriovė pačius ideologinių valdžios statinių pagrindus.

Devynioliktojo amžiaus viduryje troškimas apversti pasaulį aukštyn kojom iškėlė klausimą apie perskyrą tarp „aš“ ir jį supančios aplinkos. Stirneris teigė, jog unikalus individas negali egzistuoti be nuosavybės – kitaip tariant, individas negali egzistuoti be savo paties pasaulio, be savo santykių visumos. Nuosavybė [*] reiškia vietos pačiam individo egzistavimui turėjimą, tad tuo pačiu ir gebėjimą suprasti ir veikti, aistras ir jėgą. Dėl šios priežasties, tvirtinti savo individualumą tuo pačiu reiškia ir pakeisti pasaulį. Visa tai – sudėjus kartu – negali būti išreikšta sąvokomis. Tai privalo realizuotis pačiame gyvenime, nes kiekvieno unikalaus individo gyvenimas yra tikrasis teorijos turinys. Tuo pačiu metu, požeminis kanalas, vedantis nuo Hölderlino iki Lautréamont’o, veda prie sprogstančios būtinybės pakeisti meną iš kontempliacinės praktikos į priemonę pakeisti save ir savo aplinką. Su Fourier ši aplinka liaujasi buvusi neutrali erdvė ir tampa troškimo kupina vieta, nuo protinės būsenos ir nuo santykio tarp žmonių neatskiriama tikrove. Tad įsiterpimas į šią aplinką reiškia esminius pokyčius savyje. Krikščioniška ir dekartiška perskyra tarp vidaus ir išorės yra panaikinama aistros naujiems būdams būti kartu. Privačios nuosavybės melas individą paverčia išniekinta ir sunykusia būtybe, iš kurios atimtas pats pasaulis. Šis melas griūva kartu su valdžia. Bakuninas 1848-ųjų revoliuciją vadina „švente be pradžios ir be galo“, ir taip Stirnerio pasiaukojimo kritiką įveda į insurekcinės praktikos sritį. Rusijos revoliucionierius pataria Dresdeno sukilėliams paimti muziejaus paveikslus ir išdėstyti juos barikadose, taip atgrasant kareivius nuo puolimo – taip pasireiškia suvokimas, jog meno atsisakymas negali būti nuo kitų atskira sritis. Puolimai prieš nuosavybę, statulų naikinimas, atviras maištas prieš vyriausybę ir mėginimai pakeisti miesto tvarką Paryžiaus komunoje yra istoriniai visos šios praktinės teorijos veiksmai. Ir iki šiol priėjome tik 1871-uosius. Daugiau nei amžius teorinės ir praktinės patirties mus skiria nuo šios datos – patirties, kurioje individualus išsivadavimas įgavo konkretų pavidalą.

Prekės kritika ir anarchistinės ekspropriacijos veiksmai, Malatestos svarstymai apie sukilimo būtinybę ir Rusijos sovietai, dada ir tarybų judėjimai Vokietijoje ir Italijoje, ankstyvas siurealizmas ir revoliucija Ispanijoje, biurokratijos negacija ir Budapešto komuna, miesto išplanavimo kritika ir Losandželo maištas, Situacionistų Internacionalo įnašas ir gegužė Prancūzijoje, darbo atsisakymas ir kraštutiniausi 1970-ųjų eksperimentai Italijoje. Tai yra nesibaigusios akimirkos, kurioms dažniausiai trūko teorinio savo praktikų suvokimo, ir kurios vis dar laukia tikrojo savo įgyvendinimo.

Bet – kaip ir visada – kai idėjos nevirsta tikrove, jos pūva ir atsiduria priešingame maiše. Visa dvidešimto amžiaus filosofija, nuo Husserlio iki Heideggerio iki šiol, mums kartoja, jog žmogus yra tapatus su savo pasauliu, kad dekartiško subjekto niekur nėra, kad suprasti, interpretuoti ir veikti yra vienas ir tas pats – kitaip tariant, ji mums kartoja viską, ko barikados mokė jau pakankamai ilgą laiką. Tačiau – ir tai yra kaina, kurią už tai sumokame – kartu su dekartišku subjektu atskiros minties specialistai ištrynė ir bet kokį revoliucinio diskurso „kas“. Kapitalistinę egzistenciją jie mums pardavė kaip visas įmanomas galimybes išsemiančią būtį. Jie kritikavo techninį mąstymą, tačiau tik tam, kad paliktų mus nuo bet kokios rizikos išvalytos poezijos valiai. Tuo pačiu paskutiniųjų septynių dešimtmečių poetai tesugeba aprašyti gyvenimo perteklių poezijos atžvilgiu, romanas yra tikslas pats sau ir administruoja Joyce’o kadaise įvestą „aš“ sprogimą. Galų gale, visus šiuos darbus „galime laikyti gerais dar bent vieną šimtmetį“.

Taip kaupiasi praeities tyrimai. Užstringame prie istoriografinių detalių. Atkartojamos naujos kultūrinės mados, o subversinis suvokimas, jog visa tai negali būti atskirta nuo konkretaus panaudojimo, pamažu nyksta. Nes tai ir yra svarbiausia: žinoti, ką su visu tuo daryti. Kitu atveju ir toliau priešinsime individą su kitais, kalbėsime tik apie individualų išsivadavimą (niekada nesuprasdami, jog jis pats driekiasi per visą visatą), atskirsime skirtingus dominavimo aspektus (laiko išnaudojimas, erdvės kontrolė, psichologinė dresūra, beaistris vargas), o kartu su jais ir skirtingus maišto aspektus (valdžios nuvertimą, prekinių santykių sunaikinimą, sąmoningą aplinkos transformaciją, troškimų tvirtinimą). Tada galėsime būti individualistais, socialiniais anarchistais, komunistais, akratistais, libertarais ar skeptikais. Juk ištisas pasaulis kiekvieno iš mūsų laukia išskėstomis rankomis. Pasaulis, sudarytas iš apibrėžimų ir nuobodulio.

Massimo Passamani

[*] Nuosavybė Stirnerio darbuose neturi nieko bendro su tuo, ką liberalai vadina „privačia nuosavybe“. Tai nėra teisinio mechanizmo užtikrintas turto atskyrimas nuo kitų, bet veikiau paties individo pasiektas pagrindas, ant kurio vystosi jo paties gyvenimas.

Anarchistinė įtampa

Prieš pradėdamas kalbėti visada jaučiu šiokį tokį jaudulį. Šis jaudulys išauga dar labiau kai esu priverstas kalbėti renginiuose, kuriuos paprastai vadiname konferencijomis – ypač jei jas stengiamasi pridengti gražiu „debatų“ vardu. Juk galų gale kalba suteikiama kažkam kitam – kažkam, kuris galbūt yra iš visai kitos kartos, tarsi nukritęs iš dangaus. Galų gale, bet kuris atsistojęs prieš jus šioje salėje visada bauginančiai primins tuos, kurie jūsų smegenis kūju daužo kiek kitokiais ketinimais. Tačiau jei sutiksit atidžiai manęs paklausyti, suprasit, jog sąvokos apie kurias šiandien norėčiau pakalbėti yra visai kitokios.

Pirmąją sąvoką norėčiau pristatyti klausimo pavidalu:

Kas yra anarchizmas? Gali pasirodyti keista, kad šį klausimą iškeliu būtent čia. Žinau, jog tarp jūsų yra anarchistų, nes pažįstu juos asmeniškai. Kas jau kas, sakysite, bet anarchistai tai tikrai turėtų žinoti kas yra anarchizmas. Tačiau tokio pobūdžio klausimus būtina iškelti vėl ir vėl. Kad ir paminint vos keletu žodžių. Kodėl? Kitais atvejais, kai kalba eina apie kitokias gyvenimo išraiškas, apie kitokius veiksmus ir kitokias mintis – kai šie dalykai gali būti daugiau ar mažiau apibrėžti kokiu nors pagrindu – toks klausimas neiškyla.

Bet anarchistai vis sugrįžta prie šio klausimo:

Kas yra anarchizmas? Ką reiškia būti anarchistu? Kodėl? Šie klausimai kyla dėl to, kad kalbame ne apie kartui ir visiems laikams suformuluotą apibrėžimą, kurį galima būtų atidėti į šalį ir laikas nuo laiko atsigręžti, tarsi tai būtų vienas iš mums priklausančių daiktų. Būti anarchistu nereiškia būti pilnai tikram dėl to ką galvoji, tai nereiškia pareikšti, jog „nuo šiol aš žinau visą tiesą ir dėl to bent jau idėjų požiūriu esu geresnis nei kiti“. Taip galvojantys anarchistai yra  anarchistai tik žodžiais. Tikras anarchistas visada dvejoja savo paties padėtimi, savimi kaip asmeniu, ir dėl to nuolat savęs paklausia: koks yra mano gyvenimo santykis su tuo ką darau ir su tuo ką mąstau? Kokį sąlytį mano kasdienybėje turi mano mintys ir veiksmai? Kaip galiu nenutrūkstamai būti anarchistas ir dėl to nesileisti į kasdienius kompromisus? Ir t.t.

Anarchizmas nėra tarsi antkapis vienu žodžiu savo prasmę užrakinantis konceptas. Tai nėra ir politinė teorija. Anarchizmas yra tam tikras būdas suvokti gyvenimą, o gyvenimas – seno žmogaus ar vaiko gyvenimas – nėra kažkas apibrėžiamo. Tai dalykas, su kuriuo privalome žaisti kasdien. Pabudę ryte ir ant grindų žengę pirmą žingsnį turėtume pagalvoti, kas mus verčia taip daryti. Jei neturim priežasties ryte pabusti, tuomet koks skirtumas – anarchistai mes ar ne. Juk visada galėtume likti miegoti toliau. Kad žinotume dėl ko išlipame iš lovos, turėtume suprasti, ką norime padaryti anarchizmo labui, nes mums negali būti jokios atskirties tarp to ką galvojame ir to ką darome. Anarchistui yra tik nuolatinis teorijos virtimas veiksmui ir, atvirkščiai, veiksmo virtimas teorija. Šis dalykas anarchistus skiria nuo visų kitų, turinčių kitokį gyvenimo suvokimą, kuriam pavidalas suteikiamas politinėje praktikoje bei politinėje teorijoje. Dažniausiai apie tai nėra kalbama – neperskaitysi apie tai nei laikraščiuose, nei knygose, neišgirsi mokykloje, nes ten šis dalykas taip pat yra pavydžiai nutylimas. Nutylimas jis yra dėl to, jog jame įminta pati gyvenimo mįslė: niekada neatskirk savo minčių nuo veiksmo; nevalia atskirti to ką žinome, to ką suvokiame, nuo to ką darom, ką atliekam savo veiksmais.

Būtent čia glūdi skirtis tarp anarchisto revoliucionieriaus ir politiko. Ji glūdi ne žodžiuose, ne konceptuose, tam tikra prasme – jums leidus – net ir ne veiksmuose, nes anarchistų veiksmus apibūdina ne ekstremalus – sakykime radikalus – polinkis į puolimą. Skirtis glūdi ir ne siekiuose, tačiau tame, kaip tokius veiksmus atliekantis asmuo, bendražygis, šias akimirkas paverčia savo paties gyvenimo išraiškomis, tam tikromis jo charakterizacijomis, įprasminimais, kokybiškumu, džiaugsmu, geismu… Ne staigiu praktiniu įgyvendinimu, kuris pats sau būtų tikslas – ne kažkuo, apie ką žmogus galėtų pasakyti „štai šiandien aš kažką padariau“, tarsi tai būtų nuo savęs paties nutolęs dalykas, nustumtas į pačius mano egzistencijos pakraščius.

Štai, jau turime vieną skirtumą tarp anarchisto ir politiko. Čia pasirodo ir antras skirtumas, kuris, mano nuomone, yra vertas nemažiau dėmesio. Pokalbio tema dabar bus visi tie, kurie galvoja, jog mūsų įgyvendinimo besiprašantys siekiai yra kažkur už mūsų pačių, kad tokie dalykai pasireiškia eile sėkmių bei nesėkmių – kad kartais būna geriau, kartais blogiau, yra geresni ir blogesni laikai. Pakalbėkime apie tuos, kurie gyvenimą mato kaip sudarytą iš tokio pobūdžio dalykų.

Geriausias tokio žmogaus pavyzdys yra demokratiškas politikas (visai neblogas vyrukas, pagaliau žmogus su kuriuo galima persimesti pora žodžių – tolerantiškas, mokantis klausytis, deda viltis į progresą, ateitį, geresnę visuomenę, laisvę…). Toks žmogus veikiausiai nedėvi prabangaus švarko, nesiriša kaklaraiščio, atrodo kasdieniškai. Jis netgi gali pasirodyti esąs bendražygis, netgi pareikšti, jog toks yra, nors lygiai taip pat jis galėtų būti ir mentas – jokio skirtumo. Kodėl nėra skirutmo? Nes būna ir demokratiškų policininkų. Uniformuotos represijos laikai jau baigėsi, šiomis dienomis ji įgauna vis draugiškesnių savybių. Ant pečių krenta begalė naujų idėjų.

Bet kaip atpažinti tokį žmogų, tokį demokratą? Ir jei jis sugeba mus apsukti aplink pirštą, kaip galėtume nuo jo apsiginti? Atpažinti jį galime pagal tai, jog tokiam žmogui gyvenimas yra kažko įgyvendinimas. Jo gyvenimas yra sudarytas iš daugybės tokių įgyvendinimų ir iš prieš akis atsiveriančio grynai kiekybinio veikimo.

Kai su kažkuo bendraujame, mes negalime pareikalauti nario kortelės. Kitų žmonių mintys dažnai mus sutrikdo ir neleidžia nieko suprasti, nes visi stengiamės būti malonūs, būti progresyvūs čiaukšliai, dievinam grožį, toleranciją ir panašius menkniekius. Tad kaip galėtume atpažinti prieš mus stovintį priešą? Nuo seno fašisto bent jau sugebėtume apsiginti. Gautume smūgį į dantis ir jei sugebėtume atsistoti ant kojų, duotume stipresnį smūgį atgal. Tačiau dabar yra visai kitaip, nes fašistines padugnes atpažinti yra gerokai sunkiau.

Tačiau toks anksčiau apibūdintas žmogus, šis visur pasirodantis demokratas, besitrinantis mokyklose, Seime, gatvėje, policininko uniformoje, teisėjo ar daktaro suole, šis visų bičiulis ir yra mūsų priešas, nes jis gyvenimą suvokia visai kitaip nei mes. Jam gyvenimas reiškia ką kitą nei mums, ir dėl to mes jam esame nežemiškos būtybės. Dėl to nematau jokios priežasties jį laikyti mūsų planetos gyventoju. Čia yra mus skirianti riba. Jo gyvenimo samprata yra kiekybinė, nes jam svarbūs tokie dalykai kaip sėkmė ar nesėkmė, tačiau viso labo kiekybiniu pagrindu. Mes renkamės kitokį požiūrį, apie kurį aš ir siūlau pasvarstyti:

Kuo skiriasi mūsų gyvenimo prasmė? Kuo ji kitokia kokybiškai?

Grįžkime prie mūsų maloniojo pono, kuris dabar ima mus kritikuoti: „Anarchistai yra geri žmonės, tačiau jie visiškai neveiksnūs. Ką jie yra įgyvendinę? Kokia valstybė kada nors buvo grįsta anarchistine valdymo forma? Ar kada nors buvo valdžia be valdžios? Juk laisva, anarchistinė visuomenė be valdžios yra pati sau prieštaraujanti idėja!“ Šis į mūsų daržą sviestas akmuo iš tiesų yra ganėtinai konstruktyvus, nes peržvelginėdami istorinius pavyzdžius, kai anarchistai bent kiek priartėjo prie savo laisvos visuomenės utopijos įgyvendinimo Ispanijoje ar Rusijoje – į juos pažvelgę atidžiau – suvoksime, jog kiekvienas iš jų tikrai yra vertas kritikos. Iš tiesų tai buvo revoliucijos, kurios nebuvo libertarinės. Tai nebuvo anarchijos pavyzdžiai.

Tačiau kai šie ponai mums sako, jog esame „utopininkai, svajotojai, jūsų utopija niekada neveiktų“, turėtume atsakyti štai kuo: „Tiesa, tačiau anarchizmas yra ne realizacija, ne konkretus mėginimas įgyvendinti anarchiją per naktį, bet pastoviai egzistuojanti įtampa.“ Ir pridurti galėtume štai ką: „Tačiau jūs, mūsų gyvenimuose viešpataujantys demokratiški valdžios vyrai, kurie manote jog galit prasiskverbti mums į galvas, į smegenis, kurie valdote mus kiekvieną dieną mokyklose, universitetuose, laikraščiuose ir t.t. formuojamų nuomonių dėka – ką įgyvendinot jūs? Ar jūs įgyvendinot gyvenimo vertą pasaulį? O gal jūsų šedevras iš tiesų yra tik pasaulis vertas mirties, kuriame gyvenimas yra tik šalčiausio rimtumo reikalas, neturintis nei kokybės, nei prasmės? Jūs sukūrėte pasaulį, kuriame visi sulaukę pensijos anksčiau ar vėliau savęs paklausia – ką aš su juo nuveikiau? Ką pajaučiau per visus šiuos metus?..“

Štai ką įgyvendinot jūs. Štai jūsų demokratija, jūsų liaudies idėja. Jūs ją valdote, bet kas yra ši liaudis? Kas yra tie žmonės? Galbūt tai yra tik maža dalis tų, kurie vis dar eina balsuoti, kurie jus išrenka, kurie deleguoja už save mažesnę mažumą deleguojančią mažumą, valdančią mus visus teisingumo vardu? Kas yra jų leidžiami įstatymai, jei ne mažumos intereso pagerinti savo pačių praturėjimo perspektyvas išraiška? Jūs valdot galios vardu. Nežinia iš kur kylančios jėgos vardu. Atsirėmę į abstrakčią sąvoką išvystėt struktūrą, kurią manot galintys pagerinti… Bet kaip ir kas kada nors joje pagerėjo? Ar šiandien mes negyvename mirties, totalaus gyvenimo kokybės sutraukimo sąlygomis? Tokia kritika turėtume atšauti demokratijos rėmėjams. Jei mes, anarchistai, esame utopininkai, tai mūsų utopiškumas pasireiškia kokybės siekiančia įtampa. Tačiau jei utopininkai yra ir demokratai, tai jų utopiškumas pasireiškia totalia visa ko redukcija į kiekybę. Savo utopiją mes supriešinam su būtent tokia redukcija, su tokiu atšliejimu, kuris gyvenime didžiausią naudą teikia jiems ir didžiausią žalą – didžiajai daliai išnaudojamųjų. Savo utopiją priešpriešinam tokiai apgailėtinai tikrovei. Mūsų utopija bent jau grįsta kokybine įtampa tarp dabarties ir geresnės ateities, kuri iš pagrindų skirsis nuo to, ką išgyvenam šiandien.

Visi pastebėjimai, kurie mums išsakomi politinio realizmo, valstybininkų, mokytojų (kurie yra tik valstybininkų tarnai), teoretikų, žurnalistų ir intelektualų – žmonių, kurie nuolat lankosi tokiose patalpose kaip ši ir iškiliais, tolerantiškais balsais mums primena apie realistiškas galimybes – lūpomis, visi šie žmonės norėtų mums pasakyti, jog tikrovė yra tokia kokia yra ir daugiau nieko neįmanoma dėl to padaryti. Šie žmonės tik nori tave apgauti. Tai yra apgaulė, nes iš tiesų kiekvienas iš mūsų gali sukilti savo paties sužalotos savigarbos vardu, kad ir kiek panašaus pobūdžio melų tektų išklausyti. Bet kuris iš mūsų gali suprasti, jog buvome amauti, suprasti, kokia didelė yra mums daroma žala. Taip sukildami mes galime pakeisti ne tik mus supančią tikrovę, bet ir savo pačių gyvenimus – galime juos padaryti vertus gyventi. Pabudus ryte tvirtai padėti koją ant žemės, pažvelgti į veidrodį ir ištarti: „Pakeičiau bent šį tą, bent tiek, kiek galėjau tai padaryti.“ Tokiomis akimirkomis suvoki, jog tavo gyvenimas yra vertas gyventi, kad jis nebėra vien tik lėlininko valdoma marionetė – lėlininko, kurio veido tu niekada nematai ir dėl to net negali į jį spjauti.

Štai kodėl anarchistai vis grįžta prie klausimo, kas yra anarchizmas. Nes anarchizmas tikrai nėra politinis judėjimas. Arba yra, tačiau tai tik nedidelė jo dalis. Tai, jog istoriškai anarchizmas pasireiškė kaip politinis judėjimas, nereiškia, jog tai iš jo išsiurbia visas gyvenimo galimybes. Anarchizmas nesibaigia Cuneo anarchistų grupuote, arba būreliais, esančiais Turine, Londone ar bet kur kitur. Tai nėra anarchizmas. Žinoma, visose šiose vietose yra anarchistų, ar bent jau galime daryti tokią prielaidą – tikriausiai ten yra bendražygių, kurie suvokę prievartinį savo aplinkos kontekstą individualiai pradėjo savo pačių sukilimą. Tačiau anarchizmas nėra tik tai. Anarchizmas taip pat yra ir įtampa, gyvenimo kokybė, stiprybė, kurią sugebame atrasti savyje, tai yra gebėjimas pakeisti materialią tikrovę. Anarchizmas yra ištisas transformacijos projektas, besikuriantis iš to, ką apie save suprantam iš tiesų save pakeitę. Tai nėra lengvai apskaičiuojamas faktas, kurį galėtume įrašyti į istorijos vadovėlį. Tai nėra ir įvykis, kurio tikimės kadanors istorijos tėkmėje, pasirodysiantis kokiose nors teorijose, asmenyse, judėjimuose ar – kodėl gi ne – konkrečiuose revoliuciniuose veiksmuose. Visuomet išliks kažkas daugiau nei visų šių detalių visuma ir būtent šis kažkas yra tai, dėl ko anarchizmas gyvuoja kitais pavidalais. Dėl to turėtume išlaikyti pastovų santykį tarp mūsų pačių ir kažko kito, kažko visiškai nesuvokiamo, nenupasakojamo – įtampą tarp to ką kažkaip turėtume suvokti patys nežinodami kaip, ir tarp kasdienių mūsų veiksmų bei galimybių išgyvenimo. Turėtume išsaugoti konkretų santykį su pokyčiu, su transformacija.

Pirmas susijęs į galvą šaunantis pavyzdys yra dar vienas sau prieštaraujantis elementas. Pagalvokime, ką reiškia dažnai kartojamas pasakymas, jog „yra problemų, kurias būtina išspręsti“. Tai klasikinė frazė. Visi turime problemų, kurias privalome išspręsti. Pats gyvenimas yra sprendimo reikalaujanti problema. Gyvavimas yra problema, lygiai taip pat kaip ir mūsų visuomenės sąlygos, poreikis pasprukti iš mus varžančių įvykių rato, teisė į kasdienius reikalus… Visus šiuos dalykus mes laikome problema.

Mus engiančios struktūros (juk nemažai tarp jūsų yra studentai) nuolat kartoja, jog problemos gali būti išspręstos, ir jog jos tai gali padaryti už mus. Kaip pavyzdžius jos dažnai pateikia geometrines, matematines ir pan. problemas. Bet matematiniai sprendimai nėra išspręstos problemos – jos yra netikros. Iš tiesų tokios „problemos“ nėra išsprendžiamos. Jų atsakymai yra tik uždavinio pakartojimai kitokia forma, arba kalbant techniškiau – tautologijos. Kas nors pasakoma vienaip, o po to tas pats atkartojama kitaip. Tad iš tiesų problema yra ne išsprendžiama, bet tiktai pakartojama.

Bet kai kalbame apie mūsų gyvenimus liečiančias problemas, apie kasdienės egzistencijos problemą, kalbame apie dalykus, kurie yra tokie sudėtingi, kad jų nepakanka paprasčiausiai atkartoti kitokiu pavidalu. Pagalvokime, pavyzdžiui, apie „policijos problemą“. Daugeliui iš mūsų policijos egzistavimas yra problema. Nėra jokios abejonės dėl to, jog policininkas yra tik represijos įrankis, kurį valstybė pasitelkia tam, kad sustabdytų mus nuo tam tikrų veiksmų. Kaip galėtume išspręsti šią problemą? Ar policijos problema gali būti išspręsta? Pats klausimas skamba absurdiškai. Negali būti tokio dalyko kaip policijos problemos sprendimas. Žvelgiant pro demokratijos prizmę yra įmanoma pakeisti tam tikrus pavienius aspektus, pavyzdžiui demokratizavus kai kurias struktūras, pakeitus policininkų požiūrius ir t.t. Tačiau manyti, jog tai būtų tinkamas atsakas kontrolei ir represijai, būtų ir kvaila, ir nelogiška. Iš tiesų tai būtų tik represijos priežiūra, siekianti išsaugoti valdžios, valstybės interesus. Šiandien demokratinė politika gali būti naudinga, tačiau rytoj viskas gali pasikeisti – ir čia glūdi vienas didesnių nesusipratimų. Kodėl? Represija ateityje gali pasiteisinti nemažiau nei yra tai padarius anksčiau. Bet kokia, kad ir menkiausia ir marginali nepritarianti mažuma gali būti išspirta lauk ar net panaikinta.

Kai kalbu apie policiją, omenyje turiu bet kokią represinę struktūrą – nuo karinės policijos iki teisininkų. Kalbu apie bet kokią kontrolei bei priespaudai tarnaujančią valstybės išraišką. Taigi, kaip matoma, visuomenės problemos negali būti išspręstos. Demokratinių struktūrų suktybė glūdi noruose jas išspręsti. Ši suktybė atskleidžia, jog demokratinė politika nėra grįsta nei tikrove, nei net ir minimaliu konkretumu. Viskas yra užglaistoma pasakant, jog tikrovę galime pagerinti, jog visos problemos su laiku gali būti išspręstos ir pataisytos. Ši mintis sudaro pagrindą, ant kurio įsitvirtinusi valdžia. Visa ji stovi ant tokio pagerinimo pagrindo. Kol laukiama pažadų įgyvendinimo, galios santykiai keičiasi, o pažadų išpildymo kaip nesulaukiama taip nesulaukiama. Nes pagerinimai apie kuriuos ji kalba niekada neįgauna materialaus pavidalo. Valdžia keičiasi nesustojančioje istorijos tėkmėje, tuo pačiu visada išlikdama tuo pačiu. Tai tik šutvė vyrų, savo rankose laikančių privilegijuotųjų mažumos galios saitus, prieš akis reginti tik savo pačios interesus ir savo dominavimo sąlygas sergėjanti nuo tų, kurie galėtų atsidurti aukščiau už ją.

Ką galime pasitelkti kovoje prieš tokią santvarką? Jie nori mus kontroliuoti – tad mes atsisakome kontrolės. Žinoma, galime daryti ir taip. Be jokios abejonės tai darom ir stengiamės sumažinti to žalą. Bet kontrolės atsisakymas dabartiniame socialiniame kontekste įmanomas tik iki tam tikro lygmens. Galim apkarpyti tam tikrus jos aspektus, šaukti kai gauname nesąžiningą smūgį, tačiau yra akivaizdu, jog egzistuoja tam tikros galios zonos, kuriose taisyklės yra vadinamos įstatymais. Tai vietos, kuriose mūsų kelrodžiai uždaro duris ir prie jų pastato vyrus, save vadinančius „policininkais“. Šie vyrai yra skirti tam, kad mūsų neįleistų. Dėl to nėra jokios abejonės – pabandykit įeiti į Seimą ir pažiūrėkit kas bus. Nežinau… Tam tikri dalykai negali būti peržengti, tam tikra kontrolė yra neįveikiama. Tad kaip pasipriešinti tokiai situacijai? Svajoti? Turėtume atsargiai suformuluoti savitą laisvės idėją, kadangi negalime paprasčiausiai pasakyti, jog „laisvė kurios nori anarchistai reiškia sumažintą kontrolę“. Čia susiduriame su kita problema: kur baigiasi šis kontrolės sumažinimas? Pačiame menkiausiame kontrolės lygmenyje? Pavyzdžiui, ar anarchistai nustotų valstybę laikyti engėja ir pagaliau ją pripažintų, jei ji taptų minimalia, liberalų išsvajota valstybe? Ne. Tikrai ne. Tai nėra tinkamas būdas prieiti prie problemos. Sprendimas nėra apriboti kontrolę. Sprendimas gali būti tik jos panaikinimas. Mums nereikia daugiau laisvės. Daugiau laisvės suteikiama vergui, kai prailginamos jo grandinės. Mes siekiame grandinių panaikinimo, dėl to esame ne už daugiau laisvės, bet už laisvę apskritai. Laisvė reiškia jokių grandinių nebuvimą, ribų nebuvimą ir visa tai, kas iš to seka.

Laisvė yra sudėtinga ir paslaptinga sąvoka. Lygiai taip pat ji yra ir be galo skausminga, kad ir kaip dažnai apie ją kalbama kaip apie kažką gražaus, saldaus bei viliojančio. Tarsi tai būtų sapnas – toks tolimas, kad vien apie jį svajodami pasijaučiame geriau, kaip ir dėl visų kitų dalykų, kurių nutolinimas mums suteikia vilties bei tikėjimo. Kitaip tariant, kaip ir visi tie neapčiuopiami dalykai, kurių dėka sprendžiamos šiandienos problemos. Dalykai, kuriais iš tiesų niekas nėra sprendžiama, bet viso labo apipinama migla, pakeičiama ir neleidžiama suvokti šių dienų vargo. Nieko tokio, kada nors visi būsim laisvi. Šiandien esame visiškoj velniavoj, bet joje glūdi nežemiška stiprybė, neapčiuopiama vietoj mūsų pačių veikianti jėga, kuri galiausiai panaikins kančią keliančias sąlygas ir perkels mus į laisvės matmenį, kuriame ilgai ir laimingai gyvensime. Ne, visa tai nėra laisvė. Tai tik suktybė, iki skausmo primenanti senas šnekas apie Dievą. Šnekas, į kurias kadaise galėjome atsiremti, o daugelis žmonių vis dar remiasi kasdienėse savo kančiose nuolat sau kartodami: „Nieko tokio, šiandien kenčiame, bet kitame pasaulyje viskas bus geriau.“ Juk iš tiesų – kaip rašoma evangelijoje – paskutinieji taps pirmaisiais, o tai labai guodžia nūdienos paskutiniuosius, besitikiančius jau rytoj tapti pirmaisiais.

Skleisdami tokios laisvės idėją viso labo pasūpuosim šiandienos kančias, lygiai taip pat kaip tai daro kunigas, save apgaudinėjantiems vargšams pamokslaujantis apie Dievo karalystę. Anarchistai negali taip galvoti.

Laisvė yra destruktyvi sąvoka, į kurią įeina visų ribų panaikinimas. Tai yra idėja, kurią turėtume puoselėti savo širdyse, tačiau lygiai taip pat turėtume suvokti ir tai, jog jos trokšdami turime būti pasiruošę susidurti su visais šios destrukcijos keliamais pavojais – su pavojais, kurie atsiras panaikinus esamą santvarką. Laisvė negali mūsų liūliuoti. Negalime apie ją galvoti ir tuo pačiu tikėtis, jog viskas pagerės savaime, be mūsų pačių įsikišimo.

Tam kad suprastume tokias sąvokas, privalome suvokti ir visus iš jų plaukiančius pavojus. Turime patys suformuluoti savo laisvės idėją.

Čia taip pat kyla daugybė nesusipratimų. Idėja laikyti esame įpratę bet ką kas ateina į galvą. Pareiškiu, jog turiu idėją, o po to mėginu ją suprasti. Tai dekartiškas idėjos konceptas, kuris skiriasi nuo platoniškojo, suvokiamo kaip tolimas ir abstraktus referentas. Bet kai sakome „idėja“, turime omenyje ką kita. Idėja yra atspirties taškas, stiprybės elementas, galintis pakeisti gyvenimą. Tai konceptas, kurį patys prisotiname verte. Stiprybės konceptas, kažkas, kas gali plėstis ir pakeisti mūsų santykį su kitais. Visi šie dalykai sudaro idėją. Kur galėtume išplėtoti tokias idėjas? Mokykloje, universitete, laikraštyje, knygoje, mokytojo ar techniko žodžiuose, televizijoje? Kas mus pasiekia per šiuos informacijos ir kultūrinės ekspansijos įrankius? Ant mūsų galvų verčiamas nežmoniškas informacijos kiekis. Mumyse jis gamina nuomones. Dėl to esame linkę neturėti jokių idėjų. Esame linkę turėti tik nuomones.

Tai yra ganėtinai tragiška išvada. Kas yra nuomonė? Tai priplota idėja, kuri buvo suvienodinta tam, kad taptų priimtina kuo didesniam kiekiui žmonių. Nuomonės yra masėms pritaikytos idėjos. Valdžiai svarbu gaminti nuomones, nes būtent jų dėka ir per jų valdymą ji išgauna reikiamus rezultatus, į kuriuos be kitų dalykų patenka ir propagandos mechanizmai bei rinkiminės žiniasklaidos kampanijos. Nauji valdžios elitai formuojami ne idėjų, bet nuomonių pagalba.

Ką reiškia prieštarauti tokių nuomonių gamybai? Ar tai reiškia skatinti vartoti dar daugiau informacijos? Informacijai priešpastatyti kontrainformaciją? Tai nėra įmanoma, nes kad ir kaip į tai bepažvelgtume, tokiam informacijos kiekiui niekada nepasipriešinsime. Kasdien esame bombarduojami tokiu informacijos kiekiu, kad seniai nebegalime jam supriešinti savo kontrainformacijos, kaip nors „atskleidžiančios“ nepastebėtas istorijas ar tikrovę, pradingusią po visu tuo informacinio bambėjimo užklotu. Ne, taip veikti negalime. Vos tai pamėginę suvoksime, kaip tai yra beprasmiška – kad negalime žmonių kuo nors įtikinti.

Dėl to anarchistai propagandos klausimą visada vertina kritiškai. Žinoma, turbūt jau pastebėjote, jog ir čia stovi gerai apkrautas stalas – kaip ir visose panašaus pobūdžio konferencijose ar iniciatyvose. Visada rasite mūsų brošiūrų bei knygų. Esame apsikrovę popieriais ir esame neblogai pasikaustę panašių leidinių platinimo srityje. Bet tai nėra vienintelė veikla, kuria turėtume užsiimti. Be to, šie tekstai neturi kontrainformacijos elementų, o jei turi, tai nebent atsitiktinai. Šį darbą mes atliekame tam, kad skleistume vieną arba keletą kartu žengiančių stiprių idėjų.

Leiskite pateikti vieną pavyzdį. Per pastaruosius trejus ar ketverius metus buvo išvystyta viena istorija, apie kurią rašydami laikraščiai naudojo tokias siaubingas sąvokas kaip tangentopoli bei mani pulite [1] (tai buvo rašoma kalbant apie teisines procedūras, kurių metu buvo teisiami iš kapitalistų už pokyčius viešųjų darbų sektoriuje pinigus ėmę politikai). Kokias mintis visa ši operacija sukėlė žmonių galvose? Ji sukūrė nuomonę, jog įstatymas gali pataisyti padėtį, nuteisti politikus, pakeisti sąlygas. Senosios Pirmosios Italijos respublikos sąvokos buvo pakeistos Antrosios Italijos respublikos sąvokomis. Ši nuomonė ir visas ją formavęs procesas yra kažkam naudingas. Pavyzdžiui, senąjį valdžios elitą jis pakeitė nauju. Naujas jis buvo tik iki tam tikro lygmens, kadangi didžioji dalis jo savybių priminė senus įpročius ir asmenis. Štai kaip veikia nuomonė.

Palyginkime šį valdžiai naudingos nuomonės formavimo procesą su idėjos jėgos konstravimu. Toks palyginimas gali sudėti pagrindus gilesnei teisingumo sąvokos analizei. Skirtumas yra milžiniškas. Iškelkime klausimą: kas yra teisinga? Pavyzdžiui, daugeliui žmonių, o taip pat ir mums, atrodė teisinga buvusį socialistų partijos lyderį Craxi uždaryti Tunise esančioje jo viloje. Visa ši istorija atrodė gana linksmai, tai mus prajuokino, privertė pasijusti geriau, nes visai smagu matyti, kaip tokio lygmens paršas yra išimamas iš apyvartos. Bet ar tai yra teisingumas? Pavyzdžiui, Andreotti yra prisidirbęs, nes ne laiku pabučiavo Rimą (mafijos bosą) į žandą…

Tokios naujienos mus verčia šypsotis, pasijusti geriau, nes tokios padugnės kaip Andreotti jau vien pasirodydamos televizijoje kelia šleikštulį. Bet ar tai yra mūsų teisingumo idėja? Tokie teisėjai kaip Di Pietro ir Borrelli turi begalę gerbėjų. Į šį nuomonės suvienodinimo procesą buvo įtraukti milijonai žmonių.

Ar mums artima teisingumo sąvoka kuo nors skiriasi nuo to, kas buvo sakyta anksčiau? Kur tokia sąvoka galėtų mus nuvesti? Visų pirma, ji turėtų padėti suprasti, jog jei Craxi ar Andreotti ir yra dėl ko nors atsakingi, tai Di Pietro ir Borrelli yra atsakingi ne ką mažiau. Nes jei pirmieji yra politikai, tai antrieji – teismo pareigūnai. Mūsų teisingumo konceptas nubrėžia ribą tarp tų, kurie remia bei gina valdžią, ir tų, kurie yra prieš ją. Jei pats valdžios egzistavimas yra iš esmės neteisingas, ir jei visi ką tik aptarti pavyzdžiai yra tik valdžios egzistavimą pateisinančios gudrybės, tai bet kuris valdžios žmogus – kad ir koks demokratiškas jis bebūtų ir kad ir ką bedarytų – visada stovės neteisingoje teisingumo pusėje.

Sukurti savą teisingumo konceptą visų pirma reiškia suformuluoti idėją – tokią, kurios neaptiksime nei laikraščiuose, nei klasėse ar universiteto auditorijose; tokią, kuri negali tapti viena iš daugybės nuomonių arba nuvesti balsadėžės link. Tokia idėja gali vesti tik prie vidinio konflikto. Nes jos dėka kiekvienas iš mūsų savęs paklausiame: „Kaip aš, turėdamas tokią teisingumo idėją, turėčiau vertinti faktą, jog retkarčiais tokie žmonės kaip Di Pietro, atrodo darantys kažką gero? Ar ir aš buvau įtrauktas į šį nuomonių katilą, ar tapau nuomonės įrankiu valdžiai siekiant ne tik mus visus pavergti, bet ir paversti asmeniniais jos padėjėjais?“

Pagaliau prisikasėm prie reikalo esmės. Pagaliau ėmėm kalbėti apie asmeninę savo atsakomybę. Nes jeigu anarchistams iš tiesų nėra skirtumo tarp teorijos ir veiksmo, tai tomis akimirkomis kai mumyse užsiplieskia socialinio teisingumo idėja, ji apšviečia mūsų protus ir daugiau niekada nebeužgęsta. Kad ir ką begalvotume, visada jausimės kalti, nes jausimės diskriminacijos, represijos, genocido, mirties proceso dalimi. Jausimės dalimi proceso, nuo kurio daugiau niekada nebegalėsim atsiriboti. Kaip kitaip galėtume save laikyti revoliucionieriais ar anarchistais? Apie kokią laisvę kalbėtume jei lengva ranka sutiktume bendradarbiauti su galią turinčiais žudikais?

Dabar matote, kaip skiriasi mūsų situacija – mums, kuriems gilios analizės dėka ar paprasčiausiai nepasisekus pavyksta aiškiai suvokti ir priimti tokią idėja. Tokių idėjų yra ir daugiau.

Pavyzdžiui, laisvės idėja yra panaši. Kiekvienas, bent minutėlę apmąstęs kas iš tiesų yra laisvė, niekada nebesugebės savęs guosti darydamas tai, kas viso labo prailgintų grandines savo kasdienybėje. Nuo tos akimirkos žmogų lydi kaltė, kurią jis nuolat mėgina kaip nors įveikti. Imama bijoti, jog iki tol buvo elgiamasi neteisingai nieko nedarant, ir dėl to nuo šios akimirkos gyvenimas iš esmės pasikeičia.

Ženkime žingsnį atgal. Ko valstybė norėtų iš nuomonės formavimo? Ko nori valdžia? Žinoma, ji nori suformuoti daugumos nuomonę, nes jos dėka ji gali atlikti tam tikras operacijas, tokias kaip balsavimas, galios elitų formavimas ir t.t. Tačiau tai nėra viskas ko nori valdžia. Visų pirma ji nori mūsų pritarimo. Ji nori palaiminimo. O pritarimas išgaunamas tik pasitelkus konkrečius įrankius – ypatingai tuos, kurie dažnai vadinami kultūriniais. Pavyzdžiui, mokykla yra vienas iš rezervatų, kuriuose išgaunamas pritarimas – tai vieta, kur kuriami tiek ateities intelektualai, tiek ateities darbininkai.

Šiandien kapitalizmui reikia visai kitokių žmonių nei anksčiau. Prieš tai jam reikėjo žmonių su ypatingais gebėjimais ar kvalifikacijomis – žmonių, kurie šiais dalykais galėjo didžiuotis. Dabar situacija kiek kitokia. Darbo pasauliui reikia kuklaus kokio nors dalyko išmanymo, o senųjų kvalifikacijų vietą perima nauji įgūdžiai, kurie anksčiau arba neegzistavo, arba buvo beveik nematomi. Tarp šių įgūdžių yra lankstumas, gebėjimas prisitaikyti prie situacijos, pakantumas, gebėjimas pareikšti nuomonę ir pan.

Didžiausi šių dienų gamybiniai vienetai naudoja robotus, arba savo darbuotojus organizuoja mažomis grupelėmis, kurios vienu metu ir dirba kartu, ir vienos kitas kontroliuoja. Toks požiūris aptinkamas ir už gamyklų ribų. Taip kuriamas ne tik „naujasis darbininkas“, bet ir „naujasis žmogus“. Tai turėtų būti maksimaliai lanksti asmenybė, pasižyminti kukliausiomis mintimis, neaiškiais norais, šiek tiek sumenkusiu išprusimu, skurdžia kalba, standartizuotais skaitiniais, ribotu gebėjimu naudotis savo galva ir išvystytu gebėjimu priimti staigius, „taip/ne“ pobūdžio sprendimus. Toks žmogus visada sugebės pasirinkti iš dviejų galimybių: geltonas mygtukas, raudonas mygtukas, juodas mygtukas, baltas mygtukas. Šiandien kuriamas būtent toks mąstymas. Ir kur vyksta jo kūryba? Mokykloje, tačiau lygiai taip pat ir kiekvieno mūsų kasdieniame gyvenime. Ką jie veiks su tokiu žmogumi? Su juo jie įgyvendins būtinus kapitalo pakeitimus. Tokie žmonės pasitarnaus siekiant geriau suvaldyti materialines sąlygas bei pačius kapitalistinius santykius. Kokie tai santykiai? Tai santykiai, grįsti vis spartėjančiais pokyčiais, skatinimais išpildyti neegzistuojančius ir kažkieno kito pilotuojamus troškimus, kuriuos nulems vis besidauginančios mažos žmonių grupelės. Toks žmogus yra priešingas viskam, ką sugebame įsivaizduoti arba ko sugebam trokšti. Tai yra kokybės, kūrybingumo, geismo ir tikrų tikriausio gyvenimo džiaugsmo priešingybė. Kaip galime kovoti prieš tokio technologinio žmogaus kūrybą? Kaip galime priešintis tokiai situacijai? Ar galim paprasčiausiai sudėti rankas ir laukti tos didingos dienos, kai visas pasaulis apsivers aukštyn kojom? To, ką devyniolikto amžiaus anarchistai vadino la grande soirée? Didžiojo vakaro arba didžiosios dienos – le grand jour – kurios metus išnirs visos šiuo metu nematomos jėgos, kai viskas sprogs taip mūsų laukiamo socialinio konflikto, kurį dažnai vadiname revoliucija, pavidalu? Ar tada viskas pasikeis ir gyvensim tobulame bei džiaugsmingame pasaulyje? Tai tik milenaristų sapalionės, kurios gal ir galėjo turėti kokios nors prasmės prieš pat tūkstantmečio lūžį. Tačiau dabar sąlygos yra kitokios. Mūsų nedomina laukimas, nes tikrovėje niekada nieko nesulaukiame. Mus domina kiek kitokia intervencija. Galbūt ji yra kuklesnė, tačiau tai intervencija, kuria kažkas gali būti pasiekta.

Kaip anarchistai esame atsakingi kažką daryti. Ši atsakomybė kyla mumyse pačiuose iš anksčiau aptartų užsiplieskiančių idėjų. Tai ne tik anarchijos, bet ir teisingumo bei laisvės idėjos. Kai su jomis susiduriame, prieš save išvystame pačią tobuliausią iki šiol sukurtą demokratijos suktybę. Ką dėl viso to galėtume padaryti? Turime pradėti. O ši pradžia, visų pirma, reiškia saviorganizaciją. Tai reiškia susikurti atspirties tašką bei reikiamas sąjungas tarp anarchistų – tai yra sąlygos, kurios turėtų skirtis nuo visko, kas egzistavo anksčiau.

Nes tikrovė pakito. Kaip jau minėjau, yra kuriamas visai kitoks žmogus. Tai dekvalifikuotas žmogus, iš kurio turės iškilti dekvalifikuota visuomenė. Darbininko figūra buvo pašalinta iš politinės visuomenės sampratos centro, kadangi net ir darbininkas privalėjo būti dekvalifikuotas. Praeityje jam teko bene didžiausia išnaudojimo našta. Dėl to buvo manoma, jog būtent jis pradės revoliuciją. Galėtume prisiminti Markso analizę. Markso „Kapitalas“ yra skirtas darbininko „išvadavimui“. Kai Marksas kalba apie žmogų, omenyje jis turi darbininką. Jo vertės analizėje yra kalbama apie darbo laiką. Susvetimėjimo analizėje kalbama apie darbą. Nėra nieko, kas jam nebūtų susiję su darbu. Bet taip yra dėl to, kad Markso analizės metu darbininkas iš tiesų buvo centrinės svarbos veikėjas. Darbininkų klasė galėjo būti laikoma pačiu socialinės struktūros centru.

Kiek kitokios analizės dėka anarchistai taip pat priėjo išvadą, jog darbininkai buvo socialinio pasaulio šerdyje. Prisiminkime anarchosindikalistų analizę.

Anarchosindikalistai svarbiausiu savo uždaviniu laikė maksimalų projsąjungų kovos išvystymą, išlaisvinant ją nuo siauro suvokimo, jog profsąjungos skirtos tik deryboms. Dėl to buvo siekiama išplėtoti revoliucinę situaciją atsispiriant nuo visuotinio streiko. Pasak anarchosindikalistų, ateities visuomenė – laisva anarchistinė visuomenė – bus ne kas kita kaip dabartinė visuomenė, išlaisvinta nuo valdžios, bet vis dar priklausoma nuo tokių pačių gamybinių struktūrų, kurios paprasčiausiai priklausys nebe kapitalistams, bet bendrai reikalus tvarkanties kolektyvams.

Šiandien toks konceptas visiškai nepraktiškas dėl daugybės priežasčių. Visų pirma dėl to, jog technologiniai pokyčiai tokį šuolį iš dabartinės į laisvą visuomenę padarė paprasčiausiai neįmanomu. Toks šuolis neįmanomas jau vien dėl to, jog informacinių technologijų neįmanoma naudoti laisvai, arba išlaisvinančia forma: naujų ir kompiuterinių technologijų pritaikymas pakeitė ne tik tam tikrus naudojamus įrankius, bet ir visas likusias technologijas. Pavyzdžiui, gamykla nėra paprasčiausia senoji struktūra, kuri buvo pripratinta prie naujų technologijų. Ji tapo kompiuterizuota gamykla, o tai yra kas kita. Turėdami visa tai omenyje, šiuos dalykus galime paliesti tik abstrakčiai, kadangi tinkamas jų aptarimas pareikalautų daug daugiau laiko. Tačiau turėtume suprasti, jog nebegalime pritaikyti anarchosindikalistinio paveldo. Šuolio į kitą visuomenę neįmanomumas žengia koja kojon su pranykusiu mitu apie darbininkų klasę kaip visuomenės centrą.

Kadangi darbininkų klasė praktiškai dezintegravosi, galimybė perimti gamybines priemones praktiškai nebeegzistuoja. Kokią galėtume padaryti išvadą? Nebent tai, jog virtinė prieš mus stovinčių gamybinių įrankių turėtų būti sunaikinti. Vienintelis įmanomas kelias veda pro dramatišką destrukciją. Jei mūsų įsivaizduojama ir neapibrėžiama revoliucija kada nors ir ateis, ji tikrai neįvyks per dieną ar per naktį – tai bus ilgas, tragiškas ir kruvinas reikalas, kuris baigsis tik po daugybės tragiškų ir smurtinių procesų.

Tai yra dalykai, prie kurių pamažu artėjam. Ne dėl to, kad viso to trokštume. Ne dėl to, kad mėgstam smurtą, kraują, destrukciją, pilietinį karą, mirtį, prievartą, barbariškumą. Ne dėl to. Bet dėl to, kad tai yra vienintelis įmanomas kelias, už kurio būtinybę atsakingi yra tik tie, kurie mus valdo. Jie mums paliko tik tokį kelią. Deja, nebegalime visko pakeisti vienu elegantišku šuoliu arba viena paprasta svajone. Praeityje hipotezė apie darbininkų klasės svarbą daugelį apgavo ir privertė atitinkamai organizuotis. Pavyzdžiui, organizaciniame lygmenyje anarchosindikalistai įsivaizdavo stiprų profsąjungų judėjimą, kuris įsiskverbtų į darbininkų klasę ir įtrauktų beveik kiekvieną jos narį – ir taip įvykdytų išsvajotą įrangos perėmimą bei šuolį laisvės link. Šis kolektyvinis subjektas, kuris mitinį vaidmenį veikiausiai atliko nuo pat pradžių, nebeegzistuoja net pasakiška forma. Tad kokią prasmę šiandien galėtų turėti revoliucinis profsąjungų judėjimas? Kokią prasmę turėtų anarchosindikalistinis judėjimas? Jokios.

Kova turi prasidėti kitur. Ji turi atsispirti nuo kitokių idėjų ir nuo kitokių metodų. Dėl šios priežasties jau penkiolika metų mes plėtojame anarchosindikalizmo ir profsąjungų judėjimo kritiką. Štai dėl ko save vadiname anarchistais insurekcionalistais. Ne dėl to, kad visa ko išeitimi laikytume barikadas – barikados galėtų tapti ir tragiška ne mūsų pačių priimtų sprendimų pasekme – bet dėl to, jog manome, kad anarchistinis veiksmas nuolat susiduria su labai rimtomis problemomis. Šios problemos nėra tai, ko trokšta anarchizmas. Bet jos iškyla dėl tikrovės, kurią sukūrė valdantieji – o jų mes nepašalinsime vien tik panorėję.

Į ateitį žvelgianti anarchistinė organizacija turėtų būti vikri. Ji negali būti gremėzdiška ir apsunkusi nuo praeities struktūrų kiekybės. Ji negali būti sintetinė, kaip tai suvokė keletas praeities organizacijų, kai anarchistai dėjosi galintys susumuoti tikrovę savo „komisijų“ posėdžių metu – sprendžiant kuo įvairiausias problemas, priiminėjant sprendimus visokiuose kongresuose, kur būdavo atsiremiama į kone visu amžiumi atsilikusias tezes. Visa tai liko praeityje. Ne todėl, kad dabar visiems jau atsibodo apie tai galvoti, bet dėl to, kad pakito pati tikrovė.

Mes manome, kad didžiausia reikiamybė yra formuoti mažas, sąjungos pagrindu sudarytas grupeles. Kartais jos yra tokios mažos, kad jas sudaro vos keletas vienas kitą gerai pažįstančių ir ryšius gilinančių bičiulių – nes jei vieni kitų nepažįstame, negali būti jokios kalbos apie sąjungas. Tarpusavio ryšius galime atrasti tik priartėdami prie to, kas nulemia mūsų tarpusavio skirtumus, ir šiuos skirtumus pripažindami. Visa tai yra asmeniniai dalykai, tačiau lygiai taip pat jie atsiremia ir į idėjas, į debatus bei diskusijas. Tačiau – jei prisimenate tai, ką sakiau iš pradžių – į idėjas gilintis nėra įmanoma tuo pačiu nepraktikuojant su jomis susijusių veiksmų. Dėl to mus lydi savaime besiplėtojantis idėjų suvokimo bei veiksmų įgyvendinimo procesas.

Maža bendražygių grupė, maža grupelė vakare paplepėti susitikusių žmonių nėra sąjunginė grupuotė. Tai yra tik grupė draugų, bičiulių, kurie susitiko pasikalbėti po saulėtu dangumi. Tačiau diskutuoti, ruoštis veiksmui per diskusiją bei veiksmu prie diskusijos prisidėti susirinkusi grupelė žmonių sukuria sąjunginės grupuotės mechanizmą. Tačiau kaip tokiai grupuotei susisieti su kitomis tam, kad pagilintų vienoje grupelėje užstrigusį išmanymą? Tokį kontaktą užtikrina neformali organizacija.

Kas yra neformali organizacija? Neformalaus pobūdžio santykiai tarp skirtingų sąjunginių grupuočių egzistuoja ir taip. Jos bendradarbiauja tam, kad apsikeistų idėjomis ir kartais veiktų kartu. Taip susikuria visoje šalies teritorijoje pasklidusi organizacija, sudaryta iš dešimčių, o gal net ir šimtų organizacijų, įvairių struktūrų, neformalaus pobūdžio grupuočių. Kiekviena iš jų atsiremia į vidinę diskusiją, nuolatinę analizę, į dalykus, kuriuos norima atlikti kartu, ir t.t.

Organizacinė insurekcionalistinio anarchizmo logika skiriasi nuo anksčiau aptartų anarchosindikalistinių organizacijų. Kadangi esame konferencijoje, apie šias organizacijos formas tegaliu pasakyti porą žodžių. Tačiau mano manymu toks būdas organizuotis yra tinkamiausias, jei išliekama anarchistinio judėjimo ribose, t.y. jei nesiekiama jo praplėsti kuriant neformalaus pobūdžio išorinius branduolius.

Sąjunginės grupuotės neturėtų būti sudarytos išskirtinai iš anarchistų. Jose dalyvauti gali visi, kurie nori kovoti ir taip pasiekti vienokius ar kitokius, kad ir apkarpytus, tikslus. Tereikia suvokti tam tikras sąlygas. Pirmiausia būtina įsisavinti „pastovų konfliktą“, į kurį įsivelia kiekviena tikrovę pulti pasiryžusi ir iš niekieno nurodymų nelaukianti grupuotė. Tada svarbu suvokti grupės „autonomiškumą“ – t.y. pilną nepriklausomybę ir visų santykių su politinėmis partijomis arba profsąjungomis nutraukimą. Galiausiai – sprendimus svarbu priiminėti vieną po kito, nesiremiant jokia iš anksto nubrėžta, iš reikalavimų sąrašo sudaryta platforma, kuri tokią grupuotę paverstų minipartija arba maža alternatyvia profsąjunga. Toks idėjų apibendrinimas gali pasirodyti labai abstraktus, dėl to prieš pabaigą norėčiau pateikti vieną pavyzdį, nes kai kurie dalykai tampa aiškesni tik praktikoje.

Panašus teorinis modelis buvo pritaikytas siekiant užkirsti kelią amerikiečių raketų bazės statyboms Comiso miestelyje, aštuoniasdešimtaisiais. Ten kovoję anarchistai užsiėmė „save valdančių lygų“ kūrimu. Šios lygos ir buvo neanarchistinės grupuotės, veikusios su vizija užkirsti kelią statyboms sunaikinant projektą jo įgyvendinimo metu. Tai buvo autonominiai branduoliai, kurių vienintelis bendras tikslas buvo užpulti raketų bazę ir ją sunaikinti. Jie nesivėlė į ištisą problemų virtinę, kuri juos būtų pavertę sindikalistinėmis grupuotėmis, kurios savo ruožtu siektų, pavyzdžiui, darbo vietų išsaugojimo arba naujų darbų kūrimo, ir pan. Vietoj to, vienintelis tikslas buvo sunaikinti bazę.

Kitas šių grupių požymis buvo pastovus konfliktas. Nuo pat jų susiformavimo pradžios (jos nebuvo anarchistinės, nors kai kurie nariai ir buvo anarchistai), jos įsivėlė į konfliktą su visomis bazės statybose dalyvavusiomis jėgomis, tačiau šis konfliktas nebuvo paskelbtas jokio atstovaujančio organo ar net pačių iniciatyvos besiėmusių anarchistų.

Trečiasis požymis buvo pilna grupuočių autonomija. Jos neturėjo jokių sąsajų su politinėmis partijomis ar profsąjungomis. Žinoma, ši kova iš dalies liko nepastebėta. Abejoju, kad tai tinkamiausia vieta prisiminti visą šią istoriją. Tik norėjau pateikti pavyzdį.

Taigi, insurekcionalistinis anarchizmas turėtų įveikti vieną esminę problemą. Jis turi peržengti tam tikrą ribą. Nes jei to nepadarys, jis teliks insurekcionalistinio anarchizmo idėja. Tie bičiuliai, kurie išgyvena anksčiau aptartą asmeninį sukilimą – tą nušvitimą, kuris mumyse sukuria nuomonės tauškėjimui priešingą idėjinę jėgą – ir įkuria sąjungines grupuotes bei užmezga santykius su kitomis panašiomis grupelėmis – šie bendražygiai atlieka tik dalį reikiamo darbo. Pasiekę tam tikrą tašką jie privalo apsispręsti, peržengti demarkacijos liniją, žengti žingsnį, po kurio labai sunku atsigręžti atgal. Jie privalo užmegzti santykius su žmonėmis, kurie nėra anarchistai, kuriems rūpimos problemos yra tarpinės, apkarpytos (kaip, pavyzdžiui, tokios raketų bazės, kaip statytoji Comiso, sunaikinimas). Kad ir kokia fantastiška ar įdomi buvo ši idėja, tai tikrai nebuvo anarchijos įgyvendinimas. Kas iš tiesų būtų nutikę jei kam nors būtų pavykę įsmukti į bazę ir ją sunaikinti? Nežinau. Galbūt nieko. O gal viskas. Niekas negali to pasakyti. Bet destruktyvaus veiksmo grožis glūdi ne jo pasiektuose rezultatuose.

Anarchistai negali būti tikri dėl nieko ką daro. Jie išskiria atsakingus asmenis bei struktūras atsiremdami į sprendimą veikti, ir nuo tos akimirkos jaučiasi tikri, nes jų veiksmą nušviečia teisingumo idėja. Ji išryškina konkretaus asmens ar keleto asmenų, vienos ar keleto struktūrų atsakomybę ir šios atsakomybės padarinius. Šiame taške atsiranda anarchistinis ryžtas veikti.

Bet kai tik pradedama veikti kartu su kitais, būtina pradėti kitus organizmus – tokius, kurie galėtų atlaikyti ir sukelti padarinius kovoje prieš valdžią. Niekada neturėtume to pamiršti. Ir apie tai pagalvoti yra labai svarbu: apie tai, jog valdžia save išpildo laike ir erdvėje, jog ji nėra kokia nors abstrakcija. Kontrolė nebūtų įmanoma, jei neegzistuotų policijos nuovados ir kalėjimai. Įstatyminė galia neegzistuotų jei nebūtų mažų regioninių tarybų. Kultūrinė mus engianti ir nuomones gaminanti galia neišliktų be mokyklų ir be universitetų. Taigi, mokyklos, universitetai, policijos nuovados, kalėjimai, pramonės, gamyklos – visa tai egzistuoja laike ir erdvėje, tam tikrose uždarose erdvėse, kuriose judėti galima tik sutinkant su tam tikromis sąlygomis ir žaidžiant kažkieno kito primestą žaidimą. Šiuo metu esame čia, pavyzdžiui, tik dėl to, kad sutikome žaisti jų žaidimą. Kitaip nebūtume įėję į šį pastatą. Tai įdomu. Galime naudotis tokiomis struktūromis. Bet puolimo metu tokios vietos mums būna uždraudžiamos. Jei būtume į šią vietą atėję tam, kad ją užpultume, policija be jokios abejonės būtų užkirtusi mums kelią.

Kadangi valdžia save realizuoja vienoje ar kitoje fizinėje erdvėje, anarchistų santykis su tuo yra labai svarbus. Žinoma, sukilimas yra asmeninis faktas, ir dėl to pačiose savo gelmėse prieš pat eidami miegoti galėtume sau pasakyti „na… pasak paskutiniausios analizės, viskas neatrodo taip jau blogai“. Taip save raminame kad galėtume užmigti. Nes ten, toje konkrečioje giliai mumyse esančioje gelmėje, toje privačioje erdvėje, galime judėti kaip panorėję. Bet galiausiai privalome persikelti į fizinės tikrovės plotmę. O fizinė tikrovė, kai pagalvoji, kone visa valdoma valdžios. Tad judėdami šioje erdvėje savyje nešamės sukilimo vertę, revoliucinę vertę, kurią išmatuojame sandūroje, kurioje dalyvaujame kartu su kitais. Dėl to privalome pripažinti svarbias prieš mus visus stovinčias klūtis, patvirtinti jų egzistavimą – laimei tokios kliūtys egzistuoja beveik nuolat ir visur – ir prisidėti kuriant sąlygas, kuriose žmonės, išnaudojamieji, kurie šias kliūtis neša ant savo pečių, pradėtų jas naikinti.

Esu įsitikinės, jog toks revoliucinis procesas privalo būti sukilėliško pobūdžio. Jis neturi kiekybinių užmojų (o tai yra itin svarbu), nes kliūties sunaikinimas ar kokio nors projekto sustabdymas negali būti kiekybiškai pamatuotas. Manęs dažnai paklausia: „Bet ką mes pasiekėm?“ Kai kas nors iš tiesų įvyksta, žmonės anarchistų nė neprisimena. „Anarchistai? Kas tie anarchistai? Monarchistai? Čia kartais ne tie, kurie palaiko karalių?“ Žmonėms atsiminti sunku. Bet koks galų gale skirtumas? Ne mus jie turėtų prisiminti, o savo pačių kovą – nes tik ji priklauso jiems. Mes esame tik tos kovos galimybė. Tik kažkas papildomo.

Išvaduotoje visuomenėje, kurioje anarchija bus pasiekta iki daugmaž tobulo lygmens, anarchistai – kurie visada išliks neatskiriami nuo socialinės kovos visuose lygmenyse – turės stumti kovą pirmyn tam, kad būtų panaikinti net ir paskutiniai valdžios pėdsakai. Kad būtų ištobulinta įtampa anarchijos link. Anarchistai apsigyveno sau itin nepalankioje planetoje – kai kovoti sekasi, jie yra pamirštami, o kai nesiseka, jie nuolat kuo nors apkaltinami. Jie koneveikiami dėl to, kad prastai priėjo prie problemos, kad padarė neteisingas išvadas… Išsklaidykime visas šias iliuzijas apie kiekybinius rezultatus – jei insurekcinė kova ir galėtų būti sklandžiai įgyvendinta, jos vaisiai niekada nebūtų saldūs tiems, kurie ją vestų. Svarbu neapsigauti, kaip tai padaro nemaža dalis anarchistų, jog teigiami kovos pasiekimai išaugins mūsų gretas – taip niekada nebūna, o tokie lūkesčiai priveda tik prie nusivylimo. Skaičių augimas ir bendražygių daugėjimas yra svarbūs dalykai, tačiau tai visiškai nesusiję su pasiektais rezultatais. Veikiau tai susiję su aptartų idėjinių jėgų kūrimu bei formavimu, o taip pat ir su bendru šių dalykų išaiškinimu. Teigiami kovos rezultatai ir anarchistinių grupuočių augimas yra du skirtingi dalykai – tarp jų visai nebūtinai yra koks nors priežastingumas. Galbūt tai susiję dalykai, o galbūt ir ne.

Keletu žodžių viską apibendrinsiu. Kalbėjau apie tai, kas yra anarchizmas, kas yra demokratija; apie mūsų nesugebėjimą tinkamai apčiuopti šiuos dalykus; apie pokyčius valdžios struktūroje, kurią vadiname moderniu kapitalizmu, post-pramoniniu kapitalizmu; apie tam tikrus pasenusius anarchistinės kovos metodus; apie tai, kaip įmanoma priešintis valdžios tikrovei; galiausiai paminėjau skirtumą tarp tradicinio ir šiuolaikinio insurekcionalistinio anarchizmo.

Ačiū.

Alfredo M. Bonanno

 —

[1] Mani pulite (it. „švarios rankos“) buvo vadinama 1990-aisiais Italijoje iškelta milžiniška byla, kurioje korupcija buvo kaltinami daugybė politikų bei pramonininkų. Tangentopoli buvo vadinamas bylos metu išaiškintas korupcijos tinklas.

Kaip viena didelė šeima…

Šiandien labiau nei bet kada esame skatinami laikyti save vienos tautos nariais ir tarsi bijantys vaikai prie mamos šlietis prie Lietuvos valstybės. Mamos funkciją atstoja prezidentė, tėvo – vakarų ginklai. Jei tik laikysimės kartu, jei puoselėsim šį šeimos židinį, viskas bus gerai.

Pagalvokime apie šią gražią šeimą, kurioje visi esame broliai ir sesės. Joje atrasime savo draugus, artimuosius, kaimynus, o taip pat ir tuos, kuriuos mėgstame apkalbėti, pasijuokti ir t.t. Žodžiu, joje aptiksime viską, kas pasitaiko kiekvienoje žmonių bendruomenėje. Bet be visų šių žmonių – be visų tų, kurie mums brangūs, kuriems esam abejingi ar ant kurių griežiame dantį – sutiksime ir kitų. Sutiksime ir savo bosus, kuriems lenkiam nugaras, ir kurie mus šantažuoja galėdami atimti vienintelį būdą nemirti iš bado. Sutiksime politikus, kurie mus veda ir (savo pakalikais grūmodami) reikalauja užsičiaupti bei sekti iš paskos. Sutiksime ministrus, mentus, prokurorus ir kitas šio pasaulio šiukšles, kurios yra tiesiogiai atsakingos už mums visiems tenkantį vargą.

Ką aš bendro aš turiu su visais šiais žmonėm? Ką turiu bendro su darbdaviu, kuris vagia mano laiką ir jėgas? Ką turiu bendro su politiku, kuris mane atstovauja tik dėl to, kad prieš tai atėmė laisvę kalbėti už save? Ar šie žmonės yra mano broliai ir seserys? Ar mes esame viena didelė šeima?

Ne. Su šiais žmonėmis aš neturiu nieko bendro. Mūsų nesieja net ir pats vargingiausias, pats niekingiausias ir tuo pačiu labiausiai paplitęs saitas, jungiantis žmones dabartinėje visuomenėje: bendras vargas. Ne, su jais nesidalinu net tuo pačiu pasauliu, nes tie, kurie į darbą važiuoja limuzinu, gyvena kitoje planetoje nei tie, kurie kasryt dūsta pergrūstame troleibuse.

Tai kasgi mus jungia? Kas mus daro šeima? Kalba? Taip, aš kalbu lietuviškai, o jie – taip pat. Bet net ir kalbėdami ta pačia kalba mes negalėtume susikalbėti. Įsivaizduokime darbdavį, kuris bent teiktųsi išklausyti mano pageidavimo. „Bet, gerbiamasis, aš jums dirbu daug daugiau nei jūs man, tai kodėl aš uždirbu mažiau?“ Ar atsirastų nors vienas darbdavys, kuris suprastų tokį klausimą? Kiek atsirastų tokių, kurie neparodytų man durų?

Šiek tiek pasukus galvą tauta ima atrodyti kaip labai menką pagrindą turinti idėja. Tai yra idėja, jog mane ir tą, kuris mane išnaudoja, mane, ir tuos, kurie prievarta man įsakinėja, sieja viena bendra kalba ir žemė. Tai turėtų reikšti, jog esame viena bendruomenė – nepaisant to, kad dalį mūsų tesieja bendras vargas, o likusius – apibusis priešiškumas.

Tai kodėl tada tautos idėja vis dar gyvuoja? Nes žinodama, jog besijausdamas bendruomenės nariu individas susitapatina ir su tais, kurie tą bendruomenę valdo, valdžia visuose pasaulio kampuose atranda būdų šią idėją palaikyti. Šiuo metu apie mūsų „šaknis“ mums labiausiai primena Rusijos grėsmė. Būtent jos dėka mus valdantys žmonės trina rankas ir yra tikri, kad kurį laiką stabiliai prieš juos klūpėsime – nes ant kojų žmonės atsistoja tada, kai žlunga visos valdžią garbinančios iliuzijos. Tik dėl to, kad taip bijome istorijos pasikartojimo, galime pamiršti, jog šeima kurią taip puoselėjame verčia mus degraduoti greičiau nei patys tai suprantame.

Bet ar tai reiškia, kad Rusija nėra grėsmė? Žinoma, niekas nenori būti ištaškytas į gabalus – ar tai padarytų Rusijos armija, ar bet kuri kita, kad ir „sava“ valdžia. Niekas nenori to, ką patyrė nemaža dalis mūsų tėvų ar senelių. Visi – net ir tie, kurie supranta, jog pilnatviškas gyvenimas yra beveik tapatus vienokiai ar kitokiai rizikai – norėtų saugumo. Tačiau aš noriu saugumo ne tik nuo Rusijos tankų. Aš noriu jaustis saugus ne tik nuo tų, kurie mane kaip auką pasirinks kokiame nors politiniame žaidime – ar tai būtų kokios nors šalies valdžia, ar kokios nors kitos (arba tos pačios) valdžios užauginti ekstremistai. Aš noriu jaustis saugus ir nuo pinigų teroro, nuo kurio kenčia bei miršta tiek pat žmonių kiek ir nuo karo (nors tam tikra prasme pinigų teroras ir karas yra vienas ir tas pats dalykas). Aš noriu jaustis saugus ne tik nuo tų, kurie norėtų pavogti mano piniginę, bet nuo tų, kurie vagia mano laiką ir šantažuoja mane badu. Noriu saugumo nuo pastovios būtinybės jiems žemintis. Kitaip tariant, aš noriu jaustis saugus ne tik nuo kokios nors valstybės valdžios, bet ir nuo valdžios apskritai. Nuo valdžios, kuri net ir besišypsančiu veidu vien dėl to kad egzistuoja tuo pačiu ir engia, kariauja, užčiaupia, o laikui atėjus ir žudo. Taigi, taip – Rusija yra grėsmė, taip pat kaip bet kuri kita valdžia. Žinoma, ji yra grėsmė tik tiems, kurie nebūtų patenkinti pabaigti gyvenimą ant kelių – savanoriškiems vergams Rusija nėra jokia grėsmė, nes klūpėti joje lengva taip pat kaip Lietuvoj.

Taigi, galime savęs paklausti – ar mūsų „bendruomenę“ sieja kas nors bendro? Ar iš tiesų su savo lietuviakalbiu bosu turiu daugiau bendro nei su rusakalbiu ar lenkakalbiu kaimynu? Ar didžiavimasis dėl dalykų, kurių niekada nepasirinkom – dėl kalbos, dėl tėvynės, dėl teritorijos, kurią kažkas aptvėrė valstybinėm sienom – kartais neužglaisto fakto, jog kaip individai seniai nebeturime kuo didžiuotis?

Tik valdžia kalbos skirtumus gali paversti fronto linijomis. Tik ji gali atskirti mus nuo kitų valstybinėmis, kalėjimo, o jeigu esame pakankamai įbauginti, net ir savo namų sienomis. Tai ji šūdė murkdo visomis kalbomis kalbančius gyventojus, o po to skatina vieniems kitų nekęsti.

Dėl to mes esame už laisvę ir nepriklausomybę ne tautinei valstybei, bet visiems.

Nauja spausdinimui skirta brošiūra

akisiaki

Viena šios visuomenės dalis turi didžiausią interesą išlaikyti savo valdžią, kita – jog viskas kuo greičiau sugriūtų. Pirmas žingsnis yra nuspręsti, kurioje pusėje esi pats. Bet abejingumas, kuris sudaro susitarimo tarp šių dviejų stovyklų (tarp egzistencijos gerintojų ir netikrų jos kritikų) pagrindą, vyrauja visur, paliesdamas net ir mūsų pačių gyvenimus – pačią autentiškiausią socialinio karo vietą. Jį aptiksime savo troškimuose bei ryžte taip pat kaip ir kasdieniame keliaklūpsčiavime.

Privalome su visu tuo susidurti akis į akį ir galiausiai susigrumti su pačiu gyvenimu.

 

Apie

Netvarka yra tinklaraštis, skirtas anarchistinių, antiautoritarinių ir libertarinių idėjų sklaidai.

Mūsų tikslas yra skatinti diskusiją ir veiksmą antiautoritarinėje stovykloje, platinant originalius tekstus, vertimus ir kitas idėjų sklaidos priemones.

Kontaktas: netvarka [a] autistici.org

Skaityti išsamesnį aprašymą

Tekstų archyvas

Spausdinimui skirtos brošiūros
Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje