Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Nei būsimi bedarbiai, nei būsimi darbininkai

Šiuo metu Prancūzijoje pirmuosius žingsnius žengia masinis judėjimas prieš naują darbo kodekso pataisą – vadinamąjį El Khomri įstatymą. Istorija gerai žinoma: ilgesnės darbo valandos, darbdavio ir darbuotojo santykio liberalizavimas (t. y. menkesnė atsakingų inspekcijų „priežiūra“), lengvesni atleidimai, trumpesnės atostogos ir t.t. Profsąjungos ir jas toleruojantys skelbia siekiantys užkirsti kelią šiam įstatymui demonstruodami kovingumą, tačiau iš ankstesnių patirčių – tokių kaip itin plataus masto judėjimas prieš tiesiogiai prieš jaunimą nukreiptą darbo pataisą (CPE) 2006-aisiais – mes žinome, kad šis kovingumas yra tik povyza, siekianti suteikti svorio ateinančioms deryboms. Deryboms, prie kurių šie žmonės vis tiek anksčiau ar vėliau sutiks – nes profsąjungų funkcija tik ir tėra derėtis su tais, kurie norėtų iš mūsų padaryti vergus.

Kiti, tuo tarpu, turi kiek kitokį pasiūlymą: tiesiogiai pulti visą ekonominę sistemą, kuri reikalauja tokių pataisų, nes yra grįsta žiauresniu ar švelnesniu žmonių išnaudojimu. Dėl to dalis judėjime dalyvaujančių žmonių žodžiais ir veiksmais kritikuoja ekonomiką ir jai dirbančią valdžią platindami tekstus, plakatus, tačiau taip pat ir blokuodami mokyklas, universitetus bei gatves, sabotuodami technologines šios sistemos struktūras (tokias kaip bankomatai arba atitinkamų įmonių bei institucijų automobiliai) ir siaubdami politinių partijų bei profsąjungų būstines. Kitaip tariant, daliai judėjime dalyvaujančių žmonių yra aišku, jog problema nėra viena ar kita pataisa, bet išnaudojimu bei dominavimu grįstas socialinis bei ekonominis režimas.

Čia pateikiame vieną skaidresnių su šiuo metu besikuriančiu socialiniu judėjimu susijusių tekstų. Jis buvo platinamas ir viešai perskaitytas kovo 9 d. vykusios demonstracijos metu. Jį platino mokiniai, laikę transparantą su užrašu „Be perstojo šeriame kapitalizmą. Kada jį nudobsim?“ Mokiniai, kurie spėjo suprasti, kokią ateitį jiems paskyrė galingieji, su ar be naujos darbo pataisos.

Netvarka

Mes norime pabaigti apmokamą darbą…

Tam, kad pagaliau galėtume laisvai valdyti savo gyvenimų energiją ir laiką. Kad gyventume pagal sau patiems priklausančius individualius ir kolektyvinius lūkesčius bei poreikius. Dėl to pabaigti apmokamą darbą reiškia nustoti dirbti pagal tuos lūkesčius bei poreikius, kurie priklauso tiktai bosams, įmonėms ir rinkai.

Mes manome, kad darbas – ar jis būtų atliekamas gamykloje, ar biure, ar būtų gerai ar prastai apmokamas, ar jis reikalautų ilgų ar trumpų studijų metų – neišlaisvina niekada.

Priešingai – jis siekia vis labiau užimti mūsų protus ir atitolinti nuo bet kokių mūsų gyvenimuose bei visuomenėse iškylančių etinių klausimų. Jis siekia mus prikaustyti prie išlikimo būtinybės, kas iš tiesų reiškia prikaustymą prie paprasčiausio vartojimo.

Mes norime pabaigti specializaciją

Kas yra specializacija?

Tai daryti tą patį visą savo gyvenimą. Tai žinių monopolis. Tai kiekvieno paskiras užsidarymas savo profesinėje srityje – monopolis, atskirtas nuo visų kitų žinių bei įgūdžių, sutrauktas iki vienos konkrečios srities. Tai susiskirstymas į organizacines kastas (sudarytas iš studentų, menininkų, darbininkų, biurokratų, politikų, mokytojų…).

Mes norime pabaigti specializaciją, nes esame įsitikinę, jog kiekvienas ir kiekviena gali turėti politinę, mokytojo, studento, menininko ar amatininko funkciją tuo pačiu metu. Žydinti visuomenė gali būti organizuojama tik sužydėjusių individų.

Viešpatavimas mokykloje ir darbe

Ar būtume mokiniai, ar darbininkai, ar dėstytojai, kiekvienas kasdien kenčiame nuo hierarchijos. Esame mokomi jos bijoti – bijoti tėvų, bosų, mentų ir t.t.

Tikėtis geresnės ateities mums reiškia sukurti kitokią gyvenimo organizaciją – tokią, kurioje darbas yra įrankis, o ne tikslas. Tai reiškia dvejoti bet kokia viešpatavimo forma. Nes viešpatavimas yra tik tam tikros visuomenės logika, kuri gali būti pakeista solidarumu.

Sprendimas? Bičiuliai yra geriau nei bosai

Mes manome, kad tik patys turėtume priimti sprendimus dėl savo pačių gyvenimų. Dėl to mes kovojame nepriklausomai nuo politinių partijų ir nuo profsąjungų, kurios vos tik gavusios progą ims derėtis su valstybe darbininkų ir studentų vardu. Mes norime organizuotis patys – kartu su savo bičiuliais išmokti perimti gyvenimus į savo rankas ir tai padaryti taip, kad mūsų aistros, mūsų norai ir mūsų poreikiai taptų svarbiausia mūsų veiklos dalimi. Visa tai tam, kad matytume prasmę tame ką darome ir gyvenimuose, kuriuos gyvename.

Mes nesame iš tų, kurie sieks išsaugoti darbo pasaulį.

CLV (Crew virus libertaire)

Perimta ir išversta iš Lignes de Force

„Pramoninė visuomenė“ – mitas ar tikrovė?

Kadangi priimtiniausi mums yra tie dalykai, kuriuos įsivaizduojame nesunkiai, vietoj netvarkos renkamės tvarką, tarsi ir už mūsų vaizduotės ribų ji būtų kažkas, kas yra pačioje gamtoje. — Spinoza, Etika

Kapitalizmas negimė vakar. Embrioninės jo formos aptinkamos dar gilioje senovėje. Tačiau centralizuotos valstybės išlaikomas ir iš feodalizmo gniaužtų išsivadavusios buržuazijos pasiekimų išniręs pramoninis kapitalizmas susikūrė vos per keletą pastarųjų šimtmečių. Neregėtas industrializmo gebėjimas prijaukinti kapitalizmą pavertė pačiu svarbiausiu pasaulinių pokyčių veiksniu, kuris niekada nebūtų įmanomas be technologijos pagalbos.

Ideologijos išvirkščiai išverstame pasaulyje kapitalizmas yra apibrėžiamas kaip paprasčiausias objektų kaupimas, o technologija – kaip aibė įrankių bei procedūrų, reikalingų tam, kad šie objektai būtų pagaminti ir pristatyti mums. Šiuo požiūriu technologija yra sutapatinama su technika kaip tokia, kuri, be jokios abejonės, yra neatskiriama žmonių gyvenimo dalis. Pati idėja, jog technologija galėtų aktyviai dalyvauti išnaudojimo bei dominavimo procesuose – idėja, kuri tam tikrais istoriniais laikotarpiais buvo itin paplitusi – yra pilnai evakuota iš mąstymo. Tačiau technologija nėra paprasčiausia įrankių sistema, kaip ją pristato technologinė ideologija. Tai yra viena iš veiklų šioje visuomenėje, vienas iš būdų būti kartu tam tikrose sąlygose, konkrečiai – kapitalistinėje sistemoje, esantiems individams. Kiekviena visuomenė pritaiko savo tikslams tinkamas priemones, kurios savo ruožtu nebūtinai būna labai taurios, kaip byloja gan anksti istorijoje pasirodę karo įrankiai. Tačiau technologijos dėka kapitalizmas gauna savo reikmėms pritaikytą pasaulinę techninę sistemą, be kurios neribotas prekybos augimas ir jai būtinas individų pavergimas būtų neįmanomi dalykai. Štai kodėl nuo pat industrializacijos pradžios technologija tapo vienu iš svarbiausių kapitalizmo ginklų kovoje prieš šios Žemės prakeiktųjų pasipriešinimą bei maištą.

Technologija prekybiniame pasaulyje ne tik kad įtvirtina tokiam pasauliui tinkamą žmonių veiklą, bet ir leidžia jam persismelkti į patį žmogaus kūną kūną, įsiterpti į bet kokią socialinę sferą ir patį gyvenimą paversti vienu iš savo įrankių. Technologijos vaidmuo anaiptol nėra šalutinis. Jis yra esminės svarbos. Technologija yra viena iš modernizuotą viešpatavimą palaikančių kolonų, išreiškiančių tuo pačiu ir jo visumos pokyčius, ir vis didėjantį jo nestabilumą, apie kurį liudija visokio plauko krizės bei katastrofos. Technologijos įgyta galia priklauso ne nuo ko kito kaip nuo pačios prekybos. Ji siekia prasiskverbti iki bet ko kas iki šiol buvo nuo jos nepriklausoma ir pertvarkyti tai pagal savo modelį – tai puikiausiai paliudija naujausi pasiekimai biotechnologijų srityje. Nėra jokios socialinio gyvenimo dalies, kuri nenešiotų jos atspaudo. Net ir pati politika, kadaise palikta Makiavelio tipo valstybiniam mąstymui, kasdien vis labiau primena vieno gero technokrato Sensimono sapnuotą košmarą, kuriame „žmonių valdymas“ užleidžia vietą „dalykų administravimui“.

Techninės ideologijos idealas yra sukurtas pagal kibernetinio kalėjimo atvaizdą – tai dirbtinis ir uždaras pasaulis, kuriame kadaise daugybės pereinamų ir nenumatomų evoliucijos takų nusėta gamta tiesiog pradingsta. Tai yra pasaulis, apgyvendintas lobotomizuotų kalinių, kuriuos technologija išganė iš bet kokio noro pabėgti lauk. Viena didžiausių technologijos pergalių neabejotinai yra tai, jog tokie paralyžiuojantys vaizdiniai tapo viena svarbesnių piliečių pavergimo priežasčių. Labiausiai industrializuotose šalyse jie sutinka manyti, jog socialinės problemos gali būti sprendžiamos kaip technologiniai uždaviniai. Jie leidžia technologijai pateikti tariamus sprendimus negandoms, prie kurių ji pati ženkliai prisidėjo. Pamažu ji sugebėjo tapti neišvengiama.

Tačiau technologija nepasiekė tokio autonomizacijos ir visuotinumo lygio, kuris dabartinę modernizuotą visuomenę leistų vadinti „pramonine“. Kitaip tariant, nepaisant nenumaldomo susvetimėjimo progreso, ji nesugebėjo iki galo išpildyti prekybos polinkio įsitvirtinti šiame pasaulyje. Nuo pat pramoninio kapitalizmo pradžios, svarbiausi industrializacijos etapai visada priklausė nuo didelio masto technologinių inovacijų. Tačiau jos niekada nebuvo ankstesnių savo vystymosi stadijų, ar net pačios kapitalistinės sistemos evoliucijos rezultatai. Tiek turinio, tiek ir formos prasme šios inovacijos priklauso nuo daugybės veiksnių, o tarp jų – nuo pasipriešinimo, nuo maištų ir nuo revoliucijų, nukreiptų prieš sistemą, kurioje jos atsiranda, o retkarčiais ir siekiančių šias naujoves sunaikinti. Laikotarpiai, kai technologija atrodo labiausiai nepriklausoma, kaip taisyklė seka viešpataujantiems įveikus sunkius savo egzistavimo periodus. Taigi, ji pasirodo kaip tų kurie jai kėlė iššūkį egzekutorius. Šia prasme šių dienų technologija, nepaisant viso jos inertiškumo, perėmė neišbaigtą 70-ųjų kritiką, apsiribojusią masyviausiomis ir labiausiai centralizuotomis technologinės sistemos dalimis, ypatingai tuo metu dominavusiu teilorizmu. Ji atnaujino šios kritikos iliuzijas apie kišenines technologines sistemas susumuojančiu šūkiu „Small is beautiful!“.

Nedaugiau nei pats kapitalizmas, technologija negali veikti uždarai. Tam kad nesustotų funkcionavusi, ji priversta siurbti kraują iš to, kas yra žmogiška kiekviename individe. Nepaisant to, šį žmogiškumą ji kiekviename žingsnyje siekia nužmoginti, ir tai vyksta tiek darbe, tiek ir visur kitur. Iš to kyla technokratų kalbų dviprasmiškumas ir nenuoseklumas kiekviename hierarchijos lygmenyje – nuo biuro vadybininkų iki pasaulinio masto institucijų vadovų. Tam kad išvengtų sistemos paralyžiaus bei užtikrintų jos legitymumą, ji suteikia šiek tiek erdvės manevruoti paskiriems vadovams. Tačiau nutinka ir taip, kad pageidaujama inovacijų dvasia peržengia iš anksto nubrėžtas ribas. Ne itin malonų ir iki šiol neegzistavusį pasaulinės sistemos labui veikiančių automatų vaidmenį įgavę individai retkarčiais sugeba jį įveikti, kaip byloja nuo Sietlo laikų besitęsiantys maištai. Iš tikrųjų technologija pati savaime nėra pajėgi palaikyti tvarką. Visų socialinio gyvenimo sričių kontrolė ir konkreti valstybinių institucijų prievarta labiau nei bet kada išlieka esminės svarbos dalykais.

Neabejotinai didelė, nors tuo pačiu tik viso labo santykinai įsitvirtinusi technologijos galia netapo esminiu arba vieninteliu veiksniu visuomenės visumos evoliucijoje, jos prieštaravimų užglaistyme ir suvienijime po bendra technokratijos vėliava. Fiksuotos pastarosios idėjos ir pastoviai jos kuriami poreikiai įgauna pavidalą tik tada, kai šie dalykai sutampa su visuomenėje įsitvirtinusiomis idėjomis bei bendrais jos poreikiais. Kai technologinės sapalionės žengia per toli, kai jos ima kenkti bendram sistemos funkcionavimui, jos yra pastatomos į vietą valstybės ar netgi globalius interesus atstovaujančių virštautinių organizacijų, kurios sprendžia dėl to, kas yra laikoma svarbiau nei paskirų valstybių užgaidos. Apie tai byloja vienas branduolinis nuotykis Prancūzijoje, kai energijos perteklius privedė prie užsispyrusio noro ją pritaikyti terapijoje, ir galiausiai prie atsakingų įmonių nemokumo – finale Europos Taryba neturėjo jokio noro už visa tai mokėti.

Kapitalizmas nėra redukuotinas į technologiją, kaip ir visuma išnaudojimo bei pavergimo būdų, nuo kurių jis pilnai priklauso. Net ir patys įmantriausi dominavimo pavidalai, kuriais šiandien pasižymi pasaulinės sistemos dirigentų vaidmenis atliekančios valstybės, nesibodi pritaikyti bei pasisotinti kad ir pačiomis archaiškiausiomis išnaudojimo bei engimo formomis. Taip yra dėl to, kad kapitalizmas pritaiko tai, kas jam tinka labiausiai, tuo pačiu apleisdamas tai, kas jam yra visiškai nebenaudinga. Tačiau tol kol kas nors yra jo toleruojama, jis kuo pilniausiai supranta, jog dalis šių formų patenka už jo ribų. Dėl to labiausiai high-tech karus vedantys uniformuoti šių dienų technokratai tuo pačiu ir neigia, ir naudoja archaiškiausias konvencinio karo formas. Svarbiausių šios planetos zonų kontrolei jie visada ieško pastiprinimo, kuriame atsiranda ir klanų vadeivos, ir mafija, veikiantys ne tik svetima, bet ir savo pačių sąskaita.

Dėl visų išvardintų priežasčių, sąvoka „pramoninė visuomenė“, dažnai naudojama kaip universalybė, iš tiesų yra labai siaura. Į ją nesutelpa visas šio pasaulio sudėtingumas. Ji grįsta dviejomis prielaidomis: jog „dalykų administravimas“ beveik pilnai pakeitė „žmonių valdymą“; ir jog visuomenė buvo pilnai suvienyta vienos technokratinės valstybės, kuri viešpatauja aklų ir besmegenių minių apgyvendintuose didmiesčiuose. Tarsi technologija būtų viešpataujančiųjų atrastas vektorius, kurio dėka kapitalizmo utopija, pilnas jo įsitvirtinimas pasaulyje, pagaliau tapo įgyvendinamu dalyku. Be jokios abejonės, polinkis į centralizuotą viso pasaulio kontrolę per pastaruosius dešimtmečius iš tiesų pasislinko į priekį – apie tai liudija tradicinių valstybių atsitraukimas savo atsakomybių atžvilgiu, užleidęs vietą vis augančioms, pasaulinę tvarką prižiūrėti nusiteikusioms organizacijoms. Tačiau taip pat nederėtų pamiršti ir to, jog viešpatavimo vadybininkai patys nesutaria tarpusavyje, ir kad jų veiksmai – net ir tada, kai susikertantys interesai atidedami į šalį – vis dar kuria sunkiai suvaldomas, o kartais ir visai nekontroliuojamas situacijas, kadangi jos priklauso nuo nenumatomų ir jiems patiems neprieinamų veiksnių bei prieštaravimų. To pasekoje jie nesugeba įtvirtinti taip trokštamo absoliutaus šeimininkavimo. Galų gale, „pramoninės visuomenės“ priešininkai kaip tikrovę dažnai perima siaubingą modernaus viešpatavimo paveikslą, kurį šis nusipiešė pats sau. Iš to kyla jų polinkis užsidaryti savo uždaroje visatoje ir bėgti nuo to, kas kelia jiems siaubą.

Vienas iš esminių „pramoninės visuomenės“ priešininkų keliamų kaltinimų technologijai yra tai, jog pastaroji pavertė gamtą ir visą žmonių nusėstą pasaulį dirbtinu chaosu. Tačiau vyraujančios modernizuotos ideologijos formos, kurios į gamtą žvelgia kaip į tvarkingą visumą, kyla visai ne iš dirbtinumo bei chaoso garbinimo, bet iš to paties antropomorfizmo. Šios formos egzistuoja daug ilgiau nei „pramoninė visuomenė“. Net iš Revoliucijos griuvėsių išnirusi centralizuota valstybė aristokratijos bei Bažnyčios viešpatavimą pribaigė tariamų gamtos dėsnių, sekuliarizuotos Dievo įstatymų kopijos vardu.

Šiandien patys ciniškiausi viešpatavimo valdytojai mano, jog tvarka kyla iš chaoso pažinimo ir iš to sekančio jo suvaldymo. Tačiau egzistuoja ir kitų, ekologinės ar net ekofašistinės pakraipos valstybininkų, perimančių ir pritaikančių gamtos dėsnių idėją tvarkos palaikymo ideologijos vardu. Jų manymu į šią tvarką kėsinasi tas pats chaosas. Tai yra pavojinga idėja, guodžianti daugybę tvyrantį nihilizmą atmetančių „pramoninės visuomenės“ priešininkų. Iš pirmo žvilgsnio vadinamos naturaliosios vertybės atrodo pagrįstos. Taip pat jos atrodo ir tvirtos, kadangi jų išreiškiamo tariamo gamtinio stabilumo dėka jos atrodo galinčios apsaugoti individą nuo vis greitėjančių ir naikinančių pokyčių, ar netgi suteikti jo gyvenimui prasmės. Šiose tobulai tolimose vertybėse atrandama taip trūkstama jėga – tiek, kad nustojama kalbėti savo paties vardu ir imama kalbėti už universalią visumą, su kuria sieja tiktai savo paties vaizduotė. Jos suteikia atramą, nuo kurios atsispyrus atrodo įmanoma išplėtoti naujais principais grįstą kritiką.

Žinoma, žmonės atsirado nežmogiškame pasaulyje. Šis pasaulis, be kita ko, yra viena esminių žmonijos dalių. Išsivadavimas iš gamtos yra viena didžiausių techninių kalbų nesąmonių. Tačiau žmonių veikla niekada nėra paprasta kokio nors modelio imitacija. Žmonėms nepakanka pakeisti aplinką, patiems išliekant tokiems patiems. Keisdami savo pasaulį tuo pačiu keičiame ir save pačius. Būdai pakeisti aplinką yra ir būdai gyventi kartu. Jie sudaro neatskiriamą socialinių santykių dalį. Kitaip tariant, žmonių veikla, santykiai, pojūčiai, mintys, gestai, kalbos ir t.t. – visa tai sukuria tam tikrą terpę net ir tada, kai ji prieš mus neviešpatauja. Pasaulio pokyčiuose niekas nėra nustatyta iš ankso. Vidaus prieštaravimai yra neišvengiami, o taip sukurta terpė visada gali išslysti iš žmonių rankų. Betarpiškumo sąvoka, kalbos apie tariamai kadaise egzistavusius betarpiškus santykius tarp žmonių bei tarp žmogaus ir gamtos, niekada nepakeis šio fakto. Nei raginimai sugrįžti prie abstrakčių natūralistinių vertybių, kurias taip puoselėja „pramoninės visuomenės“ priešininkai, nei kokie nors mėginimai „natūralizuoti“ socialinius klausimus, neišspręs konkrečių socialinių problemų, kurias kelia modernizuotas susvetimėjimas.

Natūralistinė ideologija yra taip įsiskverbusi į jų kalbas, kad „pramoninės visuomenės“ priešininkai vartoja žodį „Gamta“ kalbėdami apie ikipramoninę žmonių veiklą. Iš to plaukianti pasaulio istorija yra mažų mažiausiai idealizuota. Nuo neolito laikų žmonių laisvės pagrindą sudarė žemdirbystė, kuri savaime reiškė tam tikrą gamtos sužmoginimą. Tada civilizuojanti galia viską sugriovė primesdama dirbtinumo viešpatavimą. Trumpai tariant, žmonės buvo išmesti iš rojaus sodų ir taip prasidėjo jų klajonės po Žemę. Šių trumparegiškų vizijų požiūriu niekaip nėra aišku, kodėl daugiausiai ikipramoniniu laikotarpiu pasiekę maištininkai užsipuldavo ne tik valstybę ir Bažnyčią, bet ir pačius tamsiausius savo pačių aplinkos – ar tai būtų miestas, ar kaimas – aspektus, trypiančius bet kokią laisvės užuomazgą, o visų pirma – patriarchalinę hierarchiją.

Progreso ideologija mus moko, jog anksčiau žmonės neturėjo progos džiaugtis laisve, nes tik jis pripažįsta formalias pilietinės laisvės formas, tariamai nepriklausančias nei nuo gamtinių, nei nuo socialinių veiksnių. Tačiau laisvę neigiančios ir prijaukinimą skatinančios tendencijos istorijoje pastebimos dar seniai. Susvetimėjimas turi savo tęstinumą. Vakarykštis susvetimėjimas dalinai įgalino šiandieninį. Konkrečiai galėtume kalbėti apie šventumo kultą. Senovės žmonės garbino dievus, o tų laikų misticizmas bent dalinai paruošė dirvą šių laikų daiktų sudievinimui. Religinį fatalizmą ir mokslinį determinizmą sieja daugiau nei keletas paviršutiniškų analogijų. Šventumas yra ne tik neatskiriama kapitalistinės visuomenės geneologijos dalis – pakitusiu ir prie scientizmo pritaikytu pavidalu jis ir toliau teršia atmosferą net ir tokiose modernizuotose šalyse kaip Jungtinės Valstijos.

Natūralistinė istorijos vizija yra tokia nekritiška dabartinės visuomenės atžvilgiu, kad kai kurie jos teiginiai prilygsta net ir technikos ideologijai. Pastaroji žmogų apibrėžia kaip įrankių gamintoją ir žmonių istoriją nurėžia pagal tai, kokius jie įrankius naudojo, nekreipdama dėmesio į beveik nieką kita. Techniką ji laiko pagrindiniu istorijai prasmę suteikiančiu veiksniu. Valstiečių civilizacijos istorijos samprata grįsta labai panašiu pagrindu: kuo įvairiausiose bendruomenėse taikyti darbo metodai bei įrankiai beveik nė kiek nepakito per tūkstančius metų, ir dėl to sudaro pagrindą valstiečių kovai prieš susvetimėjimą. Tas pat galėtų būti pasakyta daugybe analogiškų atvejų, pavyzdžiui kalbant apie amatininkų arba ganytojų civilizacijas. Tai turi šiokį tokį pagrindą, nes visi šie užsiėmimai buvo svarbūs nemažiau nei sklypinė žemdirbystė. Tačiau patys savaime, atsieti nuo visų jiems vienokią ar kitokią prasmę suteikiančių sąlygų, šie būdai bei įrankiai nereiškia nieko. Autonomijos jie nereiškia net jeigu yra išpuoselėti pačiame smulkiausiame ar net individualiame lygmenyje. Pavyzdžiui, jei bendruomenė ir taip yra organizuojama hierarchiniu, dažniausiai patriarchaliniu pagrindu, jei visų jos narių išskyrus vado individualumas yra redukuojamas ar netgi paneigiamas dėl tariamo žinių išsaugojimo arba perdavimo, tai įrankiai apie kuriuos kalbame nereiškia nieko kito kaip tik laisvės nebuvimą. Pritaikyti masiškai centralizuotos valstybės pagalba jie netgi gali sudėti pagrindus tiek žemę, tiek ir žmones naikinančioms techninėms sistemoms, kaip tai liudija rytietišks despotizmas, dar prieš tūkstančius metų pradėjęs statyti milžiniškas irigacijos bei gynybines sistemas, be kurių sklypinė žemdirbystė mažiau derlingose žemėse net nebūtų galėjusi egzistuoti.

Idealizuota amatininkų bei žemdirbių bendruomenių interpretacija, tiesiogiai susijusi pastebėjimais apie klasiniu pagrindu susikūrusių bendruomenių bergždumą, nemažai pasako apie nepasvertą svarbą, kuri šiandien suteikiama įvairioms bendruomeninėms iniciatyvoms. Bent jau toms, kurios atitinka čia aptariamas redukcionistines idėjas be jokio kritinio pagrindo. „Pramoninės visuomenės“ priešai tokias iniciatyvas kartais netgi laiko būtinais etapais siekiant išjudinti dabartinę situaciją, ar netgi bazėmis, kuriose galime kantriai laukti geresnių laikų.

Trumpai tariant, tokia idealizacija atrado savo dirvą – ypatingai turint omeny tai, kad dažniausiai tokių iniciatyvų besiimantys žmonės pasineria tiesiai į techninę reikalo pusę. Tai liudija ir beveik visiškas modernaus susvetimėjimo kritikos nebuvimas, o taip pat – vyraujančios kalbos apie būtinybę perimti tiek vakarykštes, tiek ir šiandienines žinias. Šis perėmimas dažnai prišliejamas prie bendresnės idėjos perimti savo gyvenimą, nors bendrų sąlygų laisvės praktikai nė iš tolo nematyt! Pastaraisiais dešimtmečiais vykusi 70-ųjų ir 80-ųjų bendruomenių istorija atskleidžia tokių iniciatyvų ribas. Nemažai jų mėgino tapti laukiamaisiais, kuriuose buvo galima tikėtis vis sunkiau atrandamo revoliucinio puolimo, tuo pačiu ieškant techninių sprendimų socialinėms problemoms. Gigantizmo atsisakymas tiek pramonės, tiek urbanizmo srityse, tyrinėjimai, įgūdžiai, net ir įrankių bei būdų dirbti bendruomenės viduje išradinėjimas, neužkirto kelio jų viduje išsivystyti hierarchiniams sprendimams, požiūriams, vaidmenims ir formoms, kuriuos jos dėjosi atmetusios. Visai kaip merkantilizmas. Small is not always beautiful. Toks buvo pats radikaliausias šūkis siekiant nors kiek praplėsti akiratį.

Konkrečiomis doktrinomis grįstų patirčių epocha baigėsi dar seniai. Eksperimentavimas su kitokiais būdais gyventi tiek individualiai, tiek kolektyviai, siekis transformuoti pačią gamtą, vis dar yra vienas iš esminių atsisakymo vegetuoti sudedamųjų dalių – su sąlyga, jog nebūtų leista įsitvirtinti su laisve nesuderinamiems vaidmenims, ir jog tokiems eksperimentams nebūtų suteikiama daugiau prasmės nei jie jos gali turėti. Kovoje prieš vargą negalime atmesti nei dabartinių, nei ankstesnių atradimų, išradimų bei jų kombinacijų. Tačiau visi šie dalykai nebūtų galėję įvykti kitokiomis sąlygomis, ir, be to, kiekvienas iš jų bent dalinai atskleidžia tam tikrą parklupimą. Tai nėra atspirties taškai sprendžiant socialinį klausimą. Pastarasis privalo atsižvelgti į būtinybę sukurti jėgą, galinčią aukštyn kojon apversti visą mus trypiantį pasaulį.

Techninė ideologija prasiskverbia net ir į tuos, kurie jos baidosi. Padarydami iš jos gerai pažįstamą demoną, jie susigūžia kiaunės oloje net nepastebėdami, jog būtent ji jiems ir apriboja akiratį. Kaip tikrovę jie priima aksiomą, jog socialinės problemos tebėra iš esmės techninės problemos, arba problemos, kylančios iš viešpatavimo kaip vieningos visumos – arba net iš pačios technologijos. Sąvoka „pramoninė visuomenė“ nereiškia nieko kito. Nestebina ir tai, jog pro duris išvyta techninė ideologija, vos palikusi savo įspaudą natūralizme ir kituose melaginguose pažaduose, įlenda pro langą techninių dalykėlių bei gudrybių, neva galinčių prisidėti prie individų autonomijos, pavidalu. Vienas iš šios istorijos atradimų yra tai, jog turėtume sugrįžti prie gyvulių pakinkymo jei norime įveikti kelią link laisvės.

Technologijos dėka mediatizuoto gyvenimo dirbtinumas yra „pramoninės visuomenės priešininkų“ juoda avis, nes jų manymu būtent jis sudaro modernaus susvetimėjimo ašį, ir dėl to yra atsakingas už ištisą eilę nesėkmių mėginant sukurti subversyvinį pagrindą didmiesčiuose, o taip pat ir už neįveikiamus sunkumus mėginant visa tai sukurti iš naujo. Tai yra mažų mažiausiai reduktyvus požiūris, ignoruojantis daugybę kitų priežasčių, privedusių mus prie šio akligatvio. Galėtume pradėti nuo modernizacijos pačioje valstybėje, kuri eilę dešimtmečių užėmė valstybės-globėjos vaidmenį ir rūpinosi santykine piliečių globa, už kurią jie mokėjo savo autonomijos ir augančios darbininkų atomizacijos kaina. Visa tai paskatino klasiniu pagrindu susikūrusių bendruomenių irimą ir integraciją.

Septintojo dešimtmečio pradžioje šių bendruomenių vertybės skubos tvarka subyrėjo į šipulius, tačiau vos po keleto metų tas pats nutiko ir jas pakeitusioms „alternatyvomis“. Vos įmestos į ideologijų rinką jos iš karto prarado visą savo smarvę ir pasirodė kaip visuomenės modernizacijos veiksniai. Ši modernizacija buvo vykdoma perdirbant masinės kultūros vertybes, prie kurių kūrimo jos pačios ženkliai prisidėjo. „Pramoninės visuomenės“ priešininkai teisėtai bado pirštais į proletariato išsivadavimo projektų ribotumą – ypatingai į polinkį revoliuciją redukuoti į ekspropriatorių ekspropriacijos aktą ir į techninės sistemos perdavimą į proletarų rankas. Tačiau jie nieko nesako apie akligatvius, su kuriais susidurė visi daliniai pastarojo trisdešimtmečio „alternatyvos“ projektai, tesugebėję iškelti klausimą, kada valstybė pagaliau pripažins labiausiai nusisekusius iš jų. Pastarieji savo atsiskyrimą ir susitelkimą į kovas pagal temas priešpastatė iš paskirų susvetimėjimo formų – nuo hierarchijos tarp lyčių iki hierarchijos tarp rūšių – sudaryto pasaulio prieš kurį jos dėjosi kovojančios paveikslui, tuščiam to meto politikos universalizmui. Čia glūdi pagrindinė priežastis, kodėl šios iniciatyvos niekada neįveikė politikos ir nepraplėtė savo kovos lauko. Po to sekė institucionalizacija. Tačiau tai tėra tik pasekmė.

Dabar, gerokai sunkesnėmis sąlygomis, „pramoninės visuomenės“ priešininkai susiduria su ta pačia dilema. Kuo labiau jie stengiasi kovą prieš technologiją paversti priešiškumo modernizuoto susvetimėjimo pasauliui ašimi, tuo labiau jie apriboja kovos lauką. Šiuo požiūriu jų vertybės yra tiek pat hierarchinės kiek ir tos, kurias gynė klasizmo ideologai, 70-aisiais ir 80-aisiais besipriešinę bet kokioms į jų ribotą sampratą nepatekusioms subversijos formoms. Ribota pasaulio vizija, kuri kaip taisyklė laikoma kuo universaliausia, juos verčia manyti, jog jų pasirinkimai yra vieninteliai įmanomi, arba vieninteliai įmanomi didmiestyje, ir dėl to visi kiti variantai gali būti nuvertinami kaip bereikšmiai, netgi tušti, ir dėl to tinkami nebent pilietinių valstybės iniciatyvų laisvalaikiui. Iš to kyla abejingumas, ir net užslėptas priešiškumas radikalioms grupuotėms, kurios užsilipa ant susirinkusiųjų į antiglobalistines mišias pečių, kaip Sietle, ir šaukia taip, kad kas nors juos išgirstų. Žinoma, tai yra nevieningi ir pasklidę balsai. Tačiau klausimai apie tai, ką šie žmonės galvoja, ko jie nori ir t.t., net nėra iškeliami. Pakanka per daug negalvojant nurašyti juos į aktyvistų gretas ir pereiti prie sekančios bylos. „Antipramoninės“ stovyklos atstovai retkarčiais netgi pareiškia, jog megapoliuose gyvenantys ir dėl to nuo santykio su gamta atplėšti individai yra pasmerkti amžinai klajoti be vietos. Taip atsikratoma galimybės, jog sistemos viduje atsirastų kokios nors svarbos kova prieš ją pačią. Opozicijai belieka atrasi iliuzijomis klotą kelią link senų vertybių ir mėginti priešintis iš iki šiol bendro vargo nepaliestų megapolio kampų.

Didmiesčiuose veikiančios, viešpatujantiesiems pirštinę mesti siekiančios jėgos šiandien yra silpnos ir sklidinos, o dažnai ir itin sutrikusios. Jos gali kliautis tik pačios savimi. Iš to kyla stiprus ir nemalonus įspūdis, kad viskas įstrigę tuštumoj. Tačiau joks minimalistinis rūšies išsaugojimo ar pabėgimo nuo pasaulio projektas – projektas, grįstas iliuzija, jog visa tai gali pakeisti pasenusią valdžios užėmimo programą – neužpildys pojūčio, jog esi izoliuotas, išrautas su šaknimis ir netekęs vietos tiek gamtoje, tiek ir istorijoje. Patirtis rodo, jog tokie projektai pasižymi nebent iliuziniais ir jokio tęstinumo neturinčiais susitikimais. Sukilti nusiteikusiems individams ar jų grupėms sandūra su pasauliu yra vienintelis būdas neprasmegti solipsizme, tapusiame tobiliausia atomizacijos forma, išreiškiančia tik negebėjimą suteikti prasmės šią epochą apibūdinančiai tikrovei. Silpnumas neturėtų pateisinti mūsų pačių tikslų bei jų įgyvendinimui skirtų priemonių atidėjimo į neribotą ateitį. Žinoma, neturėtume išsiskirstyti pagal naujausias aktyvizmo madas, tačiau lygiai taip pat neturėtume iš anksto apriboti savo veiklos lauko – tiek teorijoje, tiek praktikoje. Neleiskime sau savo pačių ribotumo laikyti šio pasaulio riba.

André Dréan, 2006

Aštuoniomis valandomis per daug

Dirbk mažiau tam, kad daugiau gyventum. Koks gražus posakis! Įdomu, ar jį sugalvojęs žmogus suvokė jame glūdinčią mintį, jog darbas yra iš esmės priešiškas gyvenimui. „Aštuonių pareigingų valandų pakanka tam, kad žmogaus energija būtų išsunkta. Darbe atiduodamas pats gyvenimas, pati svarbiausia žmogaus stiprybės dalis. Net jeigu darbas jo neprivertė degraduoti, net jei jis nėra iki galo apimtas nuobodulio ir nuovargio, jo jėgos vis tiek nuolat senka, menkėja, o vaizduotė pamažu traukiasi.“ Taip vienas darbininkas rašė prieš keletą dešimtmečių. Kiekvienas, bent vieną dieną praleidęs darbe, puikiai supranta šių žodžių prasmę. Dėl to darbo valandų mažinimas buvo vienas iš svarbiausių reikalavimų, išreikštų ne tų, kurie užsako, bet tų, kurie atlieka darbą ir ant savo pečių neša visą jo svorį.

Akivaizdu, jog kuo mažiau laiko praleidžiama dirbant, tuo daugiau jo skiriama sau, ir dėl to kiekviena iš gamyklos ar iš ofiso pavogta minutė reiškia žingsnį geresnio gyvenimo link. Veikiausiai nedaug kas tam prieštarautų, jeigu tai būtų dažniau išsakoma. Tačiau negalime neatkreipti dėmesio į tokių minčių prieštaringumą. Jei norima dirbti mažiau, tai akivaizdžiai dėl to, kad darbas nėra mylimas. Bet kodėl? Jei darbas teiktų džiaugsmą, pasitenkinimą, laimę – kodėl kas nors galėtų jo nemėgti? Jei darbas iš tiesų yra veikla, per kurią žmogus kuria tiek pasaulį, tiek save patį, kodėl jis jį laiko našta? Jei darbas yra tai, kas žmoguje tauriausia, kodėl nuolat tikimės, jog koks nors stebuklas mus nuo jo išlaisvins kartui ir visiems laikams? Akivaizdžiai dėl to, kad darbas mūsų ne pakylėja, bet – priešingai – tempia žemyn ir verčia degraduoti. Gyvenimas yra gyvybinės žmogaus energijos taikymas, tačiau darbe ši energija pasirodo viso labo retkarčiais, tokiose vietose ir tokiais būdais, kurie nepatenka į dirbančiojo užduočių sąrašą. Kai dirbama, tai visada daroma kažkam kitam. Todėl neapkęsdami prievartos, natūraliai imame neapkęsti ir darbo.

Bet jei taip nekenčiame darbo, jei jis mus tik sukausto, tai kodėl dirbame? Nes neturime kito pasirinkimo – tai yra dažniausias atsakymas į šį klausimą. Ir tai yra tiesa – mes neturime kito pasirinkimo. Jei nenorime mirti iš bado, privalome dirbti. Jei norime dirbti, privalome išmokti kokio nors amato – bet ko, ką leidžia galimybės, ir todėl esame priversti prisitaikyti prie to, ką mums siūlo likimas. Šioje žemėje tų, kurie iš tikrųjų nuoširdžiai myli savo darbus, kuriuos užpildo tai, kuo jie užsiima, yra labai nedaug. Nebūdami šioje privilegijuotoje mažumoje esame priversti daryti tai, ko nenorime, esame verčiami dirbti darbą, kurio mieliau nedarytume. Jį atlikti mus verčia skurdo baimė. Atrodo, kad turime pakankamai priežasčių tai vadinti prievarta.

Taigi, dirbti reiškia pasiduoti prievartai. Ką tokiu atveju reiškia darbo valandų sumažinimas? Visų pirma tai reiškia tam tikrą pokytį. Daugelis sakytų teigiamą pokytį. Tačiau ir čia yra prieštaravimas. Pokytis vienoje sutarties pastraipoje nereiškia pačios sutarties panaikinimo. Priešingai – kaip visi gerai žinome – sutartis gali būti pakeista tik tuo atveju, jei abi pusės sutinka ją pratęsti. Kitaip tariant, jei sutinkama ir toliau dirbti. „Bet dirbti vis mažiau!“, pasakysite. Aš taip nemanau. Mano manymu darbas yra ne tik gyvenimo praradimas, bet ir mūsų visų apgaulė. Darbo valandų sumažinimas neprives prie mažiau darbo. Priešingai, dirbama bus vis daugiau. Juk iš tiesų dažniausiai mažinamos ne tik darbo valandos, bet ir jų metu uždirbami pinigai. Mes dirbame mažiau, tačiau tuo pačiu mažiau ir uždirbame. Iš to seka, jog norėdami išlaikyti tam tikrą pragyvenimo lygį, arba norėdami jį šiek tiek pagerinti, būsime priversti ieškotis antro darbo tam, kad šis kompensuotų nukirptas valandas: dirbsime ne mažiau, bet daugiau. Vietoj aštuonių valandų darbo dienos, pavyzdžiui, dirbsime du darbus – vieną šešias, kitą keturias valandas.

Žinoma, aš galiu klysti. Galbūt iš tiesų galėsime dirbti mažiau už tą patį atlyginimą. Galbūt mūsų Šeimininkai iš tiesų nusiteikę mums padovanoti tokią dovaną. Bet būkime nuoširdūs. Gyvename pasaulyje, kuriame visur ir visada kviečiama be saiko vartoti, kuriame būtina mokėti nuomą arba skolą už butą, automobilį ar baldus, už odontologo ar santechniko paslaugas – nepamirškime ir naujausios mados batų, kaipgi gyvensime be jų? O kaip dešimt oskarų laimėjęs filmas – kaip galėtume jį praleisti? Ir kaip su tuo naujai atsidariusiu restoranu, gal ko paragaukim? Tokiame pasaulyje galime būti tikri, kad niekas nesutiks dirbti keliomis valandomis mažiau ir tuo pačiu atsisakyti dalelės savo algos. Jei laimėsime laiko, nenaudosime jo sau. Panaudosime jį tam, kad susirastume antrą darbą, kuris padės susitaupyti daugiau pinigų. Šiuo požiūriu nėra taip jau svarbu, ar atlyginimai mažės, ar liks tokie patys – bet kokiu atveju ieškosimės antro darbo. Nauji darbai, be kita ko, visi pasižymi lankstumu, apie kurį taip garsiai šaukia pramonininkai. Tokie darbai yra prastesni, menkai apmokami ir suteikia mažai garantijų. Ir niekas negali jiems paprieštarauti. Niekas neketina prisišaukti bėdų laikiname darbe, kuriame pasiliekama vos trumpą laiką.

Trumpai tariant, daugiau laiko sau vis tiek neturėsime. Tad apie kokį laiką yra taip dažnai kalbama? Laikas yra pinigai. Ar tai būtų laikas praleistas darbe, ar keliaujant nuo namų iki darbo ar atvirkščiai, ar laikas pasiruošti prieš vadovybę, laikas išplėsti savo kompetencijas, laikas, kurio metu gydomos visos darbo sukeltos ligos, laikas, kuris skiriamas atsistoti ant kojų po darbo arba po ilgos darbo paieškos… Esminė tezė lieka lygiai ta pati: visas mūsų laikas yra skiriamas darbui, dvidešimt keturios iš dvidešimt keturių valandų. Be to tam, kad skirtume laiko sau, turime mažų mažiausiai žinoti, kas tokie esame, turėtume patys save atpažinti, turėti darbo laikui priešiškų aistrų, tokių aistrų, kurios verčia kalatotis mūsų širdis. Bet ar jų turime? Ar tikrai pažįstame save? Kaip tai apskritai yra įmanoma, turint omenyje tai, kad niekada neturėjome tam laiko?

Visi, kurie sutinka būti šantažuojami, sutinka ir su šantažuotojo sąlygomis. Šantažas visada yra grįstas jėgos santykiu, dėl to tikintys, jog šį santykį įmanoma pakeisti patiems nenaudojant jėgos, yra naivūs. Dėl to aš manau, jog darbo valandų sumažinimas gali tenkinti tik pramonininkus ir jų politinius draugus – trumpai tariant, šantažuotojus. Žinoma, dažniausiai vos išgirdę kalbas apie darbo valandų mažinimą jie ima raudonuoti iš pykčio. Tačiau sumanesni užuodžia galimą tokio dalyko naudą ir po juo pasirašo.

Tiesa, jog kiek anksčiau pramonininkai siekė prailginti darbo dieną kiek tik įmanoma. Kuo daugiau dirbo jų žemesnieji, tuo daugiau pelno atitekdavo jiems. Gamybos augimas visada žengia koja kojon su pastovesniu, metodiškesniu ir intensyvesniu gamybinių jėgų panaudojimu. Tačiau praėjus šimtmečiui žmogus nebebuvo pagrindinė gamybinė jėga. Šį vaidmenį dabar atlieka mašinos. Po pramoninės revoliucijos žmonės tik užtikrina tinkamą mašinų funkcionavimą. Pačios mašinos, tuo tarpu, tampa vis galingesnės. Kad palaikytų ir didintų pelną, pramonininkai dėl to yra priversti nuolat atnaujinti ir gerinti technologinę savo įrangą. Tačiau kintant kapitalo veikimo metodams, tuo pačiu kinta ir jam dirbantys žmonės, kadangi keičiasi pastarųjų santykis tiek su darbu, tiek su viskuo, kas juos supa. Šiuo požiūriu informacinių technologinių iškilimas daug ką paaiškina. Šiomis dienomis pilnai nuo darbininkų ir nuo gamyklų priklausomas darbas yra paprasčiausiai neįmanomas. Žinoma, vis gerėjančios mašinos, kurioms reikia vis mažiau dėmesio, žmogaus funkciją jų akivaizdoje darbo vis mažiau reikšminga. Lėktuvo gamybai nebereikia tūkstančio darbininkų. Darbas su kompiuteriu reikalauja daug mažiau įgūdžių. Tačiau šie puikieji kompiuteriai yra brangūs ir ganėtinai greitai susidėvi. Vos nuperkamas vienas, paruoštas būna už jį geresnis ir dėl to absoliučiai „reikalingas“. Tam, kad būtų išspaustas maksimumas, šios mašinos privalo veikti visada, be perstojo. Kaipgi daugiau pramonininkas sumokėtų už visą šią įrangą? Taigi, žmogus šiame procese vis dar yra reikalingas. Tiesa, žmonių jame reikia vis mažiau. Štai čia darbo valandos galėtų būti sumažintos labai konkrečiai. Bet jei mašinų civilizacija mus išlaisvina nuo darbo, kodėl tiek daug žmonių jo gedi? Nes niekam nevalia volioti durniaus! Visi turėtų dirbti, nes be to, kad leidžia mums pragyventi, darbas mus užima. Jis mus kontroliuoja. Jis mus silpnina. Darbas yra tam tikra prevencinė policija. Dėl šios priežasties kai tik kas nors tampa bedarbiu, privalu šiam žmogui išrasti darbo. Šių laikų informacinės technologijos leidžia tai padaryti. Tik jų dėka tūkstančiai, o gal net ir milijonai žmonių leidžiasi prilipinami prie kompiuterių ekranų ir dirba daug daugiau nei aštuonias valandas per dieną. Tai yra nuotolinio darbo tikrovė. Ir taip dirbama iki nusibaigimo.

Jei kartais nesupratome, derėtų sau priminti, jog technologinės inovacijos mūsų šantažuotojų yra naudojamos kaip iliuzija, jog mūsų gyvenimai gerėja. Bet jų siekiai tikrai nėra naudingi visiems. Jų tikslas nėra pagaminti tiek pat per perpus mažiau laiko. Priešingai, kuo spartesnis tampa gamybos procesas, tuo daugiau galimybių atsiveria jį dar labiau išplėsti. Kai senoji ekonomika pasiekė savo aukštumas, prasidėjo kita, naujoji ekonomika.

Žinoma, mūsų šantažuotojai ir jų pakalikai tokią kritiką atmeta. Jie nesunkiai pripažįsta, jog kapitalizmo plėtra atnešė tam tikra „pusiausvyros trūkumą“, tačiau visa tai jiems yra tik perkrova, kurią sutvarkys progresas – ta istorinė atkarpa, kurioje esame amžinai įstrigę. Darbo valandų sumažinimą jie naudoja kaip argumentą tokio progreso naudai. Tai, jog darbo valandos sumažėjo nuo šešiolikos iki aštuonių, o vėliau, pasak jų, mažės ir dar labiau, turėtų leisti mums manyti, jog kapitalizmas nėra tokia jau kruvina pabaisa, kokia ją laikome – ne, kapitalizmas mums sąžiningai užmokės už metų metus vargo ir prakaito. „Istorinis“ darbo trumpėjimas turėtų reikšti darbininkų galios augimą, turėtų įtikinti, jog būtinybių viešpatavimas yra puikiai suderinamas su laisve, jog žingsnis po žingsnio kapitalizmas gali būti pertvarkytas be jokio didelio konflikto. Tačiau šioje pretenzijoje kai ko trūksta. Kai 1848-aisiais Anglijos parlamentas patvirtino pirmąjį darbo valandų skaičių ribojantį įstatymą („Gamyklos aktą“), jo tikslas buvo numalšinti darbininkų veiksmus, kurie buvo atvedę šalį prie pilietinio karo slenksčio. Po įstatyminio darbo dienos sutrumpinimo iki dešimties valandų – kuris atlyginimus taip pat leido sumažinti iki 25 procentų – darbininkų klasė, kaip sakė jos krikštatėvis Marksas, „prarado daugybę savo teisių ir tapo įtariai stebima“. Prancūzijoje, po 1848-ųjų vasario paskelbtos reformos privedė prie kruvino birželio sukilimo numalšinimo Paryžiuje. Taigi, įstatyminė reguliacija yra artimai susijusi su socialiniu karu: pirmoji yra skirta numalšinti antrajai arba mažų mažiausiai ją susilpninti. Dėl tos pačios priežasties darbo valandų skaičių mažinantys įstatymai išleidžiami tik tada, kai priartėjama prie socialinių neramumų, galinčių išplisti ir destabilizuoti sunkiai beapginamą socialinę santvarką.

Kai praėjusio amžiaus pradžioje buvo imta kalbėti apie darbo dienos trumpinimą, vienas senas anarchistas prisikasė prie pačios klausimo esmės: „Aštuonias valandas dirbti bosui? Tai yra aštuoniomis valandomis per daug!“ Šio anarchisto pasipiktinimas turėtų iškilti bet kokios prievartos akivaizdoje. Nepakeliama yra ne darbo trukmė, bet pats darbas. Nepakeliama yra būtinybė savo asmeninius siekius iškeisti į biologinį išlikimą. Darbas negali būti sutrumpintas. Jis gali būti tik sunaikintas. Atsisakyti šio šantažo tuo pačiu reiškia ir susigrumti su pačiais šantažuotojais bei įgauti kitokį matymą apie pasaulį, gyvenimą ir apie žmonių veiklą, kurią šiandien pažįstame tik labiausiai susvetimėjusiu – darbo – pavidalu.

E. Kerr

Diavolo in Corpo

Ieškai darbo?

fly

Spūstelti įskaitomam dydžiui.

Apie

Netvarka yra tinklaraštis, skirtas anarchistinių, antiautoritarinių ir libertarinių idėjų sklaidai.

Mūsų tikslas yra skatinti diskusiją ir veiksmą antiautoritarinėje stovykloje, platinant originalius tekstus, vertimus ir kitas idėjų sklaidos priemones.

Kontaktas: netvarka [a] autistici.org

Skaityti išsamesnį aprašymą

Tekstų archyvas

Spausdinimui skirtos brošiūros
Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje