Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Kas džiaugiasi savo narvais?

Šūdasklaida praneša, kad šeštadienį, birželio 27-ąją, Pabradės Užsieniečių registracijos centre (URC) keletas migrantų iš Vietnamo sukėlė maištą. Pasak mentų, 10 URC „apgyvendintų“ vietnamiečių kilmės žmonių ėmė laužyti apsauginę tvorą norėdami pabėgti. Pasieniečių apsaugos tarnyba dešimt maištininkų tvarkė koviniais veiksmais, ašarinėmis dujomis, guminėmis lazdomis ir elektrošoku. Vienam mentui buvo sudaužytas laikrodis ir pamušta rankelė. „Apramintas“ dešimtukas buvo suvarytas į sulaikymui skirtą bendrabutį (kitaip tariant – į kalėjimą kalėjime), kur kartu su kitais savigarbą atsiimti nusprendusiais kaliniais į mentus ėmė mėtyti kėdes, lentas, stalo kojas. Išdaužti trys URC langai.

Po neramumų mentai ėmėsi „prevencinių priemonių“ ir nusiaubė kalinių įkalinimo patalpas. Šūdasklaida pabrėžia, kad buvo rasta blogiausia ko buvo galima tikėtis – keturi mobilieji telefonai, keturi pakrovėjai, ir netgi peiliai bei metaliniai strypai.

Tiems kas pamiršo primename, kad šūdasklaida yra tik nuolankus valdžios tarnas – gerklė, per kurią ji gieda savo giesmes. Dėl to į šią istoriją reikėtų žiūrėti kaip į tikrais įvykiais paremtą veiksmo filmą.

Šiuo metu Pabradės URC narvuose gyvena 195 žmonės. Vienintelis logiškas atsakas gyvenimui narve yra mėginimas jį sunaikinti. Niekas neturėtų būti dėkingas už spygliuotas tvoras, kad ir kurioje jų pusėje bestovėtų. Todėl mes sveikiname Pabradės maištininkus, sukilusius už trupinėlį savigarbos žeminančiame narve.

Prieš mus skiriančias sienas. Prieš visus narvus.

Atkaklus rojaus atsisakymas

Kartais pasigirsta gandai, jog iš tiesų mes (neapibrėžtas „mes“, suteikiantis pagrindą gandų skleidėjams) neturime nieko bendro su anarchizmu, jog iš tiesų esame tik užsislėpę nihilistai, siekiantys patekti į anarchijos šventovę su pačiais blogiausiais ketinimais. Bet pastebėtina, jog tie, kurie imasi šventovės sergėjimo, galiausiai vagis ima matyti visur – ir galbūt atėjo metas užtildyti „mūsų“ nemalonius kenkėjus.

Visų pirma jie turėtų paaiškinti, ką turi omeny sakydami „nihilizmas“. Aš asmeniškai į visus tuos kurie man bando įteigti nihilizmo džiaugsmus žiūriu įtariai, nes kaip niekio substancializacija jis man atrodo iš esmės apgaulingas. Kai visa ko netobulumas yra išaukštinamas kaip didžiausia pilnatvė, sunku atsispirti pagundai senąjį absoliutą pakeisti pačiu abstrakčiausiu jo momentu, kuriame niekas nėra susiformavę į visumą ir dėl to šios visumos paprasčiausiai nėra. Galiausiai nihilizmas man atrodo kaip gudrybė, visą pažinimo struktūrą vedanti į Niekio tamsybes tik tam, kad savo įspūdingo ir radikalaus neigimo dėka iš visa ko ištrauktų kuo daugiau šviesos.

Bet veikiausiai ganduose pasigirstantis „nihilizmas“ reiškia kai ką paprastesnio, t.y. paprasčiausią pasiūlymų nebuvimą. Kitaip tariant, nihilistas yra tas, kuris atkakliai atsisako žadėti rojų žemėje, numatyti jo veikimo būdą, studijuoti galimas jo organizacijos formas, garbinti jo tobulumą. Nihilistas yra tas, kuris vietoj to kad perimtų ir vertintų kiekvieną šioje visuomenėje įmanomą santykinės laisvės akimirką, imasi radikalaus jos neigimo ir drastiškai pareiškia, jog šioje visuomenėje nėra nieko kas būtų verta išsaugojimo. Galiausiai, nihilistas yra ir tas, kuris vietoj konstruktyvių pasiūlymų savo veiklą sutelkia į „obsesyvų džiūgavimą dėl šio pasaulio sunaikinimo.“ Jei tai vadinama argumentu, tenka pripažinti, kad jis yra pakankamai lėkštas.

Pradėkime nuo to, kad anarchizmas – Idėja – yra viena, o anarchistinis judėjimas – visuma Idėją palaikančių vyrų ir moterų – visai kas kita. Man atrodo bergždžia apie Idėją sakyti tai, kam pritartų vos keletas anarchistų. Anarchizmo Idėja yra absoliutus laisvės ir valdžios nesuderinamumas. Iš to plaukia, jog visiška laisve galime mėgautis tik tada, kai nėra jokios Valdžios. Kadangi Valdžia egzistuoja ir net neketina savanoriškai prasmegt, turime ieškoti būdų kaip ją panaikinti. Pataisykite jei klystu.

Nesuprantu kodėl ši prielaida – kurios joks „nihilistiškas“ anarchistas nenorėtų nei atmesti, nei paneigti – turėtų vesti tiesiai prie naujų socialinių reguliacijų postulavimo. Nesuprantu kodėl tam, kad būtum anarchistinio judėjimo „dalis“, pirmiausia turi chirurgiškai išnarplioti naujojo pasaulio architektūrą, ir kodėl nepakanka mylėti laisvės bei nekęsti visų valdžios formų ir jų padarinių. Visa tai yra absurdiška ne tik teoriniu, bet ir istoriniu požiūriu (o anarchistai gandų skleidėjai pasižymi ypatingu pomėgiu Istorijai). Vienas iš dalykų, dėl kurių pastoviai susikirsdavo Malatestos ir Galleani pozicijos, buvo tas pats klausimas, ar būtina numatyti tai kas bus sukurta po revoliucijos, ar ne. Malatesta teigė, jog anarchistai turėtų tuoj pat imtis plėtoti idėjas apie tai, kaip galėtų būti organizuojamas socialinis gyvenimas, kadangi pastarajame negali būti jokio trūkio. Galleani tuo tarpu pabrėžė, jog anarchistų uždavinys yra šios visuomenės sunaikinimas, ir jog ateities kartos, nepaliestos dominavimo logikos, suras būdų ją atstatyti. Nepaisant šių skirtumų, Malatesta niekada nekaltino Galleani nihilizmu. Toks kaltinimas būtų buvęs be pagrindo, kadangi jiedu nesutarė tik dėl konstruktyviosios klausimo dalies. Abu sutarė destrukcijos klausimais. Nors šis Malatestos mąstymo aspektas dažnai praleidžiamas jo egzegetų, vis dėlto tai buvo insurekcionalistas, griežtai pasisakęs už prievartinį ir valstybę sunaikinti galintį sukilimą.

Tačiau šiandien pakanka priminti, jog visi užimantys valdžios pozicijas net neketina savanoriškai apleisti savo privilegijų, ir tuoj pat būsi apkaltintas nihilizmu. Anarchistų judėjimas, kaip ir visa kita, keičiasi. Jei kadaise debatai tarp anarchistų centravosi ties revoliucijos klausimu, šiandien, atrodo, svarbiausia išsiaiškinti, kaip jos išvengti. Ką kita galėtų reikšti visos kalbos apie savivaldą, libertarinį municipalizmą arba palaimintą gerų ketinimų utopiją? Akivaizdu, jog atmetus bet kokį insurekcinį projektą destrukcijos hipotezė įgauna gąsdinantį pavidalą. Tai kas Malatestai atrodė kaip klaida – apsiriboti dabartinės socialinės santvarkos griovimu – nemažai šiandienos anarchistų atrodo kaip didžiausias siaubas.

Kai dievobaimingieji išgirsta šuns lojimą, jie visada vaizduojasi atbėgantį vilką. Pučiantis vėjas jiems atrodo kaip artėjanti audra. Taip pat tiems, kurie pasaulio pakeitimą prilygina nuolatiniam kitų žmonių įtikinėjimui ir niekam kitam, žodis „destrukcija“ skamba kraupiai ir iššaukia skausmingus bei nemalonius vaizdus. Tokie dalykai sukelia prastą įspūdį žmonėms, kurie – jei tik pagaliau atsiverstų ir nuskuostų į protingųjų gretas – privalo tikėti mūsų laukiančiais rojaus sodais, kuriuose vyrauja taika ir brolybė. Rojus, nirvana ar anarchija – jokio skirtumo. Ir visi tie, kurie išdrįsta tokią religiją užsipulti, negali būti laikomi paprasčiausiais laisvamaniais. Anksčiau ar vėliau toks žmogus privalo būti pakrikštytas šventvagiu.

Todėl „mes“ (bet kas yra tie „mes“?) esame vadinami „nihilistais“. Bet jei jau tokie esame, galėtume paklausti – kam visa tai?

Penelope Nin

Raudonas gaidys partijos „Novorosija“ irštvoje

Pasak patikėtinių iš Miklucho-Maklajaus gatvės, spalio viduryje Novorosijos būstinę aplankė gerieji samariečiai. Kartu jie atsinešė du ryšulius humanitarinės pagalbos, baką benzino, šiltas pirštines ir kaukes. Kadangi tokiu metu priimamasis jau buvo uždarytas, samariečiai ėmėsi savo įrankių ir humanitarinę siuntą pristatė per langą. Humanitarinė pagalba pataikė tiesiai į biurą, dokumentus ir darbuotojų nervus.

Sėkmės mūsų narsiesiems. Donbasas neliks skolingas. Humanitarinė pagalba iš Ukrainos bendražygių jau pakeliui.

From Russia With Love

Patriotinis pašaras

Į barakus! Į barakus!

Pirmyn, dvidešimtmečiai berniūkščiai, mechanikai, profesoriai, statybininkai, tapytojai – gulkitės į lovas…

…į Prokrusto lovas.

Jei esi per mažas, prailginsim. Jei per didelis – sutrumpinsim.

Esame barake. Čia nesiginčijama ir nesivaizduojama. Visi čia esame lygūs, visi esame broliai…

Broliai kame? Broliai kvailume ir paklusnume.

Ojojoi! Tavo individualumas, tavo galva, tu pats! Mums ant to nusispjaut. Tavo jausmai, tavo pomėgiai, tavo polinkiai – viską nuleisim klozeto dugne.

Viskas dėl tėvynės… bent jau taip sakoma.

Tu nebesi žmogus. Tu esi avis. Barake esi tam, kad tarnautum savo šaliai. Jei nežinai ką tai reiškia, kaltas esi tu pats. Be to, tau nėra jokio reikalo tai žinoti.

Tau tereikia paklusti.

Į kairę. Į dešinę. Rankos tiesiai. Laisvai. Valgyt! Gert! Miegot!

Cha! Tu kalbi apie savo paties iniciatyvą, apie savo paties valią. Negaliu to suprasti – čia yra tik disciplina.

Ką? Ką tu sakai! Kas tave mokė protauti, diskutuoti, pačiam vertinti kitus žmones ir dalykus? Čia to nerasi. Čia tam ateina galas. Tu neturi ir neturi turėti jokių kitų ketinimų, jokių kitų vertinimų nei tie, kurių iš tavęs reikalauja vadai.

Tu nenori ir negali sekti tų, apie kurių kompetencijas iš savo patirties nieko nežinai? Vaikeli, nejuokauk. Turi puikiai veikiantį mechanizmą, kuris tau leidžia žinoti kam turėtum paklusti… Marš skaičiuot aukso siūlų savo naktinių rankovėj!

Ko dar nori? Kas tave mokė neturėti stabų ir niekieno negarbinti?

Nesvarbu – lenk savo nugarą, bučiuok grindis, ir pagarbos! Juk tai tėvynės simbolis, XX a. stabas, demokratijos ikona! Tai, mano mielas, yra respublikinė Žanos Dark herbo versija.

Pirmyn, palik savo dvasią, savo protą ir valią prie durų… Esi tik pašaras… iš tavęs mums tereikia tavo mėsos…

Užeik… ir daugiau nebegalvok.

Į baraką! Į baraką!

Leiskite tik pridurti, kad armija stovi visai ne prieš priešą iš išorės. Nestovi ji ir prieš vidinį priešą. Armija stovi prieš mus pačius – prieš mūsų norus ir prieš mūsų „aš“.

Armija yra minios kerštas prieš individą, minios kerštas prieš vienetą.

Armija nėra nusikaltimų mokykla. Amija nėra ydų mokykla. O tiksliau – ji yra visa tai, tačiau tai nėra blogiausia jos savybė.

Armija yra mokykla, kurioje sulaužomas kiekvienas stuburas – joje išmokstama tik išskydimo.

Net ir šeimoj, net ir mokykloje, net ir dirbtuvėj kiekviename žmoguje išlieka bent kiek savitumo. Retkarčiais žmonės ima ir reaguoja į savo aplinką. Armija, kurios namai yra barakas, individą pribaigia iki galo. Dvidešimtmetis žmogus turi stiprybę, iš kurios gali išaugti pačios didingiausios idėjos. Jo dar nevaržo kasdieniai įpročiai, nusidėvėję namai, metų našta. Savo mąstymą jis dar gali privesti prie maišto. Toks žmogus vis dar trykšta jėga, galinčia sėti daigus, iš kurių sužydėtų pačios gražiausios gėlės.

Tačiau vietoj viso to jis tegirdi tėvynės būgną ir atsiduria kariuomenės spąstuose, barako pelėkautuose.

O tada visi gebėjimai sulaukia galo. Nebereikia apie nieką galvoti. Nebereikia skaityti. Nebereikia rašyti. O visų labiausiai nebereikia turėti jokių norų.

Visas tavo kūnas, nuo galvos iki kojų, dabar priklauso armijai. Patys nebesirinksit nei šukuosenos, nei batų. Nebenešiosit nei per didelių, nei per mažų drabužių. Miegot eisit ne tada, kada jums reikės… Jums parinkti ir drabužiai, ir šukuosena, ir batai. Duona kepama bendroje krosnyje, o kada ilsėsitės buvo nuspręsta dar prieš keletą metų.

Kasgi visa tai? Tai kantrybės išbandymas!

Bet blogiausia dar ne tai… Gatvėje kalbėsitės ne su tais, su kuriais norėsite! Eiti kur panorėję taip pat negalėsit! Neskaitysit jums įdomaus laikraščio! Vietos kurias lankysite, jūsų pasimatymai, jūsų skaitiniai – net ir tai nustatyta iš anksto!

O jei netyčia turite seksualinių problemų, tai viešnamių, kaip ir vietų nusigerti, yra ir kareiviams, ir karininkams.

Viskas sutvarkyta iš anksto. Viskas numatyta. Individas mirė. Iniciatyvai galas.

Barakas yra tvartas patriotiniam pašarui. Iš jo išeina tik rinkybiniu pašaru tapusi banda.

Armija yra šlykštus valdžios sukurtas, prieš patį individą nukreiptas įrankis. Barakas yra būdas nukreipti visiems priklausančią žmogišką jėgą vos keleto žmonių labui.

Į jį įeinama žmogumi, jame virstama kareiviu, iš jo išeinama piliečiu.

Albert Libertad, 1905, žurnalas l’Anarchie

Apie

Netvarka yra tinklaraštis, skirtas anarchistinių, antiautoritarinių ir libertarinių idėjų sklaidai.

Mūsų tikslas yra skatinti diskusiją ir veiksmą antiautoritarinėje stovykloje, platinant originalius tekstus, vertimus ir kitas idėjų sklaidos priemones.

Kontaktas: netvarka [a] autistici.org

Skaityti išsamesnį aprašymą

Tekstų archyvas

Spausdinimui skirtos brošiūros
Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje