Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Ispanija: operacija Piñata – naujas represijos smūgis

Atnaujinta: Nacionalinės audiencijos teisėjas Eloy Velasco paskyrė išankstinį sulaikymą 5 iš 15 žmonių, kuriems buvo išduoti arešto orderiai (likusieji suimti, kurių iš viso buvo 24, buvo sulaikyti dėl „priešinimosi“). Likusieji 10 buvo paleisti atėmus pasus, uždraudus išvykti iš Ispanijos teritorijos ir paliepus prisistatyti kas 15 dienų. 5 sulaikytieji kaltinami priklausymu teroristinei organizacijai, kuri valdžiai vis dar yra GAC.

Šį rytą aptemdė liūdna naujiena. Nacionalinė policija ir dar kartą surengė reidą daugybėje skirtingų gyvenamų vietų ir užimtų socialinių centrų Barselonoje, Madride, Grenadoje ir Palencijoje. Iš viso buvo atlikta 17 kratų (iš kurių šešios įvyko socialiniuose centruose ir libertarinėse erdvėse). Rezultate buvo suimta 14 žmonių, apkaltintų priklausymu „teroristinei organizacijai“ ir įvairiais sprogdinimais bei padegimais, o taip pat – prisidėjimu planuojant (bet ne vykdant) išpuolius prieš La Pilar baziliką Saragosoje ir prieš Almudena katedrą Madride. Už abi atakas atsakomybę prisiėmė „Mateo Morral insurekcinis būrys“, kuriomis taip pat yra kaltinami bičiuliai(-ės) Mónica Caballero ir Francisco Solar, kurie vis dar yra už grotų.

Pasak žinomų ir artimų šaltinių iš Madrido, reidai buvo atlikti bent trijuose socialiniuose centruose (Lavapiés kaiminystėje esančiame La QuimeraLa Enredadera Tetuáne ir La 13/14 Vallecas kaiminystėje). Į La Quimera mentai įsiveržė išgriaudami duris vienu savo autobusiukų. Po to jie sučiupo 15 žmonių. Vienam iš jų buvo išduotas arešto orderis, kiti 14 buvo suimti už tariamą pasipriešinimą (dėl to šiandien iš viso buvo suimti 26 žmonės – visi jie stos prieš Nacionalinę audienciją [1] trečiadienį).

Pasak buržua žiniasklaidos (t.y. pasak policijos), 14 suimtųjų (9 Madride, 3 Barselonoje ir 2 Palencijoje) kaltinami priklausymui GAC arba „Koordinuotoms anarchistinėms grupuotėms“ – visiems atviram leidybos kolektyvui, kuris, pasak jų, išleido knygą pavadinimu „Prieš demokratiją“ (kurios aprašymą ir parsisiuntimo nuorodą rasite čia [ispanų k.]), ir kuris Nacionalinės audiencijos buvo paverstas teroristine organizacija – nepaisant to, kad tokiam kaltinimui nėra nei įrodymo, nei jokio pagrindo. Tuo nepatenkintas valstybinis buržua žiniasklaidos kanalas TVE GAC apibūdina kaip (dėmesio!) „ispaniška Italijos orgacijos NAF/TRF atšaka“. Tai yra įdomu, kadangi pakanka truputį pasidomėti „Neformaliosios anarchistinės federacijos“ (NAF) veikimu bei atsišaukimais tam, kad suprastume, jog tai yra pavadinimas, kurį gali prisiimti visos su keletu pamatinių principų sutinkančios grupuotės, visai kaip „Gyvūnų išlaisvinimo fronto“ atveju. NAF/TRF („Neformalioji anarchistinė federacija / Tarptautinis revoliucinis frontas“) ne tik kad nėra struktūruota ir įsitvirtinusi organizacija, kokią norėtų matyti žurnalistai, bet ji netgi nėra Italijos organizacija. Tai, jog 2003 Italijoje pasirodė pirmieji pasiūlymai dėl „Neformaliosios anarchistinės federacijos“, o po keleto metų Graikijoje buvo paskelbtas NAF/TRF projektas, nereiškia, jog ši „organizacija“ egzistuoja tik Italijoje, ypač turint omenyje tai, jog NAF/TRF inicialais buvo prisiimta atsakomybė už veiksmus visuose penkiuose žemynuose (Indonezijoje, Čilėje, Meksikoje, JAV, Argentinoje, Bolivijoje, Graikijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje…).

Kituose „naujienų“ šaltiniuose aptinkame dar didesnių nesąmonių. Pavyzdžiui, laikraštyje El Mundo išspausdintame reportaže apie šią istoriją rašoma, jog kai kurie iš suimtųjų yra (žodis į žodį) „radikalios Madrido grupuotės Bloque Nero (Juodasis Blokas) nariai“. Norėčiau sužinoti, kada juodasis blokas nustojo būti kovinga taktika masyvių demonstracijų metu (kurią naudoja įvairiausios srovės ir judėjimai, tarp kurių yra anarchistų bei autonomų, bet taip pat ir neonacių), ir pavirto anarchistine grupuote su narystės statusu. Rimtai, gal galėtumėt paaiškinti.

Tame pačiame straipsnyje El Mundo teigiama, jog valstybės sekretorius Francisco Martinez pranešė, kad ši operaijca buvo „tik dar viena operacija kovoje prieš terorizmą“. Aiškiai matome, kad prieš valstybės terorizmą kovoti jis pamiršo – prieš terorizmą, kuris tūkstančius šeimų išmeta iš namų, kuris išgalvoja absurdiškiausias bylas tam, kad įkalintų ir atskirtų mūsų draugus bei bičiulius, kuris kankina bei žudo komisariatuose ir kalėjimuose, kuris skandina migrantus Detroite [Gibraltare] ir įteisina išvarymus, kuris bombarduoja kitas šalis išžudydamas ištisus kaimus vien tik dėl naftos ir kitų išteklių, kuris sergėja Žemę alinančią ir paskutinius mums likusius jos plotelius naikinančią infrastruktūrą – ir kuris užtikrina sterilų bei netikrą, laidų perskrostą pasaulį, kuriame mūsų svajonės kuo didžiausiu pagreičiu lekia į niekur.

Bet kokiu atveju, iš jūsų mes nieko nesitikime. Mes netikime iliuzijomis, jog pokytis gali kilti ne iš mūsų pačių saviorganizacijos ir pastangų. Valstybė, kapitalas, valdžia visais savo pavidalais ir formomis, valdžia mumyse ir kitur – tai yra mūsų priešai kare, kuris dar tik prasidėjo.

Nesiimsime apgailėtinos viktimizacijos, neišaukštinsime nei mūsų bičiulių nekaltumo, nei kaltės. Ar jie ir jos būtų „kalti“ ar „nekalti“, mes norime jų laisvės. Norime, kad jie ir jos būtų tarp mūsų. Norime, kad jie ir jos galėtų kovoti ir nenuleisti galvų, kad jie pamatytų solidarumo bei koherentiškumo tarp minčių ir veiksmų prasmę. Šį sudėtingą kelią jie pasirinko dėl to, jog jis siekia teisingumo – dėl to, jog jie nepakelia šio narvu virtusio pasaulio. Mes norime jų laisvės, nes jie ir jos yra vieni iš mūsų, nepaisant to, ar juos bei jas mes pažįstame, ar ne. Mes norime jų laisvės, nes šįkart buvo pasirinkti jie ir jos, nors tai lygiai taip pat galėjo nutikti ir mums ar bet kam kitam, kas prieš savo akis mato ant neteisybės bei vargo pagrindo pastatytą visuomenę ir nei gali, nei nori nukreipti akis.

Artėja sunkūs laikai: neseniai patvirtintas Mordaza įstatymas [2] ir baudžiamojo kodekso pakeitimai byloja apie vargo ir represijos kupiną ateitį. Jie nori, kad mes tyliai klūpėtume ant kelių, paklustume ir leistumėmės būti terorizuojami, nes tai yra metas, kai jų amžinumas nebėra toks akivaizdus. O be to, jie nebeturi ETA [3] tam, kad pateisintų represinių priemonių taikymą. Dėl to jiems reikia naujų bauginančių šmėklų. Jiems nesvarbu, ar tai anarchistai, ar islamo fundamentalistai, nes jų tikslas yra sukurti naujus vidinius šventos Demokratijos priešus, kurie gasdintų žmones ir taip pateisintų eksponentiškai padidėjusias policijos pajėgas gatvėse, kontrolę bei kišimąsi į mūsų gyvenimus, žiaurumą ir suvaržymus – nes dabartinis valdžios fiasko tebegali save išlaikyti baimės ir melų dėka. Goya yra sakęs, jog „proto svajos kuria didžiausias pabaisas“.

Tačiau nepaisant visų šių sunkumų mes vis dar susitinkame, susipažįstame, dalinamės nepaklusnumo ir esamos tvarkos neigimo akimirkomis, ir toliau žengiam į priekį stiprėdami, pamažu prarasdami baimę ir atsisakydami sulaikyti iš liūdesio bei silpnumo įniršiu virstančias ašaras. Nes kova ir maištas yra vienintelis likęs kelias…

Galas kalėjimų sienoms!

Viskas tęsiasi!

Solidarumas su visais kovojančiais kaliniais!

[1] Nacionalinė audiencija yra Madride esantis teismas, užsiimantis rimčiausiais nusikaltimais ir bylomis, tokiomis kaip pvz. su terorizmu siejami prasižengimai.

[2] Mordaza arba „burnos užtildymo“ įstatymu yra vadinamas Ispanijos valstybės priimtas „piliečių saugumo įstatymas“, į baudžiamąją atsakomybę įtraukęs ištisą eilę net ir menkiausių socialinio konflikto formų.

[3] ETA yra šiuo metu ginklus sudėjusi baskų separatistų grupuotė, ilgą laiką vedusi ginkluotą kovą prieš Ispanijos valstybę ir be kitų taktikų taikiusi ir prieš civilius nukreiptas atakas.

La Rebellión de las Palabras

Netrokštamiesiems

Pinigų ir valdžios pasaulio netrokštamieji

Šiame pasaulyje netrokštamųjų niekada netrūks. Ar tai būtų milijonai po šią planetą besibastančių pabėgėlių, ar viso pasaulio miestuose esantys lūšnynų bei vargingiausių rajonų gyventojai. Ar tai būtų tie, kurie buvo paaukoti karui ir pramoninėms katastrofoms, ar Europos šalių vargingieji, kurie buvo išmesti už borto ekonomikos vardu. Ar tai būtų drąsūs sukilėliai, kurie per pastaruosius metų daugybėje šalių aukštai iškėlė galvas vedami laisvės ir orumo šauksmo, ar tie, kurie išdrįsta čia pat, pačioje didmiesčio širdyje kovoti prieš juos trypiantį pasaulį.

Šio pasaulio šeimininkai mus visada laikys bereikšmiais, nenaudingais, pavojingais, neproduktyviais ir kenksmingais. Ir tam kad apgintų savo sistemą bei valdžią jie padarys bet ką. Visą Viduržemio jūros pakrantę jie sugebėjo paversti viena didele skyle. Jie sukūrė šimtus koncentracijos stovyklų neteisėtiems imigrantams. Jie išvystė išmaniausias technologijas kad galėtų mus atpažinti, sekti ir kontroliuoti. Tam kad susitaikytume su mums paskirtu vergų vaidmeniu, jie mums grąsina deportacijomis, kalėjimais ir dar nepakenčiamesniu vargu. Tam kad vieni kitų nekęstume, jie skatina rasinę neapykantą ir sektarinius konfliktus. Trumpai tariant, prieš netrokštamuosius jie kariauja tiek čia, tiek ir visur kitur.

Nėra kur pabėgti…

Kapitalizmas, valstybė ir valdžia yra užėmę viso pasaulio teritoriją. Kiekvienas šio pasaulio centimetras yra tapęs tuo pačiu ir pramonine šiukšliadėže, ir kalėjimu po atviru dangum, ir kraujo bala, ir darbo stovykla. Visur galioja ta pati logika: išnaudoti, kontroliuoti, manipuliuoti, engti ir žudyti. Ši logika yra įsiskverbusi į mūsų galvas ir širdis – nebesugebame net įsivaizduoti pasaulio be šeimininkų ir be išnaudotojų. Mes gėrimės prekių gausa ir galimybe vartoti. Leidžiame jiems trypti savo pačių orumą. Nebedrįstame kovoti už laisvę, už savo svajones, už viso vargo pabaigą. Nebeturime vietos, kur galėtume bėgti.

Telieka tik viena šalis, tik viena erdvė, viena vienintelė teritorija, į kurią tebegalime žengti, link kurios vis dar galėtume bėgti tuojau pat, sutelkę visas likusias jėgas, net jei pakeliui parklupsime. Tai yra MAIŠTAS – tai sukilimas kuriame dalyvauja visi, pakeliantys galvas prieš tai kas juos trypia bei daro vergais. Mūsų bendruomenė tegali būti maištininkų bendruomenė, sudaryta iš visų tų, kurie ir kurios, visur ir niekur, visų spalvų ir su įvairiausiom svajom, yra pasiruošę kovoti už savo laisvę, susigrumti ir pasitelkę visas įmanomas priemones susiremti su mus engiančia valdžia.

Mūsų kovų mozaika

Tik aistra laisvei gali nutiesti tiltus tarp skirtingų kovų. Tiltus tarp tų, kurie neturi dokumentų ir dėl to kovoja prieš darbo už ačiū reikalaujančią ir deportacija grasinančią valstybę, ir tų, kurie yra vadinami nusikaltėliais bei susiremia su turtinguosius bei galinguosius ginančiais įstatymais. Tarp kovojančių prieš naujų kalėjimų statybas, prieš naujus represijos įrankius, prieš vis žudikiškesnes valstybines sienas, ir tarp tų, kurie stačia galva neria į kovą prieš gyvenviečių pavertimą kalėjimo po atviru dangum koridoriais, teiksiančiais džiaugsmą turčiams, eurokratams ir pertekusioms viduriniosioms klasėms. Tarp puolančių savo bosus ir kapitalistus ir tų, kurie sabotuoja mus iš lėto žudančią kasdienybę.

Tai ištisa kovų mozaika, kuri vieną dieną galbūt išvys dienos šviesą. Tačiau tai įvyks tik tuo atveju jei mūsų kovos priklausys tik mums patiems, jei jų neperleisime jokiems politikams, jokioms partijoms, jokioms oficialioms organizacijoms, ir jei jas organizuosime patys su tikslu susigrumti su bet kokia valdžia. Tai priklausys nuo to, kokius ginklus išdrįsime pasitelkti šiose kovose – sabotažą ir tiesioginį veiksmą nesuskaičiuojamoje daugybėje formų. Nes „neteisybė turi ir vardus, ir adresus“. Atėjo laikas pasibelsti į jų duris. Aplankyti tiek deportacijos orderį pasirašantį biurokratą, tiek iš kalėjimo pastatymo besipelnantį verslininką.

Pasibelsti į institucijų bei įmonių, kurios bendradarbiauja organizuojant reidus, o taip pat ir į tvarkos sergėtojų duris. Ir ne tam, kad pasikalbėtume su žmonėmis, kurie niekada mūsų neklausys. Ne tam, kad derėtumėmės su tais, kurie kalba tik valdžios, statistikos ir pinigų kalba. Pasibelskime ne tuščiomis, bet pasiryžimu ryžtingai ir aršiai kovoti apsiginklavusiomis rankomis. Eikime pas juos tik tam, kad išverstume jų duris.

Tegul baimė pakeičia stovyklą

Būkime pavojingi tiems, kurie nori mus išnaudoti ir valdyti

Tegul dega sulaikymo centrai, valstybinės sienos ir kalėjimai

Laisvė visiems

La Cavale

Laisvė neatsiliepti

Jie šaukia tave kovoti už laisvę ir nepriklausomybę. Už tokią laisvę, kurioje jei pašauktas neatsiliepsi, būsi uždarytas už grotų. Ir už tokią nepriklausomybę, kurioje jei nebūsi pašertas savo budelių, numirsi iš bado.

Ir prieš ką gi tu kovosi? Prieš Putiną? Juk šis sėdės minkštam savo fotely, žvejos privačiam ežere arba tiesiog gers degtinę! Prieš jo šulus? Vargu, nes jų mes nematom net ir dabar, o karo atveju aukšti pareigūnai juk visada pamėgsta atostogas. Belieka visi tie, kurie buvo pašaukti taip pat laisvai ir taip pat nepriklausomai kaip ir tu. Kurie taip pat kovoja už laisvę ir nepriklausomybę, tik jau tikrai ne sau, o kažkam kitam. Šis kažkas jiems ant sprando sėdi kasdien – rinkdamas mokesčius, kontroliuodamas, teisdamas, uždarydamas, išnaudodamas, alindamas ir bukindamas. Tai yra kažkas, kas negali elgtis kitaip, nes yra skirtas tik tam. Dabar jis spaudžia krokodilo ašaras dėl žuvusių civilių, dėl atimtos žmonių laisvės, dėl pažeminimo – kitaip tariant dėl dalykų, kuriems jis ne tik kad nejaučia empatijos, bet kuriuos jis pats vykdo aršiausiais metodais, prisidengdamas tūkstančiu skirtingų veidų. Dabar jis mėgina įtikinti, jog tau reikia to paties kaip ir jam – jo paties gerovės. Istorija mus moko, jog tik po to, kai pabundama tarp krūvos lavonų, tarp eilės mirusių artimųjų, suprantama, jog valdžios ir pasiųstųjų kariauti interesai yra priešingi. Ir tai galioja tiek Lietuvos, tiek Rusijos, tiek ir bet kuriai kitai valdžiai.

Tai, jog kiekvienoje kariuomenėje atsiranda bukapročių, kurie mano, jog tarsi Brisius skuosdami į savo šeimininkų organizuojamas skerdynes išloš gabalėlį dvasinio ar materialinio pyrago – tai, jog atsiranda vergų, kovojančių už Tėvynę, už Garbę, už Kraują, už Istoriją, už Dievą… – tereiškia tik tai, jog yra žmonių, kuriuos valdžia sugeba apmulkinti. Tačiau jei už visas šias banalybes kovojantis priešo šauktinis yra apmulkintas bukaprotis, kuo nuo jo skiriasi „savos“ kariuomenės šauktinis, kuris gina lygiai tas pačias valdžios šmėklas?

Kai valdžia kviečia į karą ir atima iš tavęs paskutinę laisvę pasakyti „ne“, gali būt tikras – kovoji tikrai ne už save, ne už savo draugus ir artimuosius, bet už kažką kitą. Kai valdžia kviečia į karą, kariaujama tiktai už pačią valdžią. Kai valdžia šaukia gintis, ginama ne laisvė ir nepriklausomybė, bet pati valdžia.

Nebūta nė vieno karo tarp valstybių, kuris būtų kilęs ne dėl šeimininkų, bet dėl mūsų laisvės ir gerovės – nes šeimininkų gerovė bus priešiška mums tol, kol jie bus šeimininkai. Dėl to karas tarp valstybių niekada nebus karas už laisvę ir nepriklausomybę – jis visada išliks grumtynėmis tarp dviejų valdžių, gerkles vieni kitiems perkąsti pasiuntusių savo tarnus.

Visada išlieka laisvė, kurios niekas niekada neatims. Tai yra laisvė pašauktam neatsiliepti. Valstybė šiame žaidime stato vis daugiau, tačiau taip ji į paviršių tik iškelia tai, kas kai kuriems yra yra seniai akivaizdu: jog valdžia ir laisvė – o kartu ir valdžia ir nepriklausomybė – yra du nesuderinami dalykai. Dėl to visiems tiems, kuriems laisvė yra brangi, negali būti ne tik jokio karo tarp „tautų“, bet ir jokios taikos su valdžia, kad ir kokia vėliava ji besipuoštų.

Net jei tokia pozicija yra „nerealistiška“, naivi ar nepraktiška, kai rinktis telieka iš choleros ir maro, kai iš visų galimų kelių telieka tik nepriklausoma vergovė ir vieno musoro karalystė, ateina metas pagalvoti, kas yra tinkamiau – „naivūs“ nuosavi troškimai, ar „realistiški“ keliai į žudynes.

Už laisvę ne Lietuvos isterijai, ne Rusijos šlapiems sapnams, bet visiems. Už laisvę ir nepriklausomybę be kariuomenių ir be sienų.

Akis į akį su egzistencija, jos gynėjais ir netikrais kritikais

1.

Kiekvienas gali nustoti valkiotis nežinios vergijoje ir atsisakęs mirkti tuščiuose žodžiuose akis į akį susiremti su gyvenimu. — C. Michelstaedter

Gyvenimas yra tik pastovios paieškos už ko užsikabinti. Ryte pabundame tik tam, kad už keleto valandų ir vėl sugrįžtume į tuos pačius patalus, tarsi būtume liūdni pakeleiviai tarp norų stokos ir nuovargio. Laikas bėga, o mums lieka vis mažiau paskatų jį vytis. Visuomenės lūkesčių naštą jaučiame vis mažiau, nes sėkmingai paskleidėme jos svorį visiems. Paklūstame net nebeištardami „taip“. Kaip sakė vienas poetas iš griovio, gyvenimas išperka mirtį.

Mokame gyventi be aistros ir be svajonių – tai yra didžiausia šios visuomenės siūloma laisvė. Galime kalbėti nematydami galo, ypatingai apie tai, apie ką neturime jokio suvokimo. Galime išreikšti bet kokią, net ir drąsiausią nuomonę, ir pradingti balsų jūroje. Balsuojame už patinkantį kandidatą ir už tai reikalaujame tik teisės pasiskųsti. Jei nutinka taip, kad esame pernelyg dogmatiški, galime tiesiog perjungti kanalą. Tam tikromis akimirkomis galime mėgautis savimi, vis sparčiau keisdami apgailėtinai vienodas aplinkas. Galime dėtis esą jauni karštakošiai iki tol, kol į veidus negauname šalto sveiko proto šliūkšnio. Galime vesti ar tekėti keik tik norime kartų, nes santuokos šventumas niekada mūsų neapleis. Galime dirbti naudingą darbą, o jeigu nemokame rašyti, galime netgi tapti žurnalistais. Politika galime užsiimti šimtais būdų, netgi kalbėdami apie partizanus iš egzotiškų kraštų. Karjeroje kaip ir meilėje, jei nepasiseka įsakinėti, visada galime pranokti kitus paklusdami. Paklusnumas mus gali paversti kankiniais, o šiai visuomenei, kad ir kaip beatrodytų, vis dar reikia herojų.

Mūsų kvailumas tikrai nepranoks visų kitų. Nesvarbu jei negalime apsispręsti – tai už mus visada padarys kiti. Tik tada būsime prisiėmę poziciją, kaip sakoma politikos ir spektaklio žargone. Pasiteisinimų niekada netrūks, ypatingai niekada nebruzdančiame pasaulyje.

Šioje vaidmenų žaidimų aikštelėje visada turėsime vieną bendrą sąjungininką: pinigus. Būdami iš esmės demokratiški jie niekam nerodo išskirtinės pagarbos. Nuo darbo iki „laisvo laiko“ driekiasi tas pats pragyvenimo tęstinumas. Visada turėsime už ko užsikabinti. Labiausiai durninantis dabartinės visuomenės požymis yra gebėjimas išsaugoti „komfortą“ sprindžio atstumu nuo katastrofos. Ekonomika ir technologinė egzistencijos administracija be jokios atsakomybės veržiasi pirmyn. Nuo linksmybių prie didelio masto žudynių šokinėjama pasitelkiant tuos pačius bejausmius ir gerai užprogramuotus gestus. Mirties pirkimai ir pardavimai driekiasi visur ir visada. Rizika ir narsios pastangos nebeegzistuoja. Lieka tik saugumas ir nelaimės, rutina ir katastrofa. Išlikimas arba paskendimas. Gyvenimas – niekada.

Kiek pasitreniravę galėtume užsimerkę nueiti nuo mokyklos iki namų, nuo biuro iki prekybos centro arba nuo banko iki naktinio klubo. Dabar galime suprasti sename graikų posakyje slypinčią išmintį: „Miegantys taip pat palaiko pasaulio sandarą“.

Atėjo laikas atitrūkti nuo šito mes. Tai yra refleksas, kurį turėtume išsiugdyti vienintelės mums pažįstamos bendruomenės – valdžios ir prekių bendruomenės – viduje.

Viena šios visuomenės dalis turi didžiausią interesą išlaikyti savo valdžią, kita – jog viskas kuo greičiau sugriūtų. Pirmas žingsnis yra nuspręsti, kurioje pusėje esi pats. Bet abejingumas, kuris sudaro susitarimo tarp šių dviejų stovyklų (tarp egzistencijos gerintojų ir netikrų jos kritikų) pagrindą, vyrauja visur, paliesdamas net ir mūsų pačių gyvenimus – pačią autentiškiausią socialinio karo vietą. Jį aptiksime savo troškimuose bei ryžte taip pat kaip ir kasdieniame keliaklūpsčiavime.

Privalome su visu tuo susidurti akis į akį ir galiausiai susigrumti su pačiu gyvenimu.

2.

Tik darydamas dalykus, kuriuos privalu išmokti idant jie būtų atlikti, žmogus išmoksta juos daryti. — Aristotelis

Svarbiausia yra pradėti.

Dabartinė socialinė santvarka ne tik atideda, bet ir užkerta kelią bei korumpuoja bet kokio pavidalo laisvės praktikavimą. Vienintelis būdas suprasti, kas yra laisvė, yra su ja eksperimentuoti, o tam privalu atrasti laiko ir erdvės.

Pirminė laisvo veiksmo sąlyga yra dialogas. Tačiau kiekvienas autentiškas pokalbis reikalauja dviejų dalykų: tikro susidomėjimo klausimais, kuriais kalbama (turinio problema), ir galimybės laisvai ieškoti atsakymo (metodo problema). Šie du dalykai turėtų vykti vienu metu, kadangi turinys nulemia metodą ir atvirkščiai. Apie laisvę įmanoma kalbėti tik laisvėje. Kokio velnio kelti klausimus, jei negalime į juos laisvai atsakyti? Kam ieškoti atsakymų, jei klaidingi yra patys klausimai? Dialogas gali egzistuoti tik tada, kai individai tarpusavyje kalbasi be jokio tarpininkavimo, t.y. kai tarp jų egzistuoja abipusis santykis. Jei kalbama tik viena kryptimi, tai neįmanomas joks bendravimas. Jei kas nors turi valdžią nustatyti keliamus klausimus, iš to sekantis turinys bus pilnai priklausomas nuo šios valdžios (ir dėl to atsakymai į juos bus jai pavergti). Pavergtiesiems užduodami klausimai gali tik patvirtinti jų kaip pavergtųjų vaidmenį – iš šio vaidmens bosai vėliau ištrauks sekančius klausimus. Vergovė glūdi pastoviame atsakinėjime į klausimus.

Šiuo požiūriu rinkodaros tyrimai atitinka rinkimus. Rinkėjo suvereniškumas atitinka vartotojo suvereniškumą, ir atvirkščiai. Televizinis pasyvumas yra vadinamas auditorija. Valstybės valdžios pateisinimas vadinamas suverenia tauta. Ir vienu, ir kitu atveju individai yra tik įkaitai mechanizme, suteikiančiame jiems teisę kalbėti po to, kai ši iš jų buvo atimta. Kokia yra dialogo prasmė, kai gali rinktis tik tarp vieno ar kito kandidato? Kokia yra komunikacijos prasmė, jei pasirinkimas yra tik tarp vienodų prekių ir skirtingų TV programų? Klausimų turinys tokioje padėtyje yra tuščias, kadangi klaidingas pats metodas.

1907-aisiais Sorelis rašė, jog „nėra nieko panašesnio į buržuazijos atstovą nei proletariato atstovas“. Tai, kas juos daro vienodus, yra faktas, jog abu jie yra atstovai. Kairės ir dešinės kandidatus laikyti tokiais pačiais šiandien jau būtų banalybė. Bet iš politikų niekas nereikalauja originalumo (tuo pasirūpina reklama) – jiems pakanka išmanyti šios banalybės valdymą. Ironiška, jog žiniasklaida yra laikoma komunikacijos priemone, o balsavimo ritualas – rinkimais (kurie iš tiesų numano laisvą ir sąmoningą pasirinkimą).

Reikalo esmė yra tai, jog valdžia nepalieka vietos jokiai savivaldai. Net jei rinkėjai jos norėtų (o tai, savo ruožtu, mus privestų prie to, ką realistai vadina „utopija“), jiems neatitektų jokia rimta atsakomybė, kadangi vienintelis laisvas veiksmas – vienintelis tikras pasirinkimas – kurį jie galėtų atlikti, būtų nėjimas balsuoti. Visi balsuojantys nori bereikšmių klausimų, nes tikri klausimai susikerta su jiems paskirtu pasyvumu ir delegacija. Paaiškinkime išsamiau.

Įsivaizduokime, jog referendumo būdu būtų paprašyta panaikinti kapitalizmą (nepaisant to, kad toks prašymas yra visiškai neįmanomas dabartinėje socialinėje santvarkoje). Didžioji rinkėjų dalis balsuotų už kapitalizmo išsaugojimą vien dėl to, kad būdami vos išėję iš namų, iš ofiso ar iš prekybos centro, jie nebegali įsivaizduoti pasaulio be prekių ir be pinigų. Bet net jeigu jie balsuotų prieš kapitalizmą, tai nieko nepakeistų, nes tam, kad būtų autentiškas, šis klausimas privalo išbraukti rinkėjų egzistavimą. Visa visuomenė negali pasikeisti įstatyminio projekto dėka.

Tą patį galėtume pasakyti ir apie mažiau esmingas problemas. Paimkime socialinių būstų klausimą. Kas nutiktų, jei jų gyventojai galėtų (ir vėl priartėjame prie „utopijos“) išreikšti nuomonę apie savo pačių gyvenimo organizavimą (apie būstus, gatves, aikštes ir t.t.)? Svarbu paminėti, jog tokio pobūdžio klausimai būtų neišvengiamai iš anksto apriboti, kadangi socialinis būstas yra perkėlimo ir tam tikros gyventojų dalies sutelkimo pagal kontrolės ir ekonomikos poreikius pasekmė. Nepaisant to, galėtume įsivaiduoti ką nors kito nei mums žinomi getai. Galėtume saugiai teigti, jog tokiu atveju didžioji gyventojų dalis mąstytų taip pat kaip policija. Kitu atveju (t.y. jeigu kad ir menkiausias dialogas praktikoje leistų susikurti kitokios aplinkos troškimui), tai reikštų dar vieną rajono protrūkį. Kaip dabartinės socialinės santvarkos viduje galėtų būti suderintas gyventojų poreikis kvėpuoti ir bosų interesas plėtoti automobilių pramonę? Kaip galėtų būti sutaikytas laisvas individų judėjimas ir prabangių parduotuvių savininkų baimė? Vaikų žaidimų aikštelės su mašinų stovėjimo aikštelių cementu, su bankais ir prekybos centrais? Tušti, spekuliantų rankose atsidūrę namai? Ištisi miegamieji rajonai, kurie atrodo kaip kariuomenės barakai, kurie savo ruožtu primena mokyklas, kurios atrodo kaip ligoninės, kurios panašios į psichiatrines klinikas? Nugriauti bent vieną šio košmariško labirinto sieną reikštų sudrebinti jo visumą. Kuo labiau nutolstame nuo policinio pobūdžio aplinkos sampratos, tuo labiau priartėjame prie susirėmimo su policija.

68-ųjų gegužę ant šventosios Sorbonos sienų nežinoma ranka rašė: „Kaip gali laisvai mąstyti po bažnyčios šešėliu?“ Šis vis dar aktualus klausimas turi daug platesnių pasekmių. Viskas, kas buvo sukurta ekonominiais ir religiniais tikslais, tegali tarnauti ekonominiams ir religiniams siekiams. Pasaulietinė bažnyčia išlieka Dievo namais. Prekės vis dar mirga apleistuose prekybos centruose. Paradinėje nebenaudojamų barakų aikštėje vis dar girdisi kareivių žygiavimas. Tai turėjo omenyje žmogus, teigęs, jog Bastilijos nugriovimas buvo socialinės psichologijos pritaikymas. Bastilija niekada nebegalėjo tapti kuo nors kitu nei kalėjimas, nes jos sienos ir toliau bylotų apie įkalintųjų kūnus ir jų troškimus.

Pataikavimas, pareigos ir nuobodulys be paliovos jungiasi su vartotojiškumu savo laidotuviškose vedybose. Darbas gamina tokią socialinę aplinką, kurioje kuriasi pasinėrimas į darbą. Įvykiais TV ekrane džiaugiamasi dėl to, kad diena buvo praleista biure arba metro. Dėl priverstinės tylos gamykloje šaukimas stadione ima atrodyti kaip laisvės trupinėlis. Nepritapimas mokykloje pateisina buką ir paiką šeštadienio naktį klube. Tik iš McDonald’o išnyrančios akys gali būti apstulbintos Club Med reklaminio stendo. Ir taip toliau.

Kad būtum laisvas, privalai žinoti, kaip patirti laisvę. Turi išsilaisvinti tam, kad ją patirtum. Dabartinėje socialinėje santvarkoje laikas ir erdvė užkerta kelią eksperimentavimui su laisve, nes juose uždusinama pati laisvė eksperimentuoti.

3.

Tigro įnirštis yra išmintingesnis už mulo pamokymą. — William Blake

Tik sutrikdžius laiko ir socialinės erdvės įpareigojimus įmanoma atverti kelią naujiems santykiams ir naujai aplinkai. Vienas senas filosofas kartą yra sakęs, jog trokšti galime tik to, ką jau pažįstame. Troškimai gali keistis tik tuo atveju, jei pakeičiamas juos gaminantis gyvenimas. Nevelkime žodžių į vatą: maištas prieš tai, kaip valdžia organizuoja laiką ir erdvę, yra tiek materialinė, tiek ir psichologinė būtinybė.

Bakuninas teigė, jog kiekvieną revoliuciją sudaro trys ketvirtadaliai fantazijos ir viena ketvirtoji tikrovės. Svarbu yra suvokti, kur prasideda bendro protrūkio link vedanti fantazija. Kaip sakė rusų revoliucionierius, visų pykčio aistrų išlaisvinimas yra nepermaldaujama transformacijos jėga. Visiems abejingiesiems arba linkusiems šaltai analizuoti tikrovę, tiems, kuriems tokie žodžiai veikiausiai kelia šypseną, galėtume atsakyti – jeigu mums patiems šis žargonas būtų lengviau virškinamas – jog toks revoliucijos suvokimas yra labai modernus. Aistros yra piktos, nes jos yra įkalintos šaltakraujiškos pabaisos – normalumo – nasruose. Tačiau jos yra piktos ir dėl to, jog troškimas gyventi – vietoj to kad susitrauktų – milijono pareigų ir vaidmenų akivaizdoje virsta savo paties priešingybe. Ribojamas kasdienių pareigybių, gyvenimas paneigia pats save ir pasirodo tik tarno pavidalu. Beviltiškai beieškodamas erdvės, jis tarsi šmėkla ima klaidžioti po pasaulį ir pasirodo nebent raumenų sutraukimo, nervinio tiko, idiotiško ir bendruomeninio smurto pavidalais. Ar masinis psichotinių vaistų vartojimas – šis naujausias gerovės valstybės išradimas – kartais nėra atsakas į nepakeliamas dabartinio gyvenimo sąlygas? Nelaisvę valdžia prižiūri visur. Ji tai daro tam, kad pateisintų vieną didžiausių savo rezultatų: pyktį. Sukilimas pasirūpina jais abiem.

Nenorėdami apgauti nei savęs, nei kitų, visi kovojantys už dabartinio socialinio statinio nuvertimą turėtų pripažinti, jog subversija yra laukinių, barbariškų jėgų žaismas. Kai kurie jas vadina kazokais, kiti – chuliganais. Iš tiesų tai yra tik individai, kurių pykčio nesugebėjo numalšinti jokia socialinė rimtis.

Bet kaip sukurti bendruomenę, kurią vienija tik pyktis? Pirmiausia atsiribokime nuo užburiančių dialektikos triukų. Išnaudojamieji ant savo pečių neneša jokio pozityvaus projekto naštos – net jei tai būtų pati beklasė visuomenė (kuri dažniausiai primena vieną didelį gamybinį projektą). Kapitalas yra vienintelė jiems pažįstama bendruomenė. Nuo jos pabėgti jie gali tik sunaikindami viską, kas juos daro išnaudojamaisiais: algas, prekes, vaidmenis ir hierarchijas. Kapitalizmas nekuria savo paties įveikimo sąlygų komunizmo pavidalu – buržuazija nekuria priemonių savo pačios išnykimui. Kapitalizmas kuria tik siaubo kupiną pasaulį.

Išnaudojamieji į savo rankas gali perimti tik savo pačių kaip išnaudojamųjų panaikinimą. Tik tokiu būdu jų bosai, vadai ir visokio plauko apologetai prasmegs kartu su jais. Šiame „nepamatuojamame destrukcijos uždavinyje“ turėtume atrasti kuo didesnį džiaugsmą.

Graikams žodis „barbaras“ reiškė ne tik „svetimtautį“, bet ir „mikčių“ – t.y. tą, kuris kalbėjo polio kalba neteisingai. Kalba ir teritorija yra du neatskiriami dalykai. Įstatymas įtvirtina Žodžių pagalba nustatytas sienas. Kiekviena valdžios struktūra turi savo barbarus, kiekvienas demokratinis diskursas – savo mikčius. Prekių visuomenė norėtų jais atsikratyti – išvarydama ir užtildydama – tarsi jie būtų niekas. Bet maištas šiame nieke aptinka savo pamatus. Jokia dialogo ir bendro dalyvavimo ideologija negali iki galo paslėpti išstūmimo ir vidinių kolonijų. Kai kasdienis valstybės ir ekonomikos smurtas priveda prie pykčio protrūkio, nebėra jokio reikalo stebėtis, jei kažkas sukelia kojas ant stalo ir atsisako bet kokios diskusijos. Tik tokiu būdu aistros išsilaisvina iš mirties kupino pasaulio. Barbarai visada tyko už kampo.

4.

Privalome apleisti visus modelius ir ištirti visas galimybes. — E. A. Poe

 Sukilimo būtinybė. Ne kaip neišvengiamumas (ne kaip anksčiau ar vėliau būtinai įvyksiantys įvykis), bet kaip konkreti galimybės sąlyga. Kaip būtina galimybė. Pinigai šioje visuomenėje yra būtini. Bet gyvenimas be jų yra galimas. Tam, kad šią galimybę išgyventume, privalome sunaikinti šią visuomenę. Šiomis dienomis patiriame tik tai, kas joje yra būtina.

Ironiška, tačiau tie, kurie sukilimą laiko tragiška klaida (arba neįmanoma romantine svajone) neretai kalba apie socialinius veiksmus ir apie vietas eksperimentuoti su laisve. Šiuos argumentus tereikia šiek tiek paspausti ir iš jų ištekės visos juose likusios sultys. Kaip jau minėjome, laisvas veikimas reikalauja galimybės bendrauti laisvai ir be jokio tarpininkavimo. Apie ką, kiek ir kur galėtų vykti dialogas šiandieniniame pasaulyje?

Mes pamirštame, kad visi gyvename gete – net jei nemokame nuomos, o kiekviena diena mums yra sekmadienis. Jei nesugebėsime sunaikinti šio geto, laisvė eksperimentuoti tik tiek ir tereikš.

Daugybė libertarų tiki, jog socialinis pokytis gali ir privalo įvykti iš lėto, be jokio staigaus protrūkio. Todėl jie dažnai šneka apie „nuo valstybės nepriklausomas erdves“, kuriose galėtume plėtoti savas idėjas bei praktikas. Palikdami nuošalyje mirtinai juokingas detales (kur yra vieta, kurioje neegzistuoja valstybė? kaip ji galėtų staiga atsitraukti?), pastebėsime, jog tokių erdvių pavyzdžiai traukiami iš savivalda grįstų federalistinių metodų, su kuriais eksperimentavo maištininkai konkrečių istorinių įvykių metu (Paryžiaus komunoje, revoliucinėje Ispanijoje, Budapešto komunoje ir t.t.). Tai, kas šiuose pavyzdžiuose nutylima, yra faktas, jog galimybė bendrauti vieniems su kitais ir taip keisti tikrovę, buvo perimta ginkluotų maištininkų rankomis. Trumpai tariant, praleidžiama viena menka detalė: sukilimas. Metodų (tokių kaip kaiminystės susirinkimai, tiesioginis sprendimų priėmimas, horizontalūs ryšiai ir t.t.) negalime atskirti nuo juos įgalinusių kontekstų, ir juo labiau negalime judviejų supriešinti (pvz. sakant „nėra prasmės pulti valstybės; turėtume susiorganizuoti, patys įgyvendinti utopiją“). Prieš pradėdami galvoti apie tai, ką reiškė, pavyzdžiui, darbininkų tarybos – ir ką jos galėtų reikšti šiandien – pirmiausia turėtume pagalvoti apie sąlygas, kurios leido joms atsirasti (1905-aisiais Rusijoje, nuo 1918-ųjų iki 1921-ųjų Vokietijoje ir Italijoje, ir t.t.). Tai buvo sukilimų laikai. Ar kas galėtų paaiškinti, kaip šiomis dienomis išnaudojamieji galėtų priimti sprendimus dėl svarbiausių juos liečiančių klausimų, jėga nesutrikdydami vyraujančio socialinio normalumo? Tik po to galime kalbėti apie savivaldą ir federalizmą. Prieš pradėdami diskusiją apie tai, ką reikštų dabartinių gamybos jėgų savivalda „po revoliucijos“, turime suprasti vieną dalyką: kad ir ką benuspręstume, su tuo nesutiks nei bosai, nei policija. Nėra prasmės kalbėti apie galimybę tuo pačiu neiškeliant klausimo, kaip prieiti prie jos įgyvendinimo. Bet kokia laisvės idėja reiškia protrūkį dabartinėje visuomenėje.

Aptarkime paskutinį pavyzdį. Libertarų rateliuose taip pat dažnai kalbama apie tiesioginę demokratiją. Galima būtų sakyti, jog anarchistinė utopija yra iš esmės priešiška daugumos sprendimo metodui. Teisingai. Bet reikalo esmė glūdi tame, jog niekas nekalba apie tiesioginę demokratiją tikrovėje. Nekalbant apie tuos, kurie ją paverčia savo pačios priešingybe, t.y. tuos, kurie kalba apie piliečių surašymą ir dalyvavimą savivaldybės rinkimuose, pasvarstykime apie tuos, kurie mėgina įsivaizduoti tikrus piliečių susirinkimus, kuriuose žmonės kalbėtųsi akis į akį, be jokių tarpininkų. Ką galėtų išreikšti tokie piliečiai? Kaip jie galėtų atsakyti į klausimus patys negalėdami jų pakeisti? Kaip atskirti taip vadinamą politinę laisvę nuo dabartinių ekonominių, socialinių ir technologinių sąlygų? Kaip bepažiūrėtume, neišvengsime destrukcijos problemos – nebent manytume, jog technologiškai centralizuota visuomenė tuo pačiu galėtų būti ir federalistinė, arba jog visuotinė savivalda galėtų egzistuoti dabartiniuose, tikrų tikriausiais kalėjimais virtusiuose miestuose. Sakyti, jog viskas gali pasikeisti laipsniškai, tolygu reikalą apipinti migla. Joks pokytis negali net prasidėti be plačiai išplitusio maišto. Sukilimas reiškia tai, jog po kapitalistinės specializacijos kaukės nuplėšimo, visi socialiniai santykiai yra atveriami laisvės nuotykio galimybei. Tiesa – sukilimas pats savaime nepateikia jokių atsakymų. Jis tik užduoda klausimus. Dėl to svarbiausia nėra nuspręsti, ar veikti turėtume laipsniškai, ar staigiai. Svarbiausia yra nuspręsti, ar veikti, ar tik svajoti apie veiksmą.

Tiesioginės demokratijos kritika (liekant prie pasirinkto pavyzdžio) privalo būti konkreti. Tik tokiu atveju atveriama galimybė eiti anapus jos ir galvoti, jog socialiniai individualios autonomijos pamatai realiai egzistuoja. Tik tokiu atveju šis ėjimas anapus gali čia ir dabar tapti kovos metodu. Maištininkai kitų žmonių idėjas turėtų kritikuoti ir konkretizuoti labiau nei tie, kurie joms prisiekia.

Taip yra galandami peiliai.

5.

Tai, jog revoliucija neįvyks kol jos nepalaikys pakankamas kiekis žmonių, yra aksioma, savaime suprantamas faktas. Tačiau istorija mus moko, jog pažangą bei socialines revoliucijas veikiančios jėgos nėra suskaičiuojamos piliečių sąrašuose. — E. Malatesta

Tikėjimas, jog socialinė transformacija yra įmanoma, seniai išėjo iš mados. „Masės“, kaip sakoma, yra panirusios į gilų tranzą ir yra puikiai integruotos į dabartines socialines normas. Iš šio pastebėjimo galime išgauti bent dvi išvadas. Maištas yra neįmanomas arba įmanomas tik mažais mastais. Tai veda arba prie atvirai institucinio diskurso (kuriame kalbama apie rinkimų reikiamybę, teisines pergales ir t.t.), arba prie kalbų apie socialines reformas (apie profsąjungų organizavimąsi, kovas už kolektyvines teises ir t.t.). Antroji išvada suteikia arba pagrindą jau klasika tapusiam vangardistiniam diskursui, arba antiautoritariniams skatinimams užsiimti niekada nesibaigiančia agitacija.

Galėtume pasakyti, jog istorijoje būta daugybė atvejų, kai iš pažiūros viena kitai priešingos idėjos atsispyrė nuo bendro taško.

Kaip pavyzdį paimkime bolševizmą ir socialdemokratiją: abi iš šių idėjų kilo iš prielaidos, jog masės pačios savaime neturi jokio revoliucinio sąmoningumo ir dėl to privalo būti vedamos kitų. Socialdemokratai nuo bolševikų skyrėsi tik naudojamais metodais – reformistinė partija ir revoliucinė partija, parlamentinė strategija ir valdžios užgrobimas prievarta. Ir vienu, ir kitu atveju buvo siekiama nušviesti mases iš aukščiau.

Iškelkime hipotezę apie leninistinį modelį atmetančios „mažumos“ subversyvinę praktiką. Libertarinėje perspektyvoje tai privestų arba prie bet kokių kalbų apie sukilimą atsisakymo (jas pakeičiant vienišo maišto paskelbimu), arba – anksčiau ar vėliau – reikėtų kaip nors susitvarkyti su socialinėmis savo idėjų ir praktikų pasekmėmis. Jei nepasitenkiname paprasčiausiais kalbos triukais (pvz. teigdami, jog mūsų palaikomos tezės jau dabar yra išnaudojamųjų galvose, arba jog vienišas maištas jau dabar yra bendrų sąlygų dalis), susiduriame su nemaloniu faktu: esame izoliuoti – nors tai ir nereiškia, jog mūsų yra mažai.

Veikimas mažomis grupelėmis ne tik kad nėra ribotas – jis tuo pačiu reiškia ir visai kitokią socialinės transformacijos perspektyvą. Libertarai yra vieninteliai, kurie galvoja apie kolektyvinio žmonių gyvenimo matmenį, nepajungtą jokiam centriniam valdymui. Autentiškas federalizmas įgalina susitarimus tarp laisvų individų sąjungų. Sąjunginiai santykiai neatsiranda ideologijų ar sąjungininkų kiekio dėka – jie atsispiria nuo bendro suvokimo, nuo aistros bendram projektui pojūčio bei dalinimosi. Bet projektu grįsta sąjunga ir autonominis individo veiksmas yra tik tušti žodžiai, jei jie negali plisti tuo pačiu nenublankdami prieš kokį nors taip vadinamą aukštesnį tikslą. Horizontalūs ryšiai konkretizuoja išsilaisvinimo praktiką: tai yra neformalūs, faktiniai ryšiai, išvengiantys bet kokio atstovavimo. Centralizuota visuomenė neapsieitų be policijos kontrolės ir be mirtino technologinio aparato. Dėl to visi, nesugebantys įsivaizduoti bendruomenės be valstybės, nesugeba ir kritikuoti šią planetą naikinančios ekonomikos. Visi, kurie nesugeba įsivaizduoti unikalių individų bendruomenės, nemato nieko, kas galėtų pakeisti politinį tarpininkavimą. Laisvo eksperimentavimo tarp bendraminčių idėja, kurios pagrindą sudaro bendrumu grįsta sąjunga, priešingai, įgalina ištisą socialinį protrūkį. Tik atmetę centro idėją (ir iš jos sekančias svajas apie Žiemos rūmų arba – šiek tiek priartėjant prie šių laikų – valstybinės televizijos užėmimą) galėsime sukurti gyvenimą be prievartos ir be pinigų. Šiuo požiūriu metodas, kuriuo siekiama plėsti puolimo praktiką, savyje globoja kitą pasaulį. Veikti kai visi skatina laukti, kai neverta tikėtis jokių pasekėjų, kai iš anksto negali žinoti kokie bus atlikto veiksmo rezultatai – visa tai reiškia patvirtinti tai, už ką kovojama: už nepamatuojamą visuomenę. Dėl to sąjungos pagrindu susidariusių grupuočių veiksmai patys savaime pasižymi pačiomis svarbiausiomis savybėmis. Jų pranašumas nėra išskirtinai taktinis, savyje jis turi patį siekiamą tikslą. Panaikinti pereinamojo periodo melą (melą apie diktatūrą prieš komunizmą, apie valdžią prieš laisvę, apie atlyginimus prieš visa kita, apie „etiškus bankus“ prieš anarchiją ir t.t.) reiškia patį maištą laikyti tam tikru būdu suprasti santykius. Tuojau pat pulti technologinę hidrą reiškia įsivaizduoti gyvenimą be baltachalačių policininkų (t.y. be ekonominių ir mokslinių organizacijų, kurioms jie yra reikalingi); pulti prijaukinimo įrankius per žiniasklaidą reiškia kurti santykius, išvaduotus nuo atvaizdų (t.y. laisvus nuo juos palaikančio pasyvumo). Visi, šaukiantys, jog jau per velu – arba jog dar ne laikas – maištui, atskleidžia, kokios visuomenės jie iš tiesų nori. Kita vertus, pabrėžti socialinio sukilimo poreikį dabar – nevaldomo ir nuo dabartinių istorinių sąlygų atsiplėšiančio, naujų galimybių iškilimą įgalinančio judėjimo poreikį – reiškia sakyti, jog mums nereikia jokių vadovų. Šiandien vienintelis įmanomas federalizmas gali reikšti tik visuotinį maištą.

Tam kad iki galo atmestume bet kokią centralizaciją, privalome išvystyti kitokį požiūrį į veiksmą ir eiti toliau už kiekybinę nuolatinio išnaudojamųjų skatinimo viziją, kurios tikslas yra pastaruosius privesti prie istorinės sandūros su valdžia. Būtina plėtoti kitokią stiprybės sampratą – sudeginti piliečių sąrašus ir pagaliau pakeisti pačią tikrovę.

Pagrindinė taisyklė: neatlikinėkite veiksmų masiškai. Veikite po tris, daugiausiai po keturis. Mažų grupelių turėtų būti kiek įmanoma daugiau ir kiekviena iš jų turėtų mokėti kuo sparčiau palikti įvykio vietą vos tik užpuolus priešą. Policija mėgins įveikti tūkstantinę minią ir tam pasitelks tik keletą šimtų kulakų.

Šimtą vyrų įveikti yra lengviau nei vieną, ypač jei pastarasis smogia staigiai ir taip pat staigiai pradingsta. Policija ir armija bus bejėgės jei Maskvoje pasklis tokie maži ir praktiškai nesučiumpami būriai […]. Neužiminėkite strategiškai svarbių vietų. Kariuomenė lengvai jas atsiims arba paprasčiausiai sunaikins pasitelkę turimą artileriją. Mūsų tvirtovės bus vidiniai kiemai arba bet kurios kitos vietos, iš kurių lengva smogti ir lengvai pasitraukti. Jei jiems pasiseks jas užimti, viduje jie nieko neras ir praras daug savo vyrų. Visų jie niekada neužims, nes šiam tikslui kulak jie turėtų užpildyti kiekvieną namą.

Pranešimas sukilėliams, gruodžio 11, Maskva, 1905

6.

…poezija, …kyla iš vaizduotės, kuri pačius skirtingiausius dalykus gali taip pat lengvai bei nevaldomai nevaldomai apjungti kaip ir atskirti. — F. Bacon

Pagalvokime apie kitokią stiprybės sampratą. Galbūt tai bus nauja poezija. Galų gale – kas yra socialinis maištas jei ne visuotinis įvairiausių dalykų apjungimo ir atskyrimo žaismas.

Revoliucinė striptybė nėra tolygi arba tolygiai priešiška valdžios stiprybei. Jei taip būtų, būtume nugalėti dar nepradėję, nes bet koks pokytis reikštų amžiną sugrįžimą po prievartos padu. Viskas tebūtų karinis konfliktas, makabriškas standartų šokis. Tikras judėjimas išvengia kiekybinio žvilgsnio.

Valstybė ir kapitalas turi pačias įmantriausias kontrolės ir represijos priemones. Kaip galime priešintis tokiam Molochui? Paslaptis glūdi dalykų išardyme ir sudėjime atgal. Slaptosios tarnybos užsiima pastoviu dalykų skaidymu ir jungimu į visumą. Tas pats galioja ir subversyvinei praktikai. Kritikuoti technologiją, pavyzdžiui, reiškia pažvelgti į jos visumą, ją laikant ne tik vienu dideliu mašinerijos dariniu, bet visų pirma ją gaminančiu socialiniu santykiu, t.y. sistema. Dėl to svarbu suvokti, jog konkretus technologinis įrankis išreiškia visuomenės, kurioje jis iškyla, poreikius, o taip pat ir tai, kaip pakinta santykiai tarp individų šioje visuomenėje vos tokį įrankį pritaikius. Technologijos kritika tolygi atsisakymui žmonių veiklą pajungti pelno motyvui. Kitu atveju galėtume nesunkiai apsigauti dėl technologijų pasekmių, dėl jų tariamo neutralumo ir dėl galimybės ištaisyti jų sukeltų padarinių problemas. Dėl šios priežasties derėtų išskaidyti ją į tūkstančius skirtingų aspektų, apmąstyti konkrečias ir mus vis labiau žalojančias technologijos įgyvendinimo formas. Turėkime omenyje, jog naujų technologijų įgalinama kontrolė ir gamyba atneša naujų galimybių jas sabotuoti. Kitu atveju negalėtų būti jokios kalbos apie jų užpuolimą. Tas pats galioja ir mokykloms, barakams bei biurams. Nors šie dalykai ir negali būti atskirti nuo bendrų hierarchinių ir merkantiliškų santykių, jie vis dar įgauna konkrečius pavidalus pavieniuose asmenyse ar vietose.

Kaip, kai mūsų skaičiai tokie maži, galėtume tapti matomi visiems studentams, darbininkams, bedarbiams? Jei į tai žiūrime iš pritarimo ir įvaizdžio perspektyvos (t.y. jei norime tapti matomi), į atsakymą galim net nekreipti dėmesio: profsąjungos ir visokio plauko politikai visada bus matomesni už mus. Ir šioje vietoje trūksta gebėjimo išardyti ir sudėti atgal. Reformizmas kiekybiškai pabrėžia detales. Jis sutelkia didelę masę žmonių tam, kad pakeistų keletą izoliuotų valdžios aspektų. Tačiau bendra visuomenės kritika įgalina kokybinį požiūrį į veiksmą. Būtent todėl, kad nėra jokio centro ir jokio revoliucinio subjekto prieš kurį būtume atsakingi, kiekvienas socialinės tikrovės aspektas turėtų būti susietas su visuma, kurioje jis yra tik dalis. Ar kalbėtume apie užterštumą, apie kalėjimą ar apie miesto išplanavimą, bet koks iš tiesų subversinis projektas suabejos viskuo. Šiandien labiau nei bet kada, bet koks kiekybinis projektas (sutelkti studentus, darbininkus ar bedarbius konkrečiose organizacijose su specifinėmis programomis) tegali pabrėžti pavienes detales, ir taip iš konkrečių veiksmų atimti visą jėgą atskirdamas iš esmės nuo visumos neatskiriamus klausimus (studentų, darbininkų, imigrantų, homoseksualų ir t.t. klausimus). Visa tai tampa vis opesne problema, nes reformizmas nebesugeba nieko reformuoti (tik pagalvokime apie nedarbą ir apie tai, kaip jis pristatomas tarsi tebūtų nesunkiamai išsprendžiamas ekonominės sistemos trūkumas). Kažkas yra pasakęs, kad net ir paprastas reikalavimas gauti neužnuodyto maisto iššaukia visą eilę revoliucinio pobūdžio klausimų, nes bet koks mėginimas pakeisti šį konkretų aspektą reikalauja visų socialinių santykių transformacijos. Kiekvienas konkrečiam asmeniui išreikštas reikalavimas savyje nešasi išankstinį pralaimėjimą, kadangi jokia valdžia negalėtų išspręsti mus visus kamuojančių bendro pobūdžio problemų. Į turėtume kreiptis norėdami pasipriešinti oro užterštumui?

Atrodo, kad neteisėto streiko metu transparantą su užrašu „Mes nieko neprašome“ nešę darbininkai gerai suprato pralaimėjimą, kuris glūdi pačiame reikalavimo akte („prašymas iš priešo niekada neturi galo“). Nėra jokio kito pasirinkimo kaip tik viską pasiimti patiems. Kaip teigė Stirneris, „kad ir kiek jiems paaukotum, jie vis tiek reikalaus daugiau, nes jų siekis yra ne kas kita kaip visų nuolaidžiavimų pabaiga.“

O po to? Po to net ir mažais skaičiais galėsime veikti išvengdami izoliacijos, jei tik nepamirštime, jog rimto protrūkio metu keletas gerų kontaktų yra naudingiau nei didelės gretos. Deja dažnai nutinka taip, kad vienokių ar kitokių teisių reikalaujančios socialinės kovos išplėtoja už savo tikslus daug įdomesnes priemones (pavyzdžiui, keletas darbo beieškančių bedarbių sudegina visą įdarbinimo agentūrą). Žinoma, galėtume likti nuošalyje ir sakyti, jog darbo reikėtų ne prašyti, bet jį sunaikinti. Arba galėtume su šiuo įvykiu susieti visos ekonominės sistemos kritiką, arba sabotažu kritikuoti profsąjungų veiklą. Kiekvienas paskiras tikslas kovos viduje savyje nešasi ištisų socialinių santykių smurtą, kuris tik ir laukia galimybės ptratrūkti. Tiesioginio kovos siekio banalumas, kaip gerai žinome, istorijoje dažniausiai veikdavo kaip konkretizuotas šaukimas bendram maištui.

Ką tokioje situacijoje gali padaryti keletas ryžtingų bičiulių? Nedaug, nebent būtų iš anksto pagalvota apie (pavyzdžiui) skrajutes, arba apie tai, kurioje miesto dalyje geriausia būtų išplėsti veiksmus. Tačiau visų svarbiausia yra išsivystyti linksmą ir beteisį požiūrį, atsiribojantį nuo pastovaus pasekėjų skaičiavimo ir nuo milžiniškų organizacinių struktūrų.

Nenorėtume atgaivinti seno mito, jog visuotinis streikas atveria kelią sukilimui, tačiau mums atrodo akivaizdu, jog visos visuomeninės veiklos sutrikdymas yra didelės svarbos dalykas. Subversyviu veiksmu turėtų būti siekiama paralyžiuoti normalumą, nepaisant to, kokios buvo pirminės šio veiksmo priežastys. Jei studentai ir toliau studijuos, darbininkai – kiek jų beliko – ir biuro darbuotojai tęs savo darbus, bedarbiai ir toliau rūpinsis darbo paieškomis, neįvyks joks svarbus pokytis. Revoliucinė praktika visada bus virš žmonių. Jokia nuo socialinių kovų atskira organizacija maišto negali nei pradėti, nei išplėsti ar jį apginti. Jei tiesa yra tai, jog išnaudojamieji dažniausiai pasitiki tais, kurie siūlo kovos eigoje iškovotų ekonominių pagerinimų garantiją – t.y. jei tiesa, jog kiekviena sąlygų pagerinimo reikalaujanti kova neišvengiamai yra iš esmės reformistinio pobūdžio – libertarai savais metodais (tokiais kaip individo autonomija, tiesioginis veiksmas ir pastovus konfliktas) gali ją stumti į priekį, anapus paskirų reikalavimų, neigdama visus socialinius vaidmenis (tokius kaip mokytojas, raštininkas, darbininkas ir t.t.). Reikalavimų kėlimu užsiimanti įsitvirtinusi libertarinė organizacija tokias kovas viso labo apeitų (prie jos prisijungtų vos keletas kovojančių išnaudojamųjų) – arba būtų priversta apleisti viską, kas ją daro libertarine organizacija (to pavyzdys yra profsąjungos, kurios veikia tik ribotame sindikalistinių kovų lauke). Iš revoliucionierių ir išnaudojamųjų sudaryta organizacinė struktūra tikrą konfliktą su esama santvarka gali išsaugoti tik tada, kai prisitaiko prie laikino specifinės kovos pobūdžio, kai turi konkretų tikslą joje ir kai prisilaiko puolimo perspektyvos. Kitaip tariant, jei savo praktikoje ji išreiškia profsąjungų ir jų bendradarbiavimo su bosais kritiką.

Negalėtume sakyti, jog šių laikų revoliucionieriai pasižymi gebėjimu organizuoti plataus masto socialines (pvz. antimilitaristines, prieš aplinkos nuodijimą nukreiptas ir pan.) kovas. Dėl to mums (t.y. tiems, kurie nemano, jog „žmonės yra abejingi ir tenori palaikyti sistemą“) belieka tik hipotezė apie autonominę intervenciją konkrečioje kovoje – arba tam tikrame paplitusiame maište. Tokio pobūdžio kovos dažniausiai kyla spontaniškai. Jei išnaudojamųjų kovose norime įžvelgti visuomenės už kurią jie kovoja modelį (kaip vienas subtilus teoretikas teigė įžvelgęs neseniai nuvilnijusios streikų bangos metu), geriau jau likti namie. Tačiau jei apsiribosime vien tik „kritiška parama“, – nors gali būti, kad tai yra lygiai tas pats – prie politinių partijų ir profsąjungų vėliavų viso labo pridėsime savus, raudonus ir juodus skarmalus. Paskirų detalių kritika ir vėl iššaukia kiekybinį modelį. Jei norime manyti, jog kai bedarbiai kalba apie teisę į darbą, mes turėtume daryti tą patį (atlikdami ir taip akivaizdžią skirtį tarp darbo ir „visuomenei naudingos veiklos“), tokiu atveju vienintelė veiksmui skirta vieta tegali būti demonstrantų pilna gatvė. Kaip teigė senis vardu Aristotelis, atstovavimas yra galimas tik ten, kur susivienija tiek laikas, tiek erdvė.

Bet kas pasakė, kad bedarbiai nesupranta kalbų apie sabotažą, apie teisių panaikinimą arba apie atsisakymą mokėti nuomą (ir kas pasakė kad jie nesupranta visų šių dalykų praktikos)? Kas pasakė, kad kai streikuojantys darbininkai išeina į gatves, ekonomika negali būti kritikuojama ir kitur? Kalbėti tai, ko nesitiki priešas, ir būti ten, kur jis mūsų nelaukia. Tai yra naujoji poezija.

7.

Mes per jauni. Nebegalime daugiau laukti. — Paryžiaus siena

Sukilimo jėga yra ne karinė, bet socialinė. Visuotinis maištas turėtų būti vertinamas ne pagal ginkluotų jėgų susidūrimą, bet pagal ekonomikos paralyžių, pagal gamybinių ir logistinių taškų užėmimą, pagal bet kokį skaičiavimą panaikinantį laisvą dalinimąsi ir pagal pareigų bei socialinių vaidmenų apleidimą. Trumpai tariant, pagal tai, kiek pats gyvenimas apverčiamas aukštyn kojom. Jokia partizaninė grupuotė, kad ir kokia stipri ji bebūtų, negali atstoti šios grandiozinės destrukcijos ir transformacijos akimirkos. Sukilimas į paviršių iškelia vieną paprastą banalybę: jokia valdžia negali išlikti be savanoriškos engiamųjų vergovės. Maištas labiau nei bet kas kitas parodo, jog būtent išnaudojamieji palaiko žudančią išnaudojimo mašiną. Nevaldomas ir sklidinas socialinės veiklos sutrikdymas staigiai nuima ideologinę uždangą ir atskleidžia tikruosius šioje visuomenėje egzistuojančius jėgos santykius. Valstybė tokia akimirka parodo tikrąjį savo veidą – t.y. tai, jog ji yra tik politinė pasyvumo organizacija. Vienoje pusėje ideologija, kitoje – fantazija, abi su atitinkamu materialiniu svoriu. Išnaudojamiesiems tai paprasčiausia proga atrasti visada turėtą jėgą ir atsiplėšti nuo vyraujančios iliuzijos, jog visuomenė egzistuoja savaime, be niekieno pagalbos – arba kad vietoj jų visą darbą atlieka kažkas kitas. Jie sukyla prieš savo pačių paklusnumą – prieš savo praeities valstybę – ir prieš įgytus senojo pasaulio pateisinimo įpročius. Sukilėlių sąmokslas yra vienintelis atvejis, kai „kolektyvumas“ nėra tik jonvabalių kelią policijai nurodanti prieblanda, arba paprasčiausias melas, individo negandą paverčiantis „visuotine gerove“. Tik jis skirtumams tarp individų suteikia sąjunga grįstą stiprybę. Kapitalas visų pirmiausia yra skundikų bendruomenė – tai individus silpninanti sąjunga, arba vienovė, kuri mus skiria. Visuomenės sąžinė yra vidinis balsas, kartojantis „kiti tam pritaria“. Tokiu būdu tikroji išnaudojamųjų stiprybė veikia prieš juos pačius. Sukilimas yra procesas, kurio metu ši stiprybė yra išlaisvinama – o kartu su ja ir autonomija bei pats malonumas gyventi. Tai akimirka, kai visi kartu suprantame, jog geriausia ką galime padaryti kitiems, tai išsilaisvinti patys. Šia prasme tai yra „kolektyvinė individualaus išsivadavimo akimirka“.

Darbo ir „laisvo laiko“, šeimos ir vartotojiškumo normalumas nužudo bet kokią aistrą laisvei. (Rašydami šiuos žodžius neišvengiamai atsiribojame nuo kitų žmonių, o šis atskyrimas išvaduoja valstybę nuo būtinybės uždrausti mums rašyti). Joks pokytis nėra įmanomas be staigaus protrūkio kasdieniuose įpročiuose. Bet maištas visada yra mažumos veikla. Masės visada bus šalia, pasiruošusios arba pasitarnauti valdžiai (maištaujančiam vergui „valdžia“ reiškia tiek boso įsakymus, tiek ir kitų vergų paklusnumą) arba iš inercijos prisidėti prie vykstančių pokyčių. Didžiausias kada nors įvykęs neteisėtas streikas – 68-ųjų gegužė Prancūzijoje – buvo pradėtas vos penktadalio valstybės gyventojų. Iš to neplaukia, jog vienintelis būdas ką nors pakeisti yra užimti valdžią ir vesti mases reikiama kryptimi, arba jog privalome prisistatyti kaip tikroji proletariato sąmonė. Negali būti jokio vienetinio šuolio iš šios visuomenės į laisvę. Vergingas ir pasyvus požiūris negali išnykti per keletą dienų ar mėnesių. Tačiau jam priešingas požiūris turi išsikovoti sau erdvės ir tai padaryti savo paties nustatytu tempu. Socialinis sukilimas yra viso labo būtina sąlyga jo pradžiai.

Vyraujanti panieka „masėms“ yra ne kokybinė, bet ideologinė. Tai reiškia, jog ji priklauso nuo vyraujančio masių paveikslo. Žinoma, toks dalykas kaip kapitalo „liaudis“ egzistuoja, bet iš tiesų ji neturi jokio konkretaus pavidalo.

Bet kokiu atveju, tik iš anoniminės žmonių masės gali kilti gyvenimo ištroškusios nežinomybės maištas. Manymas, jog esame vieninteliai maištininkai ištisoje paklusnumo jūroje, suteikia užtikrintumo, nes reikalą užbaigia jo dar net nepradėjęs. Mes norėtume manyti, jog nežinome, kas galėtų būti mūsų sąjungininkai, o tam kad tai sužinotume, turime išgyventi socialinę audrą. Šiandien kiekvienas iš mūsų nusprendžia, kiek kiti žmonės nesugeba nuspręsti patys (nes būtent atsisakymas priimti sprendimą įgalina automatiškai veikiančio pasaulio funkcionavimą). Sukilimo metu pasirinkimas pats prasibrauna alkūnėmis ir parodo, jog jį būtina apginti ginklais – nes tik ant sukilimo lavono iškyla visos reakcingos jėgos. Nors ir varomas mažumos (nors pagal kokį matavimo vienetą galėtume pamatuoti tokią mažumą?), sukilimo reiškinys gali apimti daugybę aspektų – šia prasme tai yra grynai socialinis įvykis. Kuo labiau paplitęs ir entuziastingas yra maištas, tuo mažiau jis atrodo kaip karinis susidūrimas. Besiplečiant ginkluotai išnaudojamųjų saviorganizacijai ir taip atskleidžiant socialinės santvarkos trapumą, maištas – kaip ir hierarchiniai ir merkantiliški santykiai – aptinkamas visur. Tie, kurie mano priešingai ir į revoliuciją žvelgia kaip į karinį perversmą, turi militaristinį požiūrį į šią sandūrą. Išnaudojamųjų vedliu besidedanti organizacija užglaisto faktą, jog dominavimas yra socialinis santykis, o ne centrinė kokio nors organo būstinė, kurią kas nors galėtų užimti. Bet jei ji taip negalvotų, tuomet kas pateisintų jos egzistavimą?

Pats geriausias dalykas kurį galima padaryti su ginklais, tai kuo greičiau paversti juos bereikšmiais. Tačiau ginklavimosi problema išlieka abstraktybe, jei ji nėra tiesiogiai susiejama su santykiu tarp revoliucijos ir išnaudojamųjų, tarp organizacijos ir tikro judėjimo.

Revoliucionieriai per dažnai dėjosi tikraja išnaudojamųjų sąmone ir demonstravo savo tariamą subversinį brandumą. „Socialinis judėjimas“ tokiu būdu tik pateisina partiją (kuri leninizmo atveju tampa profesionalių revoliucionierių elitu). Visa tai sudaro ydingą ratą: kuo labiau atsiskiriama nuo išnaudojamųjų, tuo labiau norisi atstovauti niekur neegzistuojantį santykį. Subversija sumenkinama iki savo asmeninės praktikos, o atstovavimas tampa ideologinio šantažo organizavimu – biurokratine kapitalistinio nusavinimo versija. Tokiu atveju revoliucinis judėjimas susitapatina su savo „toliausiai pažengusiomis“ inkarnacijomis, su savo sumanymo išsipildymu. Hegelio totalumo dialektika tokiam statiniui pasiūlo pačią puikiausią filosofinę sistemą.

Tačiau egzistuoja ir tokia į atsiskyrimą ir atstovavimą nukreipta kritika, kuri pateisina laukimą bei prisiima amžino kritiko vaidmenį. Besiteisindama nenoru atsiskirti nuo „socialinio judėjimo“, tokia kritika bet kokią puolimo praktiką pasmerkia kaip „per didelį šuolį“ arba kaip „ginkluotą propagandą“. Ir vėl revoliucionieriai manosi galintys „atskleisti“ tikrąsias išnaudojamųjų gyvenimo sąlygas – šiuo atveju nedarydami visiškai nieko. Šiuo atveju neįmanomas joks maištas už matomo socialinio judėjimo ribų. Tėvynė kurią reikia apginti – tai „radikali kritika“, „revoliucinis grynumas“. Gyvenimas yra apgailėtinas, dėl to negalime daryti nieko kito kaip be saiko teorizuoti neviltį. Tiesa turi eiti pirmiausia. Tokiu būdu atskirtis tarp revoliucionieriaus ir išnaudojamųjų nėra panaikinama – ji paprasčiausiai nustumiama į šalį. Mes nebesame išnaudojamieji tarp išnaudojamųjų. Ne, mūsų troškimai, įtūžis ir silpnybės nebėra klasių kovos dalis. Juk negalime veikti kada panorėję, nes privalome įgyvendinti didį uždavinį – net jei jo taip nevadiname. Yra tokių, kurie save paaukoja proletariatui per veiksmą, bet yra ir tokių, kurie tai padaro sėdėdami namie.

Šis pasaulis nuolat mus nuodija ir verčia daryti pačius žalingiausius dalykus. Jis mums primeta pinigų poreikį ir atima aistringus santykius. Mes senstame tarp jokių svajonių neturinčių vyrų ir moterų, tarsi būtume tik nepažįstamieji tikrovėje, kurioje nėra vietos dosnumui. Mes nesame absoliutaus neigimo kariai. Mūsų paprasčiausiai nedomina tai, ką ši visuomenė turi geriausio (karjera, šlovė, staigus praturtėjimas, „meilė“). Įsakinėjimas mus pykina tiek pat kiek paklusnumas. Kaip ir kiti, mes esame išnaudojami, ir dėl to išnaudojimą norime kuo greičiau sunaikinti. Mūsų manymu maištui nereikia daugiau jokių pateisinimų.

Mūsų gyvenimai slysta pro mūsų pirštus, ir bet kokios tai ignoruojančios kalbos apie klasę yra paprasčiausi melai. Mes nenorime būti socialinių judėjimų vedliai ar jų rėmėjai. Mes norime dalyvauti jau dabar egzistuojančiuose judėjimuose tiek, kiek juose aptinkame savo pačių poreikius. Kupinoje išsivadavimo perspektyvoje nėra jokių aukštesnio rango kovos formų. Maištui reikalinga viskas: jam reikia popieriaus ir knygų, ginklų ir sprogmenų, svarstymų ir burnojimų, nuodų, durklų ir padegimų. Vienintelis svarbus klausimas yra kaip visa tai suderinti.

8.

Lengva pašauti tiesia linija skrendantį paukštį. — B. Gracian

Mes ne tik kad siekiame tuojau pat pakeisti savo pačių gyvenimus, bet tai mums yra ir kriterijus, pagal kurį renkamės savo bendrininkus. Tas pats galioja ir dalykui, kurį galėtume pavadinti „nuoseklumo paieškomis“. Siekis gyventi savomis idėjomis ir kurti į patį gyvenimą atsiremiančią teoriją negali būti suprantamas kaip pavyzdys kitiems, galintis sukurti tam tikrą pamokančią praktikų hierarchiją. Priešingai, toks siekis reiškia bet kokios ideologijos – įskaitant malonumo ideologijos – atmetimą. Mes atsiribojame nuo tų, kurie pasilieka savo iškovotose ir saugomose šios visuomenės srityse, ir tai darome tuo pačiu būdu kuriuo apčiuopiame savo pačių egzistenciją. Tačia tiek pat nutolstame ir nuo tų, kurie norėtų paprasčiausiai apleisti kasdienį normalumą ir pasišvęsti pogrindinių karinių organizacijų mitologijai – dar vienam narvui, kuriame galime užsirakinti. Net ir patys pavojingiausi įstatymine prasme vaidmenys negali atstoti realaus pokyčio žmonių santykiuose. Nėra jokio trumpakelio, jokio staigaus šuolio kitur. Revoliucija nėra karas.

Praeityje ši nelaiminga ginklų ideologija keleto žmonių poreikį nuoseklumui pakeitė visų likusiųjų pasyvumu. Tegul ginklai pagaliau būna nukreipti prieš pačią ideologiją!

Aistra socialiniam protrūkiui degantis individas, turintis „asmeninį“ požiūrį į klasių sandūrą, kažką padaryti nori tuojau pat. Jei ji arba jis užsiima kapitalo bei valstybės pokyčių analize, tai tikrai ne tam, kad galėtų ramia galva nueiti miegoti, bet tam, kad galėtų juos užpulti. Jei toks žmogus neperima įstatymo ir moralės nubrėžtų ribų bei perskyrų, jis pats apsibrėžia žaidimo taisykles ir pritaiko pasirinktus įrankius. Priešingai nei rašytojui arba kareiviui, kuriems tai yra tik merkantilinių pasekmių turinti profesinė veikla, rašiklis ir revolveris tokiam žmogui tampa vienodai parankiais ginklais. Revoliucionierius išlieka revoliucionieriumi net ir be rašiklio ar revolverio – išlieka tol, kol išsaugo pagrindinį visų įrankių šaltinį: savo ryžtą.

„Ginkluota kova“ yra tokia strategija, kuri galėtų būti pritaikyta bet kokio sumanymo tikslams. Partizaninė kova šiomis dienomis vis dar naudojama iš esmės socialdemokratinių organizacijų, kurios savo reikalavimus paprasčiausiai paremia kariniais veiksmais. Politika taip pat gali būti vykdoma ginklų pagalba. Derybose su valdžia – t.y. kiekviename santykyje, kuriame ji išlieka kaip tarpininkas, net jei pastarasis yra laikomas priešininku – kiekviena stovykla privalo save pateikti kaip realią jėgą. Šiuo požiūriu atstovauti tam tikrą socialinę tikrovę reiškia ją redukuoti iki savosios organizacijos. Susidūrimas nebesklinda, bet yra susiejamas su eile derybinių etapų. Organizacija sprendžia dėl tokių derybų rezultatų. Santykiai tarp jos narių, o taip pat tarp jos ir viso likusio pasaulio, atspindi autoritarinę jos programą: hierarchiją ir paklusnumą ji priima kuo rimčiausiai.

Nedaug tesiskiria tie, kurių tikslas yra prievarta užgrobti valdžią. Jiems svarbu pranešti, jog egzistuoja vangardistinė jėga, galinti vesti ištisą revoliucinį judėjimą. „Ginkluota kova“ pristatoma kaip aukštesnio rango veiksmas. Tie, kurie sukuria geresnį militaristinį spektaklį (priklausomai nuo įvaizdinio veiksmų pasisekimo), yra tikroji ginkluota partija. Iš to sekantys alternatyvūs teismai ir liaudies tribunolai tik paliudija, jog tokie žmonės norėtų užimti valstybės vietą.

Valstybė savo ruožtu turi didžiausią interesą revoliucinę grėsmę redukuoti iki keleto sukarintų organizacijų. Tai ji daro tam, kad subversiją paverstų dviejų ginkluotų stovyklų susidūrimu: vienoje pusėje stovi institucijos, kitoje – ginkluota partija. Iš tiesų valdžia labiausiai bijo išplitusio ir anonimiško maišto. Žiniasklaidos kuriamas „teroristo“ įvaizdis koja kojon žengia kartu su policija gindamas socialinę rimtį. Nesvarbu, ar piliečiai bijo, ar ploja – jie vis tiek išlieka piliečiais, t.y. žiūrovais.

Reformistinė egzistencijos puošyba skatina tokią ginklų mitologiją gamindama klaidingą perskyrą tarp teisėtos ir neteisėtos politikos. Pakanka paminėti, kiek daug kairiųjų demokratų širdžių virpa dėl Meksikos arba Lotynų Amerikos partizano įvaizdžio. Pasyvumui reikia patarėjų ir specialistų. Kai tradiciniai specialistai jį nuvilia, jis renkasi naujus.

Ginkluota revoliucinė organizacija – su nustatyta programa ir simbolika – gali turėti tam tikrų libertarinių bruožų, kadangi daugelio anarchistų siekiama socialinė revoliucija tam tikra prasme taip pat yra „ginkluota kova“. Bet ar to pakanka?

Nors ir pripažįstame ginklų poreikį sukilimo sandūrio metu, nors ir palaikome galimybę nuo dabar pulti valdžios struktūras ir asmenis, o horizontalius ryšius tarp maištaujančių sąjunginių grupuočių laikome esminės svarbos dalyku, mes kritikuojame perspektyvą, kurioje ginkluoti veiksmai peržengia visas socialinių kovų ribas ir sau vienai priskiria svarbiausią vaidmenį. Be to, simbolikos ir nustatytos programos taikyme mes įžvelgiame naujos tapatybės įkūrimą, atskiriantį revoliucionierius nuo visų likusiųjų išnaudojamųjų, padarantį juos matomus valdžios akyse ir vedančius į atstovavimo reikalaujančią padėtį. Ginkluotas puolimas tokiu atveju nebėra tik vienas iš daugybės išsivadavimo įrankių. Jis įgauna simbolinę vertę ir pasisavina anonimišką maištą saviems tikslams. Neformali organizacija, šiaip jau faktiškai susieta su laikinais kovos aspektais, tampa formalia ir pastovia sprendimų priėmimo struktūra. Tokiu būdu tai, kas anksčiau buvo proga susitikti bendro projekto viduje, tampa tikslu savaime. Organizacijai kyla poreikis išlaikyti save pačią – visai kaip kiekybinių reformistinių struktūrų atveju. Neišvengiamai atsiranda ištisas atsišaukimų ir kitų dokumentų kraitis – nuolat keliamas balsas ir vaikomasi tapatybės, kuri egizstuoja tik dėl to, kad buvo paskelbta. Puolimo veiksmai, panašūs į kitus, kurie yra paprasčiausiai anonimiški, ima atstovauti kokį nors neaiškų kokybinį šuolį revoliucinėje praktikoje. Kai imama skrieti tiesia linija, ir vėl išnyra politinė schema.

Žinoma, poreikis susiorganizuoti gali visada lydėti revoliucinę praktiką nepaisant trumpalaikių kovos poreikių. Tačiau tam, kad susiorganizuotume, turime priimti gyvus ir konkrečius susitarimus, o ne sukurti fotografo blyksnio beieškantį įvaizdį.

Subversyvinio žaidimo esmė yra į šipulius sudaužyti visa deformuojančius veidrožius ir pagaliau akis į akį susidurti su savo paties nuogumu. Organizacija yra šį žaidimą įgyvendinančių iniciatyvų visuma. Visa kita yra tik politiniai protezai.

Sukilimas yra daug daugiau nei „ginkluota kova“, nes jo metu visuotinė sandūra sutampa su socialinės santvarkos griuvimu. Senasis pasaulis sudrebinamas tiek, kad visi sukilę išnaudojamieji apsiginkluoja. Tik tada ginklai nebėra kokių nors vedlių, ateities bosų ir biurokratų monopolio išraiška, bet konkreti revoliucijos sąlyga: tai yra kolektyvinė galimybė išplėsti ir apginti vykstančius socialinius pokyčius. Nesant jokiam sukilimo protrūkiui, subversyvinė praktika dar mažiau gali būti sutapatinta su „ginkluota kova“ – nebent kas nors norėtų visą savo aistrų platybę redukuoti iki keleto konkrečių įrankių. Skirtumas yra tarp pasitenkinimo keletu iš anksto nustatytų vaidmenų ir tarp nuoseklumo ieškojimo pačiame tolimiausiame taške – savo paties gyvenime.

Taigi, maišto išplitime mes galėsime įžvelgti tą žavingąjį individų sąmokslą, kurio tikslas bus sukurti visuomenę be bosų ir be amžinai miegančiųjų. Jo tikslas bus sukurti laisvų ir unikalių individų visuomenę.

9.

Neprašyk manęs aprašyti tarsi palenktos sudžiūvusios šakos lūžiu, vienu sakiniu atveriamą pasaulį. Šiandien galime kalbėti tik apie tai, kas nesame, ir ko nenorime. — E. Montale

Gyvenimas negali būti tik pastovi paieška už ko užsikabinti. Ši mintis bent kartą kyla visiems. Turime pasirinkimą, kuris mus daro laisvesniais už pačius dievus: iš gyvenimo visada galime pasitraukti. Tai yra mintis, kuria turėtume gardžiuotis visada. Niekas nėra priverstas gyventi. Net ir mirtis. Dėl šios priežasties mūsų gyvenimai yra tabula rasa, tuščias popieriaus lapas, ir savyje globoja visus įmanomus pasaulius. Turėdami tokią laisvę negalime gyventi tarsi vergai. Vergovė yra skirta tiems, kurie pasmerkti gyventi, kurie sukaustyti amžiams – vergovė skirta ne mums. Mums skirta nežinia – nepažįstamų pasaulių, neištirtų minčių, sprogstančio tikrumo ir nepažįstamųjų, kuriems galime padovanoti gyvenimo dovaną, nežinia. Nežinia pasaulio, kuriame galiausiai galėtume pasidalinti perdėta meile sau. Taip pat ir pavojumi. Brutalumo ir baimės pavojumi. Pavojumi galiausiai pažvelgti mal de vivre, gyvenimo prakeiksmui, tiesiai į akis. Su visu tuo susiduria kiekvienas, nusprendęs mesti amatą egzistuoti.

Atrodo, kad šiais laikais gyvename nuolat ieškodami naujų amatų, beviltiškai žongliruodami tūkstančiu pareigybių, įskaitant ir pačią liūdniausią iš jų – pareigą mėgautis savimi. Negebėjimą valdyti savo pačių likimus pridengiame pašėlusiais užsiėmimais ir vis pasyvesnę elgseną lydinčiu augančiu tempu. Daugelis iš mūsų nepažįsta neigimo lengvumo.

Visada galime pasirinkti nebegyventi. Tai yra pati gražiausia priežastis atsiverti džiaugsmingam gyvenimui. „Visada pakaks laiko viską užbaigti, o iki tol galime maištauti ir žaisti“ – taip kalba džiaugsmo materializmas.

Visada galime atsisakyti veikti, ir tai yra pati gražiausia priežastis pereiti prie veiksmo. Mumyse glūdi visų veiksmų galimybė ir joks bosas neatims laisvės pasakyti „ne“. Nuo šio „ne“ prasideda tai kas esame ir tai ko norime. Iš jo gimsta priežastis ryte išlipti iš lovos. Iš jo gimsta priežastis apsiginkluoti ir pulti mus visus dusinančią tvarką.

Vienoje pusėje yra egzistencija su visais savo įpročiais ir užtikrintumais. O nuo užtikrintumo, nuo to visuotinio nuodo, galima ir numirti.

Kitoje pusėje yra sukilimas, kiekvieno gyvenime iškylanti nežinia. Galima pradžia nepermaldaujamai laisvės praktikai.

Šis tekstas, pasirodęs 1998-aisiais, buvo pasirašytas anonimiškai. Originalus pavadinimas italų kalba Ai ferri corti con l’esistente, i suoi difensori e i suoi falsi critici.

Aštuoniomis valandomis per daug

Dirbk mažiau tam, kad daugiau gyventum. Koks gražus posakis! Įdomu, ar jį sugalvojęs žmogus suvokė jame glūdinčią mintį, jog darbas yra iš esmės priešiškas gyvenimui. „Aštuonių pareigingų valandų pakanka tam, kad žmogaus energija būtų išsunkta. Darbe atiduodamas pats gyvenimas, pati svarbiausia žmogaus stiprybės dalis. Net jeigu darbas jo neprivertė degraduoti, net jei jis nėra iki galo apimtas nuobodulio ir nuovargio, jo jėgos vis tiek nuolat senka, menkėja, o vaizduotė pamažu traukiasi.“ Taip vienas darbininkas rašė prieš keletą dešimtmečių. Kiekvienas, bent vieną dieną praleidęs darbe, puikiai supranta šių žodžių prasmę. Dėl to darbo valandų mažinimas buvo vienas iš svarbiausių reikalavimų, išreikštų ne tų, kurie užsako, bet tų, kurie atlieka darbą ir ant savo pečių neša visą jo svorį.

Akivaizdu, jog kuo mažiau laiko praleidžiama dirbant, tuo daugiau jo skiriama sau, ir dėl to kiekviena iš gamyklos ar iš ofiso pavogta minutė reiškia žingsnį geresnio gyvenimo link. Veikiausiai nedaug kas tam prieštarautų, jeigu tai būtų dažniau išsakoma. Tačiau negalime neatkreipti dėmesio į tokių minčių prieštaringumą. Jei norima dirbti mažiau, tai akivaizdžiai dėl to, kad darbas nėra mylimas. Bet kodėl? Jei darbas teiktų džiaugsmą, pasitenkinimą, laimę – kodėl kas nors galėtų jo nemėgti? Jei darbas iš tiesų yra veikla, per kurią žmogus kuria tiek pasaulį, tiek save patį, kodėl jis jį laiko našta? Jei darbas yra tai, kas žmoguje tauriausia, kodėl nuolat tikimės, jog koks nors stebuklas mus nuo jo išlaisvins kartui ir visiems laikams? Akivaizdžiai dėl to, kad darbas mūsų ne pakylėja, bet – priešingai – tempia žemyn ir verčia degraduoti. Gyvenimas yra gyvybinės žmogaus energijos taikymas, tačiau darbe ši energija pasirodo viso labo retkarčiais, tokiose vietose ir tokiais būdais, kurie nepatenka į dirbančiojo užduočių sąrašą. Kai dirbama, tai visada daroma kažkam kitam. Todėl neapkęsdami prievartos, natūraliai imame neapkęsti ir darbo.

Bet jei taip nekenčiame darbo, jei jis mus tik sukausto, tai kodėl dirbame? Nes neturime kito pasirinkimo – tai yra dažniausias atsakymas į šį klausimą. Ir tai yra tiesa – mes neturime kito pasirinkimo. Jei nenorime mirti iš bado, privalome dirbti. Jei norime dirbti, privalome išmokti kokio nors amato – bet ko, ką leidžia galimybės, ir todėl esame priversti prisitaikyti prie to, ką mums siūlo likimas. Šioje žemėje tų, kurie iš tikrųjų nuoširdžiai myli savo darbus, kuriuos užpildo tai, kuo jie užsiima, yra labai nedaug. Nebūdami šioje privilegijuotoje mažumoje esame priversti daryti tai, ko nenorime, esame verčiami dirbti darbą, kurio mieliau nedarytume. Jį atlikti mus verčia skurdo baimė. Atrodo, kad turime pakankamai priežasčių tai vadinti prievarta.

Taigi, dirbti reiškia pasiduoti prievartai. Ką tokiu atveju reiškia darbo valandų sumažinimas? Visų pirma tai reiškia tam tikrą pokytį. Daugelis sakytų teigiamą pokytį. Tačiau ir čia yra prieštaravimas. Pokytis vienoje sutarties pastraipoje nereiškia pačios sutarties panaikinimo. Priešingai – kaip visi gerai žinome – sutartis gali būti pakeista tik tuo atveju, jei abi pusės sutinka ją pratęsti. Kitaip tariant, jei sutinkama ir toliau dirbti. „Bet dirbti vis mažiau!“, pasakysite. Aš taip nemanau. Mano manymu darbas yra ne tik gyvenimo praradimas, bet ir mūsų visų apgaulė. Darbo valandų sumažinimas neprives prie mažiau darbo. Priešingai, dirbama bus vis daugiau. Juk iš tiesų dažniausiai mažinamos ne tik darbo valandos, bet ir jų metu uždirbami pinigai. Mes dirbame mažiau, tačiau tuo pačiu mažiau ir uždirbame. Iš to seka, jog norėdami išlaikyti tam tikrą pragyvenimo lygį, arba norėdami jį šiek tiek pagerinti, būsime priversti ieškotis antro darbo tam, kad šis kompensuotų nukirptas valandas: dirbsime ne mažiau, bet daugiau. Vietoj aštuonių valandų darbo dienos, pavyzdžiui, dirbsime du darbus – vieną šešias, kitą keturias valandas.

Žinoma, aš galiu klysti. Galbūt iš tiesų galėsime dirbti mažiau už tą patį atlyginimą. Galbūt mūsų Šeimininkai iš tiesų nusiteikę mums padovanoti tokią dovaną. Bet būkime nuoširdūs. Gyvename pasaulyje, kuriame visur ir visada kviečiama be saiko vartoti, kuriame būtina mokėti nuomą arba skolą už butą, automobilį ar baldus, už odontologo ar santechniko paslaugas – nepamirškime ir naujausios mados batų, kaipgi gyvensime be jų? O kaip dešimt oskarų laimėjęs filmas – kaip galėtume jį praleisti? Ir kaip su tuo naujai atsidariusiu restoranu, gal ko paragaukim? Tokiame pasaulyje galime būti tikri, kad niekas nesutiks dirbti keliomis valandomis mažiau ir tuo pačiu atsisakyti dalelės savo algos. Jei laimėsime laiko, nenaudosime jo sau. Panaudosime jį tam, kad susirastume antrą darbą, kuris padės susitaupyti daugiau pinigų. Šiuo požiūriu nėra taip jau svarbu, ar atlyginimai mažės, ar liks tokie patys – bet kokiu atveju ieškosimės antro darbo. Nauji darbai, be kita ko, visi pasižymi lankstumu, apie kurį taip garsiai šaukia pramonininkai. Tokie darbai yra prastesni, menkai apmokami ir suteikia mažai garantijų. Ir niekas negali jiems paprieštarauti. Niekas neketina prisišaukti bėdų laikiname darbe, kuriame pasiliekama vos trumpą laiką.

Trumpai tariant, daugiau laiko sau vis tiek neturėsime. Tad apie kokį laiką yra taip dažnai kalbama? Laikas yra pinigai. Ar tai būtų laikas praleistas darbe, ar keliaujant nuo namų iki darbo ar atvirkščiai, ar laikas pasiruošti prieš vadovybę, laikas išplėsti savo kompetencijas, laikas, kurio metu gydomos visos darbo sukeltos ligos, laikas, kuris skiriamas atsistoti ant kojų po darbo arba po ilgos darbo paieškos… Esminė tezė lieka lygiai ta pati: visas mūsų laikas yra skiriamas darbui, dvidešimt keturios iš dvidešimt keturių valandų. Be to tam, kad skirtume laiko sau, turime mažų mažiausiai žinoti, kas tokie esame, turėtume patys save atpažinti, turėti darbo laikui priešiškų aistrų, tokių aistrų, kurios verčia kalatotis mūsų širdis. Bet ar jų turime? Ar tikrai pažįstame save? Kaip tai apskritai yra įmanoma, turint omenyje tai, kad niekada neturėjome tam laiko?

Visi, kurie sutinka būti šantažuojami, sutinka ir su šantažuotojo sąlygomis. Šantažas visada yra grįstas jėgos santykiu, dėl to tikintys, jog šį santykį įmanoma pakeisti patiems nenaudojant jėgos, yra naivūs. Dėl to aš manau, jog darbo valandų sumažinimas gali tenkinti tik pramonininkus ir jų politinius draugus – trumpai tariant, šantažuotojus. Žinoma, dažniausiai vos išgirdę kalbas apie darbo valandų mažinimą jie ima raudonuoti iš pykčio. Tačiau sumanesni užuodžia galimą tokio dalyko naudą ir po juo pasirašo.

Tiesa, jog kiek anksčiau pramonininkai siekė prailginti darbo dieną kiek tik įmanoma. Kuo daugiau dirbo jų žemesnieji, tuo daugiau pelno atitekdavo jiems. Gamybos augimas visada žengia koja kojon su pastovesniu, metodiškesniu ir intensyvesniu gamybinių jėgų panaudojimu. Tačiau praėjus šimtmečiui žmogus nebebuvo pagrindinė gamybinė jėga. Šį vaidmenį dabar atlieka mašinos. Po pramoninės revoliucijos žmonės tik užtikrina tinkamą mašinų funkcionavimą. Pačios mašinos, tuo tarpu, tampa vis galingesnės. Kad palaikytų ir didintų pelną, pramonininkai dėl to yra priversti nuolat atnaujinti ir gerinti technologinę savo įrangą. Tačiau kintant kapitalo veikimo metodams, tuo pačiu kinta ir jam dirbantys žmonės, kadangi keičiasi pastarųjų santykis tiek su darbu, tiek su viskuo, kas juos supa. Šiuo požiūriu informacinių technologinių iškilimas daug ką paaiškina. Šiomis dienomis pilnai nuo darbininkų ir nuo gamyklų priklausomas darbas yra paprasčiausiai neįmanomas. Žinoma, vis gerėjančios mašinos, kurioms reikia vis mažiau dėmesio, žmogaus funkciją jų akivaizdoje darbo vis mažiau reikšminga. Lėktuvo gamybai nebereikia tūkstančio darbininkų. Darbas su kompiuteriu reikalauja daug mažiau įgūdžių. Tačiau šie puikieji kompiuteriai yra brangūs ir ganėtinai greitai susidėvi. Vos nuperkamas vienas, paruoštas būna už jį geresnis ir dėl to absoliučiai „reikalingas“. Tam, kad būtų išspaustas maksimumas, šios mašinos privalo veikti visada, be perstojo. Kaipgi daugiau pramonininkas sumokėtų už visą šią įrangą? Taigi, žmogus šiame procese vis dar yra reikalingas. Tiesa, žmonių jame reikia vis mažiau. Štai čia darbo valandos galėtų būti sumažintos labai konkrečiai. Bet jei mašinų civilizacija mus išlaisvina nuo darbo, kodėl tiek daug žmonių jo gedi? Nes niekam nevalia volioti durniaus! Visi turėtų dirbti, nes be to, kad leidžia mums pragyventi, darbas mus užima. Jis mus kontroliuoja. Jis mus silpnina. Darbas yra tam tikra prevencinė policija. Dėl šios priežasties kai tik kas nors tampa bedarbiu, privalu šiam žmogui išrasti darbo. Šių laikų informacinės technologijos leidžia tai padaryti. Tik jų dėka tūkstančiai, o gal net ir milijonai žmonių leidžiasi prilipinami prie kompiuterių ekranų ir dirba daug daugiau nei aštuonias valandas per dieną. Tai yra nuotolinio darbo tikrovė. Ir taip dirbama iki nusibaigimo.

Jei kartais nesupratome, derėtų sau priminti, jog technologinės inovacijos mūsų šantažuotojų yra naudojamos kaip iliuzija, jog mūsų gyvenimai gerėja. Bet jų siekiai tikrai nėra naudingi visiems. Jų tikslas nėra pagaminti tiek pat per perpus mažiau laiko. Priešingai, kuo spartesnis tampa gamybos procesas, tuo daugiau galimybių atsiveria jį dar labiau išplėsti. Kai senoji ekonomika pasiekė savo aukštumas, prasidėjo kita, naujoji ekonomika.

Žinoma, mūsų šantažuotojai ir jų pakalikai tokią kritiką atmeta. Jie nesunkiai pripažįsta, jog kapitalizmo plėtra atnešė tam tikra „pusiausvyros trūkumą“, tačiau visa tai jiems yra tik perkrova, kurią sutvarkys progresas – ta istorinė atkarpa, kurioje esame amžinai įstrigę. Darbo valandų sumažinimą jie naudoja kaip argumentą tokio progreso naudai. Tai, jog darbo valandos sumažėjo nuo šešiolikos iki aštuonių, o vėliau, pasak jų, mažės ir dar labiau, turėtų leisti mums manyti, jog kapitalizmas nėra tokia jau kruvina pabaisa, kokia ją laikome – ne, kapitalizmas mums sąžiningai užmokės už metų metus vargo ir prakaito. „Istorinis“ darbo trumpėjimas turėtų reikšti darbininkų galios augimą, turėtų įtikinti, jog būtinybių viešpatavimas yra puikiai suderinamas su laisve, jog žingsnis po žingsnio kapitalizmas gali būti pertvarkytas be jokio didelio konflikto. Tačiau šioje pretenzijoje kai ko trūksta. Kai 1848-aisiais Anglijos parlamentas patvirtino pirmąjį darbo valandų skaičių ribojantį įstatymą („Gamyklos aktą“), jo tikslas buvo numalšinti darbininkų veiksmus, kurie buvo atvedę šalį prie pilietinio karo slenksčio. Po įstatyminio darbo dienos sutrumpinimo iki dešimties valandų – kuris atlyginimus taip pat leido sumažinti iki 25 procentų – darbininkų klasė, kaip sakė jos krikštatėvis Marksas, „prarado daugybę savo teisių ir tapo įtariai stebima“. Prancūzijoje, po 1848-ųjų vasario paskelbtos reformos privedė prie kruvino birželio sukilimo numalšinimo Paryžiuje. Taigi, įstatyminė reguliacija yra artimai susijusi su socialiniu karu: pirmoji yra skirta numalšinti antrajai arba mažų mažiausiai ją susilpninti. Dėl tos pačios priežasties darbo valandų skaičių mažinantys įstatymai išleidžiami tik tada, kai priartėjama prie socialinių neramumų, galinčių išplisti ir destabilizuoti sunkiai beapginamą socialinę santvarką.

Kai praėjusio amžiaus pradžioje buvo imta kalbėti apie darbo dienos trumpinimą, vienas senas anarchistas prisikasė prie pačios klausimo esmės: „Aštuonias valandas dirbti bosui? Tai yra aštuoniomis valandomis per daug!“ Šio anarchisto pasipiktinimas turėtų iškilti bet kokios prievartos akivaizdoje. Nepakeliama yra ne darbo trukmė, bet pats darbas. Nepakeliama yra būtinybė savo asmeninius siekius iškeisti į biologinį išlikimą. Darbas negali būti sutrumpintas. Jis gali būti tik sunaikintas. Atsisakyti šio šantažo tuo pačiu reiškia ir susigrumti su pačiais šantažuotojais bei įgauti kitokį matymą apie pasaulį, gyvenimą ir apie žmonių veiklą, kurią šiandien pažįstame tik labiausiai susvetimėjusiu – darbo – pavidalu.

E. Kerr

Diavolo in Corpo

Operacija Pandora: visi septyni sulaikytieji paleidžiami

Operacijos Pandora bylai vadovaujantis teisėjas Javier Goméz Bermúdezas sulaikytųjų advokatams pranešė, jog visi įtariamieji paleidžiami kiekvienam iš jų sumokėjus po 3 000 eurų užstatą (dar keturi bičiuliai buvo lygtinai paleisti po pirminių sulaikymų 2014-ųjų gruodį). Šalia užstato (kuris bendroje sumoje sudaro 21 000 eurų) teisėjas paskyrė tris kartus per savaitę prisistatyti vietiniame tribunole ir konfiskuoti pasus. Galiausiai, kiekvienam iš paleistųjų buvo paskirti vaidmenys, bičiulį iš Madrido, pvz., pakrikštijant grupės „lyderiu“ dėl to, jog jo namuose buvo rasta sąskaita už 287 GAC redaguotos knygos „Prieš demokratiją“ egzempliorių spausdinimą.

Sulaikyti gruodžio 16-ąją bičiuliai iš kalėjimo turėtų išeiti šiandien (sausio 31-ąją). Už grotų jie praleido pusantro mėnesio po to, kai Mossos d’Esquadra (Katalonijos mentai) įsiveržė į jų namus vykdydami milžinišką operaciją, pavadiną „Pandoros“ vardu. Pasak Vidaus reikalų ministerijos, šios operacijos tikslas buvo išardyti tariamą „anarchistinio terorizmo“ organizaciją. Teisminiai šaltiniai patvirtina, jog visi septyni sulaikytieji paleidžiami, kai tuo tarpu Mossos d’Esquadra pagaliau paviešina konkrečius sulaikytiesiems skiriamus kaltinimus.

Sulaikytieji kaltinami dalyvavimu GAC [1], kurios Mossos manymu „palaiko teroristinės anarchistinės grupuotės FAI/IRF postulatus“ ir yra jos „atšaka Ispanijoje“, taip pat devyniais išpuoliais įvykdytais 2012-aisiais ir 2013-aisiais metais (už kurias atsakomybė nebuvo prisiimta tais pačiais vardais, tačiau valstybei skirtingi vardai reiškia tik priklausymą GAC!). Tarp šių išpuolių yra koordinuotas sprogimas savadarbiais sprogmenimis 2013-ųjų balandį prieš CaixaBank atstovybę Barselonoje (Sarrià kaiminystėje) ir prieš BBVA Madride. Mossos sulaikytuosius taip pat sieja su sprogstančiais vibratoriais, išsiųstais Pampelunos arkivyskupui Francisco Pérez ir „Kristaus legionieriams“ priklausančio mokymo centro direktoriui Madride 2012-ųjų gruodį, o taip pat ir su trimis vienu metu įvykusiais sprogimais prieš CaixaBank El Clot kaiminystėje Barselonoje (kurie įvyko bankomatų patalpose) – už pastaruosius tris sprogimus atsakomybę prisiėmė FAI/IRF. Vieno iš jų metu buvo sužeistas žmogus, kadangi mokymo centro direktoriui išsiųstas siuntinys sprogo pašte ir sunkiai sužalojo vieną iš jo darbuotojų. Taip pat sulaikytieji siejami su dvejais sprogstamaisiais siuntiniais, išsiųstais 2013-ųjų rugsėjo 6 Barselonoje, kurie buvo nutaikyti prieš italų įmones Katalonijoje, ir su trečiu siuntiniu, skirtu įmonei Valencijoje, kuriame buvo „sprogstamojo užtaiso imitacija“. Galiausiai Mossos sieja GAC su 2013-ųjų vasario 7 ir spalio 2 Madrido l’Almudena katedroje ir Saragosos del Pilar bazilikoje paliktais sprogstamaisiais užtaisais, už kuriuos atsakomybę prisiėmė ne FAI/IRF, bet „Mateo Moral insurekcinis būrys“ (už šiuos išpuolius kaltinami Francisco ir Monica įkalinti nuo 2013-ųjų lapkričio).

Nepaisant Katalonijos policijos mėginimų išlaikyti kaltinimus paslaptyje iki vasario 22 d., vakar teisėjas staiga persigalvojo ir nusprendė nebetęsti šio tyrimo. Jis taip pat nusprendė paleisti visus septynis sulaikytuosius. Numatoma, jog jau šią popietę kiekvienas iš jų galės išeiti iš Ispanijos demokratijos požemių.

Solidarumo su sulaikytaisiais demonstracijos nesiliovė nuo pat operacijos pradžios praeitų metų gruodį. Pačią sulaikymo dieną daugiau nei 3 000 žmonių išėjo į Gràcia kaiminystės gatves, Kalėdų dieną daugiau nei 1 500 žmonių žygiavo Barselonos centre ir passeo de Gràcia prisidengę transparantu, ant kurio buvo užrašas „Teroristas yra tas, kuris mus pasmerkia vargui, o ne tas, kuris prieš jį maištauja“. Madride tą pačią dieną įvyko spontaniška demonstracija. Solidarumo akcijos įvyko Valencijoje, Žironoje, Taragonoje, Salamankėje, Valadolide ir kituose miestuose. Daugybėje skirtingų šalių įvyko solidarumo veiksmai.

Brèves du désordre

[1] GAC (Grupos anarquistas coordinados) yra inicialai, kuriais keletas žmonių Ispanijos teritorijoje pasirašė knygą „Prieš demokratiją“, kuri Pandoros byloje buvo naudojama kaip vienas iš įrodymų priklausymui teroristinei organizacijai. Kiek anksčiau keletas Ispanijos anarchistų pasiūlė skirtingas anarchistų grupuotes jungtis į federaciją ir taip geriau koordinuoti tarpusavio veiklą po GAC inicialais. Šis projektas niekada nebuvo išvystytas dideliu mastu, tačiau GAC niekada nebuvo organizacija, kuriai kas nors galėtų priklausyti. GAC kaip organizacija yra gryna Ispanijos valdžios fantazija, kurios neaiškumas leidžia dalyvavimu joje apkaltinti praktiškai bet ką.

Saugūs kaip lavonai

Tie, kurie pamatinę laisvę išmaino į laikiną saugumą, nėra verti nei vieno, nei kito. — Benjaminas Franklinas

Tai bėda, apie kurią kalbama nuolat, nors jos sprendimai visada yra paprasti ir tiesmuki. Tiek kairėje, tiek dešinėje priimamas tas pats verdiktas: gyvename „nesaugioje aplinkoje“.

Žiūrėdami žinias kasdien esame apipilami kibirais kraujo, surinkto iš išpuolių, išprievartavimų ir nužudymų įvykių vietų. Su maniakišku detalumu nufilmuoti ar aprašyti kruvini įvykiai kelia šiurpą nuo nusilenkinėjimo pavargusiose mūsų nugarose.

Bet kitų žmonių negandos stebėjimas jau nebeguodžia. Nebegalime apsikvėpti ir pasidžiaugti dėl to, kad nesame jų vietoje. Tai yra košmaras, kadangi šios negandos ima spraustis iš anapus ekrano, tarsi norėdamos išsilieti ant mūsų svetainių kilimų. O kas jei ir mes vieną dieną tapsime šių mirtinų istorijų veikėjais? Apimti baimės skubame tris kartus užrakinti duris, niekada nebekalbėti su kaimynu ir niekur nelįsti naktį. Panika sklinda plintant minčiai, jog saugumo trūkumas yra didžiausias mūsų laikų prakeiksmas. Jei tik jį kas nors nuims, prieš akis atsivers dangaus vartai.

Atvirai tariant, kalbos apie smurto didėjimą yra šiek tiek klaidinančios. Atsakinėdami į konkrečius klausimus „ekspertai“ ir patys pripažįsta, jog nuo praeities smurto atžvilgiu nūdiena beveik niekuo nesiskiria: dėl statistinio šuolio labiau turėtume kaltinti naujus duomenų rinkimo standartus. Ir, žinoma, matomumą. Štai kaip viskas veikia. Politinis luomas saugumo klausimą savo kalbose padeda į patį centrą. Žurnalistai, kaip ir visada prisitaikydami prie savo šeimininkų, tik pakartoja politikų kalbas ir jas išplečia naujomis naujienomis. Juk naujienų niekada nepritrūks. Jei istorija neapsiriboja paragrafu penkioliktame laikraščio puslapyje, žurnalistai sugebės ją tiek išplėsti kad ji taps pavyzdžiu visiems. Politikams belieka ją pakomentuoti ir pateikti spektaklio išrišimą: „Matote? Mūsų rūpesčiai buvo ne tik pateisinti, bet ir nepaneigiami. Saugumo klausimas iš tiesų yra svarbus!“

Galų gale visa tai nebūtų svarbu, jei šio spektaklio tikslas nebūtų sėti terorą pačioje visuomenėje, kuri jo dėka iš savo atstovų reikalauja drąstiškiausių priemonių. Prieš ką? Prieš ką daugiau jei ne prieš smulkius nusikaltėlius, kurie po objektyvu patampa tikrais nusikalstamo pasaulio gigantais.

Neverta nė sakyti, jog smulkūs nusikaltėliai nėra visų mus trikdančių dalykų sąrašo pirmoje vietoje. Mūsų ir daugybės kitų žmonių išlikimui didžiausią grėsmę kelia visai kiti dalykai. Planetai grėsmę kelia ekologinės pusiausvyros nebuvimas, darbuotojams – atleidimai ir pertvarkos, mūsų būstai priklauso nuo bankų vagystės malonės, mūsų sveikata labiausiai kenčia nuo valgomų ir kvėpuojamų nuodų. Pačiai mūsų egzistencijai grėsmę kelia neišvengiamas pavojus (nekalbant apie dabartinius ir ateities karus su visais nenumatomais padariniais), kurio pasekmės yra daug rimtesnės nei autobuse pavogta piniginė. Galimų negandų sąrašas yra toks ilgas, mūsų dienos bėga su tiek daug nepastovumo ir vargo, kad turi būt išprotėjęs tam, kad dėl socialinės negandos kaltintum smulkius nusikaltėlius.

Tai kodėl po velnių mums iki apsivėmimo kartojama, jog už kiekvieno kampo laukia pasala? Paprasta. Nes tokiu būdu valstybė gali apsimesti Didžiuoju Sergėtoju, į kurį galėtume kreiptis pagalbos, ir Svieto Lygintoju, kuris visada mums padės. Plėšikai, kišenvagiai, narkotikų prekeiviai, prievartautojai ir žudikai – atsitiktiniai ar užkietėję, tikri ar tariami, vietiniai ar atvykėliai – nėra atsakingi nei už aplinkos nualinimą, nei už prarastus darbus, nei už finansinį vargą, nei už maisto kokybę, nei už nelaimes darbe, nei už civilių žudymą, nei už didelę dalį pasaulio kamuojantį badą, nei už bet kurią kitą stambaus masto socialinę problemą. Ar derėtų priminti, kas yra tie, kurie yra tiesiogiai atsakingi už visus šiuos dalykus? Vištų vagių nubaudimas turgaus aikštėje leidžia valstybei ir jos pasamdytiems žudikams nukreipti dėmesį nuo privataus ryklių siautimo. Vienas rūpestis pašalina kitą – štai kodėl institucijos taip mėgsta pastoviai didinti, maitinti ir skleisti paniką, už kurią apkaltinami kiti.

Viso to pasekoje, užstrigimas ties saugumo klausimu politiniam luomui suteikia dar vieną pranašumą: taip jis pateisina vis stipresnes ir žiauresnes saugumo užtikrinimo priemones, kurių reikalauja patys gyventojai. Labiausiai jiems reikia „užtikrinti, kad atsakingieji būtų nubausti“. (Kas tie atsakingieji? Bet tai yra atskiras klausimas). Kad ir kaip bebūtų, galimybės, jog iš jų kišenės bus ištraukta piniginė įbauginti gyventojai ploja tvarkos sergėtojų stiprinimui. Imigrantų nusikaltimų įbauginti gyventojai išskėstomis rankomis priima LSC (Laikino sulaikymo centrus). Tie, kurie nuolat bijo, jog kas nors įsilauš į jų namus, pritaria stebėjimo tinklo plėtrai, ir t.t. Tačiau šios priemonės, įdiegtos kovoje prieš keletą smulkių nusikaltėlių, neblogai pasiteisina tada, kai reikia susitvarkyti su daugybe potencialių maištininkų. Už smulkų nusikalstamumą pavojingesnis pavojus, kurį reikia represuoti, yra socialinis konfliktas. Politinis nesaugumo pojūčio išnaudojimas suteikia puikią dirvą represyviems įstatymams. Dabartinės teroro nuotaikos neatsirado niūrių socialinių sąlygų dėka. Jos buvo sąmoningai sukurtos tam, kad įsipatoginęs miesto gyventojas nesunkiai apsigyventų neregėtoje policinėje valstybėje. Valstybė viešojo saugumo klausimą sutapatina su „mikronusikalstamumu“, kurio sprendimas yra Viešoji Tvarka, t.y. mentai.

Visos saugumo priemonės yra tikrų tikriausi puolimai prieš individo laisvę, kurie nebūtų lengvai priimami be iš anksto paruoštos minčių policijos operacijos, kurios tikslas yra įtikinti, jog saugumas yra laisvės garantas, o ne išankstinis jos paneigimas. Taip buvo sukurtas ir nuodas, ir priešnuodis jam – sukuriant tvirtą ideologinę jungtį tarp saugumo ir laisvės. Absurdišką jungtį, jungtį tarp dviejų viena kitai priešingų sąvokų, kurios – visai kaip vanduo ir ugnis – negali viena prie kitos prisiliesti tuo pačiu nesusinaikindamos.

Saugumas yra statomas tik ant laisvės kapų. Saugumo tikslas yra atitolinti bet kokį pavojų, tuo tarpu laisvės praktikavimas, priešingai, savyje saugo iššūkį bet kokiam pavojui. Ne be reikalo išsireiškimas „apsisaugoti“ dažniausiai reiškia tiesiog užsirakinti. Iš laukinės gamtos pagrobtas ir narve įkalintas gyvūnas yra pats puikiausias to pavyzdys. Tokiu būdu zoologijos sodo administratoriai mus užtikrina, jog gyvūnas yra „apsaugotas“ nuo džiunglėse tykojančių pavojų. Už grotų jam negręsia būti nušautam brakonierių ar sudraskytam laukinių žvėrių. Šis gyvūnas iš tiesų yra saugus, bet kokia kaina! Savo laisvės kaina. Tai žinome jau seniai: vengdami pavojaus mes negyvename, tik saugojamės nuo mirties, nes tik susidurdamas akis į akį su pavojumi žmogus gali gyventi išties pilnatvišką gyvenimą.

Taigi, saugumas ir laisvė yra nesuderinami dalykai.

„Kuo daugiau kontrolės, tuo saugesni jausimės“, sako kietakakčiai. Ir prideda: „Stebėjimo kameros yra naudingos, nes po jų akimis niekas negali nutikti.“ Stebinantys pasisakymai, besąlygiškos meilės didžiajam broliui požymiai. Tačiau kas norėtų gyventi tokioje kontrolėje, kurioje nieko niekada nevyksta? Tik absoliučios protinės miglos kaina įžengiame į mūsų laikų emocinę dykumą. Laisvė reiškia valdyti savo pačių likimus, rinktis iš visų įmanomų galimybių, pavojų ar iššūkių nežiniai, kurių neįmanoma įvystyti į kokį nors stiklinį skambutį.

Bet mūsų laikais būti „doru“ žmogumi visų pirma reiškia gyventi taip, kad nieko neturėtum slėpti. Toks žmogus yra visiems aiškiai matomas, neturi nieko, ką norėtų nutylėti nei privačiame, nei viešame gyvenime, ir dėl to nebijo to, jog jį nuolat kažkas stebi. Skaidrumo vardu pateisinamas bet koks kišimasis į asmeninį gyvenimą, o paslapties saugojimas visada reiškia kaltę. Įdomu yra tai, jog asmeninis individų gyvenimas, kuriam kažkada jautėme pagarbą ir vertinome diskrečiai, dabar yra paprasčiausiai įtartinas. Loginės ir retorinės akrobatikos pagalba, savų paslapčių saugojimas tapo šešėline veikla. Asmeniniam gyvenimui nykstant, tai, kas jį atveria veiksniausiai – tardymas – tampa pačia svarbiausia dorybe. Tokioje situacijoje jam skirtomis priemonės negalima ir neturėtų būti abejojama. Pokalbių pasiklausymo gynimas!

Iš pradžių skaidrumo buvo reikalaujama tam, kad į viešumą išlįstų valdžia piknaudžiaujančiųjų veiksmai. Reikalauti viešumo iš visuomenės veikėjų, iš tų, kuriems atitenka didelė atsakomybė už mus visus, yra suprantama. Jie turi atsakyti dėl to, kaip valdo „viešuosius reikalus“, t.y. turėtume užkirsti jiems kelią piknaudžiauti savo padėtimi. Tačiau išvirkščias reikalavimas, jog paprasti žmonės turėtų būti skaidrūs valdančiųjų akyse, yra baisesnis nei galėtume įsivaizduoti. Prisidengdami „informacijos“ apsikeitimo pretekstu ir apibuse kontrole jie sudeda pagrindus totalitarizmui.

Besąlygiškas skaidrumas pats savaime turi nemalonių pasekmių. Kiekviename žmoguje yra dalykų, kurie slepiasi nuo įžūlaus žvilgsnio. Žmogaus intymumas, jo seksualiniai pomėgiai, yra vienas iš tokių dalykų. Kadaise tie, kurie kišosi į svetimo žmogaus intymų gyvenimą būdavo kaltinami paskalų skleidimu ir dėl to smerkiami. Pervadintas į „pletkus“, paskalų skleidimas šiomis dienomis yra laikomas būtinu neskoningų pokalbių prieskoniu. Tai yra pasaulio, kuriame privačios nuodėmės tapo viešomis vertybėmis, baisumas.

Tačiau kas iš mūsų stabteli ir susimąsto apie viso šio dalyko priežastis? Mūsų namai yra akylai prižiūrimi kitų, tai yra tiesa, bet tai yra tik kontraindikacija šoko terapijai, veikiančiai prieš pačią minties laisvę. Nuleidžiant šią laisvę į klozetą – šią laisvę, kuri saugoma paslapties – padegama ištisa šieno kupeta. Laisvės prašymas yra tik pomirtinės liaupsės laidotuvėse, kuriose laidojamas laisvės visose žmogaus gyvenimo srityse lavonas.

Ir vietoj to, kad sukiltume prieš smogikų būrius, nuolankiai nuleidžiame galvas. Gyvename visuomenėje, kurioje visi esame probacijoje, tačiau kasdien iš naujo uoliai pasirašome rezignacijos aktą. Taip darome dėl neramumo, kurį jaučiame absoliučios laisvės, laisvės be ribų ir be limitų akivaizdoje; kurtinančios ir kur bepažiūrėsime priešus verčiančios matyti žiniasklaidos perkrovos dėka, skuodžiame rinktis mažesnį iš dviejų, socialinės kontrolės blogį; tačiau tuo pačiu jaučiamės šiek tiek lengviau ir dėl bendradarbiavimo su tokia visuotine degradacija. Keletą pastarųjų metų televizija mus išmokė apie policijos, federalinių agentų ir teisėjų – nesuskaičiuojamos daugybės televizijos laidų herojų – geraširdiškumą, tačiau kiek kartų buvome kviečiami šnipinėti pro rakto skylutę! Taip vadinamų „realybės šou“ padarinys yra tai, jog prieš mūsų akis atsiveriantį bei periodiškai teisiamą, baudžiamą ir atlyginamą skaidrų gyvenimą ėmėme laikyti gerai pažįstama norma.

Bet koks prieštaravimas šiam įžūlumo didėjimui susiduria su jau klasika tapusiu devizu: „Jei neturi ko slėpti, nebijai ir kontrolės“. Žadą atimantis, mentiškas argumentas, ir dar kartą loginio apvertimo pagalba iš diskretumo padarantis nuodėmę, o iš atvirumo – dorybę. Kasdienis gyvenimas vis labiau primena kalėjimą, kuriame iš kiekvieno gimusiojo paimami pirštų atspaudai, kur kasdien praeinama begalė metalo detektorių, kur kiekvienas yra stebimas elektroninių akių, kur nekaltumo prezumpcija užleido vietą kaltės prezumpcijai.

Tai yra dar viena saugumo ideologijos varomų teroro nuotaikų pasekmė. Kai visi jaučiasi nesaugūs, kiekvienas tampa grėsme kitam. Taigi, aukų čia nėra – yra tik kaltieji ir galimai kalti. Jei aš noriu būti apsaugotas nuo kaimyno, o kaimynas – nuo manęs, iš to seka, jog abu esame potencialūs agresoriai ir dėl to laisvė būtų pavojinga mums abiems.

Visi tapome įtariamaisiais dėl to, ką galėtume padaryti pasinaudodami savo laisve. Valstybė šią logiką seka iki pat galo ir prisiima teisę bausti net ir pačias nežalingiausios šio pavojaus formas – įskaitant prevencinės represijos taikymą. Anksčiau bent jau buvo manoma, jog individas turėtų būti baudžiamas tik tada, kai įgyvendina savo nusižengimą. Bet kas galėjo svajoti apie žudymą – negalima buvo tik iš tiesų to padaryti nebaudžiamam (žinoma, nebent turi atitinkamą uniformą). Vakarų demokratinės civilizacijos juk taip mėgo į mūsų galvas kišti tai, kokios jos geresnės už kitas. Visos kitos civilizacijos buvo laikomos įtartinomis, kadangi jos neužtikrino absoliučios minties laisvės. Visa tai tik, žinoma, visada buvo tik propagandiniai melai, tačiau kažkas dėjo pastangas, kad jie atrodytų kaip tiesa. Šiandien represija atsikratė bet kokios apsikvailinimo naštos ir visiems tapo aišku, jog vien svajoti apie nusižengimą, vien nusižengti savo mintimis, pakanka tam, kad prisišauktum geležinį teisinės sistemos kumštį. Reikia pavyzdžio? Reidai, kurių metu periodiškai antrankiai uždedami tiems, kurie parsisiuntė „vaikų pornografijos“. Kad ir koks bjaurus, kritikuotinas ar smerktinas bebūtų toks veiksmas, šie žmonės yra teisiami ne dėl to, kad išnaudojo kokį nors nepilnametį, bet dėl to, kad žiūrėjo jo nuotraukas privačiai, savo pačių namuose. Ar dar toli iki viešo de Sade’o knygų deginimo? Kitas netolimas pavyzdys yra tai, kas nutiko keletui pažinojusiųjų praeitų metų vasario 12-ąją suimtuosius taip vadinamų „naujųjų Raudonųjų brigadų“ byloje. Sustabdyti policijos patrulių kai atlikinėjo siaubingą plakatų kabinimo veiksmą, šie žmonės buvo sulaikyti. Jau vien tai reiškia nemažai, kadangi plakatas gali išreikšti idėją. Tačiau šiuose plakatuose išreikšta idėja nebuvo raginimas ginkluotai kovai, bet „karo prieš terorizmą“ panaikinimas. Ar dar toli iki reidų antimilitaristų ir pacifistų namuose?

Individas, su savo idėjomis, troškimais ir impulsais, yra grėsmė ne tik socialinei tvarkai, bet ir sau pačiam bei visiems kitiems. Iš to kyla vis plintančios pilietinio karo nuotaikos: komendanto valandos, ginkluotų kareivių patruliavimas, patikros punktai. Tarsi būtų paskelbtas karas įsivaizduojamam priešui, kurio iš tiesų nėra, bet kuriuo galėtume būti mes patys. Karas prieš visus ir prieš nieką. Jei kiekvienas yra potencialus nusikaltėlis, o kiekvienas nusikaltėlis yra valstybės priešas, tai karas vedamas prieš patį individą. Tarp priešo ir nusikaltėlio sąvokų yra keletas esminių skirtumų. Nusikaltėlis yra laikomas tos pačios bendruomenės dalimi. Priešas – ne. Priešui nesuteikiamos lengvinančios aplinkybės, dėl jo bausmės negali būti jokių derybų. Niekas nesideda ketinantis jį pakeisti ar integruoti. Priešas yra sunaikinamas. Prieš jį gali būti panaudotos visos priemonės. Karai yra policijos operacijos, o policijos operacijos – karai.

Yra tik vienas būdas išvengti būti palaikytam vidiniu priešu, kurį reikia sunaikinti: gerbti įstatymą. Tačiau maldos šiam naujųjų laikų stabui neišgelbės nuo tykančių pavojų, nebent nuo dieviškojo įtūžio. Bet tikriems ateistams šioje vietoje kyla gąsdinanti abejonė: kodėl įstatymą turėtume laikyti pačiu gėriu? Nacių laikotarpiu žydų persekiojimas buvo teisėtas dalykas. Mirties bausmė, kankinimas kaip informacijos išgavimo priemonė, branduolinių galvučių gamyba – visi šie dalykai yra teisėti daugybėje šalių. Veiksmo teisėtumas nurodo tik tai, jog šis veiksmas atitinka įstatymo numatytas normas, t.y. jas parašiusio valdančiojo luomo interesus. Jis nepasako nieko apie veiksmo vertę, prasmę ar padarinius. Teisėtumo kultūra veda tik prie paklusnaus neišmanymo, kurį net dvasininkai prieš daugybę metų liovėsi laikyti dorybe (nors jis išliko saldžiausiu sapnu šio pasaulio tironams).

Ir tai dar nėra blogiausia. Tam, kad užčiuptume prarają, link kurios mus veda teisėtumo garbinimas, pakanka užduoti paprastą klausimą: kodėl neatliekame tokių veiksmų kaip, pavyzdžiui, išprievartavimas? Ar atmetame jį dėl to, jog jis mums yra šlykštus, nes jis yra priešingas mūsų idėjoms bei jausmams, ar viso labo dėl to, jog įstatyme yra jį draudžiantis ir baudžiantis straipsnis? Pirmuoju atveju mus motyvuoja etika. Antruoju – tik įstatymas. Teigti, jog individai turėtų vadovautis valstybės įstatymais o ne savo pačių etika, reiškia teigti, jog pats individas negali nuspręsti, kas yra gerai ir kas yra blogai. Po laisvos valios kapituliacijos autoriteto valios priešakyje, baudžiamasis kodeksas tampa sąžinės nebeturinčio pasaulio sąžine. Tai yra pasaulis, kuriame žmogus laikomas kvailu, atbukusiais jausmais, nejautriu svetimo kančiai – laukiniu žvėrimi, kurį reikėtų įkalinti, kontroliuoti, represuoti. Tai yra kaina, kurią mokame neleisdami etikai sukilti prieš įstatymą.

Visuomenė, kuri savo narius laiko priešais ir paskiria valdžią represuoti jų mintis bei veiksmus, visuomenė, taip skubanti paaukoti paskutinę laisvę už trupinėlį saugumo, visuomenė, tapatinanti Gėrį su paklusnumu įstatymui ir Blogį su nusižengimu jam – tokia visuomenė eina tik totalitarizmo link. Kaip kitaip galėtume pavadinti probacijos režimu valdomą visuomenę, kuri valstybei suteikia visus ginklus ir visas policines priemones susitvarkyti su paskutinėmis žmogaus gyvenimo detalėmis? Kaip teigė Hannah Arendt, net ir demokratija gali būti totalitaristinė. Totalitaristinė valstybė yra ta, kuri pilietine pareiga laiko ne tik gerbti įstatymą, bet ir mąstyti taip, kaip jo numatyta. Paprastai tariant, 2001-aisiais Genujoje bankų langus daužę maištininkai nebuvo vieninteliai ten buvę nusikaltėliai; nusikaltėliai buvo ir tie, kurie „fiziškai dalyvavo“ jų nesustabdydami arba nepasmerkdami jų veiksmų. Ši socialinė santvarka neapsiboja jai priešiškų žmonių represavimu. Jai rūpi ir abejingumas: ją mylėti yra pareiga, o kurie nesugeba to daryti turi būti nubausti.

Deja, mūsų galvose yra kažkas, kas neleidžia sutapatinti šiuolaikinio pasaulio totalitarizmo su tuo, kas įvyko dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje. Tarsi praeities įvykių sunkumas pateisintų sąlyginį dabarties lengvumą. Tarsi Aušvicą supusi spygliuota tvora buvo kažkuo kitokia nei ta, kuri supa nūdienos koncentracijos stovyklas, nuo Guantanamo iki Laikino sulaikymo centrų. Tačiau kiekvienas, kuris neatsitraukia nuo kritikos tik dėl to, kad neranda dujų kamerų, kiekvienas, kuris režimo žiaurumo matu nelaiko konkretaus pasibjaurėtino jo aspekto, apčiuops svarbius panašumus tarp šių dviejų epochų. Pakanka apsidairyti aplink tam, kad pastebėtume tą patį blogio banalumą, tą patį individo susvetimėjimą, tą patį sąvasties praradimą per teroro ir ideologijos kombinaciją. Šiandien nuo vakarų iki rytų viešpatauja tas pats gyvenimo modelis, kuriuo neabejoja beveik niekas. Jo rūpestis yra prasiskverbti visur kur tik įmanoma. Kol kapitalizmas turėjo priešą, jis turėjo ir atpirkimo ožį, kuriam galėjo sukrauti visą atsakomybę (lygiai tą patį darė ir kita pusė). Bet ką galėtume apkaltinti šiandien, kai stovime ant bedugnės krašto?

Pagaliau visiems įperkamas pasaulis – plačiai besidriekiantis ir į plastiką įvyniotomis prekėmis vemiantis prekybos centras – neatnešė daugiau laimės, taikos ar lygybės. Priešu dabar tapo kiekvienas, kuris jam prieštarauja, t.y. potencialiai bet kas. Saugumo ideologija žengia žingsnį į priekį. Ji nelaukia įtūžio protrūkio. Dėl dabartinės socialinės santvarkos teroro ji kaltina individo laisvę ir taip iš kiekvieno padaro priešą – vieni kitiems imame atrodyti įtartini, užsidarome savo baimėse, skatiname konfliktą tarp vargšų tam, kad nugęsintume socialinį karą. Šiai jėgai nugęsinti reikia policijos ir teisinių priemonių. Šia prasme tai, ką daugybė žmonių laiko polinkiu į saugumą, galėtų būti pavadinta milžiniška, prevencine, prieš potencialų sukilimą nukreipta operacija.

Machete (Italija)

Vienos kovos apybraiža: prieš uždarą sulaikymo centrą Steenokkerzeele

Čia pateikiama kovos prieš sulaikymo centrą Steenokkerzeele panorama nėra nei pilnai išsemianti viską kas tuo metu įvyko, nei neutraliai objektyvi. Mūsų tikslas yra pateikti rėmą, į kurį kiekvienas atskirai galėtų atremti savo kritiką, teorinius pasvarstymus ir metodinius patobulinimus specifinėje kovoje. Apibendrinanti panorama neišvengiamai reiškia ir tam tikrą schematizaciją, kuri niekada iki galo neatitinka tikrovės, ir dar mažiau atitinka intensyvumą, kuriuo gyvena, mąsto, jaučia ir veikia tie, kurie yra šios tikrovės dalyviai.

Autonominio projekto specifinėje kovoje pasirinkimas

2009-ųjų vasarą kilo pirmosios diskusijos apie galimybes pradėti specifinę kovą prieš naujo uždaro sulaikymo centro statybas Steenokkerzeele. Viena vertus šis pasirinkimas kilo iš konkrečios socialinių bei ekonominių sąlygų analizės, ir tam tikra prasme pratęsė kovą už imigracijos įteisinimą (nors tinkamiau būtų sakyti jog jis buvo skirtas kompensuoti šios kovos mirtį), kita vertus – stiprią pagrindo dalį sudarė patirtys, sukauptos stengiantis gatvėse palaikyti agresyvų solidarumą su daugybe sukilimų ir maištų, kurie daugybę metų vyko kalėjimuose bei uždaruose centruose. Šis pasirinkimas leido išvystyti autonominės kovos projektą – kitaip tariant, kovą, kuri nėra varoma išorinių veiksnių, kuri yra pakankamai stipri kad neatsiliktų nuo naujausių įvykių, kuri pati pasirenka sau tinkamas priemones ir sau tinkamą ritmą. Autonomijos pasirinkimas taip pat leido sutikti kitų žmonių, kurie norėjo kovoti radikaliu pagrindu, kurie norėjo sukilti ir nesusitepti nei politika, nei atstovavimu, nei laukimu ar grynai kiekybine logika.

Kvietimas į kovą buvo pradėtas cirkuliuoti tarp skirtingų žmonių įvairiuose miestuose. Vėliau jis sudarė bazę tam tikrai neformaliai erdvei tarp atskirų individų ir grupių iš visų Belgijos kampų – erdvei diskusijoms, kur buvo galima gilinti kovos perspektyvas tuo pačiu nesuformuojant vienos didelės grupuotės, kurioje sprendimai būtų priimami už visus ir visi turėtų su jais sutikti.

Nutraukti tylą

2009-ųjų rugsėjį buvo žengti pirmieji žingsniai platinant informaciją apie naują uždarą sulaikymo centrą. Tikslas buvo nutraukti tylą (santykinai stiprią, lyginant su kitais atvejais) apie šį valstybės projektą. Daugybė žmonių ėmėsi platinti tekstus gatvėse, metro, stotyse, įvairiuose „problematiškuose“ rajonuose (daugiausiai Briuselyje, tačiau ne tik). Plakatai buvo spausdinami ne tik tam, kad būtų nutraukta tyla ir žmonės susipažintų su problema, bet ir su tikslu paaiškinti, kodėl ėmėmės kovoti prieš šio naujo centro statymą, o taip pat ir tam, kad šią konkrečią kovą susietume su bendresne išnaudojimo ir engimo pasaulio kritika. Ši agitacija buvo nukreipta į tuos, kurie norėjo kovoti neapsiribodami konkrečiomis kategorijomis (pvz. sans-papiers, dokumentų neturinčių imigrantų kovos ribose). Nuo pat pradžių buvo priimtas bendras sprendimas nebendradarbiauti su jokia politine jėga – sprendimas, kuriuo niekada nebuvo suabejota iš vidaus, ir kuris buvo nukreiptas į tuos, kurie norėjo kovoti bei sukilti tiesioginiu, saviorganizaciniu ir antiinstituciniu pagrindu.

Buvo įvykdyta keletas kuklių sabotažo veiksmų, kurie naujo uždaro centro klausimą kiek ryžtingiau iškėlė į kasdienės rutinos paviršių. Pavyzdžiui, buvo sugadinta daugybė STIB (Briuselio transporto tiekėjų) bilietų pardavimo automatų, užpultas centrinis De Lijn (tarpmiestinių Belgijos autobusų tinklo) ofisas Levene, padegti bankomatai Gande ir trumpam pasisvečiuota pačioje sulaikymo centro Steenokkerzeel statybų aikštelėje. Greta to, 2009-ųjų spalį kelios dešimtys kaukėtų žmonių vidury dienos įsiveržė į Besix, principinio uždaro centro statytojo ofisą, ir nusiaubė jo vidų. Ši ataka susilaukė daugybės atgarsių žiniasklaidoje, kuri nuo tos akimirkos buvo priversta pripažinti radikalių naujo sulaikymo centro priešininkų egzistavimą – nepaisant to, kad paprastai apie įvairias kovas, tokias kaip sant-papiers vykdomi pastatų užėmimai arba maištai sulaikymo centruose, ji yra įpratus kalbėti išskirtinai užjaučiančiu tonu. Trumpai tariant, tonas buvo duotas…

Priešo išskyrimas ir sklidinas puolimas

Bendrai tariant, kad ir kiek įdomus ar neįdomus bebūtų šis aspektas, galėtume sakyti, jog gatvėse buvo susilaukta nemažai „simpatijos“ tokiai radikaliai kovai. Bendražygiai neatsimušė į abejingumo sieną, kad ir kaip lengvai tai galėjo įvykti. Be to, kritikuoto valdžios aspekto „specifiškumas“ (uždaras sulaikymo centras ir deportacijos mašina) buvo greitai peržengtas ir susietas su bendra kalėjimo ir įkalinimo kritika, taip pat ir su bendro pobūdžio išnaudojimo bei valstybės kritika, ir t.t. Kovos metu atsirado daugybė tekstų ir vienas būtent jai skirtas leidinys – šios pastangos ženkliai pagelbėjo susiejant visus išvardintus kritinius taškus su anarchistinėmis bei antiautoritarinėmis idėjomis, o taip pat ir su kitais dominavimo aspektais.

Tačiau reikėjo ne tik idėjų, perspektyvų ir analizės, bet ir konkrečių paskatinimų pulti priešą, t.y. aiškių pasiūlymų tiesioginiam veiksmui. Reikėjo apgalvoti, kaip konkrečiai užkirsti kelią naujo uždaro sulaikymo centro statyboms, kaip pulti deportacijos mašiną destruktyvioje perspektyvoje (priešingai nei reformistinėje, situacijos pagerinimo, prisitaikymo ir t.t. vizijoje). Vienas iš visos kovos metu vyravusių ir daug jėgos judėjimui suteikusių pasiūlymų buvo sklidino puolimo idėja. Kalba ėjo apie kuklias, paprastas ir sklidinas atakas prieš didelę pabaisą. Bet reikėjo šią pabaisą identifikuoti ir įvardinti jos čiuptuvus, žarnas, išmatas ir smegenis – be kita ko esančius prieš pat kiekvieno nosį. Centro statymas buvo išskaidytas dalimis: buvo išskirti už planavimą atsakingi architektai, statybomis užsiimančios įmonės, taip pat bendradarbiaujančios institucijos bei tiekėjai. Tas pats buvo padaryta su deportacijos mašina: buvo išaiškintos ją varančios įmonės, organizacijos, viešosios tarnybos; buvo atrastos jungtys tarp deportacijos ir kitų dominavimo represijos aspektų, tokių kaip policijos struktūros, represinės institucijos, kalėjimai, mokyklos, psichiatrinės klinikos, darbas ir t.t. „Imigracijos valdymas“ užpultas būti negali, tačiau pažeidžiamos yra konkrečios jo inkarnacijos, t.y. jį įgalinančios struktūros ir asmenys.

Nemažai šių aspektų – tiek struktūrų, tiek asmenų – kovos eigoje buvo užpulti pasitelkiant įvairiausias priemones, tačiau visada išlaikant tiesioginio veiksmo, autonomijos ir netarpininkavimo perspektyvą. Jei pasitikėtume Belgijos senato ataskaitomis [1], vien nuo 2009-ųjų vasaros iki tų pačių metų gruodžio buvo įvykdyta daugiau nei šimtas išpuolių prieš skirtingas su įkalinimo sistema susijusias institucijas, įmones, organizacijas bei struktūras. Veiksmų spektras driekiasi nuo apmėtymo dažais iki sabotažo, vandalizmo ir padegimų. Kai kurios iš šių atakų buvo paskelbtos ir prisiimtos per „judėjimo“ kanalus, tačiau dauguma išliko anonimiškomis. Nors „viešas žinojimas“ apie tam tikrus išpuolius ir gali pasiteisinti suteikdamas tam tikrų idėjų, entuziazmo ir drąsos kitiems maištininkams, neabejotina, jog tik išlikdamas anonimišku veiksmas iš tiesų priklauso visiems. Specifinė kova iš tiesų gali būti pradėta mažame bendražygių rate, tačiau tikrasis ketinimas insurekcinėje perspektyvoje niekada neturėtų šio kuklaus branduolio paversti kokiu nors „ginkluotu elitu“. Tikslas yra sukurti sąlygas sklidinam priešiškumui ir konflikto suintensyvinimui – o visa tai neturi jokio poreikio politikai.

Tie, kurie mano, jog socialinis konfliktas gali būti redukuotas iki konkrečių atakų kiekio (atakų, apie kurias bet kokiu atveju dažniausiai nėra pranešama, o kai pranešama, tai visada neutralizuotu pavidalu, nes žiniasklaida, žurnalistai ir kiti valdžios šulai niekada nesiekia paskatinti blogų ketinimų), turi kiekybinę ir politinę perspektyvą. Nėra jokios subversyvinę praktiką ir įtampą pamatuojančios statistikos. Visa tai nereiškia, jog specifinė kova prieš uždarą sulaikymo centrą apsiriboja keletu bendražygių. Priešingai, galime teigti, jog ši kova ženkliai prisidėjo prie sklidino priešiškumo suintensyvinimo tiek savo pačios lauke, tiek ir už jo ribų.

Situacijų kryžkelė

2009-ųjų spalį Briuselyje įvyko iš anksto paskelbta demonstracija prieš naują uždarą sulaikymo centrą. Prieš demonstraciją Anderlechto komunoje, netoli Briuselio, išplito riaušės: nemaža grupė žmonių padegė policijos komisariatą po to, kai pasklido naujienos apie tame pačiame regione įvykdytus Fore kalėjimo kalinių kankinimus prižiūrėtojų streiko metu (kai kontrolę perėmė policija). Kitur Belgijoje, pvz. Andene, kalėjimuose paplito maištai. Šiame klimate įtampa kai kuriuose Briuselio rajonuose tapo nebevaldoma, o kova prieš naują uždarą centrą įgavo „neregėtą pagreitį“.

Dar vienas dalykas: nuo pat pradžių buvo aišku, jog nėra jokios priežasties „laukti“. Tai reiškia, jog kai esama protiškai ir praktiškai pasiruošus staigiam socialinio konflikto suintensyvėjimui, pavyzdžiui bemėginant apsibrėžti konkretų projektą, galima nesunkiai įeiti į dialogą su tuo, kas vyksta aplink. Tiesa, jog socialinis konfliktas banguoja nuo didelio iki beveik nesamo intensyvumo, tačiau, galų gale, nesuskaičiuojama daugybė jo formų išlieka visada. Nėra reikalo spręsti dar vieną vištos ir kiaušinio tipo problemą, tačiau kova prieš uždaro Steenokkerzeel centro statymą leidosi į dialogą su platesniu socialiniu konfliktu ir todėl atrado savo vietą jame. Ji ne tik pateikė konkrečių pasiūlymų maištui bei paskatino tiesioginį puolimą prieš valdžią, bet tuo pačiu padėjo sklisti anarchistinėms ir antiautoritarinėms idėjoms šio konflikto viduje. Vos pradėjus kovoti pačiam ir išvysčius konkretų kovos projektą, nebekyla klausimas, ar turėtume save matyti konflikto „viduje“, ar jo „išorėje“. Iš tikrųjų visada esama jo dalimi, viena iš daugybės dalių, su savo paties pasirinktomis praktikomis ir troškimais, galinčiais paveikti, užkrėsti ar išprovokuoti likusią konfliktualumo dalį.

2009-ųjų pabaigoje Briuselyje įvykusiuose susitikimuose gimė tam tikra antiautoritarinė koordinacija, leidusi kiek giliau pažvelgti į keletą esminių diskusijų apie besikuriančią kovą. Matomumas Briuselio rajonuose, mėginimai susieti kovą prieš Steenokkerzeel uždarą centrą su kitais maištais ir konfliktais, antiautoritarinės kovos „susitikimas“ su ištisu socialiniu konfliktu… štai kokie klausimai buvo įtraukti į dienotvarkę.

Tolyn

Kokie pasiūlymai, koks projektualumas galėjo būti išvystytas tokiomis palankiomis sąlygomis? Kaip gilinti idėjas bei analizę? Tai buvo klausimai, į kuriuos niekas nerado jokio lengvo atsakymo. Kaip jau minėjome, vienas iš konkrečių pasiūlymų buvo sklidinas puolimas. Bet ar to pakanka?

Be „įprastų“ propagandos formų, tokių kaip tekstų platinimas, plakatų klijavimas, grafiti ir parodos gatvėje, imtasi eksperimentuoti ir su naujais metodais. Buvo suorganizuota keletas „baladžių“ – tai buvo mažos demonstracijos, kuriomis nebuvo siekiama prišaukti didelį kiekį dalyvių, bet norėta šiek tiek sutrikdyti kasdienę rutiną, padalinti propagandos bei paskleisti idėjų, ir pateikti konkrečių pasiūlymų apie tai, kaip galėtų būti užpultas priešas. Be to, šios demonstracijos visada galėjo atverti galimybę „spontaniškam sudalyvavimui“. Kiti anonimiški veiksmai buvo atlikti tam, kad kova pasistūmėtų į priekį. Pavyzdžiui, keletą dienų prieš Kalėdas, Steenokkerzeel apylinkėse iš betliejaus buvo išlaisvintas mažylis Jėzus ir pareikalauta visų kalėjimų uždarymo. Taip pat, Briuselyje keletas nežinomų asmenų sutrikdė vidurdienio pietus Sodexo [2] valdomoje Briuselio universiteto valgykloje – dalį maisto atimdami, o likusį paversdami tokiu pat nevirškinamu kaip jų kuriamos deportacijos stovyklos.

Buvo pradėtos diskusijos apie mėginimus pasiekti ir kitus kovoti norinčius žmones, o taip pat suteikti tvirtesnį pagrindą ir tęstinumą puolimui bei saviorganizacijai kovoje prieš naują uždarą centrą. Konkrečiau, buvo kalbama apie smulkias organizacines struktūras arba erdves Briuselio rajonuose, kurios atliktų tam tikrų atramos taškų ir susitikimo vietų funkcijas. Tokiais atramos taškais galėtų tapti, pavyzdžiui, kovingas tuščio pastato užėmimas – užėmimas, kurio tikslas nėra kuo ilgiau išlaikyti erdvę, bet laikinai sukurti radikalaus susitikimo tašką. Taip pat buvo aptarta galimybė įkurti saviorganizuotus ir į puolimą orientuotus rajono komitetus. Bet, deja, visa tai pasiliko „apsvarstymų“ stadijoje…

Tarp dalykų kurie buvo įgyvendinti svarbi buvo asamblėja, leidusi įsibėgėti pastovumą turinčiai kovai ir suteikusi erdvę diskusijoms, prieinamoms visiems norintiems kovoti. Ši asamblėja suteikė nemažai progų giliau apmąstyti keletą klausimų. Ji be jokios abejonės leido susitikti žmonėms už tam tikrų antiautoritarinių grupelių ribų (arba mažų mažiausiai ji leido susitikti kitoms antiautoritarinėms grupėms). Tačiau ji nebuvo pats tinkamiausias ir sėkmingiausias atsakas į pamirštus klausimus. Vietoj kovos decentralizavimo į mažas autonomines grupes ir vietoj saviorganizuotų bei nuo esamų socialinių konfliktų atsispiriančių kovos struktūrų, ši asamblėja dažniausiai atliko sklidinos kovos recentralizavimo vieno susitikimo metu ir vienoje vietoje vaidmenį. Vietoj to kad autonominės ir skirtingos iniciatyvos pačios nuspalvintų kovos dinamikos mozaiką, asamblėja vienaip ar kitaip primetė savo ritmą visai likusiai kovai.

Kokybinio šuolio paieškos

2010-ųjų pavasario gale buvo imtasi sudėtingiausių klausimų. Kaip tęsti kovą? Kaip nuo viso atlikto darbo, nuo sklidino priešiškumo, pereiti prie protrūkio (šia prasme ir su geriausiais ketinimas galėtume jį pavadinti insurekciniu) egzistuojančiuose socialiniuose santykiuose, t.y. prie bendros priešiškumo ir puolimo akimirkos? Buvo atverta daugybė naujų kelių, tačiau daugybė galimybių nebuvo ištirtos, o kitos pasirodė tiesiog per daug „ambicingos“ (arba mažų mažiausiai neįgyvendinamos be tvirtesnio pagrindo). Svarstymai apie ambicingesnio puolimo projekto galimybę ir dar kartą parodė, jog sąjunginės grupuotės ir neformali koordinacija tarp jų sudaro patį kovos pagrindą. Kiti įrankiai, tokie kaip asamblėjos, pasirodė per daug riboti. Galiausiai derėtų paminėti ir pirmiausius nugesimo bei nuovargio ženklus, o taip pat ir tam tikra „išgąstį“ dėl galimų pasekmių, galiausiai vienaip ar kitaip paveikusių šią kovą. Nugęsimo bei nuovargio priežastimi galbūt galėtume laikyti laike neapibrėžtą šios kovos projektualumą, nors tuo pačiu dėl šių dalykų kalti galėjo būti ir kiti veiksniai, tokie kaip ryžto bei nusiteikimo trūkumas.

Kad ir kaip bebūtų, tokio kokybinio šuolio pradžia daugelio manymu turėjo būti kovinga demonstracija Briuselyje, kuri 2010-ųjų spalio 1 turėjo įvykti tuose rajonuose, kuriuose buvo įdėta daugiausiai pastangų. Kalba ėjo ne apie dar vieną gerai pažįstamą demonstraciją, bet apie skirtingų maištų persipynimą ir potencialų įprastų demonstracijos ribų peržengimą. Tai turėjo būti ta garsioji žiežirba konfliktui. Besiruošiant šiai demonstracijai buvo atlikta daugybė darbų tiek organizacijos, tiek propagandos dalinimo lygmenyse. Neperdėdami galėtume sakyti, jog spalio pirmosios data Briuselyje figūravo visur (o kiek mažiau ir kituose Belgijos miestuose). Demonstracijos dieną Briuselis buvo pilnai militarizuotas. Kovai ruošėsi milžiniškas kiekis policininkų. Briuselio viduje esantys kalėjimai buvo apsupti raitelių, vandens patrankų ir svarbiausių antiriaušinių pejėgų dalinių, kadangi buvo baiminamasi tiek dėl atakų iš išorės, tiek dėl galimų maištų viduje. Uždaryta buvo nemažai metro stočių. Anderlechte kaukėti mentai patruliavo su ginklais rankose. Tvarkos sergėtojai buvo pasiruošę blogiausiam. Tačiau tikroji demonstracijos nesėkmės priežastis nebuvo vien tik mižiniškas represinis aparatas (galų gale, toks atsakas buvo numatytas ir apgalvotas). Buvo įmanoma pradėti šią demonstraciją. Kova būtų buvusi sunki ir atkakl, tačiau ji galėjo suteikti parako ugniai. Tam, kad demonstracija būtų pradėta, reikėjo būtent tokio nusiteikimo. Tačiau ji niekada neprasidėjo, aplink susitikimo vietą buvo suimta apie du šimtus žmonių, o dešimtys žmonių kamerose išgyveno sistemingą ir teroristinį brutalumą. Tos pačios dienos vakare keletas dešimčių žmonių užpuolė Briuselio policijos komisariatą – buvo išmušti langai, apgadinti policijos ir privatūs policijos pareigūnų automobiliai, du pareigūnai buvo sužeisti. Už tai komisariato apylinkėse buvo suimti keturi bičiuliai, kurie praleido mėnesį už grotų. Po vienos savaitės policijos profsąjunga Briuselio centre surengė demonstraciją, kurioje pasmerkė šį išpuolį.

Pagirios po spalio pirmosios nesėkmės buvo sunkios, nors pati kova dar net neketino galutinai užgesti. Įvyko daugybė puolimo veiksmų, tokių kaip  saugumo parodos padegimas Lieže, padegimai prieš Besix ir prieš Bontinck architektų biurą Gande, taip pat molotovo kokteiliai prieš Federalinės policijos biurą Briuselyje. Pažymėtina ir tai, kad vos po spalio pirmosios daugybėje kalėjimų prasidėjo maištai, o lapkričio pradžioje Anderlechte įvyko nauja „blitz“ demonstracija.

Kaip užsibaigia kova? Kas gali pasakyti, jog ji sulaukė galo? Kad ir kaip bebūtų, galėtume drąsiai sakyti, jog ši specifinė kova prieš naujo uždaro centro statymą po spalio pirmosios taip ir neatsigavo, ir nesugebėjo atrasti naujų kelių savo tęstinumui. Kaip ir neretai nutinka tokiomis akimirkomis, tai buvo kiekvieno ryžto ir kovingumo patikrinimas. Iškilo nemažai diskusijų, kuriose po „nesėkmės“ išgyvenimo staiga buvo suabejota viso kovos projekto prasme, o jos dalyviai imti laikyti šio beprasmiškumo kaltininkais. Tie, kurie nepalieka erdvės kritikai ir pastoviai nepatikrina savo pačių veiklos bei perspektyvos pulso, neišvengiamai atsimuša į akligatvį. Tačiau jei patys tarsi šiukšles išmesime savo pačių potyrius, kad ir kokios būtų to priežastys; jei galiausiai nenustosime siekti aiškiai pamatuojamų, kiekybinių rezultatų; jei atsitrauksime nuo kiekvienos tam tikro projekto reikalaujančios kovos, tai mūsų kritika – kritika, skirta išgryninti, gilinti, pataisyti savo perspektyvą bei geriau smogti priešui, ir dėl to reikalaujanti tam tikro atstumo nuo to kas yra kritikuojama – gali nusiristi iki paprasčiausio trūkčiojimo pečiais, kuris atsitraukia nuo dalykų prie jų net nepriartėjęs. Kaip ir visada, išvadas padaryti tenka kiekvienam atskirai.

Galų gale naujas uždaras centras buvo pastatytas tiktai 2012-ųjų pradžioje. Statybos vėlavo daugiau nei pusantrų metų – tarp kitų priežasčių, pasak Atvykėlių reikalų biuro, prie to prisidėjo ir „piliečių veiksmai“. Atidarymo dienai surengta organizacija Steenokkerzeel pavertė militarizuota zona. Praėjus keletui valandų po jos, kelios dešimtys užsimaskavusių žmonių vidury saulėto sekmadienio užpuolė Atvykėlių reikalų biurą Briuselyje.

Iš žurnalo Salto (Briuselis): prancūzų ir olandų k.

[1] Po debatų Senate ir Parlamente, valstybė (su policijos ir saugumo pajėgomis) tapo budresnė. Pavyzdžiui, buvo pritaikyta „Early Warning“ sistema, kuri „jautrias“ įmones turėjo perspėti apie galimas grėsmes ir leido nesunkiai pranešti apie „įtartinus veiksmus“. Valstybinis Grėsmių analizės organas, kurio informacija nuolat talkina tvarkos sergėtojams, „anarchizmą“ ėmė laikyti svarbiausia vidine grėsme. Valstybės saugumas pasitelkė keleto savo draugų žurnalistų nutiestus kanalus tam, kad paviešintų „atgarsio susilaukusią“ ir „demaskuojančią“ informaciją apie Belgijos anarchistų judėjimą. Galiausiai, aplink daugybę struktūrų, tokių kaip uždari ir atviri sulaikymo centrai, buvo įdiegtas „pastovaus stebėjimo“ aparatas, jų darbuotojai apmokyti naujiems darbams, keletui aukšto rango pareigūnų buvo paskirta asmeninė sargyba. Visa tai buvo daroma tam, kad būtų išvenga reidų ir atakų.

[2] Sodexo yra Prancūzijoje įkurta įmonė, teikianti bendro pobūdžio paslaugas, o taip pat besirūpinanti kalėjimų Didžiojoje Britanijoje (5), Prancūzijoje (34), Olandijoje (54), Čilėje (5), Italijoje (17), Katalonijoje (5) ir Australijoje (1) planavimu, statymu ir valdymu.

Aš nesu Charlie ir galit eit velniop

Šių metų sausio septintąją, kaip visi gerai žinome, Paryžiuje buvo įvykdytos dvylikos žmonių žudynės. Daugelį sukrėtęs įvykis buvo įvykdytas keleto su Al-Qaeda susijusių asmenų kaip atsakas į žurnale Charlie Hebdo išspausdintas Mahometo karikatūras. Užjaučiantys paryžiečiai, o vėliau ir visas žiniasklaidos užburtas pasaulis perėmė frazę „Je suis Charlie“ („Aš esu Charlie“) kaip solidarumo su aukomis išraišką. Tačiau ši žiniasklaidos operacija, prie kurios tuojau pat prisijungė dėl reitingų besigrumiantys politikai ir už pačios Al-Qaeda egzistavimą atsakingos pasaulio viršūnės, dvylika mirčių vos per kelias valandas pavertė groteskišku politiniu lošimu. Tą pačią dieną keletas Paryžiaus anarchistų sukūrė šį tekstą, kuriame dalinamasi mintimis apie šio įvykio ir reakcijos į jį keliamus klausimus.

Šįryt paryžiečiai, o kartu su jais ir visas likęs pasaulis, prabudo makabriškuose parako dūmuose. Satyrinio žurnalo Charlie Hebdo biure, kasdienio susitikimo metu keletas religinių fanatikų – kurie toli gražu nebuvo nei pirmi, nei paskutiniai – atvėrė ugnį į susirinkusius žmones. Dvylika mirusiųjų ir dar daugiau sužeistų, kurių daugumą sudarė visiems gerai žinomi ir žiniasklaidoje dažnai pasirodydavę žurnalistai bei karikatūristai, o taip pat ir du mentai, kurie – skirtingai nei kiti – už tai kad yra taikiniai gauna atlyginimą. Išskyrus keletą karo vilkų, dauguma žmonių į tai pirmiausiai reagavo užjausdami šio žiauraus išpuolio aukas. Šis įvykis, kruviniausias Prancūzijoje nuo fašistinio išpuolio traukinyje Strasburas-Paryžius 1961-ųjų birželio 18-ąją Alžyro karo metu, ir ryžtas bei šaltakraujiškumas, su kuriuo jo vykdytojai atliko žudynes, iššaukia dar nepamirštą terorą. Tuo pačiu tai yra religijos niekingumo teroras, kuris šiandien labiau nei bet kada ženklią dalį pasaulio gyventojų vedžioja už nosies ir neleidžia patiems apmąstyti juos supantį pasaulį. Mums, anarchistams ir revoliucionieriams, prie viso to prisideda ir vis dar sėkmingai terorizuojanti nacionalinė vienybė. Tai yra vienybė, kuri iššaukiama kaskart, kai valstybėms prireikia proletarų patrankų mėsos. Nes pasiaukojimo nuolat prašoma iš tų pačių žmonių. Pasiaukojimo už didingiausius interesus, kurie niekada nepriklauso mums patiems – už tautos, „taikos“ arba respublikos interesus – kai tuo tarpu atsakingieji ir toliau šveičia paauksuotus savo rūmų turėklus.

To paties iš mūsų prašė dar prieš šimtą metų, kai 1914-aisiais vienytis turėjome prieš vokiečius. Prieš keletą metų to paties reikėjo „Merah istorijos“ [*] metu. Bosai ir darbininkai, kaliniai ir jų prižiūrėtojai, mentai ir „nusikaltėliai“, turtingi ir vargšai – visi susikibę rankomis prisideda prie visuotinio gedulo. Šiandien nebeegzistuoja klasės, žmonių nebeskiria sienos, nebestovi barikados – tačiau tūkstančiai žmonių išeina į Prancūzijos (ir kitų šalių) gatves. Ir kam nuo to geriau? Tikrai ne tūkstančiams tų, kurie palikti pūti Paryžiaus ir kitų miestų gatvėse. Akimirksniu valstybės terorizmas, respublikos ir demokratijos terorizmas, pinigų terorizmas spaudžia krokodilo ašaras ir rodosi esantys siaubingai malonūs – džihadistai jiems duoda progą atstatyti ištisos visatos pusiausvyrą, kuriai trūksta tik gero karininko, kuris atstotų šio organizmo galvą. Bet šiandien kalbama ne apie Elzaso ir Lotaringijos susigrąžinimą, šiandien pirmoj vietoj yra „apginti pasaulietines vertybes ir saviraiškos laisvę“. Kitaip tariant, vieną didelę šūdų krūvą mums, kurie siekia sunaikinti visas religijas ir norėtų užčiaupti visus, kurie dėvi kaklaraištį, sutaną ar kokią kitą didikų simboliką ar uniformą.

Visi prie to prisideda verksmingais komentarais – kiekviena partija, kiekviena organizacija iš visų įmanomų kampų įskaitant libertarus [1] mums atriaugėja tas pačias kalbas apie patį „sugyvenimą“ užpuolusius „barbarus“.

Bet kas iš tiesų yra barbaras?

Sustokime trumpam prie šio žodžio. Kilęs iš graikiško barbaros („svetimtautis“), šis žodis senovės Graikijoje buvo vartojamas kalbant apie visus tuos, kurie pateko už jos civilizacijos ribų, t.y. kalbant apie tuos, kurie nekalbėjo graikiškai ir netikėjo į graikų dievus. Taigi, barbaras yra kitas, tas, kuris nevalgo tos pačios sriubos – arba bent jau nevalgo prie to paties stalo. Montaigne teigė, jog „barbaru vadiname tą, kuris nėra mums naudingas“. Kaip jau ne kartą minėjome, mes patys nematome jokių barbarų – mes matome tik individus, gyvenančius šios niūrios civilizacijos viduje. Nežinome nieko, kas būtų jos išorėje; tiesa, mes pažįstame išstumtuosius, tačiau niekas negalėtų būti labiau viduje nei jie.

Šiandienos „barbarai“ nė iš tolo nėra svetimi šiai civilizacijai – kad ir kaip tokia mintis guostų jos sergėtojus. Visai kaip kadaise pagarsėjusi „barbarų gauja“, jie yra gryni šios civilizacijos produktai. Jie puikiai išmano jos kodus, jie naudojasi jos įrankiais, ir yra labai panašūs į tuos, kurie juos keikia. Nes nėra didelio skirtumo, ar žudikai dėvi žalią, ar juodą uniformą, ar jie šaukia „šlovė demokratijai“, ar „Dievas didingas“, ar neša trispalvę, ar džihadistų vėliavą, ar juos palaiko dauguma, ar ne, ar jų skerdynės yra teisėtos, ar ne, ar esame jų žudomi Apšvietos, ar miglos vardu. Vykdydami savo makabriškus planus, nuo akimirkos kai iš individo atimama bet kokia galimybė save realizuoti taip kaip jis pats tai supranta, jie visi patenka į tą patį planą.

Terorizmas nėra barbarų užsiėmimas. Priešingai, tai yra labai civilizuota praktika – juk ir pati demokratija gimė Teroro įsčiose. Dėl šios priežasties prieš terorą nėra įmanoma kovoti tuo pačiu nekovojant prieš jį gaminančią ir juo besinaudojančią civilizaciją – nuo 1792-ųjų „rugsėjininkų“ iki visa naikinančių kalėjimo bausmių ir Daesh [**] šiandien. Kas yra tie kiaulės su kaklaraiščiais, kurie siunčia savo armijas žudyti Centrinėje Afrikoje, Afganistane ir kitur, ir kurie dabar mus moko pacifizmo kai Paryžiuje buvo nužudyti dvylika žmonių? Tai būtent tie, kurie šiuo metu braunasi į televiziją tam, kad ten išspaustų porą ašarų ir taip laimėtų ar išsaugotų porą balsų savo apgailėtinose apklausose.

Šiandien Charlie mes nesame ne daugiau nei vakar, o kažkieno mirtis mūsų vakarykščių priešų nepaverčia šiandienos draugais – tokius fokusus paliekam hienoms ir maitvanagiams. Mes nesame pripratę lieti ašarų prieš paminklus žurnalistams (net ir tiems, kurie yra tariamai alternatyvūs ar libertarai) ir mentams, nes jau seniai supratome, jog žiniasklaida ir policija yra svarbiausi teroro civilizacijos ginklai, vienoje pusėje gaminantys pritarimą jai, kitoje – represiją ir įkalinimą. Dėl to neketiname kartu su vilkais, ar net su avim, verkti dėl kitų vilkų.

Šie gruobuonys, kurie šiandien mūsų prašo verkti ir kartu šaukti „Aš esu Charlie“, tai tie patys kostiumuočiai, kurie yra tiesiogiai atsakingi auginant tokias grupuotes kaip Al-Qaeda ir Daesh – kurios, nepamirškime, yra senos vakarų demokratijos sąjungininkės, dabar paprasčiausiai nusprendusios pačios užlipti ant geostrateginio podiumo. Tie patys niekšai savo teismuose, komisariatuose ir belangėse kasdien žudo, uždaro, kankina ir atstumia visas tas ir visus tuos, kurie neseka jų botagu ir švietimu nurodytais keliais. Tos pačios civilizuotos būtybės, kurių dėka prie jų pastatytų sienų dvėsia mėginantys pabėgti nuo vargo ir karo, sukeltų arba jų pačių, arba šiandieninių jų priešų salafistų. [***]

Mes neturim jokio noro, kad šie niekšai mus civilizuotų ar užtildytų. Dar mažiau noro turim trintis su jais alkūnėmis. Nes mes norime veikti prieš juos – prieš juos ir prieš visus tuos, kurie prisidengdami begale religinių, politinių, bendruomeninių, tarpklasinių, civilizacinių ar nacionalistinių pretekstų mus laiko tik pėstininkais, kuriuos galima stumdyti ir paaukoti vienoje didelėje ir absurdiškoje šachmatų lentoje. Šiandien, kaip ir vakar, neprošal prisiminti Rudolfo Rockerio žodžius: „tautinės valstybės yra viso labo politinės bažnyčios. Vadinama tautinė savimonė yra ne įgimta, bet išmokta. Tai yra grynai religinė sąvoka – vokiečiu, prancūzu ar italu esama lygiai taip pat kaip esama kataliku, protestantu ar žydu.“

Tačiau nederėtų nuvertinti pavojaus, kurį kelia šie Alacho bepročiai, šie nusižeminimo ir moralinio mazochizmo garbintojai. Ir nors šiomis dienomis mes ir pralaimime jiems pritraukdami žmonių iš visų pusių, šis klausimas privalo būti iškeltas tam, kad išvengtume neaiškumų. Jis turi būti iškeltas tam, kad jo vietos neužimtų tie, kurie norėtų mus dar labiau suskaldyti atsiremdami į liūdnai pagarsėjusią musulmonų dalį ir apkaltindami ištisą grupę žmonių su savo kalbomis apie „civilizacijų sandūrą“, netgi apie pilietinį karą, kurio pasekmių, liečiančių mus visus, jie net nesugeba suprasti.

O ką galėtume pasakyti apie tą valytoją, kurio kūną pervėrė kulkos, kuris buvo šaltakraujiškai nužudytas, nors buvo visiškai niekuo dėtas? Kas rūpinasi juo? Tikriausiai jis neturėjo twitterio paskyros, tikriausiai jis net neturėjo priėjimo prie nūdienos spektaklio, jis neturėjo nei vardo, nei veido, nei bičiulio, kuris dėl jo paverktų televizijoje. Jis nebuvo Charlie. Jis – tik netiesioginė keleto dievo pamišėlių šūvių auka, kaip ir daugybė kitų žmonių kasdien, kaip ir tūkstančiai netiesioginių valstybės aukų visame pasaulyje. Šįvakar savo mintis skiriame jam.

Viena yra aišku – kai rinktis galima tarp choleros ir maro, tarp kokio nors dievo bei jo kariaujančių, nukryžiuotų ar žudančių pranašų, ir tarp kokios nors šūdinos valstybės su savo žudančiais mentais ir kareiviais, iš tiesų nėra jokio pasirinkimo. Dabar ir visada mes atsisakome rinktis iš daugybės vergovės ir paklusnumo formų. Mūsų pasirinkimas gali kilti tik iš mūsų pačių, nes mes renkamės laisvę.

Šiuo beviltišku metu, tariamos „nacionalinės vienybės“, pilietinio karo, fanatikų džihadų ir „tikrų“ valstybių vykdomų karų akivaizdoje, socialinį karą privalome išvesti į pirmą planą – tiek, kad žiežirba įgautų liepsną.

Anarchistai,

2015-ųjų sausio septintoji

Non-Fides

[*] „Merah istorija“ yra vadinama eilė 2012-ųjų kovą Toulouse mieste įvykdytų nužudymų, kurių metu mirė septyni žmonės, iš kurių trys kareiviai. Juos įvykdė islamistas vardu Mohammed Merah, kuris buvo nužudytas Prancūzijos specialiųjų pajėgų.

[**] Daesh yra vadinama organizacija „Islamo valstybė“, kadangi tai yra pirmojo jos pavadinimo trumpinimas.

[***] Salafistai yra musulmonų pakraipa, interpretuojanti Koraną ir Mahometo mokymus pažodžiui. Didžioji dalis teroristų islamistų išpažįsta salafizmą arba susijusį mokymą – vahabizmą. Tačiau ne visi salafistai ir ne visi vahabitai pasisako už prievartos naudojimą.

[1] Pažaiskime žaidimą: iš kur yra šie pasisakymai – iš Anarchistų federacijai priklausančios J.B. Botul grupuotės atsišaukimo, ar iš François Hollande kalbos? „Mūsų bendražygiai iš Charlie Hebdo sunkiai sumokėjo už saviraiškos laisvę. Už tai sumokėjo ir daugybė policininkų. Mes norėtume pagerbti visas šio išpuolio aukas. […] anarchistai gerbia tikėjimo laisvę tik tol, kol ji reiškiama pasaulietinės respublikos rėmuose.“

Kas yra terorizmas?

1898-ųjų gegužės pirmąją karalius Umbertas I, išgirdęs naujienas apie Milane išplitusį visuotinį streiką, paskyrė generolą Bava Beccaris atsakingu numalšinti šį maištą. Kareiviams duoti nurodymai šauti į minią, o pats Bava Beccaris prieš miestą atveria patrankų ugnį. Rezultatas: 80 mirusių ir 450 sužeistų. Didžiuodamasis gerai atlikta pareiga, generolas išsiunčia telegramą į Milaną, kurioje pranešama, jog maištas buvo „numalšintas“. Vyriausybės vadovas markizas Di Rudini uždraudžia daugiau nei šimtą opozicinių leidinių, darbininkų centrų, socialistinių brolijų, abipusės pagalbos bendrijų, o tuo pačiu ir apie 70 vyskupijų bei apie 2500 parapijinių tarybų. Be viso to, uždaromi Romos, Neapolio, Padujos ir Bolonijos universitetai, ir įvykdoma tūkstančiai sulaikymų. Umberto I tuojau pat išsiunčia sveikinimo telegramą Bava Beccaris ir paskiria jam Savojaus kryžiaus ordiną „už didelius pasiekimus institucijų ir civilizacijos labui“. Po dviejų metų, 1900-ųjų liepos 29-ąją, anarchistas vardu Gaetano Bresci nuima karaliaus Umberto I naštą jį nužudydamas Monzoje. Karalius ir anarchistas. Du žudikai, kurių rankos suteptos krauju, to nepaneigsi. Tačiau ar galėtume juos laikyti tokio paties rango žudikais? Aš taip nemanau – ypač jei atsižvelgtume į jų veiksmų motyvus bei padarinius.

Taigi, jei jiedu negali būti vienodai pasmerkti, galime paklausti, kuris iš jų atliko teroristinį aktą? Ar tai buvo karalius, kuris išžudė minią, ar anarchistas, kuris nušovė karalių?

Kelti klausimą, kas yra terorizmas, yra iš esmės nenaudinga, kadangi atsakymas į jį visada bus šališkas. Iš tiesų, kai šis klausimas būna aiškiai suformuluotas, jis visada iššaukia bent keletą stebinančių reakcijų. Atsakymai į jį visada būna skirtingi ir prieštaringi. „Terorizmas yra tų, kurie veikia prieš valstybę, smurtas“, sako vieni; „Terorizmas yra valstybės smurtas“, atsako kiti; „ne ne, terorizmas yra bet koks politinio smurto aktas, nesvarbu, kas jį įvykdo“, patikslina treti. O mes net nepradėjom ginčo, kuris atsiveria vos iškėlus kitus susijusius klausimus: ar terorizmu turėtų būti laikomas tik išskirtinai prieš žmones nukreiptas smurtas, ar veiksmai prieš daiktus taip pat galėtų būti laikomi terorizmu? Ar jis turi būti išskirtinai politinės kilmės, ar iš tiesų svarbi tik jo keliama panika?

Daugybė šiai savokai priskirtų reikšmių man kelia įtarimų. Šiuo atveju matau ką kita nei paprasčiausią nesupratimą, kylantį iš negebėjimo išreikšti tokią realybę, kurios sudėtingumas neišsitenka po ją reprezentuojančiais simboliais. Priešingai, man atrodo, jog terorizmo atveju susiduriame su suinteresuotu neaiškumu, su dirbtinai sukurta interpretacijų reliatyvizacija, kurios tikslas yra ištrinti idėjų prasmę, nukenksminti jų praktinę jėgą, subanalinti kiekvieną klausimą, kuris galėtų iššaukti esminių pasvarstymų šia tema.

Tačiau juk dešimties raidžių žodis apie kurį kalbame privalo turėti savo kilmę, savo istoriją, kuri galėtų padėti įvertinti jo reikšmę, arba bent jau išsklaidyti keletą neaiškumų, su kuriais susiduriama šiuolaikinėje jo vartosenoje. Iš tiesų taip ir yra.

Vienas pirmų šios sąvokos apibrėžimų, aptinkamas daugybėje žodynų, yra istorinio pobūdžio: „Teroro valdymas Prancūzijoje“. Taigi, žinome konkrečią sąvokos kilmę. Terorizmas atitinka Prancūzijos revoliucijos etapą nuo 1793-ųjų balandžio iki 1794-ųjų liepos, kai Robespjero ir Senžiusto vadovaujamas komitetas įsakė įvykdyti daugybę valstybinių egzekucijų. Taigi, Terorą simbolizuoja giljotina, kurios ašmenys kapojo tūkstančių tų, kurie – galime numanyti – kėlė grėsmę naujai besiformuojančiai valstybei, galvas. Dauguma žodynų greta prideda ir bendresnį terorizmo apibrėžimą: „bet koks teroru grįstas valdymo metodas“.

Tad pradinis terorizmo apibrėžimas yra ganėtinai aiškus. Visų pirma jis pabrėžia stiprų sąsajį tarp terorizmo ir valstybės. Terorizmas gimė kartu su valstybe, yra jos vykdomas, ir yra tik vienas „valdymo metodų“, kurį valstybė gali pasitelkti prieš savo priešus tam, kad išsaugotų pati save. Kaip rašė Viktoras Hugo, „giljotina yra įstatymo sukonkretinimas“. Tik valstybė gali kurti ir atšaukti įstatymus. O įstatymas toli gražu nėra žmonių sugyvenimą kartu išreiškianti socialinė sutartis, bet veikiau valdžios privilegijas ginanti spygliuota tvora. Kiekvienas, kuris pabando ją perlipti, gali atsidurti budelio rankose. Tokiu būdu po 1793-ųjų balandžio, visi, kurie buvo vadinami visuotinės teisės pažeidėjais arba maištininkais buvo nuvesti tiesiai ant ešafoto.

Kad ir kaip bepažiūrėtume, giljotina gėra pono Giljotino išradimas. Prancūzijoje šis valstybinių egzekucijų įrankis turi kiek ilgesnę istoriją, tačiau kalbos apie Terorą prasideda kiek vėliau. Tik tada, kai jakobinų rankose atsidūrusi valstybės valdžia pradeda baimintis naujos revoliucinės bangos, tik tada, kai ji susiduria nebe su keletu „už įstatymo ribų“ atsidūrusių ar izoliuotai maištaujančių individų, bet su milžinišku socialiniu judėjimu, galinčiu nesunkiai ją nuversti – tik tada represijos smurtas imamas vadinti Teroru.

Tačiau greta jo institucinio pobūdžio, terorizmą apibūdina ir kita savybė: bet kas gali būti teroro auka. Istoriniu Teroro laikotarpiu vien tik Paryžiuje buvo įvykdyta daugiau nei 4000 egzekucijų. Lui Blankas išaiškino 2750 giljotinuotųjų tapatybes ir sužinojo, jog vos 650 iš jų priklausė atsipūtusiųjų klasėms. Tai reiškia, kad valstybinė mašina per daug nesivargino atskirti savo aukas, ir žudė bet kurį, ką laikė beverčiu ar įtartinu. Žudomi buvo ne tik kilmingieji, karininkai ir dvasininkai – kaip norėtų pateikti konservatyviausi ir tradicionalistiškiausi propagandistai – bet taip pat ir amatininkai, valstiečiai, vargšai. Terorizmas taip veikia dėl to, kad jo smūgiai yra akli – ir čia yra jo sėjamos panikos ištakos. Besaikis giljotinos taikymas, kuriam kelią atvėrę Prerialio įstatymas, sukėlė grandininę reakciją ir ištrynė bet kokius skirtumus tarp potencialių jos aukų. Tokio sumaišymo taikymas turėjo konkrečią politinę reikšmę: sugrupuodamas visus skirtingais „nusikaltimais“ įtariamus žmones po ta pačia kategorija, Teroras siekė panaikinti individualius skirtumus ir taip sukurti visuotinį sutarimą bei sunaikinti „asmeninį prieštaravimą režimui“ (Robespjeras). Galėjo egzistuoti tik viena esybė, kurioje ištirpsta visi individai – tai valstybė.

Taigi, terorizmas gimė kaip institucinis ir konkretaus taikinio neturintis įrankis. Šie du aspektai ataidi ir kasdieniniuose išsireiškimuose, tokiuose kaip „terorizuojantys bombardavimai“. Karo tarp dviejų valstybių metu vykdomas bombardavimas mirtį bei nualinimą sėja tarp visų teritorijos gyventojų. Ką nors panašaus galima būtų pasakyti ir apie psichologinį terorą, laikomą viena iš „įbauginimo arba šantažo formų, kuria siekiama manipuliuoti visuomenės nuomone, ir kuri dažniausiai taikoma pasitelkiant komunikacijos priemones, išryškinant tam tikrų situacijų pavojų ar netgi jas išgalvojant, su tikslu priversti mases elgtis pagal numatytą politinį, socialinį ar ekonominį planą“. Gerai žinome, jog tik tie, kuriems priklauso didelė galia, gali įtakoti ar valdyti svarbias komunikacijos priemones, o per jas ir „mases“ – tam, kad įgyvendintų savo tikslus.

Šiuo požiūriu terorizmas yra aklas valstybės smurtas – tai liudija aiški šios sąvokos kilmė. Tačiau kalba niekada nėra tik neutrali išraiška. Ji toli gražu nėra tik tai, kas aprašo pasaulį. Kalba tuo pačiu yra ir kodas. Žodžių prasmė visada byloja apie tai, į kurią pusę krypsta dominavimo balansas. Tam, kuriam priklauso galia, priklauso ir žodžių prasmė. Tai paaiškina, kaip bėgant laikui terorizmo sąvoka įgavo pilnai naują prasmę, kuri yra iš esmės priešinga savo istorinei kilmei, bet puikiai atitinka dominavimo reikalavimus.

Šiandien ši sąvoka apibrėžiama kaip „politinės kovos būdas, grįstas įbauginti siekiančiu smurtu (tokiu kaip žmogžudystės, sabotažas, sprogdinimai ir t.t.), kurį paprastai pasitelkia revoliucinės ar subversyvinės (kairiųjų arba dešiniųjų) grupuotės“. Aiškiai matome, jog ši interpretacija, savo istoriją pradėjusi devyniolikto amžiaus antroje pusėje, radikaliai prieštarauja tam, apie ką kalbėta anksčiau. Pagal pirmąją sąvokos prasmę, tai valstybė imasi teroro prieš savo priešus. Antrosios prasmės atveju jos priešai imasi teroro prieš valstybę. Prasmės išvertimas negalėtų būti dar aiškesnis. Negalėtų būti akivaizdesnė ir tokio prasmės perrašymo nauda valstybei.

Tačiau kaip gimė tokia mistifikacija? Prancūzijos Teroro valstybė gimė revoliucijos laikotarpiu. Tam, kad pateisintų dabartinę terorizmo sąvokos prasmę, dominuojanti ideologija privalėjo apkeisti jo subjektus vietom ir taip revoliucijai priskirti atsakomybę, kuri iš tiesų priklausė valstybei. Todėl šiandien mus moko, jog teroras iš tiesų buvo revoliucijos darbas, šiame tolimame istoriniame kontekste įgavęs valstybės pavidalą. Taip teroras tapo revoliucinio smurto sinonimu. Tai buvo akrobatinis šuolis logikoje, iki šių dienų stebinantis viso pasaulio publiką, kuri net neketina suvokti, kaip buvo apmauta.

Iš tikrųjų Teroro negalime priskirti revoliucijai, sukilusiems žmonėms, kadangi jis atsirado tik tada, kai revoliucija virto valstybe. „Žudikišką“ revoliucinį smurtą gatvėse tarp barikadų praleistomis dienomis, tą visuotinį kerštą pavadinti Teroru yra tolygu nežmoniškam ideologiniam melui ir istorinei falsifikacijai. Iki 1793-ųjų balandžio septynioliktosios (iki revoliucinio tribunolo įkūrimo), net ir pats žiauriausias prieš valdžią nukreiptas smurtas niekada neatitiko to, ką vadiname terorizmu. Nei kruvini XIV amžiaus valstiečių maištai, nei baisiausi Didžiosios revoliucijos įvykiai (tokie kaip Marselio moterų demonstracija, kurios metu buvo nešami ant kuokos pamauti majoro De Beausset viduriai, ir šaukiama „kam dar liekanų?“) nebuvo laikomi teroristiniais aktais. Ši sąvoka reiškė išskirtinai represinį valstybės aparatą tada, kai pastaroji buvo pirmą kąrtą istorijoje priversta gintis nuo revoliucinio puolimo. Trumpai tariant, istorinis šios sąvokos aspektas parodo, jog terorizmas yra valdžios smurtas šiai ginantis nuo revoliucijos, o ne revoliucijos puolimas prieš valdžią.

Tačiau reikėtų paminėti, jog toks sąvokos neaiškumas buvo paskatintas ir pačių revoliucionierių, kurie lengva ranka priėmė teroristo apibūdinimą net nepamanydami, jog tokiu būdu remia prieš juos veikiančios valstybės propagandą. Jei terorizmo sąvoka ir gali būti nesunkiai pateisinama autoritarinės revoliucijos sampratoje (kaip tai puikiai parodė Leninas ir Stalinas Rusijoje), jos pateisinimai antiautoritarinio išsilaisvinimo perspektyvoje atrodo visiškai nesuprantami ir prieštaringi. Ne be priežasties vieni pirmųjų klaidingai šią sąvoką interpretavusių žmonių buvo ne kas kiti kaip anarchistai – galbūt įtakoti to meto aplinkybių. 1921-aisiais Milano kino teatre Diana įvyko tragiškas pasikėsinimas, kurio metu žuvo arba buvo sužeisti daugybė žiūrovų. Nors pasikėsinimas ir buvo nukreiptas prieš už keleto žinomų anarchistų įkalinimą atsakingą prefektą, šis veiksmas buvo ne kas kito kaip teroristinis aktas. Kaip ir buvo galima numatyti, jis sukėlė daugybę diskusijų anarchistų judėjimo viduje. Susidūręs su daugybės anarchistų pasmerkimu, Pizos anarchistinis leidinys Anarchismo – be abejonės pats svarbiausias to meto autonominio anarchizmo leidinys Italijoje – uoliai gynė „šią principinę anarchistinę tiesą, jog terorizmas negali būti atskirtas nuo insurekcionalizmo“. Tačiau tuo pačiu Anarchismo prisidėjo ir prie pirmųjų kritinių pasvarstymų terorizmo tema: „Kam individualų maištą vadinti „katastrofiniu terorizmu“, kuris yra būdingas išskirtinai valstybei? Teroristas yra valstybė. Sukylantis revoliucionierius – niekados!“. Praėjus pusšimčiui metų, milžiniškos socialinės įtampos kontekste, ši kritika buvo perimta ir išvystyta tų, kurie nenorėjo sutikti su valstybės kaltinimais terorizmu prieš savo pačios priešus.

Žodžių reikšmė visada išgyvena tam tikrus pokyčius. Dėl to nederėtų stebėtis, jog mūsų įsivaizdavimas apie terorizmą taip pat pakito. Tačiau negali būti pateisinta tai, jog ji tapo priešinga viskam, kuo ši sąvoka pasižymėjo iš pat pradžių, t.y. smurto instituciškumui ir konkretaus taikinio neturėjimui. Šis smurtas gali būti nukreiptas tiek prieš žmones, tiek prieš daiktus, galbūt jis gali būti tiek fizinis, tiek ir psichologinis, tačiau tam, kad galėtume kalbėti apie terorizmą, privalo egzistuoti bent viena iš minėtųjų sąlygų. Pavyzdžiui, terorizmu gali būti pavadinti Ispanijos valstybės smogikų būrių veiksmai prieš ETA aktyvistus. Šie veiksmai nukreipti prieš konkretų taikinį, tačiau tuo pačiu jie įgauna prieš revoliucine laikomą grėsmę nukreipto institucinio smurto pavidalą. Tuo pačiu, terorizmu gali užsiimti ne tik institucijos. Tačiau tam, kad kokia nors veikla būtų vadinama teroristine, ji privalo neturėti konkretaus taikinio. Stotyje arba veikiančiame prekybos centre, arba kupiname paplūdimyje padėtas sprogmuo yra teisingai apibūdinamas terorizmo vardu. Nesvarbu, ar tokie veiksmai atliekami pavienių „bepročių“, ar atsakomybę prisiimančių revoliucinių organizacijų, jų tikslas yra sėti paniką tarp visų gyventojų.

Tačiau jei smurtas nėra nei institucinis, nei be konkretaus taikinio, jį vadinti terorizmu yra nesąmonė. Palūžęs individas, kuris aptemusiu protu išžudo savo šeimą, nėra teroristas. Teroristas nėra ir revoliucionierius ar subversyvinė organizacija, kuri aiškiai apsibrėžia savo veiksmų taikinius. Žinoma, visa tai yra smurtas, revoliucinis smurtas, bet ne terorizmas. Jo tikslas nėra nei apginti valstybę, nei įbauginti žmones. Jei tokių atakų atveju žiniasklaida kalba apie „kolektyvinę psichozę“ arba apie „įbaugintą visuomenę“, šios kalbos yra tik nuoroda į seną melą, visą šalį sutapatinantį su jos atstovais tam, kad pateisintų keleto asmenų privačius interesus, įgyvendinamus visų kitų žmonių socialinių interesų vardu bei sąskaita. Jei kas nors pradėtų žudyti politikus, pramonininkus ar prokurorus, tai sėtų paniką tik tarp jų pačių. Niekas kitas nebūtų materialiai paveiktas. Tačiau jei kas nors padėtų sprogmenį traukinyje, bet kas galėtų tapti jo auka, be jokių išlygų: politikas taip pat kaip ir politikos priešas, pramonininkas taip pat kaip ir darbininkas, prokuroras taip pat kaip ir kenčiantis nuo teisinės sistemos. Pirmasis atvejis yra revoliucinis smurtas, o antrasis yra terorizmas. Ir nepaisant visų prieštaravimų, kritikos ir sąmyšio, kuriuos iššaukia pirmojo pobūdžio smurtas, jis negali būti prilygintas antrajam.

Taigi, grįžkime prie pradinio klausimo. Jei rinktumėmės tarp minią išžudžiusio karaliaus ir jį nušovusio anarchisto, kuris iš jų būtų teroristas?

Maré Almani

Apie

Netvarka yra tinklaraštis, skirtas anarchistinių, antiautoritarinių ir libertarinių idėjų sklaidai.

Mūsų tikslas yra skatinti diskusiją ir veiksmą antiautoritarinėje stovykloje, platinant originalius tekstus, vertimus ir kitas idėjų sklaidos priemones.

Kontaktas: netvarka [a] autistici.org

Skaityti išsamesnį aprašymą

Tekstų archyvas

Spausdinimui skirtos brošiūros
Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje