Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Kokia dar taika?

Dažnai taip nutinka, kad mūsų kalbos apie kovą, konfliktą ir karą skamba taip, tarsi jotume ant žirgo tuščioj Pirėnų dykumoj ir jaustumėmės apsupti rankomis mosuojančių milžinų, kurie visiems kitiems atrodo kaip vėjo malūnai. Nepaisant to, kad žiniasklaida nuolat grūmoja eile karinių arba teroristinių grėsmių (šį skirtumą ji pasirenka pasaugoti kaip kozirį ateičiai), atrodo, kad gyvename taikoje ir ramybėje, bent jau lyginant su kaimynais Ukrainoje ar tolimesniais nepažįstamaisiais Sirijoje, Irake ar Palestinoje. Ir tik keletui donkichotinių individų viskas atrodo persmelkta neišsprendžiamo konflikto.

Socialinės taikos idėja

Demokratinė valstybė yra grįsta idėja, jog visuomenė sudaro darnią ir taikią visumą. Valstybės akimis visi esame piliečiai, turintys tas pačias teises bei pareigas, ir bendrą interesą gyventi taikoje ir ramybėje. Žinoma, net ir aršiausi humanistai pripažįsta, jog tarp žmonių įsiplieskia konfliktai, tačiau jų manymu visi jie išsprendžiami politiniais metodais, tokiais kaip balsavimas, dalyvavimas politikoje, vieša diskusija, o ypatingais atvejais net ir viešai išreikštas nepasitenkinimas ir iškastruotas protestas. Visa tai, sutinkama, yra „demokratinės vertybės“ – net jei praktikoje dauguma iš jų niekada nebuvo įgyvendintos, jos laikomos mažų mažiausiai tam tikra siekiamybe.

Tačiau ši idėja, idėja, jog vienos šalies teritorijoje gyvenantys žmonės gyvena bendrame susitarime valstybės pagalba, nėra labai sena. Jos šaknys glūdi respublikonizmo idėjose, ypatingai Prancūzijos revoliucijos teoretikų bei istorikų darbuose. Būtent jie pirmi pradėjo kalbėti apie valstybę kaip apie universalų visuomenės lūkesčių išsipildymą. Valstybė jiems iš prievartinio keleto žmonių valios primetimo tapo visuotiniu susitarimu – kažkuo, kas yra naudinga ir siektina bet kam, kas yra laikomas suverenios tautos, t.y. visuomenės, nariu.

Iššūkis nebuvo mažas, kadangi pradedant XVI-XVII amžiais, iki tol istorija buvo rašoma kruvino konflikto kalba. Tai ką mes vadiname visuomene, istorikams tuo metu buvo platus kovos laukas, kuriame jėgas nuolat mėgino dinastijos, kilmingieji, valstiečiai, o vėliau ir feodalai, amatininkai, bei rūmų administratoriai. Kalbant apie valdžią – ar tai būtų monarchija, ar aristokratija – kilo neišvengiamas rūpestis kaip nors paaiškinti tai, kad bet kokia valdžia yra įtvirtinta užgrobimo būdu. Karai tarp karalysčių ir tautų (kurios istorikams reiškė visiškai ką kito nei XIX romantistams ar šiuolaikiniams nacionalistams) niekam neleido pamiršti, jog valdžios pamatus sudaro prievarta ir engimas – nepaisant to, ar ši valdžia yra laikoma gera ar bloga.

Tačiau visa tai nereiškia, jog istorikams ir filosofams pritrūko paaiškinimų. Monarcho valdžia buvo pateisinama įvairiausiais būdais, nesigėdijant net ir arogantiškiausių gąsdinimų „visų karu prieš visus“ – paties šio gąsdinimo autoriaus Thomas Hobbes’o mintyje praktiškai neįmanomu žmogaus būviu, kuris vis dėlto monarcho prievartą darė priimtinesne nei potencialią grėsmę iš kaimyno.

Kaip bebūtų, respublikonizmo ir demokratijos saulėtekio metu istorikams reikėjo paaiškinti, kokiu būdu gali būti taip, kad demokratinė valdžia – su visais savo kalėjimais, policija ir armija – nėra grįsta prievarta bei smurtu. Taip pamažu susiformavo idėja, jog valstybė – demokratinė valstybė – yra tam tikras visuomenės valios išsipildymas. Tačiau tam, kad ši tezė būtų nuosekliai suformuluota, pirmiausia visuomenę reikėjo aprašyti kaip vientisą, suverenią instituciją, kurioje konfliktai tarp dinastijų, klasių, kilmingųjų ir visų kitų gali būti sprendžiami nebe smurto, bet demokratinės politikos būdu.

Tokiu būdu tarp revoliucijos mąstytojų atsirado idėja, jog apie visuomenę galime galvoti ne kaip apie karo lauką, bet kaip apie Atėnų turgų, kuriame racionalūs piliečiai susirenka diskutuoti visiems svarbiais klausimais ir priima visus (iki tam tikro lygmens) priimtinus sprendimus. Ši idėja išliko iki šių dienų ir sudaro nemažą dalį šiuolaikinės politinės filosofijos nuo kairės iki dešinės.

Iki šių dienų liko ir kita tuo metu gimusi idėja, kuri yra atsakymas į sekantį klausimą: jei visuomenė sudaro darnią visumą, kas tuomet yra visi tie, kurie patenka už visuomenės ribų arba aktyviai puola jos institucijas? Žinoma, kad tai yra „nusikaltėliai“. Tai yra žmonės, kurie arba neteikia visuomenei jokios realios naudos (bedarbiai, neįgalieji, bepročiai), arba sąmoningai renkasi pažeisti jos taisykles (vagys, sabotuotojai, maištautojai). Akivaizdu, kad didelė masė žmonių visada buvo kažkur visuomenės paribiuose, kadangi jau vien riba tarp darbininko ir bedarbio gali būti ištrinta vienu rankos mostu – nekalbant apie tai, jog įvairios „krizės“ visada veikia kaip visuomenės užribio perpaišymo operacijos, kurių metu net ir tie, kurie jautėsi pačioje visuomenės širdyje, gali būti nuspausti į dugną ir išmesti kaip nustipę žvėrys.

Šios idėjos sudarė pagrindą moderniai kalėjimų sistemai, kurioje visuomenės priešai iš pradžių izoliuojami, o po to „integruojami“ į visuomenę (nors tai išlieka beveik nepajudėjusiu klausimu). Tačiau tuo pačiu tai leido demonizuoti, kriminalizuoti ir viešai pasmerkti visus tuos, kurie atsiduria nepaisant ideologinės uždangos egzistuojančio socialinio konflikto sukūryje – ir visa tai padaryti socialinės taikos, visuomenės darnos ir visuotinės gerovės vardu.

Mes, tuo tarpu, savo kailiu patiriame ir aplink save matome eilę neredukuojamų konfliktų tarp bosų ir darbuotojų, tarp valstybės ir tų, kurie jai nėra reikalingi, taip pat ir tarp to kas gan neapibrėžtai laikoma visuomene ir visų tų, kurie sąmoningai pasirinko pažeisti jos taisykles ir buvo pažymėti kaip nusikaltėliai. Jau vien sakydami, jog šie konfliktai negali būti išspręsti autoritarinės visuomenės viduje ir dėl to negali būti redukuoti, esame arba priskiriami prie socialines normas atmetusių nusikaltėlių, arba laikomi išprotėjusiais ir po dykumą klajojančiais riteriais, ten kur stovi vėjo malūnai matančiais rankomis mosuojančias pabaisas.

Kas yra tie vėjo malūnai, kurie mums regisi kaip siaubingos pabaisos?

Tai yra darbas, kurį dirbame ne sau, bet kitiems. Darbas, kurio pagalba tie, kuriems priklauso ir kurie valdo įmones – bosai – ne tik pelnosi mūsų sąskaita, bet ir diktuoja sąlygas, kaip, kur, kada ir už kiek turėtume jiems nusižeminti. Žinoma, mes turim tiek daug pasirinkimų šiuo klausimu, tačiau kiekvieną iš jų turime priimti nuleidę galvas: „Aš norėčiau dirbti jūsų kavinėje, nes manau, kad tai puiki galimybė…“ Gali būt kūrybingas, jei tavo kūryba atneš jiems pelną. Privalai būti dinamiškas, nes boso užgaidos ir gamybos poreikiai yra nenuspėjami. Gali būt savimi, tačiau tik tuo atveju, jei tavo dvasia atitinka jų poreikius. Ir niekada nepamirškime visų tų, iš kurių nereikalaujama nei kūrybos, nei dinamiškumo, nei talento – visų tų, kuriems skirta tylėti ir atlikti savo pagalbinę funkciją darbą atliekančioms mašinoms.

Bosams visada reikia savo vietą žinančių bestuburių, kurie būtų pasiruošę gaminti jų prekes ir paslaugas. Kai kurie iš jų šiais laikais gali pasirodyti kaip įžūlūs kretinai, kiti – kaip simpatiški bičiuliai, tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju jų tikslas yra ištraukti kuo daugiau pelno.

Kapitalistinė mitologija, pasak kurios išnaudotoju gali tapti kiekvienas pakankamai pastangų įdėjęs išnaudojamasis, niekada nepaslėps fakto, jog nepaisant pastangų, kapitalui visada reikės pašaro savo augimui. Lygiai taip pat, išnaudotojo šypsena, malonus bendravimas ir „jauki aplinka“ nepakeis fakto, jog jam tu esi tik pigus arba pigesnis pašaras.

Todėl žiūrėdami į darbą, į jo savininkus ir kolaborantus – darbo biržą, įdarbinimo iniciatyvas, profesinio mokymo planavimą ir t.t. – matome malūną, tačiau tai yra malūnas, kuris norėtų sumalti mus pačius. Matome konfliktą, kuris negali būti užglaistytas jokia retorika ir jokia mitologija, teigiančia, jog išnaudojančiųjų interesas yra ir mūsų interesas.

Tai yra valstybė, kuri kartu su išnaudotojais sprendžia mūsų likimus. Ji sprendžia, kokią dalį uždirbtų kapeikų turėsi atiduoti tam, kad ji funkcionuotų. Ji sprendžia, kas yra teisinga ir neteisinga, leistina ar neleistina. Pavogti duonos, žinoma, yra blogiau nei iš daugiau nei trijų milijonų žmonių atimti milijardus litų, kadangi tokį nusavinimo sprendimą „krizės“ metu atlikę politikai, o taip pat ir šį sprendimą vykdę bei vykdantys jų šulai net nesibaimina dėl pasekmių, kai tuo tarpu duonos vagis už savo „nusikaltimą“ gali gauti pataisos darbų. Prekybcentrių sąvininkams neleisti savo darbuotojams pajudėti iš vietos aštuonias valandas, žinoma, nėra nusikaltimas valstybės akimis, tačiau mento įžeidimas baigsis bauda ir greičiausiai nemokamu „nukritimu nuo laiptų“ pakeliui į nuovadą.

Ką jau kalbėti apie visą eilę „reformų“, kurios gan magiškai atitinka slapčiausias bosų svajones – švietimo reformas, kurių metu nusprendžiama, kas tau turėtų būti įdomu bei svarbu (ir tuo pačiu yra įdomu bei svarbu kapitalui); darbo kodekso reformas, kurių metu sprendžiama, kada ir kaip bosas gali tave praspirti tam, kad eitum nusižeminti kitur; saugumo reformas, kurios dažniausiai būna labai paprastos: daugiau kamerų, daugiau sekimo, daugiau policijos ir daugiau bausmių; ir t.t.

Ir nepamirškime kasdieniškiausių bei brutaliausių valstybės smurto formų, t.y. policijos ir kalėjimų. Policija, ta tariamai neišvengiama jėga, yra skirta tik tam, kad gintų susitarimus, kurių mes nepriėmėm (įstatymus), ir nuosavybę, kuri mums nepriklauso. Kalėjimas, ta visuomenės gėda, kurią nuolat stengiamasi pamiršti – nes ji primena, kokia didelė visuomenės dalis yra jos priešai (apie 10 000 žmonių Lietuvoje), tačiau taip pat ir tai, kad izoliacija bei pažeminimas niekada neišsprendė jokios socialinės problemos iš pagrindų ir viso labo paguodė keliaklupščiaujančius teisuolius dėl to, kad „kaltieji buvo nubausti“ – yra skirtas įkalinti tuos, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nusprendė pažeisti įstatymą, dažniausiai vagyste ar apiplėšimu pakeitę nusižeminimą darbe.

Už kiekvieno įstatymo stovi eilė jį ginančių ginkluotų mentų. Kitaip įstatymas būtų tik keleto politikų protinė gimnastika. Tačiau kas ir kaip priėmė šiuos „susitarimus“? Tai tikrai ne mes, bet „politikai kuriuos išrinkome“. Tai žmonės, kuriuos buvome priversti pasirinkti kaip mažiausią iš blogybių (nebeapsimetinėkime, tai jau ilgą laiką yra dominuojanti rinkimų logika), kurie buvo išrinkti ne dėl to, kad nori to, ko norime mes, bet dėl to, kad mūsų balso niekas nenorėjo klausyti, dėl to, kad mūsų į diskusiją niekas nepriėmė ir nepriims tol, kol nepradėsime kalbėti jų kalba – kol gėrio verslui nepradėsime laikyti gėriu visiems, ir kol savo pačių individualumą, savo neredukuojamą pasaulėvaizdį imsime laikyti kažkuo, ką įmanoma „deleguoti“ mus atstovauti besiteikiantiems kretinams.

Policija saugo šių kretinų sprendimus smurto pagalba. Tiems, kurie su jų sprendimais nesutinka, yra tik vienas pasirinkimas: nuspręsti, kaip elgtis įstatymo akivaizdoje, niekada nepamirštant, jog už jo stovi reali grėsmė. Visi įstatymai – tiek „geri“, tiek ir „blogi“ – yra įtvirtinami prievartos ir smurto pagrindu, nepaisant to, ar jie laikomi etiškai pagrįstais, ar vulgariai šališkais.

Tačiau mes nekalbame tik apie apgailėtiną Lietuvos visuomenės atstovų spektrą, besidriekiantį nuo dešinės iki radikalios dešinės. Mums nusispjaut ant „tikrųjų kairės vertybių“. Individų negali atstovauti jokia politinė partija. Mūsų manymu, etika – sprendimas kaip gyventi – negali būti redukuota iki ją atstovauti besiteikiančios ideologijos (įskaitant ir anarchizmą). Mūsų įsitikinimas, kad laisvas ir apibusis susitarimas dėl bendro gyvenimo kartu negali būti pakeistas net ir „demokratiškiausiomis“ demokratijos formomis, yra priešiškas ne tik dešinės vulgarumui, bet ir subtiliai kairės prievartai, lygiai taip pat užtikrinančiai valdžios viešpatavimą. Mums nėra jokio skirtumo tarp valdžios smurto bosų ir valdžios smurto mūsų labui.

Dėl visų šių priežasčių žvelgdami į darbą ir jo skelbimus, į bosus ir darbo biržas, į politikus, ministrus, policiją ir kalėjimus mes matome vėjo malūnus, kurie pasiruošę mus sumalti. Visi šie dalykai veikia tik valdžios smurto pagalba. Šis smurtas pasireiškia tiek vulgariomis formomis, tokiomis kaip policija ir kalėjimai, tiek ir subtiliomis procedūromis, tokiomis kaip nauji įstatymai bei reformos, technologiniai sprendimai (kameros, sekimas, biometriniai duomenys ir t.t.) bei paskiros karinės ar policijos operacijos ir daug kitų dalykų, kuriuos retai pastebėsime kasdienybėje.

Kai valdžia nusprendžia, jog darbo biržoje neprisiregistravę bedarbiai privalės mokėti privalomąjį sveikatos draudimo mokestį, mes matome karą prieš vargingiausius. Kai policija suima smulkius žolės prekeivius maloniai palikdama narkomafiją ramybėje, mes matome operaciją prieš valdžios kontrolėn nepatenkančias pragyvenimo formas. Kai žiniasklaida demonizuoja, o šou verslo atstovai išjuokia kelius blokuojančius ūkininkus, mes matome subtilų puolimą prieš bet kokį nepaklusnumą.

Tačiau lygiai taip pat, kai marozai mėto akmenis į Seimo langus ir policiją, mes matome pagrįstą pyktį, nukreiptą prieš tikruosius priešus, net jei šių žmonių motyvai yra „paviršutiniški“ ar „politiškai nemotyvuoti“. Kai darbuotojai dėl vienokių ar kitokių priežasčių ima vogti boso įrankius arba tyčia juos gadinti, mes matome pastangas atsikovoti savo orumą. Kai vietoj „taip, šefe“ įžeidžiamas mento orumas (tarsi jis tokį turėtų), mes matome maištą prieš valdžios smurto pajėgas.

Dėl to mes sakome, kad kasdien, net ir ramiausiomis dienomis, vyksta socialinis karas. Tai yra niekada nepaskelbtas, tačiau seniai pradėtas konfliktas tarp valdžios bei kapitalo ir visų tų, kurie jiems nepaklūsta. Socialinio karo nepaskelbė nei viena, nei kita stovykla, tačiau jis vyksta nuolat, ir – o tai sudaro pačią iššūkio esmę – šis konfliktas negali būti nugesintas jokiomis politinėmis priemonėmis ir dėl to negali būti išspręstas nesunaikinus prievarta ir išnaudojimu grįstos visuomenės.

Tai nereiškia, kad norėtume idealizuoti kurią nors iš šiame konflikte dalyvaujančių stovyklų. Mes nemanome, kad tarp mūsų ir visų kitų nepaklusniųjų egzistuoja vientisa vienovė. Tačiau vienovė neegzistuoja ir tarp mūsų kaip anarchistų. Visų pirma mes esame į socialinį konfliktą įvelti individai. Kaip anarchistai mes renkamės tam tikras priemones jame dalyvauti, nuo visų kitų nei atsiribodami, nei juos uzurpuodami kaip „savus“. Priešingai – mūsų tikslas yra panaikinti ribą tarp mūsų ir kitų, skatinant bendrą, saviorganizacija ir tiesioginiu veiksmu grįstą kovą, kuri negali būti atstovaujama jokio, net ir „neparlamentinio“, politiko, ir kuri negali būti redukuota į profesionalų, pasirinktas problemas išryškinantį aktyvizmą. Dėl to visus šiuos veiksmus, kurie nekyla iš anarchistų stovyklos, mes priimame kaip tokius, t.y. neišreiškiamus jokia ideologine kalba, tačiau už save kalbančius pasirinktais taikiniais.

Socialinis karas ar klasių kova?

Dalis dalykų apie kuriuos kalbėjome, gali būti apibendrinti žodžiu „klasių kova“. Tačiau yra keletas priežasčių, dėl kurių renkamės socialinio karo, o ne klasių kovos sąvoką.

Kai kurie anarchistai atsisako kalbėti apie klasių kovą dėl to, kad šią sąvoką laiko marksistiniu palikimu. Dar kiti atsisako kalbėti apie klasę apskritai, manydami, jog ši sąvoka nebeatitinka tikrovės ir dėl to turėtų būti pakeista kuo nors adekvatesniu.

Mūsų manymu klasės neabejotinai egzistuoja. Klasės egzistuos tol, kol vieni žmonės išnaudos kitus ir dėl to egzistuos ekonominė ir kultūrinė nelygybė. Tai, jog vieni iš šios visuomenės narių važinėja švytinčiais automobiliais, kai kiti ieško maisto konteineriuose, be jokios abejonės reiškia klasių egzistavimą. Be to, pasikartodami paminėsime ir tai, kad mes esame už klasių panaikinimą, tačiau ne vienodinančios lygybės, bet išlaisvinančio abipusiškumo pagrindu.

Į ekonomines klases susiskirsčiusi visuomenė neabejotinai yra didelės dalies socialinių konfliktų pagrindas. Vagystės iš prekybos centrų ir „taupymo politika“, smurtas prieš bosą ir smurtas prieš darbuotoją, neteisėti streikai ir etatų mažinimas – tai yra klasiniu pagrindu vykstantys socialiniai konfliktai. Tačiau, skirtingai nei marksistai (ir, deja, nemaža dalis anarchistų), mes nemanome, jog būtent išnaudojamiesiems yra priskirta istorinė misija nugalėti kapitalą (ir valstybę marksistinės pakraipos anarchistų atveju). Mūsų manymu ši misija nėra priskirta niekam ir yra asmeninio apsisprendimo reikalas.

Tokiu būdu atmetame ir didelę dalį likusio marksistinio folkloro. Pavyzdžiui, mums atrodo absurdiška manyti, jog kapitalizmas įkūnija savo sunaikinimo sąlygas, t.y. jog vis labiau alinama darbininkų klasė paties kapitalo diktuojamų sąlygų yra vis labiau spaudžiama sukilti. Lietuva pati savaime įkūnija šios pasakos paneigimą: ekonomiškai trypiamų žmonių masė mieliau renkasi prieš naujausią juodą avį burnojančios bandos vaidmenį, ir nė neketina įvardinti, kas yra už vargą atsakingi priešai. Tai mus verčia suprasti, kad vargas ir neviltis nestumia žmonių sukilti. Sukilti verčia aiškus priešų įvardinimas ir individualus pasiryžimas, vedamas degančio noro gyventi nepamatuojamai pilną ir orų gyvenimą. Dėl to mes atsisakome romantizuoti skurdą ir „paprastus žmones“. Neviltis mums nekelia jokio susižavėjimo – susižavėjimą kelia tik ryžtas, su kuriuo prieš ją kovojama.

Taigi, net ir kalbėdami apie klasinę įtampą, joje vertiname individualų ryžtą veikti prieš išnaudotoją, o ne sąlygas, kurios pasak marksistų turėtų versti žmones sukilti. Iš dalies dėl to socialinio karo neredukuojame į klasių kovą.

Tačiau kita priežastis, kodėl šie žodžiai mums atrodo turintys esminių skirtumų, yra tai, jog egzistuoja daugybė socialinių konfliktų, kurie nekyla klasiniu pagrindu. Mokinio maištas prieš mokyklą, pavyzdžiui, dažniausiai nėra klasinis konfliktas. Tačiau tai yra maištas prieš mokyklos valdžią, ir yra grįstas individo atsisakymu jai nusilenkti. Lygiai taip pat, veiksmai prieš policiją gali būti grįsti su klase nieko bendro neturinčiu įsitikinimu arba ketinimu.

Visuose šiuose dalykuose mes matome individų arba jų grupių maištą prieš juos kaustančią valdžią. Nė vienas iš jų nėra tobulas ir nė vienas nėra grynas. Tačiau kiekvienas, bent iš dalies, yra vedamas asmeninio laisvės suvokimo ir atsisakymo klūpėti.

Dėl to dažnai esame linkę kreipti dėmesį į įvairius „nepolitizuotus“ socialinius konfliktus, pasireiškiančius vandalizmo, vagysčių ar net iš pažiūros betikslio smurto formomis, ir stengiamės juose pastebėti ir mums artimą socialinę įtampą. Tai nereiškia, kad šiuos veiksmus išaukštiname kaip veiksmo modelius, ar netgi kaip kažką „gero“. Tai nereiškia, jog mylime jų sukeliamą chaosą. Tai reiškia tai, jog net ir nerangiausiame puolime prieš valdžią mes aptinkame laisvės troškimą, kuris neturi jokio noro būti išreikštas kokiu nors ideologiniu žodynu. Veiksmas mums yra tai, kas kyla iš individualaus suvokimo ir ryžto, ir dėl to negali būti aprašytas nei politiškai sukalibruotais, nei chaotiškais modeliais. Tačiau dėl tos pačios priežasties įvairių socialinio konflikto apraiškų nenurašome ir į „betikslio vandalizmo“ kategoriją.

Mūsų kaip anarchistų uždavinį socialiniame kare mes laikome kukliu: skatinti saviorganizacija ir tiesioginiu veiksmu grįstą perspektyvą, kurioje kiti to paties karo dalyviai nėra laikomi ideologiniu pašaru, bet žmonėmis, su kuriais galime kalbėtis, dalintis patirtimi ir vizija apie pasaulį be pinigų ir prievartos.

Kodėl mes esame prieš kalėjimą?

Kalbėsime paprastai, kadangi patys esame paprasti žmonės. Minia įstatymų leidėjų, politikų, ekspertų, intelektualų ir kitų autorizuotų idėjų gynėjų dažnai sąmoningai sujaukia paprastus klausimus ir priverčia jaustis kvailais arba prastesniais visus tuos, kurie atsakymų ieško vienoj vienintelėj – savo pačių išgyvenimų knygoje.

Jie sako, kad kalėjimas yra būtinas tam, kad galėtume nubausti visus, kurie pažeidžia visuomenės taisykles.

Pagalvokime – „taisyklės“ sąvoka numano laisvą susitarimą pamatiniais gyvenimo visuomenėje klausimais, t.y. eilę normų, kurios buvo savanoriškai priimtos kiekvieno šią visuomenę sudarančio individo. Tačiau ar taip yra iš tiesų? Ar valdantieji iš tiesų atstovauja valdomųjų valią? Ar vargšas noriai sutinka, kad turčius lobtų iš jo darbo? Ar vagis vogtų, jei iš savo tėvo būtų paveldėjęs gamyklą arba jeigu galėtų gyventi iš buto nuomos?

Iš tiesų šios visuomenės viduje mes tegalime nuspręsti, kaip norėtume elgtis prieš kitų žmonių už mus išleistus ir vyriausybės įtvirtintus įstatymus.

Prieš keliant klausimą, ar teisinga, ar ne yra kalėjimu bausti tuos, kurie pažeidžia įstatymą, visų pirma derėtų paklausti, kas ir kaip nusprendžia dėl šios visuomenės taisyklių.

Jie sako, kad kalėjimas apsaugo nuo smurto.

Bet ar taip iš tiesų yra? Kodėl tuomet pats didžiausias smurtas – turime omenyje karą arba milijonų žmonių vertimą badauti – yra visiškai teisėtas?

Kalėjimas baudžia tik tokį smurtą, kuris kelia problemų valstybei bei turtingiesiems, o kai kurias tarpasmeninio smurto formas (tokias kaip išprievartavimai arba itin žiaurūs nužudymai) naudoja kaip atsaką kalėjimo kritikai: „gerai, bet ką tuomet darytume su prievartautojais?“ Tuo pat metu struktūrinis visuomenės smurtas yra kasdien ginamas pačių kalėjimų pagalba.

Padirbinėjantys valiutą yra baudžiami žymiai žiauriau nei prievartautojai; stambūs narkotikų prekeiviai dažniausiai yra baudžiami silpniau nei bankų plėšikai. Visa tai tikrai nėra atsitiktinumas: įstatymas visų pirma gina nuosavybę, o ne individų gerbūvį. O pati nuosavybę, pats faktas, jog kai kuriems priklauso tiek daug, kai kiti turi mažiau nei mažai, yra pats didžiausias smurtas ir nemažos dalies visų „nusikaltimų“ priežastis. Tokiu būdu kalėjimas gina struktūrinį šios sistemos smurtą.

Jie sako, kad visi yra lygūs prieš įstatymą.

Ir vis dėlto kalėjimuose sėdi beveik vien moterys bei vyrai be išsilavinimo, imigrantai bei darbininkų vaikai, kurių dauguma yra įkalinti už nusikaltimus prieš nuosavybę, taigi už veiksmus, tiesiogiai susijusius su visuomene, kurioje gyvename, ir su poreikiu, kurį prisimename kasryt ir kas vakarą – su poreikiu gauti pinigų. Net nekalbame apie visus tuos, kurie būtų kalėjimo išorėje (arba būtų gavę vadinamas alternatyvias bausmes) jei tik būtų turėję pakankamai pinigų geram advokatui.

Jie sako, kad kalėjime žmogus atperka kaltę arba integruojasi į visuomenę.

Įkalinimo sistema yra būdas kiekvienam individui priskirti bausmę pagal tam tikrą mainų sistemą: toks ir toks nusikaltimas, tiek ir tiek metų. Kalėjimas žmonėms trukdo savo konfliktus išgyventi nuo pradžių iki galo, juos išspręsti (arba ne) ir apmąstyti. Tarsi įkalinimas visa tai galėtų išspręsti vietoje pačių žmonių. Be to, ar yra kas nors blogesnio nei metų metus būti atskirtam nuo savo artimųjų ir negalėti padaryti nieko aistringo, būti pasmerktam kaip nors prastumti laiką, išmokti atrodyti patikimai prieš savo socialinį darbuotoją ar psichologą, ir įprasti nuolat nusilenkti viršesniam?

Galiausiai lieka klausimas, kuris niekada nebūna iškeltas: kokia dar integracija? Į ką? Į visuomenę, kuri yra tokia puiki, kurioje vyrauja pačios tauriausios vertybės ir patys egalitariškiausi santykiai? Ši visuomenė stovi ant engimo pagrindo ir yra valdoma nelygybę bei išnaudojimą palaikančių vertybių. Šių dalykų pagalba ji gamina kasdienį vargą, iš kurio kyla ir į kurį sugrįžta didžioji dalis kalinių.

Mes esame prieš kalėjimą, nes jis gimė ir išsivystė kaip turtingųjų privilegijų ir valstybės galios gynimo įrankis.

Mes esame prieš kalėjimą, nes ši visuomenė yra grįsta pinigais ir konkurencija, kai tuo tarpu mes norime gyventi laisve ir solidarumu grįstame pasaulyje. Šie dalykai nėra niekaip suderinami su kokios nors formos įkalinimu.

Mes esame prieš kalėjimą, nes siekiame pasaulio, kuriame gyvenimo kartu pagrindą sudaro abipusiai susitarimai.

Mes esame prieš kalėjimą, nes net ir patys baisiausi nusikaltimai turi kažką, iš ko mes patys galime pasimokyti apie savo baimes, savo silpnybes – ir niekam nėra geriau nuo to, kad visa tai paslepiama už sienų.

Mes esame prieš kalėjimą, nes didžiausios atmatos yra tie, kuriems priklauso jo raktai.

Mes esame prieš kalėjimą, nes iš prievartos ir paklusnumo niekada nekilo nieko gero.

Mes esame prieš kalėjimą, nes mes norime radikalių pokyčių šioje visuomenėje (ir iš to sekančio jos įstatymų sulaužymo), o ne taikaus integravimosi į jos miestus, jos gamyklas, barakus ir prekybcentrius.

Mes esame prieš kalėjimą, nes kameros spynoje klebančio rakto garsas yra ne kas kita nei kasdienė kankynė, izoliacija yra pasibjaurėtina, lankymo pabaiga yra kančia, o įkalinimo laikas bėga tarsi iš lėto žudantis smėlio laikrodis.

Mes esame prieš kalėjimą, nes jis iš mūsų ir mūsų draugų, nepažįstamųjų bei bendražygių išplėšė per daug dienų, per daug mėnesių bei metų.

Mes esame prieš kalėjimą, nes žmonės, kuriuos sutikome jo viduje mums neatrodė nei geresni, nei blogesni už tuos, kuriuos sutinkame visur kitur.

Mes esame prieš kalėjimą, nes žinios apie pabėgimą mūsų širdis sušildo labiau nei pirma pavasario diena.

Mes esame prieš kalėjimą, nes teisingumo ir lygybės sąvokos niekada netilps į baudžiamąjį kodeksą.

Mes esame prieš kalėjimą, nes visuomenė, kuri turi poreikį kažką įkalinti ir pažeminti, pati yra ne kas kita nei kalėjimas.

La Cavale (Briuselis)

Prieš organizaciją

Mums atrodo nesuvokiama, jog anarchistai galėtų kurti taisykles ir manyti, kad visi jas sistemigai seks tarsi gerai įsitvirtinusias dogmas. Nors dažniausiai sutariame dėl pagrindinių taktinių sprendimų, šie sprendimai įgyvendinami šimtais skirtingų būdų, kurie pasižymi tūkstančiais skirtingų detalių.

Tačiau mes nesiekiame jokios taktinės programos ir dėl to nenorime sekti jokios organizacijos. Užsibrėžę tikslus, tikslus, kurių siekiame, kiekvienam anarchistui leidžiame laisvai pasirinkti priemones, kurios jo manymu, pagal jo mokymą, pagal temperamentą ir kovos dvasią yra geriausios. Mes nesudarinėjame fiksuotų programų ir nekuriame nei mažų, nei didelių politinių partijų. Susiburiame spontaniškai, be jokių pastovių sąlygų, remdamiesi tuo metu gyvuojančiais ryšiais ir sutikdami dėl specifinio tikslo. Taip suformuotos grupės pasikeičia vos pradingus tikslui, kuris jas vienijo, ir susikūrus naujiems tikslams bei poreikiams, verčiantiems ieškoti naujų bendraminčių sąjungininkų konkrečiomis aplinkybėmis.

Kai kuris nors iš mūsų nustoja rūpintis neegzistuojančiu prijaučiančiųjų judėjimu ir susitelkia į aktyvų idėjų puoselėjimą – idėjų, kurios tarsi su botagu mus verčia mąstyti – toks žmogus iš savo draugų dažnai susilaukia priekaišto, jog per daugybę metų jie priprato prie kitokių kovos būdų, arba jog jis yra toks pat individualistas kaip ir kapitalistai, o kartais susilaukiama ir priekaišto, jog toks žmogus yra grynojo anarchizmo teoretikas.

Netiesa, kad mes esame individualistai, jei šį žodį apibrėžiame remdamiesi izoliacija ir skirtingų elementų atskyrimu, vengimu bet kokių ryšių su socialine bendruomene ir manymu, jog individas pats sau vienas yra pakankamas. Tačiau mes palaikome individualias iniciatyvas – ir kuris anarchistas nenorėtų būti apkaltintas tokio pobūdžio individualizmu? Jei anarchistas yra žmogus, siekiantis išsivaduoti nuo bet kokios moralinės ar materialinės valdžios, kaipgi jis galėtų nepripažinti, jog nuo bet kokios prievartos ir nuo bet kokios išorinės valdžios įtakos laisvo individo teigimas yra vienas svarbiausių anarchistinės sampratos elementų? Mes nesame gryni teoretikai, kadangi mes tikime idėjos veiksmingumu. Kaip jei ne mąstymo pagalba galėtų būti organizuojami veiksmai? Sukurti ir palaikyti idėjomis grįstą judėjimą mums atrodo veiksmingiausia priemonė sukelti anarchistinių veiksmų bangą tiek praktinėje kovoje, tiek siekiant paties anarchijos idealo.

Mes nesame iš esmės priešiški organizatoriams. Jei jie nori, jie gali toliau naudoti vemti verčiančias priemones. Mano manymu, jei tai neatneš nieko gero, tai neatneš ir nieko per daug blogo. Tačiau man atrodo, kad jie patys mus jau seniai įrašė į juodąjį sąrašą kaip laukinius arba kaip teoretikus svajotojus.

Giuseppe Ciancabilla (1872 – 1904)

Giuseppe Ciancabilla gimė Romoje 1872-aisiais ir devynioliktojo amžiaus pabaigoje (kartu su Francesco Saverio Merlino, Pietro Gori, Errico Malatesta, Carlo Tresca, Luigi Galleani) tapo svarbia figūra italų imigrantų anarchistų judėjime Jungtinėse Valstijose ir kitur. Bėgdamas nuo po 1898-ųjų sukilimų kilusios represijų bangos, jis atsidūrė Šveicarijoje, Anglijoje ir galiausiai Amerikoje, kur apsistojo Patersone, New Jersey’e. Ten jis atrado stiprią italų anarchistų bendruomenę. Ten pat tapo dvisavaitinio leidinio La Questione Sociale redaktoriumi – šis leidinys buvo ruošiamas Diritto all’Esistenza grupuotės ir spausdinamas jų pačių leidykloje Era Nuova, kur buvo spausdinami ir Malatestos, Tresca, Luigi Galleani, Aldino Felicani bei kitų autorių darbai.

1902-aisiais Čikagoje jis rašė žurnalui La Protesta Umana, kuriame, bet kitų dalykų, gynė individualius veiksmus prieš valdžią, tokius kaip Gaetano Bresci ir Leono Czolgosz atentatus.

Jis mirė 1904-ųjų rugsėjo penkioliktąją būdamas 32-iejų.

Gerai, bet galų gale – ko jūs iš tiesų norite?

Šis trumpas tekstas buvo parašytas 2004-ųjų liepą vieno italų anarchisto. Kartu su daugybe bendražygių pakirstas stiprios represijos bangos, jis atsidūrė Trento kalėjime.

Šio apsilankymo metu jis nusprendė trumpai užrašyti savo pasvarstymus dažnokai keliamu klausimu: „Gerai, bet galų gale – ko jūs iš tiesų norite?“ Šie užrašai buvo išspausdinti socialinės kritikos leidinyje Adesso.

Tai yra tekstas, kuriame pilnai atsižvelgiant į anarchistinę etiką siekiama aprašyti tai, už ką mes kovojame, turint omenyje, jog tai ko iš tiesų norime nėra detalus alternatyvaus pasaulio paveikslas ar konkrečių Utopijos subtilybių išvardijimas, bet viso labo tai, kas „visa ko paviršiuje sukelia tam tikrą įtampą“.

Kaip į vandenį mesti akmenys

Visų pirma mes esame individai. Apibrėžimai – kai jie netampa įkalinančiais narvais – yra tarsi į vandenį mesti akmenys: aplink save jie sukuria vis besiplečiančius apskritimus, kurių nė vienas negali iki galo apibrėžti to, kas iš tiesų esame. Kai visa tai turime omenyje, žodžiai mūsų nebegąsdina. Tad kodėl esame anarchistai?

Todėl, kad trokštame pasaulio, grįsto abipusiškumu ir savitarpio pagalba, o ne dominavimu ir išnaudojimu. Trokštame pasaulio be valstybės ir be pinigų.

Mes pripažįstame susitarimų – arba, priklausomai nuo skonio, taisyklių – būtinybę gyvenant kartu. Tačiau mums vienintelės vertingos taisyklės yra tos, kurios yra sukurtos kartu ir laisvai, o ne tos, kurios yra vienpusiškai primestos turinčiųjų galią kurti įstatymus, ir kurias užtikrina karinė jėga. Taisyklės ir įstatymai yra du skirtingi dalykai. Įstatymas yra atskiras, prievarta grįstas būdas suvokti taisyklę. Kiek įmanydami visada siekėme gyventi pagal laisvus susitarimus, atmesdami bet kokį autoriteto sprendimą.

Mes esame už savitarpio pagalbą, nes mūsų manymu lygybės nepakanka, jei ji nekyla iš sąmoningo ir savanoriško solidarumo jausmo. Skirtingai nei liberalioje laisvės sampratoje, mes nemanome, kad kito asmens laisvė yra asmeninės laisvės riba. Priešingai, mūsų manymu mūsų pačių laisvė driekiasi iki begalybės persidengdama su visų kitų laisve. Skirtingai nei autoritariniai komunistai, mes esame tikri, kad jei lygybėje nėra erdvės individualiems skirtumams, ji tuoj pat virsta despotizmu.

Kitoks požiūris į taisykles nulemia ir kitokias priemones spręsti konfliktus. Visų pirma, mūsų manymu kiekvienas turi savitą būdą reaguoti į savo sukurtų ir suprantamų taisyklių pažeidimus – skirtingai nuo įstatymų, įtvirtintų kitų asmenų mūsų pačių vardu. Kitas dalykas – konfliktai turėtų būti sprendžiami nerepresyviais metodais, t.y. kaip ženklai, jog susitarimas nėra pats tinkamiausias, ir kaip eksperimentavimas su skirtingais būdais juos spręsti. Bet kokiu atveju, nesutarimų sprendimai neprivalo būti įtvirtinti represyvių organų – tokių kaip kalėjimai ir visokio plauko segregacija – kadangi tokie dalykai viso labo atgamina tą pačią engiančią ir arbitralią galią, kurią puikiai pažįstame kartu su jos pasekmėmis. Trumpai tariant, „teisingumas“ privalo išlikti jį apibrėžusios bendruomenės rankose tam, kad neatsikurtų specializuoti bausmės organai kartu su visomis savo privilegijomis. Akivaizdu, kad čia negali būti jokio konkretaus recepto – tik antiautoritarinė nuovoka, kuri materializuosis tik ant kalėjimų griuvėsių.

Tam, kad galėtum atlikti sprendimus be centralizuojančios valdžios, svarbu sugebėti tiesiogiai ir horizontaliai bendrauti. Visuomenė už kurią kovojame yra tokia, kurioje bendraujama akis į akį. Masinė civilizacija, tokia kaip pramoninė civilizacija, iki kraštutinumų specializuoja kiekvieną užduotį ir taip sukuria virtinę hierarchijų, atimančių iš individų bet kokį supratimą apie jo atliekamo darbo produktą ir apie bendrus socialinius ryšius. Kadangi mąstymas su veiksmu susijungia tik individe – socialinės jėgos visada yra aklos – būtina, jog vykdoma veikla būtų tiesioginė, pilnai kontroliuojama ir puikiai suprantama pačių individų. Apmokamas darbas yra visiška to priešingybė: keletas vadybininkų nurodo masei darbuotojų, ką jie turėtų daryti, tuo tarpu pastarieji neperpranta ne tik mašinų kurias patys naudoja – ir taip tampa savotiškais priedais pačiame procese – bet ir paties darbo rezultato.

Tai kas lokalu ir tai kas universalu susipriešina tik autoritarinėje dvasioje. Mūsų vizijoje nekyla klausimas apie gigantiškus miestus ir milžiniškus gamybos tinklus. Iš tiesų mes arba sėkmingai perkursime socialinį gyvenimą kuklesniu pagrindu – nuo didelio prie mažo horizontalių jungčių pagalba – ir pereisime prie paprastesnių technologijų, arba nuosekliai krypsime link visiškos inidivido dezintegracijos ir ekologinės betvarkės. Nutraukti šias masyvias jungtis yra labai skubi užduotis – jos yra konformizmo, užterštumo ir socialinio nerimo šaltinis. Dėmesį turėtume kreipti į eksperimentavimą su kitokiais ryšiais, labiau pritinkančiais kiekvieno iš mūsų asmeniniams troškimams.

Nepaisant mums brukamo progreso paveikslo, kuriame istorija yra savotiška tiesi linija besidriekianti nuo olų iki Tarptautinio valiutos fondo, žmonės tūkstantmečius gyveno bendruomenėse be valstybės ir be jokios centralizuotos valdžios. Šiandien, akivaizdu, nederėtų svajoti apie mitinį aukso amžių, bet veikiau praeityje ieškoti tokių santykių bei technikų, kurios galėtų mums pagelbėti dabarties transformavime. Mums naujos autonomijos (maisto, energetinės, medicininės ir t.t.) atradimas yra neatskiriama revoliucinio valstybės sunaikinimo ir pramoninės visuomenės išardymo proceso dalis. Atrasti ryšį tarp vienatvės ir bendrumo, tarp miško ir kaimo, tarp kaimo ir miesto, nėra viso labo etinė įtampa: tai gyvybiškai svarbus dalykas. Kapitalizmas puola pačius gyvenimo šaltinius – maistą, orą, vandenį – juos paversdamas prekėmis. Mūsų manymu kvaila tikėtis, jog galėtume pragyventi iš kokio nors milžiniško viso šio prekybcentrio rezervo. Plėsti autonomijos erdves eksperimentuojant su kitokiais gyvenimo būdais bei santykiais, ir sugriauti dabartinę tvarką, pasikartosime, mums yra du neatskiriami dalykai.

Priešingai nei technologinė propaganda, pagal kurią viskas kas yra technologiškai veiksnu yra socialiai naudinga, mes manome, jog technika gali būti naudinga tik apsvarsčius etines ir socialines jos pasekmes, ir kad jeigu tariamas technologijų veiksnumas pasiekiamas milžiniškos specializacijos, sustiprėjusios valdžios arba bendrų žmogiškų santykių nuskurdinimo kaina, tokiu atveju turėtume žengti žingsnį atgal.

„Na, ir?“

Didžioji dalis šių pasvarstymų daug kam gali pasirodyti banalūs, ar tai būtų revoliucionieriai, ar paprasčiausiai kritiškai nusiteikę asmenys. Tai, kas mums būdinga kaip anarchistams, yra tai, jog mums tikslai yra neatskiriami nuo priemonių, kadangi kovos metodai patys savaime šį bei tą pasako apie pasaulį, už kurį kovojame. Nepaisant vyraujančio makiavelizmo, mes puikiai žinome, kad atsisakydami tam tikrų metodų, atsisakome ir tam tikrų tikslų, paprasčiausiai dėl to, kad pirmi visada aprėpia antruosius. Žinome – ir tai puikiai paliudija daugybė istorinių pavyzdžių – iki ko priveda oportunizmo logika, taktinės ir strateginės išimtys ir visokie „pereinamieji etapai link komunizmo“ (kurie, be kita ko, niekada nesibaigia ir gali pateisinti bet ką). Visa tai veda prie negailestingų diktatūrų arba prie žudikiškos socialdemokratijos.

Kažkas yra sakęs, kad negalime kovoti prieš susvetimėjimą susvetimėjusiais metodais. Savo pačių santykiuose ir praktikoje negalime atgaminti dinamikos, kuria pasižymi dominavimas, prieš kurį kovojame. Taigi, mes esame už savivalda grįstas kovas, t.y. už nepriklausomumą nuo bet kokių partinių ar profsąjunginių jėgų, už pastovų konfliktą su valdžia, su jos struktūromis, jos atstovais ir ideologijomis. Taigi, atsisakydami balsavimo spektaklio – kurio metu kultyvuojama kapitalo diktatūra – tuo pačiu atsisakome ir bet kokių lyderių, hierarchijų, centrinių komitetų ir atstovų spaudai (ir kitų būsimų politikų).

Pulti valdžią vietoj to kad ją atgaminti, apleisti jos institucijas vietoj to, kad melsti jų pagalbos – tai yra metodai, kurie dabartinėmis aplinkybėmis gali atrodyti ne itin veiksmingi ir kažkuria prasme izoliuojantys (ypatingai turint omenyje pasikartojantį žiniasklaidos linčavimą). Į tai galėtume atsakyti taip: veiksmo prasmė didžiaja dalimi glūdi pačiame veiksme, o ne kiekybiniuose jo rezultatuose. Mes negalime vertinti socialinių jėgų remdamiesi kokiais nors duomenimis, kadangi šie dalykai yra itin nenuspėjami: viskas ką matome, galų gale, yra tik artimiausi aplink į vandenį mestą akmenį susiformavę apskritimai. Greta to, nuoseklumo paieška yra jėga, padengianti visas kitas – nors tai nereiškia, jog siūlome pasiaukojančiai sekti kokią nors doktriną. Kalbame apie malonumą, kuris jaučiamas kai mąstymas ir veiksmas sudaro harmoningą visumą. Kaip teigia Simone Weil, mąstymo ir veiksmo sąjungoje atsinaujina gija, jungianti dvasią su visu likusiu pasauliu.

Taigi tai, kas gali atrodyti kaip tam tikras „purizmas“ (norėdami įžeisti taip mūsų mąstymą dažnai vadina realistai), iš tiesų yra konkretus būdas apčiuopti egzistenciją „oriame socialinės kovos malonume“. Mes netikime kruopščių apskaičiavimų dėka patekėsiančios saulės šviesa. Pasaulis kuriame norime gyventi turėtų būti kiek įmanoma labiau grįstas mums jau pažįstamais santykiais ir elgesiu. Galiausiai, kadangi mes nebendradarbiaujame su institucijomis, niekas negalės apkaltinti mūsų nedėkingumu – kuris kitais atvejais gali būti svarbus dalykas.

Saviorganizacija apie kurią kalbame nėra paprasčiausia idėja platesnėje teorijoje. Tai žmogiška išraiška, egzistuojanti nuo neatmenamų laikų – milžiniškas ir iki šių dienų išlikęs teorinis ir praktinis arsenalas. Didžioji dalis to ką vadiname teorija atsirado konkrečių kovų eigoje, bendruomeninių eksperimentų, o taip pat ir griežtų bei vienišų sukilimų metu, sukilimų, kuriuos pradėjo tie, kuriems pakako ryžto susiremti su valdžia, su savo laikmečio įpročiais ir požiūriais, tie, kurie susilaukė tiek senųjų, tiek modernių teisėjų pagiežos. Nuo viduramžių iki šių dienų apstu pavyzdžių bendruomenių, kurios panaikino valstybę ir privačią nuosavybę aistringai siekdamos žemėje sukurti danguje žadamą rojų. Tačiau praeityje mes neieškome dabar puoselėjamų troškimų pateisinimo. Saviorganizacija yra šių dienų pasaulyje egzistuojantis dalykas, ar tai būtų tam tikra socialinė praktika sprogstančio sukilimo metu (prisiminkime rajono susirinkimus Argentinoje arba aarch Alžyre), ar kovos metodas konkretaus konflikto viduje (prisiminkime pastarojo meto traukinių valytojų blokadas Scanzano Jonico arba la Campania regionuose, taip pat neteisėtus tramvajų ir autobusų vairuotojų streikus). Tūkstančiai išnaudojamųjų tiesioginį veiksmą atranda ne ideologijos dėka, bet dėl to, kad tai yra vienintelis būdas išlupti bent menkų rezultatų iš savo bosų. Tokia antikapitalistinė kritika, kurią nuolankūs intelektualai laiko tuščia, niekam tikusia arba nusikalstama, yra dažnai pasikartojanti išnaudojamųjų kovos praktika – nes būtent jie kapitalizmą išgyvena savo kailiu. Ką visame tame galime padaryti mes?

Neturėdami jokių pretenzijų tapti kokiu nors avangardu, visur kur tik galime mes paprasčiausiai prisidedame palaikydami saviorganizacijos ir tiesioginio veiksmo praktiką. Kai tik tai įmanoma, patys kuriame socialinės kovos situacijas, arba kitaip tariant įsiterpiame į kitų vedamas kovas. Kadangi nesame specialistai, nesirenkame jokio kovos lauko kaip svarbesnio už kitus, labiausiai dėl to, kad dabartinė visuomenė yra pasiekusi tokį priklausomumo tarp skirtingų sektorių lygmenį, kad nebėra įmanoma iš esmės pakeisti nė vieno svarbaus jos aspekto neiškeliant klausimo apie visumą. Net paprasčiausia užgaida gauti neapnuodyto maisto – kaip kažkas jau yra rašęs – reikalauja ištiso gamybos, prekybos ir transporto tinklo išardymo. Nuo laukinės aplinkos nualinimo iki karo, jei norima pasiekti visa ko esmę, bet kokia kritika susiduria su visuomene kaip visuma ir su ją saugančiais šunimis. Žinoma, kai kurie klausimai mums artimesni nei kiti, ypatingai tada, kai manome, jog jie sunkiau perimami – t.y. neutralizuojami – dominavimo. Nors ir galime įsivaizduoti, kad valdžia galėtų naikinti šiek tiek mažiau arba gaminti mažiau itin žalingų technologijų, nėra įmanoma kad ji, pavyzdžiui, statytų mažiau kalėjimų, kadangi niekada neegzistavo toks revoliucijos duobkasys, kuris neužsiimtų jų statymu. Be to, atidžiau pažvelgę pastebėsime, kad kalėjimo problema iššaukia sprendimų autonomijos ir pačių svarbiausių kiekvieno žmogaus poreikių klausimus. Kol neišmoksime rinktis laisvo susitarimo vietoj primetimo ir solidarumo vietoj konkurencijos, bausmės logika statys savo siaubingus narvus. Mes pasisakome už revoliucinį protrūkį, nes gerai žinome, jog nuolankūs protai staigaus sukrėtimo reikalauja ne mažiau nei socialinės institucijos, tačiau puikiai suprantame ir tai, kad sukilimas yra tik galimų pokyčių pradžia, o ne panacėja. Būdami pasiruošę išmėginti jėgas su dabartiniu dominavimu, dantimis ir nagais giname ir būdą gyventi nei kam nors aiškinant, nei patiems gaunant nurodymus iš autoriteto, politinės partijos ar centrinio komiteto. Patirtis rodo, kad pats blogiausias engėjas gali apsirengti revoliucionieriaus kostiumą, ir neturime jokio noro vienyti jėgas su tais, kurie nori pasmaugti subversyvų spontaniškumą taip pat kaip ir bet kokią kitą laisvės apraišką. Mums vienintelis priimtinas smurtas yra tas, kuris išlaisvina ir niekieno nepavergia, tas, kuris naikina valdžią ir jos negamina, tas, kuris gina kiekvienam priklausančią galimybę gyventi savaip. Primesti laisvę reiškia prieštaravimą pačiam sau. Kaip sakė Malatesta, jei tam kad laimėčiau privalau pastatyti ešafotą, renkuosi pralaimėjimą.

Tai, jog nuolankių protų choras mums nuolat kartoja, jog revoliucija yra neįmanoma, mums nedaro jokio įspūdžio ir nė kiek mūsų nestebina. Ar nebuvo taip, kad trisdešimt tironų tą patį kartojo Atėnų demokratams, aristokratai buržuazijai, latifundistai Meksikos valstiečiams, demokratai Ispanijos anarchistams, stalinistai biurokratai Vengrijos sukilėliams, o sociologai gegužės mėnesio maištininkams? „Tas, kas revoliuciją vykdo iki pusės, pats sau kasa duobę“. Tai yra vienintelis pamokymas, kurį norėtume perimti iš tų, kurie iki mūsų kovėsi už anarchistinę revoliuciją.

Laikydami save išnaudojamaisiais tarp kitų išnaudojamųjų mes manome, jog mūsų nekantrumas ir ryžtas pulti čia ir dabar prisideda prie klasių konflikto. Mes nepripažįstame baudžiamojo kodekso numatytos rizikos hierarchijos kalbant apie konkrečius veiksmus: tekstas yra toks pat svarbus kaip ir sabotažas, nes mums tiesioginis veiksmas ir idėjų sklaida yra vienas ir tas pats dalykas.

Ateinantys metai bus kupini sunkių konfliktų – kai kurie iš jų bus sunkiai suprantami, kiti pakankamai aiškūs ir tvarkingi kaip barikados. Pritarimo ir nuolankumo laukas turi savo plyšių, į paviršių išplaukia vis daugiau nepasitenkinimo apraiškų. Ir vėl išgirsime saviorganizaciją baladojant į socialinio karo duris.

Mūsų bendrininkai yra ir bus visi, nusiteikę kartu su kitais kovoti už laisvę ir už tai pasiruošę prarasti savają.

Trento kalėjimas, liepos 23, 2004

Rusija: raginimas paremti Ilją Romanovą

Draugai! Raginame jus paremti Ilja Romanovą, „terorizmu“ kaltinamą Rusijos anarchistą, kuris jau keletą metų praleido kalėjime. Maskvos AJK (Anarchistinis juodasis kryžius) įtraukė Ilją į anarchistų politinių kalinių sąrašą.

2013-ųjų spalio 26-tą, 46-erių anarchistas Ilja Romanovas buvo sužeistas Nižni Novgorodo mieste. Vėlai naktį įvykęs sprogimas rimtai sužalojo jo kairę ranką ir apdegino veidą. Ilja buvo išvežtas į ligoninę, kur gydytojai amputavo jo ranką. Romanovas policijai aiškino, kad neatsakingai naudojo pirotechninį gaminį. Gruodį Romanovas buvo apkaltintas pagal Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 205 straipsnio 30-ąją dalį („mėginimas įgyvendinti teroristinę ataką“). Tačiau jokio pagrindo kaltinimams terorizmu nėra, nes nėra visiškai jokių įrodymų. 205 straipsnis padengia tuos veiksmus, kurie siekia „įbauginti žmones ir kelti pavojų jų gyvybėms, sukelti ženklią materialinę žalą ar kitokias rimtas pasekmes tam, kad būtų paveikti sprendimus priimantys pareigūnai ar tarptautinės organizacijos“. Akivaizdu, kad šioje situacijoje niekas negalėjo būti veikiamas tokiu būdu, ir juo labiau niekieno gyvybei ar net nuosavybei nebuvo sukeltas joks pavojus, kadangi paprastas fejerverkas tokiems tikslams yra per silpnas, o Ilja buvo sužeistas tik dėl to, kad gaminys sprogo jo rankose. FSB tyrėjai nusprendė iš viso to padaryti „labai svarbią bylą“ tam, kad pateisintų savo pačių egzistavimą. Iljos draugo kompiuteryje jie pakišo dvi bylas su skrajutėmis. Tyrėjai teigia, kad po atakos sprogmenimis prieš konkrečią instituciją Ilja ketino paplatinti politinį atsišaukimą, tačiau nesugebėjo to padaryti dėl netyčinio sprogimo. FSB naudojasi Iljos praeitimi kaip įrodymu dėl jo ketinimų įvykdyti teroro aktą.

Byla bus baigta už dviejų mėnesių ir mums reikia pinigų lingvistinei pakištų bylų analizei, kuri turėtų būti atlikta teismo ekspertų, o taip pat advokato išlaidoms. Jau surinkome pinigų vienerių metų advokato paslaugoms ir dviems nepriklausomiems tyrimams. Tačiau dabar esame prastoje finansinėje padėtyje. Mums trūksta apie 2 300 eurų, o turime vos 750.

Kontekstas

Į anarchistų judėjimą Ilja įsitraukė aštuoniasdešimtaisiais Nižni Novgorode, kuris tuo metu vadinosi Gorki. Vienas iš pirmųjų jo veiksmų Sovietų laikotarpiu buvo anarchistinės skrajutės platinimas — beveik visos šios skrajutės kopijos pateko į KGB archyvus.

Tai jau trečias kartas kai Ilja kaltinamas dalyvavimu ginkluotoje kovoje. Pirmą kartą jis buvo areštuotas Maskvoje, 1998-ųjų spalį, apkaltintas dalyvavimu pogrindinėje ginkluotoje grupuotėje „Naujoji revoliucinė alternatyva“. Galiausiai jam buvo paskirtas privalomas gydymas psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios jis buvo paleistas 2002-ųjų pradžioje.

Ilja ilgai laisve nesimėgavo: dar 2002-ųjų gruodį jis buvo sulaikytas Ukrainoje kaip vienas iš įtariamųjų pogrindinės revoliucinės organizacijos narių. Galiausiai jis praleido 10 metų kalėjime. Jis buvo kaltinamas neteisėta smulkių ginklų prekyba ir SBU (buvusios KGB) būstinės sprogdinimu Ukrainoje. Visi suimtieji buvo žiauriai kankinami. Dvidešimtmetis Sergey Berdyuginas 2003-ųjų lapkričio pirmąją mirė nuo kankinimų. Ilja neigė visus kaltinimus ir teigė, jog buvo tiek protiškai, tiek fiziškai kankinamas, ypatingai ikiteisminio sulaikymo metu. Jis pradėjo keletą bado streikų, o teismo salėje persipjovė venas bei kaklą skutimosi peiliuku tam, kad išreikštų priešiškumą tokiam nežmoniškam elgesiui. Jis buvo paleistas 2012-ųjų gruodį.

Daugiau informacijos apie ankstesnes bylas:

http://www.left.ru/inter/march/nra.html

http://sovietrussianow.blogspot.it/2013/06/for-socialist-future-of-country_28.html#.VE__BETdESk

Laiškus Iljai galite siųsti adresu:

Ilya Eduardovich Romanov, 1967 g.r., FKU SIZO-1, ul. Gagarina, d.26-a, 603098, Nizhnii Novrogod, Russia
(laiškai turėtų būti rašomi rusų kalba ir juose neturėtų būti minima jokia anarchistinė veikla)

Daugiau informacijos apie šią bylą (rusų kalba):

http://wiki.avtonom.org/index.php/%D0%A0%D0%BE%D0%BC%D0%B0%D0%BD%D0%BE%D0%B2_%D0%98%D0%BB%D1%8C%D1%8F

Maskvos AJK

Apie

Netvarka yra tinklaraštis, skirtas anarchistinių, antiautoritarinių ir libertarinių idėjų sklaidai.

Mūsų tikslas yra skatinti diskusiją ir veiksmą antiautoritarinėje stovykloje, platinant originalius tekstus, vertimus ir kitas idėjų sklaidos priemones.

Kontaktas: netvarka [a] autistici.org

Skaityti išsamesnį aprašymą

Tekstų archyvas

Spausdinimui skirtos brošiūros
Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje