Netvarka

Kalbėsime paprastai, kadangi patys esame paprasti žmonės. Minia įstatymų leidėjų, politikų, ekspertų, intelektualų ir kitų autorizuotų idėjų gynėjų dažnai sąmoningai sujaukia paprastus klausimus ir priverčia jaustis kvailais arba prastesniais visus tuos, kurie atsakymų ieško vienoj vienintelėj – savo pačių išgyvenimų knygoje.

Jie sako, kad kalėjimas yra būtinas tam, kad galėtume nubausti visus, kurie pažeidžia visuomenės taisykles.

Pagalvokime – „taisyklės“ sąvoka numano laisvą susitarimą pamatiniais gyvenimo visuomenėje klausimais, t.y. eilę normų, kurios buvo savanoriškai priimtos kiekvieno šią visuomenę sudarančio individo. Tačiau ar taip yra iš tiesų? Ar valdantieji iš tiesų atstovauja valdomųjų valią? Ar vargšas noriai sutinka, kad turčius lobtų iš jo darbo? Ar vagis vogtų, jei iš savo tėvo būtų paveldėjęs gamyklą arba jeigu galėtų gyventi iš buto nuomos?

Iš tiesų šios visuomenės viduje mes tegalime nuspręsti, kaip norėtume elgtis prieš kitų žmonių už mus išleistus ir vyriausybės įtvirtintus įstatymus.

Prieš keliant klausimą, ar teisinga, ar ne yra kalėjimu bausti tuos, kurie pažeidžia įstatymą, visų pirma derėtų paklausti, kas ir kaip nusprendžia dėl šios visuomenės taisyklių.

Jie sako, kad kalėjimas apsaugo nuo smurto.

Bet ar taip iš tiesų yra? Kodėl tuomet pats didžiausias smurtas – turime omenyje karą arba milijonų žmonių vertimą badauti – yra visiškai teisėtas?

Kalėjimas baudžia tik tokį smurtą, kuris kelia problemų valstybei bei turtingiesiems, o kai kurias tarpasmeninio smurto formas (tokias kaip išprievartavimai arba itin žiaurūs nužudymai) naudoja kaip atsaką kalėjimo kritikai: „gerai, bet ką tuomet darytume su prievartautojais?“ Tuo pat metu struktūrinis visuomenės smurtas yra kasdien ginamas pačių kalėjimų pagalba.

Padirbinėjantys valiutą yra baudžiami žymiai žiauriau nei prievartautojai; stambūs narkotikų prekeiviai dažniausiai yra baudžiami silpniau nei bankų plėšikai. Visa tai tikrai nėra atsitiktinumas: įstatymas visų pirma gina nuosavybę, o ne individų gerbūvį. O pati nuosavybę, pats faktas, jog kai kuriems priklauso tiek daug, kai kiti turi mažiau nei mažai, yra pats didžiausias smurtas ir nemažos dalies visų „nusikaltimų“ priežastis. Tokiu būdu kalėjimas gina struktūrinį šios sistemos smurtą.

Jie sako, kad visi yra lygūs prieš įstatymą.

Ir vis dėlto kalėjimuose sėdi beveik vien moterys bei vyrai be išsilavinimo, imigrantai bei darbininkų vaikai, kurių dauguma yra įkalinti už nusikaltimus prieš nuosavybę, taigi už veiksmus, tiesiogiai susijusius su visuomene, kurioje gyvename, ir su poreikiu, kurį prisimename kasryt ir kas vakarą – su poreikiu gauti pinigų. Net nekalbame apie visus tuos, kurie būtų kalėjimo išorėje (arba būtų gavę vadinamas alternatyvias bausmes) jei tik būtų turėję pakankamai pinigų geram advokatui.

Jie sako, kad kalėjime žmogus atperka kaltę arba integruojasi į visuomenę.

Įkalinimo sistema yra būdas kiekvienam individui priskirti bausmę pagal tam tikrą mainų sistemą: toks ir toks nusikaltimas, tiek ir tiek metų. Kalėjimas žmonėms trukdo savo konfliktus išgyventi nuo pradžių iki galo, juos išspręsti (arba ne) ir apmąstyti. Tarsi įkalinimas visa tai galėtų išspręsti vietoje pačių žmonių. Be to, ar yra kas nors blogesnio nei metų metus būti atskirtam nuo savo artimųjų ir negalėti padaryti nieko aistringo, būti pasmerktam kaip nors prastumti laiką, išmokti atrodyti patikimai prieš savo socialinį darbuotoją ar psichologą, ir įprasti nuolat nusilenkti viršesniam?

Galiausiai lieka klausimas, kuris niekada nebūna iškeltas: kokia dar integracija? Į ką? Į visuomenę, kuri yra tokia puiki, kurioje vyrauja pačios tauriausios vertybės ir patys egalitariškiausi santykiai? Ši visuomenė stovi ant engimo pagrindo ir yra valdoma nelygybę bei išnaudojimą palaikančių vertybių. Šių dalykų pagalba ji gamina kasdienį vargą, iš kurio kyla ir į kurį sugrįžta didžioji dalis kalinių.

Mes esame prieš kalėjimą, nes jis gimė ir išsivystė kaip turtingųjų privilegijų ir valstybės galios gynimo įrankis.

Mes esame prieš kalėjimą, nes ši visuomenė yra grįsta pinigais ir konkurencija, kai tuo tarpu mes norime gyventi laisve ir solidarumu grįstame pasaulyje. Šie dalykai nėra niekaip suderinami su kokios nors formos įkalinimu.

Mes esame prieš kalėjimą, nes siekiame pasaulio, kuriame gyvenimo kartu pagrindą sudaro abipusiai susitarimai.

Mes esame prieš kalėjimą, nes net ir patys baisiausi nusikaltimai turi kažką, iš ko mes patys galime pasimokyti apie savo baimes, savo silpnybes – ir niekam nėra geriau nuo to, kad visa tai paslepiama už sienų.

Mes esame prieš kalėjimą, nes didžiausios atmatos yra tie, kuriems priklauso jo raktai.

Mes esame prieš kalėjimą, nes iš prievartos ir paklusnumo niekada nekilo nieko gero.

Mes esame prieš kalėjimą, nes mes norime radikalių pokyčių šioje visuomenėje (ir iš to sekančio jos įstatymų sulaužymo), o ne taikaus integravimosi į jos miestus, jos gamyklas, barakus ir prekybcentrius.

Mes esame prieš kalėjimą, nes kameros spynoje klebančio rakto garsas yra ne kas kita nei kasdienė kankynė, izoliacija yra pasibjaurėtina, lankymo pabaiga yra kančia, o įkalinimo laikas bėga tarsi iš lėto žudantis smėlio laikrodis.

Mes esame prieš kalėjimą, nes jis iš mūsų ir mūsų draugų, nepažįstamųjų bei bendražygių išplėšė per daug dienų, per daug mėnesių bei metų.

Mes esame prieš kalėjimą, nes žmonės, kuriuos sutikome jo viduje mums neatrodė nei geresni, nei blogesni už tuos, kuriuos sutinkame visur kitur.

Mes esame prieš kalėjimą, nes žinios apie pabėgimą mūsų širdis sušildo labiau nei pirma pavasario diena.

Mes esame prieš kalėjimą, nes teisingumo ir lygybės sąvokos niekada netilps į baudžiamąjį kodeksą.

Mes esame prieš kalėjimą, nes visuomenė, kuri turi poreikį kažką įkalinti ir pažeminti, pati yra ne kas kita nei kalėjimas.

—

La Cavale (Briuselis)