Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Ispanija: operacija Piñata – naujas represijos smūgis

Atnaujinta: Nacionalinės audiencijos teisėjas Eloy Velasco paskyrė išankstinį sulaikymą 5 iš 15 žmonių, kuriems buvo išduoti arešto orderiai (likusieji suimti, kurių iš viso buvo 24, buvo sulaikyti dėl „priešinimosi“). Likusieji 10 buvo paleisti atėmus pasus, uždraudus išvykti iš Ispanijos teritorijos ir paliepus prisistatyti kas 15 dienų. 5 sulaikytieji kaltinami priklausymu teroristinei organizacijai, kuri valdžiai vis dar yra GAC.

Šį rytą aptemdė liūdna naujiena. Nacionalinė policija ir dar kartą surengė reidą daugybėje skirtingų gyvenamų vietų ir užimtų socialinių centrų Barselonoje, Madride, Grenadoje ir Palencijoje. Iš viso buvo atlikta 17 kratų (iš kurių šešios įvyko socialiniuose centruose ir libertarinėse erdvėse). Rezultate buvo suimta 14 žmonių, apkaltintų priklausymu „teroristinei organizacijai“ ir įvairiais sprogdinimais bei padegimais, o taip pat – prisidėjimu planuojant (bet ne vykdant) išpuolius prieš La Pilar baziliką Saragosoje ir prieš Almudena katedrą Madride. Už abi atakas atsakomybę prisiėmė „Mateo Morral insurekcinis būrys“, kuriomis taip pat yra kaltinami bičiuliai(-ės) Mónica Caballero ir Francisco Solar, kurie vis dar yra už grotų.

Pasak žinomų ir artimų šaltinių iš Madrido, reidai buvo atlikti bent trijuose socialiniuose centruose (Lavapiés kaiminystėje esančiame La QuimeraLa Enredadera Tetuáne ir La 13/14 Vallecas kaiminystėje). Į La Quimera mentai įsiveržė išgriaudami duris vienu savo autobusiukų. Po to jie sučiupo 15 žmonių. Vienam iš jų buvo išduotas arešto orderis, kiti 14 buvo suimti už tariamą pasipriešinimą (dėl to šiandien iš viso buvo suimti 26 žmonės – visi jie stos prieš Nacionalinę audienciją [1] trečiadienį).

Pasak buržua žiniasklaidos (t.y. pasak policijos), 14 suimtųjų (9 Madride, 3 Barselonoje ir 2 Palencijoje) kaltinami priklausymui GAC arba „Koordinuotoms anarchistinėms grupuotėms“ – visiems atviram leidybos kolektyvui, kuris, pasak jų, išleido knygą pavadinimu „Prieš demokratiją“ (kurios aprašymą ir parsisiuntimo nuorodą rasite čia [ispanų k.]), ir kuris Nacionalinės audiencijos buvo paverstas teroristine organizacija – nepaisant to, kad tokiam kaltinimui nėra nei įrodymo, nei jokio pagrindo. Tuo nepatenkintas valstybinis buržua žiniasklaidos kanalas TVE GAC apibūdina kaip (dėmesio!) „ispaniška Italijos orgacijos NAF/TRF atšaka“. Tai yra įdomu, kadangi pakanka truputį pasidomėti „Neformaliosios anarchistinės federacijos“ (NAF) veikimu bei atsišaukimais tam, kad suprastume, jog tai yra pavadinimas, kurį gali prisiimti visos su keletu pamatinių principų sutinkančios grupuotės, visai kaip „Gyvūnų išlaisvinimo fronto“ atveju. NAF/TRF („Neformalioji anarchistinė federacija / Tarptautinis revoliucinis frontas“) ne tik kad nėra struktūruota ir įsitvirtinusi organizacija, kokią norėtų matyti žurnalistai, bet ji netgi nėra Italijos organizacija. Tai, jog 2003 Italijoje pasirodė pirmieji pasiūlymai dėl „Neformaliosios anarchistinės federacijos“, o po keleto metų Graikijoje buvo paskelbtas NAF/TRF projektas, nereiškia, jog ši „organizacija“ egzistuoja tik Italijoje, ypač turint omenyje tai, jog NAF/TRF inicialais buvo prisiimta atsakomybė už veiksmus visuose penkiuose žemynuose (Indonezijoje, Čilėje, Meksikoje, JAV, Argentinoje, Bolivijoje, Graikijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje…).

Kituose „naujienų“ šaltiniuose aptinkame dar didesnių nesąmonių. Pavyzdžiui, laikraštyje El Mundo išspausdintame reportaže apie šią istoriją rašoma, jog kai kurie iš suimtųjų yra (žodis į žodį) „radikalios Madrido grupuotės Bloque Nero (Juodasis Blokas) nariai“. Norėčiau sužinoti, kada juodasis blokas nustojo būti kovinga taktika masyvių demonstracijų metu (kurią naudoja įvairiausios srovės ir judėjimai, tarp kurių yra anarchistų bei autonomų, bet taip pat ir neonacių), ir pavirto anarchistine grupuote su narystės statusu. Rimtai, gal galėtumėt paaiškinti.

Tame pačiame straipsnyje El Mundo teigiama, jog valstybės sekretorius Francisco Martinez pranešė, kad ši operaijca buvo „tik dar viena operacija kovoje prieš terorizmą“. Aiškiai matome, kad prieš valstybės terorizmą kovoti jis pamiršo – prieš terorizmą, kuris tūkstančius šeimų išmeta iš namų, kuris išgalvoja absurdiškiausias bylas tam, kad įkalintų ir atskirtų mūsų draugus bei bičiulius, kuris kankina bei žudo komisariatuose ir kalėjimuose, kuris skandina migrantus Detroite [Gibraltare] ir įteisina išvarymus, kuris bombarduoja kitas šalis išžudydamas ištisus kaimus vien tik dėl naftos ir kitų išteklių, kuris sergėja Žemę alinančią ir paskutinius mums likusius jos plotelius naikinančią infrastruktūrą – ir kuris užtikrina sterilų bei netikrą, laidų perskrostą pasaulį, kuriame mūsų svajonės kuo didžiausiu pagreičiu lekia į niekur.

Bet kokiu atveju, iš jūsų mes nieko nesitikime. Mes netikime iliuzijomis, jog pokytis gali kilti ne iš mūsų pačių saviorganizacijos ir pastangų. Valstybė, kapitalas, valdžia visais savo pavidalais ir formomis, valdžia mumyse ir kitur – tai yra mūsų priešai kare, kuris dar tik prasidėjo.

Nesiimsime apgailėtinos viktimizacijos, neišaukštinsime nei mūsų bičiulių nekaltumo, nei kaltės. Ar jie ir jos būtų „kalti“ ar „nekalti“, mes norime jų laisvės. Norime, kad jie ir jos būtų tarp mūsų. Norime, kad jie ir jos galėtų kovoti ir nenuleisti galvų, kad jie pamatytų solidarumo bei koherentiškumo tarp minčių ir veiksmų prasmę. Šį sudėtingą kelią jie pasirinko dėl to, jog jis siekia teisingumo – dėl to, jog jie nepakelia šio narvu virtusio pasaulio. Mes norime jų laisvės, nes jie ir jos yra vieni iš mūsų, nepaisant to, ar juos bei jas mes pažįstame, ar ne. Mes norime jų laisvės, nes šįkart buvo pasirinkti jie ir jos, nors tai lygiai taip pat galėjo nutikti ir mums ar bet kam kitam, kas prieš savo akis mato ant neteisybės bei vargo pagrindo pastatytą visuomenę ir nei gali, nei nori nukreipti akis.

Artėja sunkūs laikai: neseniai patvirtintas Mordaza įstatymas [2] ir baudžiamojo kodekso pakeitimai byloja apie vargo ir represijos kupiną ateitį. Jie nori, kad mes tyliai klūpėtume ant kelių, paklustume ir leistumėmės būti terorizuojami, nes tai yra metas, kai jų amžinumas nebėra toks akivaizdus. O be to, jie nebeturi ETA [3] tam, kad pateisintų represinių priemonių taikymą. Dėl to jiems reikia naujų bauginančių šmėklų. Jiems nesvarbu, ar tai anarchistai, ar islamo fundamentalistai, nes jų tikslas yra sukurti naujus vidinius šventos Demokratijos priešus, kurie gasdintų žmones ir taip pateisintų eksponentiškai padidėjusias policijos pajėgas gatvėse, kontrolę bei kišimąsi į mūsų gyvenimus, žiaurumą ir suvaržymus – nes dabartinis valdžios fiasko tebegali save išlaikyti baimės ir melų dėka. Goya yra sakęs, jog „proto svajos kuria didžiausias pabaisas“.

Tačiau nepaisant visų šių sunkumų mes vis dar susitinkame, susipažįstame, dalinamės nepaklusnumo ir esamos tvarkos neigimo akimirkomis, ir toliau žengiam į priekį stiprėdami, pamažu prarasdami baimę ir atsisakydami sulaikyti iš liūdesio bei silpnumo įniršiu virstančias ašaras. Nes kova ir maištas yra vienintelis likęs kelias…

Galas kalėjimų sienoms!

Viskas tęsiasi!

Solidarumas su visais kovojančiais kaliniais!

[1] Nacionalinė audiencija yra Madride esantis teismas, užsiimantis rimčiausiais nusikaltimais ir bylomis, tokiomis kaip pvz. su terorizmu siejami prasižengimai.

[2] Mordaza arba „burnos užtildymo“ įstatymu yra vadinamas Ispanijos valstybės priimtas „piliečių saugumo įstatymas“, į baudžiamąją atsakomybę įtraukęs ištisą eilę net ir menkiausių socialinio konflikto formų.

[3] ETA yra šiuo metu ginklus sudėjusi baskų separatistų grupuotė, ilgą laiką vedusi ginkluotą kovą prieš Ispanijos valstybę ir be kitų taktikų taikiusi ir prieš civilius nukreiptas atakas.

La Rebellión de las Palabras

Prieš labdarą

Daugybėje Jungtinių Valstijų miestų anarchistai organizuoja „Food Not Bombs“ vaišes. Šių projektų rengėjai paaiškina, jog maistas turėtų būti nemokamas ir prieinamas visiems. Visiškai puikus pastebėjimas… į kurį anarchistai atsako lygiai taip pat kaip krikščionys, hipiai ir kairieji liberalai.

Tačiau mums bus sakoma, jog su „Food Not Bombs“ yra kitaip. Organizatorių taikomas sprendimų priėmimo metodas yra nehierarchinis. Jie negauna jokios paramos iš valdžios ar privačių organizacijų. Dažnai maisto dalinimas yra tam tikras pilietinis nepaklusnumas, kuriuo rizikuojama būti suimtam. Akivaizdu, kad „Food Not Bombs“ nėra didelio masto labdaros biurokratija. Juk iš tiesų tai tik laikina iniciatyva… Tačiau „Food Not Bombs“ yra labdara, o tai šios akcijos organizatoriams retai kelia klausimų.

Labdara yra neatsiejama dabartinės ekonominės ir socialinės sistemos dalis. Ekonomikos kuriamas nepriteklius sukuria tokią situaciją, kurioje kai kurie žmonės negali patenkinti savo poreikių įprastais kanalais. Net ir geriausiomis socialinėmis sistemomis pasižyminčiose šalyse atsiranda tų, kurie prie jų neturi jokio priėjimo. Labdara užsiima ta visuomenės dalimi, kuriai negali arba nenori padėti valstybinė socialinė rūpyba. Dėl to tokios grupuotės kaip „Food Not Bombs“ yra savanoriška darbo jėga, dabartinę socialinę tvarką sergėjanti pratęsdama vargingųjų priklausomybę nuo ne jiems patiems priklausančių programų.

Kad ir koks nehierarchinis bebūtų sprendimų priėjimo metodas, toks santykis visada išliks autoritariniu. Labdaros gavėjai visada išliks priklausomi nuo programos organizatorių ir dėl to šiame santykyje niekada nebus laisvi elgtis kaip panorėję. Tai pastebima ir nusižeminime, su kuriuo priimama labdara. „Food Not Bombs“ akcijų metu gavėjai privalo atvykti ne savo pačių pasirinktu laiku, atstovėti eilėje tam, kad gautų ne savo pasirinktą (ir dažnai prastai pagamintą) maistą, kurio kiekį paskiria koks nors savanoris, siekiantis jog visi gautų po lygiai. Žinoma, visa tai yra geriau nei mirti iš bado, tačiau nusižeminimas šiuo atveju nėra mažesnis nei laukiant parduotuvės eilėj susimokėti už maistą, kurio nori pats, ir kurį gali valgyti kada panorėjęs. Išvystytas nejautrumas tokiam nusižeminimui – nejautrumas, kai kuriems anarchistams leidžiantis kasdien valgyti labdaros virtuvėse kad tik nereiktų mokėti už maistą – tik atskleidžia tai, kiek persmelkta žeminančiais santykiais yra mūsų visuomenė. Galėtume manyti, jog anarchistai pirmieji tokių santykių atsisakytų, bent jau tiek kiek jiems tai įmanoma, ir siektų ko nors kito, su vizija sunaikinti visuomenės primestą pažeminimą. Tačiau vietoj to nemaža jų dalis pasirenka dar stipriau įtvirtinti pažeminimą.

Tačiau kaipgi empatija, kurią kai kurie iš mūsų jaučia kitiems, išgyvenantiems virš visų mūsų galvų kabantį vargą? Kaipgi nepermaldaujamas noras pasidalinti maistu? Tokios iniciatyvos kaip „Food Not Bombs“ neišreiškia jokios empatijos – jos išreiškia tik gailestį. Maisto dalinimas nėra dalinimasis. Jis grįstas nuasmenintu ir hierarchiniu santykiu, kuriame atkuriami „tiekėjo“ ir „gavėjo“ vaidmenys. Vaizduotės trūkumas daugelį anarchistų privertė į alkio klausimą (kuris daugumai jų išlieka abstraktus) pažvelgti lygiai taip pat kaip į jį žvelgia krikščionys ir liberalai – ir taip kurti paraleliai su jau esančiomis sugyvenančias institucijas. Kaip būtų galima tikėtis iš anarchistų atliekant iš esmės autoritarinį darbą, jie jį atlieka itin netikusiai… Gal palikime labdarą tiems, kurie apie ją nepuoselėja jokių iliuzijų? Jei labai reika, anarchistai visada gali dalintis individualiai, ir pasitelkti tokias priemones, kurios skatina savivaldą vietoj priklausomybės ir bendrumą vietoj gailesčio.

„Food Not Bombs“ nėra nieko anarchistiško. Net ir akcijos pavadinime glūdi valdžiai keliamas reikalavimas. Todėl šios akcijos organizatoriai taip dažnai renkasi pilietinį nepaklusnumą – tai yra būdas kreiptis į valdančiųjų sąžinę, prašyti jų padėti ir pašerti vargšus. Tokioje vizijoje nėra nieko, kas skatintų savivaldą. Nėra nieko, kas gavėjus skatintų atsisakyti tokio vaidmens ir patiems pasiimti tai, ko jiems reikia, nepaisant jokių iš anksto nustatytų taisyklių. „Food Not Bombs“, kaip ir bet kuri kita labdara, gavėjus skatina tik išlikti pasyviais gavėjais vietoj to, kad taptų savo pačių gyvenimų kūrėjais. Labdarą turėtume laikyti tuo, kuo ji yra iš tiesų: dar vienu institucionalizuoto pažeminimo aspektų, kuris yra esmingai susijęs su ekonomizuota mūsų egzistencija. Dar vienu aspektu, kuris turi būti sunaikintas tam, kad galėtume gyventi pilnavertį gyvenimą.

Feral Faun

Bado streikas Graikijos kalėjimuose

Šių metų kovo 2-ąją, grupė Graikijos kalėjimuose uždarytų kalinių anarchistų paskelbė bado streiką. Šiuo veiksmu siekiama:

  • panaikinti baudžiamojo kodekso 187 ir 187A straipsnius – 187-asis straipsnis baudžiamuoju nusižengimu laiko veido dengimą demonstracijų metu, tuo tarpu 187A straipsnis sudaro pagrindą C tipo kalėjimų egzistavimui;
  • panaikinti prokuroro galią įsakyti prievarta paimti DNR mėginius;
  • DNR analizę autorizuoti leisti pačiam įtariamajam, įskaitant teisę pačiam pasirinkti kompetetingą biologą;
  • panaikinti analizę tų DNR mėginių, kuriuos sudaro daugiau nei dviejų individų genetiniai duomenys;
  • laisvės Lapričio 17-osios organizacijos nariui Savvas Xiros dėl jo sveikatos būklės.

Šiuo metu (kovo 31 d.) bado streiką tęsia kolektyvo „Kovojančių kalinių tinklas“ nariai anarchistai Antonis Stamboulos, Tasos Theofilou, Giorgos Karagianidis, Dimitris Politis, Fivos Harisis, Argyris Ntalios, Andreas-Dimitris Bourzoukos, Grigoris Sarafoudis ir Giannis Michailidis, taip pat organizacijos „Revoliucinė kova“ nariai Nikos Maziotis ir Kostas Gournas, keletas iš Turkijos kilusių politinių kalinių, ir kaliniai Giorgos Sofianidis ir Mohamed-Said Elchibah. Organizacijos „Lapkričio 17“ narys Dimitris Koufontinas (kuriam yra 57 metai) sustabdė bado streiką kovo 27-ąją.

Mėnesio eigoje prie streiko prisijungė daugybė kitų kalinių. Dalis iš jų buvo pervežti į ligonines, kai kurie itin kritinės būklės, kadangi badauja beveik mėnesį. Dalis taip pat nusprendė tęsti bado streiką iki mirties jei nebus įgyvendinti visi streikininkų reikalavimai. Graikijos valdžia gerai žino, jog jei nors vienas iš streikininkų mirs, kraujas bus ant jos rankų.

„Kovojančių kalinių tinklo“ nariai taip pat išplatino paraginimą balandžio 1-ąją rengti solidarumo veiksmus su badaujančiais Graikijos kaliniais.

Solidarumas su bado streikininkais – kad jų reikalavimai būtų išpildyti ir kad įgautų pagreitį kova prieš valstybę ir kapitalą.

Parengta pagal Contra Info

Netrokštamiesiems

Pinigų ir valdžios pasaulio netrokštamieji

Šiame pasaulyje netrokštamųjų niekada netrūks. Ar tai būtų milijonai po šią planetą besibastančių pabėgėlių, ar viso pasaulio miestuose esantys lūšnynų bei vargingiausių rajonų gyventojai. Ar tai būtų tie, kurie buvo paaukoti karui ir pramoninėms katastrofoms, ar Europos šalių vargingieji, kurie buvo išmesti už borto ekonomikos vardu. Ar tai būtų drąsūs sukilėliai, kurie per pastaruosius metų daugybėje šalių aukštai iškėlė galvas vedami laisvės ir orumo šauksmo, ar tie, kurie išdrįsta čia pat, pačioje didmiesčio širdyje kovoti prieš juos trypiantį pasaulį.

Šio pasaulio šeimininkai mus visada laikys bereikšmiais, nenaudingais, pavojingais, neproduktyviais ir kenksmingais. Ir tam kad apgintų savo sistemą bei valdžią jie padarys bet ką. Visą Viduržemio jūros pakrantę jie sugebėjo paversti viena didele skyle. Jie sukūrė šimtus koncentracijos stovyklų neteisėtiems imigrantams. Jie išvystė išmaniausias technologijas kad galėtų mus atpažinti, sekti ir kontroliuoti. Tam kad susitaikytume su mums paskirtu vergų vaidmeniu, jie mums grąsina deportacijomis, kalėjimais ir dar nepakenčiamesniu vargu. Tam kad vieni kitų nekęstume, jie skatina rasinę neapykantą ir sektarinius konfliktus. Trumpai tariant, prieš netrokštamuosius jie kariauja tiek čia, tiek ir visur kitur.

Nėra kur pabėgti…

Kapitalizmas, valstybė ir valdžia yra užėmę viso pasaulio teritoriją. Kiekvienas šio pasaulio centimetras yra tapęs tuo pačiu ir pramonine šiukšliadėže, ir kalėjimu po atviru dangum, ir kraujo bala, ir darbo stovykla. Visur galioja ta pati logika: išnaudoti, kontroliuoti, manipuliuoti, engti ir žudyti. Ši logika yra įsiskverbusi į mūsų galvas ir širdis – nebesugebame net įsivaizduoti pasaulio be šeimininkų ir be išnaudotojų. Mes gėrimės prekių gausa ir galimybe vartoti. Leidžiame jiems trypti savo pačių orumą. Nebedrįstame kovoti už laisvę, už savo svajones, už viso vargo pabaigą. Nebeturime vietos, kur galėtume bėgti.

Telieka tik viena šalis, tik viena erdvė, viena vienintelė teritorija, į kurią tebegalime žengti, link kurios vis dar galėtume bėgti tuojau pat, sutelkę visas likusias jėgas, net jei pakeliui parklupsime. Tai yra MAIŠTAS – tai sukilimas kuriame dalyvauja visi, pakeliantys galvas prieš tai kas juos trypia bei daro vergais. Mūsų bendruomenė tegali būti maištininkų bendruomenė, sudaryta iš visų tų, kurie ir kurios, visur ir niekur, visų spalvų ir su įvairiausiom svajom, yra pasiruošę kovoti už savo laisvę, susigrumti ir pasitelkę visas įmanomas priemones susiremti su mus engiančia valdžia.

Mūsų kovų mozaika

Tik aistra laisvei gali nutiesti tiltus tarp skirtingų kovų. Tiltus tarp tų, kurie neturi dokumentų ir dėl to kovoja prieš darbo už ačiū reikalaujančią ir deportacija grasinančią valstybę, ir tų, kurie yra vadinami nusikaltėliais bei susiremia su turtinguosius bei galinguosius ginančiais įstatymais. Tarp kovojančių prieš naujų kalėjimų statybas, prieš naujus represijos įrankius, prieš vis žudikiškesnes valstybines sienas, ir tarp tų, kurie stačia galva neria į kovą prieš gyvenviečių pavertimą kalėjimo po atviru dangum koridoriais, teiksiančiais džiaugsmą turčiams, eurokratams ir pertekusioms viduriniosioms klasėms. Tarp puolančių savo bosus ir kapitalistus ir tų, kurie sabotuoja mus iš lėto žudančią kasdienybę.

Tai ištisa kovų mozaika, kuri vieną dieną galbūt išvys dienos šviesą. Tačiau tai įvyks tik tuo atveju jei mūsų kovos priklausys tik mums patiems, jei jų neperleisime jokiems politikams, jokioms partijoms, jokioms oficialioms organizacijoms, ir jei jas organizuosime patys su tikslu susigrumti su bet kokia valdžia. Tai priklausys nuo to, kokius ginklus išdrįsime pasitelkti šiose kovose – sabotažą ir tiesioginį veiksmą nesuskaičiuojamoje daugybėje formų. Nes „neteisybė turi ir vardus, ir adresus“. Atėjo laikas pasibelsti į jų duris. Aplankyti tiek deportacijos orderį pasirašantį biurokratą, tiek iš kalėjimo pastatymo besipelnantį verslininką.

Pasibelsti į institucijų bei įmonių, kurios bendradarbiauja organizuojant reidus, o taip pat ir į tvarkos sergėtojų duris. Ir ne tam, kad pasikalbėtume su žmonėmis, kurie niekada mūsų neklausys. Ne tam, kad derėtumėmės su tais, kurie kalba tik valdžios, statistikos ir pinigų kalba. Pasibelskime ne tuščiomis, bet pasiryžimu ryžtingai ir aršiai kovoti apsiginklavusiomis rankomis. Eikime pas juos tik tam, kad išverstume jų duris.

Tegul baimė pakeičia stovyklą

Būkime pavojingi tiems, kurie nori mus išnaudoti ir valdyti

Tegul dega sulaikymo centrai, valstybinės sienos ir kalėjimai

Laisvė visiems

La Cavale

Laisvė neatsiliepti

Jie šaukia tave kovoti už laisvę ir nepriklausomybę. Už tokią laisvę, kurioje jei pašauktas neatsiliepsi, būsi uždarytas už grotų. Ir už tokią nepriklausomybę, kurioje jei nebūsi pašertas savo budelių, numirsi iš bado.

Ir prieš ką gi tu kovosi? Prieš Putiną? Juk šis sėdės minkštam savo fotely, žvejos privačiam ežere arba tiesiog gers degtinę! Prieš jo šulus? Vargu, nes jų mes nematom net ir dabar, o karo atveju aukšti pareigūnai juk visada pamėgsta atostogas. Belieka visi tie, kurie buvo pašaukti taip pat laisvai ir taip pat nepriklausomai kaip ir tu. Kurie taip pat kovoja už laisvę ir nepriklausomybę, tik jau tikrai ne sau, o kažkam kitam. Šis kažkas jiems ant sprando sėdi kasdien – rinkdamas mokesčius, kontroliuodamas, teisdamas, uždarydamas, išnaudodamas, alindamas ir bukindamas. Tai yra kažkas, kas negali elgtis kitaip, nes yra skirtas tik tam. Dabar jis spaudžia krokodilo ašaras dėl žuvusių civilių, dėl atimtos žmonių laisvės, dėl pažeminimo – kitaip tariant dėl dalykų, kuriems jis ne tik kad nejaučia empatijos, bet kuriuos jis pats vykdo aršiausiais metodais, prisidengdamas tūkstančiu skirtingų veidų. Dabar jis mėgina įtikinti, jog tau reikia to paties kaip ir jam – jo paties gerovės. Istorija mus moko, jog tik po to, kai pabundama tarp krūvos lavonų, tarp eilės mirusių artimųjų, suprantama, jog valdžios ir pasiųstųjų kariauti interesai yra priešingi. Ir tai galioja tiek Lietuvos, tiek Rusijos, tiek ir bet kuriai kitai valdžiai.

Tai, jog kiekvienoje kariuomenėje atsiranda bukapročių, kurie mano, jog tarsi Brisius skuosdami į savo šeimininkų organizuojamas skerdynes išloš gabalėlį dvasinio ar materialinio pyrago – tai, jog atsiranda vergų, kovojančių už Tėvynę, už Garbę, už Kraują, už Istoriją, už Dievą… – tereiškia tik tai, jog yra žmonių, kuriuos valdžia sugeba apmulkinti. Tačiau jei už visas šias banalybes kovojantis priešo šauktinis yra apmulkintas bukaprotis, kuo nuo jo skiriasi „savos“ kariuomenės šauktinis, kuris gina lygiai tas pačias valdžios šmėklas?

Kai valdžia kviečia į karą ir atima iš tavęs paskutinę laisvę pasakyti „ne“, gali būt tikras – kovoji tikrai ne už save, ne už savo draugus ir artimuosius, bet už kažką kitą. Kai valdžia kviečia į karą, kariaujama tiktai už pačią valdžią. Kai valdžia šaukia gintis, ginama ne laisvė ir nepriklausomybė, bet pati valdžia.

Nebūta nė vieno karo tarp valstybių, kuris būtų kilęs ne dėl šeimininkų, bet dėl mūsų laisvės ir gerovės – nes šeimininkų gerovė bus priešiška mums tol, kol jie bus šeimininkai. Dėl to karas tarp valstybių niekada nebus karas už laisvę ir nepriklausomybę – jis visada išliks grumtynėmis tarp dviejų valdžių, gerkles vieni kitiems perkąsti pasiuntusių savo tarnus.

Visada išlieka laisvė, kurios niekas niekada neatims. Tai yra laisvė pašauktam neatsiliepti. Valstybė šiame žaidime stato vis daugiau, tačiau taip ji į paviršių tik iškelia tai, kas kai kuriems yra yra seniai akivaizdu: jog valdžia ir laisvė – o kartu ir valdžia ir nepriklausomybė – yra du nesuderinami dalykai. Dėl to visiems tiems, kuriems laisvė yra brangi, negali būti ne tik jokio karo tarp „tautų“, bet ir jokios taikos su valdžia, kad ir kokia vėliava ji besipuoštų.

Net jei tokia pozicija yra „nerealistiška“, naivi ar nepraktiška, kai rinktis telieka iš choleros ir maro, kai iš visų galimų kelių telieka tik nepriklausoma vergovė ir vieno musoro karalystė, ateina metas pagalvoti, kas yra tinkamiau – „naivūs“ nuosavi troškimai, ar „realistiški“ keliai į žudynes.

Už laisvę ne Lietuvos isterijai, ne Rusijos šlapiems sapnams, bet visiems. Už laisvę ir nepriklausomybę be kariuomenių ir be sienų.

Apie

Netvarka yra tinklaraštis, skirtas anarchistinių, antiautoritarinių ir libertarinių idėjų sklaidai.

Mūsų tikslas yra skatinti diskusiją ir veiksmą antiautoritarinėje stovykloje, platinant originalius tekstus, vertimus ir kitas idėjų sklaidos priemones.

Kontaktas: netvarka [a] autistici.org

Skaityti išsamesnį aprašymą

Tekstų archyvas

Spausdinimui skirtos brošiūros
Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje