Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Prieš labdarą

Daugybėje Jungtinių Valstijų miestų anarchistai organizuoja „Food Not Bombs“ vaišes. Šių projektų rengėjai paaiškina, jog maistas turėtų būti nemokamas ir prieinamas visiems. Visiškai puikus pastebėjimas… į kurį anarchistai atsako lygiai taip pat kaip krikščionys, hipiai ir kairieji liberalai.

Tačiau mums bus sakoma, jog su „Food Not Bombs“ yra kitaip. Organizatorių taikomas sprendimų priėmimo metodas yra nehierarchinis. Jie negauna jokios paramos iš valdžios ar privačių organizacijų. Dažnai maisto dalinimas yra tam tikras pilietinis nepaklusnumas, kuriuo rizikuojama būti suimtam. Akivaizdu, kad „Food Not Bombs“ nėra didelio masto labdaros biurokratija. Juk iš tiesų tai tik laikina iniciatyva… Tačiau „Food Not Bombs“ yra labdara, o tai šios akcijos organizatoriams retai kelia klausimų.

Labdara yra neatsiejama dabartinės ekonominės ir socialinės sistemos dalis. Ekonomikos kuriamas nepriteklius sukuria tokią situaciją, kurioje kai kurie žmonės negali patenkinti savo poreikių įprastais kanalais. Net ir geriausiomis socialinėmis sistemomis pasižyminčiose šalyse atsiranda tų, kurie prie jų neturi jokio priėjimo. Labdara užsiima ta visuomenės dalimi, kuriai negali arba nenori padėti valstybinė socialinė rūpyba. Dėl to tokios grupuotės kaip „Food Not Bombs“ yra savanoriška darbo jėga, dabartinę socialinę tvarką sergėjanti pratęsdama vargingųjų priklausomybę nuo ne jiems patiems priklausančių programų.

Kad ir koks nehierarchinis bebūtų sprendimų priėjimo metodas, toks santykis visada išliks autoritariniu. Labdaros gavėjai visada išliks priklausomi nuo programos organizatorių ir dėl to šiame santykyje niekada nebus laisvi elgtis kaip panorėję. Tai pastebima ir nusižeminime, su kuriuo priimama labdara. „Food Not Bombs“ akcijų metu gavėjai privalo atvykti ne savo pačių pasirinktu laiku, atstovėti eilėje tam, kad gautų ne savo pasirinktą (ir dažnai prastai pagamintą) maistą, kurio kiekį paskiria koks nors savanoris, siekiantis jog visi gautų po lygiai. Žinoma, visa tai yra geriau nei mirti iš bado, tačiau nusižeminimas šiuo atveju nėra mažesnis nei laukiant parduotuvės eilėj susimokėti už maistą, kurio nori pats, ir kurį gali valgyti kada panorėjęs. Išvystytas nejautrumas tokiam nusižeminimui – nejautrumas, kai kuriems anarchistams leidžiantis kasdien valgyti labdaros virtuvėse kad tik nereiktų mokėti už maistą – tik atskleidžia tai, kiek persmelkta žeminančiais santykiais yra mūsų visuomenė. Galėtume manyti, jog anarchistai pirmieji tokių santykių atsisakytų, bent jau tiek kiek jiems tai įmanoma, ir siektų ko nors kito, su vizija sunaikinti visuomenės primestą pažeminimą. Tačiau vietoj to nemaža jų dalis pasirenka dar stipriau įtvirtinti pažeminimą.

Tačiau kaipgi empatija, kurią kai kurie iš mūsų jaučia kitiems, išgyvenantiems virš visų mūsų galvų kabantį vargą? Kaipgi nepermaldaujamas noras pasidalinti maistu? Tokios iniciatyvos kaip „Food Not Bombs“ neišreiškia jokios empatijos – jos išreiškia tik gailestį. Maisto dalinimas nėra dalinimasis. Jis grįstas nuasmenintu ir hierarchiniu santykiu, kuriame atkuriami „tiekėjo“ ir „gavėjo“ vaidmenys. Vaizduotės trūkumas daugelį anarchistų privertė į alkio klausimą (kuris daugumai jų išlieka abstraktus) pažvelgti lygiai taip pat kaip į jį žvelgia krikščionys ir liberalai – ir taip kurti paraleliai su jau esančiomis sugyvenančias institucijas. Kaip būtų galima tikėtis iš anarchistų atliekant iš esmės autoritarinį darbą, jie jį atlieka itin netikusiai… Gal palikime labdarą tiems, kurie apie ją nepuoselėja jokių iliuzijų? Jei labai reika, anarchistai visada gali dalintis individualiai, ir pasitelkti tokias priemones, kurios skatina savivaldą vietoj priklausomybės ir bendrumą vietoj gailesčio.

„Food Not Bombs“ nėra nieko anarchistiško. Net ir akcijos pavadinime glūdi valdžiai keliamas reikalavimas. Todėl šios akcijos organizatoriai taip dažnai renkasi pilietinį nepaklusnumą – tai yra būdas kreiptis į valdančiųjų sąžinę, prašyti jų padėti ir pašerti vargšus. Tokioje vizijoje nėra nieko, kas skatintų savivaldą. Nėra nieko, kas gavėjus skatintų atsisakyti tokio vaidmens ir patiems pasiimti tai, ko jiems reikia, nepaisant jokių iš anksto nustatytų taisyklių. „Food Not Bombs“, kaip ir bet kuri kita labdara, gavėjus skatina tik išlikti pasyviais gavėjais vietoj to, kad taptų savo pačių gyvenimų kūrėjais. Labdarą turėtume laikyti tuo, kuo ji yra iš tiesų: dar vienu institucionalizuoto pažeminimo aspektų, kuris yra esmingai susijęs su ekonomizuota mūsų egzistencija. Dar vienu aspektu, kuris turi būti sunaikintas tam, kad galėtume gyventi pilnavertį gyvenimą.

Feral Faun

Category: Anarchizmas, Socialinė kritika

Tagged:

Comments are closed.

Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje