Netvarka

Kadangi priimtiniausi mums yra tie dalykai, kuriuos įsivaizduojame nesunkiai, vietoj netvarkos renkamės tvarką, tarsi ir už mūsų vaizduotės ribų ji būtų kažkas, kas yra pačioje gamtoje. — Spinoza, Etika

Kapitalizmas negimė vakar. Embrioninės jo formos aptinkamos dar gilioje senovėje. Tačiau centralizuotos valstybės išlaikomas ir iš feodalizmo gniaužtų išsivadavusios buržuazijos pasiekimų išniręs pramoninis kapitalizmas susikūrė vos per keletą pastarųjų šimtmečių. Neregėtas industrializmo gebėjimas prijaukinti kapitalizmą pavertė pačiu svarbiausiu pasaulinių pokyčių veiksniu, kuris niekada nebūtų įmanomas be technologijos pagalbos.

Ideologijos išvirkščiai išverstame pasaulyje kapitalizmas yra apibrėžiamas kaip paprasčiausias objektų kaupimas, o technologija – kaip aibė įrankių bei procedūrų, reikalingų tam, kad šie objektai būtų pagaminti ir pristatyti mums. Šiuo požiūriu technologija yra sutapatinama su technika kaip tokia, kuri, be jokios abejonės, yra neatskiriama žmonių gyvenimo dalis. Pati idėja, jog technologija galėtų aktyviai dalyvauti išnaudojimo bei dominavimo procesuose – idėja, kuri tam tikrais istoriniais laikotarpiais buvo itin paplitusi – yra pilnai evakuota iš mąstymo. Tačiau technologija nėra paprasčiausia įrankių sistema, kaip ją pristato technologinė ideologija. Tai yra viena iš veiklų šioje visuomenėje, vienas iš būdų būti kartu tam tikrose sąlygose, konkrečiai – kapitalistinėje sistemoje, esantiems individams. Kiekviena visuomenė pritaiko savo tikslams tinkamas priemones, kurios savo ruožtu nebūtinai būna labai taurios, kaip byloja gan anksti istorijoje pasirodę karo įrankiai. Tačiau technologijos dėka kapitalizmas gauna savo reikmėms pritaikytą pasaulinę techninę sistemą, be kurios neribotas prekybos augimas ir jai būtinas individų pavergimas būtų neįmanomi dalykai. Štai kodėl nuo pat industrializacijos pradžios technologija tapo vienu iš svarbiausių kapitalizmo ginklų kovoje prieš šios Žemės prakeiktųjų pasipriešinimą bei maištą.

Technologija prekybiniame pasaulyje ne tik kad įtvirtina tokiam pasauliui tinkamą žmonių veiklą, bet ir leidžia jam persismelkti į patį žmogaus kūną kūną, įsiterpti į bet kokią socialinę sferą ir patį gyvenimą paversti vienu iš savo įrankių. Technologijos vaidmuo anaiptol nėra šalutinis. Jis yra esminės svarbos. Technologija yra viena iš modernizuotą viešpatavimą palaikančių kolonų, išreiškiančių tuo pačiu ir jo visumos pokyčius, ir vis didėjantį jo nestabilumą, apie kurį liudija visokio plauko krizės bei katastrofos. Technologijos įgyta galia priklauso ne nuo ko kito kaip nuo pačios prekybos. Ji siekia prasiskverbti iki bet ko kas iki šiol buvo nuo jos nepriklausoma ir pertvarkyti tai pagal savo modelį – tai puikiausiai paliudija naujausi pasiekimai biotechnologijų srityje. Nėra jokios socialinio gyvenimo dalies, kuri nenešiotų jos atspaudo. Net ir pati politika, kadaise palikta Makiavelio tipo valstybiniam mąstymui, kasdien vis labiau primena vieno gero technokrato Sensimono sapnuotą košmarą, kuriame „žmonių valdymas“ užleidžia vietą „dalykų administravimui“.

Techninės ideologijos idealas yra sukurtas pagal kibernetinio kalėjimo atvaizdą – tai dirbtinis ir uždaras pasaulis, kuriame kadaise daugybės pereinamų ir nenumatomų evoliucijos takų nusėta gamta tiesiog pradingsta. Tai yra pasaulis, apgyvendintas lobotomizuotų kalinių, kuriuos technologija išganė iš bet kokio noro pabėgti lauk. Viena didžiausių technologijos pergalių neabejotinai yra tai, jog tokie paralyžiuojantys vaizdiniai tapo viena svarbesnių piliečių pavergimo priežasčių. Labiausiai industrializuotose šalyse jie sutinka manyti, jog socialinės problemos gali būti sprendžiamos kaip technologiniai uždaviniai. Jie leidžia technologijai pateikti tariamus sprendimus negandoms, prie kurių ji pati ženkliai prisidėjo. Pamažu ji sugebėjo tapti neišvengiama.

Tačiau technologija nepasiekė tokio autonomizacijos ir visuotinumo lygio, kuris dabartinę modernizuotą visuomenę leistų vadinti „pramonine“. Kitaip tariant, nepaisant nenumaldomo susvetimėjimo progreso, ji nesugebėjo iki galo išpildyti prekybos polinkio įsitvirtinti šiame pasaulyje. Nuo pat pramoninio kapitalizmo pradžios, svarbiausi industrializacijos etapai visada priklausė nuo didelio masto technologinių inovacijų. Tačiau jos niekada nebuvo ankstesnių savo vystymosi stadijų, ar net pačios kapitalistinės sistemos evoliucijos rezultatai. Tiek turinio, tiek ir formos prasme šios inovacijos priklauso nuo daugybės veiksnių, o tarp jų – nuo pasipriešinimo, nuo maištų ir nuo revoliucijų, nukreiptų prieš sistemą, kurioje jos atsiranda, o retkarčiais ir siekiančių šias naujoves sunaikinti. Laikotarpiai, kai technologija atrodo labiausiai nepriklausoma, kaip taisyklė seka viešpataujantiems įveikus sunkius savo egzistavimo periodus. Taigi, ji pasirodo kaip tų kurie jai kėlė iššūkį egzekutorius. Šia prasme šių dienų technologija, nepaisant viso jos inertiškumo, perėmė neišbaigtą 70-ųjų kritiką, apsiribojusią masyviausiomis ir labiausiai centralizuotomis technologinės sistemos dalimis, ypatingai tuo metu dominavusiu teilorizmu. Ji atnaujino šios kritikos iliuzijas apie kišenines technologines sistemas susumuojančiu šūkiu „Small is beautiful!“.

Nedaugiau nei pats kapitalizmas, technologija negali veikti uždarai. Tam kad nesustotų funkcionavusi, ji priversta siurbti kraują iš to, kas yra žmogiška kiekviename individe. Nepaisant to, šį žmogiškumą ji kiekviename žingsnyje siekia nužmoginti, ir tai vyksta tiek darbe, tiek ir visur kitur. Iš to kyla technokratų kalbų dviprasmiškumas ir nenuoseklumas kiekviename hierarchijos lygmenyje – nuo biuro vadybininkų iki pasaulinio masto institucijų vadovų. Tam kad išvengtų sistemos paralyžiaus bei užtikrintų jos legitymumą, ji suteikia šiek tiek erdvės manevruoti paskiriems vadovams. Tačiau nutinka ir taip, kad pageidaujama inovacijų dvasia peržengia iš anksto nubrėžtas ribas. Ne itin malonų ir iki šiol neegzistavusį pasaulinės sistemos labui veikiančių automatų vaidmenį įgavę individai retkarčiais sugeba jį įveikti, kaip byloja nuo Sietlo laikų besitęsiantys maištai. Iš tikrųjų technologija pati savaime nėra pajėgi palaikyti tvarką. Visų socialinio gyvenimo sričių kontrolė ir konkreti valstybinių institucijų prievarta labiau nei bet kada išlieka esminės svarbos dalykais.

Neabejotinai didelė, nors tuo pačiu tik viso labo santykinai įsitvirtinusi technologijos galia netapo esminiu arba vieninteliu veiksniu visuomenės visumos evoliucijoje, jos prieštaravimų užglaistyme ir suvienijime po bendra technokratijos vėliava. Fiksuotos pastarosios idėjos ir pastoviai jos kuriami poreikiai įgauna pavidalą tik tada, kai šie dalykai sutampa su visuomenėje įsitvirtinusiomis idėjomis bei bendrais jos poreikiais. Kai technologinės sapalionės žengia per toli, kai jos ima kenkti bendram sistemos funkcionavimui, jos yra pastatomos į vietą valstybės ar netgi globalius interesus atstovaujančių virštautinių organizacijų, kurios sprendžia dėl to, kas yra laikoma svarbiau nei paskirų valstybių užgaidos. Apie tai byloja vienas branduolinis nuotykis Prancūzijoje, kai energijos perteklius privedė prie užsispyrusio noro ją pritaikyti terapijoje, ir galiausiai prie atsakingų įmonių nemokumo – finale Europos Taryba neturėjo jokio noro už visa tai mokėti.

Kapitalizmas nėra redukuotinas į technologiją, kaip ir visuma išnaudojimo bei pavergimo būdų, nuo kurių jis pilnai priklauso. Net ir patys įmantriausi dominavimo pavidalai, kuriais šiandien pasižymi pasaulinės sistemos dirigentų vaidmenis atliekančios valstybės, nesibodi pritaikyti bei pasisotinti kad ir pačiomis archaiškiausiomis išnaudojimo bei engimo formomis. Taip yra dėl to, kad kapitalizmas pritaiko tai, kas jam tinka labiausiai, tuo pačiu apleisdamas tai, kas jam yra visiškai nebenaudinga. Tačiau tol kol kas nors yra jo toleruojama, jis kuo pilniausiai supranta, jog dalis šių formų patenka už jo ribų. Dėl to labiausiai high-tech karus vedantys uniformuoti šių dienų technokratai tuo pačiu ir neigia, ir naudoja archaiškiausias konvencinio karo formas. Svarbiausių šios planetos zonų kontrolei jie visada ieško pastiprinimo, kuriame atsiranda ir klanų vadeivos, ir mafija, veikiantys ne tik svetima, bet ir savo pačių sąskaita.

Dėl visų išvardintų priežasčių, sąvoka „pramoninė visuomenė“, dažnai naudojama kaip universalybė, iš tiesų yra labai siaura. Į ją nesutelpa visas šio pasaulio sudėtingumas. Ji grįsta dviejomis prielaidomis: jog „dalykų administravimas“ beveik pilnai pakeitė „žmonių valdymą“; ir jog visuomenė buvo pilnai suvienyta vienos technokratinės valstybės, kuri viešpatauja aklų ir besmegenių minių apgyvendintuose didmiesčiuose. Tarsi technologija būtų viešpataujančiųjų atrastas vektorius, kurio dėka kapitalizmo utopija, pilnas jo įsitvirtinimas pasaulyje, pagaliau tapo įgyvendinamu dalyku. Be jokios abejonės, polinkis į centralizuotą viso pasaulio kontrolę per pastaruosius dešimtmečius iš tiesų pasislinko į priekį – apie tai liudija tradicinių valstybių atsitraukimas savo atsakomybių atžvilgiu, užleidęs vietą vis augančioms, pasaulinę tvarką prižiūrėti nusiteikusioms organizacijoms. Tačiau taip pat nederėtų pamiršti ir to, jog viešpatavimo vadybininkai patys nesutaria tarpusavyje, ir kad jų veiksmai – net ir tada, kai susikertantys interesai atidedami į šalį – vis dar kuria sunkiai suvaldomas, o kartais ir visai nekontroliuojamas situacijas, kadangi jos priklauso nuo nenumatomų ir jiems patiems neprieinamų veiksnių bei prieštaravimų. To pasekoje jie nesugeba įtvirtinti taip trokštamo absoliutaus šeimininkavimo. Galų gale, „pramoninės visuomenės“ priešininkai kaip tikrovę dažnai perima siaubingą modernaus viešpatavimo paveikslą, kurį šis nusipiešė pats sau. Iš to kyla jų polinkis užsidaryti savo uždaroje visatoje ir bėgti nuo to, kas kelia jiems siaubą.

Vienas iš esminių „pramoninės visuomenės“ priešininkų keliamų kaltinimų technologijai yra tai, jog pastaroji pavertė gamtą ir visą žmonių nusėstą pasaulį dirbtinu chaosu. Tačiau vyraujančios modernizuotos ideologijos formos, kurios į gamtą žvelgia kaip į tvarkingą visumą, kyla visai ne iš dirbtinumo bei chaoso garbinimo, bet iš to paties antropomorfizmo. Šios formos egzistuoja daug ilgiau nei „pramoninė visuomenė“. Net iš Revoliucijos griuvėsių išnirusi centralizuota valstybė aristokratijos bei Bažnyčios viešpatavimą pribaigė tariamų gamtos dėsnių, sekuliarizuotos Dievo įstatymų kopijos vardu.

Šiandien patys ciniškiausi viešpatavimo valdytojai mano, jog tvarka kyla iš chaoso pažinimo ir iš to sekančio jo suvaldymo. Tačiau egzistuoja ir kitų, ekologinės ar net ekofašistinės pakraipos valstybininkų, perimančių ir pritaikančių gamtos dėsnių idėją tvarkos palaikymo ideologijos vardu. Jų manymu į šią tvarką kėsinasi tas pats chaosas. Tai yra pavojinga idėja, guodžianti daugybę tvyrantį nihilizmą atmetančių „pramoninės visuomenės“ priešininkų. Iš pirmo žvilgsnio vadinamos naturaliosios vertybės atrodo pagrįstos. Taip pat jos atrodo ir tvirtos, kadangi jų išreiškiamo tariamo gamtinio stabilumo dėka jos atrodo galinčios apsaugoti individą nuo vis greitėjančių ir naikinančių pokyčių, ar netgi suteikti jo gyvenimui prasmės. Šiose tobulai tolimose vertybėse atrandama taip trūkstama jėga – tiek, kad nustojama kalbėti savo paties vardu ir imama kalbėti už universalią visumą, su kuria sieja tiktai savo paties vaizduotė. Jos suteikia atramą, nuo kurios atsispyrus atrodo įmanoma išplėtoti naujais principais grįstą kritiką.

Žinoma, žmonės atsirado nežmogiškame pasaulyje. Šis pasaulis, be kita ko, yra viena esminių žmonijos dalių. Išsivadavimas iš gamtos yra viena didžiausių techninių kalbų nesąmonių. Tačiau žmonių veikla niekada nėra paprasta kokio nors modelio imitacija. Žmonėms nepakanka pakeisti aplinką, patiems išliekant tokiems patiems. Keisdami savo pasaulį tuo pačiu keičiame ir save pačius. Būdai pakeisti aplinką yra ir būdai gyventi kartu. Jie sudaro neatskiriamą socialinių santykių dalį. Kitaip tariant, žmonių veikla, santykiai, pojūčiai, mintys, gestai, kalbos ir t.t. – visa tai sukuria tam tikrą terpę net ir tada, kai ji prieš mus neviešpatauja. Pasaulio pokyčiuose niekas nėra nustatyta iš ankso. Vidaus prieštaravimai yra neišvengiami, o taip sukurta terpė visada gali išslysti iš žmonių rankų. Betarpiškumo sąvoka, kalbos apie tariamai kadaise egzistavusius betarpiškus santykius tarp žmonių bei tarp žmogaus ir gamtos, niekada nepakeis šio fakto. Nei raginimai sugrįžti prie abstrakčių natūralistinių vertybių, kurias taip puoselėja „pramoninės visuomenės“ priešininkai, nei kokie nors mėginimai „natūralizuoti“ socialinius klausimus, neišspręs konkrečių socialinių problemų, kurias kelia modernizuotas susvetimėjimas.

Natūralistinė ideologija yra taip įsiskverbusi į jų kalbas, kad „pramoninės visuomenės“ priešininkai vartoja žodį „Gamta“ kalbėdami apie ikipramoninę žmonių veiklą. Iš to plaukianti pasaulio istorija yra mažų mažiausiai idealizuota. Nuo neolito laikų žmonių laisvės pagrindą sudarė žemdirbystė, kuri savaime reiškė tam tikrą gamtos sužmoginimą. Tada civilizuojanti galia viską sugriovė primesdama dirbtinumo viešpatavimą. Trumpai tariant, žmonės buvo išmesti iš rojaus sodų ir taip prasidėjo jų klajonės po Žemę. Šių trumparegiškų vizijų požiūriu niekaip nėra aišku, kodėl daugiausiai ikipramoniniu laikotarpiu pasiekę maištininkai užsipuldavo ne tik valstybę ir Bažnyčią, bet ir pačius tamsiausius savo pačių aplinkos – ar tai būtų miestas, ar kaimas – aspektus, trypiančius bet kokią laisvės užuomazgą, o visų pirma – patriarchalinę hierarchiją.

Progreso ideologija mus moko, jog anksčiau žmonės neturėjo progos džiaugtis laisve, nes tik jis pripažįsta formalias pilietinės laisvės formas, tariamai nepriklausančias nei nuo gamtinių, nei nuo socialinių veiksnių. Tačiau laisvę neigiančios ir prijaukinimą skatinančios tendencijos istorijoje pastebimos dar seniai. Susvetimėjimas turi savo tęstinumą. Vakarykštis susvetimėjimas dalinai įgalino šiandieninį. Konkrečiai galėtume kalbėti apie šventumo kultą. Senovės žmonės garbino dievus, o tų laikų misticizmas bent dalinai paruošė dirvą šių laikų daiktų sudievinimui. Religinį fatalizmą ir mokslinį determinizmą sieja daugiau nei keletas paviršutiniškų analogijų. Šventumas yra ne tik neatskiriama kapitalistinės visuomenės geneologijos dalis – pakitusiu ir prie scientizmo pritaikytu pavidalu jis ir toliau teršia atmosferą net ir tokiose modernizuotose šalyse kaip Jungtinės Valstijos.

Natūralistinė istorijos vizija yra tokia nekritiška dabartinės visuomenės atžvilgiu, kad kai kurie jos teiginiai prilygsta net ir technikos ideologijai. Pastaroji žmogų apibrėžia kaip įrankių gamintoją ir žmonių istoriją nurėžia pagal tai, kokius jie įrankius naudojo, nekreipdama dėmesio į beveik nieką kita. Techniką ji laiko pagrindiniu istorijai prasmę suteikiančiu veiksniu. Valstiečių civilizacijos istorijos samprata grįsta labai panašiu pagrindu: kuo įvairiausiose bendruomenėse taikyti darbo metodai bei įrankiai beveik nė kiek nepakito per tūkstančius metų, ir dėl to sudaro pagrindą valstiečių kovai prieš susvetimėjimą. Tas pat galėtų būti pasakyta daugybe analogiškų atvejų, pavyzdžiui kalbant apie amatininkų arba ganytojų civilizacijas. Tai turi šiokį tokį pagrindą, nes visi šie užsiėmimai buvo svarbūs nemažiau nei sklypinė žemdirbystė. Tačiau patys savaime, atsieti nuo visų jiems vienokią ar kitokią prasmę suteikiančių sąlygų, šie būdai bei įrankiai nereiškia nieko. Autonomijos jie nereiškia net jeigu yra išpuoselėti pačiame smulkiausiame ar net individualiame lygmenyje. Pavyzdžiui, jei bendruomenė ir taip yra organizuojama hierarchiniu, dažniausiai patriarchaliniu pagrindu, jei visų jos narių išskyrus vado individualumas yra redukuojamas ar netgi paneigiamas dėl tariamo žinių išsaugojimo arba perdavimo, tai įrankiai apie kuriuos kalbame nereiškia nieko kito kaip tik laisvės nebuvimą. Pritaikyti masiškai centralizuotos valstybės pagalba jie netgi gali sudėti pagrindus tiek žemę, tiek ir žmones naikinančioms techninėms sistemoms, kaip tai liudija rytietišks despotizmas, dar prieš tūkstančius metų pradėjęs statyti milžiniškas irigacijos bei gynybines sistemas, be kurių sklypinė žemdirbystė mažiau derlingose žemėse net nebūtų galėjusi egzistuoti.

Idealizuota amatininkų bei žemdirbių bendruomenių interpretacija, tiesiogiai susijusi pastebėjimais apie klasiniu pagrindu susikūrusių bendruomenių bergždumą, nemažai pasako apie nepasvertą svarbą, kuri šiandien suteikiama įvairioms bendruomeninėms iniciatyvoms. Bent jau toms, kurios atitinka čia aptariamas redukcionistines idėjas be jokio kritinio pagrindo. „Pramoninės visuomenės“ priešai tokias iniciatyvas kartais netgi laiko būtinais etapais siekiant išjudinti dabartinę situaciją, ar netgi bazėmis, kuriose galime kantriai laukti geresnių laikų.

Trumpai tariant, tokia idealizacija atrado savo dirvą – ypatingai turint omeny tai, kad dažniausiai tokių iniciatyvų besiimantys žmonės pasineria tiesiai į techninę reikalo pusę. Tai liudija ir beveik visiškas modernaus susvetimėjimo kritikos nebuvimas, o taip pat – vyraujančios kalbos apie būtinybę perimti tiek vakarykštes, tiek ir šiandienines žinias. Šis perėmimas dažnai prišliejamas prie bendresnės idėjos perimti savo gyvenimą, nors bendrų sąlygų laisvės praktikai nė iš tolo nematyt! Pastaraisiais dešimtmečiais vykusi 70-ųjų ir 80-ųjų bendruomenių istorija atskleidžia tokių iniciatyvų ribas. Nemažai jų mėgino tapti laukiamaisiais, kuriuose buvo galima tikėtis vis sunkiau atrandamo revoliucinio puolimo, tuo pačiu ieškant techninių sprendimų socialinėms problemoms. Gigantizmo atsisakymas tiek pramonės, tiek urbanizmo srityse, tyrinėjimai, įgūdžiai, net ir įrankių bei būdų dirbti bendruomenės viduje išradinėjimas, neužkirto kelio jų viduje išsivystyti hierarchiniams sprendimams, požiūriams, vaidmenims ir formoms, kuriuos jos dėjosi atmetusios. Visai kaip merkantilizmas. Small is not always beautiful. Toks buvo pats radikaliausias šūkis siekiant nors kiek praplėsti akiratį.

Konkrečiomis doktrinomis grįstų patirčių epocha baigėsi dar seniai. Eksperimentavimas su kitokiais būdais gyventi tiek individualiai, tiek kolektyviai, siekis transformuoti pačią gamtą, vis dar yra vienas iš esminių atsisakymo vegetuoti sudedamųjų dalių – su sąlyga, jog nebūtų leista įsitvirtinti su laisve nesuderinamiems vaidmenims, ir jog tokiems eksperimentams nebūtų suteikiama daugiau prasmės nei jie jos gali turėti. Kovoje prieš vargą negalime atmesti nei dabartinių, nei ankstesnių atradimų, išradimų bei jų kombinacijų. Tačiau visi šie dalykai nebūtų galėję įvykti kitokiomis sąlygomis, ir, be to, kiekvienas iš jų bent dalinai atskleidžia tam tikrą parklupimą. Tai nėra atspirties taškai sprendžiant socialinį klausimą. Pastarasis privalo atsižvelgti į būtinybę sukurti jėgą, galinčią aukštyn kojon apversti visą mus trypiantį pasaulį.

Techninė ideologija prasiskverbia net ir į tuos, kurie jos baidosi. Padarydami iš jos gerai pažįstamą demoną, jie susigūžia kiaunės oloje net nepastebėdami, jog būtent ji jiems ir apriboja akiratį. Kaip tikrovę jie priima aksiomą, jog socialinės problemos tebėra iš esmės techninės problemos, arba problemos, kylančios iš viešpatavimo kaip vieningos visumos – arba net iš pačios technologijos. Sąvoka „pramoninė visuomenė“ nereiškia nieko kito. Nestebina ir tai, jog pro duris išvyta techninė ideologija, vos palikusi savo įspaudą natūralizme ir kituose melaginguose pažaduose, įlenda pro langą techninių dalykėlių bei gudrybių, neva galinčių prisidėti prie individų autonomijos, pavidalu. Vienas iš šios istorijos atradimų yra tai, jog turėtume sugrįžti prie gyvulių pakinkymo jei norime įveikti kelią link laisvės.

Technologijos dėka mediatizuoto gyvenimo dirbtinumas yra „pramoninės visuomenės priešininkų“ juoda avis, nes jų manymu būtent jis sudaro modernaus susvetimėjimo ašį, ir dėl to yra atsakingas už ištisą eilę nesėkmių mėginant sukurti subversyvinį pagrindą didmiesčiuose, o taip pat ir už neįveikiamus sunkumus mėginant visa tai sukurti iš naujo. Tai yra mažų mažiausiai reduktyvus požiūris, ignoruojantis daugybę kitų priežasčių, privedusių mus prie šio akligatvio. Galėtume pradėti nuo modernizacijos pačioje valstybėje, kuri eilę dešimtmečių užėmė valstybės-globėjos vaidmenį ir rūpinosi santykine piliečių globa, už kurią jie mokėjo savo autonomijos ir augančios darbininkų atomizacijos kaina. Visa tai paskatino klasiniu pagrindu susikūrusių bendruomenių irimą ir integraciją.

Septintojo dešimtmečio pradžioje šių bendruomenių vertybės skubos tvarka subyrėjo į šipulius, tačiau vos po keleto metų tas pats nutiko ir jas pakeitusioms „alternatyvomis“. Vos įmestos į ideologijų rinką jos iš karto prarado visą savo smarvę ir pasirodė kaip visuomenės modernizacijos veiksniai. Ši modernizacija buvo vykdoma perdirbant masinės kultūros vertybes, prie kurių kūrimo jos pačios ženkliai prisidėjo. „Pramoninės visuomenės“ priešininkai teisėtai bado pirštais į proletariato išsivadavimo projektų ribotumą – ypatingai į polinkį revoliuciją redukuoti į ekspropriatorių ekspropriacijos aktą ir į techninės sistemos perdavimą į proletarų rankas. Tačiau jie nieko nesako apie akligatvius, su kuriais susidurė visi daliniai pastarojo trisdešimtmečio „alternatyvos“ projektai, tesugebėję iškelti klausimą, kada valstybė pagaliau pripažins labiausiai nusisekusius iš jų. Pastarieji savo atsiskyrimą ir susitelkimą į kovas pagal temas priešpastatė iš paskirų susvetimėjimo formų – nuo hierarchijos tarp lyčių iki hierarchijos tarp rūšių – sudaryto pasaulio prieš kurį jos dėjosi kovojančios paveikslui, tuščiam to meto politikos universalizmui. Čia glūdi pagrindinė priežastis, kodėl šios iniciatyvos niekada neįveikė politikos ir nepraplėtė savo kovos lauko. Po to sekė institucionalizacija. Tačiau tai tėra tik pasekmė.

Dabar, gerokai sunkesnėmis sąlygomis, „pramoninės visuomenės“ priešininkai susiduria su ta pačia dilema. Kuo labiau jie stengiasi kovą prieš technologiją paversti priešiškumo modernizuoto susvetimėjimo pasauliui ašimi, tuo labiau jie apriboja kovos lauką. Šiuo požiūriu jų vertybės yra tiek pat hierarchinės kiek ir tos, kurias gynė klasizmo ideologai, 70-aisiais ir 80-aisiais besipriešinę bet kokioms į jų ribotą sampratą nepatekusioms subversijos formoms. Ribota pasaulio vizija, kuri kaip taisyklė laikoma kuo universaliausia, juos verčia manyti, jog jų pasirinkimai yra vieninteliai įmanomi, arba vieninteliai įmanomi didmiestyje, ir dėl to visi kiti variantai gali būti nuvertinami kaip bereikšmiai, netgi tušti, ir dėl to tinkami nebent pilietinių valstybės iniciatyvų laisvalaikiui. Iš to kyla abejingumas, ir net užslėptas priešiškumas radikalioms grupuotėms, kurios užsilipa ant susirinkusiųjų į antiglobalistines mišias pečių, kaip Sietle, ir šaukia taip, kad kas nors juos išgirstų. Žinoma, tai yra nevieningi ir pasklidę balsai. Tačiau klausimai apie tai, ką šie žmonės galvoja, ko jie nori ir t.t., net nėra iškeliami. Pakanka per daug negalvojant nurašyti juos į aktyvistų gretas ir pereiti prie sekančios bylos. „Antipramoninės“ stovyklos atstovai retkarčiais netgi pareiškia, jog megapoliuose gyvenantys ir dėl to nuo santykio su gamta atplėšti individai yra pasmerkti amžinai klajoti be vietos. Taip atsikratoma galimybės, jog sistemos viduje atsirastų kokios nors svarbos kova prieš ją pačią. Opozicijai belieka atrasi iliuzijomis klotą kelią link senų vertybių ir mėginti priešintis iš iki šiol bendro vargo nepaliestų megapolio kampų.

Didmiesčiuose veikiančios, viešpatujantiesiems pirštinę mesti siekiančios jėgos šiandien yra silpnos ir sklidinos, o dažnai ir itin sutrikusios. Jos gali kliautis tik pačios savimi. Iš to kyla stiprus ir nemalonus įspūdis, kad viskas įstrigę tuštumoj. Tačiau joks minimalistinis rūšies išsaugojimo ar pabėgimo nuo pasaulio projektas – projektas, grįstas iliuzija, jog visa tai gali pakeisti pasenusią valdžios užėmimo programą – neužpildys pojūčio, jog esi izoliuotas, išrautas su šaknimis ir netekęs vietos tiek gamtoje, tiek ir istorijoje. Patirtis rodo, jog tokie projektai pasižymi nebent iliuziniais ir jokio tęstinumo neturinčiais susitikimais. Sukilti nusiteikusiems individams ar jų grupėms sandūra su pasauliu yra vienintelis būdas neprasmegti solipsizme, tapusiame tobiliausia atomizacijos forma, išreiškiančia tik negebėjimą suteikti prasmės šią epochą apibūdinančiai tikrovei. Silpnumas neturėtų pateisinti mūsų pačių tikslų bei jų įgyvendinimui skirtų priemonių atidėjimo į neribotą ateitį. Žinoma, neturėtume išsiskirstyti pagal naujausias aktyvizmo madas, tačiau lygiai taip pat neturėtume iš anksto apriboti savo veiklos lauko – tiek teorijoje, tiek praktikoje. Neleiskime sau savo pačių ribotumo laikyti šio pasaulio riba.

—

André Dréan, 2006

Jūs baigėte žurnalistikos studijas universitete ar kitoje aukštojoje mokykloje. Išmokote žvelgti į socialinę tikrovę pro sociologijos knygų, valstybės tarnautojų užrašų ir retorinių manipuliacijų vadovėlių prizmę. Iššifravote pačią demokratijos esmę: nors ir sakoma, kad valdžia yra suverenios tautos rankose, iš tiesų viską valdo pinigai ir politika. Todėl pasižadėjote daryti viską, kad su kiekvienu parašytu straipsniu užtikrintumėt ir praplėstumėt šios povyzos tęstinumą.

Išmokote į spąstus įvilioti žmones, kuriuos norite pakalbinti. Sugebate liaupsinti bet ką ir visada išliekate pasiruošęs skaldyti bei supriešinti žmones vienus prieš kitus. Jūs esate puikus nuomonių kakofonijos dirigentas. Tikrų tikriausias numintų takų meistras.

Jūs garbinate neutralumą – niekada nepalaikote kurios nors pusės. Šio neutralumo vardu visas idėjas ir visus klausimus sutraukiate iki nuomonės lygmens, kur nėra nei svorio, nei pasekmių. Blogiausiu atveju pasitelkiate švelnias dešiniųjų ar kairiųjų šnekas, tačiau netoleruojate jokių tikrų idėjų, jokios asmeninės analizės ir pasitenkinate to, kas ir taip egzistuoja, aprašinėjimu. Kitaip tariant, esate tik valdžios raštininkas.

Socialinius konfliktus mokate aprašyti taip, kad niekas neišgirstų nieko iš jų pusės. Žinote, kaip išvengti, kad kas nors šiuose maištuose atpažintų savo paties norus. Suprantate, kad maištaujančius kalinius geriausia pavaizduoti kaip kvailius, jaunus riaušininkus – kaip barbarus, nelegalius imigrantus – kaip parazitus, valstybę ir kapitalą puolančius anarchistus – kaip kraujo ištroškusius teroristus, pasiruošusius padėti bombą bet kur ir bet kada. Ilgametės patirties dėka įvaldėte skaldymo ir izoliavimo taktikas.

Jūs suprantate ir tai, kad retkarčiais paprasčiausia tyla yra geriausia taktika – apie tai jus išmokė jūsų gera draugė policija. Žinote, kad dažnai apie sulaikymo centruose vykstančius maištus, apie tiesioginį veiksmą, apie sabotažą ar apie ataką prieš valdžios struktūras geriausia nesakyti nieko. Jūsų išmanymas jums leidžia suprasti, kad daugumai žmonių tai, kas nėra pristatoma žiniasklaidoje, paprasčiausiai neegzistuoja. Tuo pačiu mokate suvilioti socialinius judėjimus ir kviečiate juos atsiduoti už penkias dosnias eilutes jūsų laikraštyje.

Gerai žinote, kaip išpūsti skandalą, ir mokate pasinaudoti žmonių vargu tam, kad pagarsintumėt valdžios balsą. Kaip ir kitos apgailėtinos maitėdos, sukatės aplink svetimų žmonių vargus. Jums žinoma žodžių galia ir dėl to puikiai sugebate deformuoti, manipuliuoti, falsifikuoti ir išjuokti bet kokią socialinę kovą. Niekada nepamirštate savo sąjungininkų ir visada esate pasiruošęs sukirsti rankomis su policija ar saugumo tarnybomis. Jums aišku, jog atitinkamai pagal aplinkybes galite pasmerkti menkus skandalus ir taip pavirsti į „kritišką žurnalistą“, ir tuo pačiu puikiai nuslėpti vieną didelį skandalą apie žudikišką pasaulį.

Galų gale, jūs pranokstate savo durnumu. Migla apipinti sugebate bet ką. Nuolat painiojate vardus, vietas ar idėjas. Jums trūksta net ir menkiausio išmanymo apie tai, apie ką rašote. Retkarčiais rašote itin sudėtingai – tai darote tam, kad jūsų skaitytojai pasijustų durnesni už jus. Kai žodį suteikiate visokio plauko specialistams ar profesoriams, puikiai žinote, kad niekas jų nesupras, ir taip savo durnumą pristatysite kaip priimtiną mirtingųjų atsaką. Savo kvailumą ne tik kad pavertėte didžiausia savo vertybe, bet jo dėka ir visus kitus norėtumėte laikyti bukumo nasruose.

—

Iš Hors Service (Belgija)

Besvajodami apie amžiną gyvenimą, mirtį žmonės ėmė laikyti vienu iš gyvenimo etapų, skausminga akimirka. Prie šios „paslapties“ jie prisirišo taip, kad galiausiai ėmė ja gerėtis.

Dar prieš išmokdamas apdoroti akmenį, marmurą ir geležį tam, kad suteiktų pastogę gyviesiems, žmogus išmoko šias medžiagas naudoti tam, kad pagerbtų mirusiuosius.

Antkapius gausiai supa bažnyčios ir vienuolynai, apsidės ir chorai, tuo tarpu jų papėdėse plinta tik vargingi lūšnynai, vos dengiantys savo gyventojų galvas.

Mirusiųjų kultas nuo pat pirmųjų dienų stabdė žmonių žygį į priekį. Jis ir yra ta „pirmoji nuodėmė“, negyvas svoris, svarmuo, kurį visa žmonija tempia paskui save.

Prieš universalaus gyvenimo balsą visada griaudėjo mirties ir mirusiųjų balsai.

Prieš tiek tūkstančių metų Mozės vaizduotėje nuo Sinajaus kalno nusileidęs Jehova vis dar diktuoja savo įstatymus. Jėzus iš Nazareto, numiręs prieš beveik dvidešimt amžių, vis dar skelbia savo moralę. Buda, Konfucijus, Laozi ir toliau skleidžia savo išmintį. Ir kiek dar jų yra!

Ant mūsų pečių krenta protėvių našta – paveldėjom jų „ydas“ ir „savybes“.

Dėl to Prancūzijoje dabar esame galų palikuonys, nors kai kalba eina apie neapykantą germanams, prancūzus galime kildinti ir iš frankų bei lotynų rasės.

Mūsų protėviai… Praeitis… Mirusieji… Žmonės vis dar kenčia nuo šios trigubos pagarbos.

Kinija yra tokia pati kaip prieš tūkstančius metų, nes ten mirusiesiems suteikiama svarbiausia vieta namuose.

Kenksminga bakterija mirtis tapo ne todėl, jog po cheminio kūno suirimo pastarojo liekanos ėmė teršti atmosferą. Ji tokia tapo dėl to, kad įšventino praeitį ir užšaldė ją vienoje evoliucijos stadijoje. Būdama gyva, mintis apie mirtį būtų galėjusi evoliucionuoti ir eiti toliau. Tačiau numirusi ji virsta kristalu. Būtent šią konkrečią akimirką gyvieji renkasi garbinti, įšventinti ir sudievinti.

Nuo vieno prie kito kiekvienoje šeimoje įsikuria įpročiai ir papročiai, visos praeities klaidos. Tikime savo tėvų dievu, gerbiame protėvių žemę… Kodėl negarbiname jų būdo apsirengti arba jų liustrų?

Neretai nutinka keistas dalykas, jog kol viskas kinta, kol bendri reikalai gerėja, keičiasi, diferencijuojasi, kol viskas miršta ir keičiasi, žmonės, žmonių dvasia, mieliau renkasi pasilikti savo tarnystėje, užsimumifikuoti tose pačiose klaidose.

Elektros amžiuje, kaip ir tada kai kelią švietėsi deglu, žmogus vis dar tiki rytdienos rojumi, kerštingais ir maloningais dievais, pragarais ir Valhalomis – tik tam, kad pagerbtų savo protėvių idėjas.

Mirusieji mus valdo. Jie mums įsakinėja ir užima gyvųjų vietą.

Visos mūsų šventės, visi pagerbimai yra kokių nors mirusiųjų arba žudynių paminėjimai. Minime Visus Šventuosius tam, kad garbintume bažnyčios pašventintuosius, vėlines – tam, kad nepamirštume nė vienos mirties. Mirusieji keliauja tai į Olimpą, tai į rojų, tiesiai Jupiteriui arba Dievui po dešine. „Nematerialią“ erdvę jie pildo taip pat kaip ir „materialią“, užversdami ją savo eisenomis, ženklais ir kapinėmis. Jei gamta negebėtų praryti jų kūnų arba išnešioti jų pelenų, gyvieji šioje nesibaigiančiu nekropoliu tapusioje Žemėje nebeturėtų kur padėti kojos.

Mirusiųjų, jų darbų bei gestų atminimas neleidžia veikti vaikų smegenims. Su jais kalbame tik apie mirusiuosius, ir apie nieką kitą negalime kalbėti. Verčiame juos gyventi netikrovės ir praeities pasaulyje. Neleisti jiems nieko sužinoti apie dabartį.

Jei pasauliečiai ir apleido pono Nojaus arba pono Mozės istorijas, jas pakeitė istorijos apie poną Karolį arba poną Kapetą. Vaikai žino, kada mirė ponia Fredegunda, bet apie higienos pagrindus jie nenutuokia nieko. Jaunos penkiolikmetės gerai žino tai, kad Ispanijoje ponia Izabelė visą amžių nešiojo tuos pačius marškinius, tačiau prasidėjus mėnesinėms jos netenka amo.

Šios moterys, galinčios chronologine tvarka išvardinti visus Prancūzijos karalius lankstydamos pirštus ir neapsirikdamos dėl nė vienos datos, nežino ką daryti kai pasaulį išvydęs kūdykis pirmą kartą ima verkti.

Nors jaunoms mergaitėms leidžiama būti šalia tų, kurie miršta, kurie yra kankinami agonijos, jos greitai patraukiamos nuo tų, iš kurių pilvų prasiveria nauja gyvybė.

Mirusieji kemša miestus, gatves, aikštes. Sutinkame juos marmuro, akmens ir bronzos pavidalais. Užrašai byloja apie apie jų gimimo ir mirties datas. Aikštės vadinamos jų arba jų pasiekimų vardais. Gatvės pavadinimas nieko nepasako apie jos padėtį, formą, aukštį, vietą, jis tik sako „Magenta“ arba „Solferino“ – nemažai gyvybių nusinešęs mirusiųjų pasiekimas. Pavadinimas jums tik primena apie šventą Eleuterijų arba kokį nors riterį iš La Barre – apie žmones, kurių vienintelė svarbi savybė ir yra tai, kad jie mirę.

Ekonominiame gyvenime mirusieji taip pat seka kiekvieną iš paskos. Vieno gyvenimas stovi vietoj dėl tėvo „nusikaltimų“. Kitą supa protėvių genijaus aura, seniai mirusiųjų drąsa. Taip net ir iškiliausiosi protai tampa miesčionimis. Taip miesčionys tampa didingiausiais žmonėmis. Patys savaime esame niekas, viską nulemia tik protėviai.

Ir vis dėlto… kas yra mirtis mokslinės kritikos požiūriu? Kokiais argumentais galėtume pateisinti tokią pagarbą pradingusiems, šį nukaršusiųjų kultą? Nedaug kas iškėlė tokį klausimą ir dėl to jis niekada nebuvo išspręstas.

Ar miestų centruose nematome milžiniškų erdvių, į kurias gyvieji įeina dievobaimingai? Tai yra kapinės, mirusiųjų sodai.

Gyvieji prie pat savo vaikų lopšių mielai laidoja krūvas įrančios mėsos, dvėselienos, visų ligų maistinguosius elementus, visų infekcijų sukėlėjus.

Tiek daug plačių ir gražiausiais medžiais apsodintų erdvių yra skiriama tam, kad nuodingi, juodligę ir šiltinę skleidžiantys lavonai būtų sukišti pora metrų po žeme. Ir štai virusinės infekcijos vos po keleto dienų jau klaidžioja po miestą iškodamos naujų aukų.

Žmonės, kurie neturi jokios pagarbos savo gyvam organizmui, kurį jie alina, nuodija, kuriuo rizikuoja, be jokių skrupulų prisiima komišką pagarbą palaikams, nors reikėtų kuo greičiau jais atsikratyti, padaryti mažiau žalingais ir kuo naudingesniais.

Mirusiųjų kultas yra viena miesčioniškiausių gyvųjų išgalvotų nesąmonių. Tai rojų žadančių religijų liekana. Turime paruošti mirusiuosius įžengti į kitą pasaulį, apginkluoti juos Veledos medžioklei, šiek tiek maisto kelionei, švenčiausiąją komuniją – kad tik gerai pasirodytų prieš Dievą.

Ištisi spiečiai darbininkų ir darbininkių pritaiko savo gebėjimus bei jėgas tam, kad palaikytų mirusiųjų kultą. Žmonės kasa žemę, dirba akmenį ir marmurą, matuoja plotus, ruošia namus šarvojimui – tik tam, kad garbingai palaidotų sifilį skleidžiančią ką tik numirusio žmogaus dvėselieną.

Moterys audžia paklodes, gamina netikras gėles ir ruošia girliandas papuošti namams, kuriuose bus paguldyta krūva tuberkuliozinio irimo liekanų. Vietoj to kad kuo skubiau atsikratytų šiais infekcijų nešėjais, vietoj to kad visu greitumu ir kuo higieniškiau sunaikintų šiuos blogio centrus, kuriems skiriamas rūpestis ir konservavimas aplink save tegali nešti mirtį, žmonės mieliau imasi juos kuo ilgiau išsaugoti, arba vežioti specialiai tam skirtuose vežimuose, katafalkuose, per kelius ir gatves. Išvydę katafalką žmonės atranda vieni kitus. Jie pagerbia mirtį.

Nesuvokiama, kiek daug pastangų bei žaliavų žmonės paaukoja mirties kultui. Jei visas šias jėgas panaudotume tam, kad priimtume į pasaulį vaikus, tūkstančių tūkstančiai tarp jų būtų apsaugoti ir nuo ligos, ir nuo mirties.

Jei ši idiotiška pagarba mirusiesiems užleistų vietą pagarbai tiems, kurie yra gyvi, laimė ir sveikata žmogaus gyvenime išaugtų niekada nematytomis proporcijomis.

Žmonės lengvai priima nekrofagų – tų, kurie minta mirusiaisiais, tų, kurie gyvuoja mirtimi – dviveidiškumą. Nuo šventintą vandenį šlakstančio dvasininko iki amžinybės rūmų agento. Nuo karūnų prekeivių iki mirties angelų skulptorių. Atsikratome šiais groteskiškais, į lėles panašiais kūnais juos sudedami į apgailėtinas dėžutes, nors iš tiesų pakaktų tik geros transportacijos, sandariai uždaryto automobilio ir pagal naujausias mokslo žinias pastatyto krematoriumo.

Jau sakėme, jog tokį paprastą dalyką kaip mirtis žmogus apipina begale kultūrinių nesąmonių, ir taip jis daro dėl nežinojimo. Pastebėtina, kaip taip elgiasi tik žmonės – kitų gyvūnų arba augalų mirtis jokių panašių padarinių nesukelia. Kodėl?

Pirmykščiai žmonės, nedaug teišsivystę laukiniai, neįgavę per daug žinių, kartu su artimojo kūnu laidodavo ir jo ginklus, baldus, papuošalus. Kitais atvejais tribunolui būdavo pristatomas mirusysis, turėjęs papasakoti apie tai, ką pasiekė per savo gyvenimą. Mirties reikšmė niekada nebuvo gerai suprasta.

Tačiau gamtoje viskas kas gyvena, tas ir miršta. Kiekvienas gyvuojantis organizmas parklumpa kai dėl vienos ar kitos priežasties yra sutrikdoma pusiausvyra tarp skirtingų jo funkcijų. Mirties priežastis galime nustatyti moksliškai – žmogus gali būti nualintas ligos, stipriai sužalotas nelaimingo atsitikimo, ir t.t.

Dėl to mirtis visada egzistuos žmogaus akiratyje. Visada bus kažkas, kas pasitrauks iš gyvenimo. Kažkas, kas nustos veikti konkretų dalyką viena ar kita forma.

Tačiau, bendrai tariant, mirtis neegzistuoja. Tėra tiktai gyvenimas. Po to ką vadiname mirtimi, pasikeitę elementai nesiliauja egzistavę. Deguonis, vandenilis, dujos, mano mineralai atras begalę būdų sukurti naujus derinius ir taip prisidėti prie kitų gyvų organizmų egzistavimo. Nėra mirties, yra tik kūnų cirkuliacija, medžiagos ir energijos pakitimai, nesiliaujantis, laike ir erdvėje besidriekiantis gyvenimo ir universalaus veikimo tęstinumas.

Mirtis reiškia kūną, sugrįžusį į šią cirkuliaciją vienu iš trijų pavidalų: kaip kietas kūnas, kaip skystis arba kaip dujos. Joje nėra nieko daugiau ir dėl to neturėtume jos laikyti kuo nors kitu.

Akivaizdu, kad tokioje, pozityvioje ir mokslinėje mirties sampratoje nėra vietos jokioms šnirpščiančioms spekuliacijoms apie sielą, apie anapus ar apie tuštumą.

Tačiau gerai žinome, jog visos apie „pomirtinį gyvenimą“ arba „geresnį pasaulį“ mokančios religijos siekia tik atsidavimo iš tų, kurie yra išnaudojami ir pamiršti.

Vietoj to kad klupėtumėme prieš lavonus, geriau siektume organizuoti gyvenimą geresniais pagrindais ir iš jo ištrauktume kuo daugiau laimės bei gerovės.

Žmonės piktinsis mūsų teorijomis ir karčiais mūsų žodžiais. Iš jų pusės tai bus tik veidmainiškumas. Mirusiųjų kultas yra begėdiškas tikrojo skausmo atžvilgiu. Gerai paruoštas darželis, juodi drabužiai ir juodas kaspinas neįrodo, kad gedulas nuoširdus. Be to, gedulas turėtų būti įveiktas, individai turėtų išmokti priimti mirties nesugrįžtamumą ir neišvengiamumą. Vietoj to kad skausmą rodytume kitiems savo groteskiškais sanbūriais ar netikrais pasveikinimais, turėtume prieš jį kovoti.

Štai žmogus, kuris pagarbiai seka katafalką, bet dar vakar akylai marino mirusįjį badu. Štai kitas verkia prie lavono, nors niekada nieko nedarė kad jį išgelbėtų tada, kai tai vis dar buvo įmanoma. Kapitalistinė visuomenė mirtį sėja kasdien savo bloga organizacija, savo kuriamu vargu, higienos trūkumu, nualinimu ir individualumą žalojančiu bukumu. Palaikydami tokią visuomenę žmonės tampa savo pačių vargų priežastimis, ir vietoj to kad skųstųsi likimo nuskriausti, geriau imtųsi veikti geresnių egzistavimo sąlygų labui, idant suteiktų žmogaus gyvenimui progą kiek įmanoma labiau sužydėti ir suintensyvėti.

Kaip pažinti gyvenimą, kai jį valdo tiktai mirusieji? Kaip gyventi dabartyje, kuri prižiūrima praeities?

Jei žmonės nori gyventi, tegul turi mažiau pagarbos mirusiesiems, tegul apleidžia dvėselienos kultą. Mirusieji tesugeba stabdyti gyvųjų progresą.

Turime sugriauti piramides, pilkapius ir paminklus. Turime vežimu iš kapinių išvežti tai, ką žmonės vadina pagarba mirusiesiems, nors iš tiesų tai yra tik dvėselienos kultas.

Albert Libertad, 1907, žurnalas l’Anarchie

Šį antradienį (balandžio 28 d.) Mosto mieste Čekijoje buvo sulaikyti trys žmonės. Policijos operacijos pavadinimu „Feniksas“ metu buvo apieškota daugybė privačių butų ir socialinis centras „Ateneo“. Iš viso suimta 20 žmonių, kurių dauguma buvo paleisti po apklausos. Trims terorizmu kaltinamiems žmonėms gresia nuo 12 iki 20 metų kalėjimo. Kiti žmonės yra kaltinami dėl to, kad nepranešė apie įvykdytą nusikaltimą. Kadangi buvo konfiskuota keletas serverių, nemaža dalis čekiškų anarchistų tinklalapių šiuo metu nepasiekiami.

Žiniasklaida praneša, kad ši grupė žmonių specialiųjų tarnybų buvo stebima keletą mėnesių.

Mentai pasakoja, jog keletas žmonių įkūrė „autonominę celę“ ir kurpė planus Molotovo kokteiliais užpulti karinę įrangą gabenantį traukinį tarp Prahos ir Pilzeno, o taip pat keletą Hyundai automobilių. Organizuota grupuote šie žmonės vadinami dėl to, kad vienas iš jų turėjo atnešti degaus skysčio, o kiti du – butelius. Sulaikyti žmonės taip pat siejami su pora anksčiau įvykdytų padegimų: su vienu, kuris buvo įvykdytas mokesčių už kelius poste, ir su kitu, nepavykusiu mėginimu padegti policijos automobilį.

Čekijos anarchistų grupuotės pasirašė viešą laišką, kuriame teigiama, jog tokia policijos operacija siekiama įbauginti augantį vietinį anarchistų judėjimą.

—

Pagal ABC Belarus ir Le Chat Noir Emeutier