Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Nei būsimi bedarbiai, nei būsimi darbininkai

Šiuo metu Prancūzijoje pirmuosius žingsnius žengia masinis judėjimas prieš naują darbo kodekso pataisą – vadinamąjį El Khomri įstatymą. Istorija gerai žinoma: ilgesnės darbo valandos, darbdavio ir darbuotojo santykio liberalizavimas (t. y. menkesnė atsakingų inspekcijų „priežiūra“), lengvesni atleidimai, trumpesnės atostogos ir t.t. Profsąjungos ir jas toleruojantys skelbia siekiantys užkirsti kelią šiam įstatymui demonstruodami kovingumą, tačiau iš ankstesnių patirčių – tokių kaip itin plataus masto judėjimas prieš tiesiogiai prieš jaunimą nukreiptą darbo pataisą (CPE) 2006-aisiais – mes žinome, kad šis kovingumas yra tik povyza, siekianti suteikti svorio ateinančioms deryboms. Deryboms, prie kurių šie žmonės vis tiek anksčiau ar vėliau sutiks – nes profsąjungų funkcija tik ir tėra derėtis su tais, kurie norėtų iš mūsų padaryti vergus.

Kiti, tuo tarpu, turi kiek kitokį pasiūlymą: tiesiogiai pulti visą ekonominę sistemą, kuri reikalauja tokių pataisų, nes yra grįsta žiauresniu ar švelnesniu žmonių išnaudojimu. Dėl to dalis judėjime dalyvaujančių žmonių žodžiais ir veiksmais kritikuoja ekonomiką ir jai dirbančią valdžią platindami tekstus, plakatus, tačiau taip pat ir blokuodami mokyklas, universitetus bei gatves, sabotuodami technologines šios sistemos struktūras (tokias kaip bankomatai arba atitinkamų įmonių bei institucijų automobiliai) ir siaubdami politinių partijų bei profsąjungų būstines. Kitaip tariant, daliai judėjime dalyvaujančių žmonių yra aišku, jog problema nėra viena ar kita pataisa, bet išnaudojimu bei dominavimu grįstas socialinis bei ekonominis režimas.

Čia pateikiame vieną skaidresnių su šiuo metu besikuriančiu socialiniu judėjimu susijusių tekstų. Jis buvo platinamas ir viešai perskaitytas kovo 9 d. vykusios demonstracijos metu. Jį platino mokiniai, laikę transparantą su užrašu „Be perstojo šeriame kapitalizmą. Kada jį nudobsim?“ Mokiniai, kurie spėjo suprasti, kokią ateitį jiems paskyrė galingieji, su ar be naujos darbo pataisos.

Netvarka

Mes norime pabaigti apmokamą darbą…

Tam, kad pagaliau galėtume laisvai valdyti savo gyvenimų energiją ir laiką. Kad gyventume pagal sau patiems priklausančius individualius ir kolektyvinius lūkesčius bei poreikius. Dėl to pabaigti apmokamą darbą reiškia nustoti dirbti pagal tuos lūkesčius bei poreikius, kurie priklauso tiktai bosams, įmonėms ir rinkai.

Mes manome, kad darbas – ar jis būtų atliekamas gamykloje, ar biure, ar būtų gerai ar prastai apmokamas, ar jis reikalautų ilgų ar trumpų studijų metų – neišlaisvina niekada.

Priešingai – jis siekia vis labiau užimti mūsų protus ir atitolinti nuo bet kokių mūsų gyvenimuose bei visuomenėse iškylančių etinių klausimų. Jis siekia mus prikaustyti prie išlikimo būtinybės, kas iš tiesų reiškia prikaustymą prie paprasčiausio vartojimo.

Mes norime pabaigti specializaciją

Kas yra specializacija?

Tai daryti tą patį visą savo gyvenimą. Tai žinių monopolis. Tai kiekvieno paskiras užsidarymas savo profesinėje srityje – monopolis, atskirtas nuo visų kitų žinių bei įgūdžių, sutrauktas iki vienos konkrečios srities. Tai susiskirstymas į organizacines kastas (sudarytas iš studentų, menininkų, darbininkų, biurokratų, politikų, mokytojų…).

Mes norime pabaigti specializaciją, nes esame įsitikinę, jog kiekvienas ir kiekviena gali turėti politinę, mokytojo, studento, menininko ar amatininko funkciją tuo pačiu metu. Žydinti visuomenė gali būti organizuojama tik sužydėjusių individų.

Viešpatavimas mokykloje ir darbe

Ar būtume mokiniai, ar darbininkai, ar dėstytojai, kiekvienas kasdien kenčiame nuo hierarchijos. Esame mokomi jos bijoti – bijoti tėvų, bosų, mentų ir t.t.

Tikėtis geresnės ateities mums reiškia sukurti kitokią gyvenimo organizaciją – tokią, kurioje darbas yra įrankis, o ne tikslas. Tai reiškia dvejoti bet kokia viešpatavimo forma. Nes viešpatavimas yra tik tam tikros visuomenės logika, kuri gali būti pakeista solidarumu.

Sprendimas? Bičiuliai yra geriau nei bosai

Mes manome, kad tik patys turėtume priimti sprendimus dėl savo pačių gyvenimų. Dėl to mes kovojame nepriklausomai nuo politinių partijų ir nuo profsąjungų, kurios vos tik gavusios progą ims derėtis su valstybe darbininkų ir studentų vardu. Mes norime organizuotis patys – kartu su savo bičiuliais išmokti perimti gyvenimus į savo rankas ir tai padaryti taip, kad mūsų aistros, mūsų norai ir mūsų poreikiai taptų svarbiausia mūsų veiklos dalimi. Visa tai tam, kad matytume prasmę tame ką darome ir gyvenimuose, kuriuos gyvename.

Mes nesame iš tų, kurie sieks išsaugoti darbo pasaulį.

CLV (Crew virus libertaire)

Perimta ir išversta iš Lignes de Force

Paryžius: Bičiulė Lucile gavo 3 mėn. kalėjimo už atsisakymą pateikti tapatybęs dokumentus

Sekmadienį, 2015-ųjų spalio 12 d., Paryžiaus priemiestyje Bagnolet, du bičiuliai stabdomi nepažymėto mentų automobilio. Ignoruojami ir dėl to susinervinę mentai nusprendžia patikrinti bičiulių tapatybes. Bičiuliai atsisako ir yra jėga išvežami į komisariatą. Sulaikymas už viešosios tvarkos pažeidimą ir pasipriešinimą pareigūnui. Po 48 val. sulaikymo bičiuliai vežami į teismo sulaikymo salę. Kadangi didesnėje grupėje mentai labiau pasitiki savimi, bičiuliams tenka kęsti įžeidinėjimus, o viena iš jų yra smaugiama diržu ir mušama. Teismą jie galiausiai pasiekia po 4 valandų ligoninėje su sužeidimais nosyje, daugybe sumušimų ir 8 siūlėm galvoje.

Teismo metu bičiuliai atsisako klausytis teisėjos paistalų ir atsisako atsakinėti į klausimus. „Gerai kad ne visi yra tokie kaip jūs“, sako ji. Nors byla ir tuščia, ji vis tiek nusprendžia atkeršyti. Kadangi vienas iš bičiulių neturi dokumentų, o kita – atsisako pateikti tapatybę, teisėja nusprendžia viską atidėti iki lapkričio 25 d. ir paskiria vienam iš bičiulių išankstinį sulaikymą Fleury kalėjime. Kitas bičiulis paleidžiamas, tačiau vos išėjęs pro salės duris suimamas dar 48 valandom. Jis paleidžiamas sekančią dieną, iš viso mentų rankose išbuvęs 112 val.

Bičiulė Lucile, kurios teismas įvyko lapkričio 25 d., vis dar uždaryta Fleury kalėjime. Žemiau pateikiamas teismo proceso aprašymas.

*

Vieno iš daugybės įspūdingų Teisėsaugos maskaradų metu Lucile gavo 3 mėnesius kalėjimo su sulaikymo pratęsimu.

Šį trečiadienį teismo salė buvo pilna. Bičiulės palaikyti atvyko apie 50 žmonių. Mentai taip pat pasirodė gausiai – šalmuoti CRS [viešosios tvarkos policija, vert. past.], uniformuoti, civiliai, su ginklais diržuose, ir kiti saugumo veikėjai.

Teisėja, tokia pat šmaikšti kaip ir pirmo proceso metu spalio 14-ąją, nusprendžia mus įspėti, jog menkiausio „neramumo“ atveju ji evakuos salę taip pat kaip pirmąjį kartą.

Teismas prasideda, advokatė pamini kaltinimų nebuvimą – sprendimo metu visa tai bus ignoruojama. Teisėja perskaito mentų versijas. Lucile yra kaltinama be kitų dalykų jiems sakiusi „jūs esat kekšės, jūs dėvite kekšių uniformas, gauja šunų“, ir atsisakiusi pateikti pirštų atspaudus. Teisėjai ji atsako, kad žodžio „kekšė“ kaip įžeidimo ji nevartoja, kad, skirtingai nei mentų atveju, ji neturi nieko prieš prostitutes, ir kad iš tiesų ji vartojo žodį „pakalikas“. Apie atspaudus Lucile pareiškė, jog nemato jokio reikalo duoti savo duomenų, nes patikrinimas buvo be priežasties, ir jog jų neduotų bet kokiu atveju, nes ji yra prieš sekimą.

Toliau išklausomas didesnės algos siekiantis mentas, trykštantis pasitenkinimu žinant, kokie čia svarbūs jo žodžiai. Salėje atsakoma į kiekvieną jo inkštelėjimą. „Supraskite, šie du žmonės mums sakė, kad policijos gretose yra labai aukštas savižudybių kiekis, o tai tikrai sunku girdėti.“ Teisėja jo paklausia: „Tad jūsų nusiskundimas yra moralinio pobūdžio?“ „Taip.“ „Oooooooo“, atsako jam užjaučianti teismo salė. Nuopisa mentas.

Toliau tęsiama klausimais apie teisiamosios asmenį. Lucile atsako: „Neketinu atsakyti į šį klausimą, nes nesuprantu, kuo mano asmenybė susijusi su visu šiuo reikalu.“ Teisėja pasiūlo Lucile paaiškinti nuo teismo pradžios vartotas „sąvokas“ tam, kad geriau suprastų bičiulės įsivaizdavimus apie „visuomenę“. Lucile neturi jokio noro kalbėti apie savo politinius įsitikinimus šio teismo metu, kadangi ji paprasčiausiai atsisakė pateikti tapatybės duomenis ir pasipriešino mentų prievartai.

Atmata prokuroras pasiūlo 3 mėnesius kalėjimo su sulaikymo pratęsimu, kadangi abejonės dėl Lucile tapatybės verčia manyti, jog tai vienintelė „taikytina ir veiksminga“ priemonė. Kaip tik tuo metu vienas įpykęs bičiulis palieka salę ir sąmyšio akimirką teisėja nutraukia posėdį. Nemažai žmonių palieka teismo salę ir koridoriuje aptinka mentų apsuptą ir antrankiais rakinamą bičiulį. Žmonės ima pykti, išeidinėjant iš salės apsikeičiama pirmaisiais smūgiais. Mentai traukia elektrošokus, jais grąsina ir panaudoja, keletas žmonių prispaudžiami prie grindų. Po keleto minučių mentų iškrovos bičiuliai išstumiami prie teismo pastato slenksčio. Viduje visi juodaskverniai pasislėpė savo kulisuose.

Teismas tęsiamas advokatės skundais. Patikrinimas neturėjo jokios priežasties, „du gobtuvais prisidengę asmenys apžiūrinėja pastatą“ nėra pakankamas motyvas, daugybė smūgių ir įžeidimų sulaikymo metu. Įžeidinėjimai dėl bičiulės išvaizdos, smūčiai antrankiais per veidą, kurių rezultatai pažymėti daktarų kolaborantų ataskaitoje. „Atleiskite už tokį išsireiškimą, tačiau ši byla yra tiesiog bjauri“.

Ar turite ką pridurti? Taip, jei siunčiate mane atgal į kalėjimą, ačiū iš anksto už nurodymą panaikinti man skirtą kontrolę (Lucile kalėjimo darbuotojų tikrinama kas 2 val., net ir naktį, ir visa tai – teisėjos paliepimu. Iš pradžių patikrinimai vykdavo kas valandą, tačiau jie buvo praretinti po daugybės Lucile prašymų.)

Prieš pat nuosprendį teisėja sužnabžda kažką vienam iš mentų ir esame tuojau pat apsupami penkiolikos pirštiniuotų mentų. Dabar jau aišku, kad nuosprendis mūsų netenkins. Ir iš tiesų – 3 mėnesiai su sulaikymo pratęsimu, o mes jėga išvaromi policijos. Nepatenkinti tuo kad vis dar esame prie teismo pastato, šmitai mus nustumia iki metro (apie 400m nuo teismo pastato), nes, mat, negalime likti prie jo dėl įsigaliojusios nepaprastosios padėties. Metro apsauga atidaro mums vartus kad nereikėtų peršokinėti, ko dėka daugybė kitų žmonių gali be vargo nemokamai įeiti į metro.

Nebūsime laisvo tol, kol paskutinis teisėjas nebus pakartas paskutinio mento žarnomis. Tegul dvėsta teisėsauga!

P.S. Rašymo metu turime rimtą pagrindą manyti, jog teisme sulaikytas bičiulis vis dar yra uždarytas…

Indymedia Nantes

*

Žemiau pateikiamas Lucile laiškas iš Fleury moterų kalėjimo, parašytas prieš lapričio 25 d. teismą.

Nuo šių metų spalio 14 d. aš esu laikoma Fleury moterų sulaikymo centre. Čia laukiu atidėto teismo už „viešosios tvarkos pažeidimą“. Posėdis numatytas lapkričio 25 d. Bobigny teismo salėje.

Aš esu čia dėl to, kad kartu su draugu buvome be jokios priežasties (jei pretekstas būtų buvęs mūsų odos spalva, o ne gobtuvai, galėčiau sakyti, jog sulaikyti buvom dėl savo veidų) sulaikyti savo menka galia patenkintų patruliuojančių mentų. Manydami, jog turime teisę naktį vaikščioti gatvėmis ir nebūti kamantinėjami, priremti prie sienos ir jėga iškratyti, mes pasipriešinome šiam patikrinimui. Tai mums davė 48 valandas pažeminimų, psichologinių kankinimų ir fizinės prievartos sulaikymo metu Bagnolet komisariate. Kas liečia mane, teisėsauga jau palaimino mano budelius, kurie tęsia savo purviną darbą smaugti bet kokį nepaklusnumą. Nepasitenkinę tuo, kad buvau uždaryta į narvą dėl abejonių dėl mano tapatybės, teisėja davė nurodymus dar pabloginti mano gyvenimą viduje (dėl to kad buvau paskelbta „linkusia į smurtą“, man taikomas ypatingas stebėjimo režimas).

Manęs tai nestebina. Žinau, kaip vyksta sprendimai dėl „viešosios rimties pažeidimo ir pasipriešinimo“, ar dėl kitokio pobūdžio „išpuolių prieš pareigūną“. Visais šiais atvejais mentų žodžiai – mentų, kurie siekia įtvirtinti savo valdžią ir/arba pasididinti algą ir/arba užglaistyti „persistengimus“ – veikia tik prieš mus. Žinau, ko tokiais atvejais būna verti mūsų žodžiai. Žinau, kad teisėsauga ir mentai žengia koja kojon tam, kad mus parklupdytų. Kad teisėsauga visada pateisins savo ginkluotų pakalikų rankomis skleidžiamą valstybės terorą. Valstybė nelaukia išpuolių tam, kad galėtų terorizuoti savo gyventojus – terorizuoti tuos, kurie miršta nuo policijos smūgių, mirusius sulaikymo metu, mirusius ant valstybinių sienų… Skirtumas tas, kad valstybė nešauna į minią. Ji imasi vargšų, užsieniečių, nepaklusniųjų…

Taigi, nesu nei nustebusi, nei pasipiktinusi dėl to, kas man nutiko, ir nesitikiu nieko iš teisėsaugos. Skirtingai nei kitiems, man pasisekė jog vis dar esu gyva, ne viena, sveika ir vis dar stovinti ant kojų. Mano ryžtas neužgeso ir aš dėkoju visoms bei visiems, kurie man išreiškė savo solidarumą, visoms ir visiems, kurie mane vienaip ar kitaip palaiko. Savo mintis skiriu tiems ir toms, kurie buvo sunaikinti tų, kurie turi valdžią, ir tų, kurie nori ją užkariauti. Taip pat jas skiriu visoms toms ir tiems, kurie kasdien kovoja prieš jų brutalumą, už pasaulį be jokio viešpatavimo, už laisvę.

Su įniršiu,

Lucile.

Indymedia Nantes

Abi pusės norėtų kad gyventume baimėje

Kavinių terasose driekiasi užkloti mirusiųjų kūnai. Siaubas apima galvojant apie koncerto salėje įvykusias skerdynes. Neįmanoma net įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis koncerto lankytojai. Viskas atrodo taip siurealistiška. Paprasčiausio koncerto pasiklausyti atėję žmonės vienas po kito krito kaip musės, kartu su stovėjusiais greta. Tam kad išliktų, kad išgelbėtų savo skūrą, jie buvo priversti slėptis po lavonais ir šliaužti kraujo balose.

Neįmanoma viso to įsivaizduoti. To, kad yra fanatikų, dievo bepročių, kurie savo religijos vardu net nemirkteldami suveria kulką bet kam kas pasipainioja jų kelyje. Kad yra gerai apmokytų kamikadzių, kuriems patys save vadais pasiskelbę religiniai lyderiai žada rojų su savim myriop nusinešus kuo daugiau žmonių nesuvokiamose žudynėse. Ir visa tai tik tam, kad sukelti baimę. Smaugiančią baimę tėvų, kurie laukia naujienų iš savo vaikų, penktadienio vakarą išėjusių išlenkti bokalą su savo draugais. Nerimą visų tų, kurie valandų valandas praleido važinėdami iš vienos ligoninės į kitą tam, kad išsiaiškintų, ar jų ieškomas artimasis yra miręs, ar tik sužeistas. Jų tikslas – priversti pajusti kraujo kvapą visiems tiems ir toms, kurie gyvena numalšintoje visuomenėje, kurie yra toli nuo kraštų, kuriuose kariauja jų niekada nepasirinktos tautos armija. Nubausti gyventojus dėl to, kad valstybė nusprendė kariauti, Atsakomybę suversti tiems, kurie šiame reikale negalėjo pasakyti nė žodžio. Atkeršyti valstybei pačiu tingiausiu ir pačiu lengviausiu būdu, net nemėginant pasiekti tų, kurie iš tiesų yra atsakingi. Surizikuoti tik tam, kad parodyti raumenis, ir gerti su krauju sumaišytą šampaną.

Mes jaučiamės viso to paliesti. Jaučiamės paliesti arbitralių žudynių, kuriose kiekvienas individas tebėra dar viena gyvybe, kurią reikia užgęsinti, dar vienas kūnas į kurį suvaryti kulkas – tik dėl to, kad jis atsidūrė netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku, tik dėl to, kad jis nelaimingai pateko į vieno iš dievo bepročių akiratį. Šie dievo tarnai yra tokie patys mūsų priešai kaip ir valstybė, kad ir kokia bebūtų jų ideologija. Tai yra tie patys bepročiai, kurie savo religinio fanatizmo vardu vykdo skerdynes Sirijoje, Irake, Tunise, Nigerijoje, Egipte, Libane, o galiausiai ir Paryžiuje… Tačiau nepamirškime, kad kiti žmonės, kitų ideologijų vardu, vykdė ir iki šiol vykdo veiksmus, kuriais laisvei priešiškų idėjų vardu siekiama sunaikinti bet ką kas pasipainioja jiems po kojomis. Mes kalbame apie pilną, totalią ir nedalijamą laisvę. Laisvę šventvagiauti prieš bet kokį stabą ir sunaikinti visą valdžią – ar ji tūnotų šventose knygose, ar valstybių herbuose. Mes nekalbe apie laisvę, apie kurią tarška valstybė, tik tam, kad kaip ir kiti mus pavergtų savo teroru.

Nežinome kur žvelgti. Viena vertus yra visas įvykių siaubas, kuris kiekvieną iš mūsų paveikia kaip paprasčiausią individą, kaip žmogų, kuris kaip ir bet kuris kitas tuo metu galėjo būti ten pat, kuris galėjo prarasti artimųjų, ir kuris jaučia egoistišką palengvėjimą kad visa tai nutiko ne jam – tuo pačiu puikiai žinodamas, kad niekas nesibaigė ir kad šįkart jam paprasčiausiai „pasisekė“.

Kita vertus yra valstybės atsakas, kuris mus liečia ne ką mažiau. Nepaprastoji padėtis, kurią prezidentas jau dabar nori pratęsti trims mėnesiams. Valstybės valdžiai prieš mūsų gyvenimus ir veiksmus dabar nebėra jokių ribų. Ji turi teisę kada panorėjusi skelbti komendanto valandas, konkretiems žmonėms uždrausti būti konkrečiose vietose, uždaryti bet kurią viešą arba žmones viešai priimančią vietą, uždrausti kiekvieną susirinkimą (kuris galėtų „išprovokuoti neramumus“), vykdyti namų kratas tiek dieną, tiek naktį, tiesiogiai perimti laikraščių, radijo, televizijos programų valdymą. Milžiniška grėsmė dabar kabo virš visų, kuriems pradėta „S byla“ – nuo religinių fanatikų iki visų revoliucionierių ir daugybės kitų žmonių, tarsi tarp jų visų būtų ko nors bendra. Be viso to yra kareiviai bei mentai gatvėse, kurių matome vis daugiau ir daugiau, ir kurie niekada nepraleis progos parodyti kiek naujos valdžios šiandien jiems suteikė valstybė. Be viso to yra sienų atstatymas. Ir visa liūdnai pagarsėjusi „Tautinė vienybė“. Ta pati, kuri buvo paskelbta dviejų pasaulinių karų metu, ir kurios vardu tūkstančiai vargšų buvo išsiųsti į skerdynes. Ta pati, kurią matėme Alžyro kare, kai kankinimai ir žudynės jau buvo tapę kasdienybe. Tautinė vienybė, visų revoliucionierių ir visų tų, kurie norėtų atsikratyti valstybe vietoj to kad žiūrėti kaip ši naudojasi naujausia proga sutvirtėti, priešė. Ta pati, kurios dėka minios žmonių žudynių vietose gieda valstybinį himną susisukę į Prancūzijos vėliavas, ir šaukia „Tegyvuoja Prancūzija, tegyvuoja Respublika“. Ji kalba apie laisvę taip, tarsi prieš šią tragediją kas nors buvo laisvas. Kažkuria prasme ji ragina šiltai priimti nepaprastąją padėtį, sakyti, kad laisvę iš mūsų atėmė šie dievo bepročiai, atleisti valstybę nuo atsakomybės ir jai suteikti dar vieną pateisinimą. Tai ta pati tautinė vienybė, kuri daro priimtina valstybės valdžią prieš mūsų gyvenimus. Kuri, be kitų, sutelkia ir religinius lyderius, nors būtent jie – kad ir kokią religiją jie atstovautų – suteikia pirminį pašarą visam fanatizmui, net jei save laiko nuosaikiaisiais.

Abi pusės siekia kad gyventume baimėje, kad atsisakytume savo gyvenimų, kad pasikeistume, kad paklusniai sutiktume likti namie, kad garsiai neišsakytume kritikos. Bet mes atsisakome nusileisti šiam terorui, šiai mirtinai tylai, kurios jie taip atkakliai siekia. Niekada nepriimsime valstybės siūlomų sprendimų, nes ji pati gali vykdyti patį baisiausią terorą, neretai visiems gerai žinomo „antiterorizmo“ vardu. Dėl to prie sūrių ašarų mes pridedame ir gyvenimo spalvingumą, ir nenumaldomą norą sukilti.

Mes nesutinkame nusileisti.

Gyvenkime ir sukilkime prieš visas valdžias! Nei religijos, nei nacionalizmo!

Non-Fides, 2015-ųjų lapkričio 15 d.

Nelegalai? Pabėgėliai? Prieš žmonių rūšiavimą ir sąvartyną

Galbūt ką nors jau girdėjote apie tai, kad šiuo metu į Europą kasdien atvyksta po daugmaž 4000 žmonių. Galbūt pastebėjote migrantų stovyklas prie La Chapelle, šalia Austerlitz stoties, Jardin Éole, Halle Pajol ir kitose Paryžiaus vietose. Jei į visa tai pažvelgėte atidžiau, galbūt sužinojote ir apie išvaikymus, kuriuos laikas nuo laiko vykdo Paryžiaus savivaldybė bei jos mentai, ir kuriems ištikimai padeda Prancūzijos pabėgėlių ir asmenų be pilietybės tarnyba (OFPRA), Emmaüs, France Terre d’Asile, žalieji ir visi kiti, kurie siekia pagražinti žmonių, kuriuos valdžia laiko šiukšlėmis, rūšiavimą. Jei šiame kapitalizmu vadinamame sąvartyne jums paskirta šiukšliadėžė dar nespėjo užgęsinti visos jumyse likusios empatijos, galbūt dėl viso to ėmėte piktintis, galbūt net pajudinot savo subinę ir atnešėte maisto, drabužių bei vaistų, skirtų visiems tiems žmonėms, kurie vis dar nebaigė savo kelionės į nežinią, ir kurią pradėjo bėgdami nuo pernelyg gerai pažįstamo pragaro… Tegalime pasveikinti kiekvieną mėginimą įveikti abejingumą, žengiantį koja kojon su daugiau ar mažiau žiauriais išvaikymais bei sulaikymais. Šiame mieste, kur niekas nėra vertas daugiau už „simpatija“ pakrikštytą savo paklusnumą, tegalime paremti kiekvieną bandymą priminti, kad gatvėje pūti paliekame ne ką kita kaip gyvus individus. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai išmokstame apie tai kalbėti valdžios kalba…

Nes šiandien mums sakoma, kad jei norime būti draugiški, turėtume „priimti pabėgėlius“. Bet kas yra „pabėgėlis“? Pasak 1951-ųjų Ženevos konvencijos, tai yra prieglobstį suteikiančios valstybės globojamas asmuo, kuriam toks statusas suteikiamas dėl pagrįstos baimės būti persekiojamam savo gimtojoje šalyje. Ir kasgi nusprendžia, ar yra rimtas pagrindas bijoti? Ne kas kita nei valstybė! Tam, kad įgautum vadinamą „teisę į prieglobstį“, tau turi grėsti pavojus ir privalai pateikti tai paliudijančius dokumentus. Taigi, tam, kad bijotum su pagrindu, privalai gauti valdžios palaiminimą. Net jeigu miegi prie ginklų žvangėjimo, karas nevyksta tol, kol to nenusprendžia Jungtinės Tautos. Net jei esi pora žingsnių nuo mirties, turi tai įrodyti. O jei jau dvėsti, tai geriau tai daryti dideliais kiekiais – tam, kad padarytum gerą įspūdį galingiesiems bei viešajai nuomonei, nuo kurios jie priklauso (arba ne).

Bet net jeigu tavo vargas padarė gerą įspūdį galingiesiems, vis tiek šliauši ant kelių. Nes valstybė ir prekeiviai, kuriems ji tarnauja, niekada nesišvaisto dovanomis už dyką. Tai juk mainai. Yra pilna vietų, kur esi laukiamas išskėstomis rankomis, o tavo darbas už grąšius tikrai prisidės prie ekonomikos augimo. O jei nebūsi tuo patenkintas, leisim tau iš naujo paragauti gimtojo pragaro, visai kaip visus tuos, kurie, pasak valstybės, nenusipelnė būti priglausti ir kurie neturi vadinamosios „teisės“ nenudvėsti ant spygliuotos tvoros, nenumirti autostradoje į Calais ir nenuskęsti Turkijos, Graikijos ar Italijos vandenyse tarsi lengvai pakeičiamas pašaras.

Susidūrusi su vadinamaja „migrantų krize“, kurios metu Europos pareigūnai, priversti viešosios nuomonės, nusprendė priimti tam tikrą kiekį pabėgėlių, Prancūzija, o konkrečiai – OFPRA, jau pradėjo rūšiuoti tarp tų, kurie jų manymu nusipelnė „skubaus prieglobsčio“, ir visų kitų, kuriems prieglobsčio arba nereikia išvis, arba reikia mažiau, priklausomai nuo lengvai apskaičiuojamos grėsmės funkcijos, kurios parametrai yra geopolitiniai valdžios interesai bei naftos barelio kaina. To pasekmės pastariesiems yra visiškai aiškios. Neseniai, Jean-Quarré mokyklos okupacijos metu, Paryžiaus savivaldybė pareikalavo iš migrantų sąrašo vardų, kuriame prieglobsčio prašytojai būtų aiškiai atskirti nuo dokumentų neturinčių migrantų (kurie, galime manyti, tokie išliks amžinai) – mainais už tai buvo pasiūlyta skubi gyvenamoji vieta (nesunku atspėti, kad tikrai ne bedokumenčiams migrantams).

Deja, pareikšdami solidarumą su „pabėgėliais“, nenoromis pritariame šiai perskyrai ir viskam, kas iš jos plaukia. Tęsiame rūšiavimą, pateisinantį tų, kurių dokumentai nėra sutvarkyti, terorizavimą, masinius suėmimus, įkalinimą bei deportacijas. Pareikšdami solidarumą su kategorija, kuri gali būti apibrėžta tiktai valdžios, neišvengiamai pritariame jos vykdomai žmonių medžioklei prieš „įprastus“ migrantus be dokumentų ir visus kitus, kurie nepretenduoja į „teisę į prieglobstį“. „Pabėgėlis“ nėra žodžio „migrantas“ sinonimas. Tai yra sąvoka, kuria siekiama tuo pačiu ir užglaistyti, ir pateisinti terorą, vykdomą prieš tuos migrantus, kurių valstybė nepasirinko kaip tinkamų kandidatų tapti savo numylėtais pabėgėliais. Tai yra valdžios sąvoka, kuria siekiama suskaldyti vargšus tarpusavyje, sukurti skirtį tarp „gerųjų“ (pabėgėlių, kurie neblogai gyveno savo šalyse, neretai krikščionių ir t.t.) ir „blogųjų“ (be dokumentų, varšų tiek ten, tiek ir čia, kurie atvyksta vogti duonos nuo mūsų stalų). Pasaulyje, kuriame nebėra jokios prasmės, kur kiekvienas susiriečia savo asmeninės tapatybės kambarėlyje, mirti iš bado nepakanka tam, kad būtum sutiktas svetingai ir solidariai. Pora ašarų prieš sensacingas nuotraukas arba parašas po peticija apramina sąžinę, kai tuo tarpu deportacijos mašina ir toliau tęsia savo mirties verslą prieš pat mūsų visų nosis. Nes po šią žemę klajojančiųjų vargas nėra „humanitarinis“ reikalas. Jį sąmoningai kuria valstybės ir jų prekeiviai, o visiems priimtinu jį padaro jiems dirbantys vargo vadybininkai, kuriems tai yra tik dar vienas verslas, toks pat kaip kiti. Štai ką vadiname „deportacijos mašina“.

Taigi, „pabėgėlis“ yra valdžiai priklausanti sąvoka, kurios tikslas yra vienas: suskaidyti išnaudojamuosius, priversti manyti, jog jų interesai nesutampa, ir sukurti klases – „bloguosius“ migrantus be dokumentų ir „geruosius“ pabėgėlius, kuriuos Prancūzija vienaip ar kitaip priglaus su visu triumfuojančiu žmogaus teisių bei spygliuotų tvorų šalies humanizmu. O kas laukia tų migrantų, kurie nepretenduoja į „teisę į prieglobstį“? Tas pats, kas ir iki šiol: vargas, išnaudojimas, sulaikymo centrai ir deportacija. Juk išlikimą reikia užsidirbt!

Problema nėra dokumentų ar titulų trūkumas. Ne, problema yra tai, kad leidžiame kitiems nuspręsti, kas yra jų verti. Tol kol egzistuos dokumentai, tol jų neužteks visiems. Tol kol egzistuos valstybinės sienos, bus ir tų, kurie pražus mėgindami jas įveikti. Tol kol egzistuos valstybės, tol jos šulai ir toliau tęs žmonių medžioklę.

Dėl to mūsų kova nėra pabėgėlius – nors tai jokiu būdu nereiškia, jog turėtume spjauti ant tų, kurie gavo tokį statusą. Mūsų kova yra prieš visas valstybes ir prieš jų sienas, kurios yra skirtos tik tam, kad luošintų, įkalintų ir žudytų. Leidimas gyventi yra tik vienas iš daugybės būdų suktis šitame šūdiname pasaulyje – bet tai nėra tai, ko mes siekiame. Pasaulyje, kuriame dokumentai reiškia teisę egzistuoti, „dokumentai visiems“ yra neįmanomas dalykas. Dėl to mes kaunamės už pasaulį, kuriame jie nebeturės jokios vertės.

Jūs mums sakote, jog nemokame mąstyti realistiškai? Šiuo atveju būti „realistu“ reiškia tęsti žudynes tuo pačiu nuslepiant tikrasias jų priežastis. Tokios realybės akivaizdoje mes renkamės tuojau pat veikti taip, kad šiandienos svajonės taptų realiomis rytoj.

Laisvė visiems ir visoms, su ar be dokumentų.

Už pasaulį be sienų, be mentų ir be vargo vadybininkų.

Sabotuokime deportacijos mašiną!

2015-ųjų rugsėjis,

keletas anarchistų

Paryžiaus gatvėse aptiktas tekstas. Tekstas prancūzų kalba: Non-Fides

Graikija: Nedalyvauti referendume – dalyvauti konflikte su demokratijos institucijomis

Graikijos valstybė ieško bendrininkų. Referendumas yra geriausias būdas tai pasiekti. Dosniai pasiūlydama laisvos valios iliuzijas ir prašydama kiekvieno iš mūsų sudalyvauti jos įtvirtinimo procese, ji išpildo beprotiškiausius savo ketinimus: kad mes patys pasistatytume sau antkapius! Problema paprasta: taip ar ne? Blogi kreditoriai iš užsienio ar geras kairysis valstybės valdymas? Stiprus ar švelnus memorandumas? 12 ar 8 milijardus kainuojantys planai? Dar viena proga atsiduoti į vyriausybės ir jos gelbėtojų glėbį. Dar viena proga nacionalinei vienybei. Tam, kad pamirštume kas mus skiria ir susivienytume su likusiu visuomenės kratiniu (su fašistais, patriotais, bosais, gerais piliečiais), ir taip stotume prieš bendrą priešą iš išorės – prieš kreditorius – nuo atsakomybės atleisdami bosus.

Kaip mokiniai anarchistai mes renkamės nedalyvauti referendume (nors ir neturime teisės balsuoti). Nepritariame systemos dilemoms bei iliuzijoms ir iš anksto pareiškiame, jog neketiname dalyvauti jokioje rinkiminėje, institucinėje, vyriausybinėje procedūroje. Nes, tariant paprastai, kiekvienas iš šių procesų ir kiekvienas jų teikiamas variantas siekia tik stabilizuoti sistemą ir išsaugoti bei išplėsti valstybinį, nacionalinį ir institucinį viešpatavimą. Tačiau nepalaikome nedalyvavimo referendume kaip alternatyvos arba trečiojo kelio, nes mūsų manymu vien tik atsisakymas dalyvauti veda prie pasyvumo ir asimiliacijos.

Remdamiesi tuo kas pasakyta anksčiau, pareiškiame, jog vienintelis mus tenkinantis nedalyvavimas rinkimuose kyla iš konflikto, insurekcinio veiksmo ir anarchistinės kovos – esančių kuo toliausiai nuo bet kokios politinės partijos ar jos programos, kuo toliausiai nuo visokio plauko išganytojų ir jų vadų. Saviorganizuoti, radikalūs ir agresyvūs. Tik būdami tokie galime perimti savo gyvenimus į savo pačių rankas.

Tiesioginis puolimas prieš valstybę, kapitalą ir bet kokią valdžios formą

Anarchistinė mokinių grupuotė „Puolimas prieš švietimą“

Inter Arma

Raudonas gaidys partijos „Novorosija“ irštvoje

Pasak patikėtinių iš Miklucho-Maklajaus gatvės, spalio viduryje Novorosijos būstinę aplankė gerieji samariečiai. Kartu jie atsinešė du ryšulius humanitarinės pagalbos, baką benzino, šiltas pirštines ir kaukes. Kadangi tokiu metu priimamasis jau buvo uždarytas, samariečiai ėmėsi savo įrankių ir humanitarinę siuntą pristatė per langą. Humanitarinė pagalba pataikė tiesiai į biurą, dokumentus ir darbuotojų nervus.

Sėkmės mūsų narsiesiems. Donbasas neliks skolingas. Humanitarinė pagalba iš Ukrainos bendražygių jau pakeliui.

From Russia With Love

Čekija: anarchistai kaltinami terorizmu

Šį antradienį (balandžio 28 d.) Mosto mieste Čekijoje buvo sulaikyti trys žmonės. Policijos operacijos pavadinimu „Feniksas“ metu buvo apieškota daugybė privačių butų ir socialinis centras „Ateneo“. Iš viso suimta 20 žmonių, kurių dauguma buvo paleisti po apklausos. Trims terorizmu kaltinamiems žmonėms gresia nuo 12 iki 20 metų kalėjimo. Kiti žmonės yra kaltinami dėl to, kad nepranešė apie įvykdytą nusikaltimą. Kadangi buvo konfiskuota keletas serverių, nemaža dalis čekiškų anarchistų tinklalapių šiuo metu nepasiekiami.

Žiniasklaida praneša, kad ši grupė žmonių specialiųjų tarnybų buvo stebima keletą mėnesių.

Mentai pasakoja, jog keletas žmonių įkūrė „autonominę celę“ ir kurpė planus Molotovo kokteiliais užpulti karinę įrangą gabenantį traukinį tarp Prahos ir Pilzeno, o taip pat keletą Hyundai automobilių. Organizuota grupuote šie žmonės vadinami dėl to, kad vienas iš jų turėjo atnešti degaus skysčio, o kiti du – butelius. Sulaikyti žmonės taip pat siejami su pora anksčiau įvykdytų padegimų: su vienu, kuris buvo įvykdytas mokesčių už kelius poste, ir su kitu, nepavykusiu mėginimu padegti policijos automobilį.

Čekijos anarchistų grupuotės pasirašė viešą laišką, kuriame teigiama, jog tokia policijos operacija siekiama įbauginti augantį vietinį anarchistų judėjimą.

Pagal ABC Belarus ir Le Chat Noir Emeutier

Graikija: Kovojančių kalinių tinklo pareiškimas

Contra Info praneša, jog balandžio 18-ąją aštuoni Kovojančių kalinių tinklo nariai anarchistai – Antonis Stamboulos, Giorgos Karagiannidis, Fivos Harisis, Argyris Ntalios, Grigoris Sarafoudis, Andreas-Dimitris Bourzoukos, Dimitris Politis ir Yannis Michailidis – nutraukė bado streiką, kadangi buvo iš dalies įgyvendinti jų pateikti reikalavimai. Buvo atšauktas teisinis pagrindas C tipo kalėjimams, veido dengimas nebelaikomas sunkinančia aplinkybe išskyrus ginkluoto apiplėšimo atvejus, DNR duomenų analizės procese leista dalyvauti nepriklausomam tyrėjui (nors paliktas nurodymas, leidžiantis prievarta paimti mėginį), ir iki gyvos galvos nuteisti kaliniai, kurių neįgalumas pasiekęs 80% gali būti paleisti lygtinai namų arešto sąlygomis. Visiems badavusiems kaliniams linkime greitai atsigauti.

Po pagaliau įvykusio specialios komisijos posėdžio dėl įstatymo projekto, atrodo tikėtina, jog didžioji dalis mūsų reikalavimų bus išpildyti. Iki šiol žinome, jog vyriausybė imasi priemonių dėl C tipo kalėjimų panaikinimo ir dėl neįgalių kalinių paleidimo į laisvę, kurios įgalintų Savvas Xiros praleisti likusią bausmės dalį namų arešto sąlygomis. Syriza atstovai pateikė du pakeitimus (kurie įtraukti į įstatymo projektą): vieną, panaikinsiantį dalį įstatymo prieš veido dengimą, ir kitą, draudžiantį jėga paimti DNR mėginius ir suteikianti sulaikytajam teisę į techninę konsultaciją dėl šios procedūros. Ekspertai turės priėjimą prie mėginių ir galės atlikti nepriklausomą tyrimą, be to jie galės dalyvauti policijos paskirtų biologų atliekamos analizės procese ir turės priėjimą prie visų su DNR susijusių duomenų – įskaitant ir patį mėginį. Taip pat nepriklausomiems ekspertams bus suteikta teisė pridėti savo vertinimą tiek dėl rezultatų, tiek dėl proceso eigos.

Tačiau kol kas neturime jokių garantijų dėl šių trijų posėdžių rezultatų. Valdžios pažadais mes nepasitikime. Ypatingai turint omenyje milžinišką politinės klasės spaudimą (nuo Potami iki Nea Dimokratia [1]), ANEL [2] prieštaravimus pakeitimams, kurie leistų Savvas Xiros išeiti į laisvę, ir kitų partijų tylą šiuo klausimu. Dėl to pareiškiame, jog nežengsime žingsnio atgal ir nenutrauksime bado streiko iki tol, kol bus negrįžtamai ir galutinai įgyvendinti mūsų pateikti reikalavimai:

  • panaikinti baudžiamojo kodekso 187 ir 187A straipsnius – 187-asis straipsnis baudžiamuoju nusižengimu laiko veido dengimą demonstracijų metu, tuo tarpu 187A straipsnis sudaro pagrindą C tipo kalėjimų egzistavimui;
  • panaikinti prokuroro galią įsakyti prievarta paimti DNR mėginius;
  • DNR analizę autorizuoti leisti pačiam įtariamajam, įskaitant teisę pačiam pasirinkti kompetetingą biologą;
  • panaikinti analizę tų DNR mėginių, kuriuos sudaro daugiau nei dviejų individų genetiniai duomenys;
  • suteikti laisvę „Lapkričio 17-osios“ organizacijos nariui Savvas Xiros dėl jo sveikatos būklės.

Turėtume pridėti keletą žodžių apie bendražygį Savvas Xiros, kadangi jis tapo „mėgstama“ tema žiniasklaidoje. Tai yra kovojantis žmogus, kuris kadaise pasirinko ginkluotos kovos kelią, ir kuris šiuo metu yra „prižiūrimas“ ir „gydomas“ demokratijos, kuri savo paslaugas „siūlo“ net ir prisiekusiems priešams. Tačiau tuo pačiu tai yra ir aklas bei kurčias žmogus, netekęs vienos savo galūnių, sergantis išsėtine skleroze, nebesugebantis blaiviai mąstyti ir miegantis sėdint, nes negali atsigulti dėl rimtų kvėpavimo problemų. Ir nepamirškime, jog visa tai jis išsivystė per 13 metų izoliacijos demokratijos rūsiuose. Tai yra kovojantis žmogus, kuriam nuo pat savo sulaikymo teko iškęsti nežmoniškai daug šmeižto [3] iš visokio plauko žurnalistų, politikų, „menų ir rašto“ žmonių. Jam teko iškęsti visą melą, kuris savo aukštumas pasiekė, kai buvo nuslėptas sistemingas jo KANKINIMAS Evaggelismos ligoninėje – kankinimas, kurį atliko Diotis (asmuo, buvės Lagarde sąraše [4]) ir Syras (buvęs antiteroristinio policijos padalinio vadas ir buvęs Domoko meras), ir kuris buvo ĮSAKYTAS PASOK [5] ir tuometinio vidaus reikalų ministro Chrisochidis. Tie, kurie iš visų jėgų kovoja prieš mūsų bado streiką (visų pirma žiniasklaida), šį žmogų pristato kaip beširdį nusikaltėlį, nekaltų žmonių žudiką, kraujo ištroškusią padugnę, kuri vos tik išėjusi į laisvę „iškeliaus“ [6]. Visa tai sakoma pamirštant, jog kalbama apie 98% neįgalų žmogų. Jų humanizmas veikiausiai neveda toliau nei Vardivogiannis ir Kyriakou pobūviai [7], ir tokių chuntos rėmėjų kaip Lavrediadis išlaisvinimas dėl „nepagydomų sužeidimų“.

Taigi, politikai, kurie dėdami parašus yra atsakingi dėl tūkstančio mirčių prie valstybinių sienų, apmokamos vergovės prakaito krautuvėse, komisariatuose ir kalėjimuose, kurie tūkstančius žmonių privedė prie savižudybės – šie žmonės drįsta kalbėti apie žmogžudžius. Žurnalistai, kurie kasdien skatina imtis nepakenčiamų priemonių, kurie patys yra ištroškę kraujo, represijos, areštų ir įkalinimų, drįsta kalbėti apie „marginalus“, remiančius „teroristą“ Savvas Xiros.

Kai pradėjome bado streiką, gerai žinojome, jog tai bus sunki kova, priversianti susidurti su savo pačių ribomis. Tiesa yra tai, kad kai kurie iš mūsų rizikuoja amžinai susigadinti sveikatą po 40 dienų sunkios kovos. Bet negalime užleisti vietos tiems, kurie naudojasi vyriausybės strategija galutinai mus išvarginti ir taip nugęsinti mūsų kovą. Dėl to pakartojame, jog tęsiame bado streiką tol, kol bus įgyvendinti mūsų reikalavimai, nepaisant rimtų pavojų sveikatai. Viską pasiekėme bičiulių, prisijungusių prie mūsų kovos prieš nepaprastąją padėtį, ir savo pačių bei savo pasirinktų kovos priemonių dėka. Visiems bičiuliams primename apie šios situacijos rimtumą (4 bičiuliai badauja daugiau nei 40 dienų) ir raginame KIEKVIENĄ DIENĄ LAIKYTI VEIKSMAMS SKIRTA DIENA.

Bet kokia kova savo jėgą praranda tik tada, kai ją užmirštame, o ši kova jėgos dar neprarado ir ratas dar toli gražu neužsidarė.

P.S. 1: Mūsų bičiulis Tasos Theofilos vakar nustraukė bado streiką, kurį iki šiol vykdėme kartu ir kuris mus suvienijo bendroje kovoje. Tasos, linkime tau greitai atsigauti.

P.S. 2: Siunčiame solidarius linkėjimus turkų revoliucionieriams, kurie prisijungė šioje kovoje. Greito atsigavimo Giorgos Igglesis.

P.S. 3: Solidarumas su imigrantais, kurie pradėjo bado streiką Paranestis sulaikymo centre Dramoje.

IKI GALO – IKI PERGALĖS

NĖ ŽINGSNIO ATGAL

Kovojančių kalinių tinklas, balandžio 11-oji

[1] Centro ir dešinioji partijos.

[2] Dešiniųjų partija, su kuria Syriza sudarė bendrą koaliciją tam, kad laimėtų rinkimus.

[3] Savvas Xiros yra ginkluotos antiimperialistinės ir komunistinės grupuotės „Lapkričio 17-oji“ narys. Jis buvo suimtas 2002-aisiais po to, kai jo rankose susprogo sprogstamasis užtaisas. Nuo tada jo sveikatos būklė tik blogėjo ir visi prašymai paleisti lygtinai buvo atmesti. [Kovojantys anarchistai yra aiškiai išsakę savo kritiką „Lapkričio 17-osios“ organizacijai – tiek dėl jos idėjų, tiek dėl taikytų kovos priemonių.  Šiuo atveju anarchistai solidarizuojasi su kenčiančiu žmogumi, o ne su jo atstovaujama ideologija. — vert. past.]

[4] Lagarde sąrašas yra Prancūzijos finansų ministrės Christine Lagarde sudarytas galimai mokesčių vengiančių turtuolių sąrašas.

[5] PASOK yra socialdemokratų partija Graikijoje.

[6] Akivaizdu, kad politikai iš tiesų bijo, jog jis perims kovą. Net JAV ambasadorius Atėnuose yra išreiškęs „nerimą“ dėl Savvas Xiros išlaisvinimo. Ginkluota grupuotė „Lapkričio 17-oji“ aštuoniasdešimtaisiais nužudė keletą amerikiečių.

[7] Žinomos Graikijos buržujų šeimos.

Originalas: Athens Indymedia

Solidarumo gestai su badaujančiais kaliniais Graikijoje

Nuo kalinių bado streiko Graikijoje pradžios, daugybė žmonių visame pasaulyje ėmėsi iniciatyvos išreikšti savo solidarumą taip, kaip jų manymu tinkama tai padaryti. Visų veiksmų išdėstyti vienoje vietoje nėra daug prasmės, dėl to čia pateikiama tik bendra panorama to, kas iki šiol tęsiasi nuo kovo pradžios:

Kovo 12: Atėnų centre grupuotė „Chaoso simfonija“ viešose vietose pakabino du transparantus, išreiškiančius solidarumą su badaujančiais kaliniais. Taip pat buvo pakabinta daug plakatų ir padalinta tūkstančiai informacinių skrajučių.

Kovo 23: Heraklione (Graikija) sugadinta 30 bankomatų; Atėnuose padegta Syriza būstinė; Turkijoje, Stambulo Kadıköy kaiminystėje įvyko keliadešimtinė demonstracija.

Kovo 26: Salonikuose (Graikija), Aristotelio universitete esantis teisingumo ministro Nikos Paraskevopoulos kabinetas apmėtytas dažais, skrajutėmis ir aprašinėtas solidarumo šūkiais.

Kovo 27: Berlyne pakabintas transparantas, išreiškiantis solidarumą su badaujančiais kaliniais.

Kovo 29: Santiago (Čilė) užklijuotos devynių bankų, policijos posto ir trijų institucijų spynos.

Kovo 30: Ciuriche (Šveicarija) Graikijos konsulatas aprašinėtas solidarumo šūkiais ir apmėtytas dažais.

Balandžio 1: šalia Trento (Italija) kūju sudaužyta Vodafone priklausanti rėlė; Patras (Graikija) užimta Syriza būstinė; Atėnuose užimtas parlamento kiemas; Varšuvoje Graikijos ambasada apmėtyta dažais ir aprašinėta solidarumo šūkiais; Santiago (Čilė) ir Kopenhagoje (Danija) įvyko demonstracijos priešais Graikijos ambasadas; Helsinkyje užklijuotos kailių parduotuvės spynos; Berlyne įvyko solidarumo demonstracija, kurios metu padalinta daugybė skrajučių.

Balandžio 4 ir 6: Atėnuose sugadinti trys bankomatai

Balandžio 6: Jonėnuose (Graikija) Syriza būstinė apmėtyta dažais.

Balandžio 7: solidarumo demonstracija ir susirėmimai tarp anarchistų ir policininkų Atėnuose.

Balandžio 8: Monrealyje (Kanada) pakabintas transparantas, išreiškiantis solidarumą su bado streikininkais.

Ispanija: operacija Piñata – naujas represijos smūgis

Atnaujinta: Nacionalinės audiencijos teisėjas Eloy Velasco paskyrė išankstinį sulaikymą 5 iš 15 žmonių, kuriems buvo išduoti arešto orderiai (likusieji suimti, kurių iš viso buvo 24, buvo sulaikyti dėl „priešinimosi“). Likusieji 10 buvo paleisti atėmus pasus, uždraudus išvykti iš Ispanijos teritorijos ir paliepus prisistatyti kas 15 dienų. 5 sulaikytieji kaltinami priklausymu teroristinei organizacijai, kuri valdžiai vis dar yra GAC.

Šį rytą aptemdė liūdna naujiena. Nacionalinė policija ir dar kartą surengė reidą daugybėje skirtingų gyvenamų vietų ir užimtų socialinių centrų Barselonoje, Madride, Grenadoje ir Palencijoje. Iš viso buvo atlikta 17 kratų (iš kurių šešios įvyko socialiniuose centruose ir libertarinėse erdvėse). Rezultate buvo suimta 14 žmonių, apkaltintų priklausymu „teroristinei organizacijai“ ir įvairiais sprogdinimais bei padegimais, o taip pat – prisidėjimu planuojant (bet ne vykdant) išpuolius prieš La Pilar baziliką Saragosoje ir prieš Almudena katedrą Madride. Už abi atakas atsakomybę prisiėmė „Mateo Morral insurekcinis būrys“, kuriomis taip pat yra kaltinami bičiuliai(-ės) Mónica Caballero ir Francisco Solar, kurie vis dar yra už grotų.

Pasak žinomų ir artimų šaltinių iš Madrido, reidai buvo atlikti bent trijuose socialiniuose centruose (Lavapiés kaiminystėje esančiame La QuimeraLa Enredadera Tetuáne ir La 13/14 Vallecas kaiminystėje). Į La Quimera mentai įsiveržė išgriaudami duris vienu savo autobusiukų. Po to jie sučiupo 15 žmonių. Vienam iš jų buvo išduotas arešto orderis, kiti 14 buvo suimti už tariamą pasipriešinimą (dėl to šiandien iš viso buvo suimti 26 žmonės – visi jie stos prieš Nacionalinę audienciją [1] trečiadienį).

Pasak buržua žiniasklaidos (t.y. pasak policijos), 14 suimtųjų (9 Madride, 3 Barselonoje ir 2 Palencijoje) kaltinami priklausymui GAC arba „Koordinuotoms anarchistinėms grupuotėms“ – visiems atviram leidybos kolektyvui, kuris, pasak jų, išleido knygą pavadinimu „Prieš demokratiją“ (kurios aprašymą ir parsisiuntimo nuorodą rasite čia [ispanų k.]), ir kuris Nacionalinės audiencijos buvo paverstas teroristine organizacija – nepaisant to, kad tokiam kaltinimui nėra nei įrodymo, nei jokio pagrindo. Tuo nepatenkintas valstybinis buržua žiniasklaidos kanalas TVE GAC apibūdina kaip (dėmesio!) „ispaniška Italijos orgacijos NAF/TRF atšaka“. Tai yra įdomu, kadangi pakanka truputį pasidomėti „Neformaliosios anarchistinės federacijos“ (NAF) veikimu bei atsišaukimais tam, kad suprastume, jog tai yra pavadinimas, kurį gali prisiimti visos su keletu pamatinių principų sutinkančios grupuotės, visai kaip „Gyvūnų išlaisvinimo fronto“ atveju. NAF/TRF („Neformalioji anarchistinė federacija / Tarptautinis revoliucinis frontas“) ne tik kad nėra struktūruota ir įsitvirtinusi organizacija, kokią norėtų matyti žurnalistai, bet ji netgi nėra Italijos organizacija. Tai, jog 2003 Italijoje pasirodė pirmieji pasiūlymai dėl „Neformaliosios anarchistinės federacijos“, o po keleto metų Graikijoje buvo paskelbtas NAF/TRF projektas, nereiškia, jog ši „organizacija“ egzistuoja tik Italijoje, ypač turint omenyje tai, jog NAF/TRF inicialais buvo prisiimta atsakomybė už veiksmus visuose penkiuose žemynuose (Indonezijoje, Čilėje, Meksikoje, JAV, Argentinoje, Bolivijoje, Graikijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje…).

Kituose „naujienų“ šaltiniuose aptinkame dar didesnių nesąmonių. Pavyzdžiui, laikraštyje El Mundo išspausdintame reportaže apie šią istoriją rašoma, jog kai kurie iš suimtųjų yra (žodis į žodį) „radikalios Madrido grupuotės Bloque Nero (Juodasis Blokas) nariai“. Norėčiau sužinoti, kada juodasis blokas nustojo būti kovinga taktika masyvių demonstracijų metu (kurią naudoja įvairiausios srovės ir judėjimai, tarp kurių yra anarchistų bei autonomų, bet taip pat ir neonacių), ir pavirto anarchistine grupuote su narystės statusu. Rimtai, gal galėtumėt paaiškinti.

Tame pačiame straipsnyje El Mundo teigiama, jog valstybės sekretorius Francisco Martinez pranešė, kad ši operaijca buvo „tik dar viena operacija kovoje prieš terorizmą“. Aiškiai matome, kad prieš valstybės terorizmą kovoti jis pamiršo – prieš terorizmą, kuris tūkstančius šeimų išmeta iš namų, kuris išgalvoja absurdiškiausias bylas tam, kad įkalintų ir atskirtų mūsų draugus bei bičiulius, kuris kankina bei žudo komisariatuose ir kalėjimuose, kuris skandina migrantus Detroite [Gibraltare] ir įteisina išvarymus, kuris bombarduoja kitas šalis išžudydamas ištisus kaimus vien tik dėl naftos ir kitų išteklių, kuris sergėja Žemę alinančią ir paskutinius mums likusius jos plotelius naikinančią infrastruktūrą – ir kuris užtikrina sterilų bei netikrą, laidų perskrostą pasaulį, kuriame mūsų svajonės kuo didžiausiu pagreičiu lekia į niekur.

Bet kokiu atveju, iš jūsų mes nieko nesitikime. Mes netikime iliuzijomis, jog pokytis gali kilti ne iš mūsų pačių saviorganizacijos ir pastangų. Valstybė, kapitalas, valdžia visais savo pavidalais ir formomis, valdžia mumyse ir kitur – tai yra mūsų priešai kare, kuris dar tik prasidėjo.

Nesiimsime apgailėtinos viktimizacijos, neišaukštinsime nei mūsų bičiulių nekaltumo, nei kaltės. Ar jie ir jos būtų „kalti“ ar „nekalti“, mes norime jų laisvės. Norime, kad jie ir jos būtų tarp mūsų. Norime, kad jie ir jos galėtų kovoti ir nenuleisti galvų, kad jie pamatytų solidarumo bei koherentiškumo tarp minčių ir veiksmų prasmę. Šį sudėtingą kelią jie pasirinko dėl to, jog jis siekia teisingumo – dėl to, jog jie nepakelia šio narvu virtusio pasaulio. Mes norime jų laisvės, nes jie ir jos yra vieni iš mūsų, nepaisant to, ar juos bei jas mes pažįstame, ar ne. Mes norime jų laisvės, nes šįkart buvo pasirinkti jie ir jos, nors tai lygiai taip pat galėjo nutikti ir mums ar bet kam kitam, kas prieš savo akis mato ant neteisybės bei vargo pagrindo pastatytą visuomenę ir nei gali, nei nori nukreipti akis.

Artėja sunkūs laikai: neseniai patvirtintas Mordaza įstatymas [2] ir baudžiamojo kodekso pakeitimai byloja apie vargo ir represijos kupiną ateitį. Jie nori, kad mes tyliai klūpėtume ant kelių, paklustume ir leistumėmės būti terorizuojami, nes tai yra metas, kai jų amžinumas nebėra toks akivaizdus. O be to, jie nebeturi ETA [3] tam, kad pateisintų represinių priemonių taikymą. Dėl to jiems reikia naujų bauginančių šmėklų. Jiems nesvarbu, ar tai anarchistai, ar islamo fundamentalistai, nes jų tikslas yra sukurti naujus vidinius šventos Demokratijos priešus, kurie gasdintų žmones ir taip pateisintų eksponentiškai padidėjusias policijos pajėgas gatvėse, kontrolę bei kišimąsi į mūsų gyvenimus, žiaurumą ir suvaržymus – nes dabartinis valdžios fiasko tebegali save išlaikyti baimės ir melų dėka. Goya yra sakęs, jog „proto svajos kuria didžiausias pabaisas“.

Tačiau nepaisant visų šių sunkumų mes vis dar susitinkame, susipažįstame, dalinamės nepaklusnumo ir esamos tvarkos neigimo akimirkomis, ir toliau žengiam į priekį stiprėdami, pamažu prarasdami baimę ir atsisakydami sulaikyti iš liūdesio bei silpnumo įniršiu virstančias ašaras. Nes kova ir maištas yra vienintelis likęs kelias…

Galas kalėjimų sienoms!

Viskas tęsiasi!

Solidarumas su visais kovojančiais kaliniais!

[1] Nacionalinė audiencija yra Madride esantis teismas, užsiimantis rimčiausiais nusikaltimais ir bylomis, tokiomis kaip pvz. su terorizmu siejami prasižengimai.

[2] Mordaza arba „burnos užtildymo“ įstatymu yra vadinamas Ispanijos valstybės priimtas „piliečių saugumo įstatymas“, į baudžiamąją atsakomybę įtraukęs ištisą eilę net ir menkiausių socialinio konflikto formų.

[3] ETA yra šiuo metu ginklus sudėjusi baskų separatistų grupuotė, ilgą laiką vedusi ginkluotą kovą prieš Ispanijos valstybę ir be kitų taktikų taikiusi ir prieš civilius nukreiptas atakas.

La Rebellión de las Palabras

Apie

Netvarka yra tinklaraštis, skirtas anarchistinių, antiautoritarinių ir libertarinių idėjų sklaidai.

Mūsų tikslas yra skatinti diskusiją ir veiksmą antiautoritarinėje stovykloje, platinant originalius tekstus, vertimus ir kitas idėjų sklaidos priemones.

Kontaktas: netvarka [a] autistici.org

Skaityti išsamesnį aprašymą

Tekstų archyvas

Spausdinimui skirtos brošiūros
Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje