Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Paryžius: Bičiulė Lucile gavo 3 mėn. kalėjimo už atsisakymą pateikti tapatybęs dokumentus

Sekmadienį, 2015-ųjų spalio 12 d., Paryžiaus priemiestyje Bagnolet, du bičiuliai stabdomi nepažymėto mentų automobilio. Ignoruojami ir dėl to susinervinę mentai nusprendžia patikrinti bičiulių tapatybes. Bičiuliai atsisako ir yra jėga išvežami į komisariatą. Sulaikymas už viešosios tvarkos pažeidimą ir pasipriešinimą pareigūnui. Po 48 val. sulaikymo bičiuliai vežami į teismo sulaikymo salę. Kadangi didesnėje grupėje mentai labiau pasitiki savimi, bičiuliams tenka kęsti įžeidinėjimus, o viena iš jų yra smaugiama diržu ir mušama. Teismą jie galiausiai pasiekia po 4 valandų ligoninėje su sužeidimais nosyje, daugybe sumušimų ir 8 siūlėm galvoje.

Teismo metu bičiuliai atsisako klausytis teisėjos paistalų ir atsisako atsakinėti į klausimus. „Gerai kad ne visi yra tokie kaip jūs“, sako ji. Nors byla ir tuščia, ji vis tiek nusprendžia atkeršyti. Kadangi vienas iš bičiulių neturi dokumentų, o kita – atsisako pateikti tapatybę, teisėja nusprendžia viską atidėti iki lapkričio 25 d. ir paskiria vienam iš bičiulių išankstinį sulaikymą Fleury kalėjime. Kitas bičiulis paleidžiamas, tačiau vos išėjęs pro salės duris suimamas dar 48 valandom. Jis paleidžiamas sekančią dieną, iš viso mentų rankose išbuvęs 112 val.

Bičiulė Lucile, kurios teismas įvyko lapkričio 25 d., vis dar uždaryta Fleury kalėjime. Žemiau pateikiamas teismo proceso aprašymas.

*

Vieno iš daugybės įspūdingų Teisėsaugos maskaradų metu Lucile gavo 3 mėnesius kalėjimo su sulaikymo pratęsimu.

Šį trečiadienį teismo salė buvo pilna. Bičiulės palaikyti atvyko apie 50 žmonių. Mentai taip pat pasirodė gausiai – šalmuoti CRS [viešosios tvarkos policija, vert. past.], uniformuoti, civiliai, su ginklais diržuose, ir kiti saugumo veikėjai.

Teisėja, tokia pat šmaikšti kaip ir pirmo proceso metu spalio 14-ąją, nusprendžia mus įspėti, jog menkiausio „neramumo“ atveju ji evakuos salę taip pat kaip pirmąjį kartą.

Teismas prasideda, advokatė pamini kaltinimų nebuvimą – sprendimo metu visa tai bus ignoruojama. Teisėja perskaito mentų versijas. Lucile yra kaltinama be kitų dalykų jiems sakiusi „jūs esat kekšės, jūs dėvite kekšių uniformas, gauja šunų“, ir atsisakiusi pateikti pirštų atspaudus. Teisėjai ji atsako, kad žodžio „kekšė“ kaip įžeidimo ji nevartoja, kad, skirtingai nei mentų atveju, ji neturi nieko prieš prostitutes, ir kad iš tiesų ji vartojo žodį „pakalikas“. Apie atspaudus Lucile pareiškė, jog nemato jokio reikalo duoti savo duomenų, nes patikrinimas buvo be priežasties, ir jog jų neduotų bet kokiu atveju, nes ji yra prieš sekimą.

Toliau išklausomas didesnės algos siekiantis mentas, trykštantis pasitenkinimu žinant, kokie čia svarbūs jo žodžiai. Salėje atsakoma į kiekvieną jo inkštelėjimą. „Supraskite, šie du žmonės mums sakė, kad policijos gretose yra labai aukštas savižudybių kiekis, o tai tikrai sunku girdėti.“ Teisėja jo paklausia: „Tad jūsų nusiskundimas yra moralinio pobūdžio?“ „Taip.“ „Oooooooo“, atsako jam užjaučianti teismo salė. Nuopisa mentas.

Toliau tęsiama klausimais apie teisiamosios asmenį. Lucile atsako: „Neketinu atsakyti į šį klausimą, nes nesuprantu, kuo mano asmenybė susijusi su visu šiuo reikalu.“ Teisėja pasiūlo Lucile paaiškinti nuo teismo pradžios vartotas „sąvokas“ tam, kad geriau suprastų bičiulės įsivaizdavimus apie „visuomenę“. Lucile neturi jokio noro kalbėti apie savo politinius įsitikinimus šio teismo metu, kadangi ji paprasčiausiai atsisakė pateikti tapatybės duomenis ir pasipriešino mentų prievartai.

Atmata prokuroras pasiūlo 3 mėnesius kalėjimo su sulaikymo pratęsimu, kadangi abejonės dėl Lucile tapatybės verčia manyti, jog tai vienintelė „taikytina ir veiksminga“ priemonė. Kaip tik tuo metu vienas įpykęs bičiulis palieka salę ir sąmyšio akimirką teisėja nutraukia posėdį. Nemažai žmonių palieka teismo salę ir koridoriuje aptinka mentų apsuptą ir antrankiais rakinamą bičiulį. Žmonės ima pykti, išeidinėjant iš salės apsikeičiama pirmaisiais smūgiais. Mentai traukia elektrošokus, jais grąsina ir panaudoja, keletas žmonių prispaudžiami prie grindų. Po keleto minučių mentų iškrovos bičiuliai išstumiami prie teismo pastato slenksčio. Viduje visi juodaskverniai pasislėpė savo kulisuose.

Teismas tęsiamas advokatės skundais. Patikrinimas neturėjo jokios priežasties, „du gobtuvais prisidengę asmenys apžiūrinėja pastatą“ nėra pakankamas motyvas, daugybė smūgių ir įžeidimų sulaikymo metu. Įžeidinėjimai dėl bičiulės išvaizdos, smūčiai antrankiais per veidą, kurių rezultatai pažymėti daktarų kolaborantų ataskaitoje. „Atleiskite už tokį išsireiškimą, tačiau ši byla yra tiesiog bjauri“.

Ar turite ką pridurti? Taip, jei siunčiate mane atgal į kalėjimą, ačiū iš anksto už nurodymą panaikinti man skirtą kontrolę (Lucile kalėjimo darbuotojų tikrinama kas 2 val., net ir naktį, ir visa tai – teisėjos paliepimu. Iš pradžių patikrinimai vykdavo kas valandą, tačiau jie buvo praretinti po daugybės Lucile prašymų.)

Prieš pat nuosprendį teisėja sužnabžda kažką vienam iš mentų ir esame tuojau pat apsupami penkiolikos pirštiniuotų mentų. Dabar jau aišku, kad nuosprendis mūsų netenkins. Ir iš tiesų – 3 mėnesiai su sulaikymo pratęsimu, o mes jėga išvaromi policijos. Nepatenkinti tuo kad vis dar esame prie teismo pastato, šmitai mus nustumia iki metro (apie 400m nuo teismo pastato), nes, mat, negalime likti prie jo dėl įsigaliojusios nepaprastosios padėties. Metro apsauga atidaro mums vartus kad nereikėtų peršokinėti, ko dėka daugybė kitų žmonių gali be vargo nemokamai įeiti į metro.

Nebūsime laisvo tol, kol paskutinis teisėjas nebus pakartas paskutinio mento žarnomis. Tegul dvėsta teisėsauga!

P.S. Rašymo metu turime rimtą pagrindą manyti, jog teisme sulaikytas bičiulis vis dar yra uždarytas…

Indymedia Nantes

*

Žemiau pateikiamas Lucile laiškas iš Fleury moterų kalėjimo, parašytas prieš lapričio 25 d. teismą.

Nuo šių metų spalio 14 d. aš esu laikoma Fleury moterų sulaikymo centre. Čia laukiu atidėto teismo už „viešosios tvarkos pažeidimą“. Posėdis numatytas lapkričio 25 d. Bobigny teismo salėje.

Aš esu čia dėl to, kad kartu su draugu buvome be jokios priežasties (jei pretekstas būtų buvęs mūsų odos spalva, o ne gobtuvai, galėčiau sakyti, jog sulaikyti buvom dėl savo veidų) sulaikyti savo menka galia patenkintų patruliuojančių mentų. Manydami, jog turime teisę naktį vaikščioti gatvėmis ir nebūti kamantinėjami, priremti prie sienos ir jėga iškratyti, mes pasipriešinome šiam patikrinimui. Tai mums davė 48 valandas pažeminimų, psichologinių kankinimų ir fizinės prievartos sulaikymo metu Bagnolet komisariate. Kas liečia mane, teisėsauga jau palaimino mano budelius, kurie tęsia savo purviną darbą smaugti bet kokį nepaklusnumą. Nepasitenkinę tuo, kad buvau uždaryta į narvą dėl abejonių dėl mano tapatybės, teisėja davė nurodymus dar pabloginti mano gyvenimą viduje (dėl to kad buvau paskelbta „linkusia į smurtą“, man taikomas ypatingas stebėjimo režimas).

Manęs tai nestebina. Žinau, kaip vyksta sprendimai dėl „viešosios rimties pažeidimo ir pasipriešinimo“, ar dėl kitokio pobūdžio „išpuolių prieš pareigūną“. Visais šiais atvejais mentų žodžiai – mentų, kurie siekia įtvirtinti savo valdžią ir/arba pasididinti algą ir/arba užglaistyti „persistengimus“ – veikia tik prieš mus. Žinau, ko tokiais atvejais būna verti mūsų žodžiai. Žinau, kad teisėsauga ir mentai žengia koja kojon tam, kad mus parklupdytų. Kad teisėsauga visada pateisins savo ginkluotų pakalikų rankomis skleidžiamą valstybės terorą. Valstybė nelaukia išpuolių tam, kad galėtų terorizuoti savo gyventojus – terorizuoti tuos, kurie miršta nuo policijos smūgių, mirusius sulaikymo metu, mirusius ant valstybinių sienų… Skirtumas tas, kad valstybė nešauna į minią. Ji imasi vargšų, užsieniečių, nepaklusniųjų…

Taigi, nesu nei nustebusi, nei pasipiktinusi dėl to, kas man nutiko, ir nesitikiu nieko iš teisėsaugos. Skirtingai nei kitiems, man pasisekė jog vis dar esu gyva, ne viena, sveika ir vis dar stovinti ant kojų. Mano ryžtas neužgeso ir aš dėkoju visoms bei visiems, kurie man išreiškė savo solidarumą, visoms ir visiems, kurie mane vienaip ar kitaip palaiko. Savo mintis skiriu tiems ir toms, kurie buvo sunaikinti tų, kurie turi valdžią, ir tų, kurie nori ją užkariauti. Taip pat jas skiriu visoms toms ir tiems, kurie kasdien kovoja prieš jų brutalumą, už pasaulį be jokio viešpatavimo, už laisvę.

Su įniršiu,

Lucile.

Indymedia Nantes

Abi pusės norėtų kad gyventume baimėje

Kavinių terasose driekiasi užkloti mirusiųjų kūnai. Siaubas apima galvojant apie koncerto salėje įvykusias skerdynes. Neįmanoma net įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis koncerto lankytojai. Viskas atrodo taip siurealistiška. Paprasčiausio koncerto pasiklausyti atėję žmonės vienas po kito krito kaip musės, kartu su stovėjusiais greta. Tam kad išliktų, kad išgelbėtų savo skūrą, jie buvo priversti slėptis po lavonais ir šliaužti kraujo balose.

Neįmanoma viso to įsivaizduoti. To, kad yra fanatikų, dievo bepročių, kurie savo religijos vardu net nemirkteldami suveria kulką bet kam kas pasipainioja jų kelyje. Kad yra gerai apmokytų kamikadzių, kuriems patys save vadais pasiskelbę religiniai lyderiai žada rojų su savim myriop nusinešus kuo daugiau žmonių nesuvokiamose žudynėse. Ir visa tai tik tam, kad sukelti baimę. Smaugiančią baimę tėvų, kurie laukia naujienų iš savo vaikų, penktadienio vakarą išėjusių išlenkti bokalą su savo draugais. Nerimą visų tų, kurie valandų valandas praleido važinėdami iš vienos ligoninės į kitą tam, kad išsiaiškintų, ar jų ieškomas artimasis yra miręs, ar tik sužeistas. Jų tikslas – priversti pajusti kraujo kvapą visiems tiems ir toms, kurie gyvena numalšintoje visuomenėje, kurie yra toli nuo kraštų, kuriuose kariauja jų niekada nepasirinktos tautos armija. Nubausti gyventojus dėl to, kad valstybė nusprendė kariauti, Atsakomybę suversti tiems, kurie šiame reikale negalėjo pasakyti nė žodžio. Atkeršyti valstybei pačiu tingiausiu ir pačiu lengviausiu būdu, net nemėginant pasiekti tų, kurie iš tiesų yra atsakingi. Surizikuoti tik tam, kad parodyti raumenis, ir gerti su krauju sumaišytą šampaną.

Mes jaučiamės viso to paliesti. Jaučiamės paliesti arbitralių žudynių, kuriose kiekvienas individas tebėra dar viena gyvybe, kurią reikia užgęsinti, dar vienas kūnas į kurį suvaryti kulkas – tik dėl to, kad jis atsidūrė netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku, tik dėl to, kad jis nelaimingai pateko į vieno iš dievo bepročių akiratį. Šie dievo tarnai yra tokie patys mūsų priešai kaip ir valstybė, kad ir kokia bebūtų jų ideologija. Tai yra tie patys bepročiai, kurie savo religinio fanatizmo vardu vykdo skerdynes Sirijoje, Irake, Tunise, Nigerijoje, Egipte, Libane, o galiausiai ir Paryžiuje… Tačiau nepamirškime, kad kiti žmonės, kitų ideologijų vardu, vykdė ir iki šiol vykdo veiksmus, kuriais laisvei priešiškų idėjų vardu siekiama sunaikinti bet ką kas pasipainioja jiems po kojomis. Mes kalbame apie pilną, totalią ir nedalijamą laisvę. Laisvę šventvagiauti prieš bet kokį stabą ir sunaikinti visą valdžią – ar ji tūnotų šventose knygose, ar valstybių herbuose. Mes nekalbe apie laisvę, apie kurią tarška valstybė, tik tam, kad kaip ir kiti mus pavergtų savo teroru.

Nežinome kur žvelgti. Viena vertus yra visas įvykių siaubas, kuris kiekvieną iš mūsų paveikia kaip paprasčiausią individą, kaip žmogų, kuris kaip ir bet kuris kitas tuo metu galėjo būti ten pat, kuris galėjo prarasti artimųjų, ir kuris jaučia egoistišką palengvėjimą kad visa tai nutiko ne jam – tuo pačiu puikiai žinodamas, kad niekas nesibaigė ir kad šįkart jam paprasčiausiai „pasisekė“.

Kita vertus yra valstybės atsakas, kuris mus liečia ne ką mažiau. Nepaprastoji padėtis, kurią prezidentas jau dabar nori pratęsti trims mėnesiams. Valstybės valdžiai prieš mūsų gyvenimus ir veiksmus dabar nebėra jokių ribų. Ji turi teisę kada panorėjusi skelbti komendanto valandas, konkretiems žmonėms uždrausti būti konkrečiose vietose, uždaryti bet kurią viešą arba žmones viešai priimančią vietą, uždrausti kiekvieną susirinkimą (kuris galėtų „išprovokuoti neramumus“), vykdyti namų kratas tiek dieną, tiek naktį, tiesiogiai perimti laikraščių, radijo, televizijos programų valdymą. Milžiniška grėsmė dabar kabo virš visų, kuriems pradėta „S byla“ – nuo religinių fanatikų iki visų revoliucionierių ir daugybės kitų žmonių, tarsi tarp jų visų būtų ko nors bendra. Be viso to yra kareiviai bei mentai gatvėse, kurių matome vis daugiau ir daugiau, ir kurie niekada nepraleis progos parodyti kiek naujos valdžios šiandien jiems suteikė valstybė. Be viso to yra sienų atstatymas. Ir visa liūdnai pagarsėjusi „Tautinė vienybė“. Ta pati, kuri buvo paskelbta dviejų pasaulinių karų metu, ir kurios vardu tūkstančiai vargšų buvo išsiųsti į skerdynes. Ta pati, kurią matėme Alžyro kare, kai kankinimai ir žudynės jau buvo tapę kasdienybe. Tautinė vienybė, visų revoliucionierių ir visų tų, kurie norėtų atsikratyti valstybe vietoj to kad žiūrėti kaip ši naudojasi naujausia proga sutvirtėti, priešė. Ta pati, kurios dėka minios žmonių žudynių vietose gieda valstybinį himną susisukę į Prancūzijos vėliavas, ir šaukia „Tegyvuoja Prancūzija, tegyvuoja Respublika“. Ji kalba apie laisvę taip, tarsi prieš šią tragediją kas nors buvo laisvas. Kažkuria prasme ji ragina šiltai priimti nepaprastąją padėtį, sakyti, kad laisvę iš mūsų atėmė šie dievo bepročiai, atleisti valstybę nuo atsakomybės ir jai suteikti dar vieną pateisinimą. Tai ta pati tautinė vienybė, kuri daro priimtina valstybės valdžią prieš mūsų gyvenimus. Kuri, be kitų, sutelkia ir religinius lyderius, nors būtent jie – kad ir kokią religiją jie atstovautų – suteikia pirminį pašarą visam fanatizmui, net jei save laiko nuosaikiaisiais.

Abi pusės siekia kad gyventume baimėje, kad atsisakytume savo gyvenimų, kad pasikeistume, kad paklusniai sutiktume likti namie, kad garsiai neišsakytume kritikos. Bet mes atsisakome nusileisti šiam terorui, šiai mirtinai tylai, kurios jie taip atkakliai siekia. Niekada nepriimsime valstybės siūlomų sprendimų, nes ji pati gali vykdyti patį baisiausią terorą, neretai visiems gerai žinomo „antiterorizmo“ vardu. Dėl to prie sūrių ašarų mes pridedame ir gyvenimo spalvingumą, ir nenumaldomą norą sukilti.

Mes nesutinkame nusileisti.

Gyvenkime ir sukilkime prieš visas valdžias! Nei religijos, nei nacionalizmo!

Non-Fides, 2015-ųjų lapkričio 15 d.

Apie

Netvarka yra tinklaraštis, skirtas anarchistinių, antiautoritarinių ir libertarinių idėjų sklaidai.

Mūsų tikslas yra skatinti diskusiją ir veiksmą antiautoritarinėje stovykloje, platinant originalius tekstus, vertimus ir kitas idėjų sklaidos priemones.

Kontaktas: netvarka [a] autistici.org

Skaityti išsamesnį aprašymą

Tekstų archyvas

Spausdinimui skirtos brošiūros
Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje