Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Operacija Pandora: visi septyni sulaikytieji paleidžiami

Operacijos Pandora bylai vadovaujantis teisėjas Javier Goméz Bermúdezas sulaikytųjų advokatams pranešė, jog visi įtariamieji paleidžiami kiekvienam iš jų sumokėjus po 3 000 eurų užstatą (dar keturi bičiuliai buvo lygtinai paleisti po pirminių sulaikymų 2014-ųjų gruodį). Šalia užstato (kuris bendroje sumoje sudaro 21 000 eurų) teisėjas paskyrė tris kartus per savaitę prisistatyti vietiniame tribunole ir konfiskuoti pasus. Galiausiai, kiekvienam iš paleistųjų buvo paskirti vaidmenys, bičiulį iš Madrido, pvz., pakrikštijant grupės „lyderiu“ dėl to, jog jo namuose buvo rasta sąskaita už 287 GAC redaguotos knygos „Prieš demokratiją“ egzempliorių spausdinimą.

Sulaikyti gruodžio 16-ąją bičiuliai iš kalėjimo turėtų išeiti šiandien (sausio 31-ąją). Už grotų jie praleido pusantro mėnesio po to, kai Mossos d’Esquadra (Katalonijos mentai) įsiveržė į jų namus vykdydami milžinišką operaciją, pavadiną „Pandoros“ vardu. Pasak Vidaus reikalų ministerijos, šios operacijos tikslas buvo išardyti tariamą „anarchistinio terorizmo“ organizaciją. Teisminiai šaltiniai patvirtina, jog visi septyni sulaikytieji paleidžiami, kai tuo tarpu Mossos d’Esquadra pagaliau paviešina konkrečius sulaikytiesiems skiriamus kaltinimus.

Sulaikytieji kaltinami dalyvavimu GAC [1], kurios Mossos manymu „palaiko teroristinės anarchistinės grupuotės FAI/IRF postulatus“ ir yra jos „atšaka Ispanijoje“, taip pat devyniais išpuoliais įvykdytais 2012-aisiais ir 2013-aisiais metais (už kurias atsakomybė nebuvo prisiimta tais pačiais vardais, tačiau valstybei skirtingi vardai reiškia tik priklausymą GAC!). Tarp šių išpuolių yra koordinuotas sprogimas savadarbiais sprogmenimis 2013-ųjų balandį prieš CaixaBank atstovybę Barselonoje (Sarrià kaiminystėje) ir prieš BBVA Madride. Mossos sulaikytuosius taip pat sieja su sprogstančiais vibratoriais, išsiųstais Pampelunos arkivyskupui Francisco Pérez ir „Kristaus legionieriams“ priklausančio mokymo centro direktoriui Madride 2012-ųjų gruodį, o taip pat ir su trimis vienu metu įvykusiais sprogimais prieš CaixaBank El Clot kaiminystėje Barselonoje (kurie įvyko bankomatų patalpose) – už pastaruosius tris sprogimus atsakomybę prisiėmė FAI/IRF. Vieno iš jų metu buvo sužeistas žmogus, kadangi mokymo centro direktoriui išsiųstas siuntinys sprogo pašte ir sunkiai sužalojo vieną iš jo darbuotojų. Taip pat sulaikytieji siejami su dvejais sprogstamaisiais siuntiniais, išsiųstais 2013-ųjų rugsėjo 6 Barselonoje, kurie buvo nutaikyti prieš italų įmones Katalonijoje, ir su trečiu siuntiniu, skirtu įmonei Valencijoje, kuriame buvo „sprogstamojo užtaiso imitacija“. Galiausiai Mossos sieja GAC su 2013-ųjų vasario 7 ir spalio 2 Madrido l’Almudena katedroje ir Saragosos del Pilar bazilikoje paliktais sprogstamaisiais užtaisais, už kuriuos atsakomybę prisiėmė ne FAI/IRF, bet „Mateo Moral insurekcinis būrys“ (už šiuos išpuolius kaltinami Francisco ir Monica įkalinti nuo 2013-ųjų lapkričio).

Nepaisant Katalonijos policijos mėginimų išlaikyti kaltinimus paslaptyje iki vasario 22 d., vakar teisėjas staiga persigalvojo ir nusprendė nebetęsti šio tyrimo. Jis taip pat nusprendė paleisti visus septynis sulaikytuosius. Numatoma, jog jau šią popietę kiekvienas iš jų galės išeiti iš Ispanijos demokratijos požemių.

Solidarumo su sulaikytaisiais demonstracijos nesiliovė nuo pat operacijos pradžios praeitų metų gruodį. Pačią sulaikymo dieną daugiau nei 3 000 žmonių išėjo į Gràcia kaiminystės gatves, Kalėdų dieną daugiau nei 1 500 žmonių žygiavo Barselonos centre ir passeo de Gràcia prisidengę transparantu, ant kurio buvo užrašas „Teroristas yra tas, kuris mus pasmerkia vargui, o ne tas, kuris prieš jį maištauja“. Madride tą pačią dieną įvyko spontaniška demonstracija. Solidarumo akcijos įvyko Valencijoje, Žironoje, Taragonoje, Salamankėje, Valadolide ir kituose miestuose. Daugybėje skirtingų šalių įvyko solidarumo veiksmai.

Brèves du désordre

[1] GAC (Grupos anarquistas coordinados) yra inicialai, kuriais keletas žmonių Ispanijos teritorijoje pasirašė knygą „Prieš demokratiją“, kuri Pandoros byloje buvo naudojama kaip vienas iš įrodymų priklausymui teroristinei organizacijai. Kiek anksčiau keletas Ispanijos anarchistų pasiūlė skirtingas anarchistų grupuotes jungtis į federaciją ir taip geriau koordinuoti tarpusavio veiklą po GAC inicialais. Šis projektas niekada nebuvo išvystytas dideliu mastu, tačiau GAC niekada nebuvo organizacija, kuriai kas nors galėtų priklausyti. GAC kaip organizacija yra gryna Ispanijos valdžios fantazija, kurios neaiškumas leidžia dalyvavimu joje apkaltinti praktiškai bet ką.

Saugūs kaip lavonai

Tie, kurie pamatinę laisvę išmaino į laikiną saugumą, nėra verti nei vieno, nei kito. — Benjaminas Franklinas

Tai bėda, apie kurią kalbama nuolat, nors jos sprendimai visada yra paprasti ir tiesmuki. Tiek kairėje, tiek dešinėje priimamas tas pats verdiktas: gyvename „nesaugioje aplinkoje“.

Žiūrėdami žinias kasdien esame apipilami kibirais kraujo, surinkto iš išpuolių, išprievartavimų ir nužudymų įvykių vietų. Su maniakišku detalumu nufilmuoti ar aprašyti kruvini įvykiai kelia šiurpą nuo nusilenkinėjimo pavargusiose mūsų nugarose.

Bet kitų žmonių negandos stebėjimas jau nebeguodžia. Nebegalime apsikvėpti ir pasidžiaugti dėl to, kad nesame jų vietoje. Tai yra košmaras, kadangi šios negandos ima spraustis iš anapus ekrano, tarsi norėdamos išsilieti ant mūsų svetainių kilimų. O kas jei ir mes vieną dieną tapsime šių mirtinų istorijų veikėjais? Apimti baimės skubame tris kartus užrakinti duris, niekada nebekalbėti su kaimynu ir niekur nelįsti naktį. Panika sklinda plintant minčiai, jog saugumo trūkumas yra didžiausias mūsų laikų prakeiksmas. Jei tik jį kas nors nuims, prieš akis atsivers dangaus vartai.

Atvirai tariant, kalbos apie smurto didėjimą yra šiek tiek klaidinančios. Atsakinėdami į konkrečius klausimus „ekspertai“ ir patys pripažįsta, jog nuo praeities smurto atžvilgiu nūdiena beveik niekuo nesiskiria: dėl statistinio šuolio labiau turėtume kaltinti naujus duomenų rinkimo standartus. Ir, žinoma, matomumą. Štai kaip viskas veikia. Politinis luomas saugumo klausimą savo kalbose padeda į patį centrą. Žurnalistai, kaip ir visada prisitaikydami prie savo šeimininkų, tik pakartoja politikų kalbas ir jas išplečia naujomis naujienomis. Juk naujienų niekada nepritrūks. Jei istorija neapsiriboja paragrafu penkioliktame laikraščio puslapyje, žurnalistai sugebės ją tiek išplėsti kad ji taps pavyzdžiu visiems. Politikams belieka ją pakomentuoti ir pateikti spektaklio išrišimą: „Matote? Mūsų rūpesčiai buvo ne tik pateisinti, bet ir nepaneigiami. Saugumo klausimas iš tiesų yra svarbus!“

Galų gale visa tai nebūtų svarbu, jei šio spektaklio tikslas nebūtų sėti terorą pačioje visuomenėje, kuri jo dėka iš savo atstovų reikalauja drąstiškiausių priemonių. Prieš ką? Prieš ką daugiau jei ne prieš smulkius nusikaltėlius, kurie po objektyvu patampa tikrais nusikalstamo pasaulio gigantais.

Neverta nė sakyti, jog smulkūs nusikaltėliai nėra visų mus trikdančių dalykų sąrašo pirmoje vietoje. Mūsų ir daugybės kitų žmonių išlikimui didžiausią grėsmę kelia visai kiti dalykai. Planetai grėsmę kelia ekologinės pusiausvyros nebuvimas, darbuotojams – atleidimai ir pertvarkos, mūsų būstai priklauso nuo bankų vagystės malonės, mūsų sveikata labiausiai kenčia nuo valgomų ir kvėpuojamų nuodų. Pačiai mūsų egzistencijai grėsmę kelia neišvengiamas pavojus (nekalbant apie dabartinius ir ateities karus su visais nenumatomais padariniais), kurio pasekmės yra daug rimtesnės nei autobuse pavogta piniginė. Galimų negandų sąrašas yra toks ilgas, mūsų dienos bėga su tiek daug nepastovumo ir vargo, kad turi būt išprotėjęs tam, kad dėl socialinės negandos kaltintum smulkius nusikaltėlius.

Tai kodėl po velnių mums iki apsivėmimo kartojama, jog už kiekvieno kampo laukia pasala? Paprasta. Nes tokiu būdu valstybė gali apsimesti Didžiuoju Sergėtoju, į kurį galėtume kreiptis pagalbos, ir Svieto Lygintoju, kuris visada mums padės. Plėšikai, kišenvagiai, narkotikų prekeiviai, prievartautojai ir žudikai – atsitiktiniai ar užkietėję, tikri ar tariami, vietiniai ar atvykėliai – nėra atsakingi nei už aplinkos nualinimą, nei už prarastus darbus, nei už finansinį vargą, nei už maisto kokybę, nei už nelaimes darbe, nei už civilių žudymą, nei už didelę dalį pasaulio kamuojantį badą, nei už bet kurią kitą stambaus masto socialinę problemą. Ar derėtų priminti, kas yra tie, kurie yra tiesiogiai atsakingi už visus šiuos dalykus? Vištų vagių nubaudimas turgaus aikštėje leidžia valstybei ir jos pasamdytiems žudikams nukreipti dėmesį nuo privataus ryklių siautimo. Vienas rūpestis pašalina kitą – štai kodėl institucijos taip mėgsta pastoviai didinti, maitinti ir skleisti paniką, už kurią apkaltinami kiti.

Viso to pasekoje, užstrigimas ties saugumo klausimu politiniam luomui suteikia dar vieną pranašumą: taip jis pateisina vis stipresnes ir žiauresnes saugumo užtikrinimo priemones, kurių reikalauja patys gyventojai. Labiausiai jiems reikia „užtikrinti, kad atsakingieji būtų nubausti“. (Kas tie atsakingieji? Bet tai yra atskiras klausimas). Kad ir kaip bebūtų, galimybės, jog iš jų kišenės bus ištraukta piniginė įbauginti gyventojai ploja tvarkos sergėtojų stiprinimui. Imigrantų nusikaltimų įbauginti gyventojai išskėstomis rankomis priima LSC (Laikino sulaikymo centrus). Tie, kurie nuolat bijo, jog kas nors įsilauš į jų namus, pritaria stebėjimo tinklo plėtrai, ir t.t. Tačiau šios priemonės, įdiegtos kovoje prieš keletą smulkių nusikaltėlių, neblogai pasiteisina tada, kai reikia susitvarkyti su daugybe potencialių maištininkų. Už smulkų nusikalstamumą pavojingesnis pavojus, kurį reikia represuoti, yra socialinis konfliktas. Politinis nesaugumo pojūčio išnaudojimas suteikia puikią dirvą represyviems įstatymams. Dabartinės teroro nuotaikos neatsirado niūrių socialinių sąlygų dėka. Jos buvo sąmoningai sukurtos tam, kad įsipatoginęs miesto gyventojas nesunkiai apsigyventų neregėtoje policinėje valstybėje. Valstybė viešojo saugumo klausimą sutapatina su „mikronusikalstamumu“, kurio sprendimas yra Viešoji Tvarka, t.y. mentai.

Visos saugumo priemonės yra tikrų tikriausi puolimai prieš individo laisvę, kurie nebūtų lengvai priimami be iš anksto paruoštos minčių policijos operacijos, kurios tikslas yra įtikinti, jog saugumas yra laisvės garantas, o ne išankstinis jos paneigimas. Taip buvo sukurtas ir nuodas, ir priešnuodis jam – sukuriant tvirtą ideologinę jungtį tarp saugumo ir laisvės. Absurdišką jungtį, jungtį tarp dviejų viena kitai priešingų sąvokų, kurios – visai kaip vanduo ir ugnis – negali viena prie kitos prisiliesti tuo pačiu nesusinaikindamos.

Saugumas yra statomas tik ant laisvės kapų. Saugumo tikslas yra atitolinti bet kokį pavojų, tuo tarpu laisvės praktikavimas, priešingai, savyje saugo iššūkį bet kokiam pavojui. Ne be reikalo išsireiškimas „apsisaugoti“ dažniausiai reiškia tiesiog užsirakinti. Iš laukinės gamtos pagrobtas ir narve įkalintas gyvūnas yra pats puikiausias to pavyzdys. Tokiu būdu zoologijos sodo administratoriai mus užtikrina, jog gyvūnas yra „apsaugotas“ nuo džiunglėse tykojančių pavojų. Už grotų jam negręsia būti nušautam brakonierių ar sudraskytam laukinių žvėrių. Šis gyvūnas iš tiesų yra saugus, bet kokia kaina! Savo laisvės kaina. Tai žinome jau seniai: vengdami pavojaus mes negyvename, tik saugojamės nuo mirties, nes tik susidurdamas akis į akį su pavojumi žmogus gali gyventi išties pilnatvišką gyvenimą.

Taigi, saugumas ir laisvė yra nesuderinami dalykai.

„Kuo daugiau kontrolės, tuo saugesni jausimės“, sako kietakakčiai. Ir prideda: „Stebėjimo kameros yra naudingos, nes po jų akimis niekas negali nutikti.“ Stebinantys pasisakymai, besąlygiškos meilės didžiajam broliui požymiai. Tačiau kas norėtų gyventi tokioje kontrolėje, kurioje nieko niekada nevyksta? Tik absoliučios protinės miglos kaina įžengiame į mūsų laikų emocinę dykumą. Laisvė reiškia valdyti savo pačių likimus, rinktis iš visų įmanomų galimybių, pavojų ar iššūkių nežiniai, kurių neįmanoma įvystyti į kokį nors stiklinį skambutį.

Bet mūsų laikais būti „doru“ žmogumi visų pirma reiškia gyventi taip, kad nieko neturėtum slėpti. Toks žmogus yra visiems aiškiai matomas, neturi nieko, ką norėtų nutylėti nei privačiame, nei viešame gyvenime, ir dėl to nebijo to, jog jį nuolat kažkas stebi. Skaidrumo vardu pateisinamas bet koks kišimasis į asmeninį gyvenimą, o paslapties saugojimas visada reiškia kaltę. Įdomu yra tai, jog asmeninis individų gyvenimas, kuriam kažkada jautėme pagarbą ir vertinome diskrečiai, dabar yra paprasčiausiai įtartinas. Loginės ir retorinės akrobatikos pagalba, savų paslapčių saugojimas tapo šešėline veikla. Asmeniniam gyvenimui nykstant, tai, kas jį atveria veiksniausiai – tardymas – tampa pačia svarbiausia dorybe. Tokioje situacijoje jam skirtomis priemonės negalima ir neturėtų būti abejojama. Pokalbių pasiklausymo gynimas!

Iš pradžių skaidrumo buvo reikalaujama tam, kad į viešumą išlįstų valdžia piknaudžiaujančiųjų veiksmai. Reikalauti viešumo iš visuomenės veikėjų, iš tų, kuriems atitenka didelė atsakomybė už mus visus, yra suprantama. Jie turi atsakyti dėl to, kaip valdo „viešuosius reikalus“, t.y. turėtume užkirsti jiems kelią piknaudžiauti savo padėtimi. Tačiau išvirkščias reikalavimas, jog paprasti žmonės turėtų būti skaidrūs valdančiųjų akyse, yra baisesnis nei galėtume įsivaizduoti. Prisidengdami „informacijos“ apsikeitimo pretekstu ir apibuse kontrole jie sudeda pagrindus totalitarizmui.

Besąlygiškas skaidrumas pats savaime turi nemalonių pasekmių. Kiekviename žmoguje yra dalykų, kurie slepiasi nuo įžūlaus žvilgsnio. Žmogaus intymumas, jo seksualiniai pomėgiai, yra vienas iš tokių dalykų. Kadaise tie, kurie kišosi į svetimo žmogaus intymų gyvenimą būdavo kaltinami paskalų skleidimu ir dėl to smerkiami. Pervadintas į „pletkus“, paskalų skleidimas šiomis dienomis yra laikomas būtinu neskoningų pokalbių prieskoniu. Tai yra pasaulio, kuriame privačios nuodėmės tapo viešomis vertybėmis, baisumas.

Tačiau kas iš mūsų stabteli ir susimąsto apie viso šio dalyko priežastis? Mūsų namai yra akylai prižiūrimi kitų, tai yra tiesa, bet tai yra tik kontraindikacija šoko terapijai, veikiančiai prieš pačią minties laisvę. Nuleidžiant šią laisvę į klozetą – šią laisvę, kuri saugoma paslapties – padegama ištisa šieno kupeta. Laisvės prašymas yra tik pomirtinės liaupsės laidotuvėse, kuriose laidojamas laisvės visose žmogaus gyvenimo srityse lavonas.

Ir vietoj to, kad sukiltume prieš smogikų būrius, nuolankiai nuleidžiame galvas. Gyvename visuomenėje, kurioje visi esame probacijoje, tačiau kasdien iš naujo uoliai pasirašome rezignacijos aktą. Taip darome dėl neramumo, kurį jaučiame absoliučios laisvės, laisvės be ribų ir be limitų akivaizdoje; kurtinančios ir kur bepažiūrėsime priešus verčiančios matyti žiniasklaidos perkrovos dėka, skuodžiame rinktis mažesnį iš dviejų, socialinės kontrolės blogį; tačiau tuo pačiu jaučiamės šiek tiek lengviau ir dėl bendradarbiavimo su tokia visuotine degradacija. Keletą pastarųjų metų televizija mus išmokė apie policijos, federalinių agentų ir teisėjų – nesuskaičiuojamos daugybės televizijos laidų herojų – geraširdiškumą, tačiau kiek kartų buvome kviečiami šnipinėti pro rakto skylutę! Taip vadinamų „realybės šou“ padarinys yra tai, jog prieš mūsų akis atsiveriantį bei periodiškai teisiamą, baudžiamą ir atlyginamą skaidrų gyvenimą ėmėme laikyti gerai pažįstama norma.

Bet koks prieštaravimas šiam įžūlumo didėjimui susiduria su jau klasika tapusiu devizu: „Jei neturi ko slėpti, nebijai ir kontrolės“. Žadą atimantis, mentiškas argumentas, ir dar kartą loginio apvertimo pagalba iš diskretumo padarantis nuodėmę, o iš atvirumo – dorybę. Kasdienis gyvenimas vis labiau primena kalėjimą, kuriame iš kiekvieno gimusiojo paimami pirštų atspaudai, kur kasdien praeinama begalė metalo detektorių, kur kiekvienas yra stebimas elektroninių akių, kur nekaltumo prezumpcija užleido vietą kaltės prezumpcijai.

Tai yra dar viena saugumo ideologijos varomų teroro nuotaikų pasekmė. Kai visi jaučiasi nesaugūs, kiekvienas tampa grėsme kitam. Taigi, aukų čia nėra – yra tik kaltieji ir galimai kalti. Jei aš noriu būti apsaugotas nuo kaimyno, o kaimynas – nuo manęs, iš to seka, jog abu esame potencialūs agresoriai ir dėl to laisvė būtų pavojinga mums abiems.

Visi tapome įtariamaisiais dėl to, ką galėtume padaryti pasinaudodami savo laisve. Valstybė šią logiką seka iki pat galo ir prisiima teisę bausti net ir pačias nežalingiausios šio pavojaus formas – įskaitant prevencinės represijos taikymą. Anksčiau bent jau buvo manoma, jog individas turėtų būti baudžiamas tik tada, kai įgyvendina savo nusižengimą. Bet kas galėjo svajoti apie žudymą – negalima buvo tik iš tiesų to padaryti nebaudžiamam (žinoma, nebent turi atitinkamą uniformą). Vakarų demokratinės civilizacijos juk taip mėgo į mūsų galvas kišti tai, kokios jos geresnės už kitas. Visos kitos civilizacijos buvo laikomos įtartinomis, kadangi jos neužtikrino absoliučios minties laisvės. Visa tai tik, žinoma, visada buvo tik propagandiniai melai, tačiau kažkas dėjo pastangas, kad jie atrodytų kaip tiesa. Šiandien represija atsikratė bet kokios apsikvailinimo naštos ir visiems tapo aišku, jog vien svajoti apie nusižengimą, vien nusižengti savo mintimis, pakanka tam, kad prisišauktum geležinį teisinės sistemos kumštį. Reikia pavyzdžio? Reidai, kurių metu periodiškai antrankiai uždedami tiems, kurie parsisiuntė „vaikų pornografijos“. Kad ir koks bjaurus, kritikuotinas ar smerktinas bebūtų toks veiksmas, šie žmonės yra teisiami ne dėl to, kad išnaudojo kokį nors nepilnametį, bet dėl to, kad žiūrėjo jo nuotraukas privačiai, savo pačių namuose. Ar dar toli iki viešo de Sade’o knygų deginimo? Kitas netolimas pavyzdys yra tai, kas nutiko keletui pažinojusiųjų praeitų metų vasario 12-ąją suimtuosius taip vadinamų „naujųjų Raudonųjų brigadų“ byloje. Sustabdyti policijos patrulių kai atlikinėjo siaubingą plakatų kabinimo veiksmą, šie žmonės buvo sulaikyti. Jau vien tai reiškia nemažai, kadangi plakatas gali išreikšti idėją. Tačiau šiuose plakatuose išreikšta idėja nebuvo raginimas ginkluotai kovai, bet „karo prieš terorizmą“ panaikinimas. Ar dar toli iki reidų antimilitaristų ir pacifistų namuose?

Individas, su savo idėjomis, troškimais ir impulsais, yra grėsmė ne tik socialinei tvarkai, bet ir sau pačiam bei visiems kitiems. Iš to kyla vis plintančios pilietinio karo nuotaikos: komendanto valandos, ginkluotų kareivių patruliavimas, patikros punktai. Tarsi būtų paskelbtas karas įsivaizduojamam priešui, kurio iš tiesų nėra, bet kuriuo galėtume būti mes patys. Karas prieš visus ir prieš nieką. Jei kiekvienas yra potencialus nusikaltėlis, o kiekvienas nusikaltėlis yra valstybės priešas, tai karas vedamas prieš patį individą. Tarp priešo ir nusikaltėlio sąvokų yra keletas esminių skirtumų. Nusikaltėlis yra laikomas tos pačios bendruomenės dalimi. Priešas – ne. Priešui nesuteikiamos lengvinančios aplinkybės, dėl jo bausmės negali būti jokių derybų. Niekas nesideda ketinantis jį pakeisti ar integruoti. Priešas yra sunaikinamas. Prieš jį gali būti panaudotos visos priemonės. Karai yra policijos operacijos, o policijos operacijos – karai.

Yra tik vienas būdas išvengti būti palaikytam vidiniu priešu, kurį reikia sunaikinti: gerbti įstatymą. Tačiau maldos šiam naujųjų laikų stabui neišgelbės nuo tykančių pavojų, nebent nuo dieviškojo įtūžio. Bet tikriems ateistams šioje vietoje kyla gąsdinanti abejonė: kodėl įstatymą turėtume laikyti pačiu gėriu? Nacių laikotarpiu žydų persekiojimas buvo teisėtas dalykas. Mirties bausmė, kankinimas kaip informacijos išgavimo priemonė, branduolinių galvučių gamyba – visi šie dalykai yra teisėti daugybėje šalių. Veiksmo teisėtumas nurodo tik tai, jog šis veiksmas atitinka įstatymo numatytas normas, t.y. jas parašiusio valdančiojo luomo interesus. Jis nepasako nieko apie veiksmo vertę, prasmę ar padarinius. Teisėtumo kultūra veda tik prie paklusnaus neišmanymo, kurį net dvasininkai prieš daugybę metų liovėsi laikyti dorybe (nors jis išliko saldžiausiu sapnu šio pasaulio tironams).

Ir tai dar nėra blogiausia. Tam, kad užčiuptume prarają, link kurios mus veda teisėtumo garbinimas, pakanka užduoti paprastą klausimą: kodėl neatliekame tokių veiksmų kaip, pavyzdžiui, išprievartavimas? Ar atmetame jį dėl to, jog jis mums yra šlykštus, nes jis yra priešingas mūsų idėjoms bei jausmams, ar viso labo dėl to, jog įstatyme yra jį draudžiantis ir baudžiantis straipsnis? Pirmuoju atveju mus motyvuoja etika. Antruoju – tik įstatymas. Teigti, jog individai turėtų vadovautis valstybės įstatymais o ne savo pačių etika, reiškia teigti, jog pats individas negali nuspręsti, kas yra gerai ir kas yra blogai. Po laisvos valios kapituliacijos autoriteto valios priešakyje, baudžiamasis kodeksas tampa sąžinės nebeturinčio pasaulio sąžine. Tai yra pasaulis, kuriame žmogus laikomas kvailu, atbukusiais jausmais, nejautriu svetimo kančiai – laukiniu žvėrimi, kurį reikėtų įkalinti, kontroliuoti, represuoti. Tai yra kaina, kurią mokame neleisdami etikai sukilti prieš įstatymą.

Visuomenė, kuri savo narius laiko priešais ir paskiria valdžią represuoti jų mintis bei veiksmus, visuomenė, taip skubanti paaukoti paskutinę laisvę už trupinėlį saugumo, visuomenė, tapatinanti Gėrį su paklusnumu įstatymui ir Blogį su nusižengimu jam – tokia visuomenė eina tik totalitarizmo link. Kaip kitaip galėtume pavadinti probacijos režimu valdomą visuomenę, kuri valstybei suteikia visus ginklus ir visas policines priemones susitvarkyti su paskutinėmis žmogaus gyvenimo detalėmis? Kaip teigė Hannah Arendt, net ir demokratija gali būti totalitaristinė. Totalitaristinė valstybė yra ta, kuri pilietine pareiga laiko ne tik gerbti įstatymą, bet ir mąstyti taip, kaip jo numatyta. Paprastai tariant, 2001-aisiais Genujoje bankų langus daužę maištininkai nebuvo vieninteliai ten buvę nusikaltėliai; nusikaltėliai buvo ir tie, kurie „fiziškai dalyvavo“ jų nesustabdydami arba nepasmerkdami jų veiksmų. Ši socialinė santvarka neapsiboja jai priešiškų žmonių represavimu. Jai rūpi ir abejingumas: ją mylėti yra pareiga, o kurie nesugeba to daryti turi būti nubausti.

Deja, mūsų galvose yra kažkas, kas neleidžia sutapatinti šiuolaikinio pasaulio totalitarizmo su tuo, kas įvyko dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje. Tarsi praeities įvykių sunkumas pateisintų sąlyginį dabarties lengvumą. Tarsi Aušvicą supusi spygliuota tvora buvo kažkuo kitokia nei ta, kuri supa nūdienos koncentracijos stovyklas, nuo Guantanamo iki Laikino sulaikymo centrų. Tačiau kiekvienas, kuris neatsitraukia nuo kritikos tik dėl to, kad neranda dujų kamerų, kiekvienas, kuris režimo žiaurumo matu nelaiko konkretaus pasibjaurėtino jo aspekto, apčiuops svarbius panašumus tarp šių dviejų epochų. Pakanka apsidairyti aplink tam, kad pastebėtume tą patį blogio banalumą, tą patį individo susvetimėjimą, tą patį sąvasties praradimą per teroro ir ideologijos kombinaciją. Šiandien nuo vakarų iki rytų viešpatauja tas pats gyvenimo modelis, kuriuo neabejoja beveik niekas. Jo rūpestis yra prasiskverbti visur kur tik įmanoma. Kol kapitalizmas turėjo priešą, jis turėjo ir atpirkimo ožį, kuriam galėjo sukrauti visą atsakomybę (lygiai tą patį darė ir kita pusė). Bet ką galėtume apkaltinti šiandien, kai stovime ant bedugnės krašto?

Pagaliau visiems įperkamas pasaulis – plačiai besidriekiantis ir į plastiką įvyniotomis prekėmis vemiantis prekybos centras – neatnešė daugiau laimės, taikos ar lygybės. Priešu dabar tapo kiekvienas, kuris jam prieštarauja, t.y. potencialiai bet kas. Saugumo ideologija žengia žingsnį į priekį. Ji nelaukia įtūžio protrūkio. Dėl dabartinės socialinės santvarkos teroro ji kaltina individo laisvę ir taip iš kiekvieno padaro priešą – vieni kitiems imame atrodyti įtartini, užsidarome savo baimėse, skatiname konfliktą tarp vargšų tam, kad nugęsintume socialinį karą. Šiai jėgai nugęsinti reikia policijos ir teisinių priemonių. Šia prasme tai, ką daugybė žmonių laiko polinkiu į saugumą, galėtų būti pavadinta milžiniška, prevencine, prieš potencialų sukilimą nukreipta operacija.

Machete (Italija)

Лука, Ты Заебал!

Sausio 10 d. Minsko klube „Pirates“ turėjo vykti keleto pankroko grupių koncertas. Tačiau jam vos prasidėjus į klubo patalptas įsiveržė kaukėti Baltarusijos milicijos ir OMON būriai. Visi išėjimai buvo užblokuoti ir žmonės negalėjo išeiti iš patalpų. Be jokių paaiškinimų visi buvę viduje buvo priremti prie sienos. Tada sekė asmens tapatybės dokumentų ir asmeninių daiktų patikrinimas. Labiausiai mentus domino koncerto metu platinta anarchistinė literatūra. Apie valandą laiko jie bergždžiai ieškojo šių „ekstremistinių reikmenų“ savininkų. Galiausiai buvo konfiskuotos visos knygos ir įrašai. Po reido buvo suimti trys žmonės, apkaltinti anarchistinės literatūros platinimu.

Po koncerto žmonės pateikę asmens tapatybės dokumentus susilaukė privataus mentų dėmesio. Baltarusijos Anarchistinis juodasis kryžius praneša apie vieną oficialų perspėjimą dėl ekstremistinės veiklos. Dar keletas žmonių praneša apie mentų mėginimus su jais pasikalbėti „privačiai“.

Sausio 20-21 d. buvo suimti dar keturi žmonės. Jie buvo apkaltinti dalyvavimu trijuose anarchistų organizuotuose solidarumo veiksmuose prie Minsko teismo, kuriame buvo teisiami bičiuliai, prie kalėjimo, kuriame jie buvo laikomi ir prie milicijos nuovados, kurioje buvo suorganizuotas reidas. Vienas iš šių žmonių buvo suimtas prie kalėjimo vartų po to, kai pasitiko vieną iš reido metu suimtų ir 15 dienų jame praleidusį bičiulį.

Artėjant rinkimams Baltarusijoje visada suintensyvėja represijos prieš vietinį anarchistų judėjimą. Vien tik sausį buvo sulaikyti 7 žmonės – 6 iš jų gavo nuo 10 iki 15 dienų kalėjimo. Visi jie turės problemų darbe, o keletas jau turėjo pakeisti darbo vietą dėl ankstesnių areštų.

Tegul dega kalėjimai su lukašenkomis juose! Лука, Ты Заебал!

Parengta pagal Baltarusijos AJK

Vienos kovos apybraiža: prieš uždarą sulaikymo centrą Steenokkerzeele

Čia pateikiama kovos prieš sulaikymo centrą Steenokkerzeele panorama nėra nei pilnai išsemianti viską kas tuo metu įvyko, nei neutraliai objektyvi. Mūsų tikslas yra pateikti rėmą, į kurį kiekvienas atskirai galėtų atremti savo kritiką, teorinius pasvarstymus ir metodinius patobulinimus specifinėje kovoje. Apibendrinanti panorama neišvengiamai reiškia ir tam tikrą schematizaciją, kuri niekada iki galo neatitinka tikrovės, ir dar mažiau atitinka intensyvumą, kuriuo gyvena, mąsto, jaučia ir veikia tie, kurie yra šios tikrovės dalyviai.

Autonominio projekto specifinėje kovoje pasirinkimas

2009-ųjų vasarą kilo pirmosios diskusijos apie galimybes pradėti specifinę kovą prieš naujo uždaro sulaikymo centro statybas Steenokkerzeele. Viena vertus šis pasirinkimas kilo iš konkrečios socialinių bei ekonominių sąlygų analizės, ir tam tikra prasme pratęsė kovą už imigracijos įteisinimą (nors tinkamiau būtų sakyti jog jis buvo skirtas kompensuoti šios kovos mirtį), kita vertus – stiprią pagrindo dalį sudarė patirtys, sukauptos stengiantis gatvėse palaikyti agresyvų solidarumą su daugybe sukilimų ir maištų, kurie daugybę metų vyko kalėjimuose bei uždaruose centruose. Šis pasirinkimas leido išvystyti autonominės kovos projektą – kitaip tariant, kovą, kuri nėra varoma išorinių veiksnių, kuri yra pakankamai stipri kad neatsiliktų nuo naujausių įvykių, kuri pati pasirenka sau tinkamas priemones ir sau tinkamą ritmą. Autonomijos pasirinkimas taip pat leido sutikti kitų žmonių, kurie norėjo kovoti radikaliu pagrindu, kurie norėjo sukilti ir nesusitepti nei politika, nei atstovavimu, nei laukimu ar grynai kiekybine logika.

Kvietimas į kovą buvo pradėtas cirkuliuoti tarp skirtingų žmonių įvairiuose miestuose. Vėliau jis sudarė bazę tam tikrai neformaliai erdvei tarp atskirų individų ir grupių iš visų Belgijos kampų – erdvei diskusijoms, kur buvo galima gilinti kovos perspektyvas tuo pačiu nesuformuojant vienos didelės grupuotės, kurioje sprendimai būtų priimami už visus ir visi turėtų su jais sutikti.

Nutraukti tylą

2009-ųjų rugsėjį buvo žengti pirmieji žingsniai platinant informaciją apie naują uždarą sulaikymo centrą. Tikslas buvo nutraukti tylą (santykinai stiprią, lyginant su kitais atvejais) apie šį valstybės projektą. Daugybė žmonių ėmėsi platinti tekstus gatvėse, metro, stotyse, įvairiuose „problematiškuose“ rajonuose (daugiausiai Briuselyje, tačiau ne tik). Plakatai buvo spausdinami ne tik tam, kad būtų nutraukta tyla ir žmonės susipažintų su problema, bet ir su tikslu paaiškinti, kodėl ėmėmės kovoti prieš šio naujo centro statymą, o taip pat ir tam, kad šią konkrečią kovą susietume su bendresne išnaudojimo ir engimo pasaulio kritika. Ši agitacija buvo nukreipta į tuos, kurie norėjo kovoti neapsiribodami konkrečiomis kategorijomis (pvz. sans-papiers, dokumentų neturinčių imigrantų kovos ribose). Nuo pat pradžių buvo priimtas bendras sprendimas nebendradarbiauti su jokia politine jėga – sprendimas, kuriuo niekada nebuvo suabejota iš vidaus, ir kuris buvo nukreiptas į tuos, kurie norėjo kovoti bei sukilti tiesioginiu, saviorganizaciniu ir antiinstituciniu pagrindu.

Buvo įvykdyta keletas kuklių sabotažo veiksmų, kurie naujo uždaro centro klausimą kiek ryžtingiau iškėlė į kasdienės rutinos paviršių. Pavyzdžiui, buvo sugadinta daugybė STIB (Briuselio transporto tiekėjų) bilietų pardavimo automatų, užpultas centrinis De Lijn (tarpmiestinių Belgijos autobusų tinklo) ofisas Levene, padegti bankomatai Gande ir trumpam pasisvečiuota pačioje sulaikymo centro Steenokkerzeel statybų aikštelėje. Greta to, 2009-ųjų spalį kelios dešimtys kaukėtų žmonių vidury dienos įsiveržė į Besix, principinio uždaro centro statytojo ofisą, ir nusiaubė jo vidų. Ši ataka susilaukė daugybės atgarsių žiniasklaidoje, kuri nuo tos akimirkos buvo priversta pripažinti radikalių naujo sulaikymo centro priešininkų egzistavimą – nepaisant to, kad paprastai apie įvairias kovas, tokias kaip sant-papiers vykdomi pastatų užėmimai arba maištai sulaikymo centruose, ji yra įpratus kalbėti išskirtinai užjaučiančiu tonu. Trumpai tariant, tonas buvo duotas…

Priešo išskyrimas ir sklidinas puolimas

Bendrai tariant, kad ir kiek įdomus ar neįdomus bebūtų šis aspektas, galėtume sakyti, jog gatvėse buvo susilaukta nemažai „simpatijos“ tokiai radikaliai kovai. Bendražygiai neatsimušė į abejingumo sieną, kad ir kaip lengvai tai galėjo įvykti. Be to, kritikuoto valdžios aspekto „specifiškumas“ (uždaras sulaikymo centras ir deportacijos mašina) buvo greitai peržengtas ir susietas su bendra kalėjimo ir įkalinimo kritika, taip pat ir su bendro pobūdžio išnaudojimo bei valstybės kritika, ir t.t. Kovos metu atsirado daugybė tekstų ir vienas būtent jai skirtas leidinys – šios pastangos ženkliai pagelbėjo susiejant visus išvardintus kritinius taškus su anarchistinėmis bei antiautoritarinėmis idėjomis, o taip pat ir su kitais dominavimo aspektais.

Tačiau reikėjo ne tik idėjų, perspektyvų ir analizės, bet ir konkrečių paskatinimų pulti priešą, t.y. aiškių pasiūlymų tiesioginiam veiksmui. Reikėjo apgalvoti, kaip konkrečiai užkirsti kelią naujo uždaro sulaikymo centro statyboms, kaip pulti deportacijos mašiną destruktyvioje perspektyvoje (priešingai nei reformistinėje, situacijos pagerinimo, prisitaikymo ir t.t. vizijoje). Vienas iš visos kovos metu vyravusių ir daug jėgos judėjimui suteikusių pasiūlymų buvo sklidino puolimo idėja. Kalba ėjo apie kuklias, paprastas ir sklidinas atakas prieš didelę pabaisą. Bet reikėjo šią pabaisą identifikuoti ir įvardinti jos čiuptuvus, žarnas, išmatas ir smegenis – be kita ko esančius prieš pat kiekvieno nosį. Centro statymas buvo išskaidytas dalimis: buvo išskirti už planavimą atsakingi architektai, statybomis užsiimančios įmonės, taip pat bendradarbiaujančios institucijos bei tiekėjai. Tas pats buvo padaryta su deportacijos mašina: buvo išaiškintos ją varančios įmonės, organizacijos, viešosios tarnybos; buvo atrastos jungtys tarp deportacijos ir kitų dominavimo represijos aspektų, tokių kaip policijos struktūros, represinės institucijos, kalėjimai, mokyklos, psichiatrinės klinikos, darbas ir t.t. „Imigracijos valdymas“ užpultas būti negali, tačiau pažeidžiamos yra konkrečios jo inkarnacijos, t.y. jį įgalinančios struktūros ir asmenys.

Nemažai šių aspektų – tiek struktūrų, tiek asmenų – kovos eigoje buvo užpulti pasitelkiant įvairiausias priemones, tačiau visada išlaikant tiesioginio veiksmo, autonomijos ir netarpininkavimo perspektyvą. Jei pasitikėtume Belgijos senato ataskaitomis [1], vien nuo 2009-ųjų vasaros iki tų pačių metų gruodžio buvo įvykdyta daugiau nei šimtas išpuolių prieš skirtingas su įkalinimo sistema susijusias institucijas, įmones, organizacijas bei struktūras. Veiksmų spektras driekiasi nuo apmėtymo dažais iki sabotažo, vandalizmo ir padegimų. Kai kurios iš šių atakų buvo paskelbtos ir prisiimtos per „judėjimo“ kanalus, tačiau dauguma išliko anonimiškomis. Nors „viešas žinojimas“ apie tam tikrus išpuolius ir gali pasiteisinti suteikdamas tam tikrų idėjų, entuziazmo ir drąsos kitiems maištininkams, neabejotina, jog tik išlikdamas anonimišku veiksmas iš tiesų priklauso visiems. Specifinė kova iš tiesų gali būti pradėta mažame bendražygių rate, tačiau tikrasis ketinimas insurekcinėje perspektyvoje niekada neturėtų šio kuklaus branduolio paversti kokiu nors „ginkluotu elitu“. Tikslas yra sukurti sąlygas sklidinam priešiškumui ir konflikto suintensyvinimui – o visa tai neturi jokio poreikio politikai.

Tie, kurie mano, jog socialinis konfliktas gali būti redukuotas iki konkrečių atakų kiekio (atakų, apie kurias bet kokiu atveju dažniausiai nėra pranešama, o kai pranešama, tai visada neutralizuotu pavidalu, nes žiniasklaida, žurnalistai ir kiti valdžios šulai niekada nesiekia paskatinti blogų ketinimų), turi kiekybinę ir politinę perspektyvą. Nėra jokios subversyvinę praktiką ir įtampą pamatuojančios statistikos. Visa tai nereiškia, jog specifinė kova prieš uždarą sulaikymo centrą apsiriboja keletu bendražygių. Priešingai, galime teigti, jog ši kova ženkliai prisidėjo prie sklidino priešiškumo suintensyvinimo tiek savo pačios lauke, tiek ir už jo ribų.

Situacijų kryžkelė

2009-ųjų spalį Briuselyje įvyko iš anksto paskelbta demonstracija prieš naują uždarą sulaikymo centrą. Prieš demonstraciją Anderlechto komunoje, netoli Briuselio, išplito riaušės: nemaža grupė žmonių padegė policijos komisariatą po to, kai pasklido naujienos apie tame pačiame regione įvykdytus Fore kalėjimo kalinių kankinimus prižiūrėtojų streiko metu (kai kontrolę perėmė policija). Kitur Belgijoje, pvz. Andene, kalėjimuose paplito maištai. Šiame klimate įtampa kai kuriuose Briuselio rajonuose tapo nebevaldoma, o kova prieš naują uždarą centrą įgavo „neregėtą pagreitį“.

Dar vienas dalykas: nuo pat pradžių buvo aišku, jog nėra jokios priežasties „laukti“. Tai reiškia, jog kai esama protiškai ir praktiškai pasiruošus staigiam socialinio konflikto suintensyvėjimui, pavyzdžiui bemėginant apsibrėžti konkretų projektą, galima nesunkiai įeiti į dialogą su tuo, kas vyksta aplink. Tiesa, jog socialinis konfliktas banguoja nuo didelio iki beveik nesamo intensyvumo, tačiau, galų gale, nesuskaičiuojama daugybė jo formų išlieka visada. Nėra reikalo spręsti dar vieną vištos ir kiaušinio tipo problemą, tačiau kova prieš uždaro Steenokkerzeel centro statymą leidosi į dialogą su platesniu socialiniu konfliktu ir todėl atrado savo vietą jame. Ji ne tik pateikė konkrečių pasiūlymų maištui bei paskatino tiesioginį puolimą prieš valdžią, bet tuo pačiu padėjo sklisti anarchistinėms ir antiautoritarinėms idėjoms šio konflikto viduje. Vos pradėjus kovoti pačiam ir išvysčius konkretų kovos projektą, nebekyla klausimas, ar turėtume save matyti konflikto „viduje“, ar jo „išorėje“. Iš tikrųjų visada esama jo dalimi, viena iš daugybės dalių, su savo paties pasirinktomis praktikomis ir troškimais, galinčiais paveikti, užkrėsti ar išprovokuoti likusią konfliktualumo dalį.

2009-ųjų pabaigoje Briuselyje įvykusiuose susitikimuose gimė tam tikra antiautoritarinė koordinacija, leidusi kiek giliau pažvelgti į keletą esminių diskusijų apie besikuriančią kovą. Matomumas Briuselio rajonuose, mėginimai susieti kovą prieš Steenokkerzeel uždarą centrą su kitais maištais ir konfliktais, antiautoritarinės kovos „susitikimas“ su ištisu socialiniu konfliktu… štai kokie klausimai buvo įtraukti į dienotvarkę.

Tolyn

Kokie pasiūlymai, koks projektualumas galėjo būti išvystytas tokiomis palankiomis sąlygomis? Kaip gilinti idėjas bei analizę? Tai buvo klausimai, į kuriuos niekas nerado jokio lengvo atsakymo. Kaip jau minėjome, vienas iš konkrečių pasiūlymų buvo sklidinas puolimas. Bet ar to pakanka?

Be „įprastų“ propagandos formų, tokių kaip tekstų platinimas, plakatų klijavimas, grafiti ir parodos gatvėje, imtasi eksperimentuoti ir su naujais metodais. Buvo suorganizuota keletas „baladžių“ – tai buvo mažos demonstracijos, kuriomis nebuvo siekiama prišaukti didelį kiekį dalyvių, bet norėta šiek tiek sutrikdyti kasdienę rutiną, padalinti propagandos bei paskleisti idėjų, ir pateikti konkrečių pasiūlymų apie tai, kaip galėtų būti užpultas priešas. Be to, šios demonstracijos visada galėjo atverti galimybę „spontaniškam sudalyvavimui“. Kiti anonimiški veiksmai buvo atlikti tam, kad kova pasistūmėtų į priekį. Pavyzdžiui, keletą dienų prieš Kalėdas, Steenokkerzeel apylinkėse iš betliejaus buvo išlaisvintas mažylis Jėzus ir pareikalauta visų kalėjimų uždarymo. Taip pat, Briuselyje keletas nežinomų asmenų sutrikdė vidurdienio pietus Sodexo [2] valdomoje Briuselio universiteto valgykloje – dalį maisto atimdami, o likusį paversdami tokiu pat nevirškinamu kaip jų kuriamos deportacijos stovyklos.

Buvo pradėtos diskusijos apie mėginimus pasiekti ir kitus kovoti norinčius žmones, o taip pat suteikti tvirtesnį pagrindą ir tęstinumą puolimui bei saviorganizacijai kovoje prieš naują uždarą centrą. Konkrečiau, buvo kalbama apie smulkias organizacines struktūras arba erdves Briuselio rajonuose, kurios atliktų tam tikrų atramos taškų ir susitikimo vietų funkcijas. Tokiais atramos taškais galėtų tapti, pavyzdžiui, kovingas tuščio pastato užėmimas – užėmimas, kurio tikslas nėra kuo ilgiau išlaikyti erdvę, bet laikinai sukurti radikalaus susitikimo tašką. Taip pat buvo aptarta galimybė įkurti saviorganizuotus ir į puolimą orientuotus rajono komitetus. Bet, deja, visa tai pasiliko „apsvarstymų“ stadijoje…

Tarp dalykų kurie buvo įgyvendinti svarbi buvo asamblėja, leidusi įsibėgėti pastovumą turinčiai kovai ir suteikusi erdvę diskusijoms, prieinamoms visiems norintiems kovoti. Ši asamblėja suteikė nemažai progų giliau apmąstyti keletą klausimų. Ji be jokios abejonės leido susitikti žmonėms už tam tikrų antiautoritarinių grupelių ribų (arba mažų mažiausiai ji leido susitikti kitoms antiautoritarinėms grupėms). Tačiau ji nebuvo pats tinkamiausias ir sėkmingiausias atsakas į pamirštus klausimus. Vietoj kovos decentralizavimo į mažas autonomines grupes ir vietoj saviorganizuotų bei nuo esamų socialinių konfliktų atsispiriančių kovos struktūrų, ši asamblėja dažniausiai atliko sklidinos kovos recentralizavimo vieno susitikimo metu ir vienoje vietoje vaidmenį. Vietoj to kad autonominės ir skirtingos iniciatyvos pačios nuspalvintų kovos dinamikos mozaiką, asamblėja vienaip ar kitaip primetė savo ritmą visai likusiai kovai.

Kokybinio šuolio paieškos

2010-ųjų pavasario gale buvo imtasi sudėtingiausių klausimų. Kaip tęsti kovą? Kaip nuo viso atlikto darbo, nuo sklidino priešiškumo, pereiti prie protrūkio (šia prasme ir su geriausiais ketinimas galėtume jį pavadinti insurekciniu) egzistuojančiuose socialiniuose santykiuose, t.y. prie bendros priešiškumo ir puolimo akimirkos? Buvo atverta daugybė naujų kelių, tačiau daugybė galimybių nebuvo ištirtos, o kitos pasirodė tiesiog per daug „ambicingos“ (arba mažų mažiausiai neįgyvendinamos be tvirtesnio pagrindo). Svarstymai apie ambicingesnio puolimo projekto galimybę ir dar kartą parodė, jog sąjunginės grupuotės ir neformali koordinacija tarp jų sudaro patį kovos pagrindą. Kiti įrankiai, tokie kaip asamblėjos, pasirodė per daug riboti. Galiausiai derėtų paminėti ir pirmiausius nugesimo bei nuovargio ženklus, o taip pat ir tam tikra „išgąstį“ dėl galimų pasekmių, galiausiai vienaip ar kitaip paveikusių šią kovą. Nugęsimo bei nuovargio priežastimi galbūt galėtume laikyti laike neapibrėžtą šios kovos projektualumą, nors tuo pačiu dėl šių dalykų kalti galėjo būti ir kiti veiksniai, tokie kaip ryžto bei nusiteikimo trūkumas.

Kad ir kaip bebūtų, tokio kokybinio šuolio pradžia daugelio manymu turėjo būti kovinga demonstracija Briuselyje, kuri 2010-ųjų spalio 1 turėjo įvykti tuose rajonuose, kuriuose buvo įdėta daugiausiai pastangų. Kalba ėjo ne apie dar vieną gerai pažįstamą demonstraciją, bet apie skirtingų maištų persipynimą ir potencialų įprastų demonstracijos ribų peržengimą. Tai turėjo būti ta garsioji žiežirba konfliktui. Besiruošiant šiai demonstracijai buvo atlikta daugybė darbų tiek organizacijos, tiek propagandos dalinimo lygmenyse. Neperdėdami galėtume sakyti, jog spalio pirmosios data Briuselyje figūravo visur (o kiek mažiau ir kituose Belgijos miestuose). Demonstracijos dieną Briuselis buvo pilnai militarizuotas. Kovai ruošėsi milžiniškas kiekis policininkų. Briuselio viduje esantys kalėjimai buvo apsupti raitelių, vandens patrankų ir svarbiausių antiriaušinių pejėgų dalinių, kadangi buvo baiminamasi tiek dėl atakų iš išorės, tiek dėl galimų maištų viduje. Uždaryta buvo nemažai metro stočių. Anderlechte kaukėti mentai patruliavo su ginklais rankose. Tvarkos sergėtojai buvo pasiruošę blogiausiam. Tačiau tikroji demonstracijos nesėkmės priežastis nebuvo vien tik mižiniškas represinis aparatas (galų gale, toks atsakas buvo numatytas ir apgalvotas). Buvo įmanoma pradėti šią demonstraciją. Kova būtų buvusi sunki ir atkakl, tačiau ji galėjo suteikti parako ugniai. Tam, kad demonstracija būtų pradėta, reikėjo būtent tokio nusiteikimo. Tačiau ji niekada neprasidėjo, aplink susitikimo vietą buvo suimta apie du šimtus žmonių, o dešimtys žmonių kamerose išgyveno sistemingą ir teroristinį brutalumą. Tos pačios dienos vakare keletas dešimčių žmonių užpuolė Briuselio policijos komisariatą – buvo išmušti langai, apgadinti policijos ir privatūs policijos pareigūnų automobiliai, du pareigūnai buvo sužeisti. Už tai komisariato apylinkėse buvo suimti keturi bičiuliai, kurie praleido mėnesį už grotų. Po vienos savaitės policijos profsąjunga Briuselio centre surengė demonstraciją, kurioje pasmerkė šį išpuolį.

Pagirios po spalio pirmosios nesėkmės buvo sunkios, nors pati kova dar net neketino galutinai užgesti. Įvyko daugybė puolimo veiksmų, tokių kaip  saugumo parodos padegimas Lieže, padegimai prieš Besix ir prieš Bontinck architektų biurą Gande, taip pat molotovo kokteiliai prieš Federalinės policijos biurą Briuselyje. Pažymėtina ir tai, kad vos po spalio pirmosios daugybėje kalėjimų prasidėjo maištai, o lapkričio pradžioje Anderlechte įvyko nauja „blitz“ demonstracija.

Kaip užsibaigia kova? Kas gali pasakyti, jog ji sulaukė galo? Kad ir kaip bebūtų, galėtume drąsiai sakyti, jog ši specifinė kova prieš naujo uždaro centro statymą po spalio pirmosios taip ir neatsigavo, ir nesugebėjo atrasti naujų kelių savo tęstinumui. Kaip ir neretai nutinka tokiomis akimirkomis, tai buvo kiekvieno ryžto ir kovingumo patikrinimas. Iškilo nemažai diskusijų, kuriose po „nesėkmės“ išgyvenimo staiga buvo suabejota viso kovos projekto prasme, o jos dalyviai imti laikyti šio beprasmiškumo kaltininkais. Tie, kurie nepalieka erdvės kritikai ir pastoviai nepatikrina savo pačių veiklos bei perspektyvos pulso, neišvengiamai atsimuša į akligatvį. Tačiau jei patys tarsi šiukšles išmesime savo pačių potyrius, kad ir kokios būtų to priežastys; jei galiausiai nenustosime siekti aiškiai pamatuojamų, kiekybinių rezultatų; jei atsitrauksime nuo kiekvienos tam tikro projekto reikalaujančios kovos, tai mūsų kritika – kritika, skirta išgryninti, gilinti, pataisyti savo perspektyvą bei geriau smogti priešui, ir dėl to reikalaujanti tam tikro atstumo nuo to kas yra kritikuojama – gali nusiristi iki paprasčiausio trūkčiojimo pečiais, kuris atsitraukia nuo dalykų prie jų net nepriartėjęs. Kaip ir visada, išvadas padaryti tenka kiekvienam atskirai.

Galų gale naujas uždaras centras buvo pastatytas tiktai 2012-ųjų pradžioje. Statybos vėlavo daugiau nei pusantrų metų – tarp kitų priežasčių, pasak Atvykėlių reikalų biuro, prie to prisidėjo ir „piliečių veiksmai“. Atidarymo dienai surengta organizacija Steenokkerzeel pavertė militarizuota zona. Praėjus keletui valandų po jos, kelios dešimtys užsimaskavusių žmonių vidury saulėto sekmadienio užpuolė Atvykėlių reikalų biurą Briuselyje.

Iš žurnalo Salto (Briuselis): prancūzų ir olandų k.

[1] Po debatų Senate ir Parlamente, valstybė (su policijos ir saugumo pajėgomis) tapo budresnė. Pavyzdžiui, buvo pritaikyta „Early Warning“ sistema, kuri „jautrias“ įmones turėjo perspėti apie galimas grėsmes ir leido nesunkiai pranešti apie „įtartinus veiksmus“. Valstybinis Grėsmių analizės organas, kurio informacija nuolat talkina tvarkos sergėtojams, „anarchizmą“ ėmė laikyti svarbiausia vidine grėsme. Valstybės saugumas pasitelkė keleto savo draugų žurnalistų nutiestus kanalus tam, kad paviešintų „atgarsio susilaukusią“ ir „demaskuojančią“ informaciją apie Belgijos anarchistų judėjimą. Galiausiai, aplink daugybę struktūrų, tokių kaip uždari ir atviri sulaikymo centrai, buvo įdiegtas „pastovaus stebėjimo“ aparatas, jų darbuotojai apmokyti naujiems darbams, keletui aukšto rango pareigūnų buvo paskirta asmeninė sargyba. Visa tai buvo daroma tam, kad būtų išvenga reidų ir atakų.

[2] Sodexo yra Prancūzijoje įkurta įmonė, teikianti bendro pobūdžio paslaugas, o taip pat besirūpinanti kalėjimų Didžiojoje Britanijoje (5), Prancūzijoje (34), Olandijoje (54), Čilėje (5), Italijoje (17), Katalonijoje (5) ir Australijoje (1) planavimu, statymu ir valdymu.

Aš nesu Charlie ir galit eit velniop

Šių metų sausio septintąją, kaip visi gerai žinome, Paryžiuje buvo įvykdytos dvylikos žmonių žudynės. Daugelį sukrėtęs įvykis buvo įvykdytas keleto su Al-Qaeda susijusių asmenų kaip atsakas į žurnale Charlie Hebdo išspausdintas Mahometo karikatūras. Užjaučiantys paryžiečiai, o vėliau ir visas žiniasklaidos užburtas pasaulis perėmė frazę „Je suis Charlie“ („Aš esu Charlie“) kaip solidarumo su aukomis išraišką. Tačiau ši žiniasklaidos operacija, prie kurios tuojau pat prisijungė dėl reitingų besigrumiantys politikai ir už pačios Al-Qaeda egzistavimą atsakingos pasaulio viršūnės, dvylika mirčių vos per kelias valandas pavertė groteskišku politiniu lošimu. Tą pačią dieną keletas Paryžiaus anarchistų sukūrė šį tekstą, kuriame dalinamasi mintimis apie šio įvykio ir reakcijos į jį keliamus klausimus.

Šįryt paryžiečiai, o kartu su jais ir visas likęs pasaulis, prabudo makabriškuose parako dūmuose. Satyrinio žurnalo Charlie Hebdo biure, kasdienio susitikimo metu keletas religinių fanatikų – kurie toli gražu nebuvo nei pirmi, nei paskutiniai – atvėrė ugnį į susirinkusius žmones. Dvylika mirusiųjų ir dar daugiau sužeistų, kurių daugumą sudarė visiems gerai žinomi ir žiniasklaidoje dažnai pasirodydavę žurnalistai bei karikatūristai, o taip pat ir du mentai, kurie – skirtingai nei kiti – už tai kad yra taikiniai gauna atlyginimą. Išskyrus keletą karo vilkų, dauguma žmonių į tai pirmiausiai reagavo užjausdami šio žiauraus išpuolio aukas. Šis įvykis, kruviniausias Prancūzijoje nuo fašistinio išpuolio traukinyje Strasburas-Paryžius 1961-ųjų birželio 18-ąją Alžyro karo metu, ir ryžtas bei šaltakraujiškumas, su kuriuo jo vykdytojai atliko žudynes, iššaukia dar nepamirštą terorą. Tuo pačiu tai yra religijos niekingumo teroras, kuris šiandien labiau nei bet kada ženklią dalį pasaulio gyventojų vedžioja už nosies ir neleidžia patiems apmąstyti juos supantį pasaulį. Mums, anarchistams ir revoliucionieriams, prie viso to prisideda ir vis dar sėkmingai terorizuojanti nacionalinė vienybė. Tai yra vienybė, kuri iššaukiama kaskart, kai valstybėms prireikia proletarų patrankų mėsos. Nes pasiaukojimo nuolat prašoma iš tų pačių žmonių. Pasiaukojimo už didingiausius interesus, kurie niekada nepriklauso mums patiems – už tautos, „taikos“ arba respublikos interesus – kai tuo tarpu atsakingieji ir toliau šveičia paauksuotus savo rūmų turėklus.

To paties iš mūsų prašė dar prieš šimtą metų, kai 1914-aisiais vienytis turėjome prieš vokiečius. Prieš keletą metų to paties reikėjo „Merah istorijos“ [*] metu. Bosai ir darbininkai, kaliniai ir jų prižiūrėtojai, mentai ir „nusikaltėliai“, turtingi ir vargšai – visi susikibę rankomis prisideda prie visuotinio gedulo. Šiandien nebeegzistuoja klasės, žmonių nebeskiria sienos, nebestovi barikados – tačiau tūkstančiai žmonių išeina į Prancūzijos (ir kitų šalių) gatves. Ir kam nuo to geriau? Tikrai ne tūkstančiams tų, kurie palikti pūti Paryžiaus ir kitų miestų gatvėse. Akimirksniu valstybės terorizmas, respublikos ir demokratijos terorizmas, pinigų terorizmas spaudžia krokodilo ašaras ir rodosi esantys siaubingai malonūs – džihadistai jiems duoda progą atstatyti ištisos visatos pusiausvyrą, kuriai trūksta tik gero karininko, kuris atstotų šio organizmo galvą. Bet šiandien kalbama ne apie Elzaso ir Lotaringijos susigrąžinimą, šiandien pirmoj vietoj yra „apginti pasaulietines vertybes ir saviraiškos laisvę“. Kitaip tariant, vieną didelę šūdų krūvą mums, kurie siekia sunaikinti visas religijas ir norėtų užčiaupti visus, kurie dėvi kaklaraištį, sutaną ar kokią kitą didikų simboliką ar uniformą.

Visi prie to prisideda verksmingais komentarais – kiekviena partija, kiekviena organizacija iš visų įmanomų kampų įskaitant libertarus [1] mums atriaugėja tas pačias kalbas apie patį „sugyvenimą“ užpuolusius „barbarus“.

Bet kas iš tiesų yra barbaras?

Sustokime trumpam prie šio žodžio. Kilęs iš graikiško barbaros („svetimtautis“), šis žodis senovės Graikijoje buvo vartojamas kalbant apie visus tuos, kurie pateko už jos civilizacijos ribų, t.y. kalbant apie tuos, kurie nekalbėjo graikiškai ir netikėjo į graikų dievus. Taigi, barbaras yra kitas, tas, kuris nevalgo tos pačios sriubos – arba bent jau nevalgo prie to paties stalo. Montaigne teigė, jog „barbaru vadiname tą, kuris nėra mums naudingas“. Kaip jau ne kartą minėjome, mes patys nematome jokių barbarų – mes matome tik individus, gyvenančius šios niūrios civilizacijos viduje. Nežinome nieko, kas būtų jos išorėje; tiesa, mes pažįstame išstumtuosius, tačiau niekas negalėtų būti labiau viduje nei jie.

Šiandienos „barbarai“ nė iš tolo nėra svetimi šiai civilizacijai – kad ir kaip tokia mintis guostų jos sergėtojus. Visai kaip kadaise pagarsėjusi „barbarų gauja“, jie yra gryni šios civilizacijos produktai. Jie puikiai išmano jos kodus, jie naudojasi jos įrankiais, ir yra labai panašūs į tuos, kurie juos keikia. Nes nėra didelio skirtumo, ar žudikai dėvi žalią, ar juodą uniformą, ar jie šaukia „šlovė demokratijai“, ar „Dievas didingas“, ar neša trispalvę, ar džihadistų vėliavą, ar juos palaiko dauguma, ar ne, ar jų skerdynės yra teisėtos, ar ne, ar esame jų žudomi Apšvietos, ar miglos vardu. Vykdydami savo makabriškus planus, nuo akimirkos kai iš individo atimama bet kokia galimybė save realizuoti taip kaip jis pats tai supranta, jie visi patenka į tą patį planą.

Terorizmas nėra barbarų užsiėmimas. Priešingai, tai yra labai civilizuota praktika – juk ir pati demokratija gimė Teroro įsčiose. Dėl šios priežasties prieš terorą nėra įmanoma kovoti tuo pačiu nekovojant prieš jį gaminančią ir juo besinaudojančią civilizaciją – nuo 1792-ųjų „rugsėjininkų“ iki visa naikinančių kalėjimo bausmių ir Daesh [**] šiandien. Kas yra tie kiaulės su kaklaraiščiais, kurie siunčia savo armijas žudyti Centrinėje Afrikoje, Afganistane ir kitur, ir kurie dabar mus moko pacifizmo kai Paryžiuje buvo nužudyti dvylika žmonių? Tai būtent tie, kurie šiuo metu braunasi į televiziją tam, kad ten išspaustų porą ašarų ir taip laimėtų ar išsaugotų porą balsų savo apgailėtinose apklausose.

Šiandien Charlie mes nesame ne daugiau nei vakar, o kažkieno mirtis mūsų vakarykščių priešų nepaverčia šiandienos draugais – tokius fokusus paliekam hienoms ir maitvanagiams. Mes nesame pripratę lieti ašarų prieš paminklus žurnalistams (net ir tiems, kurie yra tariamai alternatyvūs ar libertarai) ir mentams, nes jau seniai supratome, jog žiniasklaida ir policija yra svarbiausi teroro civilizacijos ginklai, vienoje pusėje gaminantys pritarimą jai, kitoje – represiją ir įkalinimą. Dėl to neketiname kartu su vilkais, ar net su avim, verkti dėl kitų vilkų.

Šie gruobuonys, kurie šiandien mūsų prašo verkti ir kartu šaukti „Aš esu Charlie“, tai tie patys kostiumuočiai, kurie yra tiesiogiai atsakingi auginant tokias grupuotes kaip Al-Qaeda ir Daesh – kurios, nepamirškime, yra senos vakarų demokratijos sąjungininkės, dabar paprasčiausiai nusprendusios pačios užlipti ant geostrateginio podiumo. Tie patys niekšai savo teismuose, komisariatuose ir belangėse kasdien žudo, uždaro, kankina ir atstumia visas tas ir visus tuos, kurie neseka jų botagu ir švietimu nurodytais keliais. Tos pačios civilizuotos būtybės, kurių dėka prie jų pastatytų sienų dvėsia mėginantys pabėgti nuo vargo ir karo, sukeltų arba jų pačių, arba šiandieninių jų priešų salafistų. [***]

Mes neturim jokio noro, kad šie niekšai mus civilizuotų ar užtildytų. Dar mažiau noro turim trintis su jais alkūnėmis. Nes mes norime veikti prieš juos – prieš juos ir prieš visus tuos, kurie prisidengdami begale religinių, politinių, bendruomeninių, tarpklasinių, civilizacinių ar nacionalistinių pretekstų mus laiko tik pėstininkais, kuriuos galima stumdyti ir paaukoti vienoje didelėje ir absurdiškoje šachmatų lentoje. Šiandien, kaip ir vakar, neprošal prisiminti Rudolfo Rockerio žodžius: „tautinės valstybės yra viso labo politinės bažnyčios. Vadinama tautinė savimonė yra ne įgimta, bet išmokta. Tai yra grynai religinė sąvoka – vokiečiu, prancūzu ar italu esama lygiai taip pat kaip esama kataliku, protestantu ar žydu.“

Tačiau nederėtų nuvertinti pavojaus, kurį kelia šie Alacho bepročiai, šie nusižeminimo ir moralinio mazochizmo garbintojai. Ir nors šiomis dienomis mes ir pralaimime jiems pritraukdami žmonių iš visų pusių, šis klausimas privalo būti iškeltas tam, kad išvengtume neaiškumų. Jis turi būti iškeltas tam, kad jo vietos neužimtų tie, kurie norėtų mus dar labiau suskaldyti atsiremdami į liūdnai pagarsėjusią musulmonų dalį ir apkaltindami ištisą grupę žmonių su savo kalbomis apie „civilizacijų sandūrą“, netgi apie pilietinį karą, kurio pasekmių, liečiančių mus visus, jie net nesugeba suprasti.

O ką galėtume pasakyti apie tą valytoją, kurio kūną pervėrė kulkos, kuris buvo šaltakraujiškai nužudytas, nors buvo visiškai niekuo dėtas? Kas rūpinasi juo? Tikriausiai jis neturėjo twitterio paskyros, tikriausiai jis net neturėjo priėjimo prie nūdienos spektaklio, jis neturėjo nei vardo, nei veido, nei bičiulio, kuris dėl jo paverktų televizijoje. Jis nebuvo Charlie. Jis – tik netiesioginė keleto dievo pamišėlių šūvių auka, kaip ir daugybė kitų žmonių kasdien, kaip ir tūkstančiai netiesioginių valstybės aukų visame pasaulyje. Šįvakar savo mintis skiriame jam.

Viena yra aišku – kai rinktis galima tarp choleros ir maro, tarp kokio nors dievo bei jo kariaujančių, nukryžiuotų ar žudančių pranašų, ir tarp kokios nors šūdinos valstybės su savo žudančiais mentais ir kareiviais, iš tiesų nėra jokio pasirinkimo. Dabar ir visada mes atsisakome rinktis iš daugybės vergovės ir paklusnumo formų. Mūsų pasirinkimas gali kilti tik iš mūsų pačių, nes mes renkamės laisvę.

Šiuo beviltišku metu, tariamos „nacionalinės vienybės“, pilietinio karo, fanatikų džihadų ir „tikrų“ valstybių vykdomų karų akivaizdoje, socialinį karą privalome išvesti į pirmą planą – tiek, kad žiežirba įgautų liepsną.

Anarchistai,

2015-ųjų sausio septintoji

Non-Fides

[*] „Merah istorija“ yra vadinama eilė 2012-ųjų kovą Toulouse mieste įvykdytų nužudymų, kurių metu mirė septyni žmonės, iš kurių trys kareiviai. Juos įvykdė islamistas vardu Mohammed Merah, kuris buvo nužudytas Prancūzijos specialiųjų pajėgų.

[**] Daesh yra vadinama organizacija „Islamo valstybė“, kadangi tai yra pirmojo jos pavadinimo trumpinimas.

[***] Salafistai yra musulmonų pakraipa, interpretuojanti Koraną ir Mahometo mokymus pažodžiui. Didžioji dalis teroristų islamistų išpažįsta salafizmą arba susijusį mokymą – vahabizmą. Tačiau ne visi salafistai ir ne visi vahabitai pasisako už prievartos naudojimą.

[1] Pažaiskime žaidimą: iš kur yra šie pasisakymai – iš Anarchistų federacijai priklausančios J.B. Botul grupuotės atsišaukimo, ar iš François Hollande kalbos? „Mūsų bendražygiai iš Charlie Hebdo sunkiai sumokėjo už saviraiškos laisvę. Už tai sumokėjo ir daugybė policininkų. Mes norėtume pagerbti visas šio išpuolio aukas. […] anarchistai gerbia tikėjimo laisvę tik tol, kol ji reiškiama pasaulietinės respublikos rėmuose.“

Svarstymai apie pokyčius

Klausimas yra toks: ką mes galime pakeisti? Pasaulis kuriame gyvename mus pratina prie fakto, jog niekas negali keistis, o bet kokias svajas apie radikalų pokytį visuomenėje jis palaidoja po „idealizmo“ sąvoka. Noras pakeisti pasaulį yra laikomas vienu iš paauglystės kaprizų, kuris susilaukia savo galo vos susidūrus su karčia tikrove.

Visa tai būtų verta kritikos, jei nebūtų tiesa. Jei ši karti tikrovė – darbo ir pragyvenimo, politikos ir įkalinimo, o kitaip tariant išnaudojimo bei dominavimo tikrovė – iš tiesų taip lengvai nenugęsintų bet kokios vadinamo geresnio pasaulio vizijos.

O mes, anarchistai, ar nesame vaikai, kurie sugeba svajoti tik dėl to, kad dar nebuvo sugniuždyti viso to, kam kelia iššūkį? Ar mes esame tie, kurie iki šiol dar nesuprato, jog yra tik du pasirinkimai: cinizmas arba politika? Cinizmas, leidžiantis juoktis iš bet kokios aistros pokyčiui, ir taip priverčiantis pamiršti, jog juokiamasi ne iš kieno nors kito, bet iš savo paties vergovės. Ir politika, kurioje nepasidavusieji įtikinami, jog pokyčiai vyksta tik besileidžiant į kompromisą, o pasaulis gerinamas žingsnis po žingsnio, tik niekad nežinia kuria kryptimi. Ar mes dar turime suprasti, jog pasaulis keičiamas arba jo paties nustatytomis taisyklėmis, arba nekeičiamas išvis?

Aš manau, kad tarp mūsų ir visų tų, kurie susitaiko su tokiomis pokyčio taisyklėmis ir tuo pačiu su išnaudojimu ir dominavimu grįsto pasaulio sąlygomis, yra bent vienas esminis skirtumas. Šis skirtumas yra toks: mums nėra jokios atskirties tarp noro gyventi geresniame pasaulyje ir tarp svajonių apie pilnesnį savo pačių gyvenimą. Nėra skirtumo tarp to, ko siekiu sau, ir ko siekiu visiems kitiems. Iš pažiūros tai gali atrodyti kažkas savaime suprantama, tačiau iš tiesų tai yra priežastis, dėl kurios mes niekada nesutiksime su tais, kurie laisvės ir gerovės troškimą siūlo iškeisti į visada gerai pamatuotą politiką – visada pamatuotą būtent tiek, kad vietos liktų tik susitaikymui.

Nekalbant apie tai, kad politika dabartinėmis sąlygomis niekada neišspręs esminių problemų, tokių kaip išnaudojimas ir juo grįsta ekonominė sistema – kapitalizmas, yra kita, esmingesnė su politika susijusi problema. Šią problemą sudaro tai, jog politika visada atskiria tai ko siekiame nuo mūsų pačių. Ji mūsų klausia: „ko jūs norite?“ XX a. pradžioje Rusijos žmonės atsakė: „Lygybės!“. „Puiku,“ atsakė politika, „tam, kad gyventumėte lygybėje, gyvensite lygiai taip pat kaip gyvenote iki šiol: dirbsite kitiems nuleidę galvas, o kai nepaklusite būsite užčiaupti.“ Jokios abejonės, taip galėtų būti išspręsta beveik bet kas.

Bet mes atsispiriam nuo visai kito taško: mes nenorime nei įsakinėti, nei paklusti kitų įsakymams. Visa kita, visa anarchistinė praktika ir teorija – nors šių dalykų mes nesame linkę atskirti – yra tik loginė šių dviejų idėjų išvada, tai, ką skirtingi žmonės laiko šių dviejų minčių pasekmėmis.

Šiuo požiūriu mes manome, jog turime kuo pasidalinti su kitais. Šie kiti nėra esami ar būsimi politikai, kurie prisistato kaip norintys pakeisti pasaulį ir žinantys kaip tai padaryti. Kiti yra tik individai, kaip ir mes. Individai, susiduriantys su pragyvenimo šantažu, boso pažeminimu, mokyklos nudurninimu, policijos ir kalėjimo smurtu… Žinodami, arba mažų mažiausiai tikėdamiesi, jog tarp žmonių yra tų, kuriems visi šie dalykai nėra pakeliami, siekiame su jais pasidalinti savo kritika ir vizija apie pasaulį be jų. Nenorėdami nei valdyti, nei paklusti, dalinamės ne naujais utopijos žemėlapiais, ne politinėmis programomis, bet hipoteze, kad galbūt šie dalykai nėra būtini ir gali būti sunaikinti – ir tikimės, kad kiekvienas, kuriam ši hipotezė brangi, priims savas išvadas ir įvertins šios idėjos pasekmes.

Aš nežinau, ką reikštų gyventi pasaulyje, kuriame niekas nei įsakinėja, nei paklūsta kitiems. Nežinau net ar toks pasaulis yra įmanomas. Tačiau gerai žinau, jog visuomenė, kuri yra grįsta įsakinėjimu, paklusnumu ir išnaudojimu, yra verta tik nepaklusnumo, maišto ir – ilgalaikėje perspektyvoje – savo sunaikinimo.

Netvarka #1

Netvarka #1

Pristatome pirmąjį spausdinimui skirtą Netvarkos numerį. Viduje: leidėjų žodis, pasvarstymai apie pokyčių galimybę ir naujienos apie areštų bangą Ispanijoje.

Tikimės, jog nereikia priminti – jokios autorinės teisės nesaugomos, dalintis ir leidžiama, ir skatinama.

Apie

Netvarka yra tinklaraštis, skirtas anarchistinių, antiautoritarinių ir libertarinių idėjų sklaidai.

Mūsų tikslas yra skatinti diskusiją ir veiksmą antiautoritarinėje stovykloje, platinant originalius tekstus, vertimus ir kitas idėjų sklaidos priemones.

Kontaktas: netvarka [a] autistici.org

Skaityti išsamesnį aprašymą

Tekstų archyvas

Spausdinimui skirtos brošiūros
Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje