Netvarka

Klausimas yra toks: ką mes galime pakeisti? Pasaulis kuriame gyvename mus pratina prie fakto, jog niekas negali keistis, o bet kokias svajas apie radikalų pokytį visuomenėje jis palaidoja po „idealizmo“ sąvoka. Noras pakeisti pasaulį yra laikomas vienu iš paauglystės kaprizų, kuris susilaukia savo galo vos susidūrus su karčia tikrove.

Visa tai būtų verta kritikos, jei nebūtų tiesa. Jei ši karti tikrovė – darbo ir pragyvenimo, politikos ir įkalinimo, o kitaip tariant išnaudojimo bei dominavimo tikrovė – iš tiesų taip lengvai nenugęsintų bet kokios vadinamo geresnio pasaulio vizijos.

O mes, anarchistai, ar nesame vaikai, kurie sugeba svajoti tik dėl to, kad dar nebuvo sugniuždyti viso to, kam kelia iššūkį? Ar mes esame tie, kurie iki šiol dar nesuprato, jog yra tik du pasirinkimai: cinizmas arba politika? Cinizmas, leidžiantis juoktis iš bet kokios aistros pokyčiui, ir taip priverčiantis pamiršti, jog juokiamasi ne iš kieno nors kito, bet iš savo paties vergovės. Ir politika, kurioje nepasidavusieji įtikinami, jog pokyčiai vyksta tik besileidžiant į kompromisą, o pasaulis gerinamas žingsnis po žingsnio, tik niekad nežinia kuria kryptimi. Ar mes dar turime suprasti, jog pasaulis keičiamas arba jo paties nustatytomis taisyklėmis, arba nekeičiamas išvis?

Aš manau, kad tarp mūsų ir visų tų, kurie susitaiko su tokiomis pokyčio taisyklėmis ir tuo pačiu su išnaudojimu ir dominavimu grįsto pasaulio sąlygomis, yra bent vienas esminis skirtumas. Šis skirtumas yra toks: mums nėra jokios atskirties tarp noro gyventi geresniame pasaulyje ir tarp svajonių apie pilnesnį savo pačių gyvenimą. Nėra skirtumo tarp to, ko siekiu sau, ir ko siekiu visiems kitiems. Iš pažiūros tai gali atrodyti kažkas savaime suprantama, tačiau iš tiesų tai yra priežastis, dėl kurios mes niekada nesutiksime su tais, kurie laisvės ir gerovės troškimą siūlo iškeisti į visada gerai pamatuotą politiką – visada pamatuotą būtent tiek, kad vietos liktų tik susitaikymui.

Nekalbant apie tai, kad politika dabartinėmis sąlygomis niekada neišspręs esminių problemų, tokių kaip išnaudojimas ir juo grįsta ekonominė sistema – kapitalizmas, yra kita, esmingesnė su politika susijusi problema. Šią problemą sudaro tai, jog politika visada atskiria tai ko siekiame nuo mūsų pačių. Ji mūsų klausia: „ko jūs norite?“ XX a. pradžioje Rusijos žmonės atsakė: „Lygybės!“. „Puiku,“ atsakė politika, „tam, kad gyventumėte lygybėje, gyvensite lygiai taip pat kaip gyvenote iki šiol: dirbsite kitiems nuleidę galvas, o kai nepaklusite būsite užčiaupti.“ Jokios abejonės, taip galėtų būti išspręsta beveik bet kas.

Bet mes atsispiriam nuo visai kito taško: mes nenorime nei įsakinėti, nei paklusti kitų įsakymams. Visa kita, visa anarchistinė praktika ir teorija – nors šių dalykų mes nesame linkę atskirti – yra tik loginė šių dviejų idėjų išvada, tai, ką skirtingi žmonės laiko šių dviejų minčių pasekmėmis.

Šiuo požiūriu mes manome, jog turime kuo pasidalinti su kitais. Šie kiti nėra esami ar būsimi politikai, kurie prisistato kaip norintys pakeisti pasaulį ir žinantys kaip tai padaryti. Kiti yra tik individai, kaip ir mes. Individai, susiduriantys su pragyvenimo šantažu, boso pažeminimu, mokyklos nudurninimu, policijos ir kalėjimo smurtu… Žinodami, arba mažų mažiausiai tikėdamiesi, jog tarp žmonių yra tų, kuriems visi šie dalykai nėra pakeliami, siekiame su jais pasidalinti savo kritika ir vizija apie pasaulį be jų. Nenorėdami nei valdyti, nei paklusti, dalinamės ne naujais utopijos žemėlapiais, ne politinėmis programomis, bet hipoteze, kad galbūt šie dalykai nėra būtini ir gali būti sunaikinti – ir tikimės, kad kiekvienas, kuriam ši hipotezė brangi, priims savas išvadas ir įvertins šios idėjos pasekmes.

Aš nežinau, ką reikštų gyventi pasaulyje, kuriame niekas nei įsakinėja, nei paklūsta kitiems. Nežinau net ar toks pasaulis yra įmanomas. Tačiau gerai žinau, jog visuomenė, kuri yra grįsta įsakinėjimu, paklusnumu ir išnaudojimu, yra verta tik nepaklusnumo, maišto ir – ilgalaikėje perspektyvoje – savo sunaikinimo.