Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Paryžius: Bičiulė Lucile gavo 3 mėn. kalėjimo už atsisakymą pateikti tapatybęs dokumentus

Sekmadienį, 2015-ųjų spalio 12 d., Paryžiaus priemiestyje Bagnolet, du bičiuliai stabdomi nepažymėto mentų automobilio. Ignoruojami ir dėl to susinervinę mentai nusprendžia patikrinti bičiulių tapatybes. Bičiuliai atsisako ir yra jėga išvežami į komisariatą. Sulaikymas už viešosios tvarkos pažeidimą ir pasipriešinimą pareigūnui. Po 48 val. sulaikymo bičiuliai vežami į teismo sulaikymo salę. Kadangi didesnėje grupėje mentai labiau pasitiki savimi, bičiuliams tenka kęsti įžeidinėjimus, o viena iš jų yra smaugiama diržu ir mušama. Teismą jie galiausiai pasiekia po 4 valandų ligoninėje su sužeidimais nosyje, daugybe sumušimų ir 8 siūlėm galvoje.

Teismo metu bičiuliai atsisako klausytis teisėjos paistalų ir atsisako atsakinėti į klausimus. „Gerai kad ne visi yra tokie kaip jūs“, sako ji. Nors byla ir tuščia, ji vis tiek nusprendžia atkeršyti. Kadangi vienas iš bičiulių neturi dokumentų, o kita – atsisako pateikti tapatybę, teisėja nusprendžia viską atidėti iki lapkričio 25 d. ir paskiria vienam iš bičiulių išankstinį sulaikymą Fleury kalėjime. Kitas bičiulis paleidžiamas, tačiau vos išėjęs pro salės duris suimamas dar 48 valandom. Jis paleidžiamas sekančią dieną, iš viso mentų rankose išbuvęs 112 val.

Bičiulė Lucile, kurios teismas įvyko lapkričio 25 d., vis dar uždaryta Fleury kalėjime. Žemiau pateikiamas teismo proceso aprašymas.

*

Vieno iš daugybės įspūdingų Teisėsaugos maskaradų metu Lucile gavo 3 mėnesius kalėjimo su sulaikymo pratęsimu.

Šį trečiadienį teismo salė buvo pilna. Bičiulės palaikyti atvyko apie 50 žmonių. Mentai taip pat pasirodė gausiai – šalmuoti CRS [viešosios tvarkos policija, vert. past.], uniformuoti, civiliai, su ginklais diržuose, ir kiti saugumo veikėjai.

Teisėja, tokia pat šmaikšti kaip ir pirmo proceso metu spalio 14-ąją, nusprendžia mus įspėti, jog menkiausio „neramumo“ atveju ji evakuos salę taip pat kaip pirmąjį kartą.

Teismas prasideda, advokatė pamini kaltinimų nebuvimą – sprendimo metu visa tai bus ignoruojama. Teisėja perskaito mentų versijas. Lucile yra kaltinama be kitų dalykų jiems sakiusi „jūs esat kekšės, jūs dėvite kekšių uniformas, gauja šunų“, ir atsisakiusi pateikti pirštų atspaudus. Teisėjai ji atsako, kad žodžio „kekšė“ kaip įžeidimo ji nevartoja, kad, skirtingai nei mentų atveju, ji neturi nieko prieš prostitutes, ir kad iš tiesų ji vartojo žodį „pakalikas“. Apie atspaudus Lucile pareiškė, jog nemato jokio reikalo duoti savo duomenų, nes patikrinimas buvo be priežasties, ir jog jų neduotų bet kokiu atveju, nes ji yra prieš sekimą.

Toliau išklausomas didesnės algos siekiantis mentas, trykštantis pasitenkinimu žinant, kokie čia svarbūs jo žodžiai. Salėje atsakoma į kiekvieną jo inkštelėjimą. „Supraskite, šie du žmonės mums sakė, kad policijos gretose yra labai aukštas savižudybių kiekis, o tai tikrai sunku girdėti.“ Teisėja jo paklausia: „Tad jūsų nusiskundimas yra moralinio pobūdžio?“ „Taip.“ „Oooooooo“, atsako jam užjaučianti teismo salė. Nuopisa mentas.

Toliau tęsiama klausimais apie teisiamosios asmenį. Lucile atsako: „Neketinu atsakyti į šį klausimą, nes nesuprantu, kuo mano asmenybė susijusi su visu šiuo reikalu.“ Teisėja pasiūlo Lucile paaiškinti nuo teismo pradžios vartotas „sąvokas“ tam, kad geriau suprastų bičiulės įsivaizdavimus apie „visuomenę“. Lucile neturi jokio noro kalbėti apie savo politinius įsitikinimus šio teismo metu, kadangi ji paprasčiausiai atsisakė pateikti tapatybės duomenis ir pasipriešino mentų prievartai.

Atmata prokuroras pasiūlo 3 mėnesius kalėjimo su sulaikymo pratęsimu, kadangi abejonės dėl Lucile tapatybės verčia manyti, jog tai vienintelė „taikytina ir veiksminga“ priemonė. Kaip tik tuo metu vienas įpykęs bičiulis palieka salę ir sąmyšio akimirką teisėja nutraukia posėdį. Nemažai žmonių palieka teismo salę ir koridoriuje aptinka mentų apsuptą ir antrankiais rakinamą bičiulį. Žmonės ima pykti, išeidinėjant iš salės apsikeičiama pirmaisiais smūgiais. Mentai traukia elektrošokus, jais grąsina ir panaudoja, keletas žmonių prispaudžiami prie grindų. Po keleto minučių mentų iškrovos bičiuliai išstumiami prie teismo pastato slenksčio. Viduje visi juodaskverniai pasislėpė savo kulisuose.

Teismas tęsiamas advokatės skundais. Patikrinimas neturėjo jokios priežasties, „du gobtuvais prisidengę asmenys apžiūrinėja pastatą“ nėra pakankamas motyvas, daugybė smūgių ir įžeidimų sulaikymo metu. Įžeidinėjimai dėl bičiulės išvaizdos, smūčiai antrankiais per veidą, kurių rezultatai pažymėti daktarų kolaborantų ataskaitoje. „Atleiskite už tokį išsireiškimą, tačiau ši byla yra tiesiog bjauri“.

Ar turite ką pridurti? Taip, jei siunčiate mane atgal į kalėjimą, ačiū iš anksto už nurodymą panaikinti man skirtą kontrolę (Lucile kalėjimo darbuotojų tikrinama kas 2 val., net ir naktį, ir visa tai – teisėjos paliepimu. Iš pradžių patikrinimai vykdavo kas valandą, tačiau jie buvo praretinti po daugybės Lucile prašymų.)

Prieš pat nuosprendį teisėja sužnabžda kažką vienam iš mentų ir esame tuojau pat apsupami penkiolikos pirštiniuotų mentų. Dabar jau aišku, kad nuosprendis mūsų netenkins. Ir iš tiesų – 3 mėnesiai su sulaikymo pratęsimu, o mes jėga išvaromi policijos. Nepatenkinti tuo kad vis dar esame prie teismo pastato, šmitai mus nustumia iki metro (apie 400m nuo teismo pastato), nes, mat, negalime likti prie jo dėl įsigaliojusios nepaprastosios padėties. Metro apsauga atidaro mums vartus kad nereikėtų peršokinėti, ko dėka daugybė kitų žmonių gali be vargo nemokamai įeiti į metro.

Nebūsime laisvo tol, kol paskutinis teisėjas nebus pakartas paskutinio mento žarnomis. Tegul dvėsta teisėsauga!

P.S. Rašymo metu turime rimtą pagrindą manyti, jog teisme sulaikytas bičiulis vis dar yra uždarytas…

Indymedia Nantes

*

Žemiau pateikiamas Lucile laiškas iš Fleury moterų kalėjimo, parašytas prieš lapričio 25 d. teismą.

Nuo šių metų spalio 14 d. aš esu laikoma Fleury moterų sulaikymo centre. Čia laukiu atidėto teismo už „viešosios tvarkos pažeidimą“. Posėdis numatytas lapkričio 25 d. Bobigny teismo salėje.

Aš esu čia dėl to, kad kartu su draugu buvome be jokios priežasties (jei pretekstas būtų buvęs mūsų odos spalva, o ne gobtuvai, galėčiau sakyti, jog sulaikyti buvom dėl savo veidų) sulaikyti savo menka galia patenkintų patruliuojančių mentų. Manydami, jog turime teisę naktį vaikščioti gatvėmis ir nebūti kamantinėjami, priremti prie sienos ir jėga iškratyti, mes pasipriešinome šiam patikrinimui. Tai mums davė 48 valandas pažeminimų, psichologinių kankinimų ir fizinės prievartos sulaikymo metu Bagnolet komisariate. Kas liečia mane, teisėsauga jau palaimino mano budelius, kurie tęsia savo purviną darbą smaugti bet kokį nepaklusnumą. Nepasitenkinę tuo, kad buvau uždaryta į narvą dėl abejonių dėl mano tapatybės, teisėja davė nurodymus dar pabloginti mano gyvenimą viduje (dėl to kad buvau paskelbta „linkusia į smurtą“, man taikomas ypatingas stebėjimo režimas).

Manęs tai nestebina. Žinau, kaip vyksta sprendimai dėl „viešosios rimties pažeidimo ir pasipriešinimo“, ar dėl kitokio pobūdžio „išpuolių prieš pareigūną“. Visais šiais atvejais mentų žodžiai – mentų, kurie siekia įtvirtinti savo valdžią ir/arba pasididinti algą ir/arba užglaistyti „persistengimus“ – veikia tik prieš mus. Žinau, ko tokiais atvejais būna verti mūsų žodžiai. Žinau, kad teisėsauga ir mentai žengia koja kojon tam, kad mus parklupdytų. Kad teisėsauga visada pateisins savo ginkluotų pakalikų rankomis skleidžiamą valstybės terorą. Valstybė nelaukia išpuolių tam, kad galėtų terorizuoti savo gyventojus – terorizuoti tuos, kurie miršta nuo policijos smūgių, mirusius sulaikymo metu, mirusius ant valstybinių sienų… Skirtumas tas, kad valstybė nešauna į minią. Ji imasi vargšų, užsieniečių, nepaklusniųjų…

Taigi, nesu nei nustebusi, nei pasipiktinusi dėl to, kas man nutiko, ir nesitikiu nieko iš teisėsaugos. Skirtingai nei kitiems, man pasisekė jog vis dar esu gyva, ne viena, sveika ir vis dar stovinti ant kojų. Mano ryžtas neužgeso ir aš dėkoju visoms bei visiems, kurie man išreiškė savo solidarumą, visoms ir visiems, kurie mane vienaip ar kitaip palaiko. Savo mintis skiriu tiems ir toms, kurie buvo sunaikinti tų, kurie turi valdžią, ir tų, kurie nori ją užkariauti. Taip pat jas skiriu visoms toms ir tiems, kurie kasdien kovoja prieš jų brutalumą, už pasaulį be jokio viešpatavimo, už laisvę.

Su įniršiu,

Lucile.

Indymedia Nantes

Kodėl mes atsisakome „politinio kalinio“ sąvokos?

Jau keletą metų tai šen, tai ten ir vėl išnyra „politinio kalinio“ sąvoka. Sąvoka, kuri bent jau antiautoritariniuose rateliuose kaip manėme pradingo dar prieš keletą dešimtmečių.

„Politinis kalinys“ tapo įvairiausių marksistinių ir maoistinių sektų, Amnesty International bei kitų buržuazinės politikos priešininkų autoritariniams režimams Rusijoje, Birmoje ar Irane, atlieka. Be to ji yra vartojama ir visokio plauko nacionalinio „išsivadavimo“ kovose, tokiose kaip Baskų krašte, Kurdistane ar Palestinoje – o taip pat ir kraštutinės dešinės iniciatyvose. Iš dalies dėl to mus neramina naujas sąvokos „politinis kalinys“ sužydėjimas viso pasaulio bičiulių kalbose. Kartui ir visiems laikams atsikratyti šia sąvoka norėtume ne vien dėl to, jog ji yra absoliučiai nesuderinama su antipolitinėmis mūsų perspektyvomis, priešiškomis visiems tiems, kurie norėtų mus valdyti, mus atstovauti ir dominuoti pasitelkdama politines priemones. Svarbesnė priežastis yra tai, jog sąvoka „politinis kalinys“ turi numatytų ar nenumatytų pasekmių, tarp kurių – perskyra tarp kalinių, kuri yra grįsta išskirtinai per padidinamąjį baudžiamojo kodekso stiklą valstybės priskirtais „nusikaltimais“. Tai sukuria tariamu nusikalstamų veiksmų vertingumu grįstą hierarchiją tarp tų, kurie labiau nei kiti yra verti būti išvaduoti ar palaikomi, ir visų kitų. Taip ištrinama visa iki šiol egzistavusi anarchistinė ir antiautoritarinė įkalinimo kritika. Galiausiai solidarumas imamas reikšti tik tiems kaliniams, kurie buvo įkalinti savo idėjų dėka, o visi likę yra arba visiškai pamirštami, arba naudojami tik tada, kai tai yra paranku.

Tačiau kas iš tiesų yra politinis kalinys? Pažvelkime į tai viešpatavimo akimis: pavyzdžiui, Europos Tarybai sulaikytasis politiniu kaliniu laikomas tada, kai jo sulaikymas pažeidžia vieną iš kertinių Europos žmogaus teisių konvencijos punktų, o tiksliau – kai pažeidžiama „minties, sąžinės ir religijos laisvė, taip pat laisvė reikšti savo mintis bei dalintis informacija, ir susirinkimų bei susivienijimų laisvė“. Taip pat politiniu kaliniu tampama ir tada, kai sulaikymas vykdomas išskirtinai politiniais motyvais, nepaisant realaus ar išgalvoto įstatymo pažeidimo. Tačiau ar tokios demokratinės šnekos turi ką nors bendro su anarchistais?

Aiškumo daliai paminėkime, jog pritariame teiginiui, kad didžioji dalis sulaikymų šiomis dienomis, kaip ir bet kuriais kitais laikais, su politiniais kontekstais bei motyvais yra susiję daug labiau nei su kokiu nors prasižengimu. Nors teismo metu kaltinimai beveik visada yra grindžiami faktais, dėl to, kiek ir kaip nubausti už vienokį ar kitokį prasižengimą arba vieną ar kitą visuomenės grupę, nusprendžia tik valstybė ir jos teisinė sistema. Taip yra dėl to, kad bausmių už visus „nelegaliais“ vadinamus veiksmus įgyvendinimas yra paprasčiausiai neįmanomas dėl per didelės įstatymų masės, dėl policinio aparato plyšių ar dėl kitų techninių priežasčių – o taip pat ir dėl politinių motyvų, kadangi nulinės tolerancijos politika ženkliai padidintų maišto riziką. Neteisėtų veiksmų represija (kurios viena iš priemonių ir yra įkalinimas) dėl to yra priklausoma nuo priimtos strategijos ir nuo politinių sprendimų.

Juk ar nėra tiesa, jog įkalinami žmonės yra tam, kad padidėję ar pamažėję skaičiai patenkintų rinkimines politikų ambicijas, kad būtų suteikta atramos visokio plauko programoms, ar tiesiog tam, kad būtų papudrintos smegenys? Ar netiesa, jog įkalinami dažniausiai yra tie, kurių niekas nenori matyti visuomenės gretose – netrokštamieji, kurie visą gyvenimą turi reikalų su represinėmis institucijomis vien dėl to, kad yra vargšai ir neturi pakankamai resursų apsiginti tomis priemonėmis, kurias jiems dedasi „užtikrinanti“ pati teisinė sistema – tokiomis kaip advokatai, kurie nedirba jei gerai nemoki, arba atstovai, kurių dauguma sulaikytųjų niekada net nėra matę. Viskas suorganizuota taip, kad kalėjimai būtų pilni vargšų – ir, net neabejokite, jie tokie ir yra.

Taigi, jei teisingumas negali būti niekas kita nei turtingųjų teisingumas prieš nepaklusnius (arba paklusnius) vargšus, jei teisingumas tegali būti klasinis, tai kuris kalinys tada nėra politinis? Jei pats kalėjimas turi realią politinę funkciją palaikyti tvarką ir socialinę rimtį, tai kuris kalinys nėra politinis kalinys? Paprasčiau tariant, kadangi kalėjimas yra politinis įrankis, vadinasi visi kaliniai yra politiniai. Šiuo atveju politiniu įrankiu tampa ir šios sąvokos vartojimas. O politika nėra dalykas, už kurį kovojame – priešingai, mes siekiame ją sunaikinti iš pačių pamatų.

Be to, šia sąvoka galėtume suabejoti ir dėl „inocentistinių“ jos aspektų. Neretai ji naudojama su tikslu pabrėžti „neteisingą“ įkalinimą, kaip tai daroma kalbant apie Mumią Abu-Jamal, Georges Ibrahimą Abdallah arba Pussy Riot – paminint plačiausiai žinomus ir labiausiai šiomis dienomis žiniasklaidos išpūstus atvejus. Tai pasireiškia siekiu parodyti, kad kažkas yra „nekaltas“, kadangi įkalintas buvo tik dėl savo idėjų. Taip politinio kalinio statuso reikalavimas tampa kova už žodžio laisvę (arba reikalavimu gerbti šią laisvę tose šalyse, kuriose ji yra teoriškai ir oficialiai pripažinta). Tačiau to pasekoje perversiškai pateisinamas įkalinimas už su žodžio laisve nieko bendra neturinčius,„tikrus“ nusižengimus. Tais atvejais, kai kaliniai akivaizdžiai įvykdė veiksmus, kuriais yra kaltinami, ir prisiėmė už juos atsakomybę, „politinio kalinio“ etiketė tampa mėginimu parodyti, jog šie veiksmai tebuvo atsakas į „neteisingus“ arba „nelegitymius“ įstatymus, tarsi kurie nors iš jų būtų „teisingi“ ar „legitymūs“ (pvz. tie, už kuriuos sėdi kiti kaliniai). Galiausiai, tiek vienu, tiek ir kitu atveju siekiama pabrėžti kalinių nekaltumą ir taip iš jų atimti bet kokią atsakomybę mėginant legitimizuoti jų veiksmus priešo akivaizdoje. Tokia prieiga niekaip negalėtų būti pritaikyta, pavyzdžiui, plėšikams – o be to, joje nėra nieko revoliucinio ar ko nors, kas būtų priešiška pačiam įkalinimui. Ar kalba eitų apie „žodžio laisvę“, ar apie nepasitenkinimą kokio nors įstatymo „neteisingumu“, abu šie požiūriai tereiškia reikalavimus valstybei – reikalavimus, siekiančius ją pagerinti ir taip patobulinti jos viešpatavimą mūsų gyvenimuose.

Būdami anarchistai mes nematome jokio reikalo veltis į politinius debatus (juose dalyvaujant ar nedalyvaujant valdžiai) tam, kad pareikštume, kas yra ir kas nėra morališkai teisinga bei vertinga. Būdami pasauliečiai, visa tai paliekame jų teisinei sistemai ir visokio plauko bažnyčioms. Vienintelis mūsų požiūriu siektinas su kalėjimais susijęs dalykas yra pilnas ir galutinis jų sunaikinimas be jokių derybų ir be jokių pereinamųjų priemonių. Tai pasieksime tik per kovą bei maištą tiek kalėjimų viduje, tiek išorėje.

Mes nenorime pasakyti, jog visi kaliniai nusipelno besąlygiško mūsų solidarumo. Pastarojo mes nelaikome nei skola, nei pareiga – tai tik abipusė priemonė kovoje prieš šią egzistenciją. Dėl to savo solidarumą skiriame absoliučiai visiems maištaujantiems kaliniams, kurie be jokių tarpininkų kovoja prieš jiems primestas sąlygas. Nors ir nesutinkame su daugybės kalinių mintimis ar veiksmais – o tam tikrais atvejais esame atvirai jiems priešiški – aiškiai pareiškiame vieną dalyką: mes esame priešiški visiems įkalinimo pavidalams ir jo nelinkime net ir didžiausiems savo priešams. Taigi, mūsų santykis su maištaujančiais kaliniais yra grįstas bendru mūsų interesu, kadangi šiuo atveju mūsų ir jų interesai susitinka maište ir/arba sukilime. „Politinio kalinio“ sąvokos kritika nėra susijusi su pasiaukojimu… Ji nėra susijusi ir su altruizmu. Mums ji susijusi tik su bičiulyste ir bendrininkyste, ir neturi nieko bendra su kokio nors pobūdžio labdara.

Žinoma, solidarizuotis su bičiuliais yra ženkliai lengviau nei su tolimais nepažįstamaisiais, nes bičiulių mintys ir veiksmai mums yra lengviau ir greičiau suprantamos bei identifikuojamos. Tačiau solidarumas neturėtų pasižymėti tingumu, jis turėtų peržengti tapatybines mažų ratelių perskyras ir apimti visus socialinio karo kalinius bei siekti laisvės visiems. Kitu atveju šiame solidarume nėra nieko revoliucingo ir jis reiškia tik paviršutinišką atsivertusių žmonių pripažinimą, niekuo nesiskiriantį nuo bet kokio kito bendruomeninio ar tapatybe grįsto palaikymo.

Dėl visų šių priežasčių, matydami kaip kai kurie revoliucionieriai antiautoritarai pasiskelbia esantys „politiniai kaliniai“, ar dar blogiau – reikalaudami tokio statuso pripažinimo iš savo priešų, mes nepalaikome tokio savęs išskyrimo. Tame nematome nieko daugiau nei mėginimą įrodyti savo įkalinimo „neteisėtumą“ arba prašymą, jog priešas suteiktų ypatingas sąlygas, privilegijas arba amnestiją.

Puikiai suprantame siekį laiką leisti kartu su kitais revoliucionieriais, nes tai palengvina kasdienybę ir veikiausiai tokie kaliniai geriau susikalbėtų tarpusavyje (nors iš tiesų galėtume paklausti kodėl?). Tačiau kita vertus, ar atsiskirti nuo kitų – taip, kaip tai išorėje daro daugybė bendruomeninio gyvenimo, socialinių centrų arba kontrakultūros kraujomaišoje skendinčių žmonių – tikrai yra pats geriausias sprendimas tiems, kurie nori skleisti revoliucines idėjas?

Neturėtume stebėtis tais atvejais, kai Italijoje ar Graikijoje valstybė siekia apgyvendinti kalinius anarchistus tose pačiose erdvėse, atskirtus nuo visų likusių kalinių. Taip neabejotinai siekiama užkirsti kelią maišto ir kovos idėjų bei praktikų sklaidai tarp visų kalėjimo gyventojų. Atskiriant tuos, kurie verčia prakaituoti administraciją, siekiama užtikrinti vidaus tvarką bei rimtį.

Taigi, mes atmetame perskyrą tarp „politinių“ ir „paprastų“ kalinių, nes ji neišvengiamai pateisina pačią įkalinimo sistemą. Arba politinių kalinių nėra išvis, arba politiniai yra visi įkalintieji ir dėl to nė vienas iš jų.

Solidarumas su socialinio karo kaliniais ir kalinėmis,

Laisvė visiems ir visoms

Des Ruines, 2014 žiema

Kad degtų visi kalėjimai!

Kalėjimas… Visi ką nors apie jį girdėjome – iš televizijos reportažų, iš begalės tarp kitų kasdienių naujienų įsimaišiusių pranešimų apie dar vieną nuo administracijos rankos kritusį kalinį, iš žinių apie tai šen, tai ten išnyrančius nepasitenkinimo protrūkius. Visi esame apie tai girdėję, tačiau egliamės taip, tarsi visa tai neegzistuotų. Tarsi šiuo pat metu dešimtys tūkstančių žmonių nebūtų valstybės įkaitai, vienišai leidžiantys dienas savo kamerose nuo visų izoliuoti ir patyliais represuoti. Tačiau nemažai iš mūsų už grotų turi brolių, draugų ar pusbrolių, kuriuos lankyti uždarytus mums tapo įprasta. Nemažai iš mūsų ir patys esame turėję progų apsistoti viduj – vieną, du, tris ar daugiau kartų, iš arti ar iš toliau, savo pačių kailiu ar per atstumą.

Mėnesiams ar metams uždaryti žmones keleto kvadratinių metrų narvuose, atimti iš jų visus jų norus, spausti kaip citrinas, žlugdyti, uždrausti mylėti, žeminti, šerti narkotikais, mušti, teisti, žudyti, elgtis su jais taip kaip niekas nesielgia su paskutiniu šio pasaulio šūdu ir priversti juos vergauti – kalėjimas yra ne kas kita kaip pats banaliausias barbariškumas, tai totalus saujelės sadistų ir paklusnių budelių viešpatavimas. Tai paskutinis atokvėpis po šūvio į kaktą, kai visi kiti tuo tarpu stengiasi į tai nežiūrėti ir rūpintis savo pačių vargais. Tai būdas, kuriuo šis pasaulis tau keršija už nepritapimą arba konkurenciją. Tai vienas iš būdų, kuriais šis pasaulis užtikrina tvarką.

Tačiau kalėjimas turi vieną privalumą, nes apie jį kalbant viskas yra aišku: nevyniojant žodžių į vatą – visuomenė, kuriai reikia kalėjimų savo išlikimui, yra visuomenė, paskelbusi karą daliai savo paties narių. Visuomenė, kuri didžiuojasi sugebanti taip žiauriai valdyti šias mirties gamyklas, yra visuomenė, savo kaklą siūlanti bet kokio maišto giljotinai. Tai yra visuomenė, kuri pati pateisina savo sunaikinimo būtinybę. Jie gali įgyvendinti kiek tik nori kalėjimo reformų, padengti kameras auksu, jas apšildyti arba sutrumptinti banano ilgį, bet jų smūgiai bus tokie pat skaudūs, o kalėjimas visada išliks ta pačia problema, kokia buvo nuo pat savo egzistavimo pradžios. Svarbu yra laisvės drąsa, o ne bailus siekis suvaldyti įkalinimo status quo.

Priimtinas kalėjimas yra tik tas, kuris dega.

Nuo metų pradžios skaičiuojame jau trisdešimt mirčių sulaikymo metu. Jie vis dar drįsta kalbėti apie savižudybes ir nelaimingus atsitikimus… Jie mums sako, kad pasikarti savo kameroje yra įprastas dalykas, kad visi šie „nelaimingi atsitikimai“ nuo prižiūrėtojų ar kitų kalinių rankos neturi jokios didelės reikšmės. Jie kalba apie „savižudybes“ tam, kad nuo žudynių atsakomybės atleistume kalėjimo administraciją ir valstybę. Tačiau taip į viską žiūrėti reikštų pripažinti, jog gyvenimas viduj ir išorėj yra toks pat. Tai reikštų manyti, jog kalėjimas paprasčiausiai neegzistuoja. Tačiau kad ir kaip bebūtų keista, tuo pačiu kalėjimo vidus ir išorė skiriasi tik intensyvumu. Kalėjimas tėra koncentruotas per didinantį veidrodį į save žvelgiančios visuomenės atspindys.

Kalėjime viskas yra blogiau nei už jo sienų, tačiau tuo pačiu viskas yra ir pernelyg panašu…

Tas pats šūdas, tie patys autoritariniai mechanizmai, tas pats viešpatavimas, tas pats nuo socialinės rimties neatsiejamas smurtas, tie patys patikrinimai, tie patys šlykštūs santykiai tarp žmonių, ar jie būtų ekonominiai, ar socialiniai.

Apie kalėjimą ramiu balsu kalbėti yra sunku. Sunku nepaskęsti liūdesy, kurį jis paskleidžia mūsų gyvenimuose. Tačiau ašaros viso to neišspręsti negali. Priešingai – jose tegalime paskęsti. Piktinimasis nėra nugriovęs nei vienos sienos, o kalėjimo nepribaigs nei Teisė, nei Įstatymas, nes būtent jie ir sudaro jo pamatus.

Šioje visuomenėje, kuri turi tokį stiprų poreikį uždaryti savo narius kalėjimuose, psichiatrinėse klinikose, užsieniečių sulaikymo centruose, policijos nuovadose, internatuose, mokyklose, senelių namuose, humanitarinėse stovyklose, gamyklose, ligoninėse, uždaruose mokymo centruose, daugiaaukščiuose, švietimo integracijos įstaigose ir t.t. – šioje visuomenėje, kurioje kai kurie renkasi tapti kalėjimų prižiūrėtojais, teisėjais ar mentais, mūsų pasirinkimas yra aiškus: kad degtų visi kalėjimai ir kad degtų valstybė.

Kalėjimai privalo būti sunaikinti vienas po kito, akmuo po akmens, prižiūrėtojas po prižiūrėtojo, teisėjas po teisėjo.

Sunaikinkime kalėjimus sunaikindami šią visuomenę, nes visuomenė, kuri negali nustoti kalinusi ir žeminusi, pati yra kalėjimas.

Sunaikinkime kalėjimus su pykčiu ir džiaugsmu.

2011–aisiais Prancūzijos gatvėse aptiktas plakatas. Iš Non Fides

Kas džiaugiasi savo narvais?

Šūdasklaida praneša, kad šeštadienį, birželio 27-ąją, Pabradės Užsieniečių registracijos centre (URC) keletas migrantų iš Vietnamo sukėlė maištą. Pasak mentų, 10 URC „apgyvendintų“ vietnamiečių kilmės žmonių ėmė laužyti apsauginę tvorą norėdami pabėgti. Pasieniečių apsaugos tarnyba dešimt maištininkų tvarkė koviniais veiksmais, ašarinėmis dujomis, guminėmis lazdomis ir elektrošoku. Vienam mentui buvo sudaužytas laikrodis ir pamušta rankelė. „Apramintas“ dešimtukas buvo suvarytas į sulaikymui skirtą bendrabutį (kitaip tariant – į kalėjimą kalėjime), kur kartu su kitais savigarbą atsiimti nusprendusiais kaliniais į mentus ėmė mėtyti kėdes, lentas, stalo kojas. Išdaužti trys URC langai.

Po neramumų mentai ėmėsi „prevencinių priemonių“ ir nusiaubė kalinių įkalinimo patalpas. Šūdasklaida pabrėžia, kad buvo rasta blogiausia ko buvo galima tikėtis – keturi mobilieji telefonai, keturi pakrovėjai, ir netgi peiliai bei metaliniai strypai.

Tiems kas pamiršo primename, kad šūdasklaida yra tik nuolankus valdžios tarnas – gerklė, per kurią ji gieda savo giesmes. Dėl to į šią istoriją reikėtų žiūrėti kaip į tikrais įvykiais paremtą veiksmo filmą.

Šiuo metu Pabradės URC narvuose gyvena 195 žmonės. Vienintelis logiškas atsakas gyvenimui narve yra mėginimas jį sunaikinti. Niekas neturėtų būti dėkingas už spygliuotas tvoras, kad ir kurioje jų pusėje bestovėtų. Todėl mes sveikiname Pabradės maištininkus, sukilusius už trupinėlį savigarbos žeminančiame narve.

Prieš mus skiriančias sienas. Prieš visus narvus.

Patriotinis pašaras

Į barakus! Į barakus!

Pirmyn, dvidešimtmečiai berniūkščiai, mechanikai, profesoriai, statybininkai, tapytojai – gulkitės į lovas…

…į Prokrusto lovas.

Jei esi per mažas, prailginsim. Jei per didelis – sutrumpinsim.

Esame barake. Čia nesiginčijama ir nesivaizduojama. Visi čia esame lygūs, visi esame broliai…

Broliai kame? Broliai kvailume ir paklusnume.

Ojojoi! Tavo individualumas, tavo galva, tu pats! Mums ant to nusispjaut. Tavo jausmai, tavo pomėgiai, tavo polinkiai – viską nuleisim klozeto dugne.

Viskas dėl tėvynės… bent jau taip sakoma.

Tu nebesi žmogus. Tu esi avis. Barake esi tam, kad tarnautum savo šaliai. Jei nežinai ką tai reiškia, kaltas esi tu pats. Be to, tau nėra jokio reikalo tai žinoti.

Tau tereikia paklusti.

Į kairę. Į dešinę. Rankos tiesiai. Laisvai. Valgyt! Gert! Miegot!

Cha! Tu kalbi apie savo paties iniciatyvą, apie savo paties valią. Negaliu to suprasti – čia yra tik disciplina.

Ką? Ką tu sakai! Kas tave mokė protauti, diskutuoti, pačiam vertinti kitus žmones ir dalykus? Čia to nerasi. Čia tam ateina galas. Tu neturi ir neturi turėti jokių kitų ketinimų, jokių kitų vertinimų nei tie, kurių iš tavęs reikalauja vadai.

Tu nenori ir negali sekti tų, apie kurių kompetencijas iš savo patirties nieko nežinai? Vaikeli, nejuokauk. Turi puikiai veikiantį mechanizmą, kuris tau leidžia žinoti kam turėtum paklusti… Marš skaičiuot aukso siūlų savo naktinių rankovėj!

Ko dar nori? Kas tave mokė neturėti stabų ir niekieno negarbinti?

Nesvarbu – lenk savo nugarą, bučiuok grindis, ir pagarbos! Juk tai tėvynės simbolis, XX a. stabas, demokratijos ikona! Tai, mano mielas, yra respublikinė Žanos Dark herbo versija.

Pirmyn, palik savo dvasią, savo protą ir valią prie durų… Esi tik pašaras… iš tavęs mums tereikia tavo mėsos…

Užeik… ir daugiau nebegalvok.

Į baraką! Į baraką!

Leiskite tik pridurti, kad armija stovi visai ne prieš priešą iš išorės. Nestovi ji ir prieš vidinį priešą. Armija stovi prieš mus pačius – prieš mūsų norus ir prieš mūsų „aš“.

Armija yra minios kerštas prieš individą, minios kerštas prieš vienetą.

Armija nėra nusikaltimų mokykla. Amija nėra ydų mokykla. O tiksliau – ji yra visa tai, tačiau tai nėra blogiausia jos savybė.

Armija yra mokykla, kurioje sulaužomas kiekvienas stuburas – joje išmokstama tik išskydimo.

Net ir šeimoj, net ir mokykloje, net ir dirbtuvėj kiekviename žmoguje išlieka bent kiek savitumo. Retkarčiais žmonės ima ir reaguoja į savo aplinką. Armija, kurios namai yra barakas, individą pribaigia iki galo. Dvidešimtmetis žmogus turi stiprybę, iš kurios gali išaugti pačios didingiausios idėjos. Jo dar nevaržo kasdieniai įpročiai, nusidėvėję namai, metų našta. Savo mąstymą jis dar gali privesti prie maišto. Toks žmogus vis dar trykšta jėga, galinčia sėti daigus, iš kurių sužydėtų pačios gražiausios gėlės.

Tačiau vietoj viso to jis tegirdi tėvynės būgną ir atsiduria kariuomenės spąstuose, barako pelėkautuose.

O tada visi gebėjimai sulaukia galo. Nebereikia apie nieką galvoti. Nebereikia skaityti. Nebereikia rašyti. O visų labiausiai nebereikia turėti jokių norų.

Visas tavo kūnas, nuo galvos iki kojų, dabar priklauso armijai. Patys nebesirinksit nei šukuosenos, nei batų. Nebenešiosit nei per didelių, nei per mažų drabužių. Miegot eisit ne tada, kada jums reikės… Jums parinkti ir drabužiai, ir šukuosena, ir batai. Duona kepama bendroje krosnyje, o kada ilsėsitės buvo nuspręsta dar prieš keletą metų.

Kasgi visa tai? Tai kantrybės išbandymas!

Bet blogiausia dar ne tai… Gatvėje kalbėsitės ne su tais, su kuriais norėsite! Eiti kur panorėję taip pat negalėsit! Neskaitysit jums įdomaus laikraščio! Vietos kurias lankysite, jūsų pasimatymai, jūsų skaitiniai – net ir tai nustatyta iš anksto!

O jei netyčia turite seksualinių problemų, tai viešnamių, kaip ir vietų nusigerti, yra ir kareiviams, ir karininkams.

Viskas sutvarkyta iš anksto. Viskas numatyta. Individas mirė. Iniciatyvai galas.

Barakas yra tvartas patriotiniam pašarui. Iš jo išeina tik rinkybiniu pašaru tapusi banda.

Armija yra šlykštus valdžios sukurtas, prieš patį individą nukreiptas įrankis. Barakas yra būdas nukreipti visiems priklausančią žmogišką jėgą vos keleto žmonių labui.

Į jį įeinama žmogumi, jame virstama kareiviu, iš jo išeinama piliečiu.

Albert Libertad, 1905, žurnalas l’Anarchie

Graikija: Kovojančių kalinių tinklo pareiškimas

Contra Info praneša, jog balandžio 18-ąją aštuoni Kovojančių kalinių tinklo nariai anarchistai – Antonis Stamboulos, Giorgos Karagiannidis, Fivos Harisis, Argyris Ntalios, Grigoris Sarafoudis, Andreas-Dimitris Bourzoukos, Dimitris Politis ir Yannis Michailidis – nutraukė bado streiką, kadangi buvo iš dalies įgyvendinti jų pateikti reikalavimai. Buvo atšauktas teisinis pagrindas C tipo kalėjimams, veido dengimas nebelaikomas sunkinančia aplinkybe išskyrus ginkluoto apiplėšimo atvejus, DNR duomenų analizės procese leista dalyvauti nepriklausomam tyrėjui (nors paliktas nurodymas, leidžiantis prievarta paimti mėginį), ir iki gyvos galvos nuteisti kaliniai, kurių neįgalumas pasiekęs 80% gali būti paleisti lygtinai namų arešto sąlygomis. Visiems badavusiems kaliniams linkime greitai atsigauti.

Po pagaliau įvykusio specialios komisijos posėdžio dėl įstatymo projekto, atrodo tikėtina, jog didžioji dalis mūsų reikalavimų bus išpildyti. Iki šiol žinome, jog vyriausybė imasi priemonių dėl C tipo kalėjimų panaikinimo ir dėl neįgalių kalinių paleidimo į laisvę, kurios įgalintų Savvas Xiros praleisti likusią bausmės dalį namų arešto sąlygomis. Syriza atstovai pateikė du pakeitimus (kurie įtraukti į įstatymo projektą): vieną, panaikinsiantį dalį įstatymo prieš veido dengimą, ir kitą, draudžiantį jėga paimti DNR mėginius ir suteikianti sulaikytajam teisę į techninę konsultaciją dėl šios procedūros. Ekspertai turės priėjimą prie mėginių ir galės atlikti nepriklausomą tyrimą, be to jie galės dalyvauti policijos paskirtų biologų atliekamos analizės procese ir turės priėjimą prie visų su DNR susijusių duomenų – įskaitant ir patį mėginį. Taip pat nepriklausomiems ekspertams bus suteikta teisė pridėti savo vertinimą tiek dėl rezultatų, tiek dėl proceso eigos.

Tačiau kol kas neturime jokių garantijų dėl šių trijų posėdžių rezultatų. Valdžios pažadais mes nepasitikime. Ypatingai turint omenyje milžinišką politinės klasės spaudimą (nuo Potami iki Nea Dimokratia [1]), ANEL [2] prieštaravimus pakeitimams, kurie leistų Savvas Xiros išeiti į laisvę, ir kitų partijų tylą šiuo klausimu. Dėl to pareiškiame, jog nežengsime žingsnio atgal ir nenutrauksime bado streiko iki tol, kol bus negrįžtamai ir galutinai įgyvendinti mūsų pateikti reikalavimai:

  • panaikinti baudžiamojo kodekso 187 ir 187A straipsnius – 187-asis straipsnis baudžiamuoju nusižengimu laiko veido dengimą demonstracijų metu, tuo tarpu 187A straipsnis sudaro pagrindą C tipo kalėjimų egzistavimui;
  • panaikinti prokuroro galią įsakyti prievarta paimti DNR mėginius;
  • DNR analizę autorizuoti leisti pačiam įtariamajam, įskaitant teisę pačiam pasirinkti kompetetingą biologą;
  • panaikinti analizę tų DNR mėginių, kuriuos sudaro daugiau nei dviejų individų genetiniai duomenys;
  • suteikti laisvę „Lapkričio 17-osios“ organizacijos nariui Savvas Xiros dėl jo sveikatos būklės.

Turėtume pridėti keletą žodžių apie bendražygį Savvas Xiros, kadangi jis tapo „mėgstama“ tema žiniasklaidoje. Tai yra kovojantis žmogus, kuris kadaise pasirinko ginkluotos kovos kelią, ir kuris šiuo metu yra „prižiūrimas“ ir „gydomas“ demokratijos, kuri savo paslaugas „siūlo“ net ir prisiekusiems priešams. Tačiau tuo pačiu tai yra ir aklas bei kurčias žmogus, netekęs vienos savo galūnių, sergantis išsėtine skleroze, nebesugebantis blaiviai mąstyti ir miegantis sėdint, nes negali atsigulti dėl rimtų kvėpavimo problemų. Ir nepamirškime, jog visa tai jis išsivystė per 13 metų izoliacijos demokratijos rūsiuose. Tai yra kovojantis žmogus, kuriam nuo pat savo sulaikymo teko iškęsti nežmoniškai daug šmeižto [3] iš visokio plauko žurnalistų, politikų, „menų ir rašto“ žmonių. Jam teko iškęsti visą melą, kuris savo aukštumas pasiekė, kai buvo nuslėptas sistemingas jo KANKINIMAS Evaggelismos ligoninėje – kankinimas, kurį atliko Diotis (asmuo, buvės Lagarde sąraše [4]) ir Syras (buvęs antiteroristinio policijos padalinio vadas ir buvęs Domoko meras), ir kuris buvo ĮSAKYTAS PASOK [5] ir tuometinio vidaus reikalų ministro Chrisochidis. Tie, kurie iš visų jėgų kovoja prieš mūsų bado streiką (visų pirma žiniasklaida), šį žmogų pristato kaip beširdį nusikaltėlį, nekaltų žmonių žudiką, kraujo ištroškusią padugnę, kuri vos tik išėjusi į laisvę „iškeliaus“ [6]. Visa tai sakoma pamirštant, jog kalbama apie 98% neįgalų žmogų. Jų humanizmas veikiausiai neveda toliau nei Vardivogiannis ir Kyriakou pobūviai [7], ir tokių chuntos rėmėjų kaip Lavrediadis išlaisvinimas dėl „nepagydomų sužeidimų“.

Taigi, politikai, kurie dėdami parašus yra atsakingi dėl tūkstančio mirčių prie valstybinių sienų, apmokamos vergovės prakaito krautuvėse, komisariatuose ir kalėjimuose, kurie tūkstančius žmonių privedė prie savižudybės – šie žmonės drįsta kalbėti apie žmogžudžius. Žurnalistai, kurie kasdien skatina imtis nepakenčiamų priemonių, kurie patys yra ištroškę kraujo, represijos, areštų ir įkalinimų, drįsta kalbėti apie „marginalus“, remiančius „teroristą“ Savvas Xiros.

Kai pradėjome bado streiką, gerai žinojome, jog tai bus sunki kova, priversianti susidurti su savo pačių ribomis. Tiesa yra tai, kad kai kurie iš mūsų rizikuoja amžinai susigadinti sveikatą po 40 dienų sunkios kovos. Bet negalime užleisti vietos tiems, kurie naudojasi vyriausybės strategija galutinai mus išvarginti ir taip nugęsinti mūsų kovą. Dėl to pakartojame, jog tęsiame bado streiką tol, kol bus įgyvendinti mūsų reikalavimai, nepaisant rimtų pavojų sveikatai. Viską pasiekėme bičiulių, prisijungusių prie mūsų kovos prieš nepaprastąją padėtį, ir savo pačių bei savo pasirinktų kovos priemonių dėka. Visiems bičiuliams primename apie šios situacijos rimtumą (4 bičiuliai badauja daugiau nei 40 dienų) ir raginame KIEKVIENĄ DIENĄ LAIKYTI VEIKSMAMS SKIRTA DIENA.

Bet kokia kova savo jėgą praranda tik tada, kai ją užmirštame, o ši kova jėgos dar neprarado ir ratas dar toli gražu neužsidarė.

P.S. 1: Mūsų bičiulis Tasos Theofilos vakar nustraukė bado streiką, kurį iki šiol vykdėme kartu ir kuris mus suvienijo bendroje kovoje. Tasos, linkime tau greitai atsigauti.

P.S. 2: Siunčiame solidarius linkėjimus turkų revoliucionieriams, kurie prisijungė šioje kovoje. Greito atsigavimo Giorgos Igglesis.

P.S. 3: Solidarumas su imigrantais, kurie pradėjo bado streiką Paranestis sulaikymo centre Dramoje.

IKI GALO – IKI PERGALĖS

NĖ ŽINGSNIO ATGAL

Kovojančių kalinių tinklas, balandžio 11-oji

[1] Centro ir dešinioji partijos.

[2] Dešiniųjų partija, su kuria Syriza sudarė bendrą koaliciją tam, kad laimėtų rinkimus.

[3] Savvas Xiros yra ginkluotos antiimperialistinės ir komunistinės grupuotės „Lapkričio 17-oji“ narys. Jis buvo suimtas 2002-aisiais po to, kai jo rankose susprogo sprogstamasis užtaisas. Nuo tada jo sveikatos būklė tik blogėjo ir visi prašymai paleisti lygtinai buvo atmesti. [Kovojantys anarchistai yra aiškiai išsakę savo kritiką „Lapkričio 17-osios“ organizacijai – tiek dėl jos idėjų, tiek dėl taikytų kovos priemonių.  Šiuo atveju anarchistai solidarizuojasi su kenčiančiu žmogumi, o ne su jo atstovaujama ideologija. — vert. past.]

[4] Lagarde sąrašas yra Prancūzijos finansų ministrės Christine Lagarde sudarytas galimai mokesčių vengiančių turtuolių sąrašas.

[5] PASOK yra socialdemokratų partija Graikijoje.

[6] Akivaizdu, kad politikai iš tiesų bijo, jog jis perims kovą. Net JAV ambasadorius Atėnuose yra išreiškęs „nerimą“ dėl Savvas Xiros išlaisvinimo. Ginkluota grupuotė „Lapkričio 17-oji“ aštuoniasdešimtaisiais nužudė keletą amerikiečių.

[7] Žinomos Graikijos buržujų šeimos.

Originalas: Athens Indymedia

Solidarumo gestai su badaujančiais kaliniais Graikijoje

Nuo kalinių bado streiko Graikijoje pradžios, daugybė žmonių visame pasaulyje ėmėsi iniciatyvos išreikšti savo solidarumą taip, kaip jų manymu tinkama tai padaryti. Visų veiksmų išdėstyti vienoje vietoje nėra daug prasmės, dėl to čia pateikiama tik bendra panorama to, kas iki šiol tęsiasi nuo kovo pradžios:

Kovo 12: Atėnų centre grupuotė „Chaoso simfonija“ viešose vietose pakabino du transparantus, išreiškiančius solidarumą su badaujančiais kaliniais. Taip pat buvo pakabinta daug plakatų ir padalinta tūkstančiai informacinių skrajučių.

Kovo 23: Heraklione (Graikija) sugadinta 30 bankomatų; Atėnuose padegta Syriza būstinė; Turkijoje, Stambulo Kadıköy kaiminystėje įvyko keliadešimtinė demonstracija.

Kovo 26: Salonikuose (Graikija), Aristotelio universitete esantis teisingumo ministro Nikos Paraskevopoulos kabinetas apmėtytas dažais, skrajutėmis ir aprašinėtas solidarumo šūkiais.

Kovo 27: Berlyne pakabintas transparantas, išreiškiantis solidarumą su badaujančiais kaliniais.

Kovo 29: Santiago (Čilė) užklijuotos devynių bankų, policijos posto ir trijų institucijų spynos.

Kovo 30: Ciuriche (Šveicarija) Graikijos konsulatas aprašinėtas solidarumo šūkiais ir apmėtytas dažais.

Balandžio 1: šalia Trento (Italija) kūju sudaužyta Vodafone priklausanti rėlė; Patras (Graikija) užimta Syriza būstinė; Atėnuose užimtas parlamento kiemas; Varšuvoje Graikijos ambasada apmėtyta dažais ir aprašinėta solidarumo šūkiais; Santiago (Čilė) ir Kopenhagoje (Danija) įvyko demonstracijos priešais Graikijos ambasadas; Helsinkyje užklijuotos kailių parduotuvės spynos; Berlyne įvyko solidarumo demonstracija, kurios metu padalinta daugybė skrajučių.

Balandžio 4 ir 6: Atėnuose sugadinti trys bankomatai

Balandžio 6: Jonėnuose (Graikija) Syriza būstinė apmėtyta dažais.

Balandžio 7: solidarumo demonstracija ir susirėmimai tarp anarchistų ir policininkų Atėnuose.

Balandžio 8: Monrealyje (Kanada) pakabintas transparantas, išreiškiantis solidarumą su bado streikininkais.

Bado streikas Graikijos kalėjimuose

Šių metų kovo 2-ąją, grupė Graikijos kalėjimuose uždarytų kalinių anarchistų paskelbė bado streiką. Šiuo veiksmu siekiama:

  • panaikinti baudžiamojo kodekso 187 ir 187A straipsnius – 187-asis straipsnis baudžiamuoju nusižengimu laiko veido dengimą demonstracijų metu, tuo tarpu 187A straipsnis sudaro pagrindą C tipo kalėjimų egzistavimui;
  • panaikinti prokuroro galią įsakyti prievarta paimti DNR mėginius;
  • DNR analizę autorizuoti leisti pačiam įtariamajam, įskaitant teisę pačiam pasirinkti kompetetingą biologą;
  • panaikinti analizę tų DNR mėginių, kuriuos sudaro daugiau nei dviejų individų genetiniai duomenys;
  • laisvės Lapričio 17-osios organizacijos nariui Savvas Xiros dėl jo sveikatos būklės.

Šiuo metu (kovo 31 d.) bado streiką tęsia kolektyvo „Kovojančių kalinių tinklas“ nariai anarchistai Antonis Stamboulos, Tasos Theofilou, Giorgos Karagianidis, Dimitris Politis, Fivos Harisis, Argyris Ntalios, Andreas-Dimitris Bourzoukos, Grigoris Sarafoudis ir Giannis Michailidis, taip pat organizacijos „Revoliucinė kova“ nariai Nikos Maziotis ir Kostas Gournas, keletas iš Turkijos kilusių politinių kalinių, ir kaliniai Giorgos Sofianidis ir Mohamed-Said Elchibah. Organizacijos „Lapkričio 17“ narys Dimitris Koufontinas (kuriam yra 57 metai) sustabdė bado streiką kovo 27-ąją.

Mėnesio eigoje prie streiko prisijungė daugybė kitų kalinių. Dalis iš jų buvo pervežti į ligonines, kai kurie itin kritinės būklės, kadangi badauja beveik mėnesį. Dalis taip pat nusprendė tęsti bado streiką iki mirties jei nebus įgyvendinti visi streikininkų reikalavimai. Graikijos valdžia gerai žino, jog jei nors vienas iš streikininkų mirs, kraujas bus ant jos rankų.

„Kovojančių kalinių tinklo“ nariai taip pat išplatino paraginimą balandžio 1-ąją rengti solidarumo veiksmus su badaujančiais Graikijos kaliniais.

Solidarumas su bado streikininkais – kad jų reikalavimai būtų išpildyti ir kad įgautų pagreitį kova prieš valstybę ir kapitalą.

Parengta pagal Contra Info

Operacija Pandora: visi septyni sulaikytieji paleidžiami

Operacijos Pandora bylai vadovaujantis teisėjas Javier Goméz Bermúdezas sulaikytųjų advokatams pranešė, jog visi įtariamieji paleidžiami kiekvienam iš jų sumokėjus po 3 000 eurų užstatą (dar keturi bičiuliai buvo lygtinai paleisti po pirminių sulaikymų 2014-ųjų gruodį). Šalia užstato (kuris bendroje sumoje sudaro 21 000 eurų) teisėjas paskyrė tris kartus per savaitę prisistatyti vietiniame tribunole ir konfiskuoti pasus. Galiausiai, kiekvienam iš paleistųjų buvo paskirti vaidmenys, bičiulį iš Madrido, pvz., pakrikštijant grupės „lyderiu“ dėl to, jog jo namuose buvo rasta sąskaita už 287 GAC redaguotos knygos „Prieš demokratiją“ egzempliorių spausdinimą.

Sulaikyti gruodžio 16-ąją bičiuliai iš kalėjimo turėtų išeiti šiandien (sausio 31-ąją). Už grotų jie praleido pusantro mėnesio po to, kai Mossos d’Esquadra (Katalonijos mentai) įsiveržė į jų namus vykdydami milžinišką operaciją, pavadiną „Pandoros“ vardu. Pasak Vidaus reikalų ministerijos, šios operacijos tikslas buvo išardyti tariamą „anarchistinio terorizmo“ organizaciją. Teisminiai šaltiniai patvirtina, jog visi septyni sulaikytieji paleidžiami, kai tuo tarpu Mossos d’Esquadra pagaliau paviešina konkrečius sulaikytiesiems skiriamus kaltinimus.

Sulaikytieji kaltinami dalyvavimu GAC [1], kurios Mossos manymu „palaiko teroristinės anarchistinės grupuotės FAI/IRF postulatus“ ir yra jos „atšaka Ispanijoje“, taip pat devyniais išpuoliais įvykdytais 2012-aisiais ir 2013-aisiais metais (už kurias atsakomybė nebuvo prisiimta tais pačiais vardais, tačiau valstybei skirtingi vardai reiškia tik priklausymą GAC!). Tarp šių išpuolių yra koordinuotas sprogimas savadarbiais sprogmenimis 2013-ųjų balandį prieš CaixaBank atstovybę Barselonoje (Sarrià kaiminystėje) ir prieš BBVA Madride. Mossos sulaikytuosius taip pat sieja su sprogstančiais vibratoriais, išsiųstais Pampelunos arkivyskupui Francisco Pérez ir „Kristaus legionieriams“ priklausančio mokymo centro direktoriui Madride 2012-ųjų gruodį, o taip pat ir su trimis vienu metu įvykusiais sprogimais prieš CaixaBank El Clot kaiminystėje Barselonoje (kurie įvyko bankomatų patalpose) – už pastaruosius tris sprogimus atsakomybę prisiėmė FAI/IRF. Vieno iš jų metu buvo sužeistas žmogus, kadangi mokymo centro direktoriui išsiųstas siuntinys sprogo pašte ir sunkiai sužalojo vieną iš jo darbuotojų. Taip pat sulaikytieji siejami su dvejais sprogstamaisiais siuntiniais, išsiųstais 2013-ųjų rugsėjo 6 Barselonoje, kurie buvo nutaikyti prieš italų įmones Katalonijoje, ir su trečiu siuntiniu, skirtu įmonei Valencijoje, kuriame buvo „sprogstamojo užtaiso imitacija“. Galiausiai Mossos sieja GAC su 2013-ųjų vasario 7 ir spalio 2 Madrido l’Almudena katedroje ir Saragosos del Pilar bazilikoje paliktais sprogstamaisiais užtaisais, už kuriuos atsakomybę prisiėmė ne FAI/IRF, bet „Mateo Moral insurekcinis būrys“ (už šiuos išpuolius kaltinami Francisco ir Monica įkalinti nuo 2013-ųjų lapkričio).

Nepaisant Katalonijos policijos mėginimų išlaikyti kaltinimus paslaptyje iki vasario 22 d., vakar teisėjas staiga persigalvojo ir nusprendė nebetęsti šio tyrimo. Jis taip pat nusprendė paleisti visus septynis sulaikytuosius. Numatoma, jog jau šią popietę kiekvienas iš jų galės išeiti iš Ispanijos demokratijos požemių.

Solidarumo su sulaikytaisiais demonstracijos nesiliovė nuo pat operacijos pradžios praeitų metų gruodį. Pačią sulaikymo dieną daugiau nei 3 000 žmonių išėjo į Gràcia kaiminystės gatves, Kalėdų dieną daugiau nei 1 500 žmonių žygiavo Barselonos centre ir passeo de Gràcia prisidengę transparantu, ant kurio buvo užrašas „Teroristas yra tas, kuris mus pasmerkia vargui, o ne tas, kuris prieš jį maištauja“. Madride tą pačią dieną įvyko spontaniška demonstracija. Solidarumo akcijos įvyko Valencijoje, Žironoje, Taragonoje, Salamankėje, Valadolide ir kituose miestuose. Daugybėje skirtingų šalių įvyko solidarumo veiksmai.

Brèves du désordre

[1] GAC (Grupos anarquistas coordinados) yra inicialai, kuriais keletas žmonių Ispanijos teritorijoje pasirašė knygą „Prieš demokratiją“, kuri Pandoros byloje buvo naudojama kaip vienas iš įrodymų priklausymui teroristinei organizacijai. Kiek anksčiau keletas Ispanijos anarchistų pasiūlė skirtingas anarchistų grupuotes jungtis į federaciją ir taip geriau koordinuoti tarpusavio veiklą po GAC inicialais. Šis projektas niekada nebuvo išvystytas dideliu mastu, tačiau GAC niekada nebuvo organizacija, kuriai kas nors galėtų priklausyti. GAC kaip organizacija yra gryna Ispanijos valdžios fantazija, kurios neaiškumas leidžia dalyvavimu joje apkaltinti praktiškai bet ką.

Лука, Ты Заебал!

Sausio 10 d. Minsko klube „Pirates“ turėjo vykti keleto pankroko grupių koncertas. Tačiau jam vos prasidėjus į klubo patalptas įsiveržė kaukėti Baltarusijos milicijos ir OMON būriai. Visi išėjimai buvo užblokuoti ir žmonės negalėjo išeiti iš patalpų. Be jokių paaiškinimų visi buvę viduje buvo priremti prie sienos. Tada sekė asmens tapatybės dokumentų ir asmeninių daiktų patikrinimas. Labiausiai mentus domino koncerto metu platinta anarchistinė literatūra. Apie valandą laiko jie bergždžiai ieškojo šių „ekstremistinių reikmenų“ savininkų. Galiausiai buvo konfiskuotos visos knygos ir įrašai. Po reido buvo suimti trys žmonės, apkaltinti anarchistinės literatūros platinimu.

Po koncerto žmonės pateikę asmens tapatybės dokumentus susilaukė privataus mentų dėmesio. Baltarusijos Anarchistinis juodasis kryžius praneša apie vieną oficialų perspėjimą dėl ekstremistinės veiklos. Dar keletas žmonių praneša apie mentų mėginimus su jais pasikalbėti „privačiai“.

Sausio 20-21 d. buvo suimti dar keturi žmonės. Jie buvo apkaltinti dalyvavimu trijuose anarchistų organizuotuose solidarumo veiksmuose prie Minsko teismo, kuriame buvo teisiami bičiuliai, prie kalėjimo, kuriame jie buvo laikomi ir prie milicijos nuovados, kurioje buvo suorganizuotas reidas. Vienas iš šių žmonių buvo suimtas prie kalėjimo vartų po to, kai pasitiko vieną iš reido metu suimtų ir 15 dienų jame praleidusį bičiulį.

Artėjant rinkimams Baltarusijoje visada suintensyvėja represijos prieš vietinį anarchistų judėjimą. Vien tik sausį buvo sulaikyti 7 žmonės – 6 iš jų gavo nuo 10 iki 15 dienų kalėjimo. Visi jie turės problemų darbe, o keletas jau turėjo pakeisti darbo vietą dėl ankstesnių areštų.

Tegul dega kalėjimai su lukašenkomis juose! Лука, Ты Заебал!

Parengta pagal Baltarusijos AJK

Apie

Netvarka yra tinklaraštis, skirtas anarchistinių, antiautoritarinių ir libertarinių idėjų sklaidai.

Mūsų tikslas yra skatinti diskusiją ir veiksmą antiautoritarinėje stovykloje, platinant originalius tekstus, vertimus ir kitas idėjų sklaidos priemones.

Kontaktas: netvarka [a] autistici.org

Skaityti išsamesnį aprašymą

Tekstų archyvas

Spausdinimui skirtos brošiūros
Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje