Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Nelegalai? Pabėgėliai? Prieš žmonių rūšiavimą ir sąvartyną

Galbūt ką nors jau girdėjote apie tai, kad šiuo metu į Europą kasdien atvyksta po daugmaž 4000 žmonių. Galbūt pastebėjote migrantų stovyklas prie La Chapelle, šalia Austerlitz stoties, Jardin Éole, Halle Pajol ir kitose Paryžiaus vietose. Jei į visa tai pažvelgėte atidžiau, galbūt sužinojote ir apie išvaikymus, kuriuos laikas nuo laiko vykdo Paryžiaus savivaldybė bei jos mentai, ir kuriems ištikimai padeda Prancūzijos pabėgėlių ir asmenų be pilietybės tarnyba (OFPRA), Emmaüs, France Terre d’Asile, žalieji ir visi kiti, kurie siekia pagražinti žmonių, kuriuos valdžia laiko šiukšlėmis, rūšiavimą. Jei šiame kapitalizmu vadinamame sąvartyne jums paskirta šiukšliadėžė dar nespėjo užgęsinti visos jumyse likusios empatijos, galbūt dėl viso to ėmėte piktintis, galbūt net pajudinot savo subinę ir atnešėte maisto, drabužių bei vaistų, skirtų visiems tiems žmonėms, kurie vis dar nebaigė savo kelionės į nežinią, ir kurią pradėjo bėgdami nuo pernelyg gerai pažįstamo pragaro… Tegalime pasveikinti kiekvieną mėginimą įveikti abejingumą, žengiantį koja kojon su daugiau ar mažiau žiauriais išvaikymais bei sulaikymais. Šiame mieste, kur niekas nėra vertas daugiau už „simpatija“ pakrikštytą savo paklusnumą, tegalime paremti kiekvieną bandymą priminti, kad gatvėje pūti paliekame ne ką kita kaip gyvus individus. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai išmokstame apie tai kalbėti valdžios kalba…

Nes šiandien mums sakoma, kad jei norime būti draugiški, turėtume „priimti pabėgėlius“. Bet kas yra „pabėgėlis“? Pasak 1951-ųjų Ženevos konvencijos, tai yra prieglobstį suteikiančios valstybės globojamas asmuo, kuriam toks statusas suteikiamas dėl pagrįstos baimės būti persekiojamam savo gimtojoje šalyje. Ir kasgi nusprendžia, ar yra rimtas pagrindas bijoti? Ne kas kita nei valstybė! Tam, kad įgautum vadinamą „teisę į prieglobstį“, tau turi grėsti pavojus ir privalai pateikti tai paliudijančius dokumentus. Taigi, tam, kad bijotum su pagrindu, privalai gauti valdžios palaiminimą. Net jeigu miegi prie ginklų žvangėjimo, karas nevyksta tol, kol to nenusprendžia Jungtinės Tautos. Net jei esi pora žingsnių nuo mirties, turi tai įrodyti. O jei jau dvėsti, tai geriau tai daryti dideliais kiekiais – tam, kad padarytum gerą įspūdį galingiesiems bei viešajai nuomonei, nuo kurios jie priklauso (arba ne).

Bet net jeigu tavo vargas padarė gerą įspūdį galingiesiems, vis tiek šliauši ant kelių. Nes valstybė ir prekeiviai, kuriems ji tarnauja, niekada nesišvaisto dovanomis už dyką. Tai juk mainai. Yra pilna vietų, kur esi laukiamas išskėstomis rankomis, o tavo darbas už grąšius tikrai prisidės prie ekonomikos augimo. O jei nebūsi tuo patenkintas, leisim tau iš naujo paragauti gimtojo pragaro, visai kaip visus tuos, kurie, pasak valstybės, nenusipelnė būti priglausti ir kurie neturi vadinamosios „teisės“ nenudvėsti ant spygliuotos tvoros, nenumirti autostradoje į Calais ir nenuskęsti Turkijos, Graikijos ar Italijos vandenyse tarsi lengvai pakeičiamas pašaras.

Susidūrusi su vadinamaja „migrantų krize“, kurios metu Europos pareigūnai, priversti viešosios nuomonės, nusprendė priimti tam tikrą kiekį pabėgėlių, Prancūzija, o konkrečiai – OFPRA, jau pradėjo rūšiuoti tarp tų, kurie jų manymu nusipelnė „skubaus prieglobsčio“, ir visų kitų, kuriems prieglobsčio arba nereikia išvis, arba reikia mažiau, priklausomai nuo lengvai apskaičiuojamos grėsmės funkcijos, kurios parametrai yra geopolitiniai valdžios interesai bei naftos barelio kaina. To pasekmės pastariesiems yra visiškai aiškios. Neseniai, Jean-Quarré mokyklos okupacijos metu, Paryžiaus savivaldybė pareikalavo iš migrantų sąrašo vardų, kuriame prieglobsčio prašytojai būtų aiškiai atskirti nuo dokumentų neturinčių migrantų (kurie, galime manyti, tokie išliks amžinai) – mainais už tai buvo pasiūlyta skubi gyvenamoji vieta (nesunku atspėti, kad tikrai ne bedokumenčiams migrantams).

Deja, pareikšdami solidarumą su „pabėgėliais“, nenoromis pritariame šiai perskyrai ir viskam, kas iš jos plaukia. Tęsiame rūšiavimą, pateisinantį tų, kurių dokumentai nėra sutvarkyti, terorizavimą, masinius suėmimus, įkalinimą bei deportacijas. Pareikšdami solidarumą su kategorija, kuri gali būti apibrėžta tiktai valdžios, neišvengiamai pritariame jos vykdomai žmonių medžioklei prieš „įprastus“ migrantus be dokumentų ir visus kitus, kurie nepretenduoja į „teisę į prieglobstį“. „Pabėgėlis“ nėra žodžio „migrantas“ sinonimas. Tai yra sąvoka, kuria siekiama tuo pačiu ir užglaistyti, ir pateisinti terorą, vykdomą prieš tuos migrantus, kurių valstybė nepasirinko kaip tinkamų kandidatų tapti savo numylėtais pabėgėliais. Tai yra valdžios sąvoka, kuria siekiama suskaldyti vargšus tarpusavyje, sukurti skirtį tarp „gerųjų“ (pabėgėlių, kurie neblogai gyveno savo šalyse, neretai krikščionių ir t.t.) ir „blogųjų“ (be dokumentų, varšų tiek ten, tiek ir čia, kurie atvyksta vogti duonos nuo mūsų stalų). Pasaulyje, kuriame nebėra jokios prasmės, kur kiekvienas susiriečia savo asmeninės tapatybės kambarėlyje, mirti iš bado nepakanka tam, kad būtum sutiktas svetingai ir solidariai. Pora ašarų prieš sensacingas nuotraukas arba parašas po peticija apramina sąžinę, kai tuo tarpu deportacijos mašina ir toliau tęsia savo mirties verslą prieš pat mūsų visų nosis. Nes po šią žemę klajojančiųjų vargas nėra „humanitarinis“ reikalas. Jį sąmoningai kuria valstybės ir jų prekeiviai, o visiems priimtinu jį padaro jiems dirbantys vargo vadybininkai, kuriems tai yra tik dar vienas verslas, toks pat kaip kiti. Štai ką vadiname „deportacijos mašina“.

Taigi, „pabėgėlis“ yra valdžiai priklausanti sąvoka, kurios tikslas yra vienas: suskaidyti išnaudojamuosius, priversti manyti, jog jų interesai nesutampa, ir sukurti klases – „bloguosius“ migrantus be dokumentų ir „geruosius“ pabėgėlius, kuriuos Prancūzija vienaip ar kitaip priglaus su visu triumfuojančiu žmogaus teisių bei spygliuotų tvorų šalies humanizmu. O kas laukia tų migrantų, kurie nepretenduoja į „teisę į prieglobstį“? Tas pats, kas ir iki šiol: vargas, išnaudojimas, sulaikymo centrai ir deportacija. Juk išlikimą reikia užsidirbt!

Problema nėra dokumentų ar titulų trūkumas. Ne, problema yra tai, kad leidžiame kitiems nuspręsti, kas yra jų verti. Tol kol egzistuos dokumentai, tol jų neužteks visiems. Tol kol egzistuos valstybinės sienos, bus ir tų, kurie pražus mėgindami jas įveikti. Tol kol egzistuos valstybės, tol jos šulai ir toliau tęs žmonių medžioklę.

Dėl to mūsų kova nėra pabėgėlius – nors tai jokiu būdu nereiškia, jog turėtume spjauti ant tų, kurie gavo tokį statusą. Mūsų kova yra prieš visas valstybes ir prieš jų sienas, kurios yra skirtos tik tam, kad luošintų, įkalintų ir žudytų. Leidimas gyventi yra tik vienas iš daugybės būdų suktis šitame šūdiname pasaulyje – bet tai nėra tai, ko mes siekiame. Pasaulyje, kuriame dokumentai reiškia teisę egzistuoti, „dokumentai visiems“ yra neįmanomas dalykas. Dėl to mes kaunamės už pasaulį, kuriame jie nebeturės jokios vertės.

Jūs mums sakote, jog nemokame mąstyti realistiškai? Šiuo atveju būti „realistu“ reiškia tęsti žudynes tuo pačiu nuslepiant tikrasias jų priežastis. Tokios realybės akivaizdoje mes renkamės tuojau pat veikti taip, kad šiandienos svajonės taptų realiomis rytoj.

Laisvė visiems ir visoms, su ar be dokumentų.

Už pasaulį be sienų, be mentų ir be vargo vadybininkų.

Sabotuokime deportacijos mašiną!

2015-ųjų rugsėjis,

keletas anarchistų

Paryžiaus gatvėse aptiktas tekstas. Tekstas prancūzų kalba: Non-Fides

Anarchistai ir socialistai

Šį Malatestos parašytą straipsnį perėmėme iš Ženevoje leidžiamo leidinio Le Réveil Communiste-Anarchiste gegužės 22-osios numerio. Kaip jau minėjo Bertoni, jame paaiškinama, kaip kai kurie maksimalistai (bolševikai) prieš save nebemato nieko daugiau nei jėgos klausimą.

Jėga tėra tik priemonė. Ji yra būtina kovoje prieš galingųjų tironiją. Visuotinis maištas prieš šią tironiją ir sukuria tai, ką vadiname revoliucija.

Toks revoliucinis požiūris mus aiškiai atskiria nuo tolstojininkų. Tačiau anarchistų požiūriu, revoliucija nėra skirta tam, kad būtų įsteigta nauja vyriausybė, t.y. nauja tironija.

Bolševikai ir individualistai galėtų paprieštarauti, jog turėtume gintis ir nuo silpnųjų masės tironijos.

Jie sako, kad dėl žmonių apatijos, dėl jų neišmanymo, išankstinių nusistatymų bei rutinos jie turėtų būti ginami nuo savo pačių bestuburiškumo.

Tačiau taip pat samprotauja ir bet kuri kita valdžia. Lengva visus pasmerkti vergovei vien dėl to, kad tarp jų sutinkame visiškų kvailių. Tačiau šioje masėje visada yra ir protingų žmonių, kurie nedaug ką išmano vien dėl to, kad neturėjo progos mokytis. Tarp jų visada sutiksime ir narsių bei kuklių.

Skelbdami priešiškumą bet kokiai valdžiai šiuo paprastu posakiu nenorime pasisakyti nei prieš kieno nors protinius ar techninius pranašumus, nei prieš moralinį kieno nors paveikumą. Visada atsiras daugiau iniciatyvos turinčių žmonių, o taip pat ir tų, kurie leisis vedami kitų. Propaganda ir švietimas yra priemonės, kurias taikome siekdami „primesti“ savo idėjas masėms – masėms silpnųjų. Tačiau esame prieš bet kokią valdžią, kuri neišvengiamai bus primesta per prievartą. Mums revoliucija tėra priemonė gintis, o ne engti kitus.

Prie Malatestos straipsnio pridedu laišką, kurį vienam bendražygiui rašiau 1915-ųjų spalį, ir kuris jo niekada nepasiekė dėl tuo metu vykusių įvykių. Aptikau jį tarp savo raštų. Dalis jo yra susijusi su toliau keliamais klausimais.

***

Tiek anarchistai, tiek ir socialistai yra vienodi buržuazinės visuomenės priešai. Tiek vieni, tiek ir kiti siekiame panaikinti kapitalizmą – žmonių tarpusavio išnaudojimą. Siekiame, kad gamtiniai bei darbo sukurti turtai patenkintų kiekvieno žmogaus poreikius o ne vis labiau sotintų tuos, kurie užgrobę gamybos priemones. Tiek socialistai, tiek ir anarchistai, siekiame kad žmonės nustotų gyventi kitų kančios sąskaita, kad nustotų būti vieni kitus rijančiais vilkais, ir kad visuomenė visiems užtikrintų kiek įmanoma didesnę gerovę, kiek įmanoma aukštesnį materialinį, moralinį ir intelektualinį išsivystymą.

Mes, anarchistai ir socialistai, iš esmės siekiame to paties, ir nors dažnai ir atrodome kaip didžiausi priešai, iš esmės esame broliai.

Tačiau kaip pastebi Zibordi, mes skiriamės priemonėmis sugriauti ir būdu atstatyti.

Būtent. Tačiau turėtume aiškiai pasakyti, apie kokias priemones kalbame ir kokiu būdu ketiname įvykdyti socialinius pokyčius bei įgyvendinti savo idealą.

Mes, anarchistai, visi arba beveik visi esame įsitikinę, jog prievarta grįsta buržuazinė visuomenė nesugrius be griežtų proletarų smūgių pagalbos. Dėl to mūsų tikslas yra tiek morališkai, tiek materialiai pasiruošti pergalingam sukilimui.

Mus neteisingai kaltina tuo, jog kiekvienu atveju stengiamės išprovokuoti streikus, neramumus bei žiaurius konfliktus. Mes norime laimėti, ir šiuo požiūriu neturim jokio intereso eikvoti tiek savo, tiek proletarų jėgas. Nepaisant policijos laikraščiuose skleižiamų melų, visi žino, jog per kruviniausius pastarojo meto epizodus nebuvo nė vieno atvejo kai konfliktas nebūtų buvęs sukeltas neišprovokuotos viešojo saugumo jėgų agresijos, ar net iš anksto jų suplanuoto nužudymo.

Mūsų požiūriu, vildamiesi ir pasitikėdami visuotiniu bei galutiniu judėjimu, siekiame vengti paskirų konfliktų. Vengdami jėgų švaistymo, siekiame metodiškai pasiruošti taip, kad užtikrintume sau pergalę.

Tačiau visa tai nereiškia, kad turėtume gęsinti vis išnyrančius visuotinio įniršio protrūkius. Istorija yra vedama mus pranokstančių veiksnių, tad negalime tikėtis, jog ji lauks mūsų pritarimo. Ir toliau besiruošdami kovoje mes siekiame veikti kaskart kai atsiranda proga tai daryti, ir iš kiekvieno spontaniško sąmyšio stengiamės ištraukti kuo daugiau naudos išlaisvinančio sukilimo labui. Taip pat, kadangi esame įsitikinę, jog nei parlamentas, nei kuri kita valstybinė institucija iš principo negali tapti išlaisvinimo organu, o kiekviena buržuazijos režime įvykdyta reforma tegali išsaugoti ir net sustiprintį šį režimą, esame griežtai priešiški dalyvavimui rinkiminėse kovose, taip pat kaip ir bet kokiam bendradarbiavimui su viešpataujančia klase. Mes norime pagilinti prarają, skiriančią proletariatą nuo bosų, ir taip paaštrinti karą tarp klasių.

Dėl šių priežasčių esame priešiški socialistams reformistams, tačiau iš esmės galėtume sutarti su tais, kuriuos vadiname maksimalistais. Iš tiesų vienu metu atrodė, kad tarp mūsų ir vadinamųjų maksimalistų išsivystė artimi bendradarbiavimo ryšiai. Vėliau santykiai tarp mūsų tapo įtempti – labiausiai dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau abejojame jų revoliucingumo nuoširdumu. Nepaisant absurdiško siekio būti išrinktiems parlamente vos pareiškus, jog nėra nieko, ką jame būtų galima padaryti, tikėjome gerais leidinyje Avanti! bei rinkiminių susitikimų metu išreikštais šių žmonių ketinimais. Tačiau po to įvyko tai, kas įvyko… Ir ėmėme dvejoti, ar visa revoliucinė ugnis jiems nebuvo tik praeinamas etapas arba net paprasčiausias rinkiminis triukas.

Bet kokiu atveju, jei norės veikti, socialistų vadai visada žinos, jog neliksime jų užnugaryje. Tačiau iki tol norėtume kreiptis tiesiogiai į jaunimą ir į socialistines mases – į tuos, kurie iš tiesų siekia revoliucijos.

***

Pereikime prie klausimo apie tai, ką norėtume padaryti įvykus pergalingam sukilimui.

Tai yra esminės svarbos klausimas, nes mūsų anarchizmą iš esmės ir apibūdina būdas atstatyti, iš esmės skiriantis mus nuo socialistų. Pats sukilimas kaip naikinimo priemonė nėra svarbiausia, nes iš principo anarchistu gali būti ir pacifistas – taip pat kaip socialistu gali būti tas, kuris siekia sukilimo.

Sakoma, jog anarchistai yra antivalstybininkai, ir tai yra tiesa. Tačiau kas iš tiesų yra valstybė? Valstybė yra tūkstančius interpretacijų iššaukiantis žodis, o mes norėtume kalbėti aiškiai ir nesukelti jokių abejonių.

Nors tai gali nuskambėti keistai tiems, kurie nėra giliai susipažinę su pamatiniais anarchizmo samprotavimais, iš tiesų tai socialistai siekia prievartos, o mes, tuo tarpu, esame prieš ją visada, išskyrus tuos atvejus, kai ji yra būtina norint apsiginti nuo kito žmogaus prievartos. Šiandien mes pasisakome už prievartą kaip priemonę, kuri yra būtina siekiant nugalėti buržuazijos prievartą. Rytoj pasisakysime už prievartą tik tuo atveju, jei kas nors norės prievarta primesti mums netinkamą būdą gyventi. Tačiau mūsų idealas – anarchija – reiškia visuomenę, grįstą laisvu bei savanorišku susitarimu tarp laisvų individų. Mes esame prieš valdžią, nes pastaroji tikrovėje visada tėra mažumos prievarta prieš daugumą. Tačiau prieš valdžią būtume net ir tuo atveju, jei ji reikštų tai, ko siekia demokratai – daugumos prievartą prieš mažumą.

Socialistai, tuo tarpu, pasisako arba už diktatūrą, arba už parlamento valdžią.

Diktatūra, net jei jai suteikiamas „proletariato“ vardas, reiškia absoliučią partijos valdžią, o tiksliau – absoliučią valdžią jos vadų, norinčių visiems primesti savo konkrečią programą, tuo pačiu teigiant, jog ši nėra grįsta jų pačių interesais. Diktatūra visada dedasi esanti laikina, tačiau kaip ir bet kokia kita galia, ji yra linkusi tęsti bei plėsti savo viešpatavimą. Galiausiai ji arba išprovokuoja maištą, arba įtvirtina engiantį režimą.

Mes, anarchistai, negalėtume pasisakyti už tokį dalyką, nes esame bet kokios diktatūros priešininkai. Diktatūros režimui besiruošiantys socialistai yra priversti užtikrinti, jog valdžia atitektų geriems žmonėms, nes jei žmonės yra pasiruošę paklusti, tai visada išlieka rizika, jog jie paklus tokiems pat, prie kokių yra pripratę – t.y. patiems blogiausiems.

Lieka parlamentas, arba demokratija.

Tokiame trumpame straipsnyje negalėtume iš naujo išdėstyti parlamentarizmo kritikos bei parodyti, kodėl parlamentas niekada nesugebėtų išpildyti rinkėjų poreikių bei siekių, ir kodėl jis visada būtinai sukurs atskirą politikų klasę, kurios interesai ženkliai skirsis, o dažnai bus ir absoliučiai priešingi žmonių interesams.

Tačiau net jei pasitvirtintų pati geriausia ir utopiškiausia demokratų hipotezė, teigianti, jog deputatai galėtų atstovauti rinkėjų daugumos valią, mes vis tiek nepripažintume šios daugumos teisės įstatymų, o kitaip tariant – brutalios jėgos dėka primesti savo valią mažumai.

Bet ar dėl to mes išsižadame bet kokios organizacijos, koordinacijos, pasidalijimo bei funkcijų delegavimo?

Visai ne. Mes suprantame neaprėpiamą pilietinio gyvenimo kompleksiškumą ir dėl to neketiname atsisakyti nei vieno civilizacijos privalumo. Tačiau mes siekiame, jog viskas – net ir keletas būtinų laisvės apribojimų – būtų pasiekta laisvu susitarimu. Nė vieno žmogaus valia neturėtų būti paveikta kito jėgos. Ji turėtų būti pilnai nulemta kiekvienam būdingo intereso gyventi kartu ir nuo žmogaus valios nepriklausomų gamtinių dėsnių.

Laisvos valios idėja socialistus gąsdina. Tačiau ar ne valia nulemia viską kas priklauso žmonėms? Tokiu atveju galėtume paklausti, kodėl vienų žmonių valia yra svarbesnė už kitų? Ir kas nuspręs, kuri iš jų turėtų vyrauti? Brutali jėga? Tas, kurį saugo pakankamai stiprus policijos dalinys?

Esame įsitikinę, jog susitarimą bei geriausią įmanomą socialinio gyvenimo formą pasiekti galėsime tik tada, kai nė vienas žmogus negalės primesti savo valios kitam jėga, ir kai kiekvienas, vedamas tiek būtinybės, tiek ir broliškos dvasios, bus priverstas ieškoti būdų suderinti savo ir kitų žmonių troškimus. Leiskite pateikti pavyzdį: savo mokinius mušti bei lazdos pagalba paklusti priversti teisę turintis mokytojas niekada nebus priverstas vadovautis savo galva ir mėginti suprasti savo mokinius, kadangi pastarieji visada tebus paprasčiausi laukiniai; tačiau mušti nei norintis, nei galintis mokytojas visada sieks būti mėgiamas ir galiausiai toks ir bus.

Mes esame komunistai, tačiau atsiribojame nuo bet kokio komunizmo per prievartą. Toks komunizmas ne tik kad pažeistų mums taip brangią laisvę, stokodamas broliško varžymosi jis ne tik kad nesukurtų nieko gero, bet tuo pačiu, tegalėdamas kliautis steriliais bei piktybiškais biurokratijos veiksmais, galiausiai privestų prie antikomunistinio maišto ir tokių aplinkybių dėka veikiausiai pateisintų buržuazijos režimo atstatymą.

***

Ar šie programiniai skirtumai tarp mūsų ir socialistų padarys mus priešais sekančią dieną po revoliucijos? Ar jie privers anarchistus, kurie veikiausiai bus tik mažuma, ruoštis naujam prievartiniam sukilimui prieš socialistus?

Nebūtinai.

Anarchija, kaip jau esame minėję, negali būti įtvirtinta jėga, ir mes negalėtume norėti primesti savo pasaulėžiūros kitiems tuo pačiu nenustodami būti anarchistais. Tačiau mes, anarchistai, norime gyventi anarchiškai tiek, kiek tai leidžia išorinės sąlygos ir mūsų pačių gebėjimai.

Jei socialistai pripažins mūsų laisvę į propagandą, organizaciją bei eksperimentaciją, ir jei jie nevers jėga paisyti jų įstatymų kai sugebėsime gyventi be jų, tokiu atveju nebus jokios priežasties aršiam konfliktui.

Kartą atkariavus laisvę ir visiems leidus naudotis gamybos priemonėmis, Anarchijos triumfo sieksime tik savo idėjų svarumo pagalba. Iki tol visi galėsime savaip varžytis dėl didesnio bendro gerbūvio.

Tačiau jei socialistinė vyriausybė pasitelks policininkų jėgą tam, kad pažabotų nepaklusniuosius savo viešpatavimui… tuomet kilsim į kovą.

Errico Malatesta,

1915-ųjų spalio 5, Serbija

***

Brangus bendražygi,

Vos prieš keletą dienų gavau jūsų laišką, siųstą rugsėjo 12 dieną. Norėčiau pratęsti mūsų diskusiją. O be to aš esu kaime vidury kelionės ir šiuo metu neturiu ką veikti. Idant nešvaistyčiau laiko veltui, ėmiausi rašyti. Šiuo metu viskas atrodo ramu, tačiau balkanų įvykiai gali greitai įgauti pagreitį. Gali būti, kad kai gausite šį laišką aš jau būsiu persidirbęs gydydamas sužeistuosius.

Kalbėsiu tik apie tuos dalykus, kurie man jūsų laiške pasirodė stokojantys aiškumo. Dėl viso kito mes puikiai sutinkame. Akivaizdu, kad negyvename reliatyviame pasaulyje. Dažnai žmonėse aptinkame absoliutumo pojūtį, kuris juos veda sektarizmo link ir nuolat tolina nuo supratingumo. Prancūzijoje visas mūsų pradinis mokymas yra grįstas užtikrintumu. Tai prilygintina tam tikram katekizmui, kurio dievybė yra Mokslas. Tikrasis mokslas „savo dėsnius“ mums atveria tik kaip apytikrius santykius tarp įvairių reiškinių. Aukštesniojo išsilavinimo privalumas yra tai, jog pastarasis suteikia tam tikrą reliatyvumo sampratą. Vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos būtina pakeisti, yra švietimas. Tačiau vaiko dvasia yra trikdoma ir viliojama dvejonių. Dėl to mokymąsi derėtų tęsti pakankamai ilgai, kad vaiko dvasia turėtų laiko pasiruošti tikresniems tikrovės aspektams (tiems, kuriuos žinome patys) įgaudama kritinio vertinimo gebėjimus. Mažųjų žmonių mokymą nutraukti vos sukakus dvylika – mokymą, kurio dažniausiai nesudaro nieko daugiau nei prašymas atsiminti daugybę faktų – akivaizdžiai nepakanka.

Kalbant apie socialinius reiškinius užtikrintumas pasiekiamas dar sunkiau nei gamtinių reiškinių atveju. Prieš save aptinkame tik tikimybes ar net galimybes. Tačiau tokio užtikrintumo pakanka tam, kad galėtume veikti. Dvejonė tebūtų lengvas ir apgailėtinas dalykas, jei ji užkirstų kelią veiksmui. Mums pakanka vilties. Taigi, totalus tikrumas nėra būtinas veiksmui. Viltis tuo pačiu reiškia ir dvejonę, tačiau ne absoliučią, bet reliatyvią dvejonę.

Idealizmas tėra sentimentali viltis. Nederėtų peikti tų, kurie gyvena šiuo jausmu. Gyventi kokia nors viltimi yra viena iš laimės formų. Akių dumimas nieko negali tam padaryti. Tačiau aš iš savo propagandos idealizmo daryti vengiu, nes kiek nedaug yra tokių, kurie gali keliauti ir, kartą išmušti iš savo skurdaus kelio, nebesugrįžti ten pat. Visiems išdėstau savo idėjas ir savo idealą. Leidžiu kiekvienam pasiimti tai, ko jam iš jų reikia. Tačiau jei kas nors kreipiasi tiesiogiai į mane, turiu polinkį tokį žmogų atstumti. Nenoriu, kad mano asmeninė įtaka priverstų jį daryti daugiau nei jis pats gali, ir kad taip aš priartėčiau prie jo paties silpnybių.

Idealai turi būti ne primesti, bet priimti. Tačiau jūs sakote, jog tam, kad jie būtų įgyvendinti, privalu primesti savo valią. Aš nesu tokios nuomonės – arba šį pasakymą reikėtų paaiškinti išsamiau. „Nei įsakinėti, nei paklusti“ nereiškia „nenorėti“. Tam, kad įgyvendintume savo idealą, ar netgi tam, kad prie jo artėtume, privalome dėl jo kautis. Kadangi jį jaučiame ir jo stipriai trokštame, esame priversti įveikti visa kas užkerta kelią mūsų siekiams. Bet ar tai yra tas pats kaip kažką suvaržyti? Ar tai reiškia primesti savo valią kitiems? Kautis prieš prievartą ir tironiją, kautis prieš autokratiją, kautis prieš vokiečių militarizmą, reiškia kautis prieš suvaržymą. Nevyniokime žodžių į vatą, nes šiuo atveju kalbame kuo nuoširdžiausiai – nesakykime, kad norime suvaržyti tironus. Prievartą pripažįstu tik prieš stipriuosius, kurie naudojasi savo jėga – tik prieš bet kokią valdžią.

Pasikartosiu – privalome suprasti, kas norima pasakyti. Silpnuosius ir save pačius ginti nuo valdžios nereiškia būtinybės užsipulti bet kokį vieno pranašumą prieš kitus. Tai būtų beprasmiška, kadangi mano manymu tikrasis pranašumas neturi nieko bendro su tironija – nebent pavydiesiems. Aš pripažįstu stipresniųjų (turiu omenyje savo intelektu pranašesniųjų) įtaką prieš silpnuosius. Tačiau šis pripažinimas nereiškia, jog sutinku, kad silpnesnieji būtų jų pavergti, kad būtų panaikinta jų laisva valia ir kad jie būtų išnaudojami kitų individų labui, kad ir kokie protingi pastarieji bebūtų.

Puikiai suprantu, kodėl vaikams neleidžiame lįsti prie ugnies ar prie šulinio. Tačiau reikalauju, jog jiems būtų paaiškinta kodėl taip daroma, ir jog pamažu juos atpratintume nuo priežiūros būtinybės.

Trumpai tariant, turėtume vengti iš anksto paruoštų formulių, kurias dėl jų tariamo logiškumo taip vertina siauro matymo žmonės. Mano manymu logika žmonėms gali pridaryti pačios didžiausios žalos.

Dėl to aš nesutinku su jūsų darviniška formule, teigiančia, jog „kova reiškia gyvenimą bei stipresniųjų suvaržymą prieš silpnesniuosius“. Darvino teorija gali būti teisinga kai ji taikoma skirtingų rūšių individams, tačiau ji retai galioja tos paties rūšies individams. Lamarko teorija apie prisitaikymą yra neabejotinai artimesnė tikrovei. Kropotkinas yra parašęs gerą knygą apie Savitarpio pagalbą, kurioje jis parodo, jog pastaroji yra pats svarbiausias „kovos už gyvenimą“ elementas.

Leiskite pabaigti keletu žodžių apie rinkėjus, nes tai yra jums svarbi tema. Pripažįstu, jog iškart po rinkimų atidžiai peržvelgiu išrinktųjų sąrašus ir naujus kėdžių pasiskirstymus tarp deputatų – tik tam, kad visa tai kuo greičiau pamirščiau. Ir toliau domiuosi tiek progresu, tiek laisvės idėjų nykimu, tiek reakcija, kurią taip gerai atspindi rinkimų rezultatai. Tačiau labiausiai man rūpi bendras mentalitetas, viešoji nuomonė, o ne patys išrinktieji. Niekas nepasikeistų, jei parlamente atsidurtų šimtu daugiau revoliucionierių (kurie vis tiek būtų pasmerkti tuojau pat nutilti), jei ši sėkmė būtų pasiekta kompromiso, įprastų rinkiminių taktikų arba konkrečių aplinkybių dėka. Man rūpi visuomenės švietimas – išsivadavimo idėjų sklaida. Rinkimus nulemia viešoji nuomonė, o ne atvirkščiai. Rinkimų lapelių mėtymas į urną nesukuria jokios jėgos. Viską nulemia propaganda. Tiek ir tiek tokios ir tokios spalvos deputatų išrenkama todėl, kad jų nori atitinkamos šalies žmonės, dėl to, kad jie turi atitinkamų siekių. Vietoj to kad kliautumėmės išrinktaisiais, turėtume siekti jų išrinkimą skatinančių siekių sunaikinimo. Štai kodėl aš nesidomiu rinkimais.

Viso geriausio.

M. Pierrot

Les Temps Nouveaux, 1920-ųjų birželis

Kodėl mes atsisakome „politinio kalinio“ sąvokos?

Jau keletą metų tai šen, tai ten ir vėl išnyra „politinio kalinio“ sąvoka. Sąvoka, kuri bent jau antiautoritariniuose rateliuose kaip manėme pradingo dar prieš keletą dešimtmečių.

„Politinis kalinys“ tapo įvairiausių marksistinių ir maoistinių sektų, Amnesty International bei kitų buržuazinės politikos priešininkų autoritariniams režimams Rusijoje, Birmoje ar Irane, atlieka. Be to ji yra vartojama ir visokio plauko nacionalinio „išsivadavimo“ kovose, tokiose kaip Baskų krašte, Kurdistane ar Palestinoje – o taip pat ir kraštutinės dešinės iniciatyvose. Iš dalies dėl to mus neramina naujas sąvokos „politinis kalinys“ sužydėjimas viso pasaulio bičiulių kalbose. Kartui ir visiems laikams atsikratyti šia sąvoka norėtume ne vien dėl to, jog ji yra absoliučiai nesuderinama su antipolitinėmis mūsų perspektyvomis, priešiškomis visiems tiems, kurie norėtų mus valdyti, mus atstovauti ir dominuoti pasitelkdama politines priemones. Svarbesnė priežastis yra tai, jog sąvoka „politinis kalinys“ turi numatytų ar nenumatytų pasekmių, tarp kurių – perskyra tarp kalinių, kuri yra grįsta išskirtinai per padidinamąjį baudžiamojo kodekso stiklą valstybės priskirtais „nusikaltimais“. Tai sukuria tariamu nusikalstamų veiksmų vertingumu grįstą hierarchiją tarp tų, kurie labiau nei kiti yra verti būti išvaduoti ar palaikomi, ir visų kitų. Taip ištrinama visa iki šiol egzistavusi anarchistinė ir antiautoritarinė įkalinimo kritika. Galiausiai solidarumas imamas reikšti tik tiems kaliniams, kurie buvo įkalinti savo idėjų dėka, o visi likę yra arba visiškai pamirštami, arba naudojami tik tada, kai tai yra paranku.

Tačiau kas iš tiesų yra politinis kalinys? Pažvelkime į tai viešpatavimo akimis: pavyzdžiui, Europos Tarybai sulaikytasis politiniu kaliniu laikomas tada, kai jo sulaikymas pažeidžia vieną iš kertinių Europos žmogaus teisių konvencijos punktų, o tiksliau – kai pažeidžiama „minties, sąžinės ir religijos laisvė, taip pat laisvė reikšti savo mintis bei dalintis informacija, ir susirinkimų bei susivienijimų laisvė“. Taip pat politiniu kaliniu tampama ir tada, kai sulaikymas vykdomas išskirtinai politiniais motyvais, nepaisant realaus ar išgalvoto įstatymo pažeidimo. Tačiau ar tokios demokratinės šnekos turi ką nors bendro su anarchistais?

Aiškumo daliai paminėkime, jog pritariame teiginiui, kad didžioji dalis sulaikymų šiomis dienomis, kaip ir bet kuriais kitais laikais, su politiniais kontekstais bei motyvais yra susiję daug labiau nei su kokiu nors prasižengimu. Nors teismo metu kaltinimai beveik visada yra grindžiami faktais, dėl to, kiek ir kaip nubausti už vienokį ar kitokį prasižengimą arba vieną ar kitą visuomenės grupę, nusprendžia tik valstybė ir jos teisinė sistema. Taip yra dėl to, kad bausmių už visus „nelegaliais“ vadinamus veiksmus įgyvendinimas yra paprasčiausiai neįmanomas dėl per didelės įstatymų masės, dėl policinio aparato plyšių ar dėl kitų techninių priežasčių – o taip pat ir dėl politinių motyvų, kadangi nulinės tolerancijos politika ženkliai padidintų maišto riziką. Neteisėtų veiksmų represija (kurios viena iš priemonių ir yra įkalinimas) dėl to yra priklausoma nuo priimtos strategijos ir nuo politinių sprendimų.

Juk ar nėra tiesa, jog įkalinami žmonės yra tam, kad padidėję ar pamažėję skaičiai patenkintų rinkimines politikų ambicijas, kad būtų suteikta atramos visokio plauko programoms, ar tiesiog tam, kad būtų papudrintos smegenys? Ar netiesa, jog įkalinami dažniausiai yra tie, kurių niekas nenori matyti visuomenės gretose – netrokštamieji, kurie visą gyvenimą turi reikalų su represinėmis institucijomis vien dėl to, kad yra vargšai ir neturi pakankamai resursų apsiginti tomis priemonėmis, kurias jiems dedasi „užtikrinanti“ pati teisinė sistema – tokiomis kaip advokatai, kurie nedirba jei gerai nemoki, arba atstovai, kurių dauguma sulaikytųjų niekada net nėra matę. Viskas suorganizuota taip, kad kalėjimai būtų pilni vargšų – ir, net neabejokite, jie tokie ir yra.

Taigi, jei teisingumas negali būti niekas kita nei turtingųjų teisingumas prieš nepaklusnius (arba paklusnius) vargšus, jei teisingumas tegali būti klasinis, tai kuris kalinys tada nėra politinis? Jei pats kalėjimas turi realią politinę funkciją palaikyti tvarką ir socialinę rimtį, tai kuris kalinys nėra politinis kalinys? Paprasčiau tariant, kadangi kalėjimas yra politinis įrankis, vadinasi visi kaliniai yra politiniai. Šiuo atveju politiniu įrankiu tampa ir šios sąvokos vartojimas. O politika nėra dalykas, už kurį kovojame – priešingai, mes siekiame ją sunaikinti iš pačių pamatų.

Be to, šia sąvoka galėtume suabejoti ir dėl „inocentistinių“ jos aspektų. Neretai ji naudojama su tikslu pabrėžti „neteisingą“ įkalinimą, kaip tai daroma kalbant apie Mumią Abu-Jamal, Georges Ibrahimą Abdallah arba Pussy Riot – paminint plačiausiai žinomus ir labiausiai šiomis dienomis žiniasklaidos išpūstus atvejus. Tai pasireiškia siekiu parodyti, kad kažkas yra „nekaltas“, kadangi įkalintas buvo tik dėl savo idėjų. Taip politinio kalinio statuso reikalavimas tampa kova už žodžio laisvę (arba reikalavimu gerbti šią laisvę tose šalyse, kuriose ji yra teoriškai ir oficialiai pripažinta). Tačiau to pasekoje perversiškai pateisinamas įkalinimas už su žodžio laisve nieko bendra neturinčius,„tikrus“ nusižengimus. Tais atvejais, kai kaliniai akivaizdžiai įvykdė veiksmus, kuriais yra kaltinami, ir prisiėmė už juos atsakomybę, „politinio kalinio“ etiketė tampa mėginimu parodyti, jog šie veiksmai tebuvo atsakas į „neteisingus“ arba „nelegitymius“ įstatymus, tarsi kurie nors iš jų būtų „teisingi“ ar „legitymūs“ (pvz. tie, už kuriuos sėdi kiti kaliniai). Galiausiai, tiek vienu, tiek ir kitu atveju siekiama pabrėžti kalinių nekaltumą ir taip iš jų atimti bet kokią atsakomybę mėginant legitimizuoti jų veiksmus priešo akivaizdoje. Tokia prieiga niekaip negalėtų būti pritaikyta, pavyzdžiui, plėšikams – o be to, joje nėra nieko revoliucinio ar ko nors, kas būtų priešiška pačiam įkalinimui. Ar kalba eitų apie „žodžio laisvę“, ar apie nepasitenkinimą kokio nors įstatymo „neteisingumu“, abu šie požiūriai tereiškia reikalavimus valstybei – reikalavimus, siekiančius ją pagerinti ir taip patobulinti jos viešpatavimą mūsų gyvenimuose.

Būdami anarchistai mes nematome jokio reikalo veltis į politinius debatus (juose dalyvaujant ar nedalyvaujant valdžiai) tam, kad pareikštume, kas yra ir kas nėra morališkai teisinga bei vertinga. Būdami pasauliečiai, visa tai paliekame jų teisinei sistemai ir visokio plauko bažnyčioms. Vienintelis mūsų požiūriu siektinas su kalėjimais susijęs dalykas yra pilnas ir galutinis jų sunaikinimas be jokių derybų ir be jokių pereinamųjų priemonių. Tai pasieksime tik per kovą bei maištą tiek kalėjimų viduje, tiek išorėje.

Mes nenorime pasakyti, jog visi kaliniai nusipelno besąlygiško mūsų solidarumo. Pastarojo mes nelaikome nei skola, nei pareiga – tai tik abipusė priemonė kovoje prieš šią egzistenciją. Dėl to savo solidarumą skiriame absoliučiai visiems maištaujantiems kaliniams, kurie be jokių tarpininkų kovoja prieš jiems primestas sąlygas. Nors ir nesutinkame su daugybės kalinių mintimis ar veiksmais – o tam tikrais atvejais esame atvirai jiems priešiški – aiškiai pareiškiame vieną dalyką: mes esame priešiški visiems įkalinimo pavidalams ir jo nelinkime net ir didžiausiems savo priešams. Taigi, mūsų santykis su maištaujančiais kaliniais yra grįstas bendru mūsų interesu, kadangi šiuo atveju mūsų ir jų interesai susitinka maište ir/arba sukilime. „Politinio kalinio“ sąvokos kritika nėra susijusi su pasiaukojimu… Ji nėra susijusi ir su altruizmu. Mums ji susijusi tik su bičiulyste ir bendrininkyste, ir neturi nieko bendra su kokio nors pobūdžio labdara.

Žinoma, solidarizuotis su bičiuliais yra ženkliai lengviau nei su tolimais nepažįstamaisiais, nes bičiulių mintys ir veiksmai mums yra lengviau ir greičiau suprantamos bei identifikuojamos. Tačiau solidarumas neturėtų pasižymėti tingumu, jis turėtų peržengti tapatybines mažų ratelių perskyras ir apimti visus socialinio karo kalinius bei siekti laisvės visiems. Kitu atveju šiame solidarume nėra nieko revoliucingo ir jis reiškia tik paviršutinišką atsivertusių žmonių pripažinimą, niekuo nesiskiriantį nuo bet kokio kito bendruomeninio ar tapatybe grįsto palaikymo.

Dėl visų šių priežasčių, matydami kaip kai kurie revoliucionieriai antiautoritarai pasiskelbia esantys „politiniai kaliniai“, ar dar blogiau – reikalaudami tokio statuso pripažinimo iš savo priešų, mes nepalaikome tokio savęs išskyrimo. Tame nematome nieko daugiau nei mėginimą įrodyti savo įkalinimo „neteisėtumą“ arba prašymą, jog priešas suteiktų ypatingas sąlygas, privilegijas arba amnestiją.

Puikiai suprantame siekį laiką leisti kartu su kitais revoliucionieriais, nes tai palengvina kasdienybę ir veikiausiai tokie kaliniai geriau susikalbėtų tarpusavyje (nors iš tiesų galėtume paklausti kodėl?). Tačiau kita vertus, ar atsiskirti nuo kitų – taip, kaip tai išorėje daro daugybė bendruomeninio gyvenimo, socialinių centrų arba kontrakultūros kraujomaišoje skendinčių žmonių – tikrai yra pats geriausias sprendimas tiems, kurie nori skleisti revoliucines idėjas?

Neturėtume stebėtis tais atvejais, kai Italijoje ar Graikijoje valstybė siekia apgyvendinti kalinius anarchistus tose pačiose erdvėse, atskirtus nuo visų likusių kalinių. Taip neabejotinai siekiama užkirsti kelią maišto ir kovos idėjų bei praktikų sklaidai tarp visų kalėjimo gyventojų. Atskiriant tuos, kurie verčia prakaituoti administraciją, siekiama užtikrinti vidaus tvarką bei rimtį.

Taigi, mes atmetame perskyrą tarp „politinių“ ir „paprastų“ kalinių, nes ji neišvengiamai pateisina pačią įkalinimo sistemą. Arba politinių kalinių nėra išvis, arba politiniai yra visi įkalintieji ir dėl to nė vienas iš jų.

Solidarumas su socialinio karo kaliniais ir kalinėmis,

Laisvė visiems ir visoms

Des Ruines, 2014 žiema

Balsuoti reiškia išsižadėti

Clarens, Vaud, 1885-ųjų rugsėjo 26-oji

Mieli bičiuliai,

Jūs prašote manęs – žmogaus, kuris nėra nei balsuotojas, nei kandidatas, bet viso labo gerus ketinimus puoselėjantis individas – išdėstyti savo mintis apie balsavimo teisę.

Nors atsakymui man suteikėte itin mažai laiko, turėdamas gan aiškius įsitikinimus balsavimo klausimu savo mintis galiu išdėstyti vos keletu sakinių.

Balsuoti reiškia išsižadėti. Trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui paskirti vieną arba keletą šeimininkų reiškia atsisakyti savo paties suverenumo. Ar tai būtų absoliutus monarchas, konstitucinis princas, ar vos trupučiu karaliavimo apdovanotas deputatas, į sostą arba į fotelį jūsų sodinamas kandidatas visada bus jūsų aukštesnysis. Jūs paskiriate žmones aukščiau įstatymo, kadangi būtent jiems yra suteikta teisė dėl jo spręsti ir priversti jus paklusti.

Balsuoti reiškia būti apmautam. Tai reiškia tikėti, jog tokie patys žmonės kaip jūs staiga – tarsi suskambus varpams – įgaus gebėjimą viską žinoti ir viską suprasti. Jūsų išrinktieji sprendžia dėl visų įmanomų klausimų – nuo degtukų iki karinių laivų, nuo medžių kirtimo iki raudonųjų ar juodųjų genčių sunaikinimo. Jums susidaro įspūdis, kad jų išmanymas auga kartu su uždavinio mastu. Tačiau istorija moko, kad paprastai yra priešingai. Valdžia visais laikais tesugebėjo bukinti, paistalai visada tegalėjo padaryti mus kvailais. Aukščiausios tarybos yra iš esmės pasmerktos vidutinybei.

Balsuoti reiškia atsiduoti išdavystei. Balsuojantieji be jokios abejonės tiki tų, kuriems skiria balsus, nuoširdumu. Galbūt kai kuriais atvejais jie netgi išlieka teisūs iki pirmos dienos vakaro, kol kandidatai vis dar būna apsvaiginti pirmosios meilės karštligės. Bet kiekviena diena turi rytojų. Aplinkybėms pakitus keičiasi ir pats žmogus. Šiandien kandidatas prieš jus lenkiasi, gal net šiek tiek per daug. Rytoj jis ištiesins nugarą ir bus šiek tiek per aukštai. Jis maldauja jūsų balsų, už kuriuos jums atsilygina įsakymais. Ar šeimininku tapęs darbininkas gali išlikti tuo, kuo buvo prieš tapdamas bosu? Ar aršiausias demokratas nenulenks nugaros vos gavęs pakvietimą į bankininko biurą arba kai karaliaus tarnai pagerbs jį teise įsitvirtinti rūmų prieangyje? Įstatymų leidybos salėse nėra kuo kvėpuoti. Savo kandidatus jūs pasiunčiate į vietą, kurioje kiekvienas neišvengiamai supūva. Todėl nesistebėkite jei iš jos jie išeina būtent tokie.

Tad nustokit išsižadėti savęs, nebeatiduokit savo lemties neišvengiamai nekompetetingiems ateities išdavikams. Neikite balsuoti! Vietoj to kad savo interesus perleistumėte kitiems, ginkite juos patys! Vietoj to kad išrinktumėte naujus ateities planų siūlytojus, veikite savarankiškai! Geros valios žmonėms progų atsiras visada. Savo paties atsakomybę perleisti kitiems tegali reikšti tik bailumą.

Iš visos širdies jus sveikinu, mieli bičiuliai.

Elisée Reclus, J. Grave adresuotas laiškas, išspausdintas žurnale Le Révolté 1885-ųjų lapkričio 11-ąją.

Graikija: Nedalyvauti referendume – dalyvauti konflikte su demokratijos institucijomis

Graikijos valstybė ieško bendrininkų. Referendumas yra geriausias būdas tai pasiekti. Dosniai pasiūlydama laisvos valios iliuzijas ir prašydama kiekvieno iš mūsų sudalyvauti jos įtvirtinimo procese, ji išpildo beprotiškiausius savo ketinimus: kad mes patys pasistatytume sau antkapius! Problema paprasta: taip ar ne? Blogi kreditoriai iš užsienio ar geras kairysis valstybės valdymas? Stiprus ar švelnus memorandumas? 12 ar 8 milijardus kainuojantys planai? Dar viena proga atsiduoti į vyriausybės ir jos gelbėtojų glėbį. Dar viena proga nacionalinei vienybei. Tam, kad pamirštume kas mus skiria ir susivienytume su likusiu visuomenės kratiniu (su fašistais, patriotais, bosais, gerais piliečiais), ir taip stotume prieš bendrą priešą iš išorės – prieš kreditorius – nuo atsakomybės atleisdami bosus.

Kaip mokiniai anarchistai mes renkamės nedalyvauti referendume (nors ir neturime teisės balsuoti). Nepritariame systemos dilemoms bei iliuzijoms ir iš anksto pareiškiame, jog neketiname dalyvauti jokioje rinkiminėje, institucinėje, vyriausybinėje procedūroje. Nes, tariant paprastai, kiekvienas iš šių procesų ir kiekvienas jų teikiamas variantas siekia tik stabilizuoti sistemą ir išsaugoti bei išplėsti valstybinį, nacionalinį ir institucinį viešpatavimą. Tačiau nepalaikome nedalyvavimo referendume kaip alternatyvos arba trečiojo kelio, nes mūsų manymu vien tik atsisakymas dalyvauti veda prie pasyvumo ir asimiliacijos.

Remdamiesi tuo kas pasakyta anksčiau, pareiškiame, jog vienintelis mus tenkinantis nedalyvavimas rinkimuose kyla iš konflikto, insurekcinio veiksmo ir anarchistinės kovos – esančių kuo toliausiai nuo bet kokios politinės partijos ar jos programos, kuo toliausiai nuo visokio plauko išganytojų ir jų vadų. Saviorganizuoti, radikalūs ir agresyvūs. Tik būdami tokie galime perimti savo gyvenimus į savo pačių rankas.

Tiesioginis puolimas prieš valstybę, kapitalą ir bet kokią valdžios formą

Anarchistinė mokinių grupuotė „Puolimas prieš švietimą“

Inter Arma

Atkaklus rojaus atsisakymas

Kartais pasigirsta gandai, jog iš tiesų mes (neapibrėžtas „mes“, suteikiantis pagrindą gandų skleidėjams) neturime nieko bendro su anarchizmu, jog iš tiesų esame tik užsislėpę nihilistai, siekiantys patekti į anarchijos šventovę su pačiais blogiausiais ketinimais. Bet pastebėtina, jog tie, kurie imasi šventovės sergėjimo, galiausiai vagis ima matyti visur – ir galbūt atėjo metas užtildyti „mūsų“ nemalonius kenkėjus.

Visų pirma jie turėtų paaiškinti, ką turi omeny sakydami „nihilizmas“. Aš asmeniškai į visus tuos kurie man bando įteigti nihilizmo džiaugsmus žiūriu įtariai, nes kaip niekio substancializacija jis man atrodo iš esmės apgaulingas. Kai visa ko netobulumas yra išaukštinamas kaip didžiausia pilnatvė, sunku atsispirti pagundai senąjį absoliutą pakeisti pačiu abstrakčiausiu jo momentu, kuriame niekas nėra susiformavę į visumą ir dėl to šios visumos paprasčiausiai nėra. Galiausiai nihilizmas man atrodo kaip gudrybė, visą pažinimo struktūrą vedanti į Niekio tamsybes tik tam, kad savo įspūdingo ir radikalaus neigimo dėka iš visa ko ištrauktų kuo daugiau šviesos.

Bet veikiausiai ganduose pasigirstantis „nihilizmas“ reiškia kai ką paprastesnio, t.y. paprasčiausią pasiūlymų nebuvimą. Kitaip tariant, nihilistas yra tas, kuris atkakliai atsisako žadėti rojų žemėje, numatyti jo veikimo būdą, studijuoti galimas jo organizacijos formas, garbinti jo tobulumą. Nihilistas yra tas, kuris vietoj to kad perimtų ir vertintų kiekvieną šioje visuomenėje įmanomą santykinės laisvės akimirką, imasi radikalaus jos neigimo ir drastiškai pareiškia, jog šioje visuomenėje nėra nieko kas būtų verta išsaugojimo. Galiausiai, nihilistas yra ir tas, kuris vietoj konstruktyvių pasiūlymų savo veiklą sutelkia į „obsesyvų džiūgavimą dėl šio pasaulio sunaikinimo.“ Jei tai vadinama argumentu, tenka pripažinti, kad jis yra pakankamai lėkštas.

Pradėkime nuo to, kad anarchizmas – Idėja – yra viena, o anarchistinis judėjimas – visuma Idėją palaikančių vyrų ir moterų – visai kas kita. Man atrodo bergždžia apie Idėją sakyti tai, kam pritartų vos keletas anarchistų. Anarchizmo Idėja yra absoliutus laisvės ir valdžios nesuderinamumas. Iš to plaukia, jog visiška laisve galime mėgautis tik tada, kai nėra jokios Valdžios. Kadangi Valdžia egzistuoja ir net neketina savanoriškai prasmegt, turime ieškoti būdų kaip ją panaikinti. Pataisykite jei klystu.

Nesuprantu kodėl ši prielaida – kurios joks „nihilistiškas“ anarchistas nenorėtų nei atmesti, nei paneigti – turėtų vesti tiesiai prie naujų socialinių reguliacijų postulavimo. Nesuprantu kodėl tam, kad būtum anarchistinio judėjimo „dalis“, pirmiausia turi chirurgiškai išnarplioti naujojo pasaulio architektūrą, ir kodėl nepakanka mylėti laisvės bei nekęsti visų valdžios formų ir jų padarinių. Visa tai yra absurdiška ne tik teoriniu, bet ir istoriniu požiūriu (o anarchistai gandų skleidėjai pasižymi ypatingu pomėgiu Istorijai). Vienas iš dalykų, dėl kurių pastoviai susikirsdavo Malatestos ir Galleani pozicijos, buvo tas pats klausimas, ar būtina numatyti tai kas bus sukurta po revoliucijos, ar ne. Malatesta teigė, jog anarchistai turėtų tuoj pat imtis plėtoti idėjas apie tai, kaip galėtų būti organizuojamas socialinis gyvenimas, kadangi pastarajame negali būti jokio trūkio. Galleani tuo tarpu pabrėžė, jog anarchistų uždavinys yra šios visuomenės sunaikinimas, ir jog ateities kartos, nepaliestos dominavimo logikos, suras būdų ją atstatyti. Nepaisant šių skirtumų, Malatesta niekada nekaltino Galleani nihilizmu. Toks kaltinimas būtų buvęs be pagrindo, kadangi jiedu nesutarė tik dėl konstruktyviosios klausimo dalies. Abu sutarė destrukcijos klausimais. Nors šis Malatestos mąstymo aspektas dažnai praleidžiamas jo egzegetų, vis dėlto tai buvo insurekcionalistas, griežtai pasisakęs už prievartinį ir valstybę sunaikinti galintį sukilimą.

Tačiau šiandien pakanka priminti, jog visi užimantys valdžios pozicijas net neketina savanoriškai apleisti savo privilegijų, ir tuoj pat būsi apkaltintas nihilizmu. Anarchistų judėjimas, kaip ir visa kita, keičiasi. Jei kadaise debatai tarp anarchistų centravosi ties revoliucijos klausimu, šiandien, atrodo, svarbiausia išsiaiškinti, kaip jos išvengti. Ką kita galėtų reikšti visos kalbos apie savivaldą, libertarinį municipalizmą arba palaimintą gerų ketinimų utopiją? Akivaizdu, jog atmetus bet kokį insurekcinį projektą destrukcijos hipotezė įgauna gąsdinantį pavidalą. Tai kas Malatestai atrodė kaip klaida – apsiriboti dabartinės socialinės santvarkos griovimu – nemažai šiandienos anarchistų atrodo kaip didžiausias siaubas.

Kai dievobaimingieji išgirsta šuns lojimą, jie visada vaizduojasi atbėgantį vilką. Pučiantis vėjas jiems atrodo kaip artėjanti audra. Taip pat tiems, kurie pasaulio pakeitimą prilygina nuolatiniam kitų žmonių įtikinėjimui ir niekam kitam, žodis „destrukcija“ skamba kraupiai ir iššaukia skausmingus bei nemalonius vaizdus. Tokie dalykai sukelia prastą įspūdį žmonėms, kurie – jei tik pagaliau atsiverstų ir nuskuostų į protingųjų gretas – privalo tikėti mūsų laukiančiais rojaus sodais, kuriuose vyrauja taika ir brolybė. Rojus, nirvana ar anarchija – jokio skirtumo. Ir visi tie, kurie išdrįsta tokią religiją užsipulti, negali būti laikomi paprasčiausiais laisvamaniais. Anksčiau ar vėliau toks žmogus privalo būti pakrikštytas šventvagiu.

Todėl „mes“ (bet kas yra tie „mes“?) esame vadinami „nihilistais“. Bet jei jau tokie esame, galėtume paklausti – kam visa tai?

Penelope Nin

Graikija: Kovojančių kalinių tinklo pareiškimas

Contra Info praneša, jog balandžio 18-ąją aštuoni Kovojančių kalinių tinklo nariai anarchistai – Antonis Stamboulos, Giorgos Karagiannidis, Fivos Harisis, Argyris Ntalios, Grigoris Sarafoudis, Andreas-Dimitris Bourzoukos, Dimitris Politis ir Yannis Michailidis – nutraukė bado streiką, kadangi buvo iš dalies įgyvendinti jų pateikti reikalavimai. Buvo atšauktas teisinis pagrindas C tipo kalėjimams, veido dengimas nebelaikomas sunkinančia aplinkybe išskyrus ginkluoto apiplėšimo atvejus, DNR duomenų analizės procese leista dalyvauti nepriklausomam tyrėjui (nors paliktas nurodymas, leidžiantis prievarta paimti mėginį), ir iki gyvos galvos nuteisti kaliniai, kurių neįgalumas pasiekęs 80% gali būti paleisti lygtinai namų arešto sąlygomis. Visiems badavusiems kaliniams linkime greitai atsigauti.

Po pagaliau įvykusio specialios komisijos posėdžio dėl įstatymo projekto, atrodo tikėtina, jog didžioji dalis mūsų reikalavimų bus išpildyti. Iki šiol žinome, jog vyriausybė imasi priemonių dėl C tipo kalėjimų panaikinimo ir dėl neįgalių kalinių paleidimo į laisvę, kurios įgalintų Savvas Xiros praleisti likusią bausmės dalį namų arešto sąlygomis. Syriza atstovai pateikė du pakeitimus (kurie įtraukti į įstatymo projektą): vieną, panaikinsiantį dalį įstatymo prieš veido dengimą, ir kitą, draudžiantį jėga paimti DNR mėginius ir suteikianti sulaikytajam teisę į techninę konsultaciją dėl šios procedūros. Ekspertai turės priėjimą prie mėginių ir galės atlikti nepriklausomą tyrimą, be to jie galės dalyvauti policijos paskirtų biologų atliekamos analizės procese ir turės priėjimą prie visų su DNR susijusių duomenų – įskaitant ir patį mėginį. Taip pat nepriklausomiems ekspertams bus suteikta teisė pridėti savo vertinimą tiek dėl rezultatų, tiek dėl proceso eigos.

Tačiau kol kas neturime jokių garantijų dėl šių trijų posėdžių rezultatų. Valdžios pažadais mes nepasitikime. Ypatingai turint omenyje milžinišką politinės klasės spaudimą (nuo Potami iki Nea Dimokratia [1]), ANEL [2] prieštaravimus pakeitimams, kurie leistų Savvas Xiros išeiti į laisvę, ir kitų partijų tylą šiuo klausimu. Dėl to pareiškiame, jog nežengsime žingsnio atgal ir nenutrauksime bado streiko iki tol, kol bus negrįžtamai ir galutinai įgyvendinti mūsų pateikti reikalavimai:

  • panaikinti baudžiamojo kodekso 187 ir 187A straipsnius – 187-asis straipsnis baudžiamuoju nusižengimu laiko veido dengimą demonstracijų metu, tuo tarpu 187A straipsnis sudaro pagrindą C tipo kalėjimų egzistavimui;
  • panaikinti prokuroro galią įsakyti prievarta paimti DNR mėginius;
  • DNR analizę autorizuoti leisti pačiam įtariamajam, įskaitant teisę pačiam pasirinkti kompetetingą biologą;
  • panaikinti analizę tų DNR mėginių, kuriuos sudaro daugiau nei dviejų individų genetiniai duomenys;
  • suteikti laisvę „Lapkričio 17-osios“ organizacijos nariui Savvas Xiros dėl jo sveikatos būklės.

Turėtume pridėti keletą žodžių apie bendražygį Savvas Xiros, kadangi jis tapo „mėgstama“ tema žiniasklaidoje. Tai yra kovojantis žmogus, kuris kadaise pasirinko ginkluotos kovos kelią, ir kuris šiuo metu yra „prižiūrimas“ ir „gydomas“ demokratijos, kuri savo paslaugas „siūlo“ net ir prisiekusiems priešams. Tačiau tuo pačiu tai yra ir aklas bei kurčias žmogus, netekęs vienos savo galūnių, sergantis išsėtine skleroze, nebesugebantis blaiviai mąstyti ir miegantis sėdint, nes negali atsigulti dėl rimtų kvėpavimo problemų. Ir nepamirškime, jog visa tai jis išsivystė per 13 metų izoliacijos demokratijos rūsiuose. Tai yra kovojantis žmogus, kuriam nuo pat savo sulaikymo teko iškęsti nežmoniškai daug šmeižto [3] iš visokio plauko žurnalistų, politikų, „menų ir rašto“ žmonių. Jam teko iškęsti visą melą, kuris savo aukštumas pasiekė, kai buvo nuslėptas sistemingas jo KANKINIMAS Evaggelismos ligoninėje – kankinimas, kurį atliko Diotis (asmuo, buvės Lagarde sąraše [4]) ir Syras (buvęs antiteroristinio policijos padalinio vadas ir buvęs Domoko meras), ir kuris buvo ĮSAKYTAS PASOK [5] ir tuometinio vidaus reikalų ministro Chrisochidis. Tie, kurie iš visų jėgų kovoja prieš mūsų bado streiką (visų pirma žiniasklaida), šį žmogų pristato kaip beširdį nusikaltėlį, nekaltų žmonių žudiką, kraujo ištroškusią padugnę, kuri vos tik išėjusi į laisvę „iškeliaus“ [6]. Visa tai sakoma pamirštant, jog kalbama apie 98% neįgalų žmogų. Jų humanizmas veikiausiai neveda toliau nei Vardivogiannis ir Kyriakou pobūviai [7], ir tokių chuntos rėmėjų kaip Lavrediadis išlaisvinimas dėl „nepagydomų sužeidimų“.

Taigi, politikai, kurie dėdami parašus yra atsakingi dėl tūkstančio mirčių prie valstybinių sienų, apmokamos vergovės prakaito krautuvėse, komisariatuose ir kalėjimuose, kurie tūkstančius žmonių privedė prie savižudybės – šie žmonės drįsta kalbėti apie žmogžudžius. Žurnalistai, kurie kasdien skatina imtis nepakenčiamų priemonių, kurie patys yra ištroškę kraujo, represijos, areštų ir įkalinimų, drįsta kalbėti apie „marginalus“, remiančius „teroristą“ Savvas Xiros.

Kai pradėjome bado streiką, gerai žinojome, jog tai bus sunki kova, priversianti susidurti su savo pačių ribomis. Tiesa yra tai, kad kai kurie iš mūsų rizikuoja amžinai susigadinti sveikatą po 40 dienų sunkios kovos. Bet negalime užleisti vietos tiems, kurie naudojasi vyriausybės strategija galutinai mus išvarginti ir taip nugęsinti mūsų kovą. Dėl to pakartojame, jog tęsiame bado streiką tol, kol bus įgyvendinti mūsų reikalavimai, nepaisant rimtų pavojų sveikatai. Viską pasiekėme bičiulių, prisijungusių prie mūsų kovos prieš nepaprastąją padėtį, ir savo pačių bei savo pasirinktų kovos priemonių dėka. Visiems bičiuliams primename apie šios situacijos rimtumą (4 bičiuliai badauja daugiau nei 40 dienų) ir raginame KIEKVIENĄ DIENĄ LAIKYTI VEIKSMAMS SKIRTA DIENA.

Bet kokia kova savo jėgą praranda tik tada, kai ją užmirštame, o ši kova jėgos dar neprarado ir ratas dar toli gražu neužsidarė.

P.S. 1: Mūsų bičiulis Tasos Theofilos vakar nustraukė bado streiką, kurį iki šiol vykdėme kartu ir kuris mus suvienijo bendroje kovoje. Tasos, linkime tau greitai atsigauti.

P.S. 2: Siunčiame solidarius linkėjimus turkų revoliucionieriams, kurie prisijungė šioje kovoje. Greito atsigavimo Giorgos Igglesis.

P.S. 3: Solidarumas su imigrantais, kurie pradėjo bado streiką Paranestis sulaikymo centre Dramoje.

IKI GALO – IKI PERGALĖS

NĖ ŽINGSNIO ATGAL

Kovojančių kalinių tinklas, balandžio 11-oji

[1] Centro ir dešinioji partijos.

[2] Dešiniųjų partija, su kuria Syriza sudarė bendrą koaliciją tam, kad laimėtų rinkimus.

[3] Savvas Xiros yra ginkluotos antiimperialistinės ir komunistinės grupuotės „Lapkričio 17-oji“ narys. Jis buvo suimtas 2002-aisiais po to, kai jo rankose susprogo sprogstamasis užtaisas. Nuo tada jo sveikatos būklė tik blogėjo ir visi prašymai paleisti lygtinai buvo atmesti. [Kovojantys anarchistai yra aiškiai išsakę savo kritiką „Lapkričio 17-osios“ organizacijai – tiek dėl jos idėjų, tiek dėl taikytų kovos priemonių.  Šiuo atveju anarchistai solidarizuojasi su kenčiančiu žmogumi, o ne su jo atstovaujama ideologija. — vert. past.]

[4] Lagarde sąrašas yra Prancūzijos finansų ministrės Christine Lagarde sudarytas galimai mokesčių vengiančių turtuolių sąrašas.

[5] PASOK yra socialdemokratų partija Graikijoje.

[6] Akivaizdu, kad politikai iš tiesų bijo, jog jis perims kovą. Net JAV ambasadorius Atėnuose yra išreiškęs „nerimą“ dėl Savvas Xiros išlaisvinimo. Ginkluota grupuotė „Lapkričio 17-oji“ aštuoniasdešimtaisiais nužudė keletą amerikiečių.

[7] Žinomos Graikijos buržujų šeimos.

Originalas: Athens Indymedia

Kiekvienam po savą nieką

Skubame kalbėti apie individą. Tačiau pačiam asmeniui svarbus yra tik jo paties individualumas. Vieni ima sakyti, jog – žinoma – būtina pradėti individualiame lygmenyje, tačiau tik tam, kad būtų pasiektas tam tikras kolektyvinis matmuo. Kiti pareiškia, kad revoliucinis diskursas yra visos bendruomenės reikalas, ir kad pavieniškumas yra tik bejėgė abstrakcija. Dar yra ir pramonės vadovų, kurie pareiškia esantys individualistai. O dar – ir tie, kurie niekada nežino ką daryti su gyvenimu, kurie dvejoja – kad ir kas benutiktų, šie žmonės dvejos ir toliau. Šiuo klausimu vyksta tiek daug įnirtingų ir paviršutiniškų diskusijų… Štai čia yra Stirneris, o kitoj pusėj – Bakuninas. Štai socialinis anarchizmas, o ten gale slepiasi nihilizmas ir tuščias maištavimas. Nietzche ir antžmogis, Libero Tancredi ir fašizmas. Platonas tai vadino tuštybės dekoru. Savo diskusiją grindžiu niekuo – hermeneutinė stirneriško šūksnio versija.

Teritorija per daug pergrūsta kad užsiimtume mąstymu, kad išvystytume svarstymus, kurie žengtų kiek toliau nei neapgalvotos etiketės ir pasiektų konkrečią gyvenimo tikrovę – tą vietą, kurioje ir žaidžiamas šitas žaidimas. Praleisti smulkmenas ir nekantriai brautis pirmyn – toks yra priimtas metodas.

Greitai suvoksime, jog nedaug telikę išrasti. Jog galime pritaikyti teorinius ir praktinius praeities pastebėjimus. Pasirinkti, kaip juos panaudoti savo gyvenimuose, atrasti būdą iš jų sudaryti naują sprogstamąjį mišinį. Eksperimentavimo triukas yra iki šiol paskirus elementus sumaišyti į vieną – ištraukti juos iš fragmentų galerijos tam, kad aiškiai apčiuoptume jų teikiamas galimybes.

Be nusidėvėjusių šnekų ir akademinės sistemizacijos, turime bent pusantro amžiaus patirtį subversyvinėje teorijoje ir praktikoje, kuri byloja apie esminę būtinybę konkrečiai suvokti individualią egzistenciją kaip visumą. Konkretūs išnaudojamųjų maištai tam tikrais atvejais sugriovė pačius ideologinių valdžios statinių pagrindus.

Devynioliktojo amžiaus viduryje troškimas apversti pasaulį aukštyn kojom iškėlė klausimą apie perskyrą tarp „aš“ ir jį supančios aplinkos. Stirneris teigė, jog unikalus individas negali egzistuoti be nuosavybės – kitaip tariant, individas negali egzistuoti be savo paties pasaulio, be savo santykių visumos. Nuosavybė [*] reiškia vietos pačiam individo egzistavimui turėjimą, tad tuo pačiu ir gebėjimą suprasti ir veikti, aistras ir jėgą. Dėl šios priežasties, tvirtinti savo individualumą tuo pačiu reiškia ir pakeisti pasaulį. Visa tai – sudėjus kartu – negali būti išreikšta sąvokomis. Tai privalo realizuotis pačiame gyvenime, nes kiekvieno unikalaus individo gyvenimas yra tikrasis teorijos turinys. Tuo pačiu metu, požeminis kanalas, vedantis nuo Hölderlino iki Lautréamont’o, veda prie sprogstančios būtinybės pakeisti meną iš kontempliacinės praktikos į priemonę pakeisti save ir savo aplinką. Su Fourier ši aplinka liaujasi buvusi neutrali erdvė ir tampa troškimo kupina vieta, nuo protinės būsenos ir nuo santykio tarp žmonių neatskiriama tikrove. Tad įsiterpimas į šią aplinką reiškia esminius pokyčius savyje. Krikščioniška ir dekartiška perskyra tarp vidaus ir išorės yra panaikinama aistros naujiems būdams būti kartu. Privačios nuosavybės melas individą paverčia išniekinta ir sunykusia būtybe, iš kurios atimtas pats pasaulis. Šis melas griūva kartu su valdžia. Bakuninas 1848-ųjų revoliuciją vadina „švente be pradžios ir be galo“, ir taip Stirnerio pasiaukojimo kritiką įveda į insurekcinės praktikos sritį. Rusijos revoliucionierius pataria Dresdeno sukilėliams paimti muziejaus paveikslus ir išdėstyti juos barikadose, taip atgrasant kareivius nuo puolimo – taip pasireiškia suvokimas, jog meno atsisakymas negali būti nuo kitų atskira sritis. Puolimai prieš nuosavybę, statulų naikinimas, atviras maištas prieš vyriausybę ir mėginimai pakeisti miesto tvarką Paryžiaus komunoje yra istoriniai visos šios praktinės teorijos veiksmai. Ir iki šiol priėjome tik 1871-uosius. Daugiau nei amžius teorinės ir praktinės patirties mus skiria nuo šios datos – patirties, kurioje individualus išsivadavimas įgavo konkretų pavidalą.

Prekės kritika ir anarchistinės ekspropriacijos veiksmai, Malatestos svarstymai apie sukilimo būtinybę ir Rusijos sovietai, dada ir tarybų judėjimai Vokietijoje ir Italijoje, ankstyvas siurealizmas ir revoliucija Ispanijoje, biurokratijos negacija ir Budapešto komuna, miesto išplanavimo kritika ir Losandželo maištas, Situacionistų Internacionalo įnašas ir gegužė Prancūzijoje, darbo atsisakymas ir kraštutiniausi 1970-ųjų eksperimentai Italijoje. Tai yra nesibaigusios akimirkos, kurioms dažniausiai trūko teorinio savo praktikų suvokimo, ir kurios vis dar laukia tikrojo savo įgyvendinimo.

Bet – kaip ir visada – kai idėjos nevirsta tikrove, jos pūva ir atsiduria priešingame maiše. Visa dvidešimto amžiaus filosofija, nuo Husserlio iki Heideggerio iki šiol, mums kartoja, jog žmogus yra tapatus su savo pasauliu, kad dekartiško subjekto niekur nėra, kad suprasti, interpretuoti ir veikti yra vienas ir tas pats – kitaip tariant, ji mums kartoja viską, ko barikados mokė jau pakankamai ilgą laiką. Tačiau – ir tai yra kaina, kurią už tai sumokame – kartu su dekartišku subjektu atskiros minties specialistai ištrynė ir bet kokį revoliucinio diskurso „kas“. Kapitalistinę egzistenciją jie mums pardavė kaip visas įmanomas galimybes išsemiančią būtį. Jie kritikavo techninį mąstymą, tačiau tik tam, kad paliktų mus nuo bet kokios rizikos išvalytos poezijos valiai. Tuo pačiu paskutiniųjų septynių dešimtmečių poetai tesugeba aprašyti gyvenimo perteklių poezijos atžvilgiu, romanas yra tikslas pats sau ir administruoja Joyce’o kadaise įvestą „aš“ sprogimą. Galų gale, visus šiuos darbus „galime laikyti gerais dar bent vieną šimtmetį“.

Taip kaupiasi praeities tyrimai. Užstringame prie istoriografinių detalių. Atkartojamos naujos kultūrinės mados, o subversinis suvokimas, jog visa tai negali būti atskirta nuo konkretaus panaudojimo, pamažu nyksta. Nes tai ir yra svarbiausia: žinoti, ką su visu tuo daryti. Kitu atveju ir toliau priešinsime individą su kitais, kalbėsime tik apie individualų išsivadavimą (niekada nesuprasdami, jog jis pats driekiasi per visą visatą), atskirsime skirtingus dominavimo aspektus (laiko išnaudojimas, erdvės kontrolė, psichologinė dresūra, beaistris vargas), o kartu su jais ir skirtingus maišto aspektus (valdžios nuvertimą, prekinių santykių sunaikinimą, sąmoningą aplinkos transformaciją, troškimų tvirtinimą). Tada galėsime būti individualistais, socialiniais anarchistais, komunistais, akratistais, libertarais ar skeptikais. Juk ištisas pasaulis kiekvieno iš mūsų laukia išskėstomis rankomis. Pasaulis, sudarytas iš apibrėžimų ir nuobodulio.

Massimo Passamani

[*] Nuosavybė Stirnerio darbuose neturi nieko bendro su tuo, ką liberalai vadina „privačia nuosavybe“. Tai nėra teisinio mechanizmo užtikrintas turto atskyrimas nuo kitų, bet veikiau paties individo pasiektas pagrindas, ant kurio vystosi jo paties gyvenimas.

Anarchistinė įtampa

Prieš pradėdamas kalbėti visada jaučiu šiokį tokį jaudulį. Šis jaudulys išauga dar labiau kai esu priverstas kalbėti renginiuose, kuriuos paprastai vadiname konferencijomis – ypač jei jas stengiamasi pridengti gražiu „debatų“ vardu. Juk galų gale kalba suteikiama kažkam kitam – kažkam, kuris galbūt yra iš visai kitos kartos, tarsi nukritęs iš dangaus. Galų gale, bet kuris atsistojęs prieš jus šioje salėje visada bauginančiai primins tuos, kurie jūsų smegenis kūju daužo kiek kitokiais ketinimais. Tačiau jei sutiksit atidžiai manęs paklausyti, suprasit, jog sąvokos apie kurias šiandien norėčiau pakalbėti yra visai kitokios.

Pirmąją sąvoką norėčiau pristatyti klausimo pavidalu:

Kas yra anarchizmas? Gali pasirodyti keista, kad šį klausimą iškeliu būtent čia. Žinau, jog tarp jūsų yra anarchistų, nes pažįstu juos asmeniškai. Kas jau kas, sakysite, bet anarchistai tai tikrai turėtų žinoti kas yra anarchizmas. Tačiau tokio pobūdžio klausimus būtina iškelti vėl ir vėl. Kad ir paminint vos keletu žodžių. Kodėl? Kitais atvejais, kai kalba eina apie kitokias gyvenimo išraiškas, apie kitokius veiksmus ir kitokias mintis – kai šie dalykai gali būti daugiau ar mažiau apibrėžti kokiu nors pagrindu – toks klausimas neiškyla.

Bet anarchistai vis sugrįžta prie šio klausimo:

Kas yra anarchizmas? Ką reiškia būti anarchistu? Kodėl? Šie klausimai kyla dėl to, kad kalbame ne apie kartui ir visiems laikams suformuluotą apibrėžimą, kurį galima būtų atidėti į šalį ir laikas nuo laiko atsigręžti, tarsi tai būtų vienas iš mums priklausančių daiktų. Būti anarchistu nereiškia būti pilnai tikram dėl to ką galvoji, tai nereiškia pareikšti, jog „nuo šiol aš žinau visą tiesą ir dėl to bent jau idėjų požiūriu esu geresnis nei kiti“. Taip galvojantys anarchistai yra  anarchistai tik žodžiais. Tikras anarchistas visada dvejoja savo paties padėtimi, savimi kaip asmeniu, ir dėl to nuolat savęs paklausia: koks yra mano gyvenimo santykis su tuo ką darau ir su tuo ką mąstau? Kokį sąlytį mano kasdienybėje turi mano mintys ir veiksmai? Kaip galiu nenutrūkstamai būti anarchistas ir dėl to nesileisti į kasdienius kompromisus? Ir t.t.

Anarchizmas nėra tarsi antkapis vienu žodžiu savo prasmę užrakinantis konceptas. Tai nėra ir politinė teorija. Anarchizmas yra tam tikras būdas suvokti gyvenimą, o gyvenimas – seno žmogaus ar vaiko gyvenimas – nėra kažkas apibrėžiamo. Tai dalykas, su kuriuo privalome žaisti kasdien. Pabudę ryte ir ant grindų žengę pirmą žingsnį turėtume pagalvoti, kas mus verčia taip daryti. Jei neturim priežasties ryte pabusti, tuomet koks skirtumas – anarchistai mes ar ne. Juk visada galėtume likti miegoti toliau. Kad žinotume dėl ko išlipame iš lovos, turėtume suprasti, ką norime padaryti anarchizmo labui, nes mums negali būti jokios atskirties tarp to ką galvojame ir to ką darome. Anarchistui yra tik nuolatinis teorijos virtimas veiksmui ir, atvirkščiai, veiksmo virtimas teorija. Šis dalykas anarchistus skiria nuo visų kitų, turinčių kitokį gyvenimo suvokimą, kuriam pavidalas suteikiamas politinėje praktikoje bei politinėje teorijoje. Dažniausiai apie tai nėra kalbama – neperskaitysi apie tai nei laikraščiuose, nei knygose, neišgirsi mokykloje, nes ten šis dalykas taip pat yra pavydžiai nutylimas. Nutylimas jis yra dėl to, jog jame įminta pati gyvenimo mįslė: niekada neatskirk savo minčių nuo veiksmo; nevalia atskirti to ką žinome, to ką suvokiame, nuo to ką darom, ką atliekam savo veiksmais.

Būtent čia glūdi skirtis tarp anarchisto revoliucionieriaus ir politiko. Ji glūdi ne žodžiuose, ne konceptuose, tam tikra prasme – jums leidus – net ir ne veiksmuose, nes anarchistų veiksmus apibūdina ne ekstremalus – sakykime radikalus – polinkis į puolimą. Skirtis glūdi ir ne siekiuose, tačiau tame, kaip tokius veiksmus atliekantis asmuo, bendražygis, šias akimirkas paverčia savo paties gyvenimo išraiškomis, tam tikromis jo charakterizacijomis, įprasminimais, kokybiškumu, džiaugsmu, geismu… Ne staigiu praktiniu įgyvendinimu, kuris pats sau būtų tikslas – ne kažkuo, apie ką žmogus galėtų pasakyti „štai šiandien aš kažką padariau“, tarsi tai būtų nuo savęs paties nutolęs dalykas, nustumtas į pačius mano egzistencijos pakraščius.

Štai, jau turime vieną skirtumą tarp anarchisto ir politiko. Čia pasirodo ir antras skirtumas, kuris, mano nuomone, yra vertas nemažiau dėmesio. Pokalbio tema dabar bus visi tie, kurie galvoja, jog mūsų įgyvendinimo besiprašantys siekiai yra kažkur už mūsų pačių, kad tokie dalykai pasireiškia eile sėkmių bei nesėkmių – kad kartais būna geriau, kartais blogiau, yra geresni ir blogesni laikai. Pakalbėkime apie tuos, kurie gyvenimą mato kaip sudarytą iš tokio pobūdžio dalykų.

Geriausias tokio žmogaus pavyzdys yra demokratiškas politikas (visai neblogas vyrukas, pagaliau žmogus su kuriuo galima persimesti pora žodžių – tolerantiškas, mokantis klausytis, deda viltis į progresą, ateitį, geresnę visuomenę, laisvę…). Toks žmogus veikiausiai nedėvi prabangaus švarko, nesiriša kaklaraiščio, atrodo kasdieniškai. Jis netgi gali pasirodyti esąs bendražygis, netgi pareikšti, jog toks yra, nors lygiai taip pat jis galėtų būti ir mentas – jokio skirtumo. Kodėl nėra skirutmo? Nes būna ir demokratiškų policininkų. Uniformuotos represijos laikai jau baigėsi, šiomis dienomis ji įgauna vis draugiškesnių savybių. Ant pečių krenta begalė naujų idėjų.

Bet kaip atpažinti tokį žmogų, tokį demokratą? Ir jei jis sugeba mus apsukti aplink pirštą, kaip galėtume nuo jo apsiginti? Atpažinti jį galime pagal tai, jog tokiam žmogui gyvenimas yra kažko įgyvendinimas. Jo gyvenimas yra sudarytas iš daugybės tokių įgyvendinimų ir iš prieš akis atsiveriančio grynai kiekybinio veikimo.

Kai su kažkuo bendraujame, mes negalime pareikalauti nario kortelės. Kitų žmonių mintys dažnai mus sutrikdo ir neleidžia nieko suprasti, nes visi stengiamės būti malonūs, būti progresyvūs čiaukšliai, dievinam grožį, toleranciją ir panašius menkniekius. Tad kaip galėtume atpažinti prieš mus stovintį priešą? Nuo seno fašisto bent jau sugebėtume apsiginti. Gautume smūgį į dantis ir jei sugebėtume atsistoti ant kojų, duotume stipresnį smūgį atgal. Tačiau dabar yra visai kitaip, nes fašistines padugnes atpažinti yra gerokai sunkiau.

Tačiau toks anksčiau apibūdintas žmogus, šis visur pasirodantis demokratas, besitrinantis mokyklose, Seime, gatvėje, policininko uniformoje, teisėjo ar daktaro suole, šis visų bičiulis ir yra mūsų priešas, nes jis gyvenimą suvokia visai kitaip nei mes. Jam gyvenimas reiškia ką kitą nei mums, ir dėl to mes jam esame nežemiškos būtybės. Dėl to nematau jokios priežasties jį laikyti mūsų planetos gyventoju. Čia yra mus skirianti riba. Jo gyvenimo samprata yra kiekybinė, nes jam svarbūs tokie dalykai kaip sėkmė ar nesėkmė, tačiau viso labo kiekybiniu pagrindu. Mes renkamės kitokį požiūrį, apie kurį aš ir siūlau pasvarstyti:

Kuo skiriasi mūsų gyvenimo prasmė? Kuo ji kitokia kokybiškai?

Grįžkime prie mūsų maloniojo pono, kuris dabar ima mus kritikuoti: „Anarchistai yra geri žmonės, tačiau jie visiškai neveiksnūs. Ką jie yra įgyvendinę? Kokia valstybė kada nors buvo grįsta anarchistine valdymo forma? Ar kada nors buvo valdžia be valdžios? Juk laisva, anarchistinė visuomenė be valdžios yra pati sau prieštaraujanti idėja!“ Šis į mūsų daržą sviestas akmuo iš tiesų yra ganėtinai konstruktyvus, nes peržvelginėdami istorinius pavyzdžius, kai anarchistai bent kiek priartėjo prie savo laisvos visuomenės utopijos įgyvendinimo Ispanijoje ar Rusijoje – į juos pažvelgę atidžiau – suvoksime, jog kiekvienas iš jų tikrai yra vertas kritikos. Iš tiesų tai buvo revoliucijos, kurios nebuvo libertarinės. Tai nebuvo anarchijos pavyzdžiai.

Tačiau kai šie ponai mums sako, jog esame „utopininkai, svajotojai, jūsų utopija niekada neveiktų“, turėtume atsakyti štai kuo: „Tiesa, tačiau anarchizmas yra ne realizacija, ne konkretus mėginimas įgyvendinti anarchiją per naktį, bet pastoviai egzistuojanti įtampa.“ Ir pridurti galėtume štai ką: „Tačiau jūs, mūsų gyvenimuose viešpataujantys demokratiški valdžios vyrai, kurie manote jog galit prasiskverbti mums į galvas, į smegenis, kurie valdote mus kiekvieną dieną mokyklose, universitetuose, laikraščiuose ir t.t. formuojamų nuomonių dėka – ką įgyvendinot jūs? Ar jūs įgyvendinot gyvenimo vertą pasaulį? O gal jūsų šedevras iš tiesų yra tik pasaulis vertas mirties, kuriame gyvenimas yra tik šalčiausio rimtumo reikalas, neturintis nei kokybės, nei prasmės? Jūs sukūrėte pasaulį, kuriame visi sulaukę pensijos anksčiau ar vėliau savęs paklausia – ką aš su juo nuveikiau? Ką pajaučiau per visus šiuos metus?..“

Štai ką įgyvendinot jūs. Štai jūsų demokratija, jūsų liaudies idėja. Jūs ją valdote, bet kas yra ši liaudis? Kas yra tie žmonės? Galbūt tai yra tik maža dalis tų, kurie vis dar eina balsuoti, kurie jus išrenka, kurie deleguoja už save mažesnę mažumą deleguojančią mažumą, valdančią mus visus teisingumo vardu? Kas yra jų leidžiami įstatymai, jei ne mažumos intereso pagerinti savo pačių praturėjimo perspektyvas išraiška? Jūs valdot galios vardu. Nežinia iš kur kylančios jėgos vardu. Atsirėmę į abstrakčią sąvoką išvystėt struktūrą, kurią manot galintys pagerinti… Bet kaip ir kas kada nors joje pagerėjo? Ar šiandien mes negyvename mirties, totalaus gyvenimo kokybės sutraukimo sąlygomis? Tokia kritika turėtume atšauti demokratijos rėmėjams. Jei mes, anarchistai, esame utopininkai, tai mūsų utopiškumas pasireiškia kokybės siekiančia įtampa. Tačiau jei utopininkai yra ir demokratai, tai jų utopiškumas pasireiškia totalia visa ko redukcija į kiekybę. Savo utopiją mes supriešinam su būtent tokia redukcija, su tokiu atšliejimu, kuris gyvenime didžiausią naudą teikia jiems ir didžiausią žalą – didžiajai daliai išnaudojamųjų. Savo utopiją priešpriešinam tokiai apgailėtinai tikrovei. Mūsų utopija bent jau grįsta kokybine įtampa tarp dabarties ir geresnės ateities, kuri iš pagrindų skirsis nuo to, ką išgyvenam šiandien.

Visi pastebėjimai, kurie mums išsakomi politinio realizmo, valstybininkų, mokytojų (kurie yra tik valstybininkų tarnai), teoretikų, žurnalistų ir intelektualų – žmonių, kurie nuolat lankosi tokiose patalpose kaip ši ir iškiliais, tolerantiškais balsais mums primena apie realistiškas galimybes – lūpomis, visi šie žmonės norėtų mums pasakyti, jog tikrovė yra tokia kokia yra ir daugiau nieko neįmanoma dėl to padaryti. Šie žmonės tik nori tave apgauti. Tai yra apgaulė, nes iš tiesų kiekvienas iš mūsų gali sukilti savo paties sužalotos savigarbos vardu, kad ir kiek panašaus pobūdžio melų tektų išklausyti. Bet kuris iš mūsų gali suprasti, jog buvome amauti, suprasti, kokia didelė yra mums daroma žala. Taip sukildami mes galime pakeisti ne tik mus supančią tikrovę, bet ir savo pačių gyvenimus – galime juos padaryti vertus gyventi. Pabudus ryte tvirtai padėti koją ant žemės, pažvelgti į veidrodį ir ištarti: „Pakeičiau bent šį tą, bent tiek, kiek galėjau tai padaryti.“ Tokiomis akimirkomis suvoki, jog tavo gyvenimas yra vertas gyventi, kad jis nebėra vien tik lėlininko valdoma marionetė – lėlininko, kurio veido tu niekada nematai ir dėl to net negali į jį spjauti.

Štai kodėl anarchistai vis grįžta prie klausimo, kas yra anarchizmas. Nes anarchizmas tikrai nėra politinis judėjimas. Arba yra, tačiau tai tik nedidelė jo dalis. Tai, jog istoriškai anarchizmas pasireiškė kaip politinis judėjimas, nereiškia, jog tai iš jo išsiurbia visas gyvenimo galimybes. Anarchizmas nesibaigia Cuneo anarchistų grupuote, arba būreliais, esančiais Turine, Londone ar bet kur kitur. Tai nėra anarchizmas. Žinoma, visose šiose vietose yra anarchistų, ar bent jau galime daryti tokią prielaidą – tikriausiai ten yra bendražygių, kurie suvokę prievartinį savo aplinkos kontekstą individualiai pradėjo savo pačių sukilimą. Tačiau anarchizmas nėra tik tai. Anarchizmas taip pat yra ir įtampa, gyvenimo kokybė, stiprybė, kurią sugebame atrasti savyje, tai yra gebėjimas pakeisti materialią tikrovę. Anarchizmas yra ištisas transformacijos projektas, besikuriantis iš to, ką apie save suprantam iš tiesų save pakeitę. Tai nėra lengvai apskaičiuojamas faktas, kurį galėtume įrašyti į istorijos vadovėlį. Tai nėra ir įvykis, kurio tikimės kadanors istorijos tėkmėje, pasirodysiantis kokiose nors teorijose, asmenyse, judėjimuose ar – kodėl gi ne – konkrečiuose revoliuciniuose veiksmuose. Visuomet išliks kažkas daugiau nei visų šių detalių visuma ir būtent šis kažkas yra tai, dėl ko anarchizmas gyvuoja kitais pavidalais. Dėl to turėtume išlaikyti pastovų santykį tarp mūsų pačių ir kažko kito, kažko visiškai nesuvokiamo, nenupasakojamo – įtampą tarp to ką kažkaip turėtume suvokti patys nežinodami kaip, ir tarp kasdienių mūsų veiksmų bei galimybių išgyvenimo. Turėtume išsaugoti konkretų santykį su pokyčiu, su transformacija.

Pirmas susijęs į galvą šaunantis pavyzdys yra dar vienas sau prieštaraujantis elementas. Pagalvokime, ką reiškia dažnai kartojamas pasakymas, jog „yra problemų, kurias būtina išspręsti“. Tai klasikinė frazė. Visi turime problemų, kurias privalome išspręsti. Pats gyvenimas yra sprendimo reikalaujanti problema. Gyvavimas yra problema, lygiai taip pat kaip ir mūsų visuomenės sąlygos, poreikis pasprukti iš mus varžančių įvykių rato, teisė į kasdienius reikalus… Visus šiuos dalykus mes laikome problema.

Mus engiančios struktūros (juk nemažai tarp jūsų yra studentai) nuolat kartoja, jog problemos gali būti išspręstos, ir jog jos tai gali padaryti už mus. Kaip pavyzdžius jos dažnai pateikia geometrines, matematines ir pan. problemas. Bet matematiniai sprendimai nėra išspręstos problemos – jos yra netikros. Iš tiesų tokios „problemos“ nėra išsprendžiamos. Jų atsakymai yra tik uždavinio pakartojimai kitokia forma, arba kalbant techniškiau – tautologijos. Kas nors pasakoma vienaip, o po to tas pats atkartojama kitaip. Tad iš tiesų problema yra ne išsprendžiama, bet tiktai pakartojama.

Bet kai kalbame apie mūsų gyvenimus liečiančias problemas, apie kasdienės egzistencijos problemą, kalbame apie dalykus, kurie yra tokie sudėtingi, kad jų nepakanka paprasčiausiai atkartoti kitokiu pavidalu. Pagalvokime, pavyzdžiui, apie „policijos problemą“. Daugeliui iš mūsų policijos egzistavimas yra problema. Nėra jokios abejonės dėl to, jog policininkas yra tik represijos įrankis, kurį valstybė pasitelkia tam, kad sustabdytų mus nuo tam tikrų veiksmų. Kaip galėtume išspręsti šią problemą? Ar policijos problema gali būti išspręsta? Pats klausimas skamba absurdiškai. Negali būti tokio dalyko kaip policijos problemos sprendimas. Žvelgiant pro demokratijos prizmę yra įmanoma pakeisti tam tikrus pavienius aspektus, pavyzdžiui demokratizavus kai kurias struktūras, pakeitus policininkų požiūrius ir t.t. Tačiau manyti, jog tai būtų tinkamas atsakas kontrolei ir represijai, būtų ir kvaila, ir nelogiška. Iš tiesų tai būtų tik represijos priežiūra, siekianti išsaugoti valdžios, valstybės interesus. Šiandien demokratinė politika gali būti naudinga, tačiau rytoj viskas gali pasikeisti – ir čia glūdi vienas didesnių nesusipratimų. Kodėl? Represija ateityje gali pasiteisinti nemažiau nei yra tai padarius anksčiau. Bet kokia, kad ir menkiausia ir marginali nepritarianti mažuma gali būti išspirta lauk ar net panaikinta.

Kai kalbu apie policiją, omenyje turiu bet kokią represinę struktūrą – nuo karinės policijos iki teisininkų. Kalbu apie bet kokią kontrolei bei priespaudai tarnaujančią valstybės išraišką. Taigi, kaip matoma, visuomenės problemos negali būti išspręstos. Demokratinių struktūrų suktybė glūdi noruose jas išspręsti. Ši suktybė atskleidžia, jog demokratinė politika nėra grįsta nei tikrove, nei net ir minimaliu konkretumu. Viskas yra užglaistoma pasakant, jog tikrovę galime pagerinti, jog visos problemos su laiku gali būti išspręstos ir pataisytos. Ši mintis sudaro pagrindą, ant kurio įsitvirtinusi valdžia. Visa ji stovi ant tokio pagerinimo pagrindo. Kol laukiama pažadų įgyvendinimo, galios santykiai keičiasi, o pažadų išpildymo kaip nesulaukiama taip nesulaukiama. Nes pagerinimai apie kuriuos ji kalba niekada neįgauna materialaus pavidalo. Valdžia keičiasi nesustojančioje istorijos tėkmėje, tuo pačiu visada išlikdama tuo pačiu. Tai tik šutvė vyrų, savo rankose laikančių privilegijuotųjų mažumos galios saitus, prieš akis reginti tik savo pačios interesus ir savo dominavimo sąlygas sergėjanti nuo tų, kurie galėtų atsidurti aukščiau už ją.

Ką galime pasitelkti kovoje prieš tokią santvarką? Jie nori mus kontroliuoti – tad mes atsisakome kontrolės. Žinoma, galime daryti ir taip. Be jokios abejonės tai darom ir stengiamės sumažinti to žalą. Bet kontrolės atsisakymas dabartiniame socialiniame kontekste įmanomas tik iki tam tikro lygmens. Galim apkarpyti tam tikrus jos aspektus, šaukti kai gauname nesąžiningą smūgį, tačiau yra akivaizdu, jog egzistuoja tam tikros galios zonos, kuriose taisyklės yra vadinamos įstatymais. Tai vietos, kuriose mūsų kelrodžiai uždaro duris ir prie jų pastato vyrus, save vadinančius „policininkais“. Šie vyrai yra skirti tam, kad mūsų neįleistų. Dėl to nėra jokios abejonės – pabandykit įeiti į Seimą ir pažiūrėkit kas bus. Nežinau… Tam tikri dalykai negali būti peržengti, tam tikra kontrolė yra neįveikiama. Tad kaip pasipriešinti tokiai situacijai? Svajoti? Turėtume atsargiai suformuluoti savitą laisvės idėją, kadangi negalime paprasčiausiai pasakyti, jog „laisvė kurios nori anarchistai reiškia sumažintą kontrolę“. Čia susiduriame su kita problema: kur baigiasi šis kontrolės sumažinimas? Pačiame menkiausiame kontrolės lygmenyje? Pavyzdžiui, ar anarchistai nustotų valstybę laikyti engėja ir pagaliau ją pripažintų, jei ji taptų minimalia, liberalų išsvajota valstybe? Ne. Tikrai ne. Tai nėra tinkamas būdas prieiti prie problemos. Sprendimas nėra apriboti kontrolę. Sprendimas gali būti tik jos panaikinimas. Mums nereikia daugiau laisvės. Daugiau laisvės suteikiama vergui, kai prailginamos jo grandinės. Mes siekiame grandinių panaikinimo, dėl to esame ne už daugiau laisvės, bet už laisvę apskritai. Laisvė reiškia jokių grandinių nebuvimą, ribų nebuvimą ir visa tai, kas iš to seka.

Laisvė yra sudėtinga ir paslaptinga sąvoka. Lygiai taip pat ji yra ir be galo skausminga, kad ir kaip dažnai apie ją kalbama kaip apie kažką gražaus, saldaus bei viliojančio. Tarsi tai būtų sapnas – toks tolimas, kad vien apie jį svajodami pasijaučiame geriau, kaip ir dėl visų kitų dalykų, kurių nutolinimas mums suteikia vilties bei tikėjimo. Kitaip tariant, kaip ir visi tie neapčiuopiami dalykai, kurių dėka sprendžiamos šiandienos problemos. Dalykai, kuriais iš tiesų niekas nėra sprendžiama, bet viso labo apipinama migla, pakeičiama ir neleidžiama suvokti šių dienų vargo. Nieko tokio, kada nors visi būsim laisvi. Šiandien esame visiškoj velniavoj, bet joje glūdi nežemiška stiprybė, neapčiuopiama vietoj mūsų pačių veikianti jėga, kuri galiausiai panaikins kančią keliančias sąlygas ir perkels mus į laisvės matmenį, kuriame ilgai ir laimingai gyvensime. Ne, visa tai nėra laisvė. Tai tik suktybė, iki skausmo primenanti senas šnekas apie Dievą. Šnekas, į kurias kadaise galėjome atsiremti, o daugelis žmonių vis dar remiasi kasdienėse savo kančiose nuolat sau kartodami: „Nieko tokio, šiandien kenčiame, bet kitame pasaulyje viskas bus geriau.“ Juk iš tiesų – kaip rašoma evangelijoje – paskutinieji taps pirmaisiais, o tai labai guodžia nūdienos paskutiniuosius, besitikiančius jau rytoj tapti pirmaisiais.

Skleisdami tokios laisvės idėją viso labo pasūpuosim šiandienos kančias, lygiai taip pat kaip tai daro kunigas, save apgaudinėjantiems vargšams pamokslaujantis apie Dievo karalystę. Anarchistai negali taip galvoti.

Laisvė yra destruktyvi sąvoka, į kurią įeina visų ribų panaikinimas. Tai yra idėja, kurią turėtume puoselėti savo širdyse, tačiau lygiai taip pat turėtume suvokti ir tai, jog jos trokšdami turime būti pasiruošę susidurti su visais šios destrukcijos keliamais pavojais – su pavojais, kurie atsiras panaikinus esamą santvarką. Laisvė negali mūsų liūliuoti. Negalime apie ją galvoti ir tuo pačiu tikėtis, jog viskas pagerės savaime, be mūsų pačių įsikišimo.

Tam kad suprastume tokias sąvokas, privalome suvokti ir visus iš jų plaukiančius pavojus. Turime patys suformuluoti savo laisvės idėją.

Čia taip pat kyla daugybė nesusipratimų. Idėja laikyti esame įpratę bet ką kas ateina į galvą. Pareiškiu, jog turiu idėją, o po to mėginu ją suprasti. Tai dekartiškas idėjos konceptas, kuris skiriasi nuo platoniškojo, suvokiamo kaip tolimas ir abstraktus referentas. Bet kai sakome „idėja“, turime omenyje ką kita. Idėja yra atspirties taškas, stiprybės elementas, galintis pakeisti gyvenimą. Tai konceptas, kurį patys prisotiname verte. Stiprybės konceptas, kažkas, kas gali plėstis ir pakeisti mūsų santykį su kitais. Visi šie dalykai sudaro idėją. Kur galėtume išplėtoti tokias idėjas? Mokykloje, universitete, laikraštyje, knygoje, mokytojo ar techniko žodžiuose, televizijoje? Kas mus pasiekia per šiuos informacijos ir kultūrinės ekspansijos įrankius? Ant mūsų galvų verčiamas nežmoniškas informacijos kiekis. Mumyse jis gamina nuomones. Dėl to esame linkę neturėti jokių idėjų. Esame linkę turėti tik nuomones.

Tai yra ganėtinai tragiška išvada. Kas yra nuomonė? Tai priplota idėja, kuri buvo suvienodinta tam, kad taptų priimtina kuo didesniam kiekiui žmonių. Nuomonės yra masėms pritaikytos idėjos. Valdžiai svarbu gaminti nuomones, nes būtent jų dėka ir per jų valdymą ji išgauna reikiamus rezultatus, į kuriuos be kitų dalykų patenka ir propagandos mechanizmai bei rinkiminės žiniasklaidos kampanijos. Nauji valdžios elitai formuojami ne idėjų, bet nuomonių pagalba.

Ką reiškia prieštarauti tokių nuomonių gamybai? Ar tai reiškia skatinti vartoti dar daugiau informacijos? Informacijai priešpastatyti kontrainformaciją? Tai nėra įmanoma, nes kad ir kaip į tai bepažvelgtume, tokiam informacijos kiekiui niekada nepasipriešinsime. Kasdien esame bombarduojami tokiu informacijos kiekiu, kad seniai nebegalime jam supriešinti savo kontrainformacijos, kaip nors „atskleidžiančios“ nepastebėtas istorijas ar tikrovę, pradingusią po visu tuo informacinio bambėjimo užklotu. Ne, taip veikti negalime. Vos tai pamėginę suvoksime, kaip tai yra beprasmiška – kad negalime žmonių kuo nors įtikinti.

Dėl to anarchistai propagandos klausimą visada vertina kritiškai. Žinoma, turbūt jau pastebėjote, jog ir čia stovi gerai apkrautas stalas – kaip ir visose panašaus pobūdžio konferencijose ar iniciatyvose. Visada rasite mūsų brošiūrų bei knygų. Esame apsikrovę popieriais ir esame neblogai pasikaustę panašių leidinių platinimo srityje. Bet tai nėra vienintelė veikla, kuria turėtume užsiimti. Be to, šie tekstai neturi kontrainformacijos elementų, o jei turi, tai nebent atsitiktinai. Šį darbą mes atliekame tam, kad skleistume vieną arba keletą kartu žengiančių stiprių idėjų.

Leiskite pateikti vieną pavyzdį. Per pastaruosius trejus ar ketverius metus buvo išvystyta viena istorija, apie kurią rašydami laikraščiai naudojo tokias siaubingas sąvokas kaip tangentopoli bei mani pulite [1] (tai buvo rašoma kalbant apie teisines procedūras, kurių metu buvo teisiami iš kapitalistų už pokyčius viešųjų darbų sektoriuje pinigus ėmę politikai). Kokias mintis visa ši operacija sukėlė žmonių galvose? Ji sukūrė nuomonę, jog įstatymas gali pataisyti padėtį, nuteisti politikus, pakeisti sąlygas. Senosios Pirmosios Italijos respublikos sąvokos buvo pakeistos Antrosios Italijos respublikos sąvokomis. Ši nuomonė ir visas ją formavęs procesas yra kažkam naudingas. Pavyzdžiui, senąjį valdžios elitą jis pakeitė nauju. Naujas jis buvo tik iki tam tikro lygmens, kadangi didžioji dalis jo savybių priminė senus įpročius ir asmenis. Štai kaip veikia nuomonė.

Palyginkime šį valdžiai naudingos nuomonės formavimo procesą su idėjos jėgos konstravimu. Toks palyginimas gali sudėti pagrindus gilesnei teisingumo sąvokos analizei. Skirtumas yra milžiniškas. Iškelkime klausimą: kas yra teisinga? Pavyzdžiui, daugeliui žmonių, o taip pat ir mums, atrodė teisinga buvusį socialistų partijos lyderį Craxi uždaryti Tunise esančioje jo viloje. Visa ši istorija atrodė gana linksmai, tai mus prajuokino, privertė pasijusti geriau, nes visai smagu matyti, kaip tokio lygmens paršas yra išimamas iš apyvartos. Bet ar tai yra teisingumas? Pavyzdžiui, Andreotti yra prisidirbęs, nes ne laiku pabučiavo Rimą (mafijos bosą) į žandą…

Tokios naujienos mus verčia šypsotis, pasijusti geriau, nes tokios padugnės kaip Andreotti jau vien pasirodydamos televizijoje kelia šleikštulį. Bet ar tai yra mūsų teisingumo idėja? Tokie teisėjai kaip Di Pietro ir Borrelli turi begalę gerbėjų. Į šį nuomonės suvienodinimo procesą buvo įtraukti milijonai žmonių.

Ar mums artima teisingumo sąvoka kuo nors skiriasi nuo to, kas buvo sakyta anksčiau? Kur tokia sąvoka galėtų mus nuvesti? Visų pirma, ji turėtų padėti suprasti, jog jei Craxi ar Andreotti ir yra dėl ko nors atsakingi, tai Di Pietro ir Borrelli yra atsakingi ne ką mažiau. Nes jei pirmieji yra politikai, tai antrieji – teismo pareigūnai. Mūsų teisingumo konceptas nubrėžia ribą tarp tų, kurie remia bei gina valdžią, ir tų, kurie yra prieš ją. Jei pats valdžios egzistavimas yra iš esmės neteisingas, ir jei visi ką tik aptarti pavyzdžiai yra tik valdžios egzistavimą pateisinančios gudrybės, tai bet kuris valdžios žmogus – kad ir koks demokratiškas jis bebūtų ir kad ir ką bedarytų – visada stovės neteisingoje teisingumo pusėje.

Sukurti savą teisingumo konceptą visų pirma reiškia suformuluoti idėją – tokią, kurios neaptiksime nei laikraščiuose, nei klasėse ar universiteto auditorijose; tokią, kuri negali tapti viena iš daugybės nuomonių arba nuvesti balsadėžės link. Tokia idėja gali vesti tik prie vidinio konflikto. Nes jos dėka kiekvienas iš mūsų savęs paklausiame: „Kaip aš, turėdamas tokią teisingumo idėją, turėčiau vertinti faktą, jog retkarčiais tokie žmonės kaip Di Pietro, atrodo darantys kažką gero? Ar ir aš buvau įtrauktas į šį nuomonių katilą, ar tapau nuomonės įrankiu valdžiai siekiant ne tik mus visus pavergti, bet ir paversti asmeniniais jos padėjėjais?“

Pagaliau prisikasėm prie reikalo esmės. Pagaliau ėmėm kalbėti apie asmeninę savo atsakomybę. Nes jeigu anarchistams iš tiesų nėra skirtumo tarp teorijos ir veiksmo, tai tomis akimirkomis kai mumyse užsiplieskia socialinio teisingumo idėja, ji apšviečia mūsų protus ir daugiau niekada nebeužgęsta. Kad ir ką begalvotume, visada jausimės kalti, nes jausimės diskriminacijos, represijos, genocido, mirties proceso dalimi. Jausimės dalimi proceso, nuo kurio daugiau niekada nebegalėsim atsiriboti. Kaip kitaip galėtume save laikyti revoliucionieriais ar anarchistais? Apie kokią laisvę kalbėtume jei lengva ranka sutiktume bendradarbiauti su galią turinčiais žudikais?

Dabar matote, kaip skiriasi mūsų situacija – mums, kuriems gilios analizės dėka ar paprasčiausiai nepasisekus pavyksta aiškiai suvokti ir priimti tokią idėja. Tokių idėjų yra ir daugiau.

Pavyzdžiui, laisvės idėja yra panaši. Kiekvienas, bent minutėlę apmąstęs kas iš tiesų yra laisvė, niekada nebesugebės savęs guosti darydamas tai, kas viso labo prailgintų grandines savo kasdienybėje. Nuo tos akimirkos žmogų lydi kaltė, kurią jis nuolat mėgina kaip nors įveikti. Imama bijoti, jog iki tol buvo elgiamasi neteisingai nieko nedarant, ir dėl to nuo šios akimirkos gyvenimas iš esmės pasikeičia.

Ženkime žingsnį atgal. Ko valstybė norėtų iš nuomonės formavimo? Ko nori valdžia? Žinoma, ji nori suformuoti daugumos nuomonę, nes jos dėka ji gali atlikti tam tikras operacijas, tokias kaip balsavimas, galios elitų formavimas ir t.t. Tačiau tai nėra viskas ko nori valdžia. Visų pirma ji nori mūsų pritarimo. Ji nori palaiminimo. O pritarimas išgaunamas tik pasitelkus konkrečius įrankius – ypatingai tuos, kurie dažnai vadinami kultūriniais. Pavyzdžiui, mokykla yra vienas iš rezervatų, kuriuose išgaunamas pritarimas – tai vieta, kur kuriami tiek ateities intelektualai, tiek ateities darbininkai.

Šiandien kapitalizmui reikia visai kitokių žmonių nei anksčiau. Prieš tai jam reikėjo žmonių su ypatingais gebėjimais ar kvalifikacijomis – žmonių, kurie šiais dalykais galėjo didžiuotis. Dabar situacija kiek kitokia. Darbo pasauliui reikia kuklaus kokio nors dalyko išmanymo, o senųjų kvalifikacijų vietą perima nauji įgūdžiai, kurie anksčiau arba neegzistavo, arba buvo beveik nematomi. Tarp šių įgūdžių yra lankstumas, gebėjimas prisitaikyti prie situacijos, pakantumas, gebėjimas pareikšti nuomonę ir pan.

Didžiausi šių dienų gamybiniai vienetai naudoja robotus, arba savo darbuotojus organizuoja mažomis grupelėmis, kurios vienu metu ir dirba kartu, ir vienos kitas kontroliuoja. Toks požiūris aptinkamas ir už gamyklų ribų. Taip kuriamas ne tik „naujasis darbininkas“, bet ir „naujasis žmogus“. Tai turėtų būti maksimaliai lanksti asmenybė, pasižyminti kukliausiomis mintimis, neaiškiais norais, šiek tiek sumenkusiu išprusimu, skurdžia kalba, standartizuotais skaitiniais, ribotu gebėjimu naudotis savo galva ir išvystytu gebėjimu priimti staigius, „taip/ne“ pobūdžio sprendimus. Toks žmogus visada sugebės pasirinkti iš dviejų galimybių: geltonas mygtukas, raudonas mygtukas, juodas mygtukas, baltas mygtukas. Šiandien kuriamas būtent toks mąstymas. Ir kur vyksta jo kūryba? Mokykloje, tačiau lygiai taip pat ir kiekvieno mūsų kasdieniame gyvenime. Ką jie veiks su tokiu žmogumi? Su juo jie įgyvendins būtinus kapitalo pakeitimus. Tokie žmonės pasitarnaus siekiant geriau suvaldyti materialines sąlygas bei pačius kapitalistinius santykius. Kokie tai santykiai? Tai santykiai, grįsti vis spartėjančiais pokyčiais, skatinimais išpildyti neegzistuojančius ir kažkieno kito pilotuojamus troškimus, kuriuos nulems vis besidauginančios mažos žmonių grupelės. Toks žmogus yra priešingas viskam, ką sugebame įsivaizduoti arba ko sugebam trokšti. Tai yra kokybės, kūrybingumo, geismo ir tikrų tikriausio gyvenimo džiaugsmo priešingybė. Kaip galime kovoti prieš tokio technologinio žmogaus kūrybą? Kaip galime priešintis tokiai situacijai? Ar galim paprasčiausiai sudėti rankas ir laukti tos didingos dienos, kai visas pasaulis apsivers aukštyn kojom? To, ką devyniolikto amžiaus anarchistai vadino la grande soirée? Didžiojo vakaro arba didžiosios dienos – le grand jour – kurios metus išnirs visos šiuo metu nematomos jėgos, kai viskas sprogs taip mūsų laukiamo socialinio konflikto, kurį dažnai vadiname revoliucija, pavidalu? Ar tada viskas pasikeis ir gyvensim tobulame bei džiaugsmingame pasaulyje? Tai tik milenaristų sapalionės, kurios gal ir galėjo turėti kokios nors prasmės prieš pat tūkstantmečio lūžį. Tačiau dabar sąlygos yra kitokios. Mūsų nedomina laukimas, nes tikrovėje niekada nieko nesulaukiame. Mus domina kiek kitokia intervencija. Galbūt ji yra kuklesnė, tačiau tai intervencija, kuria kažkas gali būti pasiekta.

Kaip anarchistai esame atsakingi kažką daryti. Ši atsakomybė kyla mumyse pačiuose iš anksčiau aptartų užsiplieskiančių idėjų. Tai ne tik anarchijos, bet ir teisingumo bei laisvės idėjos. Kai su jomis susiduriame, prieš save išvystame pačią tobuliausią iki šiol sukurtą demokratijos suktybę. Ką dėl viso to galėtume padaryti? Turime pradėti. O ši pradžia, visų pirma, reiškia saviorganizaciją. Tai reiškia susikurti atspirties tašką bei reikiamas sąjungas tarp anarchistų – tai yra sąlygos, kurios turėtų skirtis nuo visko, kas egzistavo anksčiau.

Nes tikrovė pakito. Kaip jau minėjau, yra kuriamas visai kitoks žmogus. Tai dekvalifikuotas žmogus, iš kurio turės iškilti dekvalifikuota visuomenė. Darbininko figūra buvo pašalinta iš politinės visuomenės sampratos centro, kadangi net ir darbininkas privalėjo būti dekvalifikuotas. Praeityje jam teko bene didžiausia išnaudojimo našta. Dėl to buvo manoma, jog būtent jis pradės revoliuciją. Galėtume prisiminti Markso analizę. Markso „Kapitalas“ yra skirtas darbininko „išvadavimui“. Kai Marksas kalba apie žmogų, omenyje jis turi darbininką. Jo vertės analizėje yra kalbama apie darbo laiką. Susvetimėjimo analizėje kalbama apie darbą. Nėra nieko, kas jam nebūtų susiję su darbu. Bet taip yra dėl to, kad Markso analizės metu darbininkas iš tiesų buvo centrinės svarbos veikėjas. Darbininkų klasė galėjo būti laikoma pačiu socialinės struktūros centru.

Kiek kitokios analizės dėka anarchistai taip pat priėjo išvadą, jog darbininkai buvo socialinio pasaulio šerdyje. Prisiminkime anarchosindikalistų analizę.

Anarchosindikalistai svarbiausiu savo uždaviniu laikė maksimalų projsąjungų kovos išvystymą, išlaisvinant ją nuo siauro suvokimo, jog profsąjungos skirtos tik deryboms. Dėl to buvo siekiama išplėtoti revoliucinę situaciją atsispiriant nuo visuotinio streiko. Pasak anarchosindikalistų, ateities visuomenė – laisva anarchistinė visuomenė – bus ne kas kita kaip dabartinė visuomenė, išlaisvinta nuo valdžios, bet vis dar priklausoma nuo tokių pačių gamybinių struktūrų, kurios paprasčiausiai priklausys nebe kapitalistams, bet bendrai reikalus tvarkanties kolektyvams.

Šiandien toks konceptas visiškai nepraktiškas dėl daugybės priežasčių. Visų pirma dėl to, jog technologiniai pokyčiai tokį šuolį iš dabartinės į laisvą visuomenę padarė paprasčiausiai neįmanomu. Toks šuolis neįmanomas jau vien dėl to, jog informacinių technologijų neįmanoma naudoti laisvai, arba išlaisvinančia forma: naujų ir kompiuterinių technologijų pritaikymas pakeitė ne tik tam tikrus naudojamus įrankius, bet ir visas likusias technologijas. Pavyzdžiui, gamykla nėra paprasčiausia senoji struktūra, kuri buvo pripratinta prie naujų technologijų. Ji tapo kompiuterizuota gamykla, o tai yra kas kita. Turėdami visa tai omenyje, šiuos dalykus galime paliesti tik abstrakčiai, kadangi tinkamas jų aptarimas pareikalautų daug daugiau laiko. Tačiau turėtume suprasti, jog nebegalime pritaikyti anarchosindikalistinio paveldo. Šuolio į kitą visuomenę neįmanomumas žengia koja kojon su pranykusiu mitu apie darbininkų klasę kaip visuomenės centrą.

Kadangi darbininkų klasė praktiškai dezintegravosi, galimybė perimti gamybines priemones praktiškai nebeegzistuoja. Kokią galėtume padaryti išvadą? Nebent tai, jog virtinė prieš mus stovinčių gamybinių įrankių turėtų būti sunaikinti. Vienintelis įmanomas kelias veda pro dramatišką destrukciją. Jei mūsų įsivaizduojama ir neapibrėžiama revoliucija kada nors ir ateis, ji tikrai neįvyks per dieną ar per naktį – tai bus ilgas, tragiškas ir kruvinas reikalas, kuris baigsis tik po daugybės tragiškų ir smurtinių procesų.

Tai yra dalykai, prie kurių pamažu artėjam. Ne dėl to, kad viso to trokštume. Ne dėl to, kad mėgstam smurtą, kraują, destrukciją, pilietinį karą, mirtį, prievartą, barbariškumą. Ne dėl to. Bet dėl to, kad tai yra vienintelis įmanomas kelias, už kurio būtinybę atsakingi yra tik tie, kurie mus valdo. Jie mums paliko tik tokį kelią. Deja, nebegalime visko pakeisti vienu elegantišku šuoliu arba viena paprasta svajone. Praeityje hipotezė apie darbininkų klasės svarbą daugelį apgavo ir privertė atitinkamai organizuotis. Pavyzdžiui, organizaciniame lygmenyje anarchosindikalistai įsivaizdavo stiprų profsąjungų judėjimą, kuris įsiskverbtų į darbininkų klasę ir įtrauktų beveik kiekvieną jos narį – ir taip įvykdytų išsvajotą įrangos perėmimą bei šuolį laisvės link. Šis kolektyvinis subjektas, kuris mitinį vaidmenį veikiausiai atliko nuo pat pradžių, nebeegzistuoja net pasakiška forma. Tad kokią prasmę šiandien galėtų turėti revoliucinis profsąjungų judėjimas? Kokią prasmę turėtų anarchosindikalistinis judėjimas? Jokios.

Kova turi prasidėti kitur. Ji turi atsispirti nuo kitokių idėjų ir nuo kitokių metodų. Dėl šios priežasties jau penkiolika metų mes plėtojame anarchosindikalizmo ir profsąjungų judėjimo kritiką. Štai dėl ko save vadiname anarchistais insurekcionalistais. Ne dėl to, kad visa ko išeitimi laikytume barikadas – barikados galėtų tapti ir tragiška ne mūsų pačių priimtų sprendimų pasekme – bet dėl to, jog manome, kad anarchistinis veiksmas nuolat susiduria su labai rimtomis problemomis. Šios problemos nėra tai, ko trokšta anarchizmas. Bet jos iškyla dėl tikrovės, kurią sukūrė valdantieji – o jų mes nepašalinsime vien tik panorėję.

Į ateitį žvelgianti anarchistinė organizacija turėtų būti vikri. Ji negali būti gremėzdiška ir apsunkusi nuo praeities struktūrų kiekybės. Ji negali būti sintetinė, kaip tai suvokė keletas praeities organizacijų, kai anarchistai dėjosi galintys susumuoti tikrovę savo „komisijų“ posėdžių metu – sprendžiant kuo įvairiausias problemas, priiminėjant sprendimus visokiuose kongresuose, kur būdavo atsiremiama į kone visu amžiumi atsilikusias tezes. Visa tai liko praeityje. Ne todėl, kad dabar visiems jau atsibodo apie tai galvoti, bet dėl to, kad pakito pati tikrovė.

Mes manome, kad didžiausia reikiamybė yra formuoti mažas, sąjungos pagrindu sudarytas grupeles. Kartais jos yra tokios mažos, kad jas sudaro vos keletas vienas kitą gerai pažįstančių ir ryšius gilinančių bičiulių – nes jei vieni kitų nepažįstame, negali būti jokios kalbos apie sąjungas. Tarpusavio ryšius galime atrasti tik priartėdami prie to, kas nulemia mūsų tarpusavio skirtumus, ir šiuos skirtumus pripažindami. Visa tai yra asmeniniai dalykai, tačiau lygiai taip pat jie atsiremia ir į idėjas, į debatus bei diskusijas. Tačiau – jei prisimenate tai, ką sakiau iš pradžių – į idėjas gilintis nėra įmanoma tuo pačiu nepraktikuojant su jomis susijusių veiksmų. Dėl to mus lydi savaime besiplėtojantis idėjų suvokimo bei veiksmų įgyvendinimo procesas.

Maža bendražygių grupė, maža grupelė vakare paplepėti susitikusių žmonių nėra sąjunginė grupuotė. Tai yra tik grupė draugų, bičiulių, kurie susitiko pasikalbėti po saulėtu dangumi. Tačiau diskutuoti, ruoštis veiksmui per diskusiją bei veiksmu prie diskusijos prisidėti susirinkusi grupelė žmonių sukuria sąjunginės grupuotės mechanizmą. Tačiau kaip tokiai grupuotei susisieti su kitomis tam, kad pagilintų vienoje grupelėje užstrigusį išmanymą? Tokį kontaktą užtikrina neformali organizacija.

Kas yra neformali organizacija? Neformalaus pobūdžio santykiai tarp skirtingų sąjunginių grupuočių egzistuoja ir taip. Jos bendradarbiauja tam, kad apsikeistų idėjomis ir kartais veiktų kartu. Taip susikuria visoje šalies teritorijoje pasklidusi organizacija, sudaryta iš dešimčių, o gal net ir šimtų organizacijų, įvairių struktūrų, neformalaus pobūdžio grupuočių. Kiekviena iš jų atsiremia į vidinę diskusiją, nuolatinę analizę, į dalykus, kuriuos norima atlikti kartu, ir t.t.

Organizacinė insurekcionalistinio anarchizmo logika skiriasi nuo anksčiau aptartų anarchosindikalistinių organizacijų. Kadangi esame konferencijoje, apie šias organizacijos formas tegaliu pasakyti porą žodžių. Tačiau mano manymu toks būdas organizuotis yra tinkamiausias, jei išliekama anarchistinio judėjimo ribose, t.y. jei nesiekiama jo praplėsti kuriant neformalaus pobūdžio išorinius branduolius.

Sąjunginės grupuotės neturėtų būti sudarytos išskirtinai iš anarchistų. Jose dalyvauti gali visi, kurie nori kovoti ir taip pasiekti vienokius ar kitokius, kad ir apkarpytus, tikslus. Tereikia suvokti tam tikras sąlygas. Pirmiausia būtina įsisavinti „pastovų konfliktą“, į kurį įsivelia kiekviena tikrovę pulti pasiryžusi ir iš niekieno nurodymų nelaukianti grupuotė. Tada svarbu suvokti grupės „autonomiškumą“ – t.y. pilną nepriklausomybę ir visų santykių su politinėmis partijomis arba profsąjungomis nutraukimą. Galiausiai – sprendimus svarbu priiminėti vieną po kito, nesiremiant jokia iš anksto nubrėžta, iš reikalavimų sąrašo sudaryta platforma, kuri tokią grupuotę paverstų minipartija arba maža alternatyvia profsąjunga. Toks idėjų apibendrinimas gali pasirodyti labai abstraktus, dėl to prieš pabaigą norėčiau pateikti vieną pavyzdį, nes kai kurie dalykai tampa aiškesni tik praktikoje.

Panašus teorinis modelis buvo pritaikytas siekiant užkirsti kelią amerikiečių raketų bazės statyboms Comiso miestelyje, aštuoniasdešimtaisiais. Ten kovoję anarchistai užsiėmė „save valdančių lygų“ kūrimu. Šios lygos ir buvo neanarchistinės grupuotės, veikusios su vizija užkirsti kelią statyboms sunaikinant projektą jo įgyvendinimo metu. Tai buvo autonominiai branduoliai, kurių vienintelis bendras tikslas buvo užpulti raketų bazę ir ją sunaikinti. Jie nesivėlė į ištisą problemų virtinę, kuri juos būtų pavertę sindikalistinėmis grupuotėmis, kurios savo ruožtu siektų, pavyzdžiui, darbo vietų išsaugojimo arba naujų darbų kūrimo, ir pan. Vietoj to, vienintelis tikslas buvo sunaikinti bazę.

Kitas šių grupių požymis buvo pastovus konfliktas. Nuo pat jų susiformavimo pradžios (jos nebuvo anarchistinės, nors kai kurie nariai ir buvo anarchistai), jos įsivėlė į konfliktą su visomis bazės statybose dalyvavusiomis jėgomis, tačiau šis konfliktas nebuvo paskelbtas jokio atstovaujančio organo ar net pačių iniciatyvos besiėmusių anarchistų.

Trečiasis požymis buvo pilna grupuočių autonomija. Jos neturėjo jokių sąsajų su politinėmis partijomis ar profsąjungomis. Žinoma, ši kova iš dalies liko nepastebėta. Abejoju, kad tai tinkamiausia vieta prisiminti visą šią istoriją. Tik norėjau pateikti pavyzdį.

Taigi, insurekcionalistinis anarchizmas turėtų įveikti vieną esminę problemą. Jis turi peržengti tam tikrą ribą. Nes jei to nepadarys, jis teliks insurekcionalistinio anarchizmo idėja. Tie bičiuliai, kurie išgyvena anksčiau aptartą asmeninį sukilimą – tą nušvitimą, kuris mumyse sukuria nuomonės tauškėjimui priešingą idėjinę jėgą – ir įkuria sąjungines grupuotes bei užmezga santykius su kitomis panašiomis grupelėmis – šie bendražygiai atlieka tik dalį reikiamo darbo. Pasiekę tam tikrą tašką jie privalo apsispręsti, peržengti demarkacijos liniją, žengti žingsnį, po kurio labai sunku atsigręžti atgal. Jie privalo užmegzti santykius su žmonėmis, kurie nėra anarchistai, kuriems rūpimos problemos yra tarpinės, apkarpytos (kaip, pavyzdžiui, tokios raketų bazės, kaip statytoji Comiso, sunaikinimas). Kad ir kokia fantastiška ar įdomi buvo ši idėja, tai tikrai nebuvo anarchijos įgyvendinimas. Kas iš tiesų būtų nutikę jei kam nors būtų pavykę įsmukti į bazę ir ją sunaikinti? Nežinau. Galbūt nieko. O gal viskas. Niekas negali to pasakyti. Bet destruktyvaus veiksmo grožis glūdi ne jo pasiektuose rezultatuose.

Anarchistai negali būti tikri dėl nieko ką daro. Jie išskiria atsakingus asmenis bei struktūras atsiremdami į sprendimą veikti, ir nuo tos akimirkos jaučiasi tikri, nes jų veiksmą nušviečia teisingumo idėja. Ji išryškina konkretaus asmens ar keleto asmenų, vienos ar keleto struktūrų atsakomybę ir šios atsakomybės padarinius. Šiame taške atsiranda anarchistinis ryžtas veikti.

Bet kai tik pradedama veikti kartu su kitais, būtina pradėti kitus organizmus – tokius, kurie galėtų atlaikyti ir sukelti padarinius kovoje prieš valdžią. Niekada neturėtume to pamiršti. Ir apie tai pagalvoti yra labai svarbu: apie tai, jog valdžia save išpildo laike ir erdvėje, jog ji nėra kokia nors abstrakcija. Kontrolė nebūtų įmanoma, jei neegzistuotų policijos nuovados ir kalėjimai. Įstatyminė galia neegzistuotų jei nebūtų mažų regioninių tarybų. Kultūrinė mus engianti ir nuomones gaminanti galia neišliktų be mokyklų ir be universitetų. Taigi, mokyklos, universitetai, policijos nuovados, kalėjimai, pramonės, gamyklos – visa tai egzistuoja laike ir erdvėje, tam tikrose uždarose erdvėse, kuriose judėti galima tik sutinkant su tam tikromis sąlygomis ir žaidžiant kažkieno kito primestą žaidimą. Šiuo metu esame čia, pavyzdžiui, tik dėl to, kad sutikome žaisti jų žaidimą. Kitaip nebūtume įėję į šį pastatą. Tai įdomu. Galime naudotis tokiomis struktūromis. Bet puolimo metu tokios vietos mums būna uždraudžiamos. Jei būtume į šią vietą atėję tam, kad ją užpultume, policija be jokios abejonės būtų užkirtusi mums kelią.

Kadangi valdžia save realizuoja vienoje ar kitoje fizinėje erdvėje, anarchistų santykis su tuo yra labai svarbus. Žinoma, sukilimas yra asmeninis faktas, ir dėl to pačiose savo gelmėse prieš pat eidami miegoti galėtume sau pasakyti „na… pasak paskutiniausios analizės, viskas neatrodo taip jau blogai“. Taip save raminame kad galėtume užmigti. Nes ten, toje konkrečioje giliai mumyse esančioje gelmėje, toje privačioje erdvėje, galime judėti kaip panorėję. Bet galiausiai privalome persikelti į fizinės tikrovės plotmę. O fizinė tikrovė, kai pagalvoji, kone visa valdoma valdžios. Tad judėdami šioje erdvėje savyje nešamės sukilimo vertę, revoliucinę vertę, kurią išmatuojame sandūroje, kurioje dalyvaujame kartu su kitais. Dėl to privalome pripažinti svarbias prieš mus visus stovinčias klūtis, patvirtinti jų egzistavimą – laimei tokios kliūtys egzistuoja beveik nuolat ir visur – ir prisidėti kuriant sąlygas, kuriose žmonės, išnaudojamieji, kurie šias kliūtis neša ant savo pečių, pradėtų jas naikinti.

Esu įsitikinės, jog toks revoliucinis procesas privalo būti sukilėliško pobūdžio. Jis neturi kiekybinių užmojų (o tai yra itin svarbu), nes kliūties sunaikinimas ar kokio nors projekto sustabdymas negali būti kiekybiškai pamatuotas. Manęs dažnai paklausia: „Bet ką mes pasiekėm?“ Kai kas nors iš tiesų įvyksta, žmonės anarchistų nė neprisimena. „Anarchistai? Kas tie anarchistai? Monarchistai? Čia kartais ne tie, kurie palaiko karalių?“ Žmonėms atsiminti sunku. Bet koks galų gale skirtumas? Ne mus jie turėtų prisiminti, o savo pačių kovą – nes tik ji priklauso jiems. Mes esame tik tos kovos galimybė. Tik kažkas papildomo.

Išvaduotoje visuomenėje, kurioje anarchija bus pasiekta iki daugmaž tobulo lygmens, anarchistai – kurie visada išliks neatskiriami nuo socialinės kovos visuose lygmenyse – turės stumti kovą pirmyn tam, kad būtų panaikinti net ir paskutiniai valdžios pėdsakai. Kad būtų ištobulinta įtampa anarchijos link. Anarchistai apsigyveno sau itin nepalankioje planetoje – kai kovoti sekasi, jie yra pamirštami, o kai nesiseka, jie nuolat kuo nors apkaltinami. Jie koneveikiami dėl to, kad prastai priėjo prie problemos, kad padarė neteisingas išvadas… Išsklaidykime visas šias iliuzijas apie kiekybinius rezultatus – jei insurekcinė kova ir galėtų būti sklandžiai įgyvendinta, jos vaisiai niekada nebūtų saldūs tiems, kurie ją vestų. Svarbu neapsigauti, kaip tai padaro nemaža dalis anarchistų, jog teigiami kovos pasiekimai išaugins mūsų gretas – taip niekada nebūna, o tokie lūkesčiai priveda tik prie nusivylimo. Skaičių augimas ir bendražygių daugėjimas yra svarbūs dalykai, tačiau tai visiškai nesusiję su pasiektais rezultatais. Veikiau tai susiję su aptartų idėjinių jėgų kūrimu bei formavimu, o taip pat ir su bendru šių dalykų išaiškinimu. Teigiami kovos rezultatai ir anarchistinių grupuočių augimas yra du skirtingi dalykai – tarp jų visai nebūtinai yra koks nors priežastingumas. Galbūt tai susiję dalykai, o galbūt ir ne.

Keletu žodžių viską apibendrinsiu. Kalbėjau apie tai, kas yra anarchizmas, kas yra demokratija; apie mūsų nesugebėjimą tinkamai apčiuopti šiuos dalykus; apie pokyčius valdžios struktūroje, kurią vadiname moderniu kapitalizmu, post-pramoniniu kapitalizmu; apie tam tikrus pasenusius anarchistinės kovos metodus; apie tai, kaip įmanoma priešintis valdžios tikrovei; galiausiai paminėjau skirtumą tarp tradicinio ir šiuolaikinio insurekcionalistinio anarchizmo.

Ačiū.

Alfredo M. Bonanno

 —

[1] Mani pulite (it. „švarios rankos“) buvo vadinama 1990-aisiais Italijoje iškelta milžiniška byla, kurioje korupcija buvo kaltinami daugybė politikų bei pramonininkų. Tangentopoli buvo vadinamas bylos metu išaiškintas korupcijos tinklas.

Prieš labdarą

Daugybėje Jungtinių Valstijų miestų anarchistai organizuoja „Food Not Bombs“ vaišes. Šių projektų rengėjai paaiškina, jog maistas turėtų būti nemokamas ir prieinamas visiems. Visiškai puikus pastebėjimas… į kurį anarchistai atsako lygiai taip pat kaip krikščionys, hipiai ir kairieji liberalai.

Tačiau mums bus sakoma, jog su „Food Not Bombs“ yra kitaip. Organizatorių taikomas sprendimų priėmimo metodas yra nehierarchinis. Jie negauna jokios paramos iš valdžios ar privačių organizacijų. Dažnai maisto dalinimas yra tam tikras pilietinis nepaklusnumas, kuriuo rizikuojama būti suimtam. Akivaizdu, kad „Food Not Bombs“ nėra didelio masto labdaros biurokratija. Juk iš tiesų tai tik laikina iniciatyva… Tačiau „Food Not Bombs“ yra labdara, o tai šios akcijos organizatoriams retai kelia klausimų.

Labdara yra neatsiejama dabartinės ekonominės ir socialinės sistemos dalis. Ekonomikos kuriamas nepriteklius sukuria tokią situaciją, kurioje kai kurie žmonės negali patenkinti savo poreikių įprastais kanalais. Net ir geriausiomis socialinėmis sistemomis pasižyminčiose šalyse atsiranda tų, kurie prie jų neturi jokio priėjimo. Labdara užsiima ta visuomenės dalimi, kuriai negali arba nenori padėti valstybinė socialinė rūpyba. Dėl to tokios grupuotės kaip „Food Not Bombs“ yra savanoriška darbo jėga, dabartinę socialinę tvarką sergėjanti pratęsdama vargingųjų priklausomybę nuo ne jiems patiems priklausančių programų.

Kad ir koks nehierarchinis bebūtų sprendimų priėjimo metodas, toks santykis visada išliks autoritariniu. Labdaros gavėjai visada išliks priklausomi nuo programos organizatorių ir dėl to šiame santykyje niekada nebus laisvi elgtis kaip panorėję. Tai pastebima ir nusižeminime, su kuriuo priimama labdara. „Food Not Bombs“ akcijų metu gavėjai privalo atvykti ne savo pačių pasirinktu laiku, atstovėti eilėje tam, kad gautų ne savo pasirinktą (ir dažnai prastai pagamintą) maistą, kurio kiekį paskiria koks nors savanoris, siekiantis jog visi gautų po lygiai. Žinoma, visa tai yra geriau nei mirti iš bado, tačiau nusižeminimas šiuo atveju nėra mažesnis nei laukiant parduotuvės eilėj susimokėti už maistą, kurio nori pats, ir kurį gali valgyti kada panorėjęs. Išvystytas nejautrumas tokiam nusižeminimui – nejautrumas, kai kuriems anarchistams leidžiantis kasdien valgyti labdaros virtuvėse kad tik nereiktų mokėti už maistą – tik atskleidžia tai, kiek persmelkta žeminančiais santykiais yra mūsų visuomenė. Galėtume manyti, jog anarchistai pirmieji tokių santykių atsisakytų, bent jau tiek kiek jiems tai įmanoma, ir siektų ko nors kito, su vizija sunaikinti visuomenės primestą pažeminimą. Tačiau vietoj to nemaža jų dalis pasirenka dar stipriau įtvirtinti pažeminimą.

Tačiau kaipgi empatija, kurią kai kurie iš mūsų jaučia kitiems, išgyvenantiems virš visų mūsų galvų kabantį vargą? Kaipgi nepermaldaujamas noras pasidalinti maistu? Tokios iniciatyvos kaip „Food Not Bombs“ neišreiškia jokios empatijos – jos išreiškia tik gailestį. Maisto dalinimas nėra dalinimasis. Jis grįstas nuasmenintu ir hierarchiniu santykiu, kuriame atkuriami „tiekėjo“ ir „gavėjo“ vaidmenys. Vaizduotės trūkumas daugelį anarchistų privertė į alkio klausimą (kuris daugumai jų išlieka abstraktus) pažvelgti lygiai taip pat kaip į jį žvelgia krikščionys ir liberalai – ir taip kurti paraleliai su jau esančiomis sugyvenančias institucijas. Kaip būtų galima tikėtis iš anarchistų atliekant iš esmės autoritarinį darbą, jie jį atlieka itin netikusiai… Gal palikime labdarą tiems, kurie apie ją nepuoselėja jokių iliuzijų? Jei labai reika, anarchistai visada gali dalintis individualiai, ir pasitelkti tokias priemones, kurios skatina savivaldą vietoj priklausomybės ir bendrumą vietoj gailesčio.

„Food Not Bombs“ nėra nieko anarchistiško. Net ir akcijos pavadinime glūdi valdžiai keliamas reikalavimas. Todėl šios akcijos organizatoriai taip dažnai renkasi pilietinį nepaklusnumą – tai yra būdas kreiptis į valdančiųjų sąžinę, prašyti jų padėti ir pašerti vargšus. Tokioje vizijoje nėra nieko, kas skatintų savivaldą. Nėra nieko, kas gavėjus skatintų atsisakyti tokio vaidmens ir patiems pasiimti tai, ko jiems reikia, nepaisant jokių iš anksto nustatytų taisyklių. „Food Not Bombs“, kaip ir bet kuri kita labdara, gavėjus skatina tik išlikti pasyviais gavėjais vietoj to, kad taptų savo pačių gyvenimų kūrėjais. Labdarą turėtume laikyti tuo, kuo ji yra iš tiesų: dar vienu institucionalizuoto pažeminimo aspektų, kuris yra esmingai susijęs su ekonomizuota mūsų egzistencija. Dar vienu aspektu, kuris turi būti sunaikintas tam, kad galėtume gyventi pilnavertį gyvenimą.

Feral Faun

Apie

Netvarka yra tinklaraštis, skirtas anarchistinių, antiautoritarinių ir libertarinių idėjų sklaidai.

Mūsų tikslas yra skatinti diskusiją ir veiksmą antiautoritarinėje stovykloje, platinant originalius tekstus, vertimus ir kitas idėjų sklaidos priemones.

Kontaktas: netvarka [a] autistici.org

Skaityti išsamesnį aprašymą

Tekstų archyvas

Spausdinimui skirtos brošiūros
Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje