Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Apie naują nacionalinio išsigelbėjimo vyriausybę (Graikija)

Šių dienų ekonominė krizė, išklibinusi daugelio valstybių ekonominius ir politinuis pagrindus, iš naujo perbraižo iki šiol egzistavusius politinius žemėlapius. Kuriasi sąjungos, kurių tikslas yra atrasti naujų sprendimų, įveikti bei suvaldyti krizę ir sugrąžinti stabilumą. Graikijoje pokyčiai politinėse sąjungose atsispindėjo per pastaruosius rinkimus, kai pergalė atiteko Syriza jėgoms. Toks politinis lankstumas ir mobilumas atitinka bendrą Europos lygį – labiausiai krizės paveiktos šalys, ypatingai Europos pietuose, staigiai keičia vyriausybes. Griežtos neoliberalistinės politikos pasekoje daugybė žmonių neteko savo privilegijų, todėl bendro nepasitenkinimo priešakyje atsidūrę socialdemokratai žada šias privilegijas atstatyti intervencionistinėmis priemonėmis. Akivaizdu, kad tai nėra įmanoma dabartiniame Europos kontekste, ypatingai turint omenyje tai, jog finansinis valstybių lankstumas didžiaja dalimi priklauso nuo paramos, kurios sąlygas nustato trečiųjų šalių kapitalistinės institucijos. Tokioje padėtyje yra vos du pasirinkimai: arba tęsti iki šiol vykdytą politiką įtraukiant keletą švelninančių sprendimų tam, kad būtų išsaugotas bent šioks toks palaikymas vyriausybei, arba paprasčiausiai bankrutuoti.

Saldžiu pašaru šerdama žmones Syriza siekia atstatyti sutrikusią pusiausvyrą tarp politinės sistemos ir didžiosios visuomenės dalies, ir taip sušvelninti vis augantį socialinį nepasitenkinimą. Tuo pačiu ji renkasi bendradarbiauti ir valdyti kartu su kraštutinės dešinės pažiūrų „Nepriklausomų graikų“ partija – tuo siekiama nukreipti konservatyviųjų bei dešiniųjų pažiūrų masių nepasitenkinimą ir užtikrinti nacionalinį vieningumą tiek materialiniame, tiek ir vaizduotės lygmenyse. Apie staigų Syrizos išaugimą ir apie visą išpūstą burbulą daug ką pasako jos ištakos bei istorija. Anksčiau tai buvo vienas iš daugybės reformistinių judėjimų, prisiėmusių mažumos eurokomunizmo [1] poziciją. Vėliau, judėjimui augant, Syriza perėmė išaugusias politinės ekologijos ir centristinės socialdemokratijos madas, ir į savo veiklą įtraukė žmones iš šias kryptis atstovaujančių stovyklų. Kairioji vyriausybė save pristato kaip vaistą nuo visų socialinių, politinių ir ekonominių negandų, tuo pačiu prisilaikydama jaunatviško, modernaus ir ekologijai simpatizuojančio įvaizdžio. Ji skleidžia svajas apie saugią Demokratijos pastogę, apie pagarbą teisėtumui ir apie institucijų bei parlamento stiprinimo svarbą. Turėdama savitą valdymo modelį, naujoji vyriausybė žada laikytis socialinės valstybės atkūrimo ir nacionalinio suverenumo bei visuomenės intereso apsaugojimo siekiančių sprendimų. Ji remia darnų ir inovatyvų kapitalizmą su valstybės įsikišimu, su ekologine plėtra ir verslumu – tai paliudija besitęsiantis gamtinių resursų eksploatavimas alternatyviais metodais. Chameleonizmas ir dvigubi standartai yra patys svarbiausi socialdemokratijos bruožai.

Derėtų paminėti racionaliąs kultūrines pertvarkas politinėje valdžioje ir akivaizdų jų persidengimą su technomoksliniu kompleksu. Tai yra akivaizdu dėl to, jog mokslininkai ir akademikai įgauna valdžios pareigas ir yra panaudojami įgyvendinant konkrečias politines strategijas bei siekiant kairiosios vyriausybės tikslų ekonomikos, saugumo, plėtros, švietimo ir teisėsaugos srityse. Žinomas pavyzdys yra teisės profesoriaus Nikos Paraskevopolous paskyrimas vyriausiuoju Teisingumo ministru – šis žmogus palaiko kalėjimų humanizaciją ir jų sistemos pertvarkas, taip pat pasisako už C tipo kalėjimų [2] panaikinimą juos pakeičiant aukšto saugumo kameromis. Politikos ir mokslo vedybas nemažiau gerai iliustruoja ir kriminologijos profesoriaus Giannis Panousis paskyrimas Civilinio saugumo ministru – šis veikėjas vienais svarbiausių savo tikslų laiko subversyvinių anarchistinių grupuočių bei miesto partizanų darinių represiją bei suardymą, ir visa tai pateisina griežta kova prieš terorizmą. Be to, savo akademiniuose pasisakymuose jis kalba apie santykio tarp policijos ir piliečių atnaujinimą per įtraukiantį dalyvavimą veikloje prieš nusikalstamumą (tokioje kaip kaiminystėse paskiriami policininkai, antikriminalinės tarybos ir imigrantų įtraukimas į apsaugos tarnybas). Prie tokio politinio modelio prisideda ir tam tikrų politinių veikėjų paskyrimas ten, kur jie patenkina liaudies verdikto būdu (t.y. per anksčiau vykusius rinkimus) išreikštas socialines nuoskaudas. Pavyzdžiui, tokiu būdu kraštutinis dešinysis Panos Kammenos buvo paskirtas Nacionalinės gynybos ministru, o aplinkosaugininkas Giannis Tsironis – vyriausiuoju Aplinkosaugos ministru.

Per trumpą laiką naujoji kairioji vyriausybė įgavo ženklios visuomenės dalies palaikymą ir aktyvavo sau tinkančius smulkiaburžuazijos refleksus. Dabar šie žmonės išeina į gatves palaikydami valstybę ir besitikėdami, kad ir jiems nutrupės pyrago trupinėlių. Ta pati apgailėtina minia prieš keletą metų užpildė miestų aikštes ir skundėsi dėl ištuštėjusių kišenių. Tie, kuriuos daugybė anarchistų laikė naujuoju revoliuciniu subjektu, dabar sveikina naujuosius savo išganytojus. Neverta stebėtis, jog kai kurie anarchistai dalyvavo šiuose valdžią remiančiuose susirinkimuose, kadangi nemažai jų ir patys balsavo už šią vyriausybę. Syrizai pavyko įtraukti daugybę judėjimų ir ji iki šiol juos naudoja kaip komunikacinius kanalus. Ši taktika turi dvejopą reikšmę: viena vertus taip Syriza įgauna dar platesnį palaikymą, kita vertus – ir tai yra svarbiausia – ji gali būti tikra, jog asimiliuotos radikaliosios jėgos nepriekaištingai jai pasitarnaus malšinant insurekcinių praktikų protrūkius. Juk pats veiksniausias būdas represuoti smurtinius veiksmus yra į juos atsakyti dar neįvykus.

Skirtingai nei visoms aukščiau aprašytoms jėgoms, kai kuriems drąsiai ir oriai su Viešpatavimu kovojantiems anarchistams nerūpi, kas užima politines valstybės aparato pareigas, ir kokiais būdais šis aparatas yra valdomas. Mes nededam jokių vilčių į Tėvynės atgimimą ir į Demokratijos atstatymą. Seniai prisiėmėme jiems priešingas pozicijas. Mūsų nedomina humanizmo ir socialinės valstybės grąžinimas. Mus domina tik jų išnykimas. Mums nerūpi, ar kapitalizmas yra plėtojamas darniai, arba ar valstybės aparatas valdomas pagal mokslinius principus. Mes kovojame už ekonomikos griūtį ir už civilizacijos žvėriškumo sunaikinimą. Mūsų netenkina sulaikymo sąlygų pagerinimas. Mus tenkins nebent visų kalėjimų griūtis. Tačiau savo taktikas mes pritaikome prie vyraujančių sąlygų ir išnaudojame naujai siūlomas galimybes. Mes nesiekiame geresnės valstybės, geresnės ekonomikos, geresnės civilizacijos ar geresnės visuomenės – mes siekiame tik visiško jų sunaikinimo.

JOKIOS TAIKOS SU KAIRIAJA VYRIAUSYBE

JOKIOS TOLERANCIJOS JĄ PALAIKANTIEMS MECHANIZMAMS

Anarchistinė grupuotė „Chaoso simfonija“

Inter Arma

[1] „Eurokomunizmas“ yra 70-aisiais ir 80-aisiais Vakarų Europoje išsivysčiusi komunizmo atšaka, kurios atstovai pabrėžė pilną nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos Komunistų partijos.

[2] C tipo kalėjimai Graikijoje yra aukščiausio saugumo kalėjimai, į kuriuos pirmieji kaliniai perkelti vos 2015-ųjų pradžioje. Jų viduje galioja specialus režimas – draudžiama suteikti lygtinį paleidimą neatlikus 20 metų savo bausmės, ribojamas lankymo ir pokalbių telefonu laikas, pats kalėjimas saugomas ne prižiūrėtojų, bet mentų. C tipo kalėjimai buvo sukurti kaliniams „teroristams“, t.y. tiems, kurie propaguoja nesuvaldomą maištą Graikijos teritorijoje. Pirmasis į C tipo Domokos kalėjimą buvo perkeltas anarchistas Nikos Maziotis, po jo – anarchistas Kostas Gournas, marksistinės organizacijos Lapkričio 17 nariai ir kiti miesto partizanai. Daugiau informacijos apie C tipo kalėjimus: Rabble

Akis į akį su egzistencija, jos gynėjais ir netikrais kritikais

1.

Kiekvienas gali nustoti valkiotis nežinios vergijoje ir atsisakęs mirkti tuščiuose žodžiuose akis į akį susiremti su gyvenimu. — C. Michelstaedter

Gyvenimas yra tik pastovios paieškos už ko užsikabinti. Ryte pabundame tik tam, kad už keleto valandų ir vėl sugrįžtume į tuos pačius patalus, tarsi būtume liūdni pakeleiviai tarp norų stokos ir nuovargio. Laikas bėga, o mums lieka vis mažiau paskatų jį vytis. Visuomenės lūkesčių naštą jaučiame vis mažiau, nes sėkmingai paskleidėme jos svorį visiems. Paklūstame net nebeištardami „taip“. Kaip sakė vienas poetas iš griovio, gyvenimas išperka mirtį.

Mokame gyventi be aistros ir be svajonių – tai yra didžiausia šios visuomenės siūloma laisvė. Galime kalbėti nematydami galo, ypatingai apie tai, apie ką neturime jokio suvokimo. Galime išreikšti bet kokią, net ir drąsiausią nuomonę, ir pradingti balsų jūroje. Balsuojame už patinkantį kandidatą ir už tai reikalaujame tik teisės pasiskųsti. Jei nutinka taip, kad esame pernelyg dogmatiški, galime tiesiog perjungti kanalą. Tam tikromis akimirkomis galime mėgautis savimi, vis sparčiau keisdami apgailėtinai vienodas aplinkas. Galime dėtis esą jauni karštakošiai iki tol, kol į veidus negauname šalto sveiko proto šliūkšnio. Galime vesti ar tekėti keik tik norime kartų, nes santuokos šventumas niekada mūsų neapleis. Galime dirbti naudingą darbą, o jeigu nemokame rašyti, galime netgi tapti žurnalistais. Politika galime užsiimti šimtais būdų, netgi kalbėdami apie partizanus iš egzotiškų kraštų. Karjeroje kaip ir meilėje, jei nepasiseka įsakinėti, visada galime pranokti kitus paklusdami. Paklusnumas mus gali paversti kankiniais, o šiai visuomenei, kad ir kaip beatrodytų, vis dar reikia herojų.

Mūsų kvailumas tikrai nepranoks visų kitų. Nesvarbu jei negalime apsispręsti – tai už mus visada padarys kiti. Tik tada būsime prisiėmę poziciją, kaip sakoma politikos ir spektaklio žargone. Pasiteisinimų niekada netrūks, ypatingai niekada nebruzdančiame pasaulyje.

Šioje vaidmenų žaidimų aikštelėje visada turėsime vieną bendrą sąjungininką: pinigus. Būdami iš esmės demokratiški jie niekam nerodo išskirtinės pagarbos. Nuo darbo iki „laisvo laiko“ driekiasi tas pats pragyvenimo tęstinumas. Visada turėsime už ko užsikabinti. Labiausiai durninantis dabartinės visuomenės požymis yra gebėjimas išsaugoti „komfortą“ sprindžio atstumu nuo katastrofos. Ekonomika ir technologinė egzistencijos administracija be jokios atsakomybės veržiasi pirmyn. Nuo linksmybių prie didelio masto žudynių šokinėjama pasitelkiant tuos pačius bejausmius ir gerai užprogramuotus gestus. Mirties pirkimai ir pardavimai driekiasi visur ir visada. Rizika ir narsios pastangos nebeegzistuoja. Lieka tik saugumas ir nelaimės, rutina ir katastrofa. Išlikimas arba paskendimas. Gyvenimas – niekada.

Kiek pasitreniravę galėtume užsimerkę nueiti nuo mokyklos iki namų, nuo biuro iki prekybos centro arba nuo banko iki naktinio klubo. Dabar galime suprasti sename graikų posakyje slypinčią išmintį: „Miegantys taip pat palaiko pasaulio sandarą“.

Atėjo laikas atitrūkti nuo šito mes. Tai yra refleksas, kurį turėtume išsiugdyti vienintelės mums pažįstamos bendruomenės – valdžios ir prekių bendruomenės – viduje.

Viena šios visuomenės dalis turi didžiausią interesą išlaikyti savo valdžią, kita – jog viskas kuo greičiau sugriūtų. Pirmas žingsnis yra nuspręsti, kurioje pusėje esi pats. Bet abejingumas, kuris sudaro susitarimo tarp šių dviejų stovyklų (tarp egzistencijos gerintojų ir netikrų jos kritikų) pagrindą, vyrauja visur, paliesdamas net ir mūsų pačių gyvenimus – pačią autentiškiausią socialinio karo vietą. Jį aptiksime savo troškimuose bei ryžte taip pat kaip ir kasdieniame keliaklūpsčiavime.

Privalome su visu tuo susidurti akis į akį ir galiausiai susigrumti su pačiu gyvenimu.

2.

Tik darydamas dalykus, kuriuos privalu išmokti idant jie būtų atlikti, žmogus išmoksta juos daryti. — Aristotelis

Svarbiausia yra pradėti.

Dabartinė socialinė santvarka ne tik atideda, bet ir užkerta kelią bei korumpuoja bet kokio pavidalo laisvės praktikavimą. Vienintelis būdas suprasti, kas yra laisvė, yra su ja eksperimentuoti, o tam privalu atrasti laiko ir erdvės.

Pirminė laisvo veiksmo sąlyga yra dialogas. Tačiau kiekvienas autentiškas pokalbis reikalauja dviejų dalykų: tikro susidomėjimo klausimais, kuriais kalbama (turinio problema), ir galimybės laisvai ieškoti atsakymo (metodo problema). Šie du dalykai turėtų vykti vienu metu, kadangi turinys nulemia metodą ir atvirkščiai. Apie laisvę įmanoma kalbėti tik laisvėje. Kokio velnio kelti klausimus, jei negalime į juos laisvai atsakyti? Kam ieškoti atsakymų, jei klaidingi yra patys klausimai? Dialogas gali egzistuoti tik tada, kai individai tarpusavyje kalbasi be jokio tarpininkavimo, t.y. kai tarp jų egzistuoja abipusis santykis. Jei kalbama tik viena kryptimi, tai neįmanomas joks bendravimas. Jei kas nors turi valdžią nustatyti keliamus klausimus, iš to sekantis turinys bus pilnai priklausomas nuo šios valdžios (ir dėl to atsakymai į juos bus jai pavergti). Pavergtiesiems užduodami klausimai gali tik patvirtinti jų kaip pavergtųjų vaidmenį – iš šio vaidmens bosai vėliau ištrauks sekančius klausimus. Vergovė glūdi pastoviame atsakinėjime į klausimus.

Šiuo požiūriu rinkodaros tyrimai atitinka rinkimus. Rinkėjo suvereniškumas atitinka vartotojo suvereniškumą, ir atvirkščiai. Televizinis pasyvumas yra vadinamas auditorija. Valstybės valdžios pateisinimas vadinamas suverenia tauta. Ir vienu, ir kitu atveju individai yra tik įkaitai mechanizme, suteikiančiame jiems teisę kalbėti po to, kai ši iš jų buvo atimta. Kokia yra dialogo prasmė, kai gali rinktis tik tarp vieno ar kito kandidato? Kokia yra komunikacijos prasmė, jei pasirinkimas yra tik tarp vienodų prekių ir skirtingų TV programų? Klausimų turinys tokioje padėtyje yra tuščias, kadangi klaidingas pats metodas.

1907-aisiais Sorelis rašė, jog „nėra nieko panašesnio į buržuazijos atstovą nei proletariato atstovas“. Tai, kas juos daro vienodus, yra faktas, jog abu jie yra atstovai. Kairės ir dešinės kandidatus laikyti tokiais pačiais šiandien jau būtų banalybė. Bet iš politikų niekas nereikalauja originalumo (tuo pasirūpina reklama) – jiems pakanka išmanyti šios banalybės valdymą. Ironiška, jog žiniasklaida yra laikoma komunikacijos priemone, o balsavimo ritualas – rinkimais (kurie iš tiesų numano laisvą ir sąmoningą pasirinkimą).

Reikalo esmė yra tai, jog valdžia nepalieka vietos jokiai savivaldai. Net jei rinkėjai jos norėtų (o tai, savo ruožtu, mus privestų prie to, ką realistai vadina „utopija“), jiems neatitektų jokia rimta atsakomybė, kadangi vienintelis laisvas veiksmas – vienintelis tikras pasirinkimas – kurį jie galėtų atlikti, būtų nėjimas balsuoti. Visi balsuojantys nori bereikšmių klausimų, nes tikri klausimai susikerta su jiems paskirtu pasyvumu ir delegacija. Paaiškinkime išsamiau.

Įsivaizduokime, jog referendumo būdu būtų paprašyta panaikinti kapitalizmą (nepaisant to, kad toks prašymas yra visiškai neįmanomas dabartinėje socialinėje santvarkoje). Didžioji rinkėjų dalis balsuotų už kapitalizmo išsaugojimą vien dėl to, kad būdami vos išėję iš namų, iš ofiso ar iš prekybos centro, jie nebegali įsivaizduoti pasaulio be prekių ir be pinigų. Bet net jeigu jie balsuotų prieš kapitalizmą, tai nieko nepakeistų, nes tam, kad būtų autentiškas, šis klausimas privalo išbraukti rinkėjų egzistavimą. Visa visuomenė negali pasikeisti įstatyminio projekto dėka.

Tą patį galėtume pasakyti ir apie mažiau esmingas problemas. Paimkime socialinių būstų klausimą. Kas nutiktų, jei jų gyventojai galėtų (ir vėl priartėjame prie „utopijos“) išreikšti nuomonę apie savo pačių gyvenimo organizavimą (apie būstus, gatves, aikštes ir t.t.)? Svarbu paminėti, jog tokio pobūdžio klausimai būtų neišvengiamai iš anksto apriboti, kadangi socialinis būstas yra perkėlimo ir tam tikros gyventojų dalies sutelkimo pagal kontrolės ir ekonomikos poreikius pasekmė. Nepaisant to, galėtume įsivaiduoti ką nors kito nei mums žinomi getai. Galėtume saugiai teigti, jog tokiu atveju didžioji gyventojų dalis mąstytų taip pat kaip policija. Kitu atveju (t.y. jeigu kad ir menkiausias dialogas praktikoje leistų susikurti kitokios aplinkos troškimui), tai reikštų dar vieną rajono protrūkį. Kaip dabartinės socialinės santvarkos viduje galėtų būti suderintas gyventojų poreikis kvėpuoti ir bosų interesas plėtoti automobilių pramonę? Kaip galėtų būti sutaikytas laisvas individų judėjimas ir prabangių parduotuvių savininkų baimė? Vaikų žaidimų aikštelės su mašinų stovėjimo aikštelių cementu, su bankais ir prekybos centrais? Tušti, spekuliantų rankose atsidūrę namai? Ištisi miegamieji rajonai, kurie atrodo kaip kariuomenės barakai, kurie savo ruožtu primena mokyklas, kurios atrodo kaip ligoninės, kurios panašios į psichiatrines klinikas? Nugriauti bent vieną šio košmariško labirinto sieną reikštų sudrebinti jo visumą. Kuo labiau nutolstame nuo policinio pobūdžio aplinkos sampratos, tuo labiau priartėjame prie susirėmimo su policija.

68-ųjų gegužę ant šventosios Sorbonos sienų nežinoma ranka rašė: „Kaip gali laisvai mąstyti po bažnyčios šešėliu?“ Šis vis dar aktualus klausimas turi daug platesnių pasekmių. Viskas, kas buvo sukurta ekonominiais ir religiniais tikslais, tegali tarnauti ekonominiams ir religiniams siekiams. Pasaulietinė bažnyčia išlieka Dievo namais. Prekės vis dar mirga apleistuose prekybos centruose. Paradinėje nebenaudojamų barakų aikštėje vis dar girdisi kareivių žygiavimas. Tai turėjo omenyje žmogus, teigęs, jog Bastilijos nugriovimas buvo socialinės psichologijos pritaikymas. Bastilija niekada nebegalėjo tapti kuo nors kitu nei kalėjimas, nes jos sienos ir toliau bylotų apie įkalintųjų kūnus ir jų troškimus.

Pataikavimas, pareigos ir nuobodulys be paliovos jungiasi su vartotojiškumu savo laidotuviškose vedybose. Darbas gamina tokią socialinę aplinką, kurioje kuriasi pasinėrimas į darbą. Įvykiais TV ekrane džiaugiamasi dėl to, kad diena buvo praleista biure arba metro. Dėl priverstinės tylos gamykloje šaukimas stadione ima atrodyti kaip laisvės trupinėlis. Nepritapimas mokykloje pateisina buką ir paiką šeštadienio naktį klube. Tik iš McDonald’o išnyrančios akys gali būti apstulbintos Club Med reklaminio stendo. Ir taip toliau.

Kad būtum laisvas, privalai žinoti, kaip patirti laisvę. Turi išsilaisvinti tam, kad ją patirtum. Dabartinėje socialinėje santvarkoje laikas ir erdvė užkerta kelią eksperimentavimui su laisve, nes juose uždusinama pati laisvė eksperimentuoti.

3.

Tigro įnirštis yra išmintingesnis už mulo pamokymą. — William Blake

Tik sutrikdžius laiko ir socialinės erdvės įpareigojimus įmanoma atverti kelią naujiems santykiams ir naujai aplinkai. Vienas senas filosofas kartą yra sakęs, jog trokšti galime tik to, ką jau pažįstame. Troškimai gali keistis tik tuo atveju, jei pakeičiamas juos gaminantis gyvenimas. Nevelkime žodžių į vatą: maištas prieš tai, kaip valdžia organizuoja laiką ir erdvę, yra tiek materialinė, tiek ir psichologinė būtinybė.

Bakuninas teigė, jog kiekvieną revoliuciją sudaro trys ketvirtadaliai fantazijos ir viena ketvirtoji tikrovės. Svarbu yra suvokti, kur prasideda bendro protrūkio link vedanti fantazija. Kaip sakė rusų revoliucionierius, visų pykčio aistrų išlaisvinimas yra nepermaldaujama transformacijos jėga. Visiems abejingiesiems arba linkusiems šaltai analizuoti tikrovę, tiems, kuriems tokie žodžiai veikiausiai kelia šypseną, galėtume atsakyti – jeigu mums patiems šis žargonas būtų lengviau virškinamas – jog toks revoliucijos suvokimas yra labai modernus. Aistros yra piktos, nes jos yra įkalintos šaltakraujiškos pabaisos – normalumo – nasruose. Tačiau jos yra piktos ir dėl to, jog troškimas gyventi – vietoj to kad susitrauktų – milijono pareigų ir vaidmenų akivaizdoje virsta savo paties priešingybe. Ribojamas kasdienių pareigybių, gyvenimas paneigia pats save ir pasirodo tik tarno pavidalu. Beviltiškai beieškodamas erdvės, jis tarsi šmėkla ima klaidžioti po pasaulį ir pasirodo nebent raumenų sutraukimo, nervinio tiko, idiotiško ir bendruomeninio smurto pavidalais. Ar masinis psichotinių vaistų vartojimas – šis naujausias gerovės valstybės išradimas – kartais nėra atsakas į nepakeliamas dabartinio gyvenimo sąlygas? Nelaisvę valdžia prižiūri visur. Ji tai daro tam, kad pateisintų vieną didžiausių savo rezultatų: pyktį. Sukilimas pasirūpina jais abiem.

Nenorėdami apgauti nei savęs, nei kitų, visi kovojantys už dabartinio socialinio statinio nuvertimą turėtų pripažinti, jog subversija yra laukinių, barbariškų jėgų žaismas. Kai kurie jas vadina kazokais, kiti – chuliganais. Iš tiesų tai yra tik individai, kurių pykčio nesugebėjo numalšinti jokia socialinė rimtis.

Bet kaip sukurti bendruomenę, kurią vienija tik pyktis? Pirmiausia atsiribokime nuo užburiančių dialektikos triukų. Išnaudojamieji ant savo pečių neneša jokio pozityvaus projekto naštos – net jei tai būtų pati beklasė visuomenė (kuri dažniausiai primena vieną didelį gamybinį projektą). Kapitalas yra vienintelė jiems pažįstama bendruomenė. Nuo jos pabėgti jie gali tik sunaikindami viską, kas juos daro išnaudojamaisiais: algas, prekes, vaidmenis ir hierarchijas. Kapitalizmas nekuria savo paties įveikimo sąlygų komunizmo pavidalu – buržuazija nekuria priemonių savo pačios išnykimui. Kapitalizmas kuria tik siaubo kupiną pasaulį.

Išnaudojamieji į savo rankas gali perimti tik savo pačių kaip išnaudojamųjų panaikinimą. Tik tokiu būdu jų bosai, vadai ir visokio plauko apologetai prasmegs kartu su jais. Šiame „nepamatuojamame destrukcijos uždavinyje“ turėtume atrasti kuo didesnį džiaugsmą.

Graikams žodis „barbaras“ reiškė ne tik „svetimtautį“, bet ir „mikčių“ – t.y. tą, kuris kalbėjo polio kalba neteisingai. Kalba ir teritorija yra du neatskiriami dalykai. Įstatymas įtvirtina Žodžių pagalba nustatytas sienas. Kiekviena valdžios struktūra turi savo barbarus, kiekvienas demokratinis diskursas – savo mikčius. Prekių visuomenė norėtų jais atsikratyti – išvarydama ir užtildydama – tarsi jie būtų niekas. Bet maištas šiame nieke aptinka savo pamatus. Jokia dialogo ir bendro dalyvavimo ideologija negali iki galo paslėpti išstūmimo ir vidinių kolonijų. Kai kasdienis valstybės ir ekonomikos smurtas priveda prie pykčio protrūkio, nebėra jokio reikalo stebėtis, jei kažkas sukelia kojas ant stalo ir atsisako bet kokios diskusijos. Tik tokiu būdu aistros išsilaisvina iš mirties kupino pasaulio. Barbarai visada tyko už kampo.

4.

Privalome apleisti visus modelius ir ištirti visas galimybes. — E. A. Poe

 Sukilimo būtinybė. Ne kaip neišvengiamumas (ne kaip anksčiau ar vėliau būtinai įvyksiantys įvykis), bet kaip konkreti galimybės sąlyga. Kaip būtina galimybė. Pinigai šioje visuomenėje yra būtini. Bet gyvenimas be jų yra galimas. Tam, kad šią galimybę išgyventume, privalome sunaikinti šią visuomenę. Šiomis dienomis patiriame tik tai, kas joje yra būtina.

Ironiška, tačiau tie, kurie sukilimą laiko tragiška klaida (arba neįmanoma romantine svajone) neretai kalba apie socialinius veiksmus ir apie vietas eksperimentuoti su laisve. Šiuos argumentus tereikia šiek tiek paspausti ir iš jų ištekės visos juose likusios sultys. Kaip jau minėjome, laisvas veikimas reikalauja galimybės bendrauti laisvai ir be jokio tarpininkavimo. Apie ką, kiek ir kur galėtų vykti dialogas šiandieniniame pasaulyje?

Mes pamirštame, kad visi gyvename gete – net jei nemokame nuomos, o kiekviena diena mums yra sekmadienis. Jei nesugebėsime sunaikinti šio geto, laisvė eksperimentuoti tik tiek ir tereikš.

Daugybė libertarų tiki, jog socialinis pokytis gali ir privalo įvykti iš lėto, be jokio staigaus protrūkio. Todėl jie dažnai šneka apie „nuo valstybės nepriklausomas erdves“, kuriose galėtume plėtoti savas idėjas bei praktikas. Palikdami nuošalyje mirtinai juokingas detales (kur yra vieta, kurioje neegzistuoja valstybė? kaip ji galėtų staiga atsitraukti?), pastebėsime, jog tokių erdvių pavyzdžiai traukiami iš savivalda grįstų federalistinių metodų, su kuriais eksperimentavo maištininkai konkrečių istorinių įvykių metu (Paryžiaus komunoje, revoliucinėje Ispanijoje, Budapešto komunoje ir t.t.). Tai, kas šiuose pavyzdžiuose nutylima, yra faktas, jog galimybė bendrauti vieniems su kitais ir taip keisti tikrovę, buvo perimta ginkluotų maištininkų rankomis. Trumpai tariant, praleidžiama viena menka detalė: sukilimas. Metodų (tokių kaip kaiminystės susirinkimai, tiesioginis sprendimų priėmimas, horizontalūs ryšiai ir t.t.) negalime atskirti nuo juos įgalinusių kontekstų, ir juo labiau negalime judviejų supriešinti (pvz. sakant „nėra prasmės pulti valstybės; turėtume susiorganizuoti, patys įgyvendinti utopiją“). Prieš pradėdami galvoti apie tai, ką reiškė, pavyzdžiui, darbininkų tarybos – ir ką jos galėtų reikšti šiandien – pirmiausia turėtume pagalvoti apie sąlygas, kurios leido joms atsirasti (1905-aisiais Rusijoje, nuo 1918-ųjų iki 1921-ųjų Vokietijoje ir Italijoje, ir t.t.). Tai buvo sukilimų laikai. Ar kas galėtų paaiškinti, kaip šiomis dienomis išnaudojamieji galėtų priimti sprendimus dėl svarbiausių juos liečiančių klausimų, jėga nesutrikdydami vyraujančio socialinio normalumo? Tik po to galime kalbėti apie savivaldą ir federalizmą. Prieš pradėdami diskusiją apie tai, ką reikštų dabartinių gamybos jėgų savivalda „po revoliucijos“, turime suprasti vieną dalyką: kad ir ką benuspręstume, su tuo nesutiks nei bosai, nei policija. Nėra prasmės kalbėti apie galimybę tuo pačiu neiškeliant klausimo, kaip prieiti prie jos įgyvendinimo. Bet kokia laisvės idėja reiškia protrūkį dabartinėje visuomenėje.

Aptarkime paskutinį pavyzdį. Libertarų rateliuose taip pat dažnai kalbama apie tiesioginę demokratiją. Galima būtų sakyti, jog anarchistinė utopija yra iš esmės priešiška daugumos sprendimo metodui. Teisingai. Bet reikalo esmė glūdi tame, jog niekas nekalba apie tiesioginę demokratiją tikrovėje. Nekalbant apie tuos, kurie ją paverčia savo pačios priešingybe, t.y. tuos, kurie kalba apie piliečių surašymą ir dalyvavimą savivaldybės rinkimuose, pasvarstykime apie tuos, kurie mėgina įsivaizduoti tikrus piliečių susirinkimus, kuriuose žmonės kalbėtųsi akis į akį, be jokių tarpininkų. Ką galėtų išreikšti tokie piliečiai? Kaip jie galėtų atsakyti į klausimus patys negalėdami jų pakeisti? Kaip atskirti taip vadinamą politinę laisvę nuo dabartinių ekonominių, socialinių ir technologinių sąlygų? Kaip bepažiūrėtume, neišvengsime destrukcijos problemos – nebent manytume, jog technologiškai centralizuota visuomenė tuo pačiu galėtų būti ir federalistinė, arba jog visuotinė savivalda galėtų egzistuoti dabartiniuose, tikrų tikriausiais kalėjimais virtusiuose miestuose. Sakyti, jog viskas gali pasikeisti laipsniškai, tolygu reikalą apipinti migla. Joks pokytis negali net prasidėti be plačiai išplitusio maišto. Sukilimas reiškia tai, jog po kapitalistinės specializacijos kaukės nuplėšimo, visi socialiniai santykiai yra atveriami laisvės nuotykio galimybei. Tiesa – sukilimas pats savaime nepateikia jokių atsakymų. Jis tik užduoda klausimus. Dėl to svarbiausia nėra nuspręsti, ar veikti turėtume laipsniškai, ar staigiai. Svarbiausia yra nuspręsti, ar veikti, ar tik svajoti apie veiksmą.

Tiesioginės demokratijos kritika (liekant prie pasirinkto pavyzdžio) privalo būti konkreti. Tik tokiu atveju atveriama galimybė eiti anapus jos ir galvoti, jog socialiniai individualios autonomijos pamatai realiai egzistuoja. Tik tokiu atveju šis ėjimas anapus gali čia ir dabar tapti kovos metodu. Maištininkai kitų žmonių idėjas turėtų kritikuoti ir konkretizuoti labiau nei tie, kurie joms prisiekia.

Taip yra galandami peiliai.

5.

Tai, jog revoliucija neįvyks kol jos nepalaikys pakankamas kiekis žmonių, yra aksioma, savaime suprantamas faktas. Tačiau istorija mus moko, jog pažangą bei socialines revoliucijas veikiančios jėgos nėra suskaičiuojamos piliečių sąrašuose. — E. Malatesta

Tikėjimas, jog socialinė transformacija yra įmanoma, seniai išėjo iš mados. „Masės“, kaip sakoma, yra panirusios į gilų tranzą ir yra puikiai integruotos į dabartines socialines normas. Iš šio pastebėjimo galime išgauti bent dvi išvadas. Maištas yra neįmanomas arba įmanomas tik mažais mastais. Tai veda arba prie atvirai institucinio diskurso (kuriame kalbama apie rinkimų reikiamybę, teisines pergales ir t.t.), arba prie kalbų apie socialines reformas (apie profsąjungų organizavimąsi, kovas už kolektyvines teises ir t.t.). Antroji išvada suteikia arba pagrindą jau klasika tapusiam vangardistiniam diskursui, arba antiautoritariniams skatinimams užsiimti niekada nesibaigiančia agitacija.

Galėtume pasakyti, jog istorijoje būta daugybė atvejų, kai iš pažiūros viena kitai priešingos idėjos atsispyrė nuo bendro taško.

Kaip pavyzdį paimkime bolševizmą ir socialdemokratiją: abi iš šių idėjų kilo iš prielaidos, jog masės pačios savaime neturi jokio revoliucinio sąmoningumo ir dėl to privalo būti vedamos kitų. Socialdemokratai nuo bolševikų skyrėsi tik naudojamais metodais – reformistinė partija ir revoliucinė partija, parlamentinė strategija ir valdžios užgrobimas prievarta. Ir vienu, ir kitu atveju buvo siekiama nušviesti mases iš aukščiau.

Iškelkime hipotezę apie leninistinį modelį atmetančios „mažumos“ subversyvinę praktiką. Libertarinėje perspektyvoje tai privestų arba prie bet kokių kalbų apie sukilimą atsisakymo (jas pakeičiant vienišo maišto paskelbimu), arba – anksčiau ar vėliau – reikėtų kaip nors susitvarkyti su socialinėmis savo idėjų ir praktikų pasekmėmis. Jei nepasitenkiname paprasčiausiais kalbos triukais (pvz. teigdami, jog mūsų palaikomos tezės jau dabar yra išnaudojamųjų galvose, arba jog vienišas maištas jau dabar yra bendrų sąlygų dalis), susiduriame su nemaloniu faktu: esame izoliuoti – nors tai ir nereiškia, jog mūsų yra mažai.

Veikimas mažomis grupelėmis ne tik kad nėra ribotas – jis tuo pačiu reiškia ir visai kitokią socialinės transformacijos perspektyvą. Libertarai yra vieninteliai, kurie galvoja apie kolektyvinio žmonių gyvenimo matmenį, nepajungtą jokiam centriniam valdymui. Autentiškas federalizmas įgalina susitarimus tarp laisvų individų sąjungų. Sąjunginiai santykiai neatsiranda ideologijų ar sąjungininkų kiekio dėka – jie atsispiria nuo bendro suvokimo, nuo aistros bendram projektui pojūčio bei dalinimosi. Bet projektu grįsta sąjunga ir autonominis individo veiksmas yra tik tušti žodžiai, jei jie negali plisti tuo pačiu nenublankdami prieš kokį nors taip vadinamą aukštesnį tikslą. Horizontalūs ryšiai konkretizuoja išsilaisvinimo praktiką: tai yra neformalūs, faktiniai ryšiai, išvengiantys bet kokio atstovavimo. Centralizuota visuomenė neapsieitų be policijos kontrolės ir be mirtino technologinio aparato. Dėl to visi, nesugebantys įsivaizduoti bendruomenės be valstybės, nesugeba ir kritikuoti šią planetą naikinančios ekonomikos. Visi, kurie nesugeba įsivaizduoti unikalių individų bendruomenės, nemato nieko, kas galėtų pakeisti politinį tarpininkavimą. Laisvo eksperimentavimo tarp bendraminčių idėja, kurios pagrindą sudaro bendrumu grįsta sąjunga, priešingai, įgalina ištisą socialinį protrūkį. Tik atmetę centro idėją (ir iš jos sekančias svajas apie Žiemos rūmų arba – šiek tiek priartėjant prie šių laikų – valstybinės televizijos užėmimą) galėsime sukurti gyvenimą be prievartos ir be pinigų. Šiuo požiūriu metodas, kuriuo siekiama plėsti puolimo praktiką, savyje globoja kitą pasaulį. Veikti kai visi skatina laukti, kai neverta tikėtis jokių pasekėjų, kai iš anksto negali žinoti kokie bus atlikto veiksmo rezultatai – visa tai reiškia patvirtinti tai, už ką kovojama: už nepamatuojamą visuomenę. Dėl to sąjungos pagrindu susidariusių grupuočių veiksmai patys savaime pasižymi pačiomis svarbiausiomis savybėmis. Jų pranašumas nėra išskirtinai taktinis, savyje jis turi patį siekiamą tikslą. Panaikinti pereinamojo periodo melą (melą apie diktatūrą prieš komunizmą, apie valdžią prieš laisvę, apie atlyginimus prieš visa kita, apie „etiškus bankus“ prieš anarchiją ir t.t.) reiškia patį maištą laikyti tam tikru būdu suprasti santykius. Tuojau pat pulti technologinę hidrą reiškia įsivaizduoti gyvenimą be baltachalačių policininkų (t.y. be ekonominių ir mokslinių organizacijų, kurioms jie yra reikalingi); pulti prijaukinimo įrankius per žiniasklaidą reiškia kurti santykius, išvaduotus nuo atvaizdų (t.y. laisvus nuo juos palaikančio pasyvumo). Visi, šaukiantys, jog jau per velu – arba jog dar ne laikas – maištui, atskleidžia, kokios visuomenės jie iš tiesų nori. Kita vertus, pabrėžti socialinio sukilimo poreikį dabar – nevaldomo ir nuo dabartinių istorinių sąlygų atsiplėšiančio, naujų galimybių iškilimą įgalinančio judėjimo poreikį – reiškia sakyti, jog mums nereikia jokių vadovų. Šiandien vienintelis įmanomas federalizmas gali reikšti tik visuotinį maištą.

Tam kad iki galo atmestume bet kokią centralizaciją, privalome išvystyti kitokį požiūrį į veiksmą ir eiti toliau už kiekybinę nuolatinio išnaudojamųjų skatinimo viziją, kurios tikslas yra pastaruosius privesti prie istorinės sandūros su valdžia. Būtina plėtoti kitokią stiprybės sampratą – sudeginti piliečių sąrašus ir pagaliau pakeisti pačią tikrovę.

Pagrindinė taisyklė: neatlikinėkite veiksmų masiškai. Veikite po tris, daugiausiai po keturis. Mažų grupelių turėtų būti kiek įmanoma daugiau ir kiekviena iš jų turėtų mokėti kuo sparčiau palikti įvykio vietą vos tik užpuolus priešą. Policija mėgins įveikti tūkstantinę minią ir tam pasitelks tik keletą šimtų kulakų.

Šimtą vyrų įveikti yra lengviau nei vieną, ypač jei pastarasis smogia staigiai ir taip pat staigiai pradingsta. Policija ir armija bus bejėgės jei Maskvoje pasklis tokie maži ir praktiškai nesučiumpami būriai […]. Neužiminėkite strategiškai svarbių vietų. Kariuomenė lengvai jas atsiims arba paprasčiausiai sunaikins pasitelkę turimą artileriją. Mūsų tvirtovės bus vidiniai kiemai arba bet kurios kitos vietos, iš kurių lengva smogti ir lengvai pasitraukti. Jei jiems pasiseks jas užimti, viduje jie nieko neras ir praras daug savo vyrų. Visų jie niekada neužims, nes šiam tikslui kulak jie turėtų užpildyti kiekvieną namą.

Pranešimas sukilėliams, gruodžio 11, Maskva, 1905

6.

…poezija, …kyla iš vaizduotės, kuri pačius skirtingiausius dalykus gali taip pat lengvai bei nevaldomai nevaldomai apjungti kaip ir atskirti. — F. Bacon

Pagalvokime apie kitokią stiprybės sampratą. Galbūt tai bus nauja poezija. Galų gale – kas yra socialinis maištas jei ne visuotinis įvairiausių dalykų apjungimo ir atskyrimo žaismas.

Revoliucinė striptybė nėra tolygi arba tolygiai priešiška valdžios stiprybei. Jei taip būtų, būtume nugalėti dar nepradėję, nes bet koks pokytis reikštų amžiną sugrįžimą po prievartos padu. Viskas tebūtų karinis konfliktas, makabriškas standartų šokis. Tikras judėjimas išvengia kiekybinio žvilgsnio.

Valstybė ir kapitalas turi pačias įmantriausias kontrolės ir represijos priemones. Kaip galime priešintis tokiam Molochui? Paslaptis glūdi dalykų išardyme ir sudėjime atgal. Slaptosios tarnybos užsiima pastoviu dalykų skaidymu ir jungimu į visumą. Tas pats galioja ir subversyvinei praktikai. Kritikuoti technologiją, pavyzdžiui, reiškia pažvelgti į jos visumą, ją laikant ne tik vienu dideliu mašinerijos dariniu, bet visų pirma ją gaminančiu socialiniu santykiu, t.y. sistema. Dėl to svarbu suvokti, jog konkretus technologinis įrankis išreiškia visuomenės, kurioje jis iškyla, poreikius, o taip pat ir tai, kaip pakinta santykiai tarp individų šioje visuomenėje vos tokį įrankį pritaikius. Technologijos kritika tolygi atsisakymui žmonių veiklą pajungti pelno motyvui. Kitu atveju galėtume nesunkiai apsigauti dėl technologijų pasekmių, dėl jų tariamo neutralumo ir dėl galimybės ištaisyti jų sukeltų padarinių problemas. Dėl šios priežasties derėtų išskaidyti ją į tūkstančius skirtingų aspektų, apmąstyti konkrečias ir mus vis labiau žalojančias technologijos įgyvendinimo formas. Turėkime omenyje, jog naujų technologijų įgalinama kontrolė ir gamyba atneša naujų galimybių jas sabotuoti. Kitu atveju negalėtų būti jokios kalbos apie jų užpuolimą. Tas pats galioja ir mokykloms, barakams bei biurams. Nors šie dalykai ir negali būti atskirti nuo bendrų hierarchinių ir merkantiliškų santykių, jie vis dar įgauna konkrečius pavidalus pavieniuose asmenyse ar vietose.

Kaip, kai mūsų skaičiai tokie maži, galėtume tapti matomi visiems studentams, darbininkams, bedarbiams? Jei į tai žiūrime iš pritarimo ir įvaizdžio perspektyvos (t.y. jei norime tapti matomi), į atsakymą galim net nekreipti dėmesio: profsąjungos ir visokio plauko politikai visada bus matomesni už mus. Ir šioje vietoje trūksta gebėjimo išardyti ir sudėti atgal. Reformizmas kiekybiškai pabrėžia detales. Jis sutelkia didelę masę žmonių tam, kad pakeistų keletą izoliuotų valdžios aspektų. Tačiau bendra visuomenės kritika įgalina kokybinį požiūrį į veiksmą. Būtent todėl, kad nėra jokio centro ir jokio revoliucinio subjekto prieš kurį būtume atsakingi, kiekvienas socialinės tikrovės aspektas turėtų būti susietas su visuma, kurioje jis yra tik dalis. Ar kalbėtume apie užterštumą, apie kalėjimą ar apie miesto išplanavimą, bet koks iš tiesų subversinis projektas suabejos viskuo. Šiandien labiau nei bet kada, bet koks kiekybinis projektas (sutelkti studentus, darbininkus ar bedarbius konkrečiose organizacijose su specifinėmis programomis) tegali pabrėžti pavienes detales, ir taip iš konkrečių veiksmų atimti visą jėgą atskirdamas iš esmės nuo visumos neatskiriamus klausimus (studentų, darbininkų, imigrantų, homoseksualų ir t.t. klausimus). Visa tai tampa vis opesne problema, nes reformizmas nebesugeba nieko reformuoti (tik pagalvokime apie nedarbą ir apie tai, kaip jis pristatomas tarsi tebūtų nesunkiamai išsprendžiamas ekonominės sistemos trūkumas). Kažkas yra pasakęs, kad net ir paprastas reikalavimas gauti neužnuodyto maisto iššaukia visą eilę revoliucinio pobūdžio klausimų, nes bet koks mėginimas pakeisti šį konkretų aspektą reikalauja visų socialinių santykių transformacijos. Kiekvienas konkrečiam asmeniui išreikštas reikalavimas savyje nešasi išankstinį pralaimėjimą, kadangi jokia valdžia negalėtų išspręsti mus visus kamuojančių bendro pobūdžio problemų. Į turėtume kreiptis norėdami pasipriešinti oro užterštumui?

Atrodo, kad neteisėto streiko metu transparantą su užrašu „Mes nieko neprašome“ nešę darbininkai gerai suprato pralaimėjimą, kuris glūdi pačiame reikalavimo akte („prašymas iš priešo niekada neturi galo“). Nėra jokio kito pasirinkimo kaip tik viską pasiimti patiems. Kaip teigė Stirneris, „kad ir kiek jiems paaukotum, jie vis tiek reikalaus daugiau, nes jų siekis yra ne kas kita kaip visų nuolaidžiavimų pabaiga.“

O po to? Po to net ir mažais skaičiais galėsime veikti išvengdami izoliacijos, jei tik nepamirštime, jog rimto protrūkio metu keletas gerų kontaktų yra naudingiau nei didelės gretos. Deja dažnai nutinka taip, kad vienokių ar kitokių teisių reikalaujančios socialinės kovos išplėtoja už savo tikslus daug įdomesnes priemones (pavyzdžiui, keletas darbo beieškančių bedarbių sudegina visą įdarbinimo agentūrą). Žinoma, galėtume likti nuošalyje ir sakyti, jog darbo reikėtų ne prašyti, bet jį sunaikinti. Arba galėtume su šiuo įvykiu susieti visos ekonominės sistemos kritiką, arba sabotažu kritikuoti profsąjungų veiklą. Kiekvienas paskiras tikslas kovos viduje savyje nešasi ištisų socialinių santykių smurtą, kuris tik ir laukia galimybės ptratrūkti. Tiesioginio kovos siekio banalumas, kaip gerai žinome, istorijoje dažniausiai veikdavo kaip konkretizuotas šaukimas bendram maištui.

Ką tokioje situacijoje gali padaryti keletas ryžtingų bičiulių? Nedaug, nebent būtų iš anksto pagalvota apie (pavyzdžiui) skrajutes, arba apie tai, kurioje miesto dalyje geriausia būtų išplėsti veiksmus. Tačiau visų svarbiausia yra išsivystyti linksmą ir beteisį požiūrį, atsiribojantį nuo pastovaus pasekėjų skaičiavimo ir nuo milžiniškų organizacinių struktūrų.

Nenorėtume atgaivinti seno mito, jog visuotinis streikas atveria kelią sukilimui, tačiau mums atrodo akivaizdu, jog visos visuomeninės veiklos sutrikdymas yra didelės svarbos dalykas. Subversyviu veiksmu turėtų būti siekiama paralyžiuoti normalumą, nepaisant to, kokios buvo pirminės šio veiksmo priežastys. Jei studentai ir toliau studijuos, darbininkai – kiek jų beliko – ir biuro darbuotojai tęs savo darbus, bedarbiai ir toliau rūpinsis darbo paieškomis, neįvyks joks svarbus pokytis. Revoliucinė praktika visada bus virš žmonių. Jokia nuo socialinių kovų atskira organizacija maišto negali nei pradėti, nei išplėsti ar jį apginti. Jei tiesa yra tai, jog išnaudojamieji dažniausiai pasitiki tais, kurie siūlo kovos eigoje iškovotų ekonominių pagerinimų garantiją – t.y. jei tiesa, jog kiekviena sąlygų pagerinimo reikalaujanti kova neišvengiamai yra iš esmės reformistinio pobūdžio – libertarai savais metodais (tokiais kaip individo autonomija, tiesioginis veiksmas ir pastovus konfliktas) gali ją stumti į priekį, anapus paskirų reikalavimų, neigdama visus socialinius vaidmenis (tokius kaip mokytojas, raštininkas, darbininkas ir t.t.). Reikalavimų kėlimu užsiimanti įsitvirtinusi libertarinė organizacija tokias kovas viso labo apeitų (prie jos prisijungtų vos keletas kovojančių išnaudojamųjų) – arba būtų priversta apleisti viską, kas ją daro libertarine organizacija (to pavyzdys yra profsąjungos, kurios veikia tik ribotame sindikalistinių kovų lauke). Iš revoliucionierių ir išnaudojamųjų sudaryta organizacinė struktūra tikrą konfliktą su esama santvarka gali išsaugoti tik tada, kai prisitaiko prie laikino specifinės kovos pobūdžio, kai turi konkretų tikslą joje ir kai prisilaiko puolimo perspektyvos. Kitaip tariant, jei savo praktikoje ji išreiškia profsąjungų ir jų bendradarbiavimo su bosais kritiką.

Negalėtume sakyti, jog šių laikų revoliucionieriai pasižymi gebėjimu organizuoti plataus masto socialines (pvz. antimilitaristines, prieš aplinkos nuodijimą nukreiptas ir pan.) kovas. Dėl to mums (t.y. tiems, kurie nemano, jog „žmonės yra abejingi ir tenori palaikyti sistemą“) belieka tik hipotezė apie autonominę intervenciją konkrečioje kovoje – arba tam tikrame paplitusiame maište. Tokio pobūdžio kovos dažniausiai kyla spontaniškai. Jei išnaudojamųjų kovose norime įžvelgti visuomenės už kurią jie kovoja modelį (kaip vienas subtilus teoretikas teigė įžvelgęs neseniai nuvilnijusios streikų bangos metu), geriau jau likti namie. Tačiau jei apsiribosime vien tik „kritiška parama“, – nors gali būti, kad tai yra lygiai tas pats – prie politinių partijų ir profsąjungų vėliavų viso labo pridėsime savus, raudonus ir juodus skarmalus. Paskirų detalių kritika ir vėl iššaukia kiekybinį modelį. Jei norime manyti, jog kai bedarbiai kalba apie teisę į darbą, mes turėtume daryti tą patį (atlikdami ir taip akivaizdžią skirtį tarp darbo ir „visuomenei naudingos veiklos“), tokiu atveju vienintelė veiksmui skirta vieta tegali būti demonstrantų pilna gatvė. Kaip teigė senis vardu Aristotelis, atstovavimas yra galimas tik ten, kur susivienija tiek laikas, tiek erdvė.

Bet kas pasakė, kad bedarbiai nesupranta kalbų apie sabotažą, apie teisių panaikinimą arba apie atsisakymą mokėti nuomą (ir kas pasakė kad jie nesupranta visų šių dalykų praktikos)? Kas pasakė, kad kai streikuojantys darbininkai išeina į gatves, ekonomika negali būti kritikuojama ir kitur? Kalbėti tai, ko nesitiki priešas, ir būti ten, kur jis mūsų nelaukia. Tai yra naujoji poezija.

7.

Mes per jauni. Nebegalime daugiau laukti. — Paryžiaus siena

Sukilimo jėga yra ne karinė, bet socialinė. Visuotinis maištas turėtų būti vertinamas ne pagal ginkluotų jėgų susidūrimą, bet pagal ekonomikos paralyžių, pagal gamybinių ir logistinių taškų užėmimą, pagal bet kokį skaičiavimą panaikinantį laisvą dalinimąsi ir pagal pareigų bei socialinių vaidmenų apleidimą. Trumpai tariant, pagal tai, kiek pats gyvenimas apverčiamas aukštyn kojom. Jokia partizaninė grupuotė, kad ir kokia stipri ji bebūtų, negali atstoti šios grandiozinės destrukcijos ir transformacijos akimirkos. Sukilimas į paviršių iškelia vieną paprastą banalybę: jokia valdžia negali išlikti be savanoriškos engiamųjų vergovės. Maištas labiau nei bet kas kitas parodo, jog būtent išnaudojamieji palaiko žudančią išnaudojimo mašiną. Nevaldomas ir sklidinas socialinės veiklos sutrikdymas staigiai nuima ideologinę uždangą ir atskleidžia tikruosius šioje visuomenėje egzistuojančius jėgos santykius. Valstybė tokia akimirka parodo tikrąjį savo veidą – t.y. tai, jog ji yra tik politinė pasyvumo organizacija. Vienoje pusėje ideologija, kitoje – fantazija, abi su atitinkamu materialiniu svoriu. Išnaudojamiesiems tai paprasčiausia proga atrasti visada turėtą jėgą ir atsiplėšti nuo vyraujančios iliuzijos, jog visuomenė egzistuoja savaime, be niekieno pagalbos – arba kad vietoj jų visą darbą atlieka kažkas kitas. Jie sukyla prieš savo pačių paklusnumą – prieš savo praeities valstybę – ir prieš įgytus senojo pasaulio pateisinimo įpročius. Sukilėlių sąmokslas yra vienintelis atvejis, kai „kolektyvumas“ nėra tik jonvabalių kelią policijai nurodanti prieblanda, arba paprasčiausias melas, individo negandą paverčiantis „visuotine gerove“. Tik jis skirtumams tarp individų suteikia sąjunga grįstą stiprybę. Kapitalas visų pirmiausia yra skundikų bendruomenė – tai individus silpninanti sąjunga, arba vienovė, kuri mus skiria. Visuomenės sąžinė yra vidinis balsas, kartojantis „kiti tam pritaria“. Tokiu būdu tikroji išnaudojamųjų stiprybė veikia prieš juos pačius. Sukilimas yra procesas, kurio metu ši stiprybė yra išlaisvinama – o kartu su ja ir autonomija bei pats malonumas gyventi. Tai akimirka, kai visi kartu suprantame, jog geriausia ką galime padaryti kitiems, tai išsilaisvinti patys. Šia prasme tai yra „kolektyvinė individualaus išsivadavimo akimirka“.

Darbo ir „laisvo laiko“, šeimos ir vartotojiškumo normalumas nužudo bet kokią aistrą laisvei. (Rašydami šiuos žodžius neišvengiamai atsiribojame nuo kitų žmonių, o šis atskyrimas išvaduoja valstybę nuo būtinybės uždrausti mums rašyti). Joks pokytis nėra įmanomas be staigaus protrūkio kasdieniuose įpročiuose. Bet maištas visada yra mažumos veikla. Masės visada bus šalia, pasiruošusios arba pasitarnauti valdžiai (maištaujančiam vergui „valdžia“ reiškia tiek boso įsakymus, tiek ir kitų vergų paklusnumą) arba iš inercijos prisidėti prie vykstančių pokyčių. Didžiausias kada nors įvykęs neteisėtas streikas – 68-ųjų gegužė Prancūzijoje – buvo pradėtas vos penktadalio valstybės gyventojų. Iš to neplaukia, jog vienintelis būdas ką nors pakeisti yra užimti valdžią ir vesti mases reikiama kryptimi, arba jog privalome prisistatyti kaip tikroji proletariato sąmonė. Negali būti jokio vienetinio šuolio iš šios visuomenės į laisvę. Vergingas ir pasyvus požiūris negali išnykti per keletą dienų ar mėnesių. Tačiau jam priešingas požiūris turi išsikovoti sau erdvės ir tai padaryti savo paties nustatytu tempu. Socialinis sukilimas yra viso labo būtina sąlyga jo pradžiai.

Vyraujanti panieka „masėms“ yra ne kokybinė, bet ideologinė. Tai reiškia, jog ji priklauso nuo vyraujančio masių paveikslo. Žinoma, toks dalykas kaip kapitalo „liaudis“ egzistuoja, bet iš tiesų ji neturi jokio konkretaus pavidalo.

Bet kokiu atveju, tik iš anoniminės žmonių masės gali kilti gyvenimo ištroškusios nežinomybės maištas. Manymas, jog esame vieninteliai maištininkai ištisoje paklusnumo jūroje, suteikia užtikrintumo, nes reikalą užbaigia jo dar net nepradėjęs. Mes norėtume manyti, jog nežinome, kas galėtų būti mūsų sąjungininkai, o tam kad tai sužinotume, turime išgyventi socialinę audrą. Šiandien kiekvienas iš mūsų nusprendžia, kiek kiti žmonės nesugeba nuspręsti patys (nes būtent atsisakymas priimti sprendimą įgalina automatiškai veikiančio pasaulio funkcionavimą). Sukilimo metu pasirinkimas pats prasibrauna alkūnėmis ir parodo, jog jį būtina apginti ginklais – nes tik ant sukilimo lavono iškyla visos reakcingos jėgos. Nors ir varomas mažumos (nors pagal kokį matavimo vienetą galėtume pamatuoti tokią mažumą?), sukilimo reiškinys gali apimti daugybę aspektų – šia prasme tai yra grynai socialinis įvykis. Kuo labiau paplitęs ir entuziastingas yra maištas, tuo mažiau jis atrodo kaip karinis susidūrimas. Besiplečiant ginkluotai išnaudojamųjų saviorganizacijai ir taip atskleidžiant socialinės santvarkos trapumą, maištas – kaip ir hierarchiniai ir merkantiliški santykiai – aptinkamas visur. Tie, kurie mano priešingai ir į revoliuciją žvelgia kaip į karinį perversmą, turi militaristinį požiūrį į šią sandūrą. Išnaudojamųjų vedliu besidedanti organizacija užglaisto faktą, jog dominavimas yra socialinis santykis, o ne centrinė kokio nors organo būstinė, kurią kas nors galėtų užimti. Bet jei ji taip negalvotų, tuomet kas pateisintų jos egzistavimą?

Pats geriausias dalykas kurį galima padaryti su ginklais, tai kuo greičiau paversti juos bereikšmiais. Tačiau ginklavimosi problema išlieka abstraktybe, jei ji nėra tiesiogiai susiejama su santykiu tarp revoliucijos ir išnaudojamųjų, tarp organizacijos ir tikro judėjimo.

Revoliucionieriai per dažnai dėjosi tikraja išnaudojamųjų sąmone ir demonstravo savo tariamą subversinį brandumą. „Socialinis judėjimas“ tokiu būdu tik pateisina partiją (kuri leninizmo atveju tampa profesionalių revoliucionierių elitu). Visa tai sudaro ydingą ratą: kuo labiau atsiskiriama nuo išnaudojamųjų, tuo labiau norisi atstovauti niekur neegzistuojantį santykį. Subversija sumenkinama iki savo asmeninės praktikos, o atstovavimas tampa ideologinio šantažo organizavimu – biurokratine kapitalistinio nusavinimo versija. Tokiu atveju revoliucinis judėjimas susitapatina su savo „toliausiai pažengusiomis“ inkarnacijomis, su savo sumanymo išsipildymu. Hegelio totalumo dialektika tokiam statiniui pasiūlo pačią puikiausią filosofinę sistemą.

Tačiau egzistuoja ir tokia į atsiskyrimą ir atstovavimą nukreipta kritika, kuri pateisina laukimą bei prisiima amžino kritiko vaidmenį. Besiteisindama nenoru atsiskirti nuo „socialinio judėjimo“, tokia kritika bet kokią puolimo praktiką pasmerkia kaip „per didelį šuolį“ arba kaip „ginkluotą propagandą“. Ir vėl revoliucionieriai manosi galintys „atskleisti“ tikrąsias išnaudojamųjų gyvenimo sąlygas – šiuo atveju nedarydami visiškai nieko. Šiuo atveju neįmanomas joks maištas už matomo socialinio judėjimo ribų. Tėvynė kurią reikia apginti – tai „radikali kritika“, „revoliucinis grynumas“. Gyvenimas yra apgailėtinas, dėl to negalime daryti nieko kito kaip be saiko teorizuoti neviltį. Tiesa turi eiti pirmiausia. Tokiu būdu atskirtis tarp revoliucionieriaus ir išnaudojamųjų nėra panaikinama – ji paprasčiausiai nustumiama į šalį. Mes nebesame išnaudojamieji tarp išnaudojamųjų. Ne, mūsų troškimai, įtūžis ir silpnybės nebėra klasių kovos dalis. Juk negalime veikti kada panorėję, nes privalome įgyvendinti didį uždavinį – net jei jo taip nevadiname. Yra tokių, kurie save paaukoja proletariatui per veiksmą, bet yra ir tokių, kurie tai padaro sėdėdami namie.

Šis pasaulis nuolat mus nuodija ir verčia daryti pačius žalingiausius dalykus. Jis mums primeta pinigų poreikį ir atima aistringus santykius. Mes senstame tarp jokių svajonių neturinčių vyrų ir moterų, tarsi būtume tik nepažįstamieji tikrovėje, kurioje nėra vietos dosnumui. Mes nesame absoliutaus neigimo kariai. Mūsų paprasčiausiai nedomina tai, ką ši visuomenė turi geriausio (karjera, šlovė, staigus praturtėjimas, „meilė“). Įsakinėjimas mus pykina tiek pat kiek paklusnumas. Kaip ir kiti, mes esame išnaudojami, ir dėl to išnaudojimą norime kuo greičiau sunaikinti. Mūsų manymu maištui nereikia daugiau jokių pateisinimų.

Mūsų gyvenimai slysta pro mūsų pirštus, ir bet kokios tai ignoruojančios kalbos apie klasę yra paprasčiausi melai. Mes nenorime būti socialinių judėjimų vedliai ar jų rėmėjai. Mes norime dalyvauti jau dabar egzistuojančiuose judėjimuose tiek, kiek juose aptinkame savo pačių poreikius. Kupinoje išsivadavimo perspektyvoje nėra jokių aukštesnio rango kovos formų. Maištui reikalinga viskas: jam reikia popieriaus ir knygų, ginklų ir sprogmenų, svarstymų ir burnojimų, nuodų, durklų ir padegimų. Vienintelis svarbus klausimas yra kaip visa tai suderinti.

8.

Lengva pašauti tiesia linija skrendantį paukštį. — B. Gracian

Mes ne tik kad siekiame tuojau pat pakeisti savo pačių gyvenimus, bet tai mums yra ir kriterijus, pagal kurį renkamės savo bendrininkus. Tas pats galioja ir dalykui, kurį galėtume pavadinti „nuoseklumo paieškomis“. Siekis gyventi savomis idėjomis ir kurti į patį gyvenimą atsiremiančią teoriją negali būti suprantamas kaip pavyzdys kitiems, galintis sukurti tam tikrą pamokančią praktikų hierarchiją. Priešingai, toks siekis reiškia bet kokios ideologijos – įskaitant malonumo ideologijos – atmetimą. Mes atsiribojame nuo tų, kurie pasilieka savo iškovotose ir saugomose šios visuomenės srityse, ir tai darome tuo pačiu būdu kuriuo apčiuopiame savo pačių egzistenciją. Tačia tiek pat nutolstame ir nuo tų, kurie norėtų paprasčiausiai apleisti kasdienį normalumą ir pasišvęsti pogrindinių karinių organizacijų mitologijai – dar vienam narvui, kuriame galime užsirakinti. Net ir patys pavojingiausi įstatymine prasme vaidmenys negali atstoti realaus pokyčio žmonių santykiuose. Nėra jokio trumpakelio, jokio staigaus šuolio kitur. Revoliucija nėra karas.

Praeityje ši nelaiminga ginklų ideologija keleto žmonių poreikį nuoseklumui pakeitė visų likusiųjų pasyvumu. Tegul ginklai pagaliau būna nukreipti prieš pačią ideologiją!

Aistra socialiniam protrūkiui degantis individas, turintis „asmeninį“ požiūrį į klasių sandūrą, kažką padaryti nori tuojau pat. Jei ji arba jis užsiima kapitalo bei valstybės pokyčių analize, tai tikrai ne tam, kad galėtų ramia galva nueiti miegoti, bet tam, kad galėtų juos užpulti. Jei toks žmogus neperima įstatymo ir moralės nubrėžtų ribų bei perskyrų, jis pats apsibrėžia žaidimo taisykles ir pritaiko pasirinktus įrankius. Priešingai nei rašytojui arba kareiviui, kuriems tai yra tik merkantilinių pasekmių turinti profesinė veikla, rašiklis ir revolveris tokiam žmogui tampa vienodai parankiais ginklais. Revoliucionierius išlieka revoliucionieriumi net ir be rašiklio ar revolverio – išlieka tol, kol išsaugo pagrindinį visų įrankių šaltinį: savo ryžtą.

„Ginkluota kova“ yra tokia strategija, kuri galėtų būti pritaikyta bet kokio sumanymo tikslams. Partizaninė kova šiomis dienomis vis dar naudojama iš esmės socialdemokratinių organizacijų, kurios savo reikalavimus paprasčiausiai paremia kariniais veiksmais. Politika taip pat gali būti vykdoma ginklų pagalba. Derybose su valdžia – t.y. kiekviename santykyje, kuriame ji išlieka kaip tarpininkas, net jei pastarasis yra laikomas priešininku – kiekviena stovykla privalo save pateikti kaip realią jėgą. Šiuo požiūriu atstovauti tam tikrą socialinę tikrovę reiškia ją redukuoti iki savosios organizacijos. Susidūrimas nebesklinda, bet yra susiejamas su eile derybinių etapų. Organizacija sprendžia dėl tokių derybų rezultatų. Santykiai tarp jos narių, o taip pat tarp jos ir viso likusio pasaulio, atspindi autoritarinę jos programą: hierarchiją ir paklusnumą ji priima kuo rimčiausiai.

Nedaug tesiskiria tie, kurių tikslas yra prievarta užgrobti valdžią. Jiems svarbu pranešti, jog egzistuoja vangardistinė jėga, galinti vesti ištisą revoliucinį judėjimą. „Ginkluota kova“ pristatoma kaip aukštesnio rango veiksmas. Tie, kurie sukuria geresnį militaristinį spektaklį (priklausomai nuo įvaizdinio veiksmų pasisekimo), yra tikroji ginkluota partija. Iš to sekantys alternatyvūs teismai ir liaudies tribunolai tik paliudija, jog tokie žmonės norėtų užimti valstybės vietą.

Valstybė savo ruožtu turi didžiausią interesą revoliucinę grėsmę redukuoti iki keleto sukarintų organizacijų. Tai ji daro tam, kad subversiją paverstų dviejų ginkluotų stovyklų susidūrimu: vienoje pusėje stovi institucijos, kitoje – ginkluota partija. Iš tiesų valdžia labiausiai bijo išplitusio ir anonimiško maišto. Žiniasklaidos kuriamas „teroristo“ įvaizdis koja kojon žengia kartu su policija gindamas socialinę rimtį. Nesvarbu, ar piliečiai bijo, ar ploja – jie vis tiek išlieka piliečiais, t.y. žiūrovais.

Reformistinė egzistencijos puošyba skatina tokią ginklų mitologiją gamindama klaidingą perskyrą tarp teisėtos ir neteisėtos politikos. Pakanka paminėti, kiek daug kairiųjų demokratų širdžių virpa dėl Meksikos arba Lotynų Amerikos partizano įvaizdžio. Pasyvumui reikia patarėjų ir specialistų. Kai tradiciniai specialistai jį nuvilia, jis renkasi naujus.

Ginkluota revoliucinė organizacija – su nustatyta programa ir simbolika – gali turėti tam tikrų libertarinių bruožų, kadangi daugelio anarchistų siekiama socialinė revoliucija tam tikra prasme taip pat yra „ginkluota kova“. Bet ar to pakanka?

Nors ir pripažįstame ginklų poreikį sukilimo sandūrio metu, nors ir palaikome galimybę nuo dabar pulti valdžios struktūras ir asmenis, o horizontalius ryšius tarp maištaujančių sąjunginių grupuočių laikome esminės svarbos dalyku, mes kritikuojame perspektyvą, kurioje ginkluoti veiksmai peržengia visas socialinių kovų ribas ir sau vienai priskiria svarbiausią vaidmenį. Be to, simbolikos ir nustatytos programos taikyme mes įžvelgiame naujos tapatybės įkūrimą, atskiriantį revoliucionierius nuo visų likusiųjų išnaudojamųjų, padarantį juos matomus valdžios akyse ir vedančius į atstovavimo reikalaujančią padėtį. Ginkluotas puolimas tokiu atveju nebėra tik vienas iš daugybės išsivadavimo įrankių. Jis įgauna simbolinę vertę ir pasisavina anonimišką maištą saviems tikslams. Neformali organizacija, šiaip jau faktiškai susieta su laikinais kovos aspektais, tampa formalia ir pastovia sprendimų priėmimo struktūra. Tokiu būdu tai, kas anksčiau buvo proga susitikti bendro projekto viduje, tampa tikslu savaime. Organizacijai kyla poreikis išlaikyti save pačią – visai kaip kiekybinių reformistinių struktūrų atveju. Neišvengiamai atsiranda ištisas atsišaukimų ir kitų dokumentų kraitis – nuolat keliamas balsas ir vaikomasi tapatybės, kuri egizstuoja tik dėl to, kad buvo paskelbta. Puolimo veiksmai, panašūs į kitus, kurie yra paprasčiausiai anonimiški, ima atstovauti kokį nors neaiškų kokybinį šuolį revoliucinėje praktikoje. Kai imama skrieti tiesia linija, ir vėl išnyra politinė schema.

Žinoma, poreikis susiorganizuoti gali visada lydėti revoliucinę praktiką nepaisant trumpalaikių kovos poreikių. Tačiau tam, kad susiorganizuotume, turime priimti gyvus ir konkrečius susitarimus, o ne sukurti fotografo blyksnio beieškantį įvaizdį.

Subversyvinio žaidimo esmė yra į šipulius sudaužyti visa deformuojančius veidrožius ir pagaliau akis į akį susidurti su savo paties nuogumu. Organizacija yra šį žaidimą įgyvendinančių iniciatyvų visuma. Visa kita yra tik politiniai protezai.

Sukilimas yra daug daugiau nei „ginkluota kova“, nes jo metu visuotinė sandūra sutampa su socialinės santvarkos griuvimu. Senasis pasaulis sudrebinamas tiek, kad visi sukilę išnaudojamieji apsiginkluoja. Tik tada ginklai nebėra kokių nors vedlių, ateities bosų ir biurokratų monopolio išraiška, bet konkreti revoliucijos sąlyga: tai yra kolektyvinė galimybė išplėsti ir apginti vykstančius socialinius pokyčius. Nesant jokiam sukilimo protrūkiui, subversyvinė praktika dar mažiau gali būti sutapatinta su „ginkluota kova“ – nebent kas nors norėtų visą savo aistrų platybę redukuoti iki keleto konkrečių įrankių. Skirtumas yra tarp pasitenkinimo keletu iš anksto nustatytų vaidmenų ir tarp nuoseklumo ieškojimo pačiame tolimiausiame taške – savo paties gyvenime.

Taigi, maišto išplitime mes galėsime įžvelgti tą žavingąjį individų sąmokslą, kurio tikslas bus sukurti visuomenę be bosų ir be amžinai miegančiųjų. Jo tikslas bus sukurti laisvų ir unikalių individų visuomenę.

9.

Neprašyk manęs aprašyti tarsi palenktos sudžiūvusios šakos lūžiu, vienu sakiniu atveriamą pasaulį. Šiandien galime kalbėti tik apie tai, kas nesame, ir ko nenorime. — E. Montale

Gyvenimas negali būti tik pastovi paieška už ko užsikabinti. Ši mintis bent kartą kyla visiems. Turime pasirinkimą, kuris mus daro laisvesniais už pačius dievus: iš gyvenimo visada galime pasitraukti. Tai yra mintis, kuria turėtume gardžiuotis visada. Niekas nėra priverstas gyventi. Net ir mirtis. Dėl šios priežasties mūsų gyvenimai yra tabula rasa, tuščias popieriaus lapas, ir savyje globoja visus įmanomus pasaulius. Turėdami tokią laisvę negalime gyventi tarsi vergai. Vergovė yra skirta tiems, kurie pasmerkti gyventi, kurie sukaustyti amžiams – vergovė skirta ne mums. Mums skirta nežinia – nepažįstamų pasaulių, neištirtų minčių, sprogstančio tikrumo ir nepažįstamųjų, kuriems galime padovanoti gyvenimo dovaną, nežinia. Nežinia pasaulio, kuriame galiausiai galėtume pasidalinti perdėta meile sau. Taip pat ir pavojumi. Brutalumo ir baimės pavojumi. Pavojumi galiausiai pažvelgti mal de vivre, gyvenimo prakeiksmui, tiesiai į akis. Su visu tuo susiduria kiekvienas, nusprendęs mesti amatą egzistuoti.

Atrodo, kad šiais laikais gyvename nuolat ieškodami naujų amatų, beviltiškai žongliruodami tūkstančiu pareigybių, įskaitant ir pačią liūdniausią iš jų – pareigą mėgautis savimi. Negebėjimą valdyti savo pačių likimus pridengiame pašėlusiais užsiėmimais ir vis pasyvesnę elgseną lydinčiu augančiu tempu. Daugelis iš mūsų nepažįsta neigimo lengvumo.

Visada galime pasirinkti nebegyventi. Tai yra pati gražiausia priežastis atsiverti džiaugsmingam gyvenimui. „Visada pakaks laiko viską užbaigti, o iki tol galime maištauti ir žaisti“ – taip kalba džiaugsmo materializmas.

Visada galime atsisakyti veikti, ir tai yra pati gražiausia priežastis pereiti prie veiksmo. Mumyse glūdi visų veiksmų galimybė ir joks bosas neatims laisvės pasakyti „ne“. Nuo šio „ne“ prasideda tai kas esame ir tai ko norime. Iš jo gimsta priežastis ryte išlipti iš lovos. Iš jo gimsta priežastis apsiginkluoti ir pulti mus visus dusinančią tvarką.

Vienoje pusėje yra egzistencija su visais savo įpročiais ir užtikrintumais. O nuo užtikrintumo, nuo to visuotinio nuodo, galima ir numirti.

Kitoje pusėje yra sukilimas, kiekvieno gyvenime iškylanti nežinia. Galima pradžia nepermaldaujamai laisvės praktikai.

Šis tekstas, pasirodęs 1998-aisiais, buvo pasirašytas anonimiškai. Originalus pavadinimas italų kalba Ai ferri corti con l’esistente, i suoi difensori e i suoi falsi critici.

Operacija Pandora: visi septyni sulaikytieji paleidžiami

Operacijos Pandora bylai vadovaujantis teisėjas Javier Goméz Bermúdezas sulaikytųjų advokatams pranešė, jog visi įtariamieji paleidžiami kiekvienam iš jų sumokėjus po 3 000 eurų užstatą (dar keturi bičiuliai buvo lygtinai paleisti po pirminių sulaikymų 2014-ųjų gruodį). Šalia užstato (kuris bendroje sumoje sudaro 21 000 eurų) teisėjas paskyrė tris kartus per savaitę prisistatyti vietiniame tribunole ir konfiskuoti pasus. Galiausiai, kiekvienam iš paleistųjų buvo paskirti vaidmenys, bičiulį iš Madrido, pvz., pakrikštijant grupės „lyderiu“ dėl to, jog jo namuose buvo rasta sąskaita už 287 GAC redaguotos knygos „Prieš demokratiją“ egzempliorių spausdinimą.

Sulaikyti gruodžio 16-ąją bičiuliai iš kalėjimo turėtų išeiti šiandien (sausio 31-ąją). Už grotų jie praleido pusantro mėnesio po to, kai Mossos d’Esquadra (Katalonijos mentai) įsiveržė į jų namus vykdydami milžinišką operaciją, pavadiną „Pandoros“ vardu. Pasak Vidaus reikalų ministerijos, šios operacijos tikslas buvo išardyti tariamą „anarchistinio terorizmo“ organizaciją. Teisminiai šaltiniai patvirtina, jog visi septyni sulaikytieji paleidžiami, kai tuo tarpu Mossos d’Esquadra pagaliau paviešina konkrečius sulaikytiesiems skiriamus kaltinimus.

Sulaikytieji kaltinami dalyvavimu GAC [1], kurios Mossos manymu „palaiko teroristinės anarchistinės grupuotės FAI/IRF postulatus“ ir yra jos „atšaka Ispanijoje“, taip pat devyniais išpuoliais įvykdytais 2012-aisiais ir 2013-aisiais metais (už kurias atsakomybė nebuvo prisiimta tais pačiais vardais, tačiau valstybei skirtingi vardai reiškia tik priklausymą GAC!). Tarp šių išpuolių yra koordinuotas sprogimas savadarbiais sprogmenimis 2013-ųjų balandį prieš CaixaBank atstovybę Barselonoje (Sarrià kaiminystėje) ir prieš BBVA Madride. Mossos sulaikytuosius taip pat sieja su sprogstančiais vibratoriais, išsiųstais Pampelunos arkivyskupui Francisco Pérez ir „Kristaus legionieriams“ priklausančio mokymo centro direktoriui Madride 2012-ųjų gruodį, o taip pat ir su trimis vienu metu įvykusiais sprogimais prieš CaixaBank El Clot kaiminystėje Barselonoje (kurie įvyko bankomatų patalpose) – už pastaruosius tris sprogimus atsakomybę prisiėmė FAI/IRF. Vieno iš jų metu buvo sužeistas žmogus, kadangi mokymo centro direktoriui išsiųstas siuntinys sprogo pašte ir sunkiai sužalojo vieną iš jo darbuotojų. Taip pat sulaikytieji siejami su dvejais sprogstamaisiais siuntiniais, išsiųstais 2013-ųjų rugsėjo 6 Barselonoje, kurie buvo nutaikyti prieš italų įmones Katalonijoje, ir su trečiu siuntiniu, skirtu įmonei Valencijoje, kuriame buvo „sprogstamojo užtaiso imitacija“. Galiausiai Mossos sieja GAC su 2013-ųjų vasario 7 ir spalio 2 Madrido l’Almudena katedroje ir Saragosos del Pilar bazilikoje paliktais sprogstamaisiais užtaisais, už kuriuos atsakomybę prisiėmė ne FAI/IRF, bet „Mateo Moral insurekcinis būrys“ (už šiuos išpuolius kaltinami Francisco ir Monica įkalinti nuo 2013-ųjų lapkričio).

Nepaisant Katalonijos policijos mėginimų išlaikyti kaltinimus paslaptyje iki vasario 22 d., vakar teisėjas staiga persigalvojo ir nusprendė nebetęsti šio tyrimo. Jis taip pat nusprendė paleisti visus septynis sulaikytuosius. Numatoma, jog jau šią popietę kiekvienas iš jų galės išeiti iš Ispanijos demokratijos požemių.

Solidarumo su sulaikytaisiais demonstracijos nesiliovė nuo pat operacijos pradžios praeitų metų gruodį. Pačią sulaikymo dieną daugiau nei 3 000 žmonių išėjo į Gràcia kaiminystės gatves, Kalėdų dieną daugiau nei 1 500 žmonių žygiavo Barselonos centre ir passeo de Gràcia prisidengę transparantu, ant kurio buvo užrašas „Teroristas yra tas, kuris mus pasmerkia vargui, o ne tas, kuris prieš jį maištauja“. Madride tą pačią dieną įvyko spontaniška demonstracija. Solidarumo akcijos įvyko Valencijoje, Žironoje, Taragonoje, Salamankėje, Valadolide ir kituose miestuose. Daugybėje skirtingų šalių įvyko solidarumo veiksmai.

Brèves du désordre

[1] GAC (Grupos anarquistas coordinados) yra inicialai, kuriais keletas žmonių Ispanijos teritorijoje pasirašė knygą „Prieš demokratiją“, kuri Pandoros byloje buvo naudojama kaip vienas iš įrodymų priklausymui teroristinei organizacijai. Kiek anksčiau keletas Ispanijos anarchistų pasiūlė skirtingas anarchistų grupuotes jungtis į federaciją ir taip geriau koordinuoti tarpusavio veiklą po GAC inicialais. Šis projektas niekada nebuvo išvystytas dideliu mastu, tačiau GAC niekada nebuvo organizacija, kuriai kas nors galėtų priklausyti. GAC kaip organizacija yra gryna Ispanijos valdžios fantazija, kurios neaiškumas leidžia dalyvavimu joje apkaltinti praktiškai bet ką.

Лука, Ты Заебал!

Sausio 10 d. Minsko klube „Pirates“ turėjo vykti keleto pankroko grupių koncertas. Tačiau jam vos prasidėjus į klubo patalptas įsiveržė kaukėti Baltarusijos milicijos ir OMON būriai. Visi išėjimai buvo užblokuoti ir žmonės negalėjo išeiti iš patalpų. Be jokių paaiškinimų visi buvę viduje buvo priremti prie sienos. Tada sekė asmens tapatybės dokumentų ir asmeninių daiktų patikrinimas. Labiausiai mentus domino koncerto metu platinta anarchistinė literatūra. Apie valandą laiko jie bergždžiai ieškojo šių „ekstremistinių reikmenų“ savininkų. Galiausiai buvo konfiskuotos visos knygos ir įrašai. Po reido buvo suimti trys žmonės, apkaltinti anarchistinės literatūros platinimu.

Po koncerto žmonės pateikę asmens tapatybės dokumentus susilaukė privataus mentų dėmesio. Baltarusijos Anarchistinis juodasis kryžius praneša apie vieną oficialų perspėjimą dėl ekstremistinės veiklos. Dar keletas žmonių praneša apie mentų mėginimus su jais pasikalbėti „privačiai“.

Sausio 20-21 d. buvo suimti dar keturi žmonės. Jie buvo apkaltinti dalyvavimu trijuose anarchistų organizuotuose solidarumo veiksmuose prie Minsko teismo, kuriame buvo teisiami bičiuliai, prie kalėjimo, kuriame jie buvo laikomi ir prie milicijos nuovados, kurioje buvo suorganizuotas reidas. Vienas iš šių žmonių buvo suimtas prie kalėjimo vartų po to, kai pasitiko vieną iš reido metu suimtų ir 15 dienų jame praleidusį bičiulį.

Artėjant rinkimams Baltarusijoje visada suintensyvėja represijos prieš vietinį anarchistų judėjimą. Vien tik sausį buvo sulaikyti 7 žmonės – 6 iš jų gavo nuo 10 iki 15 dienų kalėjimo. Visi jie turės problemų darbe, o keletas jau turėjo pakeisti darbo vietą dėl ankstesnių areštų.

Tegul dega kalėjimai su lukašenkomis juose! Лука, Ты Заебал!

Parengta pagal Baltarusijos AJK

Vienos kovos apybraiža: prieš uždarą sulaikymo centrą Steenokkerzeele

Čia pateikiama kovos prieš sulaikymo centrą Steenokkerzeele panorama nėra nei pilnai išsemianti viską kas tuo metu įvyko, nei neutraliai objektyvi. Mūsų tikslas yra pateikti rėmą, į kurį kiekvienas atskirai galėtų atremti savo kritiką, teorinius pasvarstymus ir metodinius patobulinimus specifinėje kovoje. Apibendrinanti panorama neišvengiamai reiškia ir tam tikrą schematizaciją, kuri niekada iki galo neatitinka tikrovės, ir dar mažiau atitinka intensyvumą, kuriuo gyvena, mąsto, jaučia ir veikia tie, kurie yra šios tikrovės dalyviai.

Autonominio projekto specifinėje kovoje pasirinkimas

2009-ųjų vasarą kilo pirmosios diskusijos apie galimybes pradėti specifinę kovą prieš naujo uždaro sulaikymo centro statybas Steenokkerzeele. Viena vertus šis pasirinkimas kilo iš konkrečios socialinių bei ekonominių sąlygų analizės, ir tam tikra prasme pratęsė kovą už imigracijos įteisinimą (nors tinkamiau būtų sakyti jog jis buvo skirtas kompensuoti šios kovos mirtį), kita vertus – stiprią pagrindo dalį sudarė patirtys, sukauptos stengiantis gatvėse palaikyti agresyvų solidarumą su daugybe sukilimų ir maištų, kurie daugybę metų vyko kalėjimuose bei uždaruose centruose. Šis pasirinkimas leido išvystyti autonominės kovos projektą – kitaip tariant, kovą, kuri nėra varoma išorinių veiksnių, kuri yra pakankamai stipri kad neatsiliktų nuo naujausių įvykių, kuri pati pasirenka sau tinkamas priemones ir sau tinkamą ritmą. Autonomijos pasirinkimas taip pat leido sutikti kitų žmonių, kurie norėjo kovoti radikaliu pagrindu, kurie norėjo sukilti ir nesusitepti nei politika, nei atstovavimu, nei laukimu ar grynai kiekybine logika.

Kvietimas į kovą buvo pradėtas cirkuliuoti tarp skirtingų žmonių įvairiuose miestuose. Vėliau jis sudarė bazę tam tikrai neformaliai erdvei tarp atskirų individų ir grupių iš visų Belgijos kampų – erdvei diskusijoms, kur buvo galima gilinti kovos perspektyvas tuo pačiu nesuformuojant vienos didelės grupuotės, kurioje sprendimai būtų priimami už visus ir visi turėtų su jais sutikti.

Nutraukti tylą

2009-ųjų rugsėjį buvo žengti pirmieji žingsniai platinant informaciją apie naują uždarą sulaikymo centrą. Tikslas buvo nutraukti tylą (santykinai stiprią, lyginant su kitais atvejais) apie šį valstybės projektą. Daugybė žmonių ėmėsi platinti tekstus gatvėse, metro, stotyse, įvairiuose „problematiškuose“ rajonuose (daugiausiai Briuselyje, tačiau ne tik). Plakatai buvo spausdinami ne tik tam, kad būtų nutraukta tyla ir žmonės susipažintų su problema, bet ir su tikslu paaiškinti, kodėl ėmėmės kovoti prieš šio naujo centro statymą, o taip pat ir tam, kad šią konkrečią kovą susietume su bendresne išnaudojimo ir engimo pasaulio kritika. Ši agitacija buvo nukreipta į tuos, kurie norėjo kovoti neapsiribodami konkrečiomis kategorijomis (pvz. sans-papiers, dokumentų neturinčių imigrantų kovos ribose). Nuo pat pradžių buvo priimtas bendras sprendimas nebendradarbiauti su jokia politine jėga – sprendimas, kuriuo niekada nebuvo suabejota iš vidaus, ir kuris buvo nukreiptas į tuos, kurie norėjo kovoti bei sukilti tiesioginiu, saviorganizaciniu ir antiinstituciniu pagrindu.

Buvo įvykdyta keletas kuklių sabotažo veiksmų, kurie naujo uždaro centro klausimą kiek ryžtingiau iškėlė į kasdienės rutinos paviršių. Pavyzdžiui, buvo sugadinta daugybė STIB (Briuselio transporto tiekėjų) bilietų pardavimo automatų, užpultas centrinis De Lijn (tarpmiestinių Belgijos autobusų tinklo) ofisas Levene, padegti bankomatai Gande ir trumpam pasisvečiuota pačioje sulaikymo centro Steenokkerzeel statybų aikštelėje. Greta to, 2009-ųjų spalį kelios dešimtys kaukėtų žmonių vidury dienos įsiveržė į Besix, principinio uždaro centro statytojo ofisą, ir nusiaubė jo vidų. Ši ataka susilaukė daugybės atgarsių žiniasklaidoje, kuri nuo tos akimirkos buvo priversta pripažinti radikalių naujo sulaikymo centro priešininkų egzistavimą – nepaisant to, kad paprastai apie įvairias kovas, tokias kaip sant-papiers vykdomi pastatų užėmimai arba maištai sulaikymo centruose, ji yra įpratus kalbėti išskirtinai užjaučiančiu tonu. Trumpai tariant, tonas buvo duotas…

Priešo išskyrimas ir sklidinas puolimas

Bendrai tariant, kad ir kiek įdomus ar neįdomus bebūtų šis aspektas, galėtume sakyti, jog gatvėse buvo susilaukta nemažai „simpatijos“ tokiai radikaliai kovai. Bendražygiai neatsimušė į abejingumo sieną, kad ir kaip lengvai tai galėjo įvykti. Be to, kritikuoto valdžios aspekto „specifiškumas“ (uždaras sulaikymo centras ir deportacijos mašina) buvo greitai peržengtas ir susietas su bendra kalėjimo ir įkalinimo kritika, taip pat ir su bendro pobūdžio išnaudojimo bei valstybės kritika, ir t.t. Kovos metu atsirado daugybė tekstų ir vienas būtent jai skirtas leidinys – šios pastangos ženkliai pagelbėjo susiejant visus išvardintus kritinius taškus su anarchistinėmis bei antiautoritarinėmis idėjomis, o taip pat ir su kitais dominavimo aspektais.

Tačiau reikėjo ne tik idėjų, perspektyvų ir analizės, bet ir konkrečių paskatinimų pulti priešą, t.y. aiškių pasiūlymų tiesioginiam veiksmui. Reikėjo apgalvoti, kaip konkrečiai užkirsti kelią naujo uždaro sulaikymo centro statyboms, kaip pulti deportacijos mašiną destruktyvioje perspektyvoje (priešingai nei reformistinėje, situacijos pagerinimo, prisitaikymo ir t.t. vizijoje). Vienas iš visos kovos metu vyravusių ir daug jėgos judėjimui suteikusių pasiūlymų buvo sklidino puolimo idėja. Kalba ėjo apie kuklias, paprastas ir sklidinas atakas prieš didelę pabaisą. Bet reikėjo šią pabaisą identifikuoti ir įvardinti jos čiuptuvus, žarnas, išmatas ir smegenis – be kita ko esančius prieš pat kiekvieno nosį. Centro statymas buvo išskaidytas dalimis: buvo išskirti už planavimą atsakingi architektai, statybomis užsiimančios įmonės, taip pat bendradarbiaujančios institucijos bei tiekėjai. Tas pats buvo padaryta su deportacijos mašina: buvo išaiškintos ją varančios įmonės, organizacijos, viešosios tarnybos; buvo atrastos jungtys tarp deportacijos ir kitų dominavimo represijos aspektų, tokių kaip policijos struktūros, represinės institucijos, kalėjimai, mokyklos, psichiatrinės klinikos, darbas ir t.t. „Imigracijos valdymas“ užpultas būti negali, tačiau pažeidžiamos yra konkrečios jo inkarnacijos, t.y. jį įgalinančios struktūros ir asmenys.

Nemažai šių aspektų – tiek struktūrų, tiek asmenų – kovos eigoje buvo užpulti pasitelkiant įvairiausias priemones, tačiau visada išlaikant tiesioginio veiksmo, autonomijos ir netarpininkavimo perspektyvą. Jei pasitikėtume Belgijos senato ataskaitomis [1], vien nuo 2009-ųjų vasaros iki tų pačių metų gruodžio buvo įvykdyta daugiau nei šimtas išpuolių prieš skirtingas su įkalinimo sistema susijusias institucijas, įmones, organizacijas bei struktūras. Veiksmų spektras driekiasi nuo apmėtymo dažais iki sabotažo, vandalizmo ir padegimų. Kai kurios iš šių atakų buvo paskelbtos ir prisiimtos per „judėjimo“ kanalus, tačiau dauguma išliko anonimiškomis. Nors „viešas žinojimas“ apie tam tikrus išpuolius ir gali pasiteisinti suteikdamas tam tikrų idėjų, entuziazmo ir drąsos kitiems maištininkams, neabejotina, jog tik išlikdamas anonimišku veiksmas iš tiesų priklauso visiems. Specifinė kova iš tiesų gali būti pradėta mažame bendražygių rate, tačiau tikrasis ketinimas insurekcinėje perspektyvoje niekada neturėtų šio kuklaus branduolio paversti kokiu nors „ginkluotu elitu“. Tikslas yra sukurti sąlygas sklidinam priešiškumui ir konflikto suintensyvinimui – o visa tai neturi jokio poreikio politikai.

Tie, kurie mano, jog socialinis konfliktas gali būti redukuotas iki konkrečių atakų kiekio (atakų, apie kurias bet kokiu atveju dažniausiai nėra pranešama, o kai pranešama, tai visada neutralizuotu pavidalu, nes žiniasklaida, žurnalistai ir kiti valdžios šulai niekada nesiekia paskatinti blogų ketinimų), turi kiekybinę ir politinę perspektyvą. Nėra jokios subversyvinę praktiką ir įtampą pamatuojančios statistikos. Visa tai nereiškia, jog specifinė kova prieš uždarą sulaikymo centrą apsiriboja keletu bendražygių. Priešingai, galime teigti, jog ši kova ženkliai prisidėjo prie sklidino priešiškumo suintensyvinimo tiek savo pačios lauke, tiek ir už jo ribų.

Situacijų kryžkelė

2009-ųjų spalį Briuselyje įvyko iš anksto paskelbta demonstracija prieš naują uždarą sulaikymo centrą. Prieš demonstraciją Anderlechto komunoje, netoli Briuselio, išplito riaušės: nemaža grupė žmonių padegė policijos komisariatą po to, kai pasklido naujienos apie tame pačiame regione įvykdytus Fore kalėjimo kalinių kankinimus prižiūrėtojų streiko metu (kai kontrolę perėmė policija). Kitur Belgijoje, pvz. Andene, kalėjimuose paplito maištai. Šiame klimate įtampa kai kuriuose Briuselio rajonuose tapo nebevaldoma, o kova prieš naują uždarą centrą įgavo „neregėtą pagreitį“.

Dar vienas dalykas: nuo pat pradžių buvo aišku, jog nėra jokios priežasties „laukti“. Tai reiškia, jog kai esama protiškai ir praktiškai pasiruošus staigiam socialinio konflikto suintensyvėjimui, pavyzdžiui bemėginant apsibrėžti konkretų projektą, galima nesunkiai įeiti į dialogą su tuo, kas vyksta aplink. Tiesa, jog socialinis konfliktas banguoja nuo didelio iki beveik nesamo intensyvumo, tačiau, galų gale, nesuskaičiuojama daugybė jo formų išlieka visada. Nėra reikalo spręsti dar vieną vištos ir kiaušinio tipo problemą, tačiau kova prieš uždaro Steenokkerzeel centro statymą leidosi į dialogą su platesniu socialiniu konfliktu ir todėl atrado savo vietą jame. Ji ne tik pateikė konkrečių pasiūlymų maištui bei paskatino tiesioginį puolimą prieš valdžią, bet tuo pačiu padėjo sklisti anarchistinėms ir antiautoritarinėms idėjoms šio konflikto viduje. Vos pradėjus kovoti pačiam ir išvysčius konkretų kovos projektą, nebekyla klausimas, ar turėtume save matyti konflikto „viduje“, ar jo „išorėje“. Iš tikrųjų visada esama jo dalimi, viena iš daugybės dalių, su savo paties pasirinktomis praktikomis ir troškimais, galinčiais paveikti, užkrėsti ar išprovokuoti likusią konfliktualumo dalį.

2009-ųjų pabaigoje Briuselyje įvykusiuose susitikimuose gimė tam tikra antiautoritarinė koordinacija, leidusi kiek giliau pažvelgti į keletą esminių diskusijų apie besikuriančią kovą. Matomumas Briuselio rajonuose, mėginimai susieti kovą prieš Steenokkerzeel uždarą centrą su kitais maištais ir konfliktais, antiautoritarinės kovos „susitikimas“ su ištisu socialiniu konfliktu… štai kokie klausimai buvo įtraukti į dienotvarkę.

Tolyn

Kokie pasiūlymai, koks projektualumas galėjo būti išvystytas tokiomis palankiomis sąlygomis? Kaip gilinti idėjas bei analizę? Tai buvo klausimai, į kuriuos niekas nerado jokio lengvo atsakymo. Kaip jau minėjome, vienas iš konkrečių pasiūlymų buvo sklidinas puolimas. Bet ar to pakanka?

Be „įprastų“ propagandos formų, tokių kaip tekstų platinimas, plakatų klijavimas, grafiti ir parodos gatvėje, imtasi eksperimentuoti ir su naujais metodais. Buvo suorganizuota keletas „baladžių“ – tai buvo mažos demonstracijos, kuriomis nebuvo siekiama prišaukti didelį kiekį dalyvių, bet norėta šiek tiek sutrikdyti kasdienę rutiną, padalinti propagandos bei paskleisti idėjų, ir pateikti konkrečių pasiūlymų apie tai, kaip galėtų būti užpultas priešas. Be to, šios demonstracijos visada galėjo atverti galimybę „spontaniškam sudalyvavimui“. Kiti anonimiški veiksmai buvo atlikti tam, kad kova pasistūmėtų į priekį. Pavyzdžiui, keletą dienų prieš Kalėdas, Steenokkerzeel apylinkėse iš betliejaus buvo išlaisvintas mažylis Jėzus ir pareikalauta visų kalėjimų uždarymo. Taip pat, Briuselyje keletas nežinomų asmenų sutrikdė vidurdienio pietus Sodexo [2] valdomoje Briuselio universiteto valgykloje – dalį maisto atimdami, o likusį paversdami tokiu pat nevirškinamu kaip jų kuriamos deportacijos stovyklos.

Buvo pradėtos diskusijos apie mėginimus pasiekti ir kitus kovoti norinčius žmones, o taip pat suteikti tvirtesnį pagrindą ir tęstinumą puolimui bei saviorganizacijai kovoje prieš naują uždarą centrą. Konkrečiau, buvo kalbama apie smulkias organizacines struktūras arba erdves Briuselio rajonuose, kurios atliktų tam tikrų atramos taškų ir susitikimo vietų funkcijas. Tokiais atramos taškais galėtų tapti, pavyzdžiui, kovingas tuščio pastato užėmimas – užėmimas, kurio tikslas nėra kuo ilgiau išlaikyti erdvę, bet laikinai sukurti radikalaus susitikimo tašką. Taip pat buvo aptarta galimybė įkurti saviorganizuotus ir į puolimą orientuotus rajono komitetus. Bet, deja, visa tai pasiliko „apsvarstymų“ stadijoje…

Tarp dalykų kurie buvo įgyvendinti svarbi buvo asamblėja, leidusi įsibėgėti pastovumą turinčiai kovai ir suteikusi erdvę diskusijoms, prieinamoms visiems norintiems kovoti. Ši asamblėja suteikė nemažai progų giliau apmąstyti keletą klausimų. Ji be jokios abejonės leido susitikti žmonėms už tam tikrų antiautoritarinių grupelių ribų (arba mažų mažiausiai ji leido susitikti kitoms antiautoritarinėms grupėms). Tačiau ji nebuvo pats tinkamiausias ir sėkmingiausias atsakas į pamirštus klausimus. Vietoj kovos decentralizavimo į mažas autonomines grupes ir vietoj saviorganizuotų bei nuo esamų socialinių konfliktų atsispiriančių kovos struktūrų, ši asamblėja dažniausiai atliko sklidinos kovos recentralizavimo vieno susitikimo metu ir vienoje vietoje vaidmenį. Vietoj to kad autonominės ir skirtingos iniciatyvos pačios nuspalvintų kovos dinamikos mozaiką, asamblėja vienaip ar kitaip primetė savo ritmą visai likusiai kovai.

Kokybinio šuolio paieškos

2010-ųjų pavasario gale buvo imtasi sudėtingiausių klausimų. Kaip tęsti kovą? Kaip nuo viso atlikto darbo, nuo sklidino priešiškumo, pereiti prie protrūkio (šia prasme ir su geriausiais ketinimas galėtume jį pavadinti insurekciniu) egzistuojančiuose socialiniuose santykiuose, t.y. prie bendros priešiškumo ir puolimo akimirkos? Buvo atverta daugybė naujų kelių, tačiau daugybė galimybių nebuvo ištirtos, o kitos pasirodė tiesiog per daug „ambicingos“ (arba mažų mažiausiai neįgyvendinamos be tvirtesnio pagrindo). Svarstymai apie ambicingesnio puolimo projekto galimybę ir dar kartą parodė, jog sąjunginės grupuotės ir neformali koordinacija tarp jų sudaro patį kovos pagrindą. Kiti įrankiai, tokie kaip asamblėjos, pasirodė per daug riboti. Galiausiai derėtų paminėti ir pirmiausius nugesimo bei nuovargio ženklus, o taip pat ir tam tikra „išgąstį“ dėl galimų pasekmių, galiausiai vienaip ar kitaip paveikusių šią kovą. Nugęsimo bei nuovargio priežastimi galbūt galėtume laikyti laike neapibrėžtą šios kovos projektualumą, nors tuo pačiu dėl šių dalykų kalti galėjo būti ir kiti veiksniai, tokie kaip ryžto bei nusiteikimo trūkumas.

Kad ir kaip bebūtų, tokio kokybinio šuolio pradžia daugelio manymu turėjo būti kovinga demonstracija Briuselyje, kuri 2010-ųjų spalio 1 turėjo įvykti tuose rajonuose, kuriuose buvo įdėta daugiausiai pastangų. Kalba ėjo ne apie dar vieną gerai pažįstamą demonstraciją, bet apie skirtingų maištų persipynimą ir potencialų įprastų demonstracijos ribų peržengimą. Tai turėjo būti ta garsioji žiežirba konfliktui. Besiruošiant šiai demonstracijai buvo atlikta daugybė darbų tiek organizacijos, tiek propagandos dalinimo lygmenyse. Neperdėdami galėtume sakyti, jog spalio pirmosios data Briuselyje figūravo visur (o kiek mažiau ir kituose Belgijos miestuose). Demonstracijos dieną Briuselis buvo pilnai militarizuotas. Kovai ruošėsi milžiniškas kiekis policininkų. Briuselio viduje esantys kalėjimai buvo apsupti raitelių, vandens patrankų ir svarbiausių antiriaušinių pejėgų dalinių, kadangi buvo baiminamasi tiek dėl atakų iš išorės, tiek dėl galimų maištų viduje. Uždaryta buvo nemažai metro stočių. Anderlechte kaukėti mentai patruliavo su ginklais rankose. Tvarkos sergėtojai buvo pasiruošę blogiausiam. Tačiau tikroji demonstracijos nesėkmės priežastis nebuvo vien tik mižiniškas represinis aparatas (galų gale, toks atsakas buvo numatytas ir apgalvotas). Buvo įmanoma pradėti šią demonstraciją. Kova būtų buvusi sunki ir atkakl, tačiau ji galėjo suteikti parako ugniai. Tam, kad demonstracija būtų pradėta, reikėjo būtent tokio nusiteikimo. Tačiau ji niekada neprasidėjo, aplink susitikimo vietą buvo suimta apie du šimtus žmonių, o dešimtys žmonių kamerose išgyveno sistemingą ir teroristinį brutalumą. Tos pačios dienos vakare keletas dešimčių žmonių užpuolė Briuselio policijos komisariatą – buvo išmušti langai, apgadinti policijos ir privatūs policijos pareigūnų automobiliai, du pareigūnai buvo sužeisti. Už tai komisariato apylinkėse buvo suimti keturi bičiuliai, kurie praleido mėnesį už grotų. Po vienos savaitės policijos profsąjunga Briuselio centre surengė demonstraciją, kurioje pasmerkė šį išpuolį.

Pagirios po spalio pirmosios nesėkmės buvo sunkios, nors pati kova dar net neketino galutinai užgesti. Įvyko daugybė puolimo veiksmų, tokių kaip  saugumo parodos padegimas Lieže, padegimai prieš Besix ir prieš Bontinck architektų biurą Gande, taip pat molotovo kokteiliai prieš Federalinės policijos biurą Briuselyje. Pažymėtina ir tai, kad vos po spalio pirmosios daugybėje kalėjimų prasidėjo maištai, o lapkričio pradžioje Anderlechte įvyko nauja „blitz“ demonstracija.

Kaip užsibaigia kova? Kas gali pasakyti, jog ji sulaukė galo? Kad ir kaip bebūtų, galėtume drąsiai sakyti, jog ši specifinė kova prieš naujo uždaro centro statymą po spalio pirmosios taip ir neatsigavo, ir nesugebėjo atrasti naujų kelių savo tęstinumui. Kaip ir neretai nutinka tokiomis akimirkomis, tai buvo kiekvieno ryžto ir kovingumo patikrinimas. Iškilo nemažai diskusijų, kuriose po „nesėkmės“ išgyvenimo staiga buvo suabejota viso kovos projekto prasme, o jos dalyviai imti laikyti šio beprasmiškumo kaltininkais. Tie, kurie nepalieka erdvės kritikai ir pastoviai nepatikrina savo pačių veiklos bei perspektyvos pulso, neišvengiamai atsimuša į akligatvį. Tačiau jei patys tarsi šiukšles išmesime savo pačių potyrius, kad ir kokios būtų to priežastys; jei galiausiai nenustosime siekti aiškiai pamatuojamų, kiekybinių rezultatų; jei atsitrauksime nuo kiekvienos tam tikro projekto reikalaujančios kovos, tai mūsų kritika – kritika, skirta išgryninti, gilinti, pataisyti savo perspektyvą bei geriau smogti priešui, ir dėl to reikalaujanti tam tikro atstumo nuo to kas yra kritikuojama – gali nusiristi iki paprasčiausio trūkčiojimo pečiais, kuris atsitraukia nuo dalykų prie jų net nepriartėjęs. Kaip ir visada, išvadas padaryti tenka kiekvienam atskirai.

Galų gale naujas uždaras centras buvo pastatytas tiktai 2012-ųjų pradžioje. Statybos vėlavo daugiau nei pusantrų metų – tarp kitų priežasčių, pasak Atvykėlių reikalų biuro, prie to prisidėjo ir „piliečių veiksmai“. Atidarymo dienai surengta organizacija Steenokkerzeel pavertė militarizuota zona. Praėjus keletui valandų po jos, kelios dešimtys užsimaskavusių žmonių vidury saulėto sekmadienio užpuolė Atvykėlių reikalų biurą Briuselyje.

Iš žurnalo Salto (Briuselis): prancūzų ir olandų k.

[1] Po debatų Senate ir Parlamente, valstybė (su policijos ir saugumo pajėgomis) tapo budresnė. Pavyzdžiui, buvo pritaikyta „Early Warning“ sistema, kuri „jautrias“ įmones turėjo perspėti apie galimas grėsmes ir leido nesunkiai pranešti apie „įtartinus veiksmus“. Valstybinis Grėsmių analizės organas, kurio informacija nuolat talkina tvarkos sergėtojams, „anarchizmą“ ėmė laikyti svarbiausia vidine grėsme. Valstybės saugumas pasitelkė keleto savo draugų žurnalistų nutiestus kanalus tam, kad paviešintų „atgarsio susilaukusią“ ir „demaskuojančią“ informaciją apie Belgijos anarchistų judėjimą. Galiausiai, aplink daugybę struktūrų, tokių kaip uždari ir atviri sulaikymo centrai, buvo įdiegtas „pastovaus stebėjimo“ aparatas, jų darbuotojai apmokyti naujiems darbams, keletui aukšto rango pareigūnų buvo paskirta asmeninė sargyba. Visa tai buvo daroma tam, kad būtų išvenga reidų ir atakų.

[2] Sodexo yra Prancūzijoje įkurta įmonė, teikianti bendro pobūdžio paslaugas, o taip pat besirūpinanti kalėjimų Didžiojoje Britanijoje (5), Prancūzijoje (34), Olandijoje (54), Čilėje (5), Italijoje (17), Katalonijoje (5) ir Australijoje (1) planavimu, statymu ir valdymu.

Aš nesu Charlie ir galit eit velniop

Šių metų sausio septintąją, kaip visi gerai žinome, Paryžiuje buvo įvykdytos dvylikos žmonių žudynės. Daugelį sukrėtęs įvykis buvo įvykdytas keleto su Al-Qaeda susijusių asmenų kaip atsakas į žurnale Charlie Hebdo išspausdintas Mahometo karikatūras. Užjaučiantys paryžiečiai, o vėliau ir visas žiniasklaidos užburtas pasaulis perėmė frazę „Je suis Charlie“ („Aš esu Charlie“) kaip solidarumo su aukomis išraišką. Tačiau ši žiniasklaidos operacija, prie kurios tuojau pat prisijungė dėl reitingų besigrumiantys politikai ir už pačios Al-Qaeda egzistavimą atsakingos pasaulio viršūnės, dvylika mirčių vos per kelias valandas pavertė groteskišku politiniu lošimu. Tą pačią dieną keletas Paryžiaus anarchistų sukūrė šį tekstą, kuriame dalinamasi mintimis apie šio įvykio ir reakcijos į jį keliamus klausimus.

Šįryt paryžiečiai, o kartu su jais ir visas likęs pasaulis, prabudo makabriškuose parako dūmuose. Satyrinio žurnalo Charlie Hebdo biure, kasdienio susitikimo metu keletas religinių fanatikų – kurie toli gražu nebuvo nei pirmi, nei paskutiniai – atvėrė ugnį į susirinkusius žmones. Dvylika mirusiųjų ir dar daugiau sužeistų, kurių daugumą sudarė visiems gerai žinomi ir žiniasklaidoje dažnai pasirodydavę žurnalistai bei karikatūristai, o taip pat ir du mentai, kurie – skirtingai nei kiti – už tai kad yra taikiniai gauna atlyginimą. Išskyrus keletą karo vilkų, dauguma žmonių į tai pirmiausiai reagavo užjausdami šio žiauraus išpuolio aukas. Šis įvykis, kruviniausias Prancūzijoje nuo fašistinio išpuolio traukinyje Strasburas-Paryžius 1961-ųjų birželio 18-ąją Alžyro karo metu, ir ryžtas bei šaltakraujiškumas, su kuriuo jo vykdytojai atliko žudynes, iššaukia dar nepamirštą terorą. Tuo pačiu tai yra religijos niekingumo teroras, kuris šiandien labiau nei bet kada ženklią dalį pasaulio gyventojų vedžioja už nosies ir neleidžia patiems apmąstyti juos supantį pasaulį. Mums, anarchistams ir revoliucionieriams, prie viso to prisideda ir vis dar sėkmingai terorizuojanti nacionalinė vienybė. Tai yra vienybė, kuri iššaukiama kaskart, kai valstybėms prireikia proletarų patrankų mėsos. Nes pasiaukojimo nuolat prašoma iš tų pačių žmonių. Pasiaukojimo už didingiausius interesus, kurie niekada nepriklauso mums patiems – už tautos, „taikos“ arba respublikos interesus – kai tuo tarpu atsakingieji ir toliau šveičia paauksuotus savo rūmų turėklus.

To paties iš mūsų prašė dar prieš šimtą metų, kai 1914-aisiais vienytis turėjome prieš vokiečius. Prieš keletą metų to paties reikėjo „Merah istorijos“ [*] metu. Bosai ir darbininkai, kaliniai ir jų prižiūrėtojai, mentai ir „nusikaltėliai“, turtingi ir vargšai – visi susikibę rankomis prisideda prie visuotinio gedulo. Šiandien nebeegzistuoja klasės, žmonių nebeskiria sienos, nebestovi barikados – tačiau tūkstančiai žmonių išeina į Prancūzijos (ir kitų šalių) gatves. Ir kam nuo to geriau? Tikrai ne tūkstančiams tų, kurie palikti pūti Paryžiaus ir kitų miestų gatvėse. Akimirksniu valstybės terorizmas, respublikos ir demokratijos terorizmas, pinigų terorizmas spaudžia krokodilo ašaras ir rodosi esantys siaubingai malonūs – džihadistai jiems duoda progą atstatyti ištisos visatos pusiausvyrą, kuriai trūksta tik gero karininko, kuris atstotų šio organizmo galvą. Bet šiandien kalbama ne apie Elzaso ir Lotaringijos susigrąžinimą, šiandien pirmoj vietoj yra „apginti pasaulietines vertybes ir saviraiškos laisvę“. Kitaip tariant, vieną didelę šūdų krūvą mums, kurie siekia sunaikinti visas religijas ir norėtų užčiaupti visus, kurie dėvi kaklaraištį, sutaną ar kokią kitą didikų simboliką ar uniformą.

Visi prie to prisideda verksmingais komentarais – kiekviena partija, kiekviena organizacija iš visų įmanomų kampų įskaitant libertarus [1] mums atriaugėja tas pačias kalbas apie patį „sugyvenimą“ užpuolusius „barbarus“.

Bet kas iš tiesų yra barbaras?

Sustokime trumpam prie šio žodžio. Kilęs iš graikiško barbaros („svetimtautis“), šis žodis senovės Graikijoje buvo vartojamas kalbant apie visus tuos, kurie pateko už jos civilizacijos ribų, t.y. kalbant apie tuos, kurie nekalbėjo graikiškai ir netikėjo į graikų dievus. Taigi, barbaras yra kitas, tas, kuris nevalgo tos pačios sriubos – arba bent jau nevalgo prie to paties stalo. Montaigne teigė, jog „barbaru vadiname tą, kuris nėra mums naudingas“. Kaip jau ne kartą minėjome, mes patys nematome jokių barbarų – mes matome tik individus, gyvenančius šios niūrios civilizacijos viduje. Nežinome nieko, kas būtų jos išorėje; tiesa, mes pažįstame išstumtuosius, tačiau niekas negalėtų būti labiau viduje nei jie.

Šiandienos „barbarai“ nė iš tolo nėra svetimi šiai civilizacijai – kad ir kaip tokia mintis guostų jos sergėtojus. Visai kaip kadaise pagarsėjusi „barbarų gauja“, jie yra gryni šios civilizacijos produktai. Jie puikiai išmano jos kodus, jie naudojasi jos įrankiais, ir yra labai panašūs į tuos, kurie juos keikia. Nes nėra didelio skirtumo, ar žudikai dėvi žalią, ar juodą uniformą, ar jie šaukia „šlovė demokratijai“, ar „Dievas didingas“, ar neša trispalvę, ar džihadistų vėliavą, ar juos palaiko dauguma, ar ne, ar jų skerdynės yra teisėtos, ar ne, ar esame jų žudomi Apšvietos, ar miglos vardu. Vykdydami savo makabriškus planus, nuo akimirkos kai iš individo atimama bet kokia galimybė save realizuoti taip kaip jis pats tai supranta, jie visi patenka į tą patį planą.

Terorizmas nėra barbarų užsiėmimas. Priešingai, tai yra labai civilizuota praktika – juk ir pati demokratija gimė Teroro įsčiose. Dėl šios priežasties prieš terorą nėra įmanoma kovoti tuo pačiu nekovojant prieš jį gaminančią ir juo besinaudojančią civilizaciją – nuo 1792-ųjų „rugsėjininkų“ iki visa naikinančių kalėjimo bausmių ir Daesh [**] šiandien. Kas yra tie kiaulės su kaklaraiščiais, kurie siunčia savo armijas žudyti Centrinėje Afrikoje, Afganistane ir kitur, ir kurie dabar mus moko pacifizmo kai Paryžiuje buvo nužudyti dvylika žmonių? Tai būtent tie, kurie šiuo metu braunasi į televiziją tam, kad ten išspaustų porą ašarų ir taip laimėtų ar išsaugotų porą balsų savo apgailėtinose apklausose.

Šiandien Charlie mes nesame ne daugiau nei vakar, o kažkieno mirtis mūsų vakarykščių priešų nepaverčia šiandienos draugais – tokius fokusus paliekam hienoms ir maitvanagiams. Mes nesame pripratę lieti ašarų prieš paminklus žurnalistams (net ir tiems, kurie yra tariamai alternatyvūs ar libertarai) ir mentams, nes jau seniai supratome, jog žiniasklaida ir policija yra svarbiausi teroro civilizacijos ginklai, vienoje pusėje gaminantys pritarimą jai, kitoje – represiją ir įkalinimą. Dėl to neketiname kartu su vilkais, ar net su avim, verkti dėl kitų vilkų.

Šie gruobuonys, kurie šiandien mūsų prašo verkti ir kartu šaukti „Aš esu Charlie“, tai tie patys kostiumuočiai, kurie yra tiesiogiai atsakingi auginant tokias grupuotes kaip Al-Qaeda ir Daesh – kurios, nepamirškime, yra senos vakarų demokratijos sąjungininkės, dabar paprasčiausiai nusprendusios pačios užlipti ant geostrateginio podiumo. Tie patys niekšai savo teismuose, komisariatuose ir belangėse kasdien žudo, uždaro, kankina ir atstumia visas tas ir visus tuos, kurie neseka jų botagu ir švietimu nurodytais keliais. Tos pačios civilizuotos būtybės, kurių dėka prie jų pastatytų sienų dvėsia mėginantys pabėgti nuo vargo ir karo, sukeltų arba jų pačių, arba šiandieninių jų priešų salafistų. [***]

Mes neturim jokio noro, kad šie niekšai mus civilizuotų ar užtildytų. Dar mažiau noro turim trintis su jais alkūnėmis. Nes mes norime veikti prieš juos – prieš juos ir prieš visus tuos, kurie prisidengdami begale religinių, politinių, bendruomeninių, tarpklasinių, civilizacinių ar nacionalistinių pretekstų mus laiko tik pėstininkais, kuriuos galima stumdyti ir paaukoti vienoje didelėje ir absurdiškoje šachmatų lentoje. Šiandien, kaip ir vakar, neprošal prisiminti Rudolfo Rockerio žodžius: „tautinės valstybės yra viso labo politinės bažnyčios. Vadinama tautinė savimonė yra ne įgimta, bet išmokta. Tai yra grynai religinė sąvoka – vokiečiu, prancūzu ar italu esama lygiai taip pat kaip esama kataliku, protestantu ar žydu.“

Tačiau nederėtų nuvertinti pavojaus, kurį kelia šie Alacho bepročiai, šie nusižeminimo ir moralinio mazochizmo garbintojai. Ir nors šiomis dienomis mes ir pralaimime jiems pritraukdami žmonių iš visų pusių, šis klausimas privalo būti iškeltas tam, kad išvengtume neaiškumų. Jis turi būti iškeltas tam, kad jo vietos neužimtų tie, kurie norėtų mus dar labiau suskaldyti atsiremdami į liūdnai pagarsėjusią musulmonų dalį ir apkaltindami ištisą grupę žmonių su savo kalbomis apie „civilizacijų sandūrą“, netgi apie pilietinį karą, kurio pasekmių, liečiančių mus visus, jie net nesugeba suprasti.

O ką galėtume pasakyti apie tą valytoją, kurio kūną pervėrė kulkos, kuris buvo šaltakraujiškai nužudytas, nors buvo visiškai niekuo dėtas? Kas rūpinasi juo? Tikriausiai jis neturėjo twitterio paskyros, tikriausiai jis net neturėjo priėjimo prie nūdienos spektaklio, jis neturėjo nei vardo, nei veido, nei bičiulio, kuris dėl jo paverktų televizijoje. Jis nebuvo Charlie. Jis – tik netiesioginė keleto dievo pamišėlių šūvių auka, kaip ir daugybė kitų žmonių kasdien, kaip ir tūkstančiai netiesioginių valstybės aukų visame pasaulyje. Šįvakar savo mintis skiriame jam.

Viena yra aišku – kai rinktis galima tarp choleros ir maro, tarp kokio nors dievo bei jo kariaujančių, nukryžiuotų ar žudančių pranašų, ir tarp kokios nors šūdinos valstybės su savo žudančiais mentais ir kareiviais, iš tiesų nėra jokio pasirinkimo. Dabar ir visada mes atsisakome rinktis iš daugybės vergovės ir paklusnumo formų. Mūsų pasirinkimas gali kilti tik iš mūsų pačių, nes mes renkamės laisvę.

Šiuo beviltišku metu, tariamos „nacionalinės vienybės“, pilietinio karo, fanatikų džihadų ir „tikrų“ valstybių vykdomų karų akivaizdoje, socialinį karą privalome išvesti į pirmą planą – tiek, kad žiežirba įgautų liepsną.

Anarchistai,

2015-ųjų sausio septintoji

Non-Fides

[*] „Merah istorija“ yra vadinama eilė 2012-ųjų kovą Toulouse mieste įvykdytų nužudymų, kurių metu mirė septyni žmonės, iš kurių trys kareiviai. Juos įvykdė islamistas vardu Mohammed Merah, kuris buvo nužudytas Prancūzijos specialiųjų pajėgų.

[**] Daesh yra vadinama organizacija „Islamo valstybė“, kadangi tai yra pirmojo jos pavadinimo trumpinimas.

[***] Salafistai yra musulmonų pakraipa, interpretuojanti Koraną ir Mahometo mokymus pažodžiui. Didžioji dalis teroristų islamistų išpažįsta salafizmą arba susijusį mokymą – vahabizmą. Tačiau ne visi salafistai ir ne visi vahabitai pasisako už prievartos naudojimą.

[1] Pažaiskime žaidimą: iš kur yra šie pasisakymai – iš Anarchistų federacijai priklausančios J.B. Botul grupuotės atsišaukimo, ar iš François Hollande kalbos? „Mūsų bendražygiai iš Charlie Hebdo sunkiai sumokėjo už saviraiškos laisvę. Už tai sumokėjo ir daugybė policininkų. Mes norėtume pagerbti visas šio išpuolio aukas. […] anarchistai gerbia tikėjimo laisvę tik tol, kol ji reiškiama pasaulietinės respublikos rėmuose.“

Nieko nesiūlome

Manau, kad iki šiol turėjo būti aišku, jog tokios sąvokos kaip aktyvizmas bei propaganda numano tam tikrą perskyrą tarp savų idėjų ir kasdienio gyvenimo. Be vemt verčiančių panašumų tarp aktyvizmo ir karinio žargono, sąvoka „aktyvistas“ taip pat priverčia galvoti apie dviveidišką veiklą, savotišką viešumo kaukę, ir apie savanaudišką (kartais ir anonimišką) pavyzdingumą bei neišvengiamą pasiaukojimą. „Skleisti propagandą“ reiškia ieškoti pritarimo (tas garsusis posakis „atversti žmones į Idėją“). Tai reiškia pakartoti dešimtį žodžių. Tai reiškia save ir kitus paversti objektais, kurie bus panaudoti bendram Rezultatui, tarsi vieningas tinklas, suregztas tam pačiam Tikslui įgyvendinti.

Dabar, kai kuriasi nauja ir dar tironiškesnė, iš visos ideologijos kritikos kylanti ideologija, nieko nebestebina tai, jog aktyvistai ir propagandininkai susilaukia vis mažiau dėmesio. Akivaizdu, jog toks plačiai paplitęs „priešiškumas“ nepasižymi jokiu noru juose suvienyti idėjas ir gyvenimą. Veikiau jis pasireiškia kaip tokią perskyrą patvirtinantis atspaudas.

Net ir tarp anarchistų dažnai nutinka taip, kad netikros perskyros neleidžia aiškiai matyti.

Už aktyvizmo ir politikos atsisakymo dažnai slepiasi maišto, rizikos eksperimentuoti ir paties veiksmo nurašymas. Nesibaigiančios kalbos apie eksperimentavimą ir „išgyventas patirtis“ tame, ką įpratome vadinti „kasdieniu gyvenimu“, atgamina religingą pareigingumą, kurio daugelis dedasi nekenčiantys. Kai iniciatyva reikalauja per daug atsidavimo, kai rezultatų nesimato, kai rizika yra per didelė – velniop, tada visa tai pavadinama politika ir propaganda. Geriau grįžti prie to, prie ko esame pripratę (kur viskas su kuo galėtume „eksperimentuoti“ tai būdas pakartoti tą patį), prie savo erdvių, savo santykių. Galų gale juk netiesa yra tai, kad viską turėtume sunaikinti.

Žinau, žinau – tie, kurie kalbėjo apie pasaulio pakeitimą niekada nekeitė to, kas iš tiesų buvo svarbu – savo pačių gyvenimų. Bet ar galėtų ši griežta ir žavinga intuicija tapti tam tikru sutarimu, leidžiančiu visiems slaptai pasiduoti? Ir ar įmanoma radikaliai pakeisti gyvenimą tuo pačiu neeksperimentuojant su būdais parklupdyti visą likusį pasaulį? Atskirti dabartį nuo siekiamos ateities reikštų iš anksto priimti visus jų siūlomus sprendimus.

Paradoksalu, tačiau liūdnieji sekmadienio pasakininkai, bauginantys didžiosios dienos pranašai yra pirmieji, skubantys kalbėti apie „čia ir dabar“. Tačiau jų aprašytas „čia ir dabar“ nėra tai, kas siekia tuoj pat padegti visas perskyras ir bet kokį apskaičiavimą; tai tik šalutinis progresyvizmo ir gero skonio rezultatas. O jie kalba apie gyvenimo pakeitimą. Vargšelis Rimbaud.

Bet aš norėjau pakalbėti ne apie tai. Prie šios temos ketinu sugrįžti ateityje.

Visų pirma norėjau pakalbėti apie galimybę išsivaduoti iš pasekėjų rinkimo logikos.

Iš anarchistų neretai išgirsime, jog mes nesiekiame niekieno atversti į anarchizmą, ir jog mūsų nedomina pasekėjų formavimas. Bet ar taip yra iš tiesų? Ar iš tiesų ieškoma pritarimo, nors ir kiek kitokio nei įprastai? Pavyzdžiui, ar „koherentiškumas“ nėra paprasčiausias būdas skambėti įtikinamiau?

Aš manau, kad tiek idėjas, tiek ir praktikas yra įmanoma išreikšti nepapuolant į pasekimo logikos spąstus. Svarbu yra tai, jog plistų ryžtas galvoti už save ir to pasekoje savarankiškai veikti, o ne šias idėjas skleidžiančiųjų vaidmuo.

Vis dėlto, dažnai skundžiamės, kad kai kurie veiksmai gali pakenkti „žmonių“ simpatijai mums. Aš manau, kad jeigu kažkam atrodo, jog tarp dalykų kuriuos sakau ir darau yra koks nors neatitikimas, šis žmogus turėtų veikti kitaip ir „geriau“ nei aš. Jei kažkas manimi nepasitiki, galbūt aš imsiuosi gailėtis, gailėtis dėl to, kad kitas žmogus manimi nebepasitiki, o ne todėl, kad tai kaip nors paveiktų mano puoselėjamų idėjų svarumą. Kol vienovė tarp minčių ir veiksmų bus nukreipta į pastangas pritraukti pasekėjų, tarp mūsų ir kitų visada egzistuos neįveikiamas atstumas. Kas iš to, jei kažkas tampa anarchistu matydamas kitus „koherentiškus“ anarchistus ir siekdamas juos imituoti?

Idėjos neatsiejamos nuo jas puoselėjančių individų. Tačiau ši vienovė neturėtų būti laikoma pavyzdine. Sakykime taip: aš noriu įgyvendinti savo mintis, tačiau ne tam, kad taip įtikinčiau kitus, bet dėl savęs.

Geriausiu atveju anarchistines idėjas „žmonės“ laiko vienu iš daugybės pasiūlymų, su kuriuo galima sutikti arba nesutikti. Tai ir turėtume įveikti. Tai reiškia ne ieškoti pritarimo tam, kad sunaikintume delegaciją, atstovavimą ir valdžią (t.y. tą patį pritarimą), bet atmesti jo šantažą. Mes neturime nieko pasiūlyti – ir tai mus daro kitokiais.

Tačiau dažnai išlieka neaiškus santykis tarp savo paties pasirinkimų aiškumo ir jų dalinimosi su kitais. Aš noriu dalintis savo idėjomis ir siekiu tai daryti taip, kad kiti jas suprastų. Bet tai, jog jie jas supranta, nereiškia, kad jie su manimi sutinka. Visa tai skamba kaip didžiausia banalybė, bet iš tiesų taip nėra. Kaip dažnai kalbama ir elgiamasi taip, kad kiti tam pritartų, tačiau ne taip, kad tariami žodžiai ir atliekami veiksmai būtų iki galo aiškūs (nors aš pats būčiau vienas pirmų suabejoti tokia aiškumo samprata)?

Dažniausiai tie, kurie negali pakęsti pritarimo, liaujasi reiškę ir dalijęsi savomis idėjomis. Tačiau kažkuria prasme tai yra tik būdas apsisaugoti. Daug pavojingiau būtų griežtai save išreikšti, tuo pačiu neieškant pasekėjų nei sau, nei savo grupei. Pasekimas privalo būti įtvirtintas ir apsaugotas (dievuliau, tie paveiksliukai!), o tai, savo ruožtu, sustingdo mintis ir užkerta kelią veiksmams. Ieškoti pritarimo (tūkstančiais skirtingų pavidalų) reiškia prisitaikyti prie tų, kurių pritarimo siekiama. Tokiu būdu tampama prastai surėdytu gaminiu kitiems.

Bet – girdžiu sakant – keistis galima tik kartu su kitais. Tiesa. Tačiau šis „su“ man gali reikšti nebent „kiekvienas už save“. Aš ieškau ne bandos, bet bendrininkų. Kitu atveju su kitais dalintis galime nebent savo vergove.

Massimo Passamani

Laisvė

Daug kas mano, kad vienų žmonių pasirinkimas vadintis libertarais, o kitų – anarchistais, yra paprasčiausias ginčas dėl žodžių. Aš turiu visai kitokią nuomonę. Aš esu anarchistas ir save taip vadinu ne dėl tuščių žodžių, o dėl to, kad tai reiškia tam tikrą filosofiją, metodą, kuris skiriasi nuo to, kurį renkasi libertaras. Libertaras, kaip rodo pats žodis, yra laisvės mylėtojas. Jam laisvė yra visa ko pradžia ir pabaiga. Iš laisvės padaryti kultą, užrašyti jos vardą ant kiekvienos sienos, jai statyti visą pasaulį apšviečiančius paminklus, apie ją kalbėti visur ir visada, pasiskelbti laisvu iš tiesų esant įkalintu savo kilmės ir aplinkos – štai kas apibūdina libertarą. Anarchistas, vien tik pagal žodžio etimologiją, yra prieš valdžią. Tai tikslu. Laisvė jam yra ne visa ko priežastis, bet veikiau savo individualumo vystymosi pasekmė. Net ir kalbėdamas apie menkiausius gestus jis sako ne „Aš esu laisvas“, bet „Aš noriu būti laisvas“. Laisvė jam nėra daiktas, savybė, dalykas, kurį galima turėti arba neturėti, bet rezultatas, pasiekiamas pamažu ir savo paties jėgomis. Jis nelaiko laisvės virš savęs paties, aukščiau visų žmonių kybančia teise, bet veikiau mokslu, kuris diena po dienos įgaunamas įveikiant savo neišmanymą, įvaldant gamtos jėgas ir panaikinant tironijos bei nuosavybės kliūtis.

Žmogus nėra laisvas veikti ar neveikti vien savo užgaidos dėka. Veikti arba neveikti yra išmokstama nuosavu vertinimu, apšviečiant savo neišmanyma arba sunaikinant tai, kas neleidžia iš jo ištrūkti. Taigi, jei groti nemokantį libertarą pasodintume prie pianino, ar jis būtų laisvas groti? Ne! Jis tokios laisvės neturėtų tol, kol neišmoktų kažko apie muziką ir apie patį instrumentą. Štai ką sakytų anarchistas.

Taip pat, tol kol jam trūktų muzikinių gebėjimų jis kovotų prieš valdžią, kuri užkerta jų vystymui, arba kuri pasisavina visus pianinus. Tam, kad būtų laisvas groti, žmogus turi gebėti žinoti ir galėti naudotis pianinu. Laisvė yra jėga, kurią būtina savyje išvystyti. Niekas negali jos padovanoti.

Kai Respublika sušunka savo garsųjį šūkį „Laisvė, lygybė brolybė“, ar tai padaro mus laisvus? Ar tai padaro mus lygius? Ar tai padaro mus broliais? Ji mums sako: „Jūs esate laisvi“. Bet tai yra tik tuščios kalbos, kadangi mes neturime gebėjimo būti laisvi. Ir kodėl mes neturime tokio gebėjimo? Visų pirma dėl to, kad nežinome, kaip įgauti konkrečias žinias. Miražą laikome tikrove. Nuolat laukiame laisvės iš Valstybės, iš Išganytojo, iš Revoliucijos, tačiau niekada nesistengiam jos išvystyti kiekviename individe. Kokia stebuklinga lazdelė galėtų šią kartą – kartą, gimusią tarnystėj ir abejingume – paversti laisvės verta karta, ir verta dėl to, kad ji galėtų ją išsikovoti.

Toks pokytis kils iš suvokimo, jog žmonės nėra laisvi, iš įsitikinimo, jog laisvė nėra juose, jog jiems nėra suteikta teisė būti laisviems, jog jie negimsta nei laisvi, nei lygūs… ir jog nepaisant to yra neįmanoma būti laimingiems nebūnant laisviems. Tada, kai žmonės visa tai įsisavins, jie bus pilnai pasiruošę įgauti laisvę. Dėl to anarchistai kiek įmanydami kovoja prieš libertarinę srovę, kuri užsiima šmėklų vaikymusi.

Tam, kad įgautume šį gebėjimą, privalome kovoti prieš dvi laisvės išsikovojimui priešiškas sroves: turime jį ginti nuo kitų ir nuo savęs pačių, nuo išorinių ir nuo vidinių jėgų. Tam, kad žengtume laisvės link, privalome vystyti savo pačių individualumą. Kai sakau „žengti laisvės link“, turiu omenyje žingsnį link pačio pilniausio mūsų individualumo išvystymo. Taigi, mes nesame laisvi rinktis bet kokį kelią, ir dėl to turėtume prisiversti rinktis „gerąjį“. Mes nesame laisvi užleisti vietą nežabojamoms aistroms, tačiau turime atsakomybę jas patenkinti. Nesame laisvi būti nuolat apsvaigę ir pamiršti savo pačių valios ją paaukojant visokio plauko priklausomybėms. Dažnai sakome, jog esame valdomi aistrų, kurias mumyse sukėlė vargas arba prabanga. Tačiau tikra laisvė reikštų suvaldyti šiuos įpročius tam, kad išsilaisvintume iš jos tironijos ir iš visų jos pasekmių.

Būtent – suvaldyti, kadangi neturiu jokios iš išankstinės laisvės kylančios aistros. Nesu laisvės garbintojas. Jei noriu pasiekti laisvę, nenoriu jos garbinti. Nesiekiu nepaklusti savo valios valdžiai, jei tai privers mane pralaimėti prieš puolantį priešą, ir lygiai taip pat neketinu nepaklusti valiai, kuri verčia jį pulti, kadangi žinau, jog jėga taip pat yra tam tikra valdžia. Norėčiau niekada nenaudoti jėgos prieš  kitus žmones, tačiau gyvenu dvidešimtame amžiuje ir nesu laisvas nuo savo paties valios pasiekti laisvę.

Dėl to Revoliuciją laikau vienų jėgos aktą prieš kitus, o individualų maištą – vieno žmogaus jėgos aktą prieš likusius. Ir vis dėlto šias priemones laikau logiškomus – tik noriu apibrėžti tikslius jų ketinimus. Aš jas laikau logiškomis ir esu pasiruošęs prie jų prisidėti, jei tik tokiais laikinais jėgos veiksmais yra siekiama sunaikinti bet kokią pastovią valdžią ir taip išsikovoti daugiau laisvės. Aš jas laikau nelogiškomis ir siekiu užkirsti joms kelią tada, kai jomis siekiama pakeisti valdžią. Tokių veiksmų dėka valdžia įgauna daugiau jėgos: pakeistusi vardą išlieka ta pati valdžia, o be jos ir visa ta, kuri iškilo pasikeitimo metu. Libertarai iš laisvės daro dogmą, anarchistai – sąvoką. Libertarai mano, jog žmogus gimsta laisvas, ir jog visuomenė paverčia jį vergu. Anarchistai supranta, jog žmogus gimsta priklausomybių jūroje bei didžiausioje vergovėje, ir jog civilizacija jį veda laisvės keliu. Anarchistai žmonių bendruomenes – tokias kaip visuomenė – kritikuoja tik dėl to, kad jos, vos parodžiusios pirmuosius žingsnius, užkerta kelią eiti toliau. Visuomenė apsaugo nuo bado, nuo baisių ligų, nuo žiaurių žvėrių, – akivaizdžiai ne visada, bet dažniausiai – tačiau ji pasiduoda vargui, persidirbimui ir vyriausybėms. Ji veda nuo Charibdės prie Scilės. Ji savo vaikus išlaisvina iš gamtos valdžios tik tam, kad pavergtų prieš žmones.

Anarchistas įsiterpia. Jis nereikalauja laisvės tarsi ši būtų iš jo atimtas daiktas, tačiau kaip kažkas, ko įstatymas neleidžia pasiekti. Žvelgdamas į dabartinę visuomenę jis nusprendžia, jog ši yra netikęs instrumentas, netikusi priemonė privesti individus prie pilniausio jų išsipildymo. Anarchistas mato, kaip visuomenė apraizgo žmones savo įstatymais ir reglamentų pančiais, kaip ji kuria moralizuojančią ir išankstinių vertinimų persmelktą atmosferą, ir tuo pačiu nė kiek nesistengia jų išvesti iš neišmanymo tamsos. Jis neseka nei libertarinio, nei liberalaus tikėjimo, tačiau laisvės individui jis siekia tarsi oro plaučiams. Dėl to jis apsisprendžia veikti tam, kad sunaikintų kaustančias grandines, kad suplėšytų painiojantį tinklą ir kad atvertų kelią laisvam dalykų vertinimui. Anarchisto troškimas yra galėti naudoti savo gebėjimus pačiais intensyviausiais būdais. Kuo daugiau jis išmoksta, tuo daugiau ir patiria; kuo daugiau tiek intelektualinių bei moralinių, tiek materialinių kliūčių jis įveikia, tuo didesnį lauką užima, tuo labiau išvysto savo individualumą, tuo daugiau tampa laisvas augti ir tuo labiau priartėja prie savo troškimų išpildymo.

Tačiau nenorėdamas per daug nukrypti, grįšiu prie dalyko esmės.

Libertaras, kuris nesugeba skirti laiko vertinimui, kuris nepripažįsta kritikos ir net nenori apie ją kalbėti, mums sako: „Aš esu laisvas taip elgtis.“ Anarchistas jam atsako: „Aš manau, kad turiu pakankamai priežasčių taip elgtis, tačiau pažiūrėsim kaip bus.“ Ir jei išreiškiama kritika yra nukreipta į aistrą, iš kurios jis nesugeba išsilaisvinti, anarchistas pridurs: „Aš esu įpročio vergas.“ Toks pripažinimas nebus savanoriškas. Pats savaime jis turi tam tikrą jėgą – galbūt kritikuojamam individui, bet visų pirma tam, kuris kritikuoja, ir tiems, kurie tuo metu yra atsparesni aistrai, apie kurią kalbama.

Anarchistas neapsigauna tame, ką gerai išmano. Jis nesako „Aš esu laisvas vesti savo dukrą, jei tik to noriu“ arba „Aš turiu teisę nešioti cilindrą, jei man taip patinka“, nes jis supranta, jog ši laisvė, ši teisė yra tik duoklė minios moralei, kuri yra primesta kitų ir dėl to yra priešinga asmeniniam troškimui ir individo ryžtui pačiam nulemti savo likimą. Tokiu būdu anarchistas veikia ne iš kuklumo ar iš absoliutaus priešiškumo, bet iš visai kitokio suvokimo nei libertaras. Jis netiki įgimta laisve – jam laisvė yra tai, ką privalu išsikovoti. Ir dėl to, žinodamas, jog savaime jam nepriklauso jokia laisvė, jis pasižymi valia ją įgauti savo jėgomis.

Savaime žodžiai neturi jokios reikšmės. Ji turi būti aiškiai suprasta ir apibrėžta tam, kad nebūtume pavergti žodžių burtų. Didžioji Revoliucija mus apmulkino savo šūkiu „Laisvė, lygybė, brolybė“. Liberalai visa gerkle šaukia „laisvė veikti!“ (laissez faire), turėdami omenyje laisvę dirbti. Libertarai apsigauna manydami, jog egzistuoja iš anksto duota laisvė, kurios vardu jie kritikuoja kitus… Anarchistai, tuo tarpu, turėtų rūpintis ne žodžiais, bet dalykais, kuriuos jie išreiškia. Jie yra prieš įsakymą, prieš vyriausybę, prieš ekonominę, religinę ir moralinę galią, ir jie gerai žino, jog menkindami valdžią tuo pačiu stiprina laisvę.

Kalbame apie santykį tarp aplinkos ir individo jėgų. Kuo labiau pirmoji nyksta, kuo menkesnė yra valdžia, tuo didesnė laisvė.

Ko nori anarchistas? Suderinti šias dvi jėgas – kad individui priklausytų reali laisvė veikti, ir kad ji niekada netrukdytų veikti kitiems. Anarchistas nenori apversti šio santykio aukštyn kojom tik tam, kad jo laisvė taptų kitų vergove, kadangi jis žino, jog valdžia yra bloga pati savaime – tiek tam, kuris jai paklūsta, tiek tam, kuris ją turi.

Tam, kad iš tiesų pažintume laisvę, privalome žmogų išauginti tiek, kad jokia valdžia nebūtų įmanoma.

Albert Libertad (1875-1908)

Kokia dar taika?

Dažnai taip nutinka, kad mūsų kalbos apie kovą, konfliktą ir karą skamba taip, tarsi jotume ant žirgo tuščioj Pirėnų dykumoj ir jaustumėmės apsupti rankomis mosuojančių milžinų, kurie visiems kitiems atrodo kaip vėjo malūnai. Nepaisant to, kad žiniasklaida nuolat grūmoja eile karinių arba teroristinių grėsmių (šį skirtumą ji pasirenka pasaugoti kaip kozirį ateičiai), atrodo, kad gyvename taikoje ir ramybėje, bent jau lyginant su kaimynais Ukrainoje ar tolimesniais nepažįstamaisiais Sirijoje, Irake ar Palestinoje. Ir tik keletui donkichotinių individų viskas atrodo persmelkta neišsprendžiamo konflikto.

Socialinės taikos idėja

Demokratinė valstybė yra grįsta idėja, jog visuomenė sudaro darnią ir taikią visumą. Valstybės akimis visi esame piliečiai, turintys tas pačias teises bei pareigas, ir bendrą interesą gyventi taikoje ir ramybėje. Žinoma, net ir aršiausi humanistai pripažįsta, jog tarp žmonių įsiplieskia konfliktai, tačiau jų manymu visi jie išsprendžiami politiniais metodais, tokiais kaip balsavimas, dalyvavimas politikoje, vieša diskusija, o ypatingais atvejais net ir viešai išreikštas nepasitenkinimas ir iškastruotas protestas. Visa tai, sutinkama, yra „demokratinės vertybės“ – net jei praktikoje dauguma iš jų niekada nebuvo įgyvendintos, jos laikomos mažų mažiausiai tam tikra siekiamybe.

Tačiau ši idėja, idėja, jog vienos šalies teritorijoje gyvenantys žmonės gyvena bendrame susitarime valstybės pagalba, nėra labai sena. Jos šaknys glūdi respublikonizmo idėjose, ypatingai Prancūzijos revoliucijos teoretikų bei istorikų darbuose. Būtent jie pirmi pradėjo kalbėti apie valstybę kaip apie universalų visuomenės lūkesčių išsipildymą. Valstybė jiems iš prievartinio keleto žmonių valios primetimo tapo visuotiniu susitarimu – kažkuo, kas yra naudinga ir siektina bet kam, kas yra laikomas suverenios tautos, t.y. visuomenės, nariu.

Iššūkis nebuvo mažas, kadangi pradedant XVI-XVII amžiais, iki tol istorija buvo rašoma kruvino konflikto kalba. Tai ką mes vadiname visuomene, istorikams tuo metu buvo platus kovos laukas, kuriame jėgas nuolat mėgino dinastijos, kilmingieji, valstiečiai, o vėliau ir feodalai, amatininkai, bei rūmų administratoriai. Kalbant apie valdžią – ar tai būtų monarchija, ar aristokratija – kilo neišvengiamas rūpestis kaip nors paaiškinti tai, kad bet kokia valdžia yra įtvirtinta užgrobimo būdu. Karai tarp karalysčių ir tautų (kurios istorikams reiškė visiškai ką kito nei XIX romantistams ar šiuolaikiniams nacionalistams) niekam neleido pamiršti, jog valdžios pamatus sudaro prievarta ir engimas – nepaisant to, ar ši valdžia yra laikoma gera ar bloga.

Tačiau visa tai nereiškia, jog istorikams ir filosofams pritrūko paaiškinimų. Monarcho valdžia buvo pateisinama įvairiausiais būdais, nesigėdijant net ir arogantiškiausių gąsdinimų „visų karu prieš visus“ – paties šio gąsdinimo autoriaus Thomas Hobbes’o mintyje praktiškai neįmanomu žmogaus būviu, kuris vis dėlto monarcho prievartą darė priimtinesne nei potencialią grėsmę iš kaimyno.

Kaip bebūtų, respublikonizmo ir demokratijos saulėtekio metu istorikams reikėjo paaiškinti, kokiu būdu gali būti taip, kad demokratinė valdžia – su visais savo kalėjimais, policija ir armija – nėra grįsta prievarta bei smurtu. Taip pamažu susiformavo idėja, jog valstybė – demokratinė valstybė – yra tam tikras visuomenės valios išsipildymas. Tačiau tam, kad ši tezė būtų nuosekliai suformuluota, pirmiausia visuomenę reikėjo aprašyti kaip vientisą, suverenią instituciją, kurioje konfliktai tarp dinastijų, klasių, kilmingųjų ir visų kitų gali būti sprendžiami nebe smurto, bet demokratinės politikos būdu.

Tokiu būdu tarp revoliucijos mąstytojų atsirado idėja, jog apie visuomenę galime galvoti ne kaip apie karo lauką, bet kaip apie Atėnų turgų, kuriame racionalūs piliečiai susirenka diskutuoti visiems svarbiais klausimais ir priima visus (iki tam tikro lygmens) priimtinus sprendimus. Ši idėja išliko iki šių dienų ir sudaro nemažą dalį šiuolaikinės politinės filosofijos nuo kairės iki dešinės.

Iki šių dienų liko ir kita tuo metu gimusi idėja, kuri yra atsakymas į sekantį klausimą: jei visuomenė sudaro darnią visumą, kas tuomet yra visi tie, kurie patenka už visuomenės ribų arba aktyviai puola jos institucijas? Žinoma, kad tai yra „nusikaltėliai“. Tai yra žmonės, kurie arba neteikia visuomenei jokios realios naudos (bedarbiai, neįgalieji, bepročiai), arba sąmoningai renkasi pažeisti jos taisykles (vagys, sabotuotojai, maištautojai). Akivaizdu, kad didelė masė žmonių visada buvo kažkur visuomenės paribiuose, kadangi jau vien riba tarp darbininko ir bedarbio gali būti ištrinta vienu rankos mostu – nekalbant apie tai, jog įvairios „krizės“ visada veikia kaip visuomenės užribio perpaišymo operacijos, kurių metu net ir tie, kurie jautėsi pačioje visuomenės širdyje, gali būti nuspausti į dugną ir išmesti kaip nustipę žvėrys.

Šios idėjos sudarė pagrindą moderniai kalėjimų sistemai, kurioje visuomenės priešai iš pradžių izoliuojami, o po to „integruojami“ į visuomenę (nors tai išlieka beveik nepajudėjusiu klausimu). Tačiau tuo pačiu tai leido demonizuoti, kriminalizuoti ir viešai pasmerkti visus tuos, kurie atsiduria nepaisant ideologinės uždangos egzistuojančio socialinio konflikto sukūryje – ir visa tai padaryti socialinės taikos, visuomenės darnos ir visuotinės gerovės vardu.

Mes, tuo tarpu, savo kailiu patiriame ir aplink save matome eilę neredukuojamų konfliktų tarp bosų ir darbuotojų, tarp valstybės ir tų, kurie jai nėra reikalingi, taip pat ir tarp to kas gan neapibrėžtai laikoma visuomene ir visų tų, kurie sąmoningai pasirinko pažeisti jos taisykles ir buvo pažymėti kaip nusikaltėliai. Jau vien sakydami, jog šie konfliktai negali būti išspręsti autoritarinės visuomenės viduje ir dėl to negali būti redukuoti, esame arba priskiriami prie socialines normas atmetusių nusikaltėlių, arba laikomi išprotėjusiais ir po dykumą klajojančiais riteriais, ten kur stovi vėjo malūnai matančiais rankomis mosuojančias pabaisas.

Kas yra tie vėjo malūnai, kurie mums regisi kaip siaubingos pabaisos?

Tai yra darbas, kurį dirbame ne sau, bet kitiems. Darbas, kurio pagalba tie, kuriems priklauso ir kurie valdo įmones – bosai – ne tik pelnosi mūsų sąskaita, bet ir diktuoja sąlygas, kaip, kur, kada ir už kiek turėtume jiems nusižeminti. Žinoma, mes turim tiek daug pasirinkimų šiuo klausimu, tačiau kiekvieną iš jų turime priimti nuleidę galvas: „Aš norėčiau dirbti jūsų kavinėje, nes manau, kad tai puiki galimybė…“ Gali būt kūrybingas, jei tavo kūryba atneš jiems pelną. Privalai būti dinamiškas, nes boso užgaidos ir gamybos poreikiai yra nenuspėjami. Gali būt savimi, tačiau tik tuo atveju, jei tavo dvasia atitinka jų poreikius. Ir niekada nepamirškime visų tų, iš kurių nereikalaujama nei kūrybos, nei dinamiškumo, nei talento – visų tų, kuriems skirta tylėti ir atlikti savo pagalbinę funkciją darbą atliekančioms mašinoms.

Bosams visada reikia savo vietą žinančių bestuburių, kurie būtų pasiruošę gaminti jų prekes ir paslaugas. Kai kurie iš jų šiais laikais gali pasirodyti kaip įžūlūs kretinai, kiti – kaip simpatiški bičiuliai, tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju jų tikslas yra ištraukti kuo daugiau pelno.

Kapitalistinė mitologija, pasak kurios išnaudotoju gali tapti kiekvienas pakankamai pastangų įdėjęs išnaudojamasis, niekada nepaslėps fakto, jog nepaisant pastangų, kapitalui visada reikės pašaro savo augimui. Lygiai taip pat, išnaudotojo šypsena, malonus bendravimas ir „jauki aplinka“ nepakeis fakto, jog jam tu esi tik pigus arba pigesnis pašaras.

Todėl žiūrėdami į darbą, į jo savininkus ir kolaborantus – darbo biržą, įdarbinimo iniciatyvas, profesinio mokymo planavimą ir t.t. – matome malūną, tačiau tai yra malūnas, kuris norėtų sumalti mus pačius. Matome konfliktą, kuris negali būti užglaistytas jokia retorika ir jokia mitologija, teigiančia, jog išnaudojančiųjų interesas yra ir mūsų interesas.

Tai yra valstybė, kuri kartu su išnaudotojais sprendžia mūsų likimus. Ji sprendžia, kokią dalį uždirbtų kapeikų turėsi atiduoti tam, kad ji funkcionuotų. Ji sprendžia, kas yra teisinga ir neteisinga, leistina ar neleistina. Pavogti duonos, žinoma, yra blogiau nei iš daugiau nei trijų milijonų žmonių atimti milijardus litų, kadangi tokį nusavinimo sprendimą „krizės“ metu atlikę politikai, o taip pat ir šį sprendimą vykdę bei vykdantys jų šulai net nesibaimina dėl pasekmių, kai tuo tarpu duonos vagis už savo „nusikaltimą“ gali gauti pataisos darbų. Prekybcentrių sąvininkams neleisti savo darbuotojams pajudėti iš vietos aštuonias valandas, žinoma, nėra nusikaltimas valstybės akimis, tačiau mento įžeidimas baigsis bauda ir greičiausiai nemokamu „nukritimu nuo laiptų“ pakeliui į nuovadą.

Ką jau kalbėti apie visą eilę „reformų“, kurios gan magiškai atitinka slapčiausias bosų svajones – švietimo reformas, kurių metu nusprendžiama, kas tau turėtų būti įdomu bei svarbu (ir tuo pačiu yra įdomu bei svarbu kapitalui); darbo kodekso reformas, kurių metu sprendžiama, kada ir kaip bosas gali tave praspirti tam, kad eitum nusižeminti kitur; saugumo reformas, kurios dažniausiai būna labai paprastos: daugiau kamerų, daugiau sekimo, daugiau policijos ir daugiau bausmių; ir t.t.

Ir nepamirškime kasdieniškiausių bei brutaliausių valstybės smurto formų, t.y. policijos ir kalėjimų. Policija, ta tariamai neišvengiama jėga, yra skirta tik tam, kad gintų susitarimus, kurių mes nepriėmėm (įstatymus), ir nuosavybę, kuri mums nepriklauso. Kalėjimas, ta visuomenės gėda, kurią nuolat stengiamasi pamiršti – nes ji primena, kokia didelė visuomenės dalis yra jos priešai (apie 10 000 žmonių Lietuvoje), tačiau taip pat ir tai, kad izoliacija bei pažeminimas niekada neišsprendė jokios socialinės problemos iš pagrindų ir viso labo paguodė keliaklupščiaujančius teisuolius dėl to, kad „kaltieji buvo nubausti“ – yra skirtas įkalinti tuos, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nusprendė pažeisti įstatymą, dažniausiai vagyste ar apiplėšimu pakeitę nusižeminimą darbe.

Už kiekvieno įstatymo stovi eilė jį ginančių ginkluotų mentų. Kitaip įstatymas būtų tik keleto politikų protinė gimnastika. Tačiau kas ir kaip priėmė šiuos „susitarimus“? Tai tikrai ne mes, bet „politikai kuriuos išrinkome“. Tai žmonės, kuriuos buvome priversti pasirinkti kaip mažiausią iš blogybių (nebeapsimetinėkime, tai jau ilgą laiką yra dominuojanti rinkimų logika), kurie buvo išrinkti ne dėl to, kad nori to, ko norime mes, bet dėl to, kad mūsų balso niekas nenorėjo klausyti, dėl to, kad mūsų į diskusiją niekas nepriėmė ir nepriims tol, kol nepradėsime kalbėti jų kalba – kol gėrio verslui nepradėsime laikyti gėriu visiems, ir kol savo pačių individualumą, savo neredukuojamą pasaulėvaizdį imsime laikyti kažkuo, ką įmanoma „deleguoti“ mus atstovauti besiteikiantiems kretinams.

Policija saugo šių kretinų sprendimus smurto pagalba. Tiems, kurie su jų sprendimais nesutinka, yra tik vienas pasirinkimas: nuspręsti, kaip elgtis įstatymo akivaizdoje, niekada nepamirštant, jog už jo stovi reali grėsmė. Visi įstatymai – tiek „geri“, tiek ir „blogi“ – yra įtvirtinami prievartos ir smurto pagrindu, nepaisant to, ar jie laikomi etiškai pagrįstais, ar vulgariai šališkais.

Tačiau mes nekalbame tik apie apgailėtiną Lietuvos visuomenės atstovų spektrą, besidriekiantį nuo dešinės iki radikalios dešinės. Mums nusispjaut ant „tikrųjų kairės vertybių“. Individų negali atstovauti jokia politinė partija. Mūsų manymu, etika – sprendimas kaip gyventi – negali būti redukuota iki ją atstovauti besiteikiančios ideologijos (įskaitant ir anarchizmą). Mūsų įsitikinimas, kad laisvas ir apibusis susitarimas dėl bendro gyvenimo kartu negali būti pakeistas net ir „demokratiškiausiomis“ demokratijos formomis, yra priešiškas ne tik dešinės vulgarumui, bet ir subtiliai kairės prievartai, lygiai taip pat užtikrinančiai valdžios viešpatavimą. Mums nėra jokio skirtumo tarp valdžios smurto bosų ir valdžios smurto mūsų labui.

Dėl visų šių priežasčių žvelgdami į darbą ir jo skelbimus, į bosus ir darbo biržas, į politikus, ministrus, policiją ir kalėjimus mes matome vėjo malūnus, kurie pasiruošę mus sumalti. Visi šie dalykai veikia tik valdžios smurto pagalba. Šis smurtas pasireiškia tiek vulgariomis formomis, tokiomis kaip policija ir kalėjimai, tiek ir subtiliomis procedūromis, tokiomis kaip nauji įstatymai bei reformos, technologiniai sprendimai (kameros, sekimas, biometriniai duomenys ir t.t.) bei paskiros karinės ar policijos operacijos ir daug kitų dalykų, kuriuos retai pastebėsime kasdienybėje.

Kai valdžia nusprendžia, jog darbo biržoje neprisiregistravę bedarbiai privalės mokėti privalomąjį sveikatos draudimo mokestį, mes matome karą prieš vargingiausius. Kai policija suima smulkius žolės prekeivius maloniai palikdama narkomafiją ramybėje, mes matome operaciją prieš valdžios kontrolėn nepatenkančias pragyvenimo formas. Kai žiniasklaida demonizuoja, o šou verslo atstovai išjuokia kelius blokuojančius ūkininkus, mes matome subtilų puolimą prieš bet kokį nepaklusnumą.

Tačiau lygiai taip pat, kai marozai mėto akmenis į Seimo langus ir policiją, mes matome pagrįstą pyktį, nukreiptą prieš tikruosius priešus, net jei šių žmonių motyvai yra „paviršutiniški“ ar „politiškai nemotyvuoti“. Kai darbuotojai dėl vienokių ar kitokių priežasčių ima vogti boso įrankius arba tyčia juos gadinti, mes matome pastangas atsikovoti savo orumą. Kai vietoj „taip, šefe“ įžeidžiamas mento orumas (tarsi jis tokį turėtų), mes matome maištą prieš valdžios smurto pajėgas.

Dėl to mes sakome, kad kasdien, net ir ramiausiomis dienomis, vyksta socialinis karas. Tai yra niekada nepaskelbtas, tačiau seniai pradėtas konfliktas tarp valdžios bei kapitalo ir visų tų, kurie jiems nepaklūsta. Socialinio karo nepaskelbė nei viena, nei kita stovykla, tačiau jis vyksta nuolat, ir – o tai sudaro pačią iššūkio esmę – šis konfliktas negali būti nugesintas jokiomis politinėmis priemonėmis ir dėl to negali būti išspręstas nesunaikinus prievarta ir išnaudojimu grįstos visuomenės.

Tai nereiškia, kad norėtume idealizuoti kurią nors iš šiame konflikte dalyvaujančių stovyklų. Mes nemanome, kad tarp mūsų ir visų kitų nepaklusniųjų egzistuoja vientisa vienovė. Tačiau vienovė neegzistuoja ir tarp mūsų kaip anarchistų. Visų pirma mes esame į socialinį konfliktą įvelti individai. Kaip anarchistai mes renkamės tam tikras priemones jame dalyvauti, nuo visų kitų nei atsiribodami, nei juos uzurpuodami kaip „savus“. Priešingai – mūsų tikslas yra panaikinti ribą tarp mūsų ir kitų, skatinant bendrą, saviorganizacija ir tiesioginiu veiksmu grįstą kovą, kuri negali būti atstovaujama jokio, net ir „neparlamentinio“, politiko, ir kuri negali būti redukuota į profesionalų, pasirinktas problemas išryškinantį aktyvizmą. Dėl to visus šiuos veiksmus, kurie nekyla iš anarchistų stovyklos, mes priimame kaip tokius, t.y. neišreiškiamus jokia ideologine kalba, tačiau už save kalbančius pasirinktais taikiniais.

Socialinis karas ar klasių kova?

Dalis dalykų apie kuriuos kalbėjome, gali būti apibendrinti žodžiu „klasių kova“. Tačiau yra keletas priežasčių, dėl kurių renkamės socialinio karo, o ne klasių kovos sąvoką.

Kai kurie anarchistai atsisako kalbėti apie klasių kovą dėl to, kad šią sąvoką laiko marksistiniu palikimu. Dar kiti atsisako kalbėti apie klasę apskritai, manydami, jog ši sąvoka nebeatitinka tikrovės ir dėl to turėtų būti pakeista kuo nors adekvatesniu.

Mūsų manymu klasės neabejotinai egzistuoja. Klasės egzistuos tol, kol vieni žmonės išnaudos kitus ir dėl to egzistuos ekonominė ir kultūrinė nelygybė. Tai, jog vieni iš šios visuomenės narių važinėja švytinčiais automobiliais, kai kiti ieško maisto konteineriuose, be jokios abejonės reiškia klasių egzistavimą. Be to, pasikartodami paminėsime ir tai, kad mes esame už klasių panaikinimą, tačiau ne vienodinančios lygybės, bet išlaisvinančio abipusiškumo pagrindu.

Į ekonomines klases susiskirsčiusi visuomenė neabejotinai yra didelės dalies socialinių konfliktų pagrindas. Vagystės iš prekybos centrų ir „taupymo politika“, smurtas prieš bosą ir smurtas prieš darbuotoją, neteisėti streikai ir etatų mažinimas – tai yra klasiniu pagrindu vykstantys socialiniai konfliktai. Tačiau, skirtingai nei marksistai (ir, deja, nemaža dalis anarchistų), mes nemanome, jog būtent išnaudojamiesiems yra priskirta istorinė misija nugalėti kapitalą (ir valstybę marksistinės pakraipos anarchistų atveju). Mūsų manymu ši misija nėra priskirta niekam ir yra asmeninio apsisprendimo reikalas.

Tokiu būdu atmetame ir didelę dalį likusio marksistinio folkloro. Pavyzdžiui, mums atrodo absurdiška manyti, jog kapitalizmas įkūnija savo sunaikinimo sąlygas, t.y. jog vis labiau alinama darbininkų klasė paties kapitalo diktuojamų sąlygų yra vis labiau spaudžiama sukilti. Lietuva pati savaime įkūnija šios pasakos paneigimą: ekonomiškai trypiamų žmonių masė mieliau renkasi prieš naujausią juodą avį burnojančios bandos vaidmenį, ir nė neketina įvardinti, kas yra už vargą atsakingi priešai. Tai mus verčia suprasti, kad vargas ir neviltis nestumia žmonių sukilti. Sukilti verčia aiškus priešų įvardinimas ir individualus pasiryžimas, vedamas degančio noro gyventi nepamatuojamai pilną ir orų gyvenimą. Dėl to mes atsisakome romantizuoti skurdą ir „paprastus žmones“. Neviltis mums nekelia jokio susižavėjimo – susižavėjimą kelia tik ryžtas, su kuriuo prieš ją kovojama.

Taigi, net ir kalbėdami apie klasinę įtampą, joje vertiname individualų ryžtą veikti prieš išnaudotoją, o ne sąlygas, kurios pasak marksistų turėtų versti žmones sukilti. Iš dalies dėl to socialinio karo neredukuojame į klasių kovą.

Tačiau kita priežastis, kodėl šie žodžiai mums atrodo turintys esminių skirtumų, yra tai, jog egzistuoja daugybė socialinių konfliktų, kurie nekyla klasiniu pagrindu. Mokinio maištas prieš mokyklą, pavyzdžiui, dažniausiai nėra klasinis konfliktas. Tačiau tai yra maištas prieš mokyklos valdžią, ir yra grįstas individo atsisakymu jai nusilenkti. Lygiai taip pat, veiksmai prieš policiją gali būti grįsti su klase nieko bendro neturinčiu įsitikinimu arba ketinimu.

Visuose šiuose dalykuose mes matome individų arba jų grupių maištą prieš juos kaustančią valdžią. Nė vienas iš jų nėra tobulas ir nė vienas nėra grynas. Tačiau kiekvienas, bent iš dalies, yra vedamas asmeninio laisvės suvokimo ir atsisakymo klūpėti.

Dėl to dažnai esame linkę kreipti dėmesį į įvairius „nepolitizuotus“ socialinius konfliktus, pasireiškiančius vandalizmo, vagysčių ar net iš pažiūros betikslio smurto formomis, ir stengiamės juose pastebėti ir mums artimą socialinę įtampą. Tai nereiškia, kad šiuos veiksmus išaukštiname kaip veiksmo modelius, ar netgi kaip kažką „gero“. Tai nereiškia, jog mylime jų sukeliamą chaosą. Tai reiškia tai, jog net ir nerangiausiame puolime prieš valdžią mes aptinkame laisvės troškimą, kuris neturi jokio noro būti išreikštas kokiu nors ideologiniu žodynu. Veiksmas mums yra tai, kas kyla iš individualaus suvokimo ir ryžto, ir dėl to negali būti aprašytas nei politiškai sukalibruotais, nei chaotiškais modeliais. Tačiau dėl tos pačios priežasties įvairių socialinio konflikto apraiškų nenurašome ir į „betikslio vandalizmo“ kategoriją.

Mūsų kaip anarchistų uždavinį socialiniame kare mes laikome kukliu: skatinti saviorganizacija ir tiesioginiu veiksmu grįstą perspektyvą, kurioje kiti to paties karo dalyviai nėra laikomi ideologiniu pašaru, bet žmonėmis, su kuriais galime kalbėtis, dalintis patirtimi ir vizija apie pasaulį be pinigų ir prievartos.

Prieš organizaciją

Mums atrodo nesuvokiama, jog anarchistai galėtų kurti taisykles ir manyti, kad visi jas sistemigai seks tarsi gerai įsitvirtinusias dogmas. Nors dažniausiai sutariame dėl pagrindinių taktinių sprendimų, šie sprendimai įgyvendinami šimtais skirtingų būdų, kurie pasižymi tūkstančiais skirtingų detalių.

Tačiau mes nesiekiame jokios taktinės programos ir dėl to nenorime sekti jokios organizacijos. Užsibrėžę tikslus, tikslus, kurių siekiame, kiekvienam anarchistui leidžiame laisvai pasirinkti priemones, kurios jo manymu, pagal jo mokymą, pagal temperamentą ir kovos dvasią yra geriausios. Mes nesudarinėjame fiksuotų programų ir nekuriame nei mažų, nei didelių politinių partijų. Susiburiame spontaniškai, be jokių pastovių sąlygų, remdamiesi tuo metu gyvuojančiais ryšiais ir sutikdami dėl specifinio tikslo. Taip suformuotos grupės pasikeičia vos pradingus tikslui, kuris jas vienijo, ir susikūrus naujiems tikslams bei poreikiams, verčiantiems ieškoti naujų bendraminčių sąjungininkų konkrečiomis aplinkybėmis.

Kai kuris nors iš mūsų nustoja rūpintis neegzistuojančiu prijaučiančiųjų judėjimu ir susitelkia į aktyvų idėjų puoselėjimą – idėjų, kurios tarsi su botagu mus verčia mąstyti – toks žmogus iš savo draugų dažnai susilaukia priekaišto, jog per daugybę metų jie priprato prie kitokių kovos būdų, arba jog jis yra toks pat individualistas kaip ir kapitalistai, o kartais susilaukiama ir priekaišto, jog toks žmogus yra grynojo anarchizmo teoretikas.

Netiesa, kad mes esame individualistai, jei šį žodį apibrėžiame remdamiesi izoliacija ir skirtingų elementų atskyrimu, vengimu bet kokių ryšių su socialine bendruomene ir manymu, jog individas pats sau vienas yra pakankamas. Tačiau mes palaikome individualias iniciatyvas – ir kuris anarchistas nenorėtų būti apkaltintas tokio pobūdžio individualizmu? Jei anarchistas yra žmogus, siekiantis išsivaduoti nuo bet kokios moralinės ar materialinės valdžios, kaipgi jis galėtų nepripažinti, jog nuo bet kokios prievartos ir nuo bet kokios išorinės valdžios įtakos laisvo individo teigimas yra vienas svarbiausių anarchistinės sampratos elementų? Mes nesame gryni teoretikai, kadangi mes tikime idėjos veiksmingumu. Kaip jei ne mąstymo pagalba galėtų būti organizuojami veiksmai? Sukurti ir palaikyti idėjomis grįstą judėjimą mums atrodo veiksmingiausia priemonė sukelti anarchistinių veiksmų bangą tiek praktinėje kovoje, tiek siekiant paties anarchijos idealo.

Mes nesame iš esmės priešiški organizatoriams. Jei jie nori, jie gali toliau naudoti vemti verčiančias priemones. Mano manymu, jei tai neatneš nieko gero, tai neatneš ir nieko per daug blogo. Tačiau man atrodo, kad jie patys mus jau seniai įrašė į juodąjį sąrašą kaip laukinius arba kaip teoretikus svajotojus.

Giuseppe Ciancabilla (1872 – 1904)

Giuseppe Ciancabilla gimė Romoje 1872-aisiais ir devynioliktojo amžiaus pabaigoje (kartu su Francesco Saverio Merlino, Pietro Gori, Errico Malatesta, Carlo Tresca, Luigi Galleani) tapo svarbia figūra italų imigrantų anarchistų judėjime Jungtinėse Valstijose ir kitur. Bėgdamas nuo po 1898-ųjų sukilimų kilusios represijų bangos, jis atsidūrė Šveicarijoje, Anglijoje ir galiausiai Amerikoje, kur apsistojo Patersone, New Jersey’e. Ten jis atrado stiprią italų anarchistų bendruomenę. Ten pat tapo dvisavaitinio leidinio La Questione Sociale redaktoriumi – šis leidinys buvo ruošiamas Diritto all’Esistenza grupuotės ir spausdinamas jų pačių leidykloje Era Nuova, kur buvo spausdinami ir Malatestos, Tresca, Luigi Galleani, Aldino Felicani bei kitų autorių darbai.

1902-aisiais Čikagoje jis rašė žurnalui La Protesta Umana, kuriame, bet kitų dalykų, gynė individualius veiksmus prieš valdžią, tokius kaip Gaetano Bresci ir Leono Czolgosz atentatus.

Jis mirė 1904-ųjų rugsėjo penkioliktąją būdamas 32-iejų.

Apie

Netvarka yra tinklaraštis, skirtas anarchistinių, antiautoritarinių ir libertarinių idėjų sklaidai.

Mūsų tikslas yra skatinti diskusiją ir veiksmą antiautoritarinėje stovykloje, platinant originalius tekstus, vertimus ir kitas idėjų sklaidos priemones.

Kontaktas: netvarka [a] autistici.org

Skaityti išsamesnį aprašymą

Tekstų archyvas

Spausdinimui skirtos brošiūros
Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje