Netvarka

Mums atrodo nesuvokiama, jog anarchistai galėtų kurti taisykles ir manyti, kad visi jas sistemigai seks tarsi gerai įsitvirtinusias dogmas. Nors dažniausiai sutariame dėl pagrindinių taktinių sprendimų, šie sprendimai įgyvendinami šimtais skirtingų būdų, kurie pasižymi tūkstančiais skirtingų detalių.

Tačiau mes nesiekiame jokios taktinės programos ir dėl to nenorime sekti jokios organizacijos. Užsibrėžę tikslus, tikslus, kurių siekiame, kiekvienam anarchistui leidžiame laisvai pasirinkti priemones, kurios jo manymu, pagal jo mokymą, pagal temperamentą ir kovos dvasią yra geriausios. Mes nesudarinėjame fiksuotų programų ir nekuriame nei mažų, nei didelių politinių partijų. Susiburiame spontaniškai, be jokių pastovių sąlygų, remdamiesi tuo metu gyvuojančiais ryšiais ir sutikdami dėl specifinio tikslo. Taip suformuotos grupės pasikeičia vos pradingus tikslui, kuris jas vienijo, ir susikūrus naujiems tikslams bei poreikiams, verčiantiems ieškoti naujų bendraminčių sąjungininkų konkrečiomis aplinkybėmis.

Kai kuris nors iš mūsų nustoja rūpintis neegzistuojančiu prijaučiančiųjų judėjimu ir susitelkia į aktyvų idėjų puoselėjimą – idėjų, kurios tarsi su botagu mus verčia mąstyti – toks žmogus iš savo draugų dažnai susilaukia priekaišto, jog per daugybę metų jie priprato prie kitokių kovos būdų, arba jog jis yra toks pat individualistas kaip ir kapitalistai, o kartais susilaukiama ir priekaišto, jog toks žmogus yra grynojo anarchizmo teoretikas.

Netiesa, kad mes esame individualistai, jei šį žodį apibrėžiame remdamiesi izoliacija ir skirtingų elementų atskyrimu, vengimu bet kokių ryšių su socialine bendruomene ir manymu, jog individas pats sau vienas yra pakankamas. Tačiau mes palaikome individualias iniciatyvas – ir kuris anarchistas nenorėtų būti apkaltintas tokio pobūdžio individualizmu? Jei anarchistas yra žmogus, siekiantis išsivaduoti nuo bet kokios moralinės ar materialinės valdžios, kaipgi jis galėtų nepripažinti, jog nuo bet kokios prievartos ir nuo bet kokios išorinės valdžios įtakos laisvo individo teigimas yra vienas svarbiausių anarchistinės sampratos elementų? Mes nesame gryni teoretikai, kadangi mes tikime idėjos veiksmingumu. Kaip jei ne mąstymo pagalba galėtų būti organizuojami veiksmai? Sukurti ir palaikyti idėjomis grįstą judėjimą mums atrodo veiksmingiausia priemonė sukelti anarchistinių veiksmų bangą tiek praktinėje kovoje, tiek siekiant paties anarchijos idealo.

Mes nesame iš esmės priešiški organizatoriams. Jei jie nori, jie gali toliau naudoti vemti verčiančias priemones. Mano manymu, jei tai neatneš nieko gero, tai neatneš ir nieko per daug blogo. Tačiau man atrodo, kad jie patys mus jau seniai įrašė į juodąjį sąrašą kaip laukinius arba kaip teoretikus svajotojus.

Giuseppe Ciancabilla (1872 – 1904)

—

Giuseppe Ciancabilla gimė Romoje 1872-aisiais ir devynioliktojo amžiaus pabaigoje (kartu su Francesco Saverio Merlino, Pietro Gori, Errico Malatesta, Carlo Tresca, Luigi Galleani) tapo svarbia figūra italų imigrantų anarchistų judėjime Jungtinėse Valstijose ir kitur. Bėgdamas nuo po 1898-ųjų sukilimų kilusios represijų bangos, jis atsidūrė Šveicarijoje, Anglijoje ir galiausiai Amerikoje, kur apsistojo Patersone, New Jersey’e. Ten jis atrado stiprią italų anarchistų bendruomenę. Ten pat tapo dvisavaitinio leidinio La Questione Sociale redaktoriumi – šis leidinys buvo ruošiamas Diritto all’Esistenza grupuotės ir spausdinamas jų pačių leidykloje Era Nuova, kur buvo spausdinami ir Malatestos, Tresca, Luigi Galleani, Aldino Felicani bei kitų autorių darbai.

1902-aisiais Čikagoje jis rašė žurnalui La Protesta Umana, kuriame, bet kitų dalykų, gynė individualius veiksmus prieš valdžią, tokius kaip Gaetano Bresci ir Leono Czolgosz atentatus.

Jis mirė 1904-ųjų rugsėjo penkioliktąją būdamas 32-iejų.