Netvarka

Kavinių terasose driekiasi užkloti mirusiųjų kūnai. Siaubas apima galvojant apie koncerto salėje įvykusias skerdynes. Neįmanoma net įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis koncerto lankytojai. Viskas atrodo taip siurealistiška. Paprasčiausio koncerto pasiklausyti atėję žmonės vienas po kito krito kaip musės, kartu su stovėjusiais greta. Tam kad išliktų, kad išgelbėtų savo skūrą, jie buvo priversti slėptis po lavonais ir šliaužti kraujo balose.

Neįmanoma viso to įsivaizduoti. To, kad yra fanatikų, dievo bepročių, kurie savo religijos vardu net nemirkteldami suveria kulką bet kam kas pasipainioja jų kelyje. Kad yra gerai apmokytų kamikadzių, kuriems patys save vadais pasiskelbę religiniai lyderiai žada rojų su savim myriop nusinešus kuo daugiau žmonių nesuvokiamose žudynėse. Ir visa tai tik tam, kad sukelti baimę. Smaugiančią baimę tėvų, kurie laukia naujienų iš savo vaikų, penktadienio vakarą išėjusių išlenkti bokalą su savo draugais. Nerimą visų tų, kurie valandų valandas praleido važinėdami iš vienos ligoninės į kitą tam, kad išsiaiškintų, ar jų ieškomas artimasis yra miręs, ar tik sužeistas. Jų tikslas – priversti pajusti kraujo kvapą visiems tiems ir toms, kurie gyvena numalšintoje visuomenėje, kurie yra toli nuo kraštų, kuriuose kariauja jų niekada nepasirinktos tautos armija. Nubausti gyventojus dėl to, kad valstybė nusprendė kariauti, Atsakomybę suversti tiems, kurie šiame reikale negalėjo pasakyti nė žodžio. Atkeršyti valstybei pačiu tingiausiu ir pačiu lengviausiu būdu, net nemėginant pasiekti tų, kurie iš tiesų yra atsakingi. Surizikuoti tik tam, kad parodyti raumenis, ir gerti su krauju sumaišytą šampaną.

Mes jaučiamės viso to paliesti. Jaučiamės paliesti arbitralių žudynių, kuriose kiekvienas individas tebėra dar viena gyvybe, kurią reikia užgęsinti, dar vienas kūnas į kurį suvaryti kulkas – tik dėl to, kad jis atsidūrė netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku, tik dėl to, kad jis nelaimingai pateko į vieno iš dievo bepročių akiratį. Šie dievo tarnai yra tokie patys mūsų priešai kaip ir valstybė, kad ir kokia bebūtų jų ideologija. Tai yra tie patys bepročiai, kurie savo religinio fanatizmo vardu vykdo skerdynes Sirijoje, Irake, Tunise, Nigerijoje, Egipte, Libane, o galiausiai ir Paryžiuje… Tačiau nepamirškime, kad kiti žmonės, kitų ideologijų vardu, vykdė ir iki šiol vykdo veiksmus, kuriais laisvei priešiškų idėjų vardu siekiama sunaikinti bet ką kas pasipainioja jiems po kojomis. Mes kalbame apie pilną, totalią ir nedalijamą laisvę. Laisvę šventvagiauti prieš bet kokį stabą ir sunaikinti visą valdžią – ar ji tūnotų šventose knygose, ar valstybių herbuose. Mes nekalbe apie laisvę, apie kurią tarška valstybė, tik tam, kad kaip ir kiti mus pavergtų savo teroru.

Nežinome kur žvelgti. Viena vertus yra visas įvykių siaubas, kuris kiekvieną iš mūsų paveikia kaip paprasčiausią individą, kaip žmogų, kuris kaip ir bet kuris kitas tuo metu galėjo būti ten pat, kuris galėjo prarasti artimųjų, ir kuris jaučia egoistišką palengvėjimą kad visa tai nutiko ne jam – tuo pačiu puikiai žinodamas, kad niekas nesibaigė ir kad šįkart jam paprasčiausiai „pasisekė“.

Kita vertus yra valstybės atsakas, kuris mus liečia ne ką mažiau. Nepaprastoji padėtis, kurią prezidentas jau dabar nori pratęsti trims mėnesiams. Valstybės valdžiai prieš mūsų gyvenimus ir veiksmus dabar nebėra jokių ribų. Ji turi teisę kada panorėjusi skelbti komendanto valandas, konkretiems žmonėms uždrausti būti konkrečiose vietose, uždaryti bet kurią viešą arba žmones viešai priimančią vietą, uždrausti kiekvieną susirinkimą (kuris galėtų „išprovokuoti neramumus“), vykdyti namų kratas tiek dieną, tiek naktį, tiesiogiai perimti laikraščių, radijo, televizijos programų valdymą. Milžiniška grėsmė dabar kabo virš visų, kuriems pradėta „S byla“ – nuo religinių fanatikų iki visų revoliucionierių ir daugybės kitų žmonių, tarsi tarp jų visų būtų ko nors bendra. Be viso to yra kareiviai bei mentai gatvėse, kurių matome vis daugiau ir daugiau, ir kurie niekada nepraleis progos parodyti kiek naujos valdžios šiandien jiems suteikė valstybė. Be viso to yra sienų atstatymas. Ir visa liūdnai pagarsėjusi „Tautinė vienybė“. Ta pati, kuri buvo paskelbta dviejų pasaulinių karų metu, ir kurios vardu tūkstančiai vargšų buvo išsiųsti į skerdynes. Ta pati, kurią matėme Alžyro kare, kai kankinimai ir žudynės jau buvo tapę kasdienybe. Tautinė vienybė, visų revoliucionierių ir visų tų, kurie norėtų atsikratyti valstybe vietoj to kad žiūrėti kaip ši naudojasi naujausia proga sutvirtėti, priešė. Ta pati, kurios dėka minios žmonių žudynių vietose gieda valstybinį himną susisukę į Prancūzijos vėliavas, ir šaukia „Tegyvuoja Prancūzija, tegyvuoja Respublika“. Ji kalba apie laisvę taip, tarsi prieš šią tragediją kas nors buvo laisvas. Kažkuria prasme ji ragina šiltai priimti nepaprastąją padėtį, sakyti, kad laisvę iš mūsų atėmė šie dievo bepročiai, atleisti valstybę nuo atsakomybės ir jai suteikti dar vieną pateisinimą. Tai ta pati tautinė vienybė, kuri daro priimtina valstybės valdžią prieš mūsų gyvenimus. Kuri, be kitų, sutelkia ir religinius lyderius, nors būtent jie – kad ir kokią religiją jie atstovautų – suteikia pirminį pašarą visam fanatizmui, net jei save laiko nuosaikiaisiais.

Abi pusės siekia kad gyventume baimėje, kad atsisakytume savo gyvenimų, kad pasikeistume, kad paklusniai sutiktume likti namie, kad garsiai neišsakytume kritikos. Bet mes atsisakome nusileisti šiam terorui, šiai mirtinai tylai, kurios jie taip atkakliai siekia. Niekada nepriimsime valstybės siūlomų sprendimų, nes ji pati gali vykdyti patį baisiausią terorą, neretai visiems gerai žinomo „antiterorizmo“ vardu. Dėl to prie sūrių ašarų mes pridedame ir gyvenimo spalvingumą, ir nenumaldomą norą sukilti.

Mes nesutinkame nusileisti.

Gyvenkime ir sukilkime prieš visas valdžias! Nei religijos, nei nacionalizmo!

—

Iš Non-Fides, 2015-ųjų lapkričio 15 d.

Kartais pasigirsta gandai, jog iš tiesų mes (neapibrėžtas „mes“, suteikiantis pagrindą gandų skleidėjams) neturime nieko bendro su anarchizmu, jog iš tiesų esame tik užsislėpę nihilistai, siekiantys patekti į anarchijos šventovę su pačiais blogiausiais ketinimais. Bet pastebėtina, jog tie, kurie imasi šventovės sergėjimo, galiausiai vagis ima matyti visur – ir galbūt atėjo metas užtildyti „mūsų“ nemalonius kenkėjus.

Visų pirma jie turėtų paaiškinti, ką turi omeny sakydami „nihilizmas“. Aš asmeniškai į visus tuos kurie man bando įteigti nihilizmo džiaugsmus žiūriu įtariai, nes kaip niekio substancializacija jis man atrodo iš esmės apgaulingas. Kai visa ko netobulumas yra išaukštinamas kaip didžiausia pilnatvė, sunku atsispirti pagundai senąjį absoliutą pakeisti pačiu abstrakčiausiu jo momentu, kuriame niekas nėra susiformavę į visumą ir dėl to šios visumos paprasčiausiai nėra. Galiausiai nihilizmas man atrodo kaip gudrybė, visą pažinimo struktūrą vedanti į Niekio tamsybes tik tam, kad savo įspūdingo ir radikalaus neigimo dėka iš visa ko ištrauktų kuo daugiau šviesos.

Bet veikiausiai ganduose pasigirstantis „nihilizmas“ reiškia kai ką paprastesnio, t.y. paprasčiausią pasiūlymų nebuvimą. Kitaip tariant, nihilistas yra tas, kuris atkakliai atsisako žadėti rojų žemėje, numatyti jo veikimo būdą, studijuoti galimas jo organizacijos formas, garbinti jo tobulumą. Nihilistas yra tas, kuris vietoj to kad perimtų ir vertintų kiekvieną šioje visuomenėje įmanomą santykinės laisvės akimirką, imasi radikalaus jos neigimo ir drastiškai pareiškia, jog šioje visuomenėje nėra nieko kas būtų verta išsaugojimo. Galiausiai, nihilistas yra ir tas, kuris vietoj konstruktyvių pasiūlymų savo veiklą sutelkia į „obsesyvų džiūgavimą dėl šio pasaulio sunaikinimo.“ Jei tai vadinama argumentu, tenka pripažinti, kad jis yra pakankamai lėkštas.

Pradėkime nuo to, kad anarchizmas – Idėja – yra viena, o anarchistinis judėjimas – visuma Idėją palaikančių vyrų ir moterų – visai kas kita. Man atrodo bergždžia apie Idėją sakyti tai, kam pritartų vos keletas anarchistų. Anarchizmo Idėja yra absoliutus laisvės ir valdžios nesuderinamumas. Iš to plaukia, jog visiška laisve galime mėgautis tik tada, kai nėra jokios Valdžios. Kadangi Valdžia egzistuoja ir net neketina savanoriškai prasmegt, turime ieškoti būdų kaip ją panaikinti. Pataisykite jei klystu.

Nesuprantu kodėl ši prielaida – kurios joks „nihilistiškas“ anarchistas nenorėtų nei atmesti, nei paneigti – turėtų vesti tiesiai prie naujų socialinių reguliacijų postulavimo. Nesuprantu kodėl tam, kad būtum anarchistinio judėjimo „dalis“, pirmiausia turi chirurgiškai išnarplioti naujojo pasaulio architektūrą, ir kodėl nepakanka mylėti laisvės bei nekęsti visų valdžios formų ir jų padarinių. Visa tai yra absurdiška ne tik teoriniu, bet ir istoriniu požiūriu (o anarchistai gandų skleidėjai pasižymi ypatingu pomėgiu Istorijai). Vienas iš dalykų, dėl kurių pastoviai susikirsdavo Malatestos ir Galleani pozicijos, buvo tas pats klausimas, ar būtina numatyti tai kas bus sukurta po revoliucijos, ar ne. Malatesta teigė, jog anarchistai turėtų tuoj pat imtis plėtoti idėjas apie tai, kaip galėtų būti organizuojamas socialinis gyvenimas, kadangi pastarajame negali būti jokio trūkio. Galleani tuo tarpu pabrėžė, jog anarchistų uždavinys yra šios visuomenės sunaikinimas, ir jog ateities kartos, nepaliestos dominavimo logikos, suras būdų ją atstatyti. Nepaisant šių skirtumų, Malatesta niekada nekaltino Galleani nihilizmu. Toks kaltinimas būtų buvęs be pagrindo, kadangi jiedu nesutarė tik dėl konstruktyviosios klausimo dalies. Abu sutarė destrukcijos klausimais. Nors šis Malatestos mąstymo aspektas dažnai praleidžiamas jo egzegetų, vis dėlto tai buvo insurekcionalistas, griežtai pasisakęs už prievartinį ir valstybę sunaikinti galintį sukilimą.

Tačiau šiandien pakanka priminti, jog visi užimantys valdžios pozicijas net neketina savanoriškai apleisti savo privilegijų, ir tuoj pat būsi apkaltintas nihilizmu. Anarchistų judėjimas, kaip ir visa kita, keičiasi. Jei kadaise debatai tarp anarchistų centravosi ties revoliucijos klausimu, šiandien, atrodo, svarbiausia išsiaiškinti, kaip jos išvengti. Ką kita galėtų reikšti visos kalbos apie savivaldą, libertarinį municipalizmą arba palaimintą gerų ketinimų utopiją? Akivaizdu, jog atmetus bet kokį insurekcinį projektą destrukcijos hipotezė įgauna gąsdinantį pavidalą. Tai kas Malatestai atrodė kaip klaida – apsiriboti dabartinės socialinės santvarkos griovimu – nemažai šiandienos anarchistų atrodo kaip didžiausias siaubas.

Kai dievobaimingieji išgirsta šuns lojimą, jie visada vaizduojasi atbėgantį vilką. Pučiantis vėjas jiems atrodo kaip artėjanti audra. Taip pat tiems, kurie pasaulio pakeitimą prilygina nuolatiniam kitų žmonių įtikinėjimui ir niekam kitam, žodis „destrukcija“ skamba kraupiai ir iššaukia skausmingus bei nemalonius vaizdus. Tokie dalykai sukelia prastą įspūdį žmonėms, kurie – jei tik pagaliau atsiverstų ir nuskuostų į protingųjų gretas – privalo tikėti mūsų laukiančiais rojaus sodais, kuriuose vyrauja taika ir brolybė. Rojus, nirvana ar anarchija – jokio skirtumo. Ir visi tie, kurie išdrįsta tokią religiją užsipulti, negali būti laikomi paprasčiausiais laisvamaniais. Anksčiau ar vėliau toks žmogus privalo būti pakrikštytas šventvagiu.

Todėl „mes“ (bet kas yra tie „mes“?) esame vadinami „nihilistais“. Bet jei jau tokie esame, galėtume paklausti – kam visa tai?

—

Penelope Nin

Besvajodami apie amžiną gyvenimą, mirtį žmonės ėmė laikyti vienu iš gyvenimo etapų, skausminga akimirka. Prie šios „paslapties“ jie prisirišo taip, kad galiausiai ėmė ja gerėtis.

Dar prieš išmokdamas apdoroti akmenį, marmurą ir geležį tam, kad suteiktų pastogę gyviesiems, žmogus išmoko šias medžiagas naudoti tam, kad pagerbtų mirusiuosius.

Antkapius gausiai supa bažnyčios ir vienuolynai, apsidės ir chorai, tuo tarpu jų papėdėse plinta tik vargingi lūšnynai, vos dengiantys savo gyventojų galvas.

Mirusiųjų kultas nuo pat pirmųjų dienų stabdė žmonių žygį į priekį. Jis ir yra ta „pirmoji nuodėmė“, negyvas svoris, svarmuo, kurį visa žmonija tempia paskui save.

Prieš universalaus gyvenimo balsą visada griaudėjo mirties ir mirusiųjų balsai.

Prieš tiek tūkstančių metų Mozės vaizduotėje nuo Sinajaus kalno nusileidęs Jehova vis dar diktuoja savo įstatymus. Jėzus iš Nazareto, numiręs prieš beveik dvidešimt amžių, vis dar skelbia savo moralę. Buda, Konfucijus, Laozi ir toliau skleidžia savo išmintį. Ir kiek dar jų yra!

Ant mūsų pečių krenta protėvių našta – paveldėjom jų „ydas“ ir „savybes“.

Dėl to Prancūzijoje dabar esame galų palikuonys, nors kai kalba eina apie neapykantą germanams, prancūzus galime kildinti ir iš frankų bei lotynų rasės.

Mūsų protėviai… Praeitis… Mirusieji… Žmonės vis dar kenčia nuo šios trigubos pagarbos.

Kinija yra tokia pati kaip prieš tūkstančius metų, nes ten mirusiesiems suteikiama svarbiausia vieta namuose.

Kenksminga bakterija mirtis tapo ne todėl, jog po cheminio kūno suirimo pastarojo liekanos ėmė teršti atmosferą. Ji tokia tapo dėl to, kad įšventino praeitį ir užšaldė ją vienoje evoliucijos stadijoje. Būdama gyva, mintis apie mirtį būtų galėjusi evoliucionuoti ir eiti toliau. Tačiau numirusi ji virsta kristalu. Būtent šią konkrečią akimirką gyvieji renkasi garbinti, įšventinti ir sudievinti.

Nuo vieno prie kito kiekvienoje šeimoje įsikuria įpročiai ir papročiai, visos praeities klaidos. Tikime savo tėvų dievu, gerbiame protėvių žemę… Kodėl negarbiname jų būdo apsirengti arba jų liustrų?

Neretai nutinka keistas dalykas, jog kol viskas kinta, kol bendri reikalai gerėja, keičiasi, diferencijuojasi, kol viskas miršta ir keičiasi, žmonės, žmonių dvasia, mieliau renkasi pasilikti savo tarnystėje, užsimumifikuoti tose pačiose klaidose.

Elektros amžiuje, kaip ir tada kai kelią švietėsi deglu, žmogus vis dar tiki rytdienos rojumi, kerštingais ir maloningais dievais, pragarais ir Valhalomis – tik tam, kad pagerbtų savo protėvių idėjas.

Mirusieji mus valdo. Jie mums įsakinėja ir užima gyvųjų vietą.

Visos mūsų šventės, visi pagerbimai yra kokių nors mirusiųjų arba žudynių paminėjimai. Minime Visus Šventuosius tam, kad garbintume bažnyčios pašventintuosius, vėlines – tam, kad nepamirštume nė vienos mirties. Mirusieji keliauja tai į Olimpą, tai į rojų, tiesiai Jupiteriui arba Dievui po dešine. „Nematerialią“ erdvę jie pildo taip pat kaip ir „materialią“, užversdami ją savo eisenomis, ženklais ir kapinėmis. Jei gamta negebėtų praryti jų kūnų arba išnešioti jų pelenų, gyvieji šioje nesibaigiančiu nekropoliu tapusioje Žemėje nebeturėtų kur padėti kojos.

Mirusiųjų, jų darbų bei gestų atminimas neleidžia veikti vaikų smegenims. Su jais kalbame tik apie mirusiuosius, ir apie nieką kitą negalime kalbėti. Verčiame juos gyventi netikrovės ir praeities pasaulyje. Neleisti jiems nieko sužinoti apie dabartį.

Jei pasauliečiai ir apleido pono Nojaus arba pono Mozės istorijas, jas pakeitė istorijos apie poną Karolį arba poną Kapetą. Vaikai žino, kada mirė ponia Fredegunda, bet apie higienos pagrindus jie nenutuokia nieko. Jaunos penkiolikmetės gerai žino tai, kad Ispanijoje ponia Izabelė visą amžių nešiojo tuos pačius marškinius, tačiau prasidėjus mėnesinėms jos netenka amo.

Šios moterys, galinčios chronologine tvarka išvardinti visus Prancūzijos karalius lankstydamos pirštus ir neapsirikdamos dėl nė vienos datos, nežino ką daryti kai pasaulį išvydęs kūdykis pirmą kartą ima verkti.

Nors jaunoms mergaitėms leidžiama būti šalia tų, kurie miršta, kurie yra kankinami agonijos, jos greitai patraukiamos nuo tų, iš kurių pilvų prasiveria nauja gyvybė.

Mirusieji kemša miestus, gatves, aikštes. Sutinkame juos marmuro, akmens ir bronzos pavidalais. Užrašai byloja apie apie jų gimimo ir mirties datas. Aikštės vadinamos jų arba jų pasiekimų vardais. Gatvės pavadinimas nieko nepasako apie jos padėtį, formą, aukštį, vietą, jis tik sako „Magenta“ arba „Solferino“ – nemažai gyvybių nusinešęs mirusiųjų pasiekimas. Pavadinimas jums tik primena apie šventą Eleuterijų arba kokį nors riterį iš La Barre – apie žmones, kurių vienintelė svarbi savybė ir yra tai, kad jie mirę.

Ekonominiame gyvenime mirusieji taip pat seka kiekvieną iš paskos. Vieno gyvenimas stovi vietoj dėl tėvo „nusikaltimų“. Kitą supa protėvių genijaus aura, seniai mirusiųjų drąsa. Taip net ir iškiliausiosi protai tampa miesčionimis. Taip miesčionys tampa didingiausiais žmonėmis. Patys savaime esame niekas, viską nulemia tik protėviai.

Ir vis dėlto… kas yra mirtis mokslinės kritikos požiūriu? Kokiais argumentais galėtume pateisinti tokią pagarbą pradingusiems, šį nukaršusiųjų kultą? Nedaug kas iškėlė tokį klausimą ir dėl to jis niekada nebuvo išspręstas.

Ar miestų centruose nematome milžiniškų erdvių, į kurias gyvieji įeina dievobaimingai? Tai yra kapinės, mirusiųjų sodai.

Gyvieji prie pat savo vaikų lopšių mielai laidoja krūvas įrančios mėsos, dvėselienos, visų ligų maistinguosius elementus, visų infekcijų sukėlėjus.

Tiek daug plačių ir gražiausiais medžiais apsodintų erdvių yra skiriama tam, kad nuodingi, juodligę ir šiltinę skleidžiantys lavonai būtų sukišti pora metrų po žeme. Ir štai virusinės infekcijos vos po keleto dienų jau klaidžioja po miestą iškodamos naujų aukų.

Žmonės, kurie neturi jokios pagarbos savo gyvam organizmui, kurį jie alina, nuodija, kuriuo rizikuoja, be jokių skrupulų prisiima komišką pagarbą palaikams, nors reikėtų kuo greičiau jais atsikratyti, padaryti mažiau žalingais ir kuo naudingesniais.

Mirusiųjų kultas yra viena miesčioniškiausių gyvųjų išgalvotų nesąmonių. Tai rojų žadančių religijų liekana. Turime paruošti mirusiuosius įžengti į kitą pasaulį, apginkluoti juos Veledos medžioklei, šiek tiek maisto kelionei, švenčiausiąją komuniją – kad tik gerai pasirodytų prieš Dievą.

Ištisi spiečiai darbininkų ir darbininkių pritaiko savo gebėjimus bei jėgas tam, kad palaikytų mirusiųjų kultą. Žmonės kasa žemę, dirba akmenį ir marmurą, matuoja plotus, ruošia namus šarvojimui – tik tam, kad garbingai palaidotų sifilį skleidžiančią ką tik numirusio žmogaus dvėselieną.

Moterys audžia paklodes, gamina netikras gėles ir ruošia girliandas papuošti namams, kuriuose bus paguldyta krūva tuberkuliozinio irimo liekanų. Vietoj to kad kuo skubiau atsikratytų šiais infekcijų nešėjais, vietoj to kad visu greitumu ir kuo higieniškiau sunaikintų šiuos blogio centrus, kuriems skiriamas rūpestis ir konservavimas aplink save tegali nešti mirtį, žmonės mieliau imasi juos kuo ilgiau išsaugoti, arba vežioti specialiai tam skirtuose vežimuose, katafalkuose, per kelius ir gatves. Išvydę katafalką žmonės atranda vieni kitus. Jie pagerbia mirtį.

Nesuvokiama, kiek daug pastangų bei žaliavų žmonės paaukoja mirties kultui. Jei visas šias jėgas panaudotume tam, kad priimtume į pasaulį vaikus, tūkstančių tūkstančiai tarp jų būtų apsaugoti ir nuo ligos, ir nuo mirties.

Jei ši idiotiška pagarba mirusiesiems užleistų vietą pagarbai tiems, kurie yra gyvi, laimė ir sveikata žmogaus gyvenime išaugtų niekada nematytomis proporcijomis.

Žmonės lengvai priima nekrofagų – tų, kurie minta mirusiaisiais, tų, kurie gyvuoja mirtimi – dviveidiškumą. Nuo šventintą vandenį šlakstančio dvasininko iki amžinybės rūmų agento. Nuo karūnų prekeivių iki mirties angelų skulptorių. Atsikratome šiais groteskiškais, į lėles panašiais kūnais juos sudedami į apgailėtinas dėžutes, nors iš tiesų pakaktų tik geros transportacijos, sandariai uždaryto automobilio ir pagal naujausias mokslo žinias pastatyto krematoriumo.

Jau sakėme, jog tokį paprastą dalyką kaip mirtis žmogus apipina begale kultūrinių nesąmonių, ir taip jis daro dėl nežinojimo. Pastebėtina, kaip taip elgiasi tik žmonės – kitų gyvūnų arba augalų mirtis jokių panašių padarinių nesukelia. Kodėl?

Pirmykščiai žmonės, nedaug teišsivystę laukiniai, neįgavę per daug žinių, kartu su artimojo kūnu laidodavo ir jo ginklus, baldus, papuošalus. Kitais atvejais tribunolui būdavo pristatomas mirusysis, turėjęs papasakoti apie tai, ką pasiekė per savo gyvenimą. Mirties reikšmė niekada nebuvo gerai suprasta.

Tačiau gamtoje viskas kas gyvena, tas ir miršta. Kiekvienas gyvuojantis organizmas parklumpa kai dėl vienos ar kitos priežasties yra sutrikdoma pusiausvyra tarp skirtingų jo funkcijų. Mirties priežastis galime nustatyti moksliškai – žmogus gali būti nualintas ligos, stipriai sužalotas nelaimingo atsitikimo, ir t.t.

Dėl to mirtis visada egzistuos žmogaus akiratyje. Visada bus kažkas, kas pasitrauks iš gyvenimo. Kažkas, kas nustos veikti konkretų dalyką viena ar kita forma.

Tačiau, bendrai tariant, mirtis neegzistuoja. Tėra tiktai gyvenimas. Po to ką vadiname mirtimi, pasikeitę elementai nesiliauja egzistavę. Deguonis, vandenilis, dujos, mano mineralai atras begalę būdų sukurti naujus derinius ir taip prisidėti prie kitų gyvų organizmų egzistavimo. Nėra mirties, yra tik kūnų cirkuliacija, medžiagos ir energijos pakitimai, nesiliaujantis, laike ir erdvėje besidriekiantis gyvenimo ir universalaus veikimo tęstinumas.

Mirtis reiškia kūną, sugrįžusį į šią cirkuliaciją vienu iš trijų pavidalų: kaip kietas kūnas, kaip skystis arba kaip dujos. Joje nėra nieko daugiau ir dėl to neturėtume jos laikyti kuo nors kitu.

Akivaizdu, kad tokioje, pozityvioje ir mokslinėje mirties sampratoje nėra vietos jokioms šnirpščiančioms spekuliacijoms apie sielą, apie anapus ar apie tuštumą.

Tačiau gerai žinome, jog visos apie „pomirtinį gyvenimą“ arba „geresnį pasaulį“ mokančios religijos siekia tik atsidavimo iš tų, kurie yra išnaudojami ir pamiršti.

Vietoj to kad klupėtumėme prieš lavonus, geriau siektume organizuoti gyvenimą geresniais pagrindais ir iš jo ištrauktume kuo daugiau laimės bei gerovės.

Žmonės piktinsis mūsų teorijomis ir karčiais mūsų žodžiais. Iš jų pusės tai bus tik veidmainiškumas. Mirusiųjų kultas yra begėdiškas tikrojo skausmo atžvilgiu. Gerai paruoštas darželis, juodi drabužiai ir juodas kaspinas neįrodo, kad gedulas nuoširdus. Be to, gedulas turėtų būti įveiktas, individai turėtų išmokti priimti mirties nesugrįžtamumą ir neišvengiamumą. Vietoj to kad skausmą rodytume kitiems savo groteskiškais sanbūriais ar netikrais pasveikinimais, turėtume prieš jį kovoti.

Štai žmogus, kuris pagarbiai seka katafalką, bet dar vakar akylai marino mirusįjį badu. Štai kitas verkia prie lavono, nors niekada nieko nedarė kad jį išgelbėtų tada, kai tai vis dar buvo įmanoma. Kapitalistinė visuomenė mirtį sėja kasdien savo bloga organizacija, savo kuriamu vargu, higienos trūkumu, nualinimu ir individualumą žalojančiu bukumu. Palaikydami tokią visuomenę žmonės tampa savo pačių vargų priežastimis, ir vietoj to kad skųstųsi likimo nuskriausti, geriau imtųsi veikti geresnių egzistavimo sąlygų labui, idant suteiktų žmogaus gyvenimui progą kiek įmanoma labiau sužydėti ir suintensyvėti.

Kaip pažinti gyvenimą, kai jį valdo tiktai mirusieji? Kaip gyventi dabartyje, kuri prižiūrima praeities?

Jei žmonės nori gyventi, tegul turi mažiau pagarbos mirusiesiems, tegul apleidžia dvėselienos kultą. Mirusieji tesugeba stabdyti gyvųjų progresą.

Turime sugriauti piramides, pilkapius ir paminklus. Turime vežimu iš kapinių išvežti tai, ką žmonės vadina pagarba mirusiesiems, nors iš tiesų tai yra tik dvėselienos kultas.

Albert Libertad, 1907, žurnalas l’Anarchie