Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Dvėselienos kultas

Besvajodami apie amžiną gyvenimą, mirtį žmonės ėmė laikyti vienu iš gyvenimo etapų, skausminga akimirka. Prie šios „paslapties“ jie prisirišo taip, kad galiausiai ėmė ja gerėtis.

Dar prieš išmokdamas apdoroti akmenį, marmurą ir geležį tam, kad suteiktų pastogę gyviesiems, žmogus išmoko šias medžiagas naudoti tam, kad pagerbtų mirusiuosius.

Antkapius gausiai supa bažnyčios ir vienuolynai, apsidės ir chorai, tuo tarpu jų papėdėse plinta tik vargingi lūšnynai, vos dengiantys savo gyventojų galvas.

Mirusiųjų kultas nuo pat pirmųjų dienų stabdė žmonių žygį į priekį. Jis ir yra ta „pirmoji nuodėmė“, negyvas svoris, svarmuo, kurį visa žmonija tempia paskui save.

Prieš universalaus gyvenimo balsą visada griaudėjo mirties ir mirusiųjų balsai.

Prieš tiek tūkstančių metų Mozės vaizduotėje nuo Sinajaus kalno nusileidęs Jehova vis dar diktuoja savo įstatymus. Jėzus iš Nazareto, numiręs prieš beveik dvidešimt amžių, vis dar skelbia savo moralę. Buda, Konfucijus, Laozi ir toliau skleidžia savo išmintį. Ir kiek dar jų yra!

Ant mūsų pečių krenta protėvių našta – paveldėjom jų „ydas“ ir „savybes“.

Dėl to Prancūzijoje dabar esame galų palikuonys, nors kai kalba eina apie neapykantą germanams, prancūzus galime kildinti ir iš frankų bei lotynų rasės.

Mūsų protėviai… Praeitis… Mirusieji… Žmonės vis dar kenčia nuo šios trigubos pagarbos.

Kinija yra tokia pati kaip prieš tūkstančius metų, nes ten mirusiesiems suteikiama svarbiausia vieta namuose.

Kenksminga bakterija mirtis tapo ne todėl, jog po cheminio kūno suirimo pastarojo liekanos ėmė teršti atmosferą. Ji tokia tapo dėl to, kad įšventino praeitį ir užšaldė ją vienoje evoliucijos stadijoje. Būdama gyva, mintis apie mirtį būtų galėjusi evoliucionuoti ir eiti toliau. Tačiau numirusi ji virsta kristalu. Būtent šią konkrečią akimirką gyvieji renkasi garbinti, įšventinti ir sudievinti.

Nuo vieno prie kito kiekvienoje šeimoje įsikuria įpročiai ir papročiai, visos praeities klaidos. Tikime savo tėvų dievu, gerbiame protėvių žemę… Kodėl negarbiname jų būdo apsirengti arba jų liustrų?

Neretai nutinka keistas dalykas, jog kol viskas kinta, kol bendri reikalai gerėja, keičiasi, diferencijuojasi, kol viskas miršta ir keičiasi, žmonės, žmonių dvasia, mieliau renkasi pasilikti savo tarnystėje, užsimumifikuoti tose pačiose klaidose.

Elektros amžiuje, kaip ir tada kai kelią švietėsi deglu, žmogus vis dar tiki rytdienos rojumi, kerštingais ir maloningais dievais, pragarais ir Valhalomis – tik tam, kad pagerbtų savo protėvių idėjas.

Mirusieji mus valdo. Jie mums įsakinėja ir užima gyvųjų vietą.

Visos mūsų šventės, visi pagerbimai yra kokių nors mirusiųjų arba žudynių paminėjimai. Minime Visus Šventuosius tam, kad garbintume bažnyčios pašventintuosius, vėlines – tam, kad nepamirštume nė vienos mirties. Mirusieji keliauja tai į Olimpą, tai į rojų, tiesiai Jupiteriui arba Dievui po dešine. „Nematerialią“ erdvę jie pildo taip pat kaip ir „materialią“, užversdami ją savo eisenomis, ženklais ir kapinėmis. Jei gamta negebėtų praryti jų kūnų arba išnešioti jų pelenų, gyvieji šioje nesibaigiančiu nekropoliu tapusioje Žemėje nebeturėtų kur padėti kojos.

Mirusiųjų, jų darbų bei gestų atminimas neleidžia veikti vaikų smegenims. Su jais kalbame tik apie mirusiuosius, ir apie nieką kitą negalime kalbėti. Verčiame juos gyventi netikrovės ir praeities pasaulyje. Neleisti jiems nieko sužinoti apie dabartį.

Jei pasauliečiai ir apleido pono Nojaus arba pono Mozės istorijas, jas pakeitė istorijos apie poną Karolį arba poną Kapetą. Vaikai žino, kada mirė ponia Fredegunda, bet apie higienos pagrindus jie nenutuokia nieko. Jaunos penkiolikmetės gerai žino tai, kad Ispanijoje ponia Izabelė visą amžių nešiojo tuos pačius marškinius, tačiau prasidėjus mėnesinėms jos netenka amo.

Šios moterys, galinčios chronologine tvarka išvardinti visus Prancūzijos karalius lankstydamos pirštus ir neapsirikdamos dėl nė vienos datos, nežino ką daryti kai pasaulį išvydęs kūdykis pirmą kartą ima verkti.

Nors jaunoms mergaitėms leidžiama būti šalia tų, kurie miršta, kurie yra kankinami agonijos, jos greitai patraukiamos nuo tų, iš kurių pilvų prasiveria nauja gyvybė.

Mirusieji kemša miestus, gatves, aikštes. Sutinkame juos marmuro, akmens ir bronzos pavidalais. Užrašai byloja apie apie jų gimimo ir mirties datas. Aikštės vadinamos jų arba jų pasiekimų vardais. Gatvės pavadinimas nieko nepasako apie jos padėtį, formą, aukštį, vietą, jis tik sako „Magenta“ arba „Solferino“ – nemažai gyvybių nusinešęs mirusiųjų pasiekimas. Pavadinimas jums tik primena apie šventą Eleuterijų arba kokį nors riterį iš La Barre – apie žmones, kurių vienintelė svarbi savybė ir yra tai, kad jie mirę.

Ekonominiame gyvenime mirusieji taip pat seka kiekvieną iš paskos. Vieno gyvenimas stovi vietoj dėl tėvo „nusikaltimų“. Kitą supa protėvių genijaus aura, seniai mirusiųjų drąsa. Taip net ir iškiliausiosi protai tampa miesčionimis. Taip miesčionys tampa didingiausiais žmonėmis. Patys savaime esame niekas, viską nulemia tik protėviai.

Ir vis dėlto… kas yra mirtis mokslinės kritikos požiūriu? Kokiais argumentais galėtume pateisinti tokią pagarbą pradingusiems, šį nukaršusiųjų kultą? Nedaug kas iškėlė tokį klausimą ir dėl to jis niekada nebuvo išspręstas.

Ar miestų centruose nematome milžiniškų erdvių, į kurias gyvieji įeina dievobaimingai? Tai yra kapinės, mirusiųjų sodai.

Gyvieji prie pat savo vaikų lopšių mielai laidoja krūvas įrančios mėsos, dvėselienos, visų ligų maistinguosius elementus, visų infekcijų sukėlėjus.

Tiek daug plačių ir gražiausiais medžiais apsodintų erdvių yra skiriama tam, kad nuodingi, juodligę ir šiltinę skleidžiantys lavonai būtų sukišti pora metrų po žeme. Ir štai virusinės infekcijos vos po keleto dienų jau klaidžioja po miestą iškodamos naujų aukų.

Žmonės, kurie neturi jokios pagarbos savo gyvam organizmui, kurį jie alina, nuodija, kuriuo rizikuoja, be jokių skrupulų prisiima komišką pagarbą palaikams, nors reikėtų kuo greičiau jais atsikratyti, padaryti mažiau žalingais ir kuo naudingesniais.

Mirusiųjų kultas yra viena miesčioniškiausių gyvųjų išgalvotų nesąmonių. Tai rojų žadančių religijų liekana. Turime paruošti mirusiuosius įžengti į kitą pasaulį, apginkluoti juos Veledos medžioklei, šiek tiek maisto kelionei, švenčiausiąją komuniją – kad tik gerai pasirodytų prieš Dievą.

Ištisi spiečiai darbininkų ir darbininkių pritaiko savo gebėjimus bei jėgas tam, kad palaikytų mirusiųjų kultą. Žmonės kasa žemę, dirba akmenį ir marmurą, matuoja plotus, ruošia namus šarvojimui – tik tam, kad garbingai palaidotų sifilį skleidžiančią ką tik numirusio žmogaus dvėselieną.

Moterys audžia paklodes, gamina netikras gėles ir ruošia girliandas papuošti namams, kuriuose bus paguldyta krūva tuberkuliozinio irimo liekanų. Vietoj to kad kuo skubiau atsikratytų šiais infekcijų nešėjais, vietoj to kad visu greitumu ir kuo higieniškiau sunaikintų šiuos blogio centrus, kuriems skiriamas rūpestis ir konservavimas aplink save tegali nešti mirtį, žmonės mieliau imasi juos kuo ilgiau išsaugoti, arba vežioti specialiai tam skirtuose vežimuose, katafalkuose, per kelius ir gatves. Išvydę katafalką žmonės atranda vieni kitus. Jie pagerbia mirtį.

Nesuvokiama, kiek daug pastangų bei žaliavų žmonės paaukoja mirties kultui. Jei visas šias jėgas panaudotume tam, kad priimtume į pasaulį vaikus, tūkstančių tūkstančiai tarp jų būtų apsaugoti ir nuo ligos, ir nuo mirties.

Jei ši idiotiška pagarba mirusiesiems užleistų vietą pagarbai tiems, kurie yra gyvi, laimė ir sveikata žmogaus gyvenime išaugtų niekada nematytomis proporcijomis.

Žmonės lengvai priima nekrofagų – tų, kurie minta mirusiaisiais, tų, kurie gyvuoja mirtimi – dviveidiškumą. Nuo šventintą vandenį šlakstančio dvasininko iki amžinybės rūmų agento. Nuo karūnų prekeivių iki mirties angelų skulptorių. Atsikratome šiais groteskiškais, į lėles panašiais kūnais juos sudedami į apgailėtinas dėžutes, nors iš tiesų pakaktų tik geros transportacijos, sandariai uždaryto automobilio ir pagal naujausias mokslo žinias pastatyto krematoriumo.

Jau sakėme, jog tokį paprastą dalyką kaip mirtis žmogus apipina begale kultūrinių nesąmonių, ir taip jis daro dėl nežinojimo. Pastebėtina, kaip taip elgiasi tik žmonės – kitų gyvūnų arba augalų mirtis jokių panašių padarinių nesukelia. Kodėl?

Pirmykščiai žmonės, nedaug teišsivystę laukiniai, neįgavę per daug žinių, kartu su artimojo kūnu laidodavo ir jo ginklus, baldus, papuošalus. Kitais atvejais tribunolui būdavo pristatomas mirusysis, turėjęs papasakoti apie tai, ką pasiekė per savo gyvenimą. Mirties reikšmė niekada nebuvo gerai suprasta.

Tačiau gamtoje viskas kas gyvena, tas ir miršta. Kiekvienas gyvuojantis organizmas parklumpa kai dėl vienos ar kitos priežasties yra sutrikdoma pusiausvyra tarp skirtingų jo funkcijų. Mirties priežastis galime nustatyti moksliškai – žmogus gali būti nualintas ligos, stipriai sužalotas nelaimingo atsitikimo, ir t.t.

Dėl to mirtis visada egzistuos žmogaus akiratyje. Visada bus kažkas, kas pasitrauks iš gyvenimo. Kažkas, kas nustos veikti konkretų dalyką viena ar kita forma.

Tačiau, bendrai tariant, mirtis neegzistuoja. Tėra tiktai gyvenimas. Po to ką vadiname mirtimi, pasikeitę elementai nesiliauja egzistavę. Deguonis, vandenilis, dujos, mano mineralai atras begalę būdų sukurti naujus derinius ir taip prisidėti prie kitų gyvų organizmų egzistavimo. Nėra mirties, yra tik kūnų cirkuliacija, medžiagos ir energijos pakitimai, nesiliaujantis, laike ir erdvėje besidriekiantis gyvenimo ir universalaus veikimo tęstinumas.

Mirtis reiškia kūną, sugrįžusį į šią cirkuliaciją vienu iš trijų pavidalų: kaip kietas kūnas, kaip skystis arba kaip dujos. Joje nėra nieko daugiau ir dėl to neturėtume jos laikyti kuo nors kitu.

Akivaizdu, kad tokioje, pozityvioje ir mokslinėje mirties sampratoje nėra vietos jokioms šnirpščiančioms spekuliacijoms apie sielą, apie anapus ar apie tuštumą.

Tačiau gerai žinome, jog visos apie „pomirtinį gyvenimą“ arba „geresnį pasaulį“ mokančios religijos siekia tik atsidavimo iš tų, kurie yra išnaudojami ir pamiršti.

Vietoj to kad klupėtumėme prieš lavonus, geriau siektume organizuoti gyvenimą geresniais pagrindais ir iš jo ištrauktume kuo daugiau laimės bei gerovės.

Žmonės piktinsis mūsų teorijomis ir karčiais mūsų žodžiais. Iš jų pusės tai bus tik veidmainiškumas. Mirusiųjų kultas yra begėdiškas tikrojo skausmo atžvilgiu. Gerai paruoštas darželis, juodi drabužiai ir juodas kaspinas neįrodo, kad gedulas nuoširdus. Be to, gedulas turėtų būti įveiktas, individai turėtų išmokti priimti mirties nesugrįžtamumą ir neišvengiamumą. Vietoj to kad skausmą rodytume kitiems savo groteskiškais sanbūriais ar netikrais pasveikinimais, turėtume prieš jį kovoti.

Štai žmogus, kuris pagarbiai seka katafalką, bet dar vakar akylai marino mirusįjį badu. Štai kitas verkia prie lavono, nors niekada nieko nedarė kad jį išgelbėtų tada, kai tai vis dar buvo įmanoma. Kapitalistinė visuomenė mirtį sėja kasdien savo bloga organizacija, savo kuriamu vargu, higienos trūkumu, nualinimu ir individualumą žalojančiu bukumu. Palaikydami tokią visuomenę žmonės tampa savo pačių vargų priežastimis, ir vietoj to kad skųstųsi likimo nuskriausti, geriau imtųsi veikti geresnių egzistavimo sąlygų labui, idant suteiktų žmogaus gyvenimui progą kiek įmanoma labiau sužydėti ir suintensyvėti.

Kaip pažinti gyvenimą, kai jį valdo tiktai mirusieji? Kaip gyventi dabartyje, kuri prižiūrima praeities?

Jei žmonės nori gyventi, tegul turi mažiau pagarbos mirusiesiems, tegul apleidžia dvėselienos kultą. Mirusieji tesugeba stabdyti gyvųjų progresą.

Turime sugriauti piramides, pilkapius ir paminklus. Turime vežimu iš kapinių išvežti tai, ką žmonės vadina pagarba mirusiesiems, nors iš tiesų tai yra tik dvėselienos kultas.

Albert Libertad, 1907, žurnalas l’Anarchie

Category: Dvasinis gyvenimas, Socialinė kritika

Tagged:

Comments are closed.

Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje