Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Kas yra terorizmas?

1898-ųjų gegužės pirmąją karalius Umbertas I, išgirdęs naujienas apie Milane išplitusį visuotinį streiką, paskyrė generolą Bava Beccaris atsakingu numalšinti šį maištą. Kareiviams duoti nurodymai šauti į minią, o pats Bava Beccaris prieš miestą atveria patrankų ugnį. Rezultatas: 80 mirusių ir 450 sužeistų. Didžiuodamasis gerai atlikta pareiga, generolas išsiunčia telegramą į Milaną, kurioje pranešama, jog maištas buvo „numalšintas“. Vyriausybės vadovas markizas Di Rudini uždraudžia daugiau nei šimtą opozicinių leidinių, darbininkų centrų, socialistinių brolijų, abipusės pagalbos bendrijų, o tuo pačiu ir apie 70 vyskupijų bei apie 2500 parapijinių tarybų. Be viso to, uždaromi Romos, Neapolio, Padujos ir Bolonijos universitetai, ir įvykdoma tūkstančiai sulaikymų. Umberto I tuojau pat išsiunčia sveikinimo telegramą Bava Beccaris ir paskiria jam Savojaus kryžiaus ordiną „už didelius pasiekimus institucijų ir civilizacijos labui“. Po dviejų metų, 1900-ųjų liepos 29-ąją, anarchistas vardu Gaetano Bresci nuima karaliaus Umberto I naštą jį nužudydamas Monzoje. Karalius ir anarchistas. Du žudikai, kurių rankos suteptos krauju, to nepaneigsi. Tačiau ar galėtume juos laikyti tokio paties rango žudikais? Aš taip nemanau – ypač jei atsižvelgtume į jų veiksmų motyvus bei padarinius.

Taigi, jei jiedu negali būti vienodai pasmerkti, galime paklausti, kuris iš jų atliko teroristinį aktą? Ar tai buvo karalius, kuris išžudė minią, ar anarchistas, kuris nušovė karalių?

Kelti klausimą, kas yra terorizmas, yra iš esmės nenaudinga, kadangi atsakymas į jį visada bus šališkas. Iš tiesų, kai šis klausimas būna aiškiai suformuluotas, jis visada iššaukia bent keletą stebinančių reakcijų. Atsakymai į jį visada būna skirtingi ir prieštaringi. „Terorizmas yra tų, kurie veikia prieš valstybę, smurtas“, sako vieni; „Terorizmas yra valstybės smurtas“, atsako kiti; „ne ne, terorizmas yra bet koks politinio smurto aktas, nesvarbu, kas jį įvykdo“, patikslina treti. O mes net nepradėjom ginčo, kuris atsiveria vos iškėlus kitus susijusius klausimus: ar terorizmu turėtų būti laikomas tik išskirtinai prieš žmones nukreiptas smurtas, ar veiksmai prieš daiktus taip pat galėtų būti laikomi terorizmu? Ar jis turi būti išskirtinai politinės kilmės, ar iš tiesų svarbi tik jo keliama panika?

Daugybė šiai savokai priskirtų reikšmių man kelia įtarimų. Šiuo atveju matau ką kita nei paprasčiausią nesupratimą, kylantį iš negebėjimo išreikšti tokią realybę, kurios sudėtingumas neišsitenka po ją reprezentuojančiais simboliais. Priešingai, man atrodo, jog terorizmo atveju susiduriame su suinteresuotu neaiškumu, su dirbtinai sukurta interpretacijų reliatyvizacija, kurios tikslas yra ištrinti idėjų prasmę, nukenksminti jų praktinę jėgą, subanalinti kiekvieną klausimą, kuris galėtų iššaukti esminių pasvarstymų šia tema.

Tačiau juk dešimties raidžių žodis apie kurį kalbame privalo turėti savo kilmę, savo istoriją, kuri galėtų padėti įvertinti jo reikšmę, arba bent jau išsklaidyti keletą neaiškumų, su kuriais susiduriama šiuolaikinėje jo vartosenoje. Iš tiesų taip ir yra.

Vienas pirmų šios sąvokos apibrėžimų, aptinkamas daugybėje žodynų, yra istorinio pobūdžio: „Teroro valdymas Prancūzijoje“. Taigi, žinome konkrečią sąvokos kilmę. Terorizmas atitinka Prancūzijos revoliucijos etapą nuo 1793-ųjų balandžio iki 1794-ųjų liepos, kai Robespjero ir Senžiusto vadovaujamas komitetas įsakė įvykdyti daugybę valstybinių egzekucijų. Taigi, Terorą simbolizuoja giljotina, kurios ašmenys kapojo tūkstančių tų, kurie – galime numanyti – kėlė grėsmę naujai besiformuojančiai valstybei, galvas. Dauguma žodynų greta prideda ir bendresnį terorizmo apibrėžimą: „bet koks teroru grįstas valdymo metodas“.

Tad pradinis terorizmo apibrėžimas yra ganėtinai aiškus. Visų pirma jis pabrėžia stiprų sąsajį tarp terorizmo ir valstybės. Terorizmas gimė kartu su valstybe, yra jos vykdomas, ir yra tik vienas „valdymo metodų“, kurį valstybė gali pasitelkti prieš savo priešus tam, kad išsaugotų pati save. Kaip rašė Viktoras Hugo, „giljotina yra įstatymo sukonkretinimas“. Tik valstybė gali kurti ir atšaukti įstatymus. O įstatymas toli gražu nėra žmonių sugyvenimą kartu išreiškianti socialinė sutartis, bet veikiau valdžios privilegijas ginanti spygliuota tvora. Kiekvienas, kuris pabando ją perlipti, gali atsidurti budelio rankose. Tokiu būdu po 1793-ųjų balandžio, visi, kurie buvo vadinami visuotinės teisės pažeidėjais arba maištininkais buvo nuvesti tiesiai ant ešafoto.

Kad ir kaip bepažiūrėtume, giljotina gėra pono Giljotino išradimas. Prancūzijoje šis valstybinių egzekucijų įrankis turi kiek ilgesnę istoriją, tačiau kalbos apie Terorą prasideda kiek vėliau. Tik tada, kai jakobinų rankose atsidūrusi valstybės valdžia pradeda baimintis naujos revoliucinės bangos, tik tada, kai ji susiduria nebe su keletu „už įstatymo ribų“ atsidūrusių ar izoliuotai maištaujančių individų, bet su milžinišku socialiniu judėjimu, galinčiu nesunkiai ją nuversti – tik tada represijos smurtas imamas vadinti Teroru.

Tačiau greta jo institucinio pobūdžio, terorizmą apibūdina ir kita savybė: bet kas gali būti teroro auka. Istoriniu Teroro laikotarpiu vien tik Paryžiuje buvo įvykdyta daugiau nei 4000 egzekucijų. Lui Blankas išaiškino 2750 giljotinuotųjų tapatybes ir sužinojo, jog vos 650 iš jų priklausė atsipūtusiųjų klasėms. Tai reiškia, kad valstybinė mašina per daug nesivargino atskirti savo aukas, ir žudė bet kurį, ką laikė beverčiu ar įtartinu. Žudomi buvo ne tik kilmingieji, karininkai ir dvasininkai – kaip norėtų pateikti konservatyviausi ir tradicionalistiškiausi propagandistai – bet taip pat ir amatininkai, valstiečiai, vargšai. Terorizmas taip veikia dėl to, kad jo smūgiai yra akli – ir čia yra jo sėjamos panikos ištakos. Besaikis giljotinos taikymas, kuriam kelią atvėrę Prerialio įstatymas, sukėlė grandininę reakciją ir ištrynė bet kokius skirtumus tarp potencialių jos aukų. Tokio sumaišymo taikymas turėjo konkrečią politinę reikšmę: sugrupuodamas visus skirtingais „nusikaltimais“ įtariamus žmones po ta pačia kategorija, Teroras siekė panaikinti individualius skirtumus ir taip sukurti visuotinį sutarimą bei sunaikinti „asmeninį prieštaravimą režimui“ (Robespjeras). Galėjo egzistuoti tik viena esybė, kurioje ištirpsta visi individai – tai valstybė.

Taigi, terorizmas gimė kaip institucinis ir konkretaus taikinio neturintis įrankis. Šie du aspektai ataidi ir kasdieniniuose išsireiškimuose, tokiuose kaip „terorizuojantys bombardavimai“. Karo tarp dviejų valstybių metu vykdomas bombardavimas mirtį bei nualinimą sėja tarp visų teritorijos gyventojų. Ką nors panašaus galima būtų pasakyti ir apie psichologinį terorą, laikomą viena iš „įbauginimo arba šantažo formų, kuria siekiama manipuliuoti visuomenės nuomone, ir kuri dažniausiai taikoma pasitelkiant komunikacijos priemones, išryškinant tam tikrų situacijų pavojų ar netgi jas išgalvojant, su tikslu priversti mases elgtis pagal numatytą politinį, socialinį ar ekonominį planą“. Gerai žinome, jog tik tie, kuriems priklauso didelė galia, gali įtakoti ar valdyti svarbias komunikacijos priemones, o per jas ir „mases“ – tam, kad įgyvendintų savo tikslus.

Šiuo požiūriu terorizmas yra aklas valstybės smurtas – tai liudija aiški šios sąvokos kilmė. Tačiau kalba niekada nėra tik neutrali išraiška. Ji toli gražu nėra tik tai, kas aprašo pasaulį. Kalba tuo pačiu yra ir kodas. Žodžių prasmė visada byloja apie tai, į kurią pusę krypsta dominavimo balansas. Tam, kuriam priklauso galia, priklauso ir žodžių prasmė. Tai paaiškina, kaip bėgant laikui terorizmo sąvoka įgavo pilnai naują prasmę, kuri yra iš esmės priešinga savo istorinei kilmei, bet puikiai atitinka dominavimo reikalavimus.

Šiandien ši sąvoka apibrėžiama kaip „politinės kovos būdas, grįstas įbauginti siekiančiu smurtu (tokiu kaip žmogžudystės, sabotažas, sprogdinimai ir t.t.), kurį paprastai pasitelkia revoliucinės ar subversyvinės (kairiųjų arba dešiniųjų) grupuotės“. Aiškiai matome, jog ši interpretacija, savo istoriją pradėjusi devyniolikto amžiaus antroje pusėje, radikaliai prieštarauja tam, apie ką kalbėta anksčiau. Pagal pirmąją sąvokos prasmę, tai valstybė imasi teroro prieš savo priešus. Antrosios prasmės atveju jos priešai imasi teroro prieš valstybę. Prasmės išvertimas negalėtų būti dar aiškesnis. Negalėtų būti akivaizdesnė ir tokio prasmės perrašymo nauda valstybei.

Tačiau kaip gimė tokia mistifikacija? Prancūzijos Teroro valstybė gimė revoliucijos laikotarpiu. Tam, kad pateisintų dabartinę terorizmo sąvokos prasmę, dominuojanti ideologija privalėjo apkeisti jo subjektus vietom ir taip revoliucijai priskirti atsakomybę, kuri iš tiesų priklausė valstybei. Todėl šiandien mus moko, jog teroras iš tiesų buvo revoliucijos darbas, šiame tolimame istoriniame kontekste įgavęs valstybės pavidalą. Taip teroras tapo revoliucinio smurto sinonimu. Tai buvo akrobatinis šuolis logikoje, iki šių dienų stebinantis viso pasaulio publiką, kuri net neketina suvokti, kaip buvo apmauta.

Iš tikrųjų Teroro negalime priskirti revoliucijai, sukilusiems žmonėms, kadangi jis atsirado tik tada, kai revoliucija virto valstybe. „Žudikišką“ revoliucinį smurtą gatvėse tarp barikadų praleistomis dienomis, tą visuotinį kerštą pavadinti Teroru yra tolygu nežmoniškam ideologiniam melui ir istorinei falsifikacijai. Iki 1793-ųjų balandžio septynioliktosios (iki revoliucinio tribunolo įkūrimo), net ir pats žiauriausias prieš valdžią nukreiptas smurtas niekada neatitiko to, ką vadiname terorizmu. Nei kruvini XIV amžiaus valstiečių maištai, nei baisiausi Didžiosios revoliucijos įvykiai (tokie kaip Marselio moterų demonstracija, kurios metu buvo nešami ant kuokos pamauti majoro De Beausset viduriai, ir šaukiama „kam dar liekanų?“) nebuvo laikomi teroristiniais aktais. Ši sąvoka reiškė išskirtinai represinį valstybės aparatą tada, kai pastaroji buvo pirmą kąrtą istorijoje priversta gintis nuo revoliucinio puolimo. Trumpai tariant, istorinis šios sąvokos aspektas parodo, jog terorizmas yra valdžios smurtas šiai ginantis nuo revoliucijos, o ne revoliucijos puolimas prieš valdžią.

Tačiau reikėtų paminėti, jog toks sąvokos neaiškumas buvo paskatintas ir pačių revoliucionierių, kurie lengva ranka priėmė teroristo apibūdinimą net nepamanydami, jog tokiu būdu remia prieš juos veikiančios valstybės propagandą. Jei terorizmo sąvoka ir gali būti nesunkiai pateisinama autoritarinės revoliucijos sampratoje (kaip tai puikiai parodė Leninas ir Stalinas Rusijoje), jos pateisinimai antiautoritarinio išsilaisvinimo perspektyvoje atrodo visiškai nesuprantami ir prieštaringi. Ne be priežasties vieni pirmųjų klaidingai šią sąvoką interpretavusių žmonių buvo ne kas kiti kaip anarchistai – galbūt įtakoti to meto aplinkybių. 1921-aisiais Milano kino teatre Diana įvyko tragiškas pasikėsinimas, kurio metu žuvo arba buvo sužeisti daugybė žiūrovų. Nors pasikėsinimas ir buvo nukreiptas prieš už keleto žinomų anarchistų įkalinimą atsakingą prefektą, šis veiksmas buvo ne kas kito kaip teroristinis aktas. Kaip ir buvo galima numatyti, jis sukėlė daugybę diskusijų anarchistų judėjimo viduje. Susidūręs su daugybės anarchistų pasmerkimu, Pizos anarchistinis leidinys Anarchismo – be abejonės pats svarbiausias to meto autonominio anarchizmo leidinys Italijoje – uoliai gynė „šią principinę anarchistinę tiesą, jog terorizmas negali būti atskirtas nuo insurekcionalizmo“. Tačiau tuo pačiu Anarchismo prisidėjo ir prie pirmųjų kritinių pasvarstymų terorizmo tema: „Kam individualų maištą vadinti „katastrofiniu terorizmu“, kuris yra būdingas išskirtinai valstybei? Teroristas yra valstybė. Sukylantis revoliucionierius – niekados!“. Praėjus pusšimčiui metų, milžiniškos socialinės įtampos kontekste, ši kritika buvo perimta ir išvystyta tų, kurie nenorėjo sutikti su valstybės kaltinimais terorizmu prieš savo pačios priešus.

Žodžių reikšmė visada išgyvena tam tikrus pokyčius. Dėl to nederėtų stebėtis, jog mūsų įsivaizdavimas apie terorizmą taip pat pakito. Tačiau negali būti pateisinta tai, jog ji tapo priešinga viskam, kuo ši sąvoka pasižymėjo iš pat pradžių, t.y. smurto instituciškumui ir konkretaus taikinio neturėjimui. Šis smurtas gali būti nukreiptas tiek prieš žmones, tiek prieš daiktus, galbūt jis gali būti tiek fizinis, tiek ir psichologinis, tačiau tam, kad galėtume kalbėti apie terorizmą, privalo egzistuoti bent viena iš minėtųjų sąlygų. Pavyzdžiui, terorizmu gali būti pavadinti Ispanijos valstybės smogikų būrių veiksmai prieš ETA aktyvistus. Šie veiksmai nukreipti prieš konkretų taikinį, tačiau tuo pačiu jie įgauna prieš revoliucine laikomą grėsmę nukreipto institucinio smurto pavidalą. Tuo pačiu, terorizmu gali užsiimti ne tik institucijos. Tačiau tam, kad kokia nors veikla būtų vadinama teroristine, ji privalo neturėti konkretaus taikinio. Stotyje arba veikiančiame prekybos centre, arba kupiname paplūdimyje padėtas sprogmuo yra teisingai apibūdinamas terorizmo vardu. Nesvarbu, ar tokie veiksmai atliekami pavienių „bepročių“, ar atsakomybę prisiimančių revoliucinių organizacijų, jų tikslas yra sėti paniką tarp visų gyventojų.

Tačiau jei smurtas nėra nei institucinis, nei be konkretaus taikinio, jį vadinti terorizmu yra nesąmonė. Palūžęs individas, kuris aptemusiu protu išžudo savo šeimą, nėra teroristas. Teroristas nėra ir revoliucionierius ar subversyvinė organizacija, kuri aiškiai apsibrėžia savo veiksmų taikinius. Žinoma, visa tai yra smurtas, revoliucinis smurtas, bet ne terorizmas. Jo tikslas nėra nei apginti valstybę, nei įbauginti žmones. Jei tokių atakų atveju žiniasklaida kalba apie „kolektyvinę psichozę“ arba apie „įbaugintą visuomenę“, šios kalbos yra tik nuoroda į seną melą, visą šalį sutapatinantį su jos atstovais tam, kad pateisintų keleto asmenų privačius interesus, įgyvendinamus visų kitų žmonių socialinių interesų vardu bei sąskaita. Jei kas nors pradėtų žudyti politikus, pramonininkus ar prokurorus, tai sėtų paniką tik tarp jų pačių. Niekas kitas nebūtų materialiai paveiktas. Tačiau jei kas nors padėtų sprogmenį traukinyje, bet kas galėtų tapti jo auka, be jokių išlygų: politikas taip pat kaip ir politikos priešas, pramonininkas taip pat kaip ir darbininkas, prokuroras taip pat kaip ir kenčiantis nuo teisinės sistemos. Pirmasis atvejis yra revoliucinis smurtas, o antrasis yra terorizmas. Ir nepaisant visų prieštaravimų, kritikos ir sąmyšio, kuriuos iššaukia pirmojo pobūdžio smurtas, jis negali būti prilygintas antrajam.

Taigi, grįžkime prie pradinio klausimo. Jei rinktumėmės tarp minią išžudžiusio karaliaus ir jį nušovusio anarchisto, kuris iš jų būtų teroristas?

Maré Almani

Areštų banga Ispanijos teritorijoje

Šių metų gruodžio 16-ąją Barselonoje ir Madride buvo pradėta prieš „anarchistinį terorizmą“ nukreipta operacija, pavadinimu „Pandora“. Sulaikytieji kaltinami dalyvavimu anarchistinėje organizacijoje, kuriai priskiriami sprogstamieji išpuoliai. Nacionalinio Madrido teismo nurodymu pradėta operacija sutelkė apie 450 mossos (Katalonijos mentų), kurie 5:30 ryto įsiveržė į 13 skirtingų gyvenviečių įvairiuose Katalonijos miestuose.

Kelios dešimtys mentų įsiveržė į Kasa de la Muntanya skvotą Barselonoje, kai tuo tarpu virš jo kabantis helikopteris apšvietė operacijos teritoriją. Žiniasklaida Kasa de la Muntanya skvotą vadina „anarchistų terorizmo operaciniu centru“. Viskas truko apie 13 valandų – kol namo gyventojai slėpėsi sporto salėje, mentai išvartė viską ką rado jo viduje. Vėliau buvo įvykdyti dar keli reidai kitose gyvenvietėse. Mentai susirinko mobiliuosius telefonus, nešiojamus kompiuterius, įvairią laikmeną, grynus pinigus ir knygas.

Operacijos metu buvo sulaikyti 11 asmenys iš Ispanijos, Urugvajaus, Italijos ir Austrijos.

Sulaikymai siejami su eile atakų, įvykdytų 2012-2013 metais, daugiausiai sprogstamųjų išpuolių prieš bankomatus. Nacionalinė Ispanijos audiencija (aukšto rango teismas) šias atakas sieja su Mateo Morral insurekciniu būriu, prisiėmusiu atsakomybę už bombą, padėtą Madrido La Almudena katedroje 2013-ųjų vasario septintąją, ir kitą panašią ataką Saragosos El Pilar bazilikoje 2013-ųjų spalio trečiąją. Šiomis dviejomis atakomis jau buvo apkaltinti Mónica Caballero ir Francisco Solar, kurie buvo suimti 2013-ųjų lapkričio 13-ąją ir iki šiol yra uždaryti.

Negalime nepastebėti ypatingai geros koordinacijos tarp Nacionalinės audiencijos, Katalonijos mentų ir žiniasklaidos, kurie visi pateikia lygiai tuos pačius faktus, tuo pačiu kurdami kiek įmanoma didesnę įtampą.

Tos pačios dienos vakarą keli tūkstančiai žmonių dalyvavo demonstracijoje Barselonos centre – tai buvo viena didžiausių spontaniškų solidarumo eisenų nuo septyniasdešimtųjų įtampos Katalonijoje. Buvo išmušti keleto bankų ir nekilnojamo turto agentūrų langai, mentai apmėtyti įvairiais objektais, padegti šiukšlių konteineriai. Areštuotų nebuvo, nepaisant daugybės mentų puolimų demonstracijos metu. Demonstracijos vyko ir kituose miestuose. Madride skaičiuojami mažiausiai trys areštai.

Agresyvios demonstracijos šiuo metu yra itin svarbios – jos parodo, jog anarchistai neketina užsikasti po smėliu po pirmų represijos smūgių.

Dabar jau žinoma, jog septyniems bendražygiams paskirtas laisvės atėmimas, kitiems keturiems – akylai stebima laisvė. Tokio valdžios puolimo akivaizdoje svarbu išlaikyti aukštai iškeltą galvą. Jame nėra nieko naujo – panašios operacijos kas keletą metų pasikartoja Italijoje, Čilėje ir kitose šalyse. Tokiomis akimirkomis terorizmu gali būti pavadintas bankomatų ekranų išdaužymas plaktuku, ar net savivaldybės apmėtymas dažais. Dažniausiai šios operacijos baigiasi visišku valdžios fiasko, palikdamos eilę anuliuotų bylų ir eilę metų kalėjimo, praleistų be jokių įrodymų. Dėl to svarbu nepamiršti tikrojo jų tikslo – išgąsdinti ir susilpninti antiautoritarinį judėjimą.

Negalime nepasikartoti: tikrasis teroristas yra valdžia ir jos šunys, saugantys išnaudojimu bei dominavimu grįstą santvarką, keliantys milžiniško masto, galo nematančius karus visame pasaulyje, ir sistemingai taikantys smurtą prieš visus, kurie aiškiai parodo nesutikimą su tokiomis egzistavimo sąlygomis.

Solidarumas su 11 areštuotųjų ir su visais socialinio karo kaliniais.

Už anarchiją.

Daugiau informacijos: ABC Hurricane

Solidarumas prieš valstybę ir sienas

Fleury-Mérogis kalėjime Brahimas įkalintas nuo 2014-ųjų balandžio. Tai jau ketvirtas jo apsilankymas už grotų nuo tada, kai atvyko į Prancūziją. Metai po metų klajojant po skirtingus kalėjimus atvykėliams. 2012-ųjų gruodžio 16 jis buvo uždarytas už mėginimą kartu su kitais sulaikytaisiais pabėgti iš sulaikymo namų Palaiseau. Keturi iš jų sėkmingai paspruko, tačiau jis pats buvo sučiuptas mentų, apkaltinusių jį smurtavimu. Iš vienos prižiūrėtojos buvo atimtas raktas, o kitas buvo sutvarkytas tam, kad būtų įmanoma pabėgti. Brahimas buvo apkaltintas šiais veiksmais, kadangi kalintieji sulaikymo namuose negali būti apkaltinti „mėginimu pabėgti“. Šįkart, kaip ir kitais kartais, už grotų jį atvedė mentų patikrinimas gatvėje. 28 dienos „laikino darbo nutraukimo“ ir metai kalėjimo už „smurtą prieš pareigūną“. Laisvė Brahimui numatoma 2015-ųjų vasarį. Jis neturi dokumentų. Maištas – bėgant esant įkalintam ir ginantis kai mentai siekia sulaikyti – yra jo atsakas siekiant išvengti deportacijos į šalį, kurioje jis nenori gyventi.

Daugybė dokumentų neturinčių žmonių tiek individualiai, tiek kolektyviai priešinasi ir sukyla prieš valstybę bei kasdien prieš juos kariaujančius jos mentus. 2008-ųjų liepos 22-ąją Vincennes sulaikymo namai buvo iki pamatų sudeginti jų gyventojų. Po naujo sulaikymo centro atidarymo buvo daugybė mėginimų jį sunaikinti iš vidaus. Paskutinis žinomas incidentas įvyko 2014-ųjų balandžio 15-ąją, kai sulaikytieji, po to kai vienas iš jų buvo sumuštas mentų, sunešė savo antklodes bei čiužinius į vieną kambarį, ir visa tai padeg. 2013-ųjų rugpjūtį Amygdaleza centre netoli Atėnų elektros iškrova sukėlė susirėmimus tarp sulaikytųjų ir prižiūrėtojų. Dalis gyvenamosios erdvės sudegė ir apie dešimt žmonių sugebėjo pabėgti. Italijoje tiek iš sulaikymo namų vidaus, tiek iš išorės suduoti smūgiai privedė prie keleto iš tokių centrų uždarymo.

Visame pasaulyje migrantai organizuojasi tam, kad pereitų sienas. Calais daugybė žmonių kasdien mėgina patekti į Angliją. Laukdami jie užima pastatus ir aikštes, ir rengia demonstracijas prieš uniformuotuosius ir kitokio plauko fašistus, laikančius juos atmatomis. Praėjusio rugsėjo 17-ąją 250 žmonių mėgino pereiti į krovininių automobilių patikros zoną. Praėjimą draudžiančios užkardos buvo atidarytos, o mentai užpulti akmenimis. Nuo rugsėjo auga iniciatyvos perplaukti Lamanšo sąsiaurį krovininiuose automobiliuose. Melilloje, Maroko teritorijoje esančiame ispanijos anklave, nepaisant stiprios apsaugos ir ispanijos civilinės gvardijos žiaurumo, laikas nuo laiko kolektyviai užpuolami pasienio postai. 2013-aisiais tūkstančiai migrantų prasimušė į Ceutą ir Melillą, tuo tarpu kiti ten pabaigė savo dienas – tačiau iki šiol šimtai žmonių tęsia puolimą prieš spygliuotas tvoras ir jų sergėtojus.

Čia kaip ir kitur mezgasi solidarumo ryšiai, kurių tikslas yra laisvė su ar be dokumentų. Calais daugybė žmonių remia migrantus padėdami jiems atidaryti skvotus ir rengti savo pačių demonstracijas. Italijoje, balsai ataidi iš abiejų sienos pusių ir taip leidžia atsakyti į vieni kitų veiksmus. Prancūzijoje, kai situacija sulaikymo namų viduje kaista, įniršis išreiškiamas už jų sienų fejerverkais ir kitais būdais. Ir kai kerta represija, solidarumas tęsia puolimą – kaip teisminio proceso Vincennes centro sudeginimu apkaltintiesiems metu: tai tik papildoma proga gadinti deportacijos mašinos sraigtus ir plėsti sukilimą.

Tam kad kiekvienas liktų savo vietoje, valstybė yra pasirengusi bet kam, įskaitant sienų stiprinimą ir kalėjimus. Mėginti pabėgti reiškia būti pažeidžiamam jų represijos – būti sumuštam mentų, mirti and Viduržemio jūros kranto arba būti įkalintam.

BŪTI SOLIDARIEMS PRIESPAUDOS AKIVAIZDOJE REIŠKIA TĘSTI KOVĄ UŽ JOS SUNAIKINIMĄ. MES NEBŪSIME LAISVI TOL, KOL EGZISTUOS SIENOS IR KALĖJIMAI.

Laiškas, gautas Non-Fides

Nieko nesiūlome

Manau, kad iki šiol turėjo būti aišku, jog tokios sąvokos kaip aktyvizmas bei propaganda numano tam tikrą perskyrą tarp savų idėjų ir kasdienio gyvenimo. Be vemt verčiančių panašumų tarp aktyvizmo ir karinio žargono, sąvoka „aktyvistas“ taip pat priverčia galvoti apie dviveidišką veiklą, savotišką viešumo kaukę, ir apie savanaudišką (kartais ir anonimišką) pavyzdingumą bei neišvengiamą pasiaukojimą. „Skleisti propagandą“ reiškia ieškoti pritarimo (tas garsusis posakis „atversti žmones į Idėją“). Tai reiškia pakartoti dešimtį žodžių. Tai reiškia save ir kitus paversti objektais, kurie bus panaudoti bendram Rezultatui, tarsi vieningas tinklas, suregztas tam pačiam Tikslui įgyvendinti.

Dabar, kai kuriasi nauja ir dar tironiškesnė, iš visos ideologijos kritikos kylanti ideologija, nieko nebestebina tai, jog aktyvistai ir propagandininkai susilaukia vis mažiau dėmesio. Akivaizdu, jog toks plačiai paplitęs „priešiškumas“ nepasižymi jokiu noru juose suvienyti idėjas ir gyvenimą. Veikiau jis pasireiškia kaip tokią perskyrą patvirtinantis atspaudas.

Net ir tarp anarchistų dažnai nutinka taip, kad netikros perskyros neleidžia aiškiai matyti.

Už aktyvizmo ir politikos atsisakymo dažnai slepiasi maišto, rizikos eksperimentuoti ir paties veiksmo nurašymas. Nesibaigiančios kalbos apie eksperimentavimą ir „išgyventas patirtis“ tame, ką įpratome vadinti „kasdieniu gyvenimu“, atgamina religingą pareigingumą, kurio daugelis dedasi nekenčiantys. Kai iniciatyva reikalauja per daug atsidavimo, kai rezultatų nesimato, kai rizika yra per didelė – velniop, tada visa tai pavadinama politika ir propaganda. Geriau grįžti prie to, prie ko esame pripratę (kur viskas su kuo galėtume „eksperimentuoti“ tai būdas pakartoti tą patį), prie savo erdvių, savo santykių. Galų gale juk netiesa yra tai, kad viską turėtume sunaikinti.

Žinau, žinau – tie, kurie kalbėjo apie pasaulio pakeitimą niekada nekeitė to, kas iš tiesų buvo svarbu – savo pačių gyvenimų. Bet ar galėtų ši griežta ir žavinga intuicija tapti tam tikru sutarimu, leidžiančiu visiems slaptai pasiduoti? Ir ar įmanoma radikaliai pakeisti gyvenimą tuo pačiu neeksperimentuojant su būdais parklupdyti visą likusį pasaulį? Atskirti dabartį nuo siekiamos ateities reikštų iš anksto priimti visus jų siūlomus sprendimus.

Paradoksalu, tačiau liūdnieji sekmadienio pasakininkai, bauginantys didžiosios dienos pranašai yra pirmieji, skubantys kalbėti apie „čia ir dabar“. Tačiau jų aprašytas „čia ir dabar“ nėra tai, kas siekia tuoj pat padegti visas perskyras ir bet kokį apskaičiavimą; tai tik šalutinis progresyvizmo ir gero skonio rezultatas. O jie kalba apie gyvenimo pakeitimą. Vargšelis Rimbaud.

Bet aš norėjau pakalbėti ne apie tai. Prie šios temos ketinu sugrįžti ateityje.

Visų pirma norėjau pakalbėti apie galimybę išsivaduoti iš pasekėjų rinkimo logikos.

Iš anarchistų neretai išgirsime, jog mes nesiekiame niekieno atversti į anarchizmą, ir jog mūsų nedomina pasekėjų formavimas. Bet ar taip yra iš tiesų? Ar iš tiesų ieškoma pritarimo, nors ir kiek kitokio nei įprastai? Pavyzdžiui, ar „koherentiškumas“ nėra paprasčiausias būdas skambėti įtikinamiau?

Aš manau, kad tiek idėjas, tiek ir praktikas yra įmanoma išreikšti nepapuolant į pasekimo logikos spąstus. Svarbu yra tai, jog plistų ryžtas galvoti už save ir to pasekoje savarankiškai veikti, o ne šias idėjas skleidžiančiųjų vaidmuo.

Vis dėlto, dažnai skundžiamės, kad kai kurie veiksmai gali pakenkti „žmonių“ simpatijai mums. Aš manau, kad jeigu kažkam atrodo, jog tarp dalykų kuriuos sakau ir darau yra koks nors neatitikimas, šis žmogus turėtų veikti kitaip ir „geriau“ nei aš. Jei kažkas manimi nepasitiki, galbūt aš imsiuosi gailėtis, gailėtis dėl to, kad kitas žmogus manimi nebepasitiki, o ne todėl, kad tai kaip nors paveiktų mano puoselėjamų idėjų svarumą. Kol vienovė tarp minčių ir veiksmų bus nukreipta į pastangas pritraukti pasekėjų, tarp mūsų ir kitų visada egzistuos neįveikiamas atstumas. Kas iš to, jei kažkas tampa anarchistu matydamas kitus „koherentiškus“ anarchistus ir siekdamas juos imituoti?

Idėjos neatsiejamos nuo jas puoselėjančių individų. Tačiau ši vienovė neturėtų būti laikoma pavyzdine. Sakykime taip: aš noriu įgyvendinti savo mintis, tačiau ne tam, kad taip įtikinčiau kitus, bet dėl savęs.

Geriausiu atveju anarchistines idėjas „žmonės“ laiko vienu iš daugybės pasiūlymų, su kuriuo galima sutikti arba nesutikti. Tai ir turėtume įveikti. Tai reiškia ne ieškoti pritarimo tam, kad sunaikintume delegaciją, atstovavimą ir valdžią (t.y. tą patį pritarimą), bet atmesti jo šantažą. Mes neturime nieko pasiūlyti – ir tai mus daro kitokiais.

Tačiau dažnai išlieka neaiškus santykis tarp savo paties pasirinkimų aiškumo ir jų dalinimosi su kitais. Aš noriu dalintis savo idėjomis ir siekiu tai daryti taip, kad kiti jas suprastų. Bet tai, jog jie jas supranta, nereiškia, kad jie su manimi sutinka. Visa tai skamba kaip didžiausia banalybė, bet iš tiesų taip nėra. Kaip dažnai kalbama ir elgiamasi taip, kad kiti tam pritartų, tačiau ne taip, kad tariami žodžiai ir atliekami veiksmai būtų iki galo aiškūs (nors aš pats būčiau vienas pirmų suabejoti tokia aiškumo samprata)?

Dažniausiai tie, kurie negali pakęsti pritarimo, liaujasi reiškę ir dalijęsi savomis idėjomis. Tačiau kažkuria prasme tai yra tik būdas apsisaugoti. Daug pavojingiau būtų griežtai save išreikšti, tuo pačiu neieškant pasekėjų nei sau, nei savo grupei. Pasekimas privalo būti įtvirtintas ir apsaugotas (dievuliau, tie paveiksliukai!), o tai, savo ruožtu, sustingdo mintis ir užkerta kelią veiksmams. Ieškoti pritarimo (tūkstančiais skirtingų pavidalų) reiškia prisitaikyti prie tų, kurių pritarimo siekiama. Tokiu būdu tampama prastai surėdytu gaminiu kitiems.

Bet – girdžiu sakant – keistis galima tik kartu su kitais. Tiesa. Tačiau šis „su“ man gali reikšti nebent „kiekvienas už save“. Aš ieškau ne bandos, bet bendrininkų. Kitu atveju su kitais dalintis galime nebent savo vergove.

Massimo Passamani

Laisvė

Daug kas mano, kad vienų žmonių pasirinkimas vadintis libertarais, o kitų – anarchistais, yra paprasčiausias ginčas dėl žodžių. Aš turiu visai kitokią nuomonę. Aš esu anarchistas ir save taip vadinu ne dėl tuščių žodžių, o dėl to, kad tai reiškia tam tikrą filosofiją, metodą, kuris skiriasi nuo to, kurį renkasi libertaras. Libertaras, kaip rodo pats žodis, yra laisvės mylėtojas. Jam laisvė yra visa ko pradžia ir pabaiga. Iš laisvės padaryti kultą, užrašyti jos vardą ant kiekvienos sienos, jai statyti visą pasaulį apšviečiančius paminklus, apie ją kalbėti visur ir visada, pasiskelbti laisvu iš tiesų esant įkalintu savo kilmės ir aplinkos – štai kas apibūdina libertarą. Anarchistas, vien tik pagal žodžio etimologiją, yra prieš valdžią. Tai tikslu. Laisvė jam yra ne visa ko priežastis, bet veikiau savo individualumo vystymosi pasekmė. Net ir kalbėdamas apie menkiausius gestus jis sako ne „Aš esu laisvas“, bet „Aš noriu būti laisvas“. Laisvė jam nėra daiktas, savybė, dalykas, kurį galima turėti arba neturėti, bet rezultatas, pasiekiamas pamažu ir savo paties jėgomis. Jis nelaiko laisvės virš savęs paties, aukščiau visų žmonių kybančia teise, bet veikiau mokslu, kuris diena po dienos įgaunamas įveikiant savo neišmanymą, įvaldant gamtos jėgas ir panaikinant tironijos bei nuosavybės kliūtis.

Žmogus nėra laisvas veikti ar neveikti vien savo užgaidos dėka. Veikti arba neveikti yra išmokstama nuosavu vertinimu, apšviečiant savo neišmanyma arba sunaikinant tai, kas neleidžia iš jo ištrūkti. Taigi, jei groti nemokantį libertarą pasodintume prie pianino, ar jis būtų laisvas groti? Ne! Jis tokios laisvės neturėtų tol, kol neišmoktų kažko apie muziką ir apie patį instrumentą. Štai ką sakytų anarchistas.

Taip pat, tol kol jam trūktų muzikinių gebėjimų jis kovotų prieš valdžią, kuri užkerta jų vystymui, arba kuri pasisavina visus pianinus. Tam, kad būtų laisvas groti, žmogus turi gebėti žinoti ir galėti naudotis pianinu. Laisvė yra jėga, kurią būtina savyje išvystyti. Niekas negali jos padovanoti.

Kai Respublika sušunka savo garsųjį šūkį „Laisvė, lygybė brolybė“, ar tai padaro mus laisvus? Ar tai padaro mus lygius? Ar tai padaro mus broliais? Ji mums sako: „Jūs esate laisvi“. Bet tai yra tik tuščios kalbos, kadangi mes neturime gebėjimo būti laisvi. Ir kodėl mes neturime tokio gebėjimo? Visų pirma dėl to, kad nežinome, kaip įgauti konkrečias žinias. Miražą laikome tikrove. Nuolat laukiame laisvės iš Valstybės, iš Išganytojo, iš Revoliucijos, tačiau niekada nesistengiam jos išvystyti kiekviename individe. Kokia stebuklinga lazdelė galėtų šią kartą – kartą, gimusią tarnystėj ir abejingume – paversti laisvės verta karta, ir verta dėl to, kad ji galėtų ją išsikovoti.

Toks pokytis kils iš suvokimo, jog žmonės nėra laisvi, iš įsitikinimo, jog laisvė nėra juose, jog jiems nėra suteikta teisė būti laisviems, jog jie negimsta nei laisvi, nei lygūs… ir jog nepaisant to yra neįmanoma būti laimingiems nebūnant laisviems. Tada, kai žmonės visa tai įsisavins, jie bus pilnai pasiruošę įgauti laisvę. Dėl to anarchistai kiek įmanydami kovoja prieš libertarinę srovę, kuri užsiima šmėklų vaikymusi.

Tam, kad įgautume šį gebėjimą, privalome kovoti prieš dvi laisvės išsikovojimui priešiškas sroves: turime jį ginti nuo kitų ir nuo savęs pačių, nuo išorinių ir nuo vidinių jėgų. Tam, kad žengtume laisvės link, privalome vystyti savo pačių individualumą. Kai sakau „žengti laisvės link“, turiu omenyje žingsnį link pačio pilniausio mūsų individualumo išvystymo. Taigi, mes nesame laisvi rinktis bet kokį kelią, ir dėl to turėtume prisiversti rinktis „gerąjį“. Mes nesame laisvi užleisti vietą nežabojamoms aistroms, tačiau turime atsakomybę jas patenkinti. Nesame laisvi būti nuolat apsvaigę ir pamiršti savo pačių valios ją paaukojant visokio plauko priklausomybėms. Dažnai sakome, jog esame valdomi aistrų, kurias mumyse sukėlė vargas arba prabanga. Tačiau tikra laisvė reikštų suvaldyti šiuos įpročius tam, kad išsilaisvintume iš jos tironijos ir iš visų jos pasekmių.

Būtent – suvaldyti, kadangi neturiu jokios iš išankstinės laisvės kylančios aistros. Nesu laisvės garbintojas. Jei noriu pasiekti laisvę, nenoriu jos garbinti. Nesiekiu nepaklusti savo valios valdžiai, jei tai privers mane pralaimėti prieš puolantį priešą, ir lygiai taip pat neketinu nepaklusti valiai, kuri verčia jį pulti, kadangi žinau, jog jėga taip pat yra tam tikra valdžia. Norėčiau niekada nenaudoti jėgos prieš  kitus žmones, tačiau gyvenu dvidešimtame amžiuje ir nesu laisvas nuo savo paties valios pasiekti laisvę.

Dėl to Revoliuciją laikau vienų jėgos aktą prieš kitus, o individualų maištą – vieno žmogaus jėgos aktą prieš likusius. Ir vis dėlto šias priemones laikau logiškomus – tik noriu apibrėžti tikslius jų ketinimus. Aš jas laikau logiškomis ir esu pasiruošęs prie jų prisidėti, jei tik tokiais laikinais jėgos veiksmais yra siekiama sunaikinti bet kokią pastovią valdžią ir taip išsikovoti daugiau laisvės. Aš jas laikau nelogiškomis ir siekiu užkirsti joms kelią tada, kai jomis siekiama pakeisti valdžią. Tokių veiksmų dėka valdžia įgauna daugiau jėgos: pakeistusi vardą išlieka ta pati valdžia, o be jos ir visa ta, kuri iškilo pasikeitimo metu. Libertarai iš laisvės daro dogmą, anarchistai – sąvoką. Libertarai mano, jog žmogus gimsta laisvas, ir jog visuomenė paverčia jį vergu. Anarchistai supranta, jog žmogus gimsta priklausomybių jūroje bei didžiausioje vergovėje, ir jog civilizacija jį veda laisvės keliu. Anarchistai žmonių bendruomenes – tokias kaip visuomenė – kritikuoja tik dėl to, kad jos, vos parodžiusios pirmuosius žingsnius, užkerta kelią eiti toliau. Visuomenė apsaugo nuo bado, nuo baisių ligų, nuo žiaurių žvėrių, – akivaizdžiai ne visada, bet dažniausiai – tačiau ji pasiduoda vargui, persidirbimui ir vyriausybėms. Ji veda nuo Charibdės prie Scilės. Ji savo vaikus išlaisvina iš gamtos valdžios tik tam, kad pavergtų prieš žmones.

Anarchistas įsiterpia. Jis nereikalauja laisvės tarsi ši būtų iš jo atimtas daiktas, tačiau kaip kažkas, ko įstatymas neleidžia pasiekti. Žvelgdamas į dabartinę visuomenę jis nusprendžia, jog ši yra netikęs instrumentas, netikusi priemonė privesti individus prie pilniausio jų išsipildymo. Anarchistas mato, kaip visuomenė apraizgo žmones savo įstatymais ir reglamentų pančiais, kaip ji kuria moralizuojančią ir išankstinių vertinimų persmelktą atmosferą, ir tuo pačiu nė kiek nesistengia jų išvesti iš neišmanymo tamsos. Jis neseka nei libertarinio, nei liberalaus tikėjimo, tačiau laisvės individui jis siekia tarsi oro plaučiams. Dėl to jis apsisprendžia veikti tam, kad sunaikintų kaustančias grandines, kad suplėšytų painiojantį tinklą ir kad atvertų kelią laisvam dalykų vertinimui. Anarchisto troškimas yra galėti naudoti savo gebėjimus pačiais intensyviausiais būdais. Kuo daugiau jis išmoksta, tuo daugiau ir patiria; kuo daugiau tiek intelektualinių bei moralinių, tiek materialinių kliūčių jis įveikia, tuo didesnį lauką užima, tuo labiau išvysto savo individualumą, tuo daugiau tampa laisvas augti ir tuo labiau priartėja prie savo troškimų išpildymo.

Tačiau nenorėdamas per daug nukrypti, grįšiu prie dalyko esmės.

Libertaras, kuris nesugeba skirti laiko vertinimui, kuris nepripažįsta kritikos ir net nenori apie ją kalbėti, mums sako: „Aš esu laisvas taip elgtis.“ Anarchistas jam atsako: „Aš manau, kad turiu pakankamai priežasčių taip elgtis, tačiau pažiūrėsim kaip bus.“ Ir jei išreiškiama kritika yra nukreipta į aistrą, iš kurios jis nesugeba išsilaisvinti, anarchistas pridurs: „Aš esu įpročio vergas.“ Toks pripažinimas nebus savanoriškas. Pats savaime jis turi tam tikrą jėgą – galbūt kritikuojamam individui, bet visų pirma tam, kuris kritikuoja, ir tiems, kurie tuo metu yra atsparesni aistrai, apie kurią kalbama.

Anarchistas neapsigauna tame, ką gerai išmano. Jis nesako „Aš esu laisvas vesti savo dukrą, jei tik to noriu“ arba „Aš turiu teisę nešioti cilindrą, jei man taip patinka“, nes jis supranta, jog ši laisvė, ši teisė yra tik duoklė minios moralei, kuri yra primesta kitų ir dėl to yra priešinga asmeniniam troškimui ir individo ryžtui pačiam nulemti savo likimą. Tokiu būdu anarchistas veikia ne iš kuklumo ar iš absoliutaus priešiškumo, bet iš visai kitokio suvokimo nei libertaras. Jis netiki įgimta laisve – jam laisvė yra tai, ką privalu išsikovoti. Ir dėl to, žinodamas, jog savaime jam nepriklauso jokia laisvė, jis pasižymi valia ją įgauti savo jėgomis.

Savaime žodžiai neturi jokios reikšmės. Ji turi būti aiškiai suprasta ir apibrėžta tam, kad nebūtume pavergti žodžių burtų. Didžioji Revoliucija mus apmulkino savo šūkiu „Laisvė, lygybė, brolybė“. Liberalai visa gerkle šaukia „laisvė veikti!“ (laissez faire), turėdami omenyje laisvę dirbti. Libertarai apsigauna manydami, jog egzistuoja iš anksto duota laisvė, kurios vardu jie kritikuoja kitus… Anarchistai, tuo tarpu, turėtų rūpintis ne žodžiais, bet dalykais, kuriuos jie išreiškia. Jie yra prieš įsakymą, prieš vyriausybę, prieš ekonominę, religinę ir moralinę galią, ir jie gerai žino, jog menkindami valdžią tuo pačiu stiprina laisvę.

Kalbame apie santykį tarp aplinkos ir individo jėgų. Kuo labiau pirmoji nyksta, kuo menkesnė yra valdžia, tuo didesnė laisvė.

Ko nori anarchistas? Suderinti šias dvi jėgas – kad individui priklausytų reali laisvė veikti, ir kad ji niekada netrukdytų veikti kitiems. Anarchistas nenori apversti šio santykio aukštyn kojom tik tam, kad jo laisvė taptų kitų vergove, kadangi jis žino, jog valdžia yra bloga pati savaime – tiek tam, kuris jai paklūsta, tiek tam, kuris ją turi.

Tam, kad iš tiesų pažintume laisvę, privalome žmogų išauginti tiek, kad jokia valdžia nebūtų įmanoma.

Albert Libertad (1875-1908)

Apie

Netvarka yra tinklaraštis, skirtas anarchistinių, antiautoritarinių ir libertarinių idėjų sklaidai.

Mūsų tikslas yra skatinti diskusiją ir veiksmą antiautoritarinėje stovykloje, platinant originalius tekstus, vertimus ir kitas idėjų sklaidos priemones.

Kontaktas: netvarka [a] autistici.org

Skaityti išsamesnį aprašymą

Tekstų archyvas

Spausdinimui skirtos brošiūros
Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje