Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Nieko nesiūlome

Manau, kad iki šiol turėjo būti aišku, jog tokios sąvokos kaip aktyvizmas bei propaganda numano tam tikrą perskyrą tarp savų idėjų ir kasdienio gyvenimo. Be vemt verčiančių panašumų tarp aktyvizmo ir karinio žargono, sąvoka „aktyvistas“ taip pat priverčia galvoti apie dviveidišką veiklą, savotišką viešumo kaukę, ir apie savanaudišką (kartais ir anonimišką) pavyzdingumą bei neišvengiamą pasiaukojimą. „Skleisti propagandą“ reiškia ieškoti pritarimo (tas garsusis posakis „atversti žmones į Idėją“). Tai reiškia pakartoti dešimtį žodžių. Tai reiškia save ir kitus paversti objektais, kurie bus panaudoti bendram Rezultatui, tarsi vieningas tinklas, suregztas tam pačiam Tikslui įgyvendinti.

Dabar, kai kuriasi nauja ir dar tironiškesnė, iš visos ideologijos kritikos kylanti ideologija, nieko nebestebina tai, jog aktyvistai ir propagandininkai susilaukia vis mažiau dėmesio. Akivaizdu, jog toks plačiai paplitęs „priešiškumas“ nepasižymi jokiu noru juose suvienyti idėjas ir gyvenimą. Veikiau jis pasireiškia kaip tokią perskyrą patvirtinantis atspaudas.

Net ir tarp anarchistų dažnai nutinka taip, kad netikros perskyros neleidžia aiškiai matyti.

Už aktyvizmo ir politikos atsisakymo dažnai slepiasi maišto, rizikos eksperimentuoti ir paties veiksmo nurašymas. Nesibaigiančios kalbos apie eksperimentavimą ir „išgyventas patirtis“ tame, ką įpratome vadinti „kasdieniu gyvenimu“, atgamina religingą pareigingumą, kurio daugelis dedasi nekenčiantys. Kai iniciatyva reikalauja per daug atsidavimo, kai rezultatų nesimato, kai rizika yra per didelė – velniop, tada visa tai pavadinama politika ir propaganda. Geriau grįžti prie to, prie ko esame pripratę (kur viskas su kuo galėtume „eksperimentuoti“ tai būdas pakartoti tą patį), prie savo erdvių, savo santykių. Galų gale juk netiesa yra tai, kad viską turėtume sunaikinti.

Žinau, žinau – tie, kurie kalbėjo apie pasaulio pakeitimą niekada nekeitė to, kas iš tiesų buvo svarbu – savo pačių gyvenimų. Bet ar galėtų ši griežta ir žavinga intuicija tapti tam tikru sutarimu, leidžiančiu visiems slaptai pasiduoti? Ir ar įmanoma radikaliai pakeisti gyvenimą tuo pačiu neeksperimentuojant su būdais parklupdyti visą likusį pasaulį? Atskirti dabartį nuo siekiamos ateities reikštų iš anksto priimti visus jų siūlomus sprendimus.

Paradoksalu, tačiau liūdnieji sekmadienio pasakininkai, bauginantys didžiosios dienos pranašai yra pirmieji, skubantys kalbėti apie „čia ir dabar“. Tačiau jų aprašytas „čia ir dabar“ nėra tai, kas siekia tuoj pat padegti visas perskyras ir bet kokį apskaičiavimą; tai tik šalutinis progresyvizmo ir gero skonio rezultatas. O jie kalba apie gyvenimo pakeitimą. Vargšelis Rimbaud.

Bet aš norėjau pakalbėti ne apie tai. Prie šios temos ketinu sugrįžti ateityje.

Visų pirma norėjau pakalbėti apie galimybę išsivaduoti iš pasekėjų rinkimo logikos.

Iš anarchistų neretai išgirsime, jog mes nesiekiame niekieno atversti į anarchizmą, ir jog mūsų nedomina pasekėjų formavimas. Bet ar taip yra iš tiesų? Ar iš tiesų ieškoma pritarimo, nors ir kiek kitokio nei įprastai? Pavyzdžiui, ar „koherentiškumas“ nėra paprasčiausias būdas skambėti įtikinamiau?

Aš manau, kad tiek idėjas, tiek ir praktikas yra įmanoma išreikšti nepapuolant į pasekimo logikos spąstus. Svarbu yra tai, jog plistų ryžtas galvoti už save ir to pasekoje savarankiškai veikti, o ne šias idėjas skleidžiančiųjų vaidmuo.

Vis dėlto, dažnai skundžiamės, kad kai kurie veiksmai gali pakenkti „žmonių“ simpatijai mums. Aš manau, kad jeigu kažkam atrodo, jog tarp dalykų kuriuos sakau ir darau yra koks nors neatitikimas, šis žmogus turėtų veikti kitaip ir „geriau“ nei aš. Jei kažkas manimi nepasitiki, galbūt aš imsiuosi gailėtis, gailėtis dėl to, kad kitas žmogus manimi nebepasitiki, o ne todėl, kad tai kaip nors paveiktų mano puoselėjamų idėjų svarumą. Kol vienovė tarp minčių ir veiksmų bus nukreipta į pastangas pritraukti pasekėjų, tarp mūsų ir kitų visada egzistuos neįveikiamas atstumas. Kas iš to, jei kažkas tampa anarchistu matydamas kitus „koherentiškus“ anarchistus ir siekdamas juos imituoti?

Idėjos neatsiejamos nuo jas puoselėjančių individų. Tačiau ši vienovė neturėtų būti laikoma pavyzdine. Sakykime taip: aš noriu įgyvendinti savo mintis, tačiau ne tam, kad taip įtikinčiau kitus, bet dėl savęs.

Geriausiu atveju anarchistines idėjas „žmonės“ laiko vienu iš daugybės pasiūlymų, su kuriuo galima sutikti arba nesutikti. Tai ir turėtume įveikti. Tai reiškia ne ieškoti pritarimo tam, kad sunaikintume delegaciją, atstovavimą ir valdžią (t.y. tą patį pritarimą), bet atmesti jo šantažą. Mes neturime nieko pasiūlyti – ir tai mus daro kitokiais.

Tačiau dažnai išlieka neaiškus santykis tarp savo paties pasirinkimų aiškumo ir jų dalinimosi su kitais. Aš noriu dalintis savo idėjomis ir siekiu tai daryti taip, kad kiti jas suprastų. Bet tai, jog jie jas supranta, nereiškia, kad jie su manimi sutinka. Visa tai skamba kaip didžiausia banalybė, bet iš tiesų taip nėra. Kaip dažnai kalbama ir elgiamasi taip, kad kiti tam pritartų, tačiau ne taip, kad tariami žodžiai ir atliekami veiksmai būtų iki galo aiškūs (nors aš pats būčiau vienas pirmų suabejoti tokia aiškumo samprata)?

Dažniausiai tie, kurie negali pakęsti pritarimo, liaujasi reiškę ir dalijęsi savomis idėjomis. Tačiau kažkuria prasme tai yra tik būdas apsisaugoti. Daug pavojingiau būtų griežtai save išreikšti, tuo pačiu neieškant pasekėjų nei sau, nei savo grupei. Pasekimas privalo būti įtvirtintas ir apsaugotas (dievuliau, tie paveiksliukai!), o tai, savo ruožtu, sustingdo mintis ir užkerta kelią veiksmams. Ieškoti pritarimo (tūkstančiais skirtingų pavidalų) reiškia prisitaikyti prie tų, kurių pritarimo siekiama. Tokiu būdu tampama prastai surėdytu gaminiu kitiems.

Bet – girdžiu sakant – keistis galima tik kartu su kitais. Tiesa. Tačiau šis „su“ man gali reikšti nebent „kiekvienas už save“. Aš ieškau ne bandos, bet bendrininkų. Kitu atveju su kitais dalintis galime nebent savo vergove.

Massimo Passamani

Category: Aktyvizmas, Anarchizmas

Tagged:

Comments are closed.

Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje