Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Atkaklus rojaus atsisakymas

Kartais pasigirsta gandai, jog iš tiesų mes (neapibrėžtas „mes“, suteikiantis pagrindą gandų skleidėjams) neturime nieko bendro su anarchizmu, jog iš tiesų esame tik užsislėpę nihilistai, siekiantys patekti į anarchijos šventovę su pačiais blogiausiais ketinimais. Bet pastebėtina, jog tie, kurie imasi šventovės sergėjimo, galiausiai vagis ima matyti visur – ir galbūt atėjo metas užtildyti „mūsų“ nemalonius kenkėjus.

Visų pirma jie turėtų paaiškinti, ką turi omeny sakydami „nihilizmas“. Aš asmeniškai į visus tuos kurie man bando įteigti nihilizmo džiaugsmus žiūriu įtariai, nes kaip niekio substancializacija jis man atrodo iš esmės apgaulingas. Kai visa ko netobulumas yra išaukštinamas kaip didžiausia pilnatvė, sunku atsispirti pagundai senąjį absoliutą pakeisti pačiu abstrakčiausiu jo momentu, kuriame niekas nėra susiformavę į visumą ir dėl to šios visumos paprasčiausiai nėra. Galiausiai nihilizmas man atrodo kaip gudrybė, visą pažinimo struktūrą vedanti į Niekio tamsybes tik tam, kad savo įspūdingo ir radikalaus neigimo dėka iš visa ko ištrauktų kuo daugiau šviesos.

Bet veikiausiai ganduose pasigirstantis „nihilizmas“ reiškia kai ką paprastesnio, t.y. paprasčiausią pasiūlymų nebuvimą. Kitaip tariant, nihilistas yra tas, kuris atkakliai atsisako žadėti rojų žemėje, numatyti jo veikimo būdą, studijuoti galimas jo organizacijos formas, garbinti jo tobulumą. Nihilistas yra tas, kuris vietoj to kad perimtų ir vertintų kiekvieną šioje visuomenėje įmanomą santykinės laisvės akimirką, imasi radikalaus jos neigimo ir drastiškai pareiškia, jog šioje visuomenėje nėra nieko kas būtų verta išsaugojimo. Galiausiai, nihilistas yra ir tas, kuris vietoj konstruktyvių pasiūlymų savo veiklą sutelkia į „obsesyvų džiūgavimą dėl šio pasaulio sunaikinimo.“ Jei tai vadinama argumentu, tenka pripažinti, kad jis yra pakankamai lėkštas.

Pradėkime nuo to, kad anarchizmas – Idėja – yra viena, o anarchistinis judėjimas – visuma Idėją palaikančių vyrų ir moterų – visai kas kita. Man atrodo bergždžia apie Idėją sakyti tai, kam pritartų vos keletas anarchistų. Anarchizmo Idėja yra absoliutus laisvės ir valdžios nesuderinamumas. Iš to plaukia, jog visiška laisve galime mėgautis tik tada, kai nėra jokios Valdžios. Kadangi Valdžia egzistuoja ir net neketina savanoriškai prasmegt, turime ieškoti būdų kaip ją panaikinti. Pataisykite jei klystu.

Nesuprantu kodėl ši prielaida – kurios joks „nihilistiškas“ anarchistas nenorėtų nei atmesti, nei paneigti – turėtų vesti tiesiai prie naujų socialinių reguliacijų postulavimo. Nesuprantu kodėl tam, kad būtum anarchistinio judėjimo „dalis“, pirmiausia turi chirurgiškai išnarplioti naujojo pasaulio architektūrą, ir kodėl nepakanka mylėti laisvės bei nekęsti visų valdžios formų ir jų padarinių. Visa tai yra absurdiška ne tik teoriniu, bet ir istoriniu požiūriu (o anarchistai gandų skleidėjai pasižymi ypatingu pomėgiu Istorijai). Vienas iš dalykų, dėl kurių pastoviai susikirsdavo Malatestos ir Galleani pozicijos, buvo tas pats klausimas, ar būtina numatyti tai kas bus sukurta po revoliucijos, ar ne. Malatesta teigė, jog anarchistai turėtų tuoj pat imtis plėtoti idėjas apie tai, kaip galėtų būti organizuojamas socialinis gyvenimas, kadangi pastarajame negali būti jokio trūkio. Galleani tuo tarpu pabrėžė, jog anarchistų uždavinys yra šios visuomenės sunaikinimas, ir jog ateities kartos, nepaliestos dominavimo logikos, suras būdų ją atstatyti. Nepaisant šių skirtumų, Malatesta niekada nekaltino Galleani nihilizmu. Toks kaltinimas būtų buvęs be pagrindo, kadangi jiedu nesutarė tik dėl konstruktyviosios klausimo dalies. Abu sutarė destrukcijos klausimais. Nors šis Malatestos mąstymo aspektas dažnai praleidžiamas jo egzegetų, vis dėlto tai buvo insurekcionalistas, griežtai pasisakęs už prievartinį ir valstybę sunaikinti galintį sukilimą.

Tačiau šiandien pakanka priminti, jog visi užimantys valdžios pozicijas net neketina savanoriškai apleisti savo privilegijų, ir tuoj pat būsi apkaltintas nihilizmu. Anarchistų judėjimas, kaip ir visa kita, keičiasi. Jei kadaise debatai tarp anarchistų centravosi ties revoliucijos klausimu, šiandien, atrodo, svarbiausia išsiaiškinti, kaip jos išvengti. Ką kita galėtų reikšti visos kalbos apie savivaldą, libertarinį municipalizmą arba palaimintą gerų ketinimų utopiją? Akivaizdu, jog atmetus bet kokį insurekcinį projektą destrukcijos hipotezė įgauna gąsdinantį pavidalą. Tai kas Malatestai atrodė kaip klaida – apsiriboti dabartinės socialinės santvarkos griovimu – nemažai šiandienos anarchistų atrodo kaip didžiausias siaubas.

Kai dievobaimingieji išgirsta šuns lojimą, jie visada vaizduojasi atbėgantį vilką. Pučiantis vėjas jiems atrodo kaip artėjanti audra. Taip pat tiems, kurie pasaulio pakeitimą prilygina nuolatiniam kitų žmonių įtikinėjimui ir niekam kitam, žodis „destrukcija“ skamba kraupiai ir iššaukia skausmingus bei nemalonius vaizdus. Tokie dalykai sukelia prastą įspūdį žmonėms, kurie – jei tik pagaliau atsiverstų ir nuskuostų į protingųjų gretas – privalo tikėti mūsų laukiančiais rojaus sodais, kuriuose vyrauja taika ir brolybė. Rojus, nirvana ar anarchija – jokio skirtumo. Ir visi tie, kurie išdrįsta tokią religiją užsipulti, negali būti laikomi paprasčiausiais laisvamaniais. Anksčiau ar vėliau toks žmogus privalo būti pakrikštytas šventvagiu.

Todėl „mes“ (bet kas yra tie „mes“?) esame vadinami „nihilistais“. Bet jei jau tokie esame, galėtume paklausti – kam visa tai?

Penelope Nin

Kiekvienam po savą nieką

Skubame kalbėti apie individą. Tačiau pačiam asmeniui svarbus yra tik jo paties individualumas. Vieni ima sakyti, jog – žinoma – būtina pradėti individualiame lygmenyje, tačiau tik tam, kad būtų pasiektas tam tikras kolektyvinis matmuo. Kiti pareiškia, kad revoliucinis diskursas yra visos bendruomenės reikalas, ir kad pavieniškumas yra tik bejėgė abstrakcija. Dar yra ir pramonės vadovų, kurie pareiškia esantys individualistai. O dar – ir tie, kurie niekada nežino ką daryti su gyvenimu, kurie dvejoja – kad ir kas benutiktų, šie žmonės dvejos ir toliau. Šiuo klausimu vyksta tiek daug įnirtingų ir paviršutiniškų diskusijų… Štai čia yra Stirneris, o kitoj pusėj – Bakuninas. Štai socialinis anarchizmas, o ten gale slepiasi nihilizmas ir tuščias maištavimas. Nietzche ir antžmogis, Libero Tancredi ir fašizmas. Platonas tai vadino tuštybės dekoru. Savo diskusiją grindžiu niekuo – hermeneutinė stirneriško šūksnio versija.

Teritorija per daug pergrūsta kad užsiimtume mąstymu, kad išvystytume svarstymus, kurie žengtų kiek toliau nei neapgalvotos etiketės ir pasiektų konkrečią gyvenimo tikrovę – tą vietą, kurioje ir žaidžiamas šitas žaidimas. Praleisti smulkmenas ir nekantriai brautis pirmyn – toks yra priimtas metodas.

Greitai suvoksime, jog nedaug telikę išrasti. Jog galime pritaikyti teorinius ir praktinius praeities pastebėjimus. Pasirinkti, kaip juos panaudoti savo gyvenimuose, atrasti būdą iš jų sudaryti naują sprogstamąjį mišinį. Eksperimentavimo triukas yra iki šiol paskirus elementus sumaišyti į vieną – ištraukti juos iš fragmentų galerijos tam, kad aiškiai apčiuoptume jų teikiamas galimybes.

Be nusidėvėjusių šnekų ir akademinės sistemizacijos, turime bent pusantro amžiaus patirtį subversyvinėje teorijoje ir praktikoje, kuri byloja apie esminę būtinybę konkrečiai suvokti individualią egzistenciją kaip visumą. Konkretūs išnaudojamųjų maištai tam tikrais atvejais sugriovė pačius ideologinių valdžios statinių pagrindus.

Devynioliktojo amžiaus viduryje troškimas apversti pasaulį aukštyn kojom iškėlė klausimą apie perskyrą tarp „aš“ ir jį supančios aplinkos. Stirneris teigė, jog unikalus individas negali egzistuoti be nuosavybės – kitaip tariant, individas negali egzistuoti be savo paties pasaulio, be savo santykių visumos. Nuosavybė [*] reiškia vietos pačiam individo egzistavimui turėjimą, tad tuo pačiu ir gebėjimą suprasti ir veikti, aistras ir jėgą. Dėl šios priežasties, tvirtinti savo individualumą tuo pačiu reiškia ir pakeisti pasaulį. Visa tai – sudėjus kartu – negali būti išreikšta sąvokomis. Tai privalo realizuotis pačiame gyvenime, nes kiekvieno unikalaus individo gyvenimas yra tikrasis teorijos turinys. Tuo pačiu metu, požeminis kanalas, vedantis nuo Hölderlino iki Lautréamont’o, veda prie sprogstančios būtinybės pakeisti meną iš kontempliacinės praktikos į priemonę pakeisti save ir savo aplinką. Su Fourier ši aplinka liaujasi buvusi neutrali erdvė ir tampa troškimo kupina vieta, nuo protinės būsenos ir nuo santykio tarp žmonių neatskiriama tikrove. Tad įsiterpimas į šią aplinką reiškia esminius pokyčius savyje. Krikščioniška ir dekartiška perskyra tarp vidaus ir išorės yra panaikinama aistros naujiems būdams būti kartu. Privačios nuosavybės melas individą paverčia išniekinta ir sunykusia būtybe, iš kurios atimtas pats pasaulis. Šis melas griūva kartu su valdžia. Bakuninas 1848-ųjų revoliuciją vadina „švente be pradžios ir be galo“, ir taip Stirnerio pasiaukojimo kritiką įveda į insurekcinės praktikos sritį. Rusijos revoliucionierius pataria Dresdeno sukilėliams paimti muziejaus paveikslus ir išdėstyti juos barikadose, taip atgrasant kareivius nuo puolimo – taip pasireiškia suvokimas, jog meno atsisakymas negali būti nuo kitų atskira sritis. Puolimai prieš nuosavybę, statulų naikinimas, atviras maištas prieš vyriausybę ir mėginimai pakeisti miesto tvarką Paryžiaus komunoje yra istoriniai visos šios praktinės teorijos veiksmai. Ir iki šiol priėjome tik 1871-uosius. Daugiau nei amžius teorinės ir praktinės patirties mus skiria nuo šios datos – patirties, kurioje individualus išsivadavimas įgavo konkretų pavidalą.

Prekės kritika ir anarchistinės ekspropriacijos veiksmai, Malatestos svarstymai apie sukilimo būtinybę ir Rusijos sovietai, dada ir tarybų judėjimai Vokietijoje ir Italijoje, ankstyvas siurealizmas ir revoliucija Ispanijoje, biurokratijos negacija ir Budapešto komuna, miesto išplanavimo kritika ir Losandželo maištas, Situacionistų Internacionalo įnašas ir gegužė Prancūzijoje, darbo atsisakymas ir kraštutiniausi 1970-ųjų eksperimentai Italijoje. Tai yra nesibaigusios akimirkos, kurioms dažniausiai trūko teorinio savo praktikų suvokimo, ir kurios vis dar laukia tikrojo savo įgyvendinimo.

Bet – kaip ir visada – kai idėjos nevirsta tikrove, jos pūva ir atsiduria priešingame maiše. Visa dvidešimto amžiaus filosofija, nuo Husserlio iki Heideggerio iki šiol, mums kartoja, jog žmogus yra tapatus su savo pasauliu, kad dekartiško subjekto niekur nėra, kad suprasti, interpretuoti ir veikti yra vienas ir tas pats – kitaip tariant, ji mums kartoja viską, ko barikados mokė jau pakankamai ilgą laiką. Tačiau – ir tai yra kaina, kurią už tai sumokame – kartu su dekartišku subjektu atskiros minties specialistai ištrynė ir bet kokį revoliucinio diskurso „kas“. Kapitalistinę egzistenciją jie mums pardavė kaip visas įmanomas galimybes išsemiančią būtį. Jie kritikavo techninį mąstymą, tačiau tik tam, kad paliktų mus nuo bet kokios rizikos išvalytos poezijos valiai. Tuo pačiu paskutiniųjų septynių dešimtmečių poetai tesugeba aprašyti gyvenimo perteklių poezijos atžvilgiu, romanas yra tikslas pats sau ir administruoja Joyce’o kadaise įvestą „aš“ sprogimą. Galų gale, visus šiuos darbus „galime laikyti gerais dar bent vieną šimtmetį“.

Taip kaupiasi praeities tyrimai. Užstringame prie istoriografinių detalių. Atkartojamos naujos kultūrinės mados, o subversinis suvokimas, jog visa tai negali būti atskirta nuo konkretaus panaudojimo, pamažu nyksta. Nes tai ir yra svarbiausia: žinoti, ką su visu tuo daryti. Kitu atveju ir toliau priešinsime individą su kitais, kalbėsime tik apie individualų išsivadavimą (niekada nesuprasdami, jog jis pats driekiasi per visą visatą), atskirsime skirtingus dominavimo aspektus (laiko išnaudojimas, erdvės kontrolė, psichologinė dresūra, beaistris vargas), o kartu su jais ir skirtingus maišto aspektus (valdžios nuvertimą, prekinių santykių sunaikinimą, sąmoningą aplinkos transformaciją, troškimų tvirtinimą). Tada galėsime būti individualistais, socialiniais anarchistais, komunistais, akratistais, libertarais ar skeptikais. Juk ištisas pasaulis kiekvieno iš mūsų laukia išskėstomis rankomis. Pasaulis, sudarytas iš apibrėžimų ir nuobodulio.

Massimo Passamani

[*] Nuosavybė Stirnerio darbuose neturi nieko bendro su tuo, ką liberalai vadina „privačia nuosavybe“. Tai nėra teisinio mechanizmo užtikrintas turto atskyrimas nuo kitų, bet veikiau paties individo pasiektas pagrindas, ant kurio vystosi jo paties gyvenimas.

Apie

Netvarka yra tinklaraštis, skirtas anarchistinių, antiautoritarinių ir libertarinių idėjų sklaidai.

Mūsų tikslas yra skatinti diskusiją ir veiksmą antiautoritarinėje stovykloje, platinant originalius tekstus, vertimus ir kitas idėjų sklaidos priemones.

Kontaktas: netvarka [a] autistici.org

Skaityti išsamesnį aprašymą

Tekstų archyvas

Spausdinimui skirtos brošiūros
Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje