Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

„Pramoninė visuomenė“ – mitas ar tikrovė?

Kadangi priimtiniausi mums yra tie dalykai, kuriuos įsivaizduojame nesunkiai, vietoj netvarkos renkamės tvarką, tarsi ir už mūsų vaizduotės ribų ji būtų kažkas, kas yra pačioje gamtoje. — Spinoza, Etika

Kapitalizmas negimė vakar. Embrioninės jo formos aptinkamos dar gilioje senovėje. Tačiau centralizuotos valstybės išlaikomas ir iš feodalizmo gniaužtų išsivadavusios buržuazijos pasiekimų išniręs pramoninis kapitalizmas susikūrė vos per keletą pastarųjų šimtmečių. Neregėtas industrializmo gebėjimas prijaukinti kapitalizmą pavertė pačiu svarbiausiu pasaulinių pokyčių veiksniu, kuris niekada nebūtų įmanomas be technologijos pagalbos.

Ideologijos išvirkščiai išverstame pasaulyje kapitalizmas yra apibrėžiamas kaip paprasčiausias objektų kaupimas, o technologija – kaip aibė įrankių bei procedūrų, reikalingų tam, kad šie objektai būtų pagaminti ir pristatyti mums. Šiuo požiūriu technologija yra sutapatinama su technika kaip tokia, kuri, be jokios abejonės, yra neatskiriama žmonių gyvenimo dalis. Pati idėja, jog technologija galėtų aktyviai dalyvauti išnaudojimo bei dominavimo procesuose – idėja, kuri tam tikrais istoriniais laikotarpiais buvo itin paplitusi – yra pilnai evakuota iš mąstymo. Tačiau technologija nėra paprasčiausia įrankių sistema, kaip ją pristato technologinė ideologija. Tai yra viena iš veiklų šioje visuomenėje, vienas iš būdų būti kartu tam tikrose sąlygose, konkrečiai – kapitalistinėje sistemoje, esantiems individams. Kiekviena visuomenė pritaiko savo tikslams tinkamas priemones, kurios savo ruožtu nebūtinai būna labai taurios, kaip byloja gan anksti istorijoje pasirodę karo įrankiai. Tačiau technologijos dėka kapitalizmas gauna savo reikmėms pritaikytą pasaulinę techninę sistemą, be kurios neribotas prekybos augimas ir jai būtinas individų pavergimas būtų neįmanomi dalykai. Štai kodėl nuo pat industrializacijos pradžios technologija tapo vienu iš svarbiausių kapitalizmo ginklų kovoje prieš šios Žemės prakeiktųjų pasipriešinimą bei maištą.

Technologija prekybiniame pasaulyje ne tik kad įtvirtina tokiam pasauliui tinkamą žmonių veiklą, bet ir leidžia jam persismelkti į patį žmogaus kūną kūną, įsiterpti į bet kokią socialinę sferą ir patį gyvenimą paversti vienu iš savo įrankių. Technologijos vaidmuo anaiptol nėra šalutinis. Jis yra esminės svarbos. Technologija yra viena iš modernizuotą viešpatavimą palaikančių kolonų, išreiškiančių tuo pačiu ir jo visumos pokyčius, ir vis didėjantį jo nestabilumą, apie kurį liudija visokio plauko krizės bei katastrofos. Technologijos įgyta galia priklauso ne nuo ko kito kaip nuo pačios prekybos. Ji siekia prasiskverbti iki bet ko kas iki šiol buvo nuo jos nepriklausoma ir pertvarkyti tai pagal savo modelį – tai puikiausiai paliudija naujausi pasiekimai biotechnologijų srityje. Nėra jokios socialinio gyvenimo dalies, kuri nenešiotų jos atspaudo. Net ir pati politika, kadaise palikta Makiavelio tipo valstybiniam mąstymui, kasdien vis labiau primena vieno gero technokrato Sensimono sapnuotą košmarą, kuriame „žmonių valdymas“ užleidžia vietą „dalykų administravimui“.

Techninės ideologijos idealas yra sukurtas pagal kibernetinio kalėjimo atvaizdą – tai dirbtinis ir uždaras pasaulis, kuriame kadaise daugybės pereinamų ir nenumatomų evoliucijos takų nusėta gamta tiesiog pradingsta. Tai yra pasaulis, apgyvendintas lobotomizuotų kalinių, kuriuos technologija išganė iš bet kokio noro pabėgti lauk. Viena didžiausių technologijos pergalių neabejotinai yra tai, jog tokie paralyžiuojantys vaizdiniai tapo viena svarbesnių piliečių pavergimo priežasčių. Labiausiai industrializuotose šalyse jie sutinka manyti, jog socialinės problemos gali būti sprendžiamos kaip technologiniai uždaviniai. Jie leidžia technologijai pateikti tariamus sprendimus negandoms, prie kurių ji pati ženkliai prisidėjo. Pamažu ji sugebėjo tapti neišvengiama.

Tačiau technologija nepasiekė tokio autonomizacijos ir visuotinumo lygio, kuris dabartinę modernizuotą visuomenę leistų vadinti „pramonine“. Kitaip tariant, nepaisant nenumaldomo susvetimėjimo progreso, ji nesugebėjo iki galo išpildyti prekybos polinkio įsitvirtinti šiame pasaulyje. Nuo pat pramoninio kapitalizmo pradžios, svarbiausi industrializacijos etapai visada priklausė nuo didelio masto technologinių inovacijų. Tačiau jos niekada nebuvo ankstesnių savo vystymosi stadijų, ar net pačios kapitalistinės sistemos evoliucijos rezultatai. Tiek turinio, tiek ir formos prasme šios inovacijos priklauso nuo daugybės veiksnių, o tarp jų – nuo pasipriešinimo, nuo maištų ir nuo revoliucijų, nukreiptų prieš sistemą, kurioje jos atsiranda, o retkarčiais ir siekiančių šias naujoves sunaikinti. Laikotarpiai, kai technologija atrodo labiausiai nepriklausoma, kaip taisyklė seka viešpataujantiems įveikus sunkius savo egzistavimo periodus. Taigi, ji pasirodo kaip tų kurie jai kėlė iššūkį egzekutorius. Šia prasme šių dienų technologija, nepaisant viso jos inertiškumo, perėmė neišbaigtą 70-ųjų kritiką, apsiribojusią masyviausiomis ir labiausiai centralizuotomis technologinės sistemos dalimis, ypatingai tuo metu dominavusiu teilorizmu. Ji atnaujino šios kritikos iliuzijas apie kišenines technologines sistemas susumuojančiu šūkiu „Small is beautiful!“.

Nedaugiau nei pats kapitalizmas, technologija negali veikti uždarai. Tam kad nesustotų funkcionavusi, ji priversta siurbti kraują iš to, kas yra žmogiška kiekviename individe. Nepaisant to, šį žmogiškumą ji kiekviename žingsnyje siekia nužmoginti, ir tai vyksta tiek darbe, tiek ir visur kitur. Iš to kyla technokratų kalbų dviprasmiškumas ir nenuoseklumas kiekviename hierarchijos lygmenyje – nuo biuro vadybininkų iki pasaulinio masto institucijų vadovų. Tam kad išvengtų sistemos paralyžiaus bei užtikrintų jos legitymumą, ji suteikia šiek tiek erdvės manevruoti paskiriems vadovams. Tačiau nutinka ir taip, kad pageidaujama inovacijų dvasia peržengia iš anksto nubrėžtas ribas. Ne itin malonų ir iki šiol neegzistavusį pasaulinės sistemos labui veikiančių automatų vaidmenį įgavę individai retkarčiais sugeba jį įveikti, kaip byloja nuo Sietlo laikų besitęsiantys maištai. Iš tikrųjų technologija pati savaime nėra pajėgi palaikyti tvarką. Visų socialinio gyvenimo sričių kontrolė ir konkreti valstybinių institucijų prievarta labiau nei bet kada išlieka esminės svarbos dalykais.

Neabejotinai didelė, nors tuo pačiu tik viso labo santykinai įsitvirtinusi technologijos galia netapo esminiu arba vieninteliu veiksniu visuomenės visumos evoliucijoje, jos prieštaravimų užglaistyme ir suvienijime po bendra technokratijos vėliava. Fiksuotos pastarosios idėjos ir pastoviai jos kuriami poreikiai įgauna pavidalą tik tada, kai šie dalykai sutampa su visuomenėje įsitvirtinusiomis idėjomis bei bendrais jos poreikiais. Kai technologinės sapalionės žengia per toli, kai jos ima kenkti bendram sistemos funkcionavimui, jos yra pastatomos į vietą valstybės ar netgi globalius interesus atstovaujančių virštautinių organizacijų, kurios sprendžia dėl to, kas yra laikoma svarbiau nei paskirų valstybių užgaidos. Apie tai byloja vienas branduolinis nuotykis Prancūzijoje, kai energijos perteklius privedė prie užsispyrusio noro ją pritaikyti terapijoje, ir galiausiai prie atsakingų įmonių nemokumo – finale Europos Taryba neturėjo jokio noro už visa tai mokėti.

Kapitalizmas nėra redukuotinas į technologiją, kaip ir visuma išnaudojimo bei pavergimo būdų, nuo kurių jis pilnai priklauso. Net ir patys įmantriausi dominavimo pavidalai, kuriais šiandien pasižymi pasaulinės sistemos dirigentų vaidmenis atliekančios valstybės, nesibodi pritaikyti bei pasisotinti kad ir pačiomis archaiškiausiomis išnaudojimo bei engimo formomis. Taip yra dėl to, kad kapitalizmas pritaiko tai, kas jam tinka labiausiai, tuo pačiu apleisdamas tai, kas jam yra visiškai nebenaudinga. Tačiau tol kol kas nors yra jo toleruojama, jis kuo pilniausiai supranta, jog dalis šių formų patenka už jo ribų. Dėl to labiausiai high-tech karus vedantys uniformuoti šių dienų technokratai tuo pačiu ir neigia, ir naudoja archaiškiausias konvencinio karo formas. Svarbiausių šios planetos zonų kontrolei jie visada ieško pastiprinimo, kuriame atsiranda ir klanų vadeivos, ir mafija, veikiantys ne tik svetima, bet ir savo pačių sąskaita.

Dėl visų išvardintų priežasčių, sąvoka „pramoninė visuomenė“, dažnai naudojama kaip universalybė, iš tiesų yra labai siaura. Į ją nesutelpa visas šio pasaulio sudėtingumas. Ji grįsta dviejomis prielaidomis: jog „dalykų administravimas“ beveik pilnai pakeitė „žmonių valdymą“; ir jog visuomenė buvo pilnai suvienyta vienos technokratinės valstybės, kuri viešpatauja aklų ir besmegenių minių apgyvendintuose didmiesčiuose. Tarsi technologija būtų viešpataujančiųjų atrastas vektorius, kurio dėka kapitalizmo utopija, pilnas jo įsitvirtinimas pasaulyje, pagaliau tapo įgyvendinamu dalyku. Be jokios abejonės, polinkis į centralizuotą viso pasaulio kontrolę per pastaruosius dešimtmečius iš tiesų pasislinko į priekį – apie tai liudija tradicinių valstybių atsitraukimas savo atsakomybių atžvilgiu, užleidęs vietą vis augančioms, pasaulinę tvarką prižiūrėti nusiteikusioms organizacijoms. Tačiau taip pat nederėtų pamiršti ir to, jog viešpatavimo vadybininkai patys nesutaria tarpusavyje, ir kad jų veiksmai – net ir tada, kai susikertantys interesai atidedami į šalį – vis dar kuria sunkiai suvaldomas, o kartais ir visai nekontroliuojamas situacijas, kadangi jos priklauso nuo nenumatomų ir jiems patiems neprieinamų veiksnių bei prieštaravimų. To pasekoje jie nesugeba įtvirtinti taip trokštamo absoliutaus šeimininkavimo. Galų gale, „pramoninės visuomenės“ priešininkai kaip tikrovę dažnai perima siaubingą modernaus viešpatavimo paveikslą, kurį šis nusipiešė pats sau. Iš to kyla jų polinkis užsidaryti savo uždaroje visatoje ir bėgti nuo to, kas kelia jiems siaubą.

Vienas iš esminių „pramoninės visuomenės“ priešininkų keliamų kaltinimų technologijai yra tai, jog pastaroji pavertė gamtą ir visą žmonių nusėstą pasaulį dirbtinu chaosu. Tačiau vyraujančios modernizuotos ideologijos formos, kurios į gamtą žvelgia kaip į tvarkingą visumą, kyla visai ne iš dirbtinumo bei chaoso garbinimo, bet iš to paties antropomorfizmo. Šios formos egzistuoja daug ilgiau nei „pramoninė visuomenė“. Net iš Revoliucijos griuvėsių išnirusi centralizuota valstybė aristokratijos bei Bažnyčios viešpatavimą pribaigė tariamų gamtos dėsnių, sekuliarizuotos Dievo įstatymų kopijos vardu.

Šiandien patys ciniškiausi viešpatavimo valdytojai mano, jog tvarka kyla iš chaoso pažinimo ir iš to sekančio jo suvaldymo. Tačiau egzistuoja ir kitų, ekologinės ar net ekofašistinės pakraipos valstybininkų, perimančių ir pritaikančių gamtos dėsnių idėją tvarkos palaikymo ideologijos vardu. Jų manymu į šią tvarką kėsinasi tas pats chaosas. Tai yra pavojinga idėja, guodžianti daugybę tvyrantį nihilizmą atmetančių „pramoninės visuomenės“ priešininkų. Iš pirmo žvilgsnio vadinamos naturaliosios vertybės atrodo pagrįstos. Taip pat jos atrodo ir tvirtos, kadangi jų išreiškiamo tariamo gamtinio stabilumo dėka jos atrodo galinčios apsaugoti individą nuo vis greitėjančių ir naikinančių pokyčių, ar netgi suteikti jo gyvenimui prasmės. Šiose tobulai tolimose vertybėse atrandama taip trūkstama jėga – tiek, kad nustojama kalbėti savo paties vardu ir imama kalbėti už universalią visumą, su kuria sieja tiktai savo paties vaizduotė. Jos suteikia atramą, nuo kurios atsispyrus atrodo įmanoma išplėtoti naujais principais grįstą kritiką.

Žinoma, žmonės atsirado nežmogiškame pasaulyje. Šis pasaulis, be kita ko, yra viena esminių žmonijos dalių. Išsivadavimas iš gamtos yra viena didžiausių techninių kalbų nesąmonių. Tačiau žmonių veikla niekada nėra paprasta kokio nors modelio imitacija. Žmonėms nepakanka pakeisti aplinką, patiems išliekant tokiems patiems. Keisdami savo pasaulį tuo pačiu keičiame ir save pačius. Būdai pakeisti aplinką yra ir būdai gyventi kartu. Jie sudaro neatskiriamą socialinių santykių dalį. Kitaip tariant, žmonių veikla, santykiai, pojūčiai, mintys, gestai, kalbos ir t.t. – visa tai sukuria tam tikrą terpę net ir tada, kai ji prieš mus neviešpatauja. Pasaulio pokyčiuose niekas nėra nustatyta iš ankso. Vidaus prieštaravimai yra neišvengiami, o taip sukurta terpė visada gali išslysti iš žmonių rankų. Betarpiškumo sąvoka, kalbos apie tariamai kadaise egzistavusius betarpiškus santykius tarp žmonių bei tarp žmogaus ir gamtos, niekada nepakeis šio fakto. Nei raginimai sugrįžti prie abstrakčių natūralistinių vertybių, kurias taip puoselėja „pramoninės visuomenės“ priešininkai, nei kokie nors mėginimai „natūralizuoti“ socialinius klausimus, neišspręs konkrečių socialinių problemų, kurias kelia modernizuotas susvetimėjimas.

Natūralistinė ideologija yra taip įsiskverbusi į jų kalbas, kad „pramoninės visuomenės“ priešininkai vartoja žodį „Gamta“ kalbėdami apie ikipramoninę žmonių veiklą. Iš to plaukianti pasaulio istorija yra mažų mažiausiai idealizuota. Nuo neolito laikų žmonių laisvės pagrindą sudarė žemdirbystė, kuri savaime reiškė tam tikrą gamtos sužmoginimą. Tada civilizuojanti galia viską sugriovė primesdama dirbtinumo viešpatavimą. Trumpai tariant, žmonės buvo išmesti iš rojaus sodų ir taip prasidėjo jų klajonės po Žemę. Šių trumparegiškų vizijų požiūriu niekaip nėra aišku, kodėl daugiausiai ikipramoniniu laikotarpiu pasiekę maištininkai užsipuldavo ne tik valstybę ir Bažnyčią, bet ir pačius tamsiausius savo pačių aplinkos – ar tai būtų miestas, ar kaimas – aspektus, trypiančius bet kokią laisvės užuomazgą, o visų pirma – patriarchalinę hierarchiją.

Progreso ideologija mus moko, jog anksčiau žmonės neturėjo progos džiaugtis laisve, nes tik jis pripažįsta formalias pilietinės laisvės formas, tariamai nepriklausančias nei nuo gamtinių, nei nuo socialinių veiksnių. Tačiau laisvę neigiančios ir prijaukinimą skatinančios tendencijos istorijoje pastebimos dar seniai. Susvetimėjimas turi savo tęstinumą. Vakarykštis susvetimėjimas dalinai įgalino šiandieninį. Konkrečiai galėtume kalbėti apie šventumo kultą. Senovės žmonės garbino dievus, o tų laikų misticizmas bent dalinai paruošė dirvą šių laikų daiktų sudievinimui. Religinį fatalizmą ir mokslinį determinizmą sieja daugiau nei keletas paviršutiniškų analogijų. Šventumas yra ne tik neatskiriama kapitalistinės visuomenės geneologijos dalis – pakitusiu ir prie scientizmo pritaikytu pavidalu jis ir toliau teršia atmosferą net ir tokiose modernizuotose šalyse kaip Jungtinės Valstijos.

Natūralistinė istorijos vizija yra tokia nekritiška dabartinės visuomenės atžvilgiu, kad kai kurie jos teiginiai prilygsta net ir technikos ideologijai. Pastaroji žmogų apibrėžia kaip įrankių gamintoją ir žmonių istoriją nurėžia pagal tai, kokius jie įrankius naudojo, nekreipdama dėmesio į beveik nieką kita. Techniką ji laiko pagrindiniu istorijai prasmę suteikiančiu veiksniu. Valstiečių civilizacijos istorijos samprata grįsta labai panašiu pagrindu: kuo įvairiausiose bendruomenėse taikyti darbo metodai bei įrankiai beveik nė kiek nepakito per tūkstančius metų, ir dėl to sudaro pagrindą valstiečių kovai prieš susvetimėjimą. Tas pat galėtų būti pasakyta daugybe analogiškų atvejų, pavyzdžiui kalbant apie amatininkų arba ganytojų civilizacijas. Tai turi šiokį tokį pagrindą, nes visi šie užsiėmimai buvo svarbūs nemažiau nei sklypinė žemdirbystė. Tačiau patys savaime, atsieti nuo visų jiems vienokią ar kitokią prasmę suteikiančių sąlygų, šie būdai bei įrankiai nereiškia nieko. Autonomijos jie nereiškia net jeigu yra išpuoselėti pačiame smulkiausiame ar net individualiame lygmenyje. Pavyzdžiui, jei bendruomenė ir taip yra organizuojama hierarchiniu, dažniausiai patriarchaliniu pagrindu, jei visų jos narių išskyrus vado individualumas yra redukuojamas ar netgi paneigiamas dėl tariamo žinių išsaugojimo arba perdavimo, tai įrankiai apie kuriuos kalbame nereiškia nieko kito kaip tik laisvės nebuvimą. Pritaikyti masiškai centralizuotos valstybės pagalba jie netgi gali sudėti pagrindus tiek žemę, tiek ir žmones naikinančioms techninėms sistemoms, kaip tai liudija rytietišks despotizmas, dar prieš tūkstančius metų pradėjęs statyti milžiniškas irigacijos bei gynybines sistemas, be kurių sklypinė žemdirbystė mažiau derlingose žemėse net nebūtų galėjusi egzistuoti.

Idealizuota amatininkų bei žemdirbių bendruomenių interpretacija, tiesiogiai susijusi pastebėjimais apie klasiniu pagrindu susikūrusių bendruomenių bergždumą, nemažai pasako apie nepasvertą svarbą, kuri šiandien suteikiama įvairioms bendruomeninėms iniciatyvoms. Bent jau toms, kurios atitinka čia aptariamas redukcionistines idėjas be jokio kritinio pagrindo. „Pramoninės visuomenės“ priešai tokias iniciatyvas kartais netgi laiko būtinais etapais siekiant išjudinti dabartinę situaciją, ar netgi bazėmis, kuriose galime kantriai laukti geresnių laikų.

Trumpai tariant, tokia idealizacija atrado savo dirvą – ypatingai turint omeny tai, kad dažniausiai tokių iniciatyvų besiimantys žmonės pasineria tiesiai į techninę reikalo pusę. Tai liudija ir beveik visiškas modernaus susvetimėjimo kritikos nebuvimas, o taip pat – vyraujančios kalbos apie būtinybę perimti tiek vakarykštes, tiek ir šiandienines žinias. Šis perėmimas dažnai prišliejamas prie bendresnės idėjos perimti savo gyvenimą, nors bendrų sąlygų laisvės praktikai nė iš tolo nematyt! Pastaraisiais dešimtmečiais vykusi 70-ųjų ir 80-ųjų bendruomenių istorija atskleidžia tokių iniciatyvų ribas. Nemažai jų mėgino tapti laukiamaisiais, kuriuose buvo galima tikėtis vis sunkiau atrandamo revoliucinio puolimo, tuo pačiu ieškant techninių sprendimų socialinėms problemoms. Gigantizmo atsisakymas tiek pramonės, tiek urbanizmo srityse, tyrinėjimai, įgūdžiai, net ir įrankių bei būdų dirbti bendruomenės viduje išradinėjimas, neužkirto kelio jų viduje išsivystyti hierarchiniams sprendimams, požiūriams, vaidmenims ir formoms, kuriuos jos dėjosi atmetusios. Visai kaip merkantilizmas. Small is not always beautiful. Toks buvo pats radikaliausias šūkis siekiant nors kiek praplėsti akiratį.

Konkrečiomis doktrinomis grįstų patirčių epocha baigėsi dar seniai. Eksperimentavimas su kitokiais būdais gyventi tiek individualiai, tiek kolektyviai, siekis transformuoti pačią gamtą, vis dar yra vienas iš esminių atsisakymo vegetuoti sudedamųjų dalių – su sąlyga, jog nebūtų leista įsitvirtinti su laisve nesuderinamiems vaidmenims, ir jog tokiems eksperimentams nebūtų suteikiama daugiau prasmės nei jie jos gali turėti. Kovoje prieš vargą negalime atmesti nei dabartinių, nei ankstesnių atradimų, išradimų bei jų kombinacijų. Tačiau visi šie dalykai nebūtų galėję įvykti kitokiomis sąlygomis, ir, be to, kiekvienas iš jų bent dalinai atskleidžia tam tikrą parklupimą. Tai nėra atspirties taškai sprendžiant socialinį klausimą. Pastarasis privalo atsižvelgti į būtinybę sukurti jėgą, galinčią aukštyn kojon apversti visą mus trypiantį pasaulį.

Techninė ideologija prasiskverbia net ir į tuos, kurie jos baidosi. Padarydami iš jos gerai pažįstamą demoną, jie susigūžia kiaunės oloje net nepastebėdami, jog būtent ji jiems ir apriboja akiratį. Kaip tikrovę jie priima aksiomą, jog socialinės problemos tebėra iš esmės techninės problemos, arba problemos, kylančios iš viešpatavimo kaip vieningos visumos – arba net iš pačios technologijos. Sąvoka „pramoninė visuomenė“ nereiškia nieko kito. Nestebina ir tai, jog pro duris išvyta techninė ideologija, vos palikusi savo įspaudą natūralizme ir kituose melaginguose pažaduose, įlenda pro langą techninių dalykėlių bei gudrybių, neva galinčių prisidėti prie individų autonomijos, pavidalu. Vienas iš šios istorijos atradimų yra tai, jog turėtume sugrįžti prie gyvulių pakinkymo jei norime įveikti kelią link laisvės.

Technologijos dėka mediatizuoto gyvenimo dirbtinumas yra „pramoninės visuomenės priešininkų“ juoda avis, nes jų manymu būtent jis sudaro modernaus susvetimėjimo ašį, ir dėl to yra atsakingas už ištisą eilę nesėkmių mėginant sukurti subversyvinį pagrindą didmiesčiuose, o taip pat ir už neįveikiamus sunkumus mėginant visa tai sukurti iš naujo. Tai yra mažų mažiausiai reduktyvus požiūris, ignoruojantis daugybę kitų priežasčių, privedusių mus prie šio akligatvio. Galėtume pradėti nuo modernizacijos pačioje valstybėje, kuri eilę dešimtmečių užėmė valstybės-globėjos vaidmenį ir rūpinosi santykine piliečių globa, už kurią jie mokėjo savo autonomijos ir augančios darbininkų atomizacijos kaina. Visa tai paskatino klasiniu pagrindu susikūrusių bendruomenių irimą ir integraciją.

Septintojo dešimtmečio pradžioje šių bendruomenių vertybės skubos tvarka subyrėjo į šipulius, tačiau vos po keleto metų tas pats nutiko ir jas pakeitusioms „alternatyvomis“. Vos įmestos į ideologijų rinką jos iš karto prarado visą savo smarvę ir pasirodė kaip visuomenės modernizacijos veiksniai. Ši modernizacija buvo vykdoma perdirbant masinės kultūros vertybes, prie kurių kūrimo jos pačios ženkliai prisidėjo. „Pramoninės visuomenės“ priešininkai teisėtai bado pirštais į proletariato išsivadavimo projektų ribotumą – ypatingai į polinkį revoliuciją redukuoti į ekspropriatorių ekspropriacijos aktą ir į techninės sistemos perdavimą į proletarų rankas. Tačiau jie nieko nesako apie akligatvius, su kuriais susidurė visi daliniai pastarojo trisdešimtmečio „alternatyvos“ projektai, tesugebėję iškelti klausimą, kada valstybė pagaliau pripažins labiausiai nusisekusius iš jų. Pastarieji savo atsiskyrimą ir susitelkimą į kovas pagal temas priešpastatė iš paskirų susvetimėjimo formų – nuo hierarchijos tarp lyčių iki hierarchijos tarp rūšių – sudaryto pasaulio prieš kurį jos dėjosi kovojančios paveikslui, tuščiam to meto politikos universalizmui. Čia glūdi pagrindinė priežastis, kodėl šios iniciatyvos niekada neįveikė politikos ir nepraplėtė savo kovos lauko. Po to sekė institucionalizacija. Tačiau tai tėra tik pasekmė.

Dabar, gerokai sunkesnėmis sąlygomis, „pramoninės visuomenės“ priešininkai susiduria su ta pačia dilema. Kuo labiau jie stengiasi kovą prieš technologiją paversti priešiškumo modernizuoto susvetimėjimo pasauliui ašimi, tuo labiau jie apriboja kovos lauką. Šiuo požiūriu jų vertybės yra tiek pat hierarchinės kiek ir tos, kurias gynė klasizmo ideologai, 70-aisiais ir 80-aisiais besipriešinę bet kokioms į jų ribotą sampratą nepatekusioms subversijos formoms. Ribota pasaulio vizija, kuri kaip taisyklė laikoma kuo universaliausia, juos verčia manyti, jog jų pasirinkimai yra vieninteliai įmanomi, arba vieninteliai įmanomi didmiestyje, ir dėl to visi kiti variantai gali būti nuvertinami kaip bereikšmiai, netgi tušti, ir dėl to tinkami nebent pilietinių valstybės iniciatyvų laisvalaikiui. Iš to kyla abejingumas, ir net užslėptas priešiškumas radikalioms grupuotėms, kurios užsilipa ant susirinkusiųjų į antiglobalistines mišias pečių, kaip Sietle, ir šaukia taip, kad kas nors juos išgirstų. Žinoma, tai yra nevieningi ir pasklidę balsai. Tačiau klausimai apie tai, ką šie žmonės galvoja, ko jie nori ir t.t., net nėra iškeliami. Pakanka per daug negalvojant nurašyti juos į aktyvistų gretas ir pereiti prie sekančios bylos. „Antipramoninės“ stovyklos atstovai retkarčiais netgi pareiškia, jog megapoliuose gyvenantys ir dėl to nuo santykio su gamta atplėšti individai yra pasmerkti amžinai klajoti be vietos. Taip atsikratoma galimybės, jog sistemos viduje atsirastų kokios nors svarbos kova prieš ją pačią. Opozicijai belieka atrasi iliuzijomis klotą kelią link senų vertybių ir mėginti priešintis iš iki šiol bendro vargo nepaliestų megapolio kampų.

Didmiesčiuose veikiančios, viešpatujantiesiems pirštinę mesti siekiančios jėgos šiandien yra silpnos ir sklidinos, o dažnai ir itin sutrikusios. Jos gali kliautis tik pačios savimi. Iš to kyla stiprus ir nemalonus įspūdis, kad viskas įstrigę tuštumoj. Tačiau joks minimalistinis rūšies išsaugojimo ar pabėgimo nuo pasaulio projektas – projektas, grįstas iliuzija, jog visa tai gali pakeisti pasenusią valdžios užėmimo programą – neužpildys pojūčio, jog esi izoliuotas, išrautas su šaknimis ir netekęs vietos tiek gamtoje, tiek ir istorijoje. Patirtis rodo, jog tokie projektai pasižymi nebent iliuziniais ir jokio tęstinumo neturinčiais susitikimais. Sukilti nusiteikusiems individams ar jų grupėms sandūra su pasauliu yra vienintelis būdas neprasmegti solipsizme, tapusiame tobiliausia atomizacijos forma, išreiškiančia tik negebėjimą suteikti prasmės šią epochą apibūdinančiai tikrovei. Silpnumas neturėtų pateisinti mūsų pačių tikslų bei jų įgyvendinimui skirtų priemonių atidėjimo į neribotą ateitį. Žinoma, neturėtume išsiskirstyti pagal naujausias aktyvizmo madas, tačiau lygiai taip pat neturėtume iš anksto apriboti savo veiklos lauko – tiek teorijoje, tiek praktikoje. Neleiskime sau savo pačių ribotumo laikyti šio pasaulio riba.

André Dréan, 2006

Category: Aktyvizmas, Darbas, Socialinė kritika

Tagged:

Comments are closed.

Deganti galva

Nuorodos

Contra Info -- daugiakalbis kontrinformacijos šaltinis

A Tabula Rasa -- dar vienas anarchistinių tekstų archyvas

Non Fides -- anarchistinių duomenų bazė (prancūzų k. ir daugybė vertimų įvairiomis kalbomis)

Finimondo -- anarchistiniai ir subversyviniai tekstai (italų k. ir vertimai)

Internet Archive of Individualist Anarchism -- individualistinės minties archyvas

Puget Sound Anarchists -- anarchistinės naujienos iš šiaurės vakarų pakrantės (JAV)

La Cavale -- kova prieš įkalinimą ir pasaulį, kuriam jo reikia (Belgija)

Baltarusijos AJK -- Anarchistinis juodasis kryžius (AJK) yra tarptautinis tinklas, skirtas padėti tiek sučiuptiems, tiek neteisingai apkaltintiems kaliniams antiautoritarams

Maskvos AJK -- informacija ir koordinatės

ABC Hurricane -- anarchija Jungtinėje Karalystėje