Netvarka

Jie šaukia tave kovoti už laisvę ir nepriklausomybę. Už tokią laisvę, kurioje jei pašauktas neatsiliepsi, būsi uždarytas už grotų. Ir už tokią nepriklausomybę, kurioje jei nebūsi pašertas savo budelių, numirsi iš bado.

Ir prieš ką gi tu kovosi? Prieš Putiną? Juk šis sėdės minkštam savo fotely, žvejos privačiam ežere arba tiesiog gers degtinę! Prieš jo šulus? Vargu, nes jų mes nematom net ir dabar, o karo atveju aukšti pareigūnai juk visada pamėgsta atostogas. Belieka visi tie, kurie buvo pašaukti taip pat laisvai ir taip pat nepriklausomai kaip ir tu. Kurie taip pat kovoja už laisvę ir nepriklausomybę, tik jau tikrai ne sau, o kažkam kitam. Šis kažkas jiems ant sprando sėdi kasdien – rinkdamas mokesčius, kontroliuodamas, teisdamas, uždarydamas, išnaudodamas, alindamas ir bukindamas. Tai yra kažkas, kas negali elgtis kitaip, nes yra skirtas tik tam. Dabar jis spaudžia krokodilo ašaras dėl žuvusių civilių, dėl atimtos žmonių laisvės, dėl pažeminimo – kitaip tariant dėl dalykų, kuriems jis ne tik kad nejaučia empatijos, bet kuriuos jis pats vykdo aršiausiais metodais, prisidengdamas tūkstančiu skirtingų veidų. Dabar jis mėgina įtikinti, jog tau reikia to paties kaip ir jam – jo paties gerovės. Istorija mus moko, jog tik po to, kai pabundama tarp krūvos lavonų, tarp eilės mirusių artimųjų, suprantama, jog valdžios ir pasiųstųjų kariauti interesai yra priešingi. Ir tai galioja tiek Lietuvos, tiek Rusijos, tiek ir bet kuriai kitai valdžiai.

Tai, jog kiekvienoje kariuomenėje atsiranda bukapročių, kurie mano, jog tarsi Brisius skuosdami į savo šeimininkų organizuojamas skerdynes išloš gabalėlį dvasinio ar materialinio pyrago – tai, jog atsiranda vergų, kovojančių už Tėvynę, už Garbę, už Kraują, už Istoriją, už Dievą… – tereiškia tik tai, jog yra žmonių, kuriuos valdžia sugeba apmulkinti. Tačiau jei už visas šias banalybes kovojantis priešo šauktinis yra apmulkintas bukaprotis, kuo nuo jo skiriasi „savos“ kariuomenės šauktinis, kuris gina lygiai tas pačias valdžios šmėklas?

Kai valdžia kviečia į karą ir atima iš tavęs paskutinę laisvę pasakyti „ne“, gali būt tikras – kovoji tikrai ne už save, ne už savo draugus ir artimuosius, bet už kažką kitą. Kai valdžia kviečia į karą, kariaujama tiktai už pačią valdžią. Kai valdžia šaukia gintis, ginama ne laisvė ir nepriklausomybė, bet pati valdžia.

Nebūta nė vieno karo tarp valstybių, kuris būtų kilęs ne dėl šeimininkų, bet dėl mūsų laisvės ir gerovės – nes šeimininkų gerovė bus priešiška mums tol, kol jie bus šeimininkai. Dėl to karas tarp valstybių niekada nebus karas už laisvę ir nepriklausomybę – jis visada išliks grumtynėmis tarp dviejų valdžių, gerkles vieni kitiems perkąsti pasiuntusių savo tarnus.

Visada išlieka laisvė, kurios niekas niekada neatims. Tai yra laisvė pašauktam neatsiliepti. Valstybė šiame žaidime stato vis daugiau, tačiau taip ji į paviršių tik iškelia tai, kas kai kuriems yra yra seniai akivaizdu: jog valdžia ir laisvė – o kartu ir valdžia ir nepriklausomybė – yra du nesuderinami dalykai. Dėl to visiems tiems, kuriems laisvė yra brangi, negali būti ne tik jokio karo tarp „tautų“, bet ir jokios taikos su valdžia, kad ir kokia vėliava ji besipuoštų.

Net jei tokia pozicija yra „nerealistiška“, naivi ar nepraktiška, kai rinktis telieka iš choleros ir maro, kai iš visų galimų kelių telieka tik nepriklausoma vergovė ir vieno musoro karalystė, ateina metas pagalvoti, kas yra tinkamiau – „naivūs“ nuosavi troškimai, ar „realistiški“ keliai į žudynes.

Už laisvę ne Lietuvos isterijai, ne Rusijos šlapiems sapnams, bet visiems. Už laisvę ir nepriklausomybę be kariuomenių ir be sienų.