Netvarka

Dirbk mažiau tam, kad daugiau gyventum. Koks gražus posakis! Įdomu, ar jį sugalvojęs žmogus suvokė jame glūdinčią mintį, jog darbas yra iš esmės priešiškas gyvenimui. „Aštuonių pareigingų valandų pakanka tam, kad žmogaus energija būtų išsunkta. Darbe atiduodamas pats gyvenimas, pati svarbiausia žmogaus stiprybės dalis. Net jeigu darbas jo neprivertė degraduoti, net jei jis nėra iki galo apimtas nuobodulio ir nuovargio, jo jėgos vis tiek nuolat senka, menkėja, o vaizduotė pamažu traukiasi.“ Taip vienas darbininkas rašė prieš keletą dešimtmečių. Kiekvienas, bent vieną dieną praleidęs darbe, puikiai supranta šių žodžių prasmę. Dėl to darbo valandų mažinimas buvo vienas iš svarbiausių reikalavimų, išreikštų ne tų, kurie užsako, bet tų, kurie atlieka darbą ir ant savo pečių neša visą jo svorį.

Akivaizdu, jog kuo mažiau laiko praleidžiama dirbant, tuo daugiau jo skiriama sau, ir dėl to kiekviena iš gamyklos ar iš ofiso pavogta minutė reiškia žingsnį geresnio gyvenimo link. Veikiausiai nedaug kas tam prieštarautų, jeigu tai būtų dažniau išsakoma. Tačiau negalime neatkreipti dėmesio į tokių minčių prieštaringumą. Jei norima dirbti mažiau, tai akivaizdžiai dėl to, kad darbas nėra mylimas. Bet kodėl? Jei darbas teiktų džiaugsmą, pasitenkinimą, laimę – kodėl kas nors galėtų jo nemėgti? Jei darbas iš tiesų yra veikla, per kurią žmogus kuria tiek pasaulį, tiek save patį, kodėl jis jį laiko našta? Jei darbas yra tai, kas žmoguje tauriausia, kodėl nuolat tikimės, jog koks nors stebuklas mus nuo jo išlaisvins kartui ir visiems laikams? Akivaizdžiai dėl to, kad darbas mūsų ne pakylėja, bet – priešingai – tempia žemyn ir verčia degraduoti. Gyvenimas yra gyvybinės žmogaus energijos taikymas, tačiau darbe ši energija pasirodo viso labo retkarčiais, tokiose vietose ir tokiais būdais, kurie nepatenka į dirbančiojo užduočių sąrašą. Kai dirbama, tai visada daroma kažkam kitam. Todėl neapkęsdami prievartos, natūraliai imame neapkęsti ir darbo.

Bet jei taip nekenčiame darbo, jei jis mus tik sukausto, tai kodėl dirbame? Nes neturime kito pasirinkimo – tai yra dažniausias atsakymas į šį klausimą. Ir tai yra tiesa – mes neturime kito pasirinkimo. Jei nenorime mirti iš bado, privalome dirbti. Jei norime dirbti, privalome išmokti kokio nors amato – bet ko, ką leidžia galimybės, ir todėl esame priversti prisitaikyti prie to, ką mums siūlo likimas. Šioje žemėje tų, kurie iš tikrųjų nuoširdžiai myli savo darbus, kuriuos užpildo tai, kuo jie užsiima, yra labai nedaug. Nebūdami šioje privilegijuotoje mažumoje esame priversti daryti tai, ko nenorime, esame verčiami dirbti darbą, kurio mieliau nedarytume. Jį atlikti mus verčia skurdo baimė. Atrodo, kad turime pakankamai priežasčių tai vadinti prievarta.

Taigi, dirbti reiškia pasiduoti prievartai. Ką tokiu atveju reiškia darbo valandų sumažinimas? Visų pirma tai reiškia tam tikrą pokytį. Daugelis sakytų teigiamą pokytį. Tačiau ir čia yra prieštaravimas. Pokytis vienoje sutarties pastraipoje nereiškia pačios sutarties panaikinimo. Priešingai – kaip visi gerai žinome – sutartis gali būti pakeista tik tuo atveju, jei abi pusės sutinka ją pratęsti. Kitaip tariant, jei sutinkama ir toliau dirbti. „Bet dirbti vis mažiau!“, pasakysite. Aš taip nemanau. Mano manymu darbas yra ne tik gyvenimo praradimas, bet ir mūsų visų apgaulė. Darbo valandų sumažinimas neprives prie mažiau darbo. Priešingai, dirbama bus vis daugiau. Juk iš tiesų dažniausiai mažinamos ne tik darbo valandos, bet ir jų metu uždirbami pinigai. Mes dirbame mažiau, tačiau tuo pačiu mažiau ir uždirbame. Iš to seka, jog norėdami išlaikyti tam tikrą pragyvenimo lygį, arba norėdami jį šiek tiek pagerinti, būsime priversti ieškotis antro darbo tam, kad šis kompensuotų nukirptas valandas: dirbsime ne mažiau, bet daugiau. Vietoj aštuonių valandų darbo dienos, pavyzdžiui, dirbsime du darbus – vieną šešias, kitą keturias valandas.

Žinoma, aš galiu klysti. Galbūt iš tiesų galėsime dirbti mažiau už tą patį atlyginimą. Galbūt mūsų Šeimininkai iš tiesų nusiteikę mums padovanoti tokią dovaną. Bet būkime nuoširdūs. Gyvename pasaulyje, kuriame visur ir visada kviečiama be saiko vartoti, kuriame būtina mokėti nuomą arba skolą už butą, automobilį ar baldus, už odontologo ar santechniko paslaugas – nepamirškime ir naujausios mados batų, kaipgi gyvensime be jų? O kaip dešimt oskarų laimėjęs filmas – kaip galėtume jį praleisti? Ir kaip su tuo naujai atsidariusiu restoranu, gal ko paragaukim? Tokiame pasaulyje galime būti tikri, kad niekas nesutiks dirbti keliomis valandomis mažiau ir tuo pačiu atsisakyti dalelės savo algos. Jei laimėsime laiko, nenaudosime jo sau. Panaudosime jį tam, kad susirastume antrą darbą, kuris padės susitaupyti daugiau pinigų. Šiuo požiūriu nėra taip jau svarbu, ar atlyginimai mažės, ar liks tokie patys – bet kokiu atveju ieškosimės antro darbo. Nauji darbai, be kita ko, visi pasižymi lankstumu, apie kurį taip garsiai šaukia pramonininkai. Tokie darbai yra prastesni, menkai apmokami ir suteikia mažai garantijų. Ir niekas negali jiems paprieštarauti. Niekas neketina prisišaukti bėdų laikiname darbe, kuriame pasiliekama vos trumpą laiką.

Trumpai tariant, daugiau laiko sau vis tiek neturėsime. Tad apie kokį laiką yra taip dažnai kalbama? Laikas yra pinigai. Ar tai būtų laikas praleistas darbe, ar keliaujant nuo namų iki darbo ar atvirkščiai, ar laikas pasiruošti prieš vadovybę, laikas išplėsti savo kompetencijas, laikas, kurio metu gydomos visos darbo sukeltos ligos, laikas, kuris skiriamas atsistoti ant kojų po darbo arba po ilgos darbo paieškos… Esminė tezė lieka lygiai ta pati: visas mūsų laikas yra skiriamas darbui, dvidešimt keturios iš dvidešimt keturių valandų. Be to tam, kad skirtume laiko sau, turime mažų mažiausiai žinoti, kas tokie esame, turėtume patys save atpažinti, turėti darbo laikui priešiškų aistrų, tokių aistrų, kurios verčia kalatotis mūsų širdis. Bet ar jų turime? Ar tikrai pažįstame save? Kaip tai apskritai yra įmanoma, turint omenyje tai, kad niekada neturėjome tam laiko?

Visi, kurie sutinka būti šantažuojami, sutinka ir su šantažuotojo sąlygomis. Šantažas visada yra grįstas jėgos santykiu, dėl to tikintys, jog šį santykį įmanoma pakeisti patiems nenaudojant jėgos, yra naivūs. Dėl to aš manau, jog darbo valandų sumažinimas gali tenkinti tik pramonininkus ir jų politinius draugus – trumpai tariant, šantažuotojus. Žinoma, dažniausiai vos išgirdę kalbas apie darbo valandų mažinimą jie ima raudonuoti iš pykčio. Tačiau sumanesni užuodžia galimą tokio dalyko naudą ir po juo pasirašo.

Tiesa, jog kiek anksčiau pramonininkai siekė prailginti darbo dieną kiek tik įmanoma. Kuo daugiau dirbo jų žemesnieji, tuo daugiau pelno atitekdavo jiems. Gamybos augimas visada žengia koja kojon su pastovesniu, metodiškesniu ir intensyvesniu gamybinių jėgų panaudojimu. Tačiau praėjus šimtmečiui žmogus nebebuvo pagrindinė gamybinė jėga. Šį vaidmenį dabar atlieka mašinos. Po pramoninės revoliucijos žmonės tik užtikrina tinkamą mašinų funkcionavimą. Pačios mašinos, tuo tarpu, tampa vis galingesnės. Kad palaikytų ir didintų pelną, pramonininkai dėl to yra priversti nuolat atnaujinti ir gerinti technologinę savo įrangą. Tačiau kintant kapitalo veikimo metodams, tuo pačiu kinta ir jam dirbantys žmonės, kadangi keičiasi pastarųjų santykis tiek su darbu, tiek su viskuo, kas juos supa. Šiuo požiūriu informacinių technologinių iškilimas daug ką paaiškina. Šiomis dienomis pilnai nuo darbininkų ir nuo gamyklų priklausomas darbas yra paprasčiausiai neįmanomas. Žinoma, vis gerėjančios mašinos, kurioms reikia vis mažiau dėmesio, žmogaus funkciją jų akivaizdoje darbo vis mažiau reikšminga. Lėktuvo gamybai nebereikia tūkstančio darbininkų. Darbas su kompiuteriu reikalauja daug mažiau įgūdžių. Tačiau šie puikieji kompiuteriai yra brangūs ir ganėtinai greitai susidėvi. Vos nuperkamas vienas, paruoštas būna už jį geresnis ir dėl to absoliučiai „reikalingas“. Tam, kad būtų išspaustas maksimumas, šios mašinos privalo veikti visada, be perstojo. Kaipgi daugiau pramonininkas sumokėtų už visą šią įrangą? Taigi, žmogus šiame procese vis dar yra reikalingas. Tiesa, žmonių jame reikia vis mažiau. Štai čia darbo valandos galėtų būti sumažintos labai konkrečiai. Bet jei mašinų civilizacija mus išlaisvina nuo darbo, kodėl tiek daug žmonių jo gedi? Nes niekam nevalia volioti durniaus! Visi turėtų dirbti, nes be to, kad leidžia mums pragyventi, darbas mus užima. Jis mus kontroliuoja. Jis mus silpnina. Darbas yra tam tikra prevencinė policija. Dėl šios priežasties kai tik kas nors tampa bedarbiu, privalu šiam žmogui išrasti darbo. Šių laikų informacinės technologijos leidžia tai padaryti. Tik jų dėka tūkstančiai, o gal net ir milijonai žmonių leidžiasi prilipinami prie kompiuterių ekranų ir dirba daug daugiau nei aštuonias valandas per dieną. Tai yra nuotolinio darbo tikrovė. Ir taip dirbama iki nusibaigimo.

Jei kartais nesupratome, derėtų sau priminti, jog technologinės inovacijos mūsų šantažuotojų yra naudojamos kaip iliuzija, jog mūsų gyvenimai gerėja. Bet jų siekiai tikrai nėra naudingi visiems. Jų tikslas nėra pagaminti tiek pat per perpus mažiau laiko. Priešingai, kuo spartesnis tampa gamybos procesas, tuo daugiau galimybių atsiveria jį dar labiau išplėsti. Kai senoji ekonomika pasiekė savo aukštumas, prasidėjo kita, naujoji ekonomika.

Žinoma, mūsų šantažuotojai ir jų pakalikai tokią kritiką atmeta. Jie nesunkiai pripažįsta, jog kapitalizmo plėtra atnešė tam tikra „pusiausvyros trūkumą“, tačiau visa tai jiems yra tik perkrova, kurią sutvarkys progresas – ta istorinė atkarpa, kurioje esame amžinai įstrigę. Darbo valandų sumažinimą jie naudoja kaip argumentą tokio progreso naudai. Tai, jog darbo valandos sumažėjo nuo šešiolikos iki aštuonių, o vėliau, pasak jų, mažės ir dar labiau, turėtų leisti mums manyti, jog kapitalizmas nėra tokia jau kruvina pabaisa, kokia ją laikome – ne, kapitalizmas mums sąžiningai užmokės už metų metus vargo ir prakaito. „Istorinis“ darbo trumpėjimas turėtų reikšti darbininkų galios augimą, turėtų įtikinti, jog būtinybių viešpatavimas yra puikiai suderinamas su laisve, jog žingsnis po žingsnio kapitalizmas gali būti pertvarkytas be jokio didelio konflikto. Tačiau šioje pretenzijoje kai ko trūksta. Kai 1848-aisiais Anglijos parlamentas patvirtino pirmąjį darbo valandų skaičių ribojantį įstatymą („Gamyklos aktą“), jo tikslas buvo numalšinti darbininkų veiksmus, kurie buvo atvedę šalį prie pilietinio karo slenksčio. Po įstatyminio darbo dienos sutrumpinimo iki dešimties valandų – kuris atlyginimus taip pat leido sumažinti iki 25 procentų – darbininkų klasė, kaip sakė jos krikštatėvis Marksas, „prarado daugybę savo teisių ir tapo įtariai stebima“. Prancūzijoje, po 1848-ųjų vasario paskelbtos reformos privedė prie kruvino birželio sukilimo numalšinimo Paryžiuje. Taigi, įstatyminė reguliacija yra artimai susijusi su socialiniu karu: pirmoji yra skirta numalšinti antrajai arba mažų mažiausiai ją susilpninti. Dėl tos pačios priežasties darbo valandų skaičių mažinantys įstatymai išleidžiami tik tada, kai priartėjama prie socialinių neramumų, galinčių išplisti ir destabilizuoti sunkiai beapginamą socialinę santvarką.

Kai praėjusio amžiaus pradžioje buvo imta kalbėti apie darbo dienos trumpinimą, vienas senas anarchistas prisikasė prie pačios klausimo esmės: „Aštuonias valandas dirbti bosui? Tai yra aštuoniomis valandomis per daug!“ Šio anarchisto pasipiktinimas turėtų iškilti bet kokios prievartos akivaizdoje. Nepakeliama yra ne darbo trukmė, bet pats darbas. Nepakeliama yra būtinybė savo asmeninius siekius iškeisti į biologinį išlikimą. Darbas negali būti sutrumpintas. Jis gali būti tik sunaikintas. Atsisakyti šio šantažo tuo pačiu reiškia ir susigrumti su pačiais šantažuotojais bei įgauti kitokį matymą apie pasaulį, gyvenimą ir apie žmonių veiklą, kurią šiandien pažįstame tik labiausiai susvetimėjusiu – darbo – pavidalu.

E. Kerr

—

Iš Diavolo in Corpo