Netvarka

Kiekvienų metų vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją dalis Lietuvos gyventojų prisimena, kokia brangi jiems yra ši šalis. Nepaisant darbo už grašius, nepaisant to, kad vos tesugebam susimokėti už pūvančią pastogę, nepaisant neteisėtą ar įteisintą kapitalo mafiją ginančių prorusiškų, proeuropietiškų, prolietuviškų ar tiesiog savo sėbrus atstovaujančių politikų, jie atiduoda duoklę valstybei, kuri šūde murkdo visomis kalbomis kalbančius šios šalies gyventojus.

Ji reikalauja iš mūsų aukotis prisidirbusiems bankams, bet nekęsti turime vieni kitų. Mūsų nugaros persmelktos skausmo nuo nusilenkinėjimo, tačiau atkeršyti esame skatinami tiems, kurie neišmoko lietuvių kalbos. Mūsų priešas, sako jie, yra Rusijos valdžia, kuri taip pat kaip ir čia durnina, įkalina, išnaudoja, girdo ir užčiaupia savo gyventojus – ir atkeršyti už tai skatina kitiems.

Teisingai, mūsų priešas yra Rusijos valdžia. Tačiau taip pat ir Lietuvos ir bet kuri kita valdžia, kuri ne tik kad nesuteikia, bet ir negali suteikti nei laisvės, nei gerbūvio. Tautos idėja yra tik priemonė prisiglausti po valdžios pastoge. Tai ji nubrėžia mus skiriančias valstybines sienas. Tai ji skatina didžiuotis dėl to, kas nuo mūsų nepriklauso. Ir tik jos dėka kalbų skirtumai tampa fronto linijomis.

Galiausiai ji pareikalauja vienybės. Bet ką bendro aš turiu su bosu, kuris mane išnaudoja? Ką bendro turiu su politikais, kurie mandagiai paprašo užsičiaupt? Su jais manęs nesieja niekas daugiau nei su rusakalbiu kaimynu. Bendra kalba nereiškia, kad mes turime apie ką kalbėti, ir jokios vėliavos šešėlis to nepaslėps.

Dėl to mums nusispjaut ne tik ant Rusijos, ne tik ant Tautinio jaunimo Sąjungos, ne tik ant Europos Sąjungos, bet ir ant Lietuvos ir visų likusių vėliavų. Dėl to mes esame už laisvę bei nepriklausomybę ne tautinei valstybei, bet visiems.