Netvarka

Šiandien labiau nei bet kada esame skatinami laikyti save vienos tautos nariais ir tarsi bijantys vaikai prie mamos šlietis prie Lietuvos valstybės. Mamos funkciją atstoja prezidentė, tėvo – vakarų ginklai. Jei tik laikysimės kartu, jei puoselėsim šį šeimos židinį, viskas bus gerai.

Pagalvokime apie šią gražią šeimą, kurioje visi esame broliai ir sesės. Joje atrasime savo draugus, artimuosius, kaimynus, o taip pat ir tuos, kuriuos mėgstame apkalbėti, pasijuokti ir t.t. Žodžiu, joje aptiksime viską, kas pasitaiko kiekvienoje žmonių bendruomenėje. Bet be visų šių žmonių – be visų tų, kurie mums brangūs, kuriems esam abejingi ar ant kurių griežiame dantį – sutiksime ir kitų. Sutiksime ir savo bosus, kuriems lenkiam nugaras, ir kurie mus šantažuoja galėdami atimti vienintelį būdą nemirti iš bado. Sutiksime politikus, kurie mus veda ir (savo pakalikais grūmodami) reikalauja užsičiaupti bei sekti iš paskos. Sutiksime ministrus, mentus, prokurorus ir kitas šio pasaulio šiukšles, kurios yra tiesiogiai atsakingos už mums visiems tenkantį vargą.

Ką aš bendro aš turiu su visais šiais žmonėm? Ką turiu bendro su darbdaviu, kuris vagia mano laiką ir jėgas? Ką turiu bendro su politiku, kuris mane atstovauja tik dėl to, kad prieš tai atėmė laisvę kalbėti už save? Ar šie žmonės yra mano broliai ir seserys? Ar mes esame viena didelė šeima?

Ne. Su šiais žmonėmis aš neturiu nieko bendro. Mūsų nesieja net ir pats vargingiausias, pats niekingiausias ir tuo pačiu labiausiai paplitęs saitas, jungiantis žmones dabartinėje visuomenėje: bendras vargas. Ne, su jais nesidalinu net tuo pačiu pasauliu, nes tie, kurie į darbą važiuoja limuzinu, gyvena kitoje planetoje nei tie, kurie kasryt dūsta pergrūstame troleibuse.

Tai kasgi mus jungia? Kas mus daro šeima? Kalba? Taip, aš kalbu lietuviškai, o jie – taip pat. Bet net ir kalbėdami ta pačia kalba mes negalėtume susikalbėti. Įsivaizduokime darbdavį, kuris bent teiktųsi išklausyti mano pageidavimo. „Bet, gerbiamasis, aš jums dirbu daug daugiau nei jūs man, tai kodėl aš uždirbu mažiau?“ Ar atsirastų nors vienas darbdavys, kuris suprastų tokį klausimą? Kiek atsirastų tokių, kurie neparodytų man durų?

Šiek tiek pasukus galvą tauta ima atrodyti kaip labai menką pagrindą turinti idėja. Tai yra idėja, jog mane ir tą, kuris mane išnaudoja, mane, ir tuos, kurie prievarta man įsakinėja, sieja viena bendra kalba ir žemė. Tai turėtų reikšti, jog esame viena bendruomenė – nepaisant to, kad dalį mūsų tesieja bendras vargas, o likusius – apibusis priešiškumas.

Tai kodėl tada tautos idėja vis dar gyvuoja? Nes žinodama, jog besijausdamas bendruomenės nariu individas susitapatina ir su tais, kurie tą bendruomenę valdo, valdžia visuose pasaulio kampuose atranda būdų šią idėją palaikyti. Šiuo metu apie mūsų „šaknis“ mums labiausiai primena Rusijos grėsmė. Būtent jos dėka mus valdantys žmonės trina rankas ir yra tikri, kad kurį laiką stabiliai prieš juos klūpėsime – nes ant kojų žmonės atsistoja tada, kai žlunga visos valdžią garbinančios iliuzijos. Tik dėl to, kad taip bijome istorijos pasikartojimo, galime pamiršti, jog šeima kurią taip puoselėjame verčia mus degraduoti greičiau nei patys tai suprantame.

Bet ar tai reiškia, kad Rusija nėra grėsmė? Žinoma, niekas nenori būti ištaškytas į gabalus – ar tai padarytų Rusijos armija, ar bet kuri kita, kad ir „sava“ valdžia. Niekas nenori to, ką patyrė nemaža dalis mūsų tėvų ar senelių. Visi – net ir tie, kurie supranta, jog pilnatviškas gyvenimas yra beveik tapatus vienokiai ar kitokiai rizikai – norėtų saugumo. Tačiau aš noriu saugumo ne tik nuo Rusijos tankų. Aš noriu jaustis saugus ne tik nuo tų, kurie mane kaip auką pasirinks kokiame nors politiniame žaidime – ar tai būtų kokios nors šalies valdžia, ar kokios nors kitos (arba tos pačios) valdžios užauginti ekstremistai. Aš noriu jaustis saugus ir nuo pinigų teroro, nuo kurio kenčia bei miršta tiek pat žmonių kiek ir nuo karo (nors tam tikra prasme pinigų teroras ir karas yra vienas ir tas pats dalykas). Aš noriu jaustis saugus ne tik nuo tų, kurie norėtų pavogti mano piniginę, bet nuo tų, kurie vagia mano laiką ir šantažuoja mane badu. Noriu saugumo nuo pastovios būtinybės jiems žemintis. Kitaip tariant, aš noriu jaustis saugus ne tik nuo kokios nors valstybės valdžios, bet ir nuo valdžios apskritai. Nuo valdžios, kuri net ir besišypsančiu veidu vien dėl to kad egzistuoja tuo pačiu ir engia, kariauja, užčiaupia, o laikui atėjus ir žudo. Taigi, taip – Rusija yra grėsmė, taip pat kaip bet kuri kita valdžia. Žinoma, ji yra grėsmė tik tiems, kurie nebūtų patenkinti pabaigti gyvenimą ant kelių – savanoriškiems vergams Rusija nėra jokia grėsmė, nes klūpėti joje lengva taip pat kaip Lietuvoj.

Taigi, galime savęs paklausti – ar mūsų „bendruomenę“ sieja kas nors bendro? Ar iš tiesų su savo lietuviakalbiu bosu turiu daugiau bendro nei su rusakalbiu ar lenkakalbiu kaimynu? Ar didžiavimasis dėl dalykų, kurių niekada nepasirinkom – dėl kalbos, dėl tėvynės, dėl teritorijos, kurią kažkas aptvėrė valstybinėm sienom – kartais neužglaisto fakto, jog kaip individai seniai nebeturime kuo didžiuotis?

Tik valdžia kalbos skirtumus gali paversti fronto linijomis. Tik ji gali atskirti mus nuo kitų valstybinėmis, kalėjimo, o jeigu esame pakankamai įbauginti, net ir savo namų sienomis. Tai ji šūdė murkdo visomis kalbomis kalbančius gyventojus, o po to skatina vieniems kitų nekęsti.

Dėl to mes esame už laisvę ir nepriklausomybę ne tautinei valstybei, bet visiems.