Netvarka

Šis trumpas tekstas buvo parašytas 2004-ųjų liepą vieno italų anarchisto. Kartu su daugybe bendražygių pakirstas stiprios represijos bangos, jis atsidūrė Trento kalėjime.

Šio apsilankymo metu jis nusprendė trumpai užrašyti savo pasvarstymus dažnokai keliamu klausimu: „Gerai, bet galų gale – ko jūs iš tiesų norite?“ Šie užrašai buvo išspausdinti socialinės kritikos leidinyje Adesso.

Tai yra tekstas, kuriame pilnai atsižvelgiant į anarchistinę etiką siekiama aprašyti tai, už ką mes kovojame, turint omenyje, jog tai ko iš tiesų norime nėra detalus alternatyvaus pasaulio paveikslas ar konkrečių Utopijos subtilybių išvardijimas, bet viso labo tai, kas „visa ko paviršiuje sukelia tam tikrą įtampą“.

Kaip į vandenį mesti akmenys

Visų pirma mes esame individai. Apibrėžimai – kai jie netampa įkalinančiais narvais – yra tarsi į vandenį mesti akmenys: aplink save jie sukuria vis besiplečiančius apskritimus, kurių nė vienas negali iki galo apibrėžti to, kas iš tiesų esame. Kai visa tai turime omenyje, žodžiai mūsų nebegąsdina. Tad kodėl esame anarchistai?

Todėl, kad trokštame pasaulio, grįsto abipusiškumu ir savitarpio pagalba, o ne dominavimu ir išnaudojimu. Trokštame pasaulio be valstybės ir be pinigų.

Mes pripažįstame susitarimų – arba, priklausomai nuo skonio, taisyklių – būtinybę gyvenant kartu. Tačiau mums vienintelės vertingos taisyklės yra tos, kurios yra sukurtos kartu ir laisvai, o ne tos, kurios yra vienpusiškai primestos turinčiųjų galią kurti įstatymus, ir kurias užtikrina karinė jėga. Taisyklės ir įstatymai yra du skirtingi dalykai. Įstatymas yra atskiras, prievarta grįstas būdas suvokti taisyklę. Kiek įmanydami visada siekėme gyventi pagal laisvus susitarimus, atmesdami bet kokį autoriteto sprendimą.

Mes esame už savitarpio pagalbą, nes mūsų manymu lygybės nepakanka, jei ji nekyla iš sąmoningo ir savanoriško solidarumo jausmo. Skirtingai nei liberalioje laisvės sampratoje, mes nemanome, kad kito asmens laisvė yra asmeninės laisvės riba. Priešingai, mūsų manymu mūsų pačių laisvė driekiasi iki begalybės persidengdama su visų kitų laisve. Skirtingai nei autoritariniai komunistai, mes esame tikri, kad jei lygybėje nėra erdvės individualiems skirtumams, ji tuoj pat virsta despotizmu.

Kitoks požiūris į taisykles nulemia ir kitokias priemones spręsti konfliktus. Visų pirma, mūsų manymu kiekvienas turi savitą būdą reaguoti į savo sukurtų ir suprantamų taisyklių pažeidimus – skirtingai nuo įstatymų, įtvirtintų kitų asmenų mūsų pačių vardu. Kitas dalykas – konfliktai turėtų būti sprendžiami nerepresyviais metodais, t.y. kaip ženklai, jog susitarimas nėra pats tinkamiausias, ir kaip eksperimentavimas su skirtingais būdais juos spręsti. Bet kokiu atveju, nesutarimų sprendimai neprivalo būti įtvirtinti represyvių organų – tokių kaip kalėjimai ir visokio plauko segregacija – kadangi tokie dalykai viso labo atgamina tą pačią engiančią ir arbitralią galią, kurią puikiai pažįstame kartu su jos pasekmėmis. Trumpai tariant, „teisingumas“ privalo išlikti jį apibrėžusios bendruomenės rankose tam, kad neatsikurtų specializuoti bausmės organai kartu su visomis savo privilegijomis. Akivaizdu, kad čia negali būti jokio konkretaus recepto – tik antiautoritarinė nuovoka, kuri materializuosis tik ant kalėjimų griuvėsių.

Tam, kad galėtum atlikti sprendimus be centralizuojančios valdžios, svarbu sugebėti tiesiogiai ir horizontaliai bendrauti. Visuomenė už kurią kovojame yra tokia, kurioje bendraujama akis į akį. Masinė civilizacija, tokia kaip pramoninė civilizacija, iki kraštutinumų specializuoja kiekvieną užduotį ir taip sukuria virtinę hierarchijų, atimančių iš individų bet kokį supratimą apie jo atliekamo darbo produktą ir apie bendrus socialinius ryšius. Kadangi mąstymas su veiksmu susijungia tik individe – socialinės jėgos visada yra aklos – būtina, jog vykdoma veikla būtų tiesioginė, pilnai kontroliuojama ir puikiai suprantama pačių individų. Apmokamas darbas yra visiška to priešingybė: keletas vadybininkų nurodo masei darbuotojų, ką jie turėtų daryti, tuo tarpu pastarieji neperpranta ne tik mašinų kurias patys naudoja – ir taip tampa savotiškais priedais pačiame procese – bet ir paties darbo rezultato.

Tai kas lokalu ir tai kas universalu susipriešina tik autoritarinėje dvasioje. Mūsų vizijoje nekyla klausimas apie gigantiškus miestus ir milžiniškus gamybos tinklus. Iš tiesų mes arba sėkmingai perkursime socialinį gyvenimą kuklesniu pagrindu – nuo didelio prie mažo horizontalių jungčių pagalba – ir pereisime prie paprastesnių technologijų, arba nuosekliai krypsime link visiškos inidivido dezintegracijos ir ekologinės betvarkės. Nutraukti šias masyvias jungtis yra labai skubi užduotis – jos yra konformizmo, užterštumo ir socialinio nerimo šaltinis. Dėmesį turėtume kreipti į eksperimentavimą su kitokiais ryšiais, labiau pritinkančiais kiekvieno iš mūsų asmeniniams troškimams.

Nepaisant mums brukamo progreso paveikslo, kuriame istorija yra savotiška tiesi linija besidriekianti nuo olų iki Tarptautinio valiutos fondo, žmonės tūkstantmečius gyveno bendruomenėse be valstybės ir be jokios centralizuotos valdžios. Šiandien, akivaizdu, nederėtų svajoti apie mitinį aukso amžių, bet veikiau praeityje ieškoti tokių santykių bei technikų, kurios galėtų mums pagelbėti dabarties transformavime. Mums naujos autonomijos (maisto, energetinės, medicininės ir t.t.) atradimas yra neatskiriama revoliucinio valstybės sunaikinimo ir pramoninės visuomenės išardymo proceso dalis. Atrasti ryšį tarp vienatvės ir bendrumo, tarp miško ir kaimo, tarp kaimo ir miesto, nėra viso labo etinė įtampa: tai gyvybiškai svarbus dalykas. Kapitalizmas puola pačius gyvenimo šaltinius – maistą, orą, vandenį – juos paversdamas prekėmis. Mūsų manymu kvaila tikėtis, jog galėtume pragyventi iš kokio nors milžiniško viso šio prekybcentrio rezervo. Plėsti autonomijos erdves eksperimentuojant su kitokiais gyvenimo būdais bei santykiais, ir sugriauti dabartinę tvarką, pasikartosime, mums yra du neatskiriami dalykai.

Priešingai nei technologinė propaganda, pagal kurią viskas kas yra technologiškai veiksnu yra socialiai naudinga, mes manome, jog technika gali būti naudinga tik apsvarsčius etines ir socialines jos pasekmes, ir kad jeigu tariamas technologijų veiksnumas pasiekiamas milžiniškos specializacijos, sustiprėjusios valdžios arba bendrų žmogiškų santykių nuskurdinimo kaina, tokiu atveju turėtume žengti žingsnį atgal.

„Na, ir?“

Didžioji dalis šių pasvarstymų daug kam gali pasirodyti banalūs, ar tai būtų revoliucionieriai, ar paprasčiausiai kritiškai nusiteikę asmenys. Tai, kas mums būdinga kaip anarchistams, yra tai, jog mums tikslai yra neatskiriami nuo priemonių, kadangi kovos metodai patys savaime šį bei tą pasako apie pasaulį, už kurį kovojame. Nepaisant vyraujančio makiavelizmo, mes puikiai žinome, kad atsisakydami tam tikrų metodų, atsisakome ir tam tikrų tikslų, paprasčiausiai dėl to, kad pirmi visada aprėpia antruosius. Žinome – ir tai puikiai paliudija daugybė istorinių pavyzdžių – iki ko priveda oportunizmo logika, taktinės ir strateginės išimtys ir visokie „pereinamieji etapai link komunizmo“ (kurie, be kita ko, niekada nesibaigia ir gali pateisinti bet ką). Visa tai veda prie negailestingų diktatūrų arba prie žudikiškos socialdemokratijos.

Kažkas yra sakęs, kad negalime kovoti prieš susvetimėjimą susvetimėjusiais metodais. Savo pačių santykiuose ir praktikoje negalime atgaminti dinamikos, kuria pasižymi dominavimas, prieš kurį kovojame. Taigi, mes esame už savivalda grįstas kovas, t.y. už nepriklausomumą nuo bet kokių partinių ar profsąjunginių jėgų, už pastovų konfliktą su valdžia, su jos struktūromis, jos atstovais ir ideologijomis. Taigi, atsisakydami balsavimo spektaklio – kurio metu kultyvuojama kapitalo diktatūra – tuo pačiu atsisakome ir bet kokių lyderių, hierarchijų, centrinių komitetų ir atstovų spaudai (ir kitų būsimų politikų).

Pulti valdžią vietoj to kad ją atgaminti, apleisti jos institucijas vietoj to, kad melsti jų pagalbos – tai yra metodai, kurie dabartinėmis aplinkybėmis gali atrodyti ne itin veiksmingi ir kažkuria prasme izoliuojantys (ypatingai turint omenyje pasikartojantį žiniasklaidos linčavimą). Į tai galėtume atsakyti taip: veiksmo prasmė didžiaja dalimi glūdi pačiame veiksme, o ne kiekybiniuose jo rezultatuose. Mes negalime vertinti socialinių jėgų remdamiesi kokiais nors duomenimis, kadangi šie dalykai yra itin nenuspėjami: viskas ką matome, galų gale, yra tik artimiausi aplink į vandenį mestą akmenį susiformavę apskritimai. Greta to, nuoseklumo paieška yra jėga, padengianti visas kitas – nors tai nereiškia, jog siūlome pasiaukojančiai sekti kokią nors doktriną. Kalbame apie malonumą, kuris jaučiamas kai mąstymas ir veiksmas sudaro harmoningą visumą. Kaip teigia Simone Weil, mąstymo ir veiksmo sąjungoje atsinaujina gija, jungianti dvasią su visu likusiu pasauliu.

Taigi tai, kas gali atrodyti kaip tam tikras „purizmas“ (norėdami įžeisti taip mūsų mąstymą dažnai vadina realistai), iš tiesų yra konkretus būdas apčiuopti egzistenciją „oriame socialinės kovos malonume“. Mes netikime kruopščių apskaičiavimų dėka patekėsiančios saulės šviesa. Pasaulis kuriame norime gyventi turėtų būti kiek įmanoma labiau grįstas mums jau pažįstamais santykiais ir elgesiu. Galiausiai, kadangi mes nebendradarbiaujame su institucijomis, niekas negalės apkaltinti mūsų nedėkingumu – kuris kitais atvejais gali būti svarbus dalykas.

Saviorganizacija apie kurią kalbame nėra paprasčiausia idėja platesnėje teorijoje. Tai žmogiška išraiška, egzistuojanti nuo neatmenamų laikų – milžiniškas ir iki šių dienų išlikęs teorinis ir praktinis arsenalas. Didžioji dalis to ką vadiname teorija atsirado konkrečių kovų eigoje, bendruomeninių eksperimentų, o taip pat ir griežtų bei vienišų sukilimų metu, sukilimų, kuriuos pradėjo tie, kuriems pakako ryžto susiremti su valdžia, su savo laikmečio įpročiais ir požiūriais, tie, kurie susilaukė tiek senųjų, tiek modernių teisėjų pagiežos. Nuo viduramžių iki šių dienų apstu pavyzdžių bendruomenių, kurios panaikino valstybę ir privačią nuosavybę aistringai siekdamos žemėje sukurti danguje žadamą rojų. Tačiau praeityje mes neieškome dabar puoselėjamų troškimų pateisinimo. Saviorganizacija yra šių dienų pasaulyje egzistuojantis dalykas, ar tai būtų tam tikra socialinė praktika sprogstančio sukilimo metu (prisiminkime rajono susirinkimus Argentinoje arba aarch Alžyre), ar kovos metodas konkretaus konflikto viduje (prisiminkime pastarojo meto traukinių valytojų blokadas Scanzano Jonico arba la Campania regionuose, taip pat neteisėtus tramvajų ir autobusų vairuotojų streikus). Tūkstančiai išnaudojamųjų tiesioginį veiksmą atranda ne ideologijos dėka, bet dėl to, kad tai yra vienintelis būdas išlupti bent menkų rezultatų iš savo bosų. Tokia antikapitalistinė kritika, kurią nuolankūs intelektualai laiko tuščia, niekam tikusia arba nusikalstama, yra dažnai pasikartojanti išnaudojamųjų kovos praktika – nes būtent jie kapitalizmą išgyvena savo kailiu. Ką visame tame galime padaryti mes?

Neturėdami jokių pretenzijų tapti kokiu nors avangardu, visur kur tik galime mes paprasčiausiai prisidedame palaikydami saviorganizacijos ir tiesioginio veiksmo praktiką. Kai tik tai įmanoma, patys kuriame socialinės kovos situacijas, arba kitaip tariant įsiterpiame į kitų vedamas kovas. Kadangi nesame specialistai, nesirenkame jokio kovos lauko kaip svarbesnio už kitus, labiausiai dėl to, kad dabartinė visuomenė yra pasiekusi tokį priklausomumo tarp skirtingų sektorių lygmenį, kad nebėra įmanoma iš esmės pakeisti nė vieno svarbaus jos aspekto neiškeliant klausimo apie visumą. Net paprasčiausia užgaida gauti neapnuodyto maisto – kaip kažkas jau yra rašęs – reikalauja ištiso gamybos, prekybos ir transporto tinklo išardymo. Nuo laukinės aplinkos nualinimo iki karo, jei norima pasiekti visa ko esmę, bet kokia kritika susiduria su visuomene kaip visuma ir su ją saugančiais šunimis. Žinoma, kai kurie klausimai mums artimesni nei kiti, ypatingai tada, kai manome, jog jie sunkiau perimami – t.y. neutralizuojami – dominavimo. Nors ir galime įsivaizduoti, kad valdžia galėtų naikinti šiek tiek mažiau arba gaminti mažiau itin žalingų technologijų, nėra įmanoma kad ji, pavyzdžiui, statytų mažiau kalėjimų, kadangi niekada neegzistavo toks revoliucijos duobkasys, kuris neužsiimtų jų statymu. Be to, atidžiau pažvelgę pastebėsime, kad kalėjimo problema iššaukia sprendimų autonomijos ir pačių svarbiausių kiekvieno žmogaus poreikių klausimus. Kol neišmoksime rinktis laisvo susitarimo vietoj primetimo ir solidarumo vietoj konkurencijos, bausmės logika statys savo siaubingus narvus. Mes pasisakome už revoliucinį protrūkį, nes gerai žinome, jog nuolankūs protai staigaus sukrėtimo reikalauja ne mažiau nei socialinės institucijos, tačiau puikiai suprantame ir tai, kad sukilimas yra tik galimų pokyčių pradžia, o ne panacėja. Būdami pasiruošę išmėginti jėgas su dabartiniu dominavimu, dantimis ir nagais giname ir būdą gyventi nei kam nors aiškinant, nei patiems gaunant nurodymus iš autoriteto, politinės partijos ar centrinio komiteto. Patirtis rodo, kad pats blogiausias engėjas gali apsirengti revoliucionieriaus kostiumą, ir neturime jokio noro vienyti jėgas su tais, kurie nori pasmaugti subversyvų spontaniškumą taip pat kaip ir bet kokią kitą laisvės apraišką. Mums vienintelis priimtinas smurtas yra tas, kuris išlaisvina ir niekieno nepavergia, tas, kuris naikina valdžią ir jos negamina, tas, kuris gina kiekvienam priklausančią galimybę gyventi savaip. Primesti laisvę reiškia prieštaravimą pačiam sau. Kaip sakė Malatesta, jei tam kad laimėčiau privalau pastatyti ešafotą, renkuosi pralaimėjimą.

Tai, jog nuolankių protų choras mums nuolat kartoja, jog revoliucija yra neįmanoma, mums nedaro jokio įspūdžio ir nė kiek mūsų nestebina. Ar nebuvo taip, kad trisdešimt tironų tą patį kartojo Atėnų demokratams, aristokratai buržuazijai, latifundistai Meksikos valstiečiams, demokratai Ispanijos anarchistams, stalinistai biurokratai Vengrijos sukilėliams, o sociologai gegužės mėnesio maištininkams? „Tas, kas revoliuciją vykdo iki pusės, pats sau kasa duobę“. Tai yra vienintelis pamokymas, kurį norėtume perimti iš tų, kurie iki mūsų kovėsi už anarchistinę revoliuciją.

Laikydami save išnaudojamaisiais tarp kitų išnaudojamųjų mes manome, jog mūsų nekantrumas ir ryžtas pulti čia ir dabar prisideda prie klasių konflikto. Mes nepripažįstame baudžiamojo kodekso numatytos rizikos hierarchijos kalbant apie konkrečius veiksmus: tekstas yra toks pat svarbus kaip ir sabotažas, nes mums tiesioginis veiksmas ir idėjų sklaida yra vienas ir tas pats dalykas.

Ateinantys metai bus kupini sunkių konfliktų – kai kurie iš jų bus sunkiai suprantami, kiti pakankamai aiškūs ir tvarkingi kaip barikados. Pritarimo ir nuolankumo laukas turi savo plyšių, į paviršių išplaukia vis daugiau nepasitenkinimo apraiškų. Ir vėl išgirsime saviorganizaciją baladojant į socialinio karo duris.

Mūsų bendrininkai yra ir bus visi, nusiteikę kartu su kitais kovoti už laisvę ir už tai pasiruošę prarasti savają.

Trento kalėjimas, liepos 23, 2004

Draugai! Raginame jus paremti Ilja Romanovą, „terorizmu“ kaltinamą Rusijos anarchistą, kuris jau keletą metų praleido kalėjime. Maskvos AJK (Anarchistinis juodasis kryžius) įtraukė Ilją į anarchistų politinių kalinių sąrašą.

2013-ųjų spalio 26-tą, 46-erių anarchistas Ilja Romanovas buvo sužeistas Nižni Novgorodo mieste. Vėlai naktį įvykęs sprogimas rimtai sužalojo jo kairę ranką ir apdegino veidą. Ilja buvo išvežtas į ligoninę, kur gydytojai amputavo jo ranką. Romanovas policijai aiškino, kad neatsakingai naudojo pirotechninį gaminį. Gruodį Romanovas buvo apkaltintas pagal Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 205 straipsnio 30-ąją dalį („mėginimas įgyvendinti teroristinę ataką“). Tačiau jokio pagrindo kaltinimams terorizmu nėra, nes nėra visiškai jokių įrodymų. 205 straipsnis padengia tuos veiksmus, kurie siekia „įbauginti žmones ir kelti pavojų jų gyvybėms, sukelti ženklią materialinę žalą ar kitokias rimtas pasekmes tam, kad būtų paveikti sprendimus priimantys pareigūnai ar tarptautinės organizacijos“. Akivaizdu, kad šioje situacijoje niekas negalėjo būti veikiamas tokiu būdu, ir juo labiau niekieno gyvybei ar net nuosavybei nebuvo sukeltas joks pavojus, kadangi paprastas fejerverkas tokiems tikslams yra per silpnas, o Ilja buvo sužeistas tik dėl to, kad gaminys sprogo jo rankose. FSB tyrėjai nusprendė iš viso to padaryti „labai svarbią bylą“ tam, kad pateisintų savo pačių egzistavimą. Iljos draugo kompiuteryje jie pakišo dvi bylas su skrajutėmis. Tyrėjai teigia, kad po atakos sprogmenimis prieš konkrečią instituciją Ilja ketino paplatinti politinį atsišaukimą, tačiau nesugebėjo to padaryti dėl netyčinio sprogimo. FSB naudojasi Iljos praeitimi kaip įrodymu dėl jo ketinimų įvykdyti teroro aktą.

Byla bus baigta už dviejų mėnesių ir mums reikia pinigų lingvistinei pakištų bylų analizei, kuri turėtų būti atlikta teismo ekspertų, o taip pat advokato išlaidoms. Jau surinkome pinigų vienerių metų advokato paslaugoms ir dviems nepriklausomiems tyrimams. Tačiau dabar esame prastoje finansinėje padėtyje. Mums trūksta apie 2 300 eurų, o turime vos 750.

Kontekstas

Į anarchistų judėjimą Ilja įsitraukė aštuoniasdešimtaisiais Nižni Novgorode, kuris tuo metu vadinosi Gorki. Vienas iš pirmųjų jo veiksmų Sovietų laikotarpiu buvo anarchistinės skrajutės platinimas — beveik visos šios skrajutės kopijos pateko į KGB archyvus.

Tai jau trečias kartas kai Ilja kaltinamas dalyvavimu ginkluotoje kovoje. Pirmą kartą jis buvo areštuotas Maskvoje, 1998-ųjų spalį, apkaltintas dalyvavimu pogrindinėje ginkluotoje grupuotėje „Naujoji revoliucinė alternatyva“. Galiausiai jam buvo paskirtas privalomas gydymas psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios jis buvo paleistas 2002-ųjų pradžioje.

Ilja ilgai laisve nesimėgavo: dar 2002-ųjų gruodį jis buvo sulaikytas Ukrainoje kaip vienas iš įtariamųjų pogrindinės revoliucinės organizacijos narių. Galiausiai jis praleido 10 metų kalėjime. Jis buvo kaltinamas neteisėta smulkių ginklų prekyba ir SBU (buvusios KGB) būstinės sprogdinimu Ukrainoje. Visi suimtieji buvo žiauriai kankinami. Dvidešimtmetis Sergey Berdyuginas 2003-ųjų lapkričio pirmąją mirė nuo kankinimų. Ilja neigė visus kaltinimus ir teigė, jog buvo tiek protiškai, tiek fiziškai kankinamas, ypatingai ikiteisminio sulaikymo metu. Jis pradėjo keletą bado streikų, o teismo salėje persipjovė venas bei kaklą skutimosi peiliuku tam, kad išreikštų priešiškumą tokiam nežmoniškam elgesiui. Jis buvo paleistas 2012-ųjų gruodį.

Daugiau informacijos apie ankstesnes bylas:

http://www.left.ru/inter/march/nra.html

http://sovietrussianow.blogspot.it/2013/06/for-socialist-future-of-country_28.html#.VE__BETdESk

Laiškus Iljai galite siųsti adresu:

Ilya Eduardovich Romanov, 1967 g.r., FKU SIZO-1, ul. Gagarina, d.26-a, 603098, Nizhnii Novrogod, Russia
(laiškai turėtų būti rašomi rusų kalba ir juose neturėtų būti minima jokia anarchistinė veikla)

Daugiau informacijos apie šią bylą (rusų kalba):

http://wiki.avtonom.org/index.php/%D0%A0%D0%BE%D0%BC%D0%B0%D0%BD%D0%BE%D0%B2_%D0%98%D0%BB%D1%8C%D1%8F

Maskvos AJK

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį susirėmimų, vykusius susitikimo prieš Sivens užtvankos statybas Testet regione metu, buvo nužudytas demonstrantas vardu Rémi. Daugmaž 7000 žmonių susirinko Testet ZADe* po mėnesius trukusių policininkų puolimų ir po drėgnosios zonos bei ginančiųjų gyvenamosios vietos sunaikinimo. Popietės gale ir nakties metu keletas dešimčių žmonių nusprendė pulti tvarkos sergėtojus, saugojusius užtvankos statybas. Šie žmonės taip norėjo išreikšti savo įniršį ir bent menkai sutrikdyti darbų vykdymą, numatytą pirmadienį, spalio 27-ąją. Mentai juos bandė išsklaidyti šaudydami guminėmis kulkomis, sprogdindami kurtinančias granatas, mėgindami apsupti ir areštuoti dalyvius bei šaudydami ašarinių dujų granatas. Pasak Testet bendražygių pasakojimų, mirusysis parkrito po granatų atakos ir buvo išneštas tvarkos sergėtojų. Prefektūra atsisakė komentuoti situaciją iki pirmadienio skrodimo rezultatų. Valdžia jau pradėjo versti kaltę demonstrantams ir mėginti mus nukreipti vieni prieš kitus tam, kad sustabdytų užkratą. Bet jie puikiai žino, kad mirtis už kurią jie yra atsakingi turės rimtų pasekmių.

Deja, tokia mirtis šiame kontekste per daug nestebina. Tiek Notre-Dame-des-Landes, tiek Testet ir visur kitur, kur prieštaraujama jų projektams, pastoviai susiduriama su žiauriu valstybės smurto panaudojimu. Mes gerai žinome, kad negalime stovėti ir žiūrėti, kaip jie naikina mūsų gyvenimus, tuo tarpu jie mums parodė, kad taip pat nesišvaistys dovanomis. Mėnesius trukusio Notre-Dame-des-Landes ZAD išvaikymo metu daugybė bendražygių buvo sužeisti guminėmis kulkomis ir granatomis. Per vieną demonstraciją, vykusią Nantes mieste 2014-ųjų vasario 22-ąją, net trys žmonės prarado akis po to, kai guminės kulkos pataikė į jų galvas. Per pastarąsias savaites daugybė Testet buvusių žmonių taip pat buvo sužeisti tiek demonstracijų, tiek išvarymų iš miške pastatytų namelių medžiuose metu. Tačiau turėtume nepamiršti ir to, kad tūkstančiai žmonių fiziškai priešinosi darbams, išvarymams, policijos okupacijai gyvenamosiose vietose — viso to pasekoje Notre-Dame-des-Landes oro uosto projektas šiuo metu merdi, o Testet užtvankos statybos ir tie, kurie nori jas įgyvendinti, turi įveikti daugybę viešai keliamų prieštaravimų. Būtent valia veikti suteikė užkrečiančią jėgą šioms kovoms, keliančioms grėsmę visur vykstantiems komerciniams teritorijos pertvarkymams.

Kasdieniame lygmenyje represija veikia prieš visus, kurie kovoja kalėjimuose, rajonuose ir sulaikymo namuose, ir sukelia mirtis, kurias dažnai pamirštame — nors jų kasmet įvyksta bent kelios dešimtys. Maišto ir nepaklusnumo priešakyje liberali demokratija rodo, jog kasdienio atskirų asmenų ir gyvenamųjų erdvių prijaukinimo ji sieks ne tik ekonominio ir socialinio viešpatavimo pagalba, bet ir aiškiai išreikštu teroru.

Pradedant nuo rytojaus, kviečiame visus užimti gatves ir valdžios pastatus tam, kad išreikštume savo liūdesį, pagerbtume šeštadienį nužudyto bendražygio atminimą ir išreikštume įniršį prieš valstybės smurtą. Neleisime jiems mus žudyti vadinamais „nemirtinais“ ginklais. Veikime su tokia jėga, kad būtų aiški perskyra tarp iki ir po šios mirties. Labiau nei bet kada parodykime solidarumą su visais, kovojančiais Testet ir kitur prieš kontrolės ir pelno logika vedamus projektus, su tais, kurie kovoja prieš Sivens užtvanką, tačiau tuo pačiu ir su visais, kurie patenka į represijos gniaužtus visur kitur. Nesileisime būti nei suskaldyti, nei paralyžiuoti baimės. Ir toliau gyvensime bei kovosime vietose, kurias jie norėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus, ir visada išliksime kliūtis, kurią jie turės įveikti.

Neleisime viskam nutilti ir niekada nepamiršime!

Notre-Dame-des-Landes ZAD gyventojai

—

* ZAD „zona apginti“ (pranc. zone à defendre). Tai yra didžiaja dalimi laukinės teritorijos, kuriose valdžia ir kapitalas nori įgyvendinti didelio masto komercinius projektus, tokius kaip oro nuostas Notre-Dame-des-Landes ir Sivens užtvanka Testet. Daugiau apie šį judėjimą galite paskaityti ZAD tinklalapyje: http://zad.nadir.org/?lang=en; daugiau apie Testet ZAD kovą anglų kalba čia ir čia.

Trumpai, nes dabartinė isterija daugumoje Europos kraštų, o tarp jų ir Lietuvoje, nėra verta ilgų kalbų.

Pradėkime nuo to, kad daugelis neužaugame ten, kur gimstame. Nesvarbu, ar gyvename savo varganus gyvenimus toje pačioje valstybėje, kurioje gimėme, ar išvykstame svetur. Net jei likome tame pačiame mieste, pastarųjų dvidešimties metų režimas kiek įmanydamas spaudė greičio pedalą, neatpažįstamai pakeisdamas vietas, kuriose praleidom vaikystę. Su šiomis vietomis dažniausiai neturim nieko bendro, išskyrus keletą malonių ir nelabai malonių prisiminimų. Likusią tuštumą užpildom tūlo lietuvio mitologija.

Tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, yra milžiniškos pertvarkos ekonominėje organizacijoje. Vilniuj niekam nebeįdomu, ką moki gamykloje. Rinkai reikia kitokio pobūdžio darbų. Pats darbas, ta smegduobė, į kurią visus mus įmeta ir iš viršaus barsto kapeikas, per pastaruosius dvidešimt metų radikaliai pasikeitė. Senesni žmonės mums pasakoja, jog toje pačioje vietoje pradirbdavo keturiasdešimt, o kartais daugiau metų. Dabar tai skamba kaip dalis viso vartotojiško trūkumo, būdingo Sovietų laikams. Mes – priešingai – dirbame trumpai, o darbovietes renkamės kaip jogurtus supermarketo lentynose. Taip būna jeigu sekasi. Jei nesiseka, kaip jogurtus darbovietės renkasi mus. Vidurinioji klasė tai laiko privilegija, savotiška laisve. Vargingesni tai laiko siaubingu neužtikrintumu.

Ilgai toje pačioje vietoje dirbdavę žmonės, norėdami to ar ne, imdavo laikyti save kažko dalimi. Žodis „kolega“ imdavo reikšti kiek daugiau nei „žmogus, dirbantis ten pat, kur ir aš“. Tam tikrais atvejais darbininkas netgi imdavo laikyti save „darbo klasės“ žmogumi. Ir darydavo tai su menku pasididžiavimu, jog turi aiškią vietą socialinės ir ekonominės hierarchijos padugnėse.

Dabar yra kitaip. Daugeliui nėra paskirta fiksuota vieta visuomenėje. Daugeliui tenka šlaistytis pirmyn-atgal po rinkos nubrėžtą teritoriją, dažniausiai ne tik nerandant sau vietos, bet ir nesitinkint ją surasti. „Kolega“ yra tik bendrakeleivis neaiškioje kelionėje. Nedaug kas laiko save konkrečios klasės atstovais, kadangi gamybos organizacija, naujas darbo pobūdis išduoda senąjį darbininko atvaizdą. Su berete, ūsais, kombinezonu ir užtikrinta raumenų mase. Darbininkų judėjimai – ten, kur jie egzistuoja – labiau primena tokią darbininko karikatūrą nei nepastovią padėtį, su kuria daugeliui tenka susidurti.

Ko dalimi turėtume jaustis tokioje situacijoje? Galbūt turėtume išdidžiai laikyti save „prekariato“ atstovais ir surasti sau vietą socialiniuose tinkluose – nes „prekariatas“ nesibūriuoja kokioje nors konkrečioje teritorijoje, jis neturi savo gamyklos ir, kaip sako nusiperdę kairuoliai, pati visuomenė jam tampa gamykla. Kam reikia – tegul. Aš neieškau sau vietos šitoje visuomenėje. Dalykas, kurį norėčiau pabrėžti yra tai, jog tokia ekonominė-darbo organizacija, toks nepastovumas, sąlygoja ir socialinį nepastovumą. Tai yra viena svarbesnių dabartinių tapatybės krizių sąlygų. Turint visa tai omenyje nederėtų stebėtis, jog per pastaruosius dešimtmečius vis dažniau pastebime dviejų tipų bendruomenes – tautines/nacionalistines ir dvasines/religines. Kodėl būtent tokios bendruomenės iškyla į paviršių? Todėl, kad jos puikiausiai kompensuoja ankstesnių tapatybių žlugimą.

„Tauta“ yra visiškas niekas, pasklidęs po kokios nors šalies (arba keleto šalių) teritoriją. Tautiškumo kriterijus išpildo dauguma konkrečioje valstybėje gyvenančių piliečių. Tiems, kuriems atsitiktinumo dėka pasisekė, t.y. tiems, kurie gimė tam tikros teritorijos ribose ir išmoko toje teritorijoje vartojamą kalbą, nebereikia įdėti jokių papildomų pastangų tam, kad priklausytų tautinei bendruomenei.

Tuo tarpu „tikėjimas“ turi savo centrus – savo bažnyčias, cerkves, mečetes, sinagogas, ašramas ir t.t. Šiuose centruose renkasi žmonės, išpažįstantys tą pačią doktriną. „Dvasinė“ bendruomenė taip pat pateikia minimalų kriterijų sąrašą ir taip leidžia pasijusti kažko dalimi įdedant minimalų pastangų kiekį.

Aišku, religija gali gyvuoti ir be centrų, o nacionalizmas – su jais. Tikintieji gali priklausyti bendruomenei, kurios narių niekada nesutiks, o nacionalistai gali periodiškai susiburti tam, kad išžviegtų savo isteriją – kasmetinės patriotų eitynės yra tokių susibūrimų pavyzdžiai.

Taigi tauta ir religija yra dvi dominuojančios bendruomenės formos, pakeitusios anksčiau svarbų vaidmenį vaidinusias gamybines bendruomenes, tokias kaip gamykla, kolūkis, cechas ir t.t. Mūsų tikslas nėra išlieti nostalgiškus sentimentus Sovietinei gamyklai. Bendruomenė tų, kurie atpažįsta ir pripažįsta save kaip išnaudojamuosius, nėra verta mūsų sentimentų – lygiai taip pat kaip ir tautinės bei religinės bendruomenės, kurios taip pat sulauks savo galo vienokiu ar kitokiu būdu. Mūsų tikslas yra atkreipti dėmesį į pastarojo meto nacionalizmo bei religingumo suklestėjimo priežastis.

Ką su visu tuo daryti? Ar turėtume išsigąsti nusiskutusių pusdurnių, smegenų tūrį išmainiusių į pūstas pilotų striukes? O gal turėtume išsigąsti Gražulio ar Svarinsko?* Gal laikas prisijungti prie tų, kurie leidžia sau išlieti visą įniršį prieš žemesnius socialinius sluoksnius, jį nukreipdami prieš patriotų eitynių dalyvius?1 Gal laikas pagirti ir Vilniaus miesto policiją, gavusią progą pasitreniruoti prieš šiuos „laukinius“ LGBT eitynių metu? Tegul šie klausimai būna trumpos provokacijos tiems, kurie turi antiautoritarinių sentimentų.

Tikras pavojus slypi ne būrelyje žygiuojančių subkultūros atstovų, ir ne saujoje korumpuotų juodaskvernių. Kad ir kiek žmonių jie besuburtų savo viešuose isterijos protrūkiuose, jie vis dar sudaro mažumas. Pavojus slypi kur kitur. Jis slypi masėje tų, kurie savo galvose ir širdyse saugo eilę sentimentų, suteikiančių atramą šių mažumų kalboms ir veiklai. Patriotų eitynės yra puikus pavyzdys, galintis išryškinti argumentą: prieš keletą metų, šaukdami „Juden raus!“, neonaciai susilaukė daugybės visuomenės narių pasipiktinimo. Tačiau didelė dalis šio pasipiktinimo kalbėjo apie tai, jog „tikras tautiškumas“ yra kitoks, jog „garbinga tauta“ privalo pasmerkti tokias netolerancijos apraiškas, o „patriotas“ yra tas, kuris, vietoj to, kad pultų „svetimą“ tautą, gintų „savos“ tautos interesus. Ir štai praėjus keletui metų turime kiek tikresnį tautiškumą, kiek garbingesnę tautą ir tikrų tikriausias patriotų – nebe neonacių – eitynes. Kiekvienais metais sistemingai pasikartojantys skinų „prasižengimai“ dabar traktuojami kaip nukrypimas nuo eitynių normos, o ne eitynių organizacijų atsakomybė.

Minėtieji sentimentai, sentimentai, suteikiantys atramą patriotų kalboms ir veiksmams, yra gan nejauki tema. Nejaukumas glūdi tame, jog šiuos sentimentus nesunkiai atrasime ne tik tarp įvairiausių „antifašistų“, – nuo futbolo chuliganų iki apgailėtinų socialdemokratų – bet ir savyje. Nekalbant apie tai, jog tam tikros lietuvių kalbos tarmės mums skamba juokingai, kodėl tikra lietuvių kalba laikome Vilniaus arba televizijos kalbą? Ar kartais nemanome, jog Lietuvoje gyvena lietuviai, t.y. jog Lietuvos visuomenę sudaro lietuviai, o rusai, ukrainiečiai, lenkai, turkai ir kiti turėtų prie to prisitaikyti? Juk žinome, jog „lietuviai“ yra ne kalbinė bendruomenė, bet tiesiogiai su tautinės valstybės idėja susietas spiečius žmonių, savo prigimtimi išskiriančių tuos, kurie patenka už šio spiečiaus ribų. Juk žinome, jog vos pradėję kalbėti apie „tikrą“ lietuvių kalbą, apie lietuvius ir kitataučius, kalbame nacionalizmo kalba?

Galimas prieštaravimas, tikėtina šiaudinė baidyklė, yra tai, jog kalbėdami apie santūrų patriotizmą, o kai kuriais atvejais net ir nuosaikų nacionalizmą, turime progą neutralizuoti radikalias jo apraiškas. Tačiau toks prieštaravimas grindžiamas dvigubu standartu: viena vertus dauguma antifašistų sutinka, jog tai, kas vadinama santūriomis nacionalizmo apraiškomis, negali būti pilnai atskirta nuo neonacizmo; kita vertus teigiama, jog pastarasis gali būti neutralizuotas pirmojo. Tačiau svarbu parodyti ne loginius tokios argumentacijos trūkumus, bet jos veidmainystę: būtent nuosaikusis nacionalizmas leido neonacių judėjimui Lietuvoje išaugti; būtent santūrus patriotizmas suteikė jiems atramos tašką, į kurį gali nurodyti Čekutis ar kuris kitas lunatikas, ir būti suprastas tūlo lietuvio, kuris savo širdyje nešioja ir saugo arsenalą reikiamų svajų.

Tikrasis pavojus glūdi ne grupėje žygiuojančių skinų, ne Svarinsko nusišnekėjimuose ir ne Gražulio šiuolaikiniame mene. Tikrasis pavojus glūdi didelei masei žmonių priimtinam, santūriame ir per daug neišsišokančiame nacionalizme, kuris pasireiškia ne kaip koherentiška idėjų sistema, bet kaip rinkinys patriotinių sentimentų. Pastarasis suteikia dirvą augti nacionalistiniams judėjimams. Be palaikančiųjų masės nacionalistai išlieka gauja, kuri gali būti neutralizuota pasitelkus raumenis ar tokiam reikalui tinkamus objektus. Su ja grupė lunatikų gali tapti pavojingu judėjimu. Dėl to neonacizmo negalime neutralizuoti santūriu patriotizmu.

Nacionalizmą sunaikinti galime tik sunaikinę pagrindą, ant kurio jis stovi.

—

*Rašant straipsnį pasaulyje buvo viena padugne daugiau.

1 Ar turėtume padaryti išimtį ir leisti sau kaltinti skinus tuo, jog jie yra neišsilavinę, klausosi siaubingos muzikos, keikiasi, dirba blogiausius darbus, yra rusiškos kilmės, neįstoja į aukštąsias mokyklas ir emigruoja svetur? Gal dvigubi standartai nėra toks jau blogas dalykas?

Stebėdami įvairias aktyvizmo ir anarchizmo užuomazgas Lietuvoje pastebėjome, jog dažnai šie du dalykai nėra aiškiai atskiriami vienas nuo kito. Anarchizmas laikomas savotišku aktyvizmu, o aktyvizmas – savotišku anarchizmu. Retkarčiais tai pasireiškia ne tik neaiškių sąvokų – tokių kaip „radikali kairė“, „kairė“ ar „alternatyva“ – vartojimu, bet ir šypseną keliančiu bendradarbiavimu su aiškiai anarchizmo principams prieštaraujančiomis nevyriausybinėmis ar net valstybinėmis organizacijomis.

Bet ar yra skirtumas tarp anarchizmo ir aktyvizmo? Ir jei yra, kuo jie skiriasi? Ar tie, kurie save vadina anarchistais turėtų pasmerkti aktyvistus, ir atvirkščiai? O gal tai tik nesusikalbėjimo klausimas? Pamėginsime pasiūlyti keletą atsakymų.

Anarchizmas

Visų pirma, kas yra anarchizmas? Visi nors kiek susipažinę su anarchizmu žino, jog egzistuoja daugybė prie anarchizmo idėjų prilipdytų būdvardžių, tokių kaip „komunistinis“, „individualistinis“ ir t.t. Tarp šių srovių esama įvairių, kartais esminių, kartais paviršutiniškų skirtumų. Tačiau visas anarchizmo sroves vienija keletas paprastų idėjų: (1) institucionalizuota valdžia yra iš esmės priešiška tiek individualiai, tiek kolektyvinei žmonių laisvei; (2) institucionalizuota valdžia yra nebūtina ir dėl to gali būti panaikinta.

Abu šie principai yra vienodai svarbūs anarchijos idėjos komponentai. Pirmasis teigia, jog ne tik dabartinė valdžia yra žalinga bendrai ir asmeninei gerovei, tačiau ir bet kuri kita valdžia bus žalinga, nepaisant skirtumų tarp skirtingų valdžių žiaurumo, nuoseklumo, atskaitomumo ir t.t. Antrasis principas teigia, jog yra įmanoma (iš principo) institucionalizuotą valdžią panaikinti ir suorganizuoti būtiniausių poreikių gamybą bei tiekimą nuo jos nepriklausomu, laisvu būdu.

Kodėl mes sakome, jog anarchistai yra prieš institucionalizuotą valdžią? Dėl to, kad esama ir kitokių, vienur ar kitur išnyrančių ir taip pat lengvai žlungančių valdžios formų, tokių kaip lyderystė žmonių grupėje arba ambicingas vieno asmens veiklumas, vienaip ar kitaip liečiantis kitus žmones. Veikiausiai tokių mažo mastelio valdžių išvengti arba kartui ir visiems laikams įveikti neįmanoma, tačiau sakydami, jog esam prieš institucionalizuotą valdžią turime omenyje tai, kad nematome reikalo įtvirtinti minivaldžias instituciniu būdu, suteikiant joms ištisų armijų, policijos pajėgų ir teisinio aparato paramą.

Taigi, bendrai tariant anarchizmas yra dviejų anksčiau pateiktų idėjų sąjunga. Nė viena iš šių idėjų atskirai neapibrėžia anarchizmo. T.y., tie, kurie teigia, jog institucionalizuota valdžia yra iš esmės priešiška žmonių gerbūviui, ir tuo pačiu nemano, jog ji gali būti panaikinta, nėra anarchistai. Taip pat tie, kurie tiki, jog yra įmanoma panaikinti bet kokią valdžią, tačiau nemato jokio reikalo tai daryti, irgi nėra anarchistai.

Kaip yra su valstybe? Daugumos anarchistų manymu valstybė yra pati stipriausia ir pati svarbiausia institucionalizuotos valdžios forma. Kai kurie anarchistai gali nesutikti su aiškiu prioritetu priešiškumui valstybei, tačiau visi iki vieno pagal apibrėžimą sutinka, jog valstybė gali ir turėtų būti panaikinta.

Aktyvizmas

Kas yra aktyvizmas? Skirtingai nei anarchizmas, aktyvizmas neturi aiškių pamatinių principų. Nėra lengva pasakyti, ką reiškia būti aktyvistu – keliauti po karščiausius protestų taškus? Žinoti ir aiškiai artikuliuoti savo teises bei laisves taip, kaip jas apibrėžia valstybė? Kovoti prieš medžių kirtimą? O gal kasdien maitinti vargšus?

Šiuo atveju, žinoma, kalbame apie tuos, kurie pagal nutylėjimą yra laikomi „kairiaisiais“ arba „radikaliais kairiaisiais“ aktyvistais. Vienintelis šiokį tokį supratimą apie aktyvizmą galintis suteikti dalykas yra istorinė jo geneologija.

Aktyvizmas gali būti laikomas daugybės vakarų Europoje nuo šešiasdešimtųjų iki aštuoniasdešimtųjų egzistavusių socialinių bei kultūrinių judėjimų kratinio atžala. Šis judėjimų darinys dažnai vadinamas „autonomijos“ vardu.

Autonomija buvo revoliucinis antiautoritarinių judėjimų mišinys, kuris pasižymėjo nauju požiūriu į klasių kovą. Dėl kintančio gamybos pobūdžio daugybė proletarų nebebuvo priversti dirbti gamyklose, bet turėjo išeiti į gatvę ir verstis priverstiniu savęs išnaudojimu prekiaujant menkniekiais gatvėse, užsiiminėjant smulkaus masto nusikalstama veikla ar nuolat keičiant prastai apmokamus, itin nestabilius darbus aptarnavimo sektoriuje. Ši situacija kėlė naują uždavinį visiems revoliuciniams judėjimams: kaip suvienyti proletariatą kaip klasę, kai jo nariai nebedirba tose pačiose vietose ir yra pasklidę po visą visuomenę ir dažnai nepasilieka toje pačioje vietoje ilgiau nei keletą mėnesių? Reikėjo naujo atspirties taško, kurį bent iš dalies galėjo suteikti įvairūs kultūrinio pobūdžio projektai. Pavyzdžiui, dirbdamas indų plovėju restorane galėjai sutikti kitus, į panašią padėtį įspraustus žmones nemokamame rokenrolo koncerte, ir taip aptarti galimybes kartu susiorganizuoti.

Kultūrinis autonomijos aspektas nebuvo vienintelis. Egzistavo daugybė daugiau ar mažiau atvirų, daugiau ar mažiau organizuotų organizacijų bei grupuočių, kurios kėlė sau skirtingus iššūkius ir skirtingus tikslus. Tačiau visiems buvo bendras suvokimas, jog nebegalime manyti, jog pagrindinė kapitalizmo trintis vyksta gamykloje, nes gamykla tapo tik viena iš daugybės išnaudojimo erdvių. Iš čia atsirado „sklidinos gamybklos“ sąvoka, dažnai artikuliuota postmarksistinių srovių mąstytojų, ir reiškianti, jog kapitalistinės gamybos procesas vyksta ne paskirose, šiam tikslui skirtose erdvėse, bet visur, kur matomos kapitalizmo apraiškos.

1968-ųjų gegužės įvykiai Prancūzijoje gali būti laikomi autonomijos užuomazgomis. Tačiau didžiausias sprogimas įvyko 1977-aisiais, kai šimtai iš pažiūros nesusijusių grupuočių išėjo į gatves, organizavo taikias ir ginkluotas demonstracijas, kasnakt užpuldinėjo bankus, įdarbinimo įstaigas, policijos nuovadas, teismus ir t.t. Šios grupuotės neturėjo nei aiškaus bendro tikslo, nei bendros organizacinės struktūros. Juos vienijo tik bendras priešiškumas kapitalistinei santvarkai ir ją saugančiai valstybei. Aštuoniasdešimtaisiais autonomija labiausiai pasižymėjo radikaliu skvoterių judėjimu, palikusiu šimtus užimtų ir apgyvendintų namų, kuriuos šiuo metu visoje Europoje praranda dabartinė skvoterių karta.

Tačiau kadangi autonomija niekada neturėjo aiškios tapatybės – niekas niekada negalėjo pasakyti, ko tiksliai nori autonomija, kadangi autonomija buvo tik įvairių judėjimų kratinys – ji pasižymėjo ir tam tikru lankstumu, leidusiu jo veteranams, tokiems kaip Antonio Negri, ne tik radikaliai pakeisti savo požiūrį, bet ir papasakoti autonomijos istoriją taip, kad ši jį atitiktų.

Negri (kartu su Michael Hardt) 2000-aisiais išleista knyga pavadinimu „Imperija“ kurį laiką buvo laikoma alterglobalizmo, aktyvizmo, autonomizmo ar bet kurio kito neapibrėžiamo kairiųjų „judėjimo“ biblija. Lietuviško kontrkultūrinio marketingo leidykla „Kitos knygos“ teigia, kad „be “Imperijos” neįsivaizduojami Sietlo, Genujos ir Prahos antiglobalistų maištai, Pasaulio Socialiniai Forumai ir nepriklausomos žiniasklaidos susikūrimas“ – nepaisant to, kad pusė šių dalykų egzistavo gerokai prieš pirmąjį „Imperijos“ leidimą.

Tačiau šiuo atveju mūsų tikslas nėra nei „Imperijos“, nei „Kitų knygų“ kritika. Ši knyga labiausiai pasižymėjo tuo, kad įtvirtino ‘Imperijos’ kaip visų valdžios ir kapitalo institucijų tinklo sąvoką. Imperijai priešiška, pasak autorių, yra Kontrimperija – tai tinklas visų pasaulinių judėjimų, veikiančių prieš valdžios ir kapitalo institucijas.

Akivaizdu, kad šioje vietoje turime reikalą ne su kuo kitu bet su aktyvizmu. Tad šiuo atveju aktyvizmas yra tinklas visų prieš Imperiją veikiančių socialinių, kultūrinių ir politinių darinių. Kas konkrečiai yra Imperija ir kaip prieš ją kovoti nekalbant apie vėjo malūnus, o taip pat ir kas konkrečiai yra Kontrimperija – viso to galite paklausti pačių autorių.

Iš ko čia juokiamasi? Negri ir Hardt prieš Imperiją veikiančias jėgas laiko daugmaž vientisu dariniu. Tai yra globalus tinklas valstiečių judėjimų, neparlamentinių organizacijų, profsąjungų, kultūrinių sąjudžių, skvotų ir t.t. Autoriams nėra svarbu, kad dažniausiai šios organizacijos tarpusavyje neturi nieko bendro ar netgi esmingai vienos kitoms prieštarauja. Jiems nesvarbu ir tai, kad be to, jog nenori perimti valdžios, šios organizacijos dažniausiai nesiekia ir jos panaikinimo.

Paskutinis pastebėjimas mums yra svarbiausias. Aktyvistai yra žmonės, veikiantys prieš įvairiausias valdžios ir kapitalo institucijas, vedami įvairiausių tikslų. Kai kurie jų nori savo arba kitų žmonių teisių užtikrinimo, kiti – aukštesnės prekių kokybės. Visoms joms būdinga tai, kas tik iš dalies apibrėžė autonomijos judėjimą, t.y. nedalyvavimas parlamentinėje politikoje ir principinis arba pragmatiškas atsiribojimas nuo politinių partijų. Nors tai ir nėra tas pats, aktyvistai taip pat pasižymi tuo, kad nesiekia nei perimti, nei patys patekti į valdžios gretas.

Pastarasis aktyvistų požymis įneša daugiausiai sumaišties dabartinėse šnekose apie skirtumus tarp anarchizmo ir aktyvizmo. Pamėginkime išsklaidyti bent dalį šios miglos.

Kai kurie anarchizmu prisidengiantys socialdemokratai ar net liberalai dažnai anarchizmą apibrėžia kaip radikalų nepasitikėjimą valdžia ir iš jo sekantį susitelkimą ties nepriklausomu (autonomišku?) bei savanorišku veikimu. Tokią nuomonę, pavyzdžiui, yra išreiškęs N. Chomskis – nors derėtų pridurti, kad jis yra teigęs ir tai, kad tikisi visiško valstybės panaikinimo neapibrėžtai tolimoje ateityje.

Ar šis požiūris atitinka pradžioje pateiktą, iš tiesų ganėtinai plačiai aprėpiantį anarchizmo apibrėžimą? Ne, nes radikalus nepasitikėjimas valdžia, kuriuo pasižymi viso labo dalis aktyvistinių sąjudžių, nereiškia valios ja atsikratyti.

Gali pasirodyti, kad čia kalbame apie skonio dalykus ir apie tokį sunkiai nusprendžiamą dalyką kaip vieno žodžio – šiuo atveju žodžio „anarchizmas“ – reikšmė. Koks skirtumas kaip apibrėšime anarchizmą, arba koks skirtumas ar yra skirtumas tarp anarchizmo ir aktyvizmo, jei bet kokiu atveju institucionalizuotos valdžios panaikinimas nenusimato artimiausiu metu?

Reikalas yra tas, kad aiškus suvokimas apie tai kas yra anarchizmas pačią anarchistinę veiklą gali nukreipti visai kita linkme. Lygiai taip pat, aiškus anarchizmo atskyrimas nuo aktyvizmo leidžia išvengti tapatybės krizės, kurioje dažnai atsiduria anarchistai, ypatingai tvirtos tradicijos ir tvirto pagrindo stokojančiose šalyse kaip Lietuva.

Paimkime paprasčiausią pavyzdį. Prieš porą metų sėkmingai pridvėsęs anarchija.lt kolektyvas prieš savo nepaskelbtą mirtį publikavo daugybę įvairiausių straipsnių – nuo nenusisekusių literatų iki įvairių vertimų iki senų kontrkultūros veikėjų ar net partinių kairiųjų. Nemažai žmonių kėlė klausimą, kaip anarchistais save vadinantys žmonės gali savanoriškai publikuoti retkarčiais užslėptą, o neretai ir atvirai autoritarinę arba valstybinę politiką propaguojančią rašliavą. Atsakymas dažniausiai būdavo toks: mes suteikiame platformą įvairiems su „radikaliaja kaire“ susijusiems veikėjams publikuoti savo straipsnius, o turinio įvairovę renkamės vedami tam tikro pliuralizmo.* Labai gerai, tačiau nevadinkite savęs anarchistais.

Kaltinimas nenuoseklumu yra rimtas kaltinimas. Aktyvistus (arba griežtąjį aktyvizmo sparną, dažnai vadinamą „radikaliaja kaire“) nenuoseklumu apkaltinti būtų daug sunkiau, kadangi aktyvizmas nėra lengvai apibrėžiamas reiškinys. Visai kitaip yra su anarchizmu – šis turi aiškią, nors dažnai prieštaringą reikšmę. Nors yra daugybė tarpusavyje dėl įvairiausių menkniekių nesutariančių anarchistų kurie vis dar yra anarchistai, tie, kurie bendradarbiauja su institucionalizuota valdžia arba su tais, kurie siekia geresnio jos funkcionavimo, tokie nėra.

Praktika

Ar visa tai turi kokių nors praktinių pasekmių? O gal visas šis tekstas yra tik akademinis tyrimas, kuriuo siekiama pagelbėti sociologams, pasimetusiems apibrėžimų jūroje?

Vienas praktinis aspektas yra anarchistinės diskusijos plėtojimas. Lietuvoje tokio dalyko nėra – nei po begalės LUNI paskaitų, nei po begalės straipsnių ar karų socialiniuose tinkluose. T.y., nėra nė vienos nuosekliai anarchistinę literatūrą platinančios grupuotės ar projekto. Nėra net ir pačios anarchistinės pozicijos, kuri pasitarnautų kaip atramos taškas diskusijai tiek tarp pačių anarchistų, tiek ir tarp visų kitų, kurie sugebėtų konstruktyviai nesutikti.

Viso to pasekmė yra totalus nesusikalbėjimas siekiant užmegzti ryšius su potencialiais bendražygiais ar draugais. Menkuose „radikaliosios kairės“ rateliuose dažnai daroma prielaida, jog sutinkame dėl svarbiausių dalykų ir dėl to galime tuoj pat užsiimti kokiu nors bendru projektu. Šio projekto principai ir siekiai dažnai pasirodo tik kiek vėliau – tada, kai ateina laikas išsiskirti dėl esmingų nesutarimų. Staiga pasirodo, kad tavo bendražygis sekantį renginį norėtų surengti su savivaldybės pagalba. O kitas kolega jau įpusėjo kurdamas politinę partiją. Galbūt staiga sužinai kad šioje „radikalų“ grupuotėje esi vienintelis, nenusiteikęs bendradarbiauti su teisėsauga. Ir taip toliau.

Šią pamoką derėtų išmokti kartui ir visiems laikams: kalbėdami apie „radikaliąją kairę“ dažniausiai net neįsivaizduojam, kas tai yra. Dėl to yra svarbios teorinės diskusijos, kuriose turime progą formuoti, šlifuoti ir išsiaiškinti vieni kitų projektualumą. Šį faktą supranta nemažai žmonių visame pasaulyje, dedančių daug pastangų į anarchistinės literatūros platinimą ir į visą aplink ją besisukančią diskusiją.

Joks daugiau ar mažiau rimtas anarchistinis veiksmas nėra įmanomas be aiškaus anarchistinio projektualumo egzistavimo.

Antras praktinis aspektas yra pats anarchistinis veiksmas. Šiuo atveju galime pradėti nuo pačių abstrakčiausių klausimų: ką reiškia būti anarchistu? Ar anarchizmas yra judėjimas? Filosofija? Pasaulėžiūra? Šiek tiek konkrečiau ir šiek tiek labiau į temą: kaip išsaugoti anarchistinį nuoseklumą aktyvizmo akivaizdoje? Nurašyti visus, kurie nesiekia valdžios panaikinimo? Atsiriboti nuo jų? Veikti vienam? Veikti išskirtinai su anarchistais?

Manome, kad šiuo atveju neprošal apie anarchistinius principus pagalvoti ne kaip apie rinkinį apribojimų sau, bet kaip apie eilę priežasčių, kodėl renkamės elgtis vienaip ar kitaip. Anarchistai tiki, kad institucionalizuota valdžia yra žalinga tiek individui, tiek atskiroms žmonių grupėms. Dėl to anarchistai dažnai atisako tų sprendimų, kurie remiasi institucionalizuota valdžia, ypatingai jei pačios problemos yra vienokios ar kitokios valdžios padariniai. Šiuo požiūriu sprendimas, kurį atlikti gali tik su valdžia derėtis paskirti ar pačiame valdžios aparate dalyvaujantys atstovai, nėra joks sprendimas, kadangi pradinis bejėgiškumas užkirsti kelią problemos atsiradimui išsprendžiamas tolimesniu bejėgiškumu ją sprendžiant.

Tačiau kiekvienas asmuo – anarchistas ar ne – sprendžia, kaip tinkamiausia elgtis konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į savo projektualumą. Anarchistiniu požiūriu, niekam nėra suteikta teisė nuteisti tuos, kurie pasirenka prisijungti prie aktyvistinio pobūdžio iniciatyvų. Tačiau svarbu nepamiršti, kad egzistuoja kartais neaiški riba tarp pasmerkimo ir kritikos: aktyvizmas nevisada vertas pasmerkimo, tačiau dažnai jis prašosi kritikos, bent jau iš anarchistinio požiūrio taško.

Tačiau dar svarbiau yra štai kas: kai kalbame apie skirtį tarp anarchizmo ir aktyvizmo, pabrėžiame tai, jog aktyvistinio pobūdžio veikla negali būti sutapatinta su anarchistinėmis intervencijomis. Tiesioginis anarchistų veiksmas nėra tas pats kaip aktyvistinė iniciatyvą. Pirmasis yra grįstas asmenine iniciatyva, atsisakymu paskirti judėjimo dalyvių interesus atstovaujančius delegatus ir totalia savivalda. Tai reiškia, jog niekas išskyrus pačius veikiančiuosius nenutaria nei dėl veiksmo tikslų, nei dėl priemonių, kuriomis šių tikslų bus siekiama.

Aktyvistai nėra įsipareigoję sekti šiuo principu. Aktyvizmo atveju norintieji prisidėti prie judėjimo dažnai yra priversti į jį „įsitraukti“ atlikdami tam tikrą vaidmenį didesnėje struktūroje. Anarchistai renkasi tiesioginį, nedeleguotą ir nepriklausomą veikimą, grįstą savo pačių projektualumu. Dėl to anarchistinis veiksmas dažnai vadinamas intervencija – t.y. anarchistinio požiūrio ir veikimo metodo įterpimu bendresnės problemos kontekste.

Taigi, yra dvi svarbios priežastys suprasti skirtumą tarp anarchizmo ir aktyvizmo: (1) dėl aiškesnio atspirties taško teorinio pobūdžio diskusijose; ir (2) dėl akivaizdžių skirtumų tarp anarchistinės ir aktyvistinės praktikos.

Yra daugybė dalykų, apie kuriuos galima kalbėti toliau. Pvz., apie klasės sąvoką ir jos svarbą anarchizmui ir tuo pačiu jos išblėsimą aktyvistų rateliuose; apie skirtingus anarchizmo bei aktyvizmo atsakus bendram valstybės ir kapitalo dariniui, kuris užima centrinį vaidmenį nūdienos valdžios pasiskirstyme, ir t.t. Tačiau veikiausiai tai prailgintų šį straipsnį dar bent tris kartus, dėl to eikime link pabaigos.

Pabaigai norėtume paskatinti Lietuvos anarchistus imtis nuoseklaus anarchistinės diskusijos propagavimo, individualių ir kolektyvinių pastangų nuolatos peržvelgti klausimą „kas yra anarchizmas?“, o taip pat ir kitą, nemažiau svarbų klausimą „ką reiškia būti anarchistu?“, vedantį prie gerai apgalvoto, nuoseklaus ir asmeniniu projektualumu grįsto anarchistinio veiksmo.

Bendresniame kontekste galima būtų pridurti, jog viena yra kritikuoti anarchistinę tapatybę – t.y. rinkinį požymių, kurie leidžia iš tolo atpažinti anarchistą – ir visai kas kita yra nesuprasti savo pačių projektualumo, t.y. savo pačių pykčio, tikslų, norų ir siekių.

—

* Akivaizdu, kad kam nors kitam į burną įdėti žodžiai niekada nebus iki galo adekvatūs, tačiau tikiu, kad šie sakiniai neblogai atspindi anarchija.lt kolektyvo požiūrį.