Netvarka

Trumpai, nes dabartinė isterija daugumoje Europos kraštų, o tarp jų ir Lietuvoje, nėra verta ilgų kalbų.

Pradėkime nuo to, kad daugelis neužaugame ten, kur gimstame. Nesvarbu, ar gyvename savo varganus gyvenimus toje pačioje valstybėje, kurioje gimėme, ar išvykstame svetur. Net jei likome tame pačiame mieste, pastarųjų dvidešimties metų režimas kiek įmanydamas spaudė greičio pedalą, neatpažįstamai pakeisdamas vietas, kuriose praleidom vaikystę. Su šiomis vietomis dažniausiai neturim nieko bendro, išskyrus keletą malonių ir nelabai malonių prisiminimų. Likusią tuštumą užpildom tūlo lietuvio mitologija.

Tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, yra milžiniškos pertvarkos ekonominėje organizacijoje. Vilniuj niekam nebeįdomu, ką moki gamykloje. Rinkai reikia kitokio pobūdžio darbų. Pats darbas, ta smegduobė, į kurią visus mus įmeta ir iš viršaus barsto kapeikas, per pastaruosius dvidešimt metų radikaliai pasikeitė. Senesni žmonės mums pasakoja, jog toje pačioje vietoje pradirbdavo keturiasdešimt, o kartais daugiau metų. Dabar tai skamba kaip dalis viso vartotojiško trūkumo, būdingo Sovietų laikams. Mes – priešingai – dirbame trumpai, o darbovietes renkamės kaip jogurtus supermarketo lentynose. Taip būna jeigu sekasi. Jei nesiseka, kaip jogurtus darbovietės renkasi mus. Vidurinioji klasė tai laiko privilegija, savotiška laisve. Vargingesni tai laiko siaubingu neužtikrintumu.

Ilgai toje pačioje vietoje dirbdavę žmonės, norėdami to ar ne, imdavo laikyti save kažko dalimi. Žodis „kolega“ imdavo reikšti kiek daugiau nei „žmogus, dirbantis ten pat, kur ir aš“. Tam tikrais atvejais darbininkas netgi imdavo laikyti save „darbo klasės“ žmogumi. Ir darydavo tai su menku pasididžiavimu, jog turi aiškią vietą socialinės ir ekonominės hierarchijos padugnėse.

Dabar yra kitaip. Daugeliui nėra paskirta fiksuota vieta visuomenėje. Daugeliui tenka šlaistytis pirmyn-atgal po rinkos nubrėžtą teritoriją, dažniausiai ne tik nerandant sau vietos, bet ir nesitinkint ją surasti. „Kolega“ yra tik bendrakeleivis neaiškioje kelionėje. Nedaug kas laiko save konkrečios klasės atstovais, kadangi gamybos organizacija, naujas darbo pobūdis išduoda senąjį darbininko atvaizdą. Su berete, ūsais, kombinezonu ir užtikrinta raumenų mase. Darbininkų judėjimai – ten, kur jie egzistuoja – labiau primena tokią darbininko karikatūrą nei nepastovią padėtį, su kuria daugeliui tenka susidurti.

Ko dalimi turėtume jaustis tokioje situacijoje? Galbūt turėtume išdidžiai laikyti save „prekariato“ atstovais ir surasti sau vietą socialiniuose tinkluose – nes „prekariatas“ nesibūriuoja kokioje nors konkrečioje teritorijoje, jis neturi savo gamyklos ir, kaip sako nusiperdę kairuoliai, pati visuomenė jam tampa gamykla. Kam reikia – tegul. Aš neieškau sau vietos šitoje visuomenėje. Dalykas, kurį norėčiau pabrėžti yra tai, jog tokia ekonominė-darbo organizacija, toks nepastovumas, sąlygoja ir socialinį nepastovumą. Tai yra viena svarbesnių dabartinių tapatybės krizių sąlygų. Turint visa tai omenyje nederėtų stebėtis, jog per pastaruosius dešimtmečius vis dažniau pastebime dviejų tipų bendruomenes – tautines/nacionalistines ir dvasines/religines. Kodėl būtent tokios bendruomenės iškyla į paviršių? Todėl, kad jos puikiausiai kompensuoja ankstesnių tapatybių žlugimą.

„Tauta“ yra visiškas niekas, pasklidęs po kokios nors šalies (arba keleto šalių) teritoriją. Tautiškumo kriterijus išpildo dauguma konkrečioje valstybėje gyvenančių piliečių. Tiems, kuriems atsitiktinumo dėka pasisekė, t.y. tiems, kurie gimė tam tikros teritorijos ribose ir išmoko toje teritorijoje vartojamą kalbą, nebereikia įdėti jokių papildomų pastangų tam, kad priklausytų tautinei bendruomenei.

Tuo tarpu „tikėjimas“ turi savo centrus – savo bažnyčias, cerkves, mečetes, sinagogas, ašramas ir t.t. Šiuose centruose renkasi žmonės, išpažįstantys tą pačią doktriną. „Dvasinė“ bendruomenė taip pat pateikia minimalų kriterijų sąrašą ir taip leidžia pasijusti kažko dalimi įdedant minimalų pastangų kiekį.

Aišku, religija gali gyvuoti ir be centrų, o nacionalizmas – su jais. Tikintieji gali priklausyti bendruomenei, kurios narių niekada nesutiks, o nacionalistai gali periodiškai susiburti tam, kad išžviegtų savo isteriją – kasmetinės patriotų eitynės yra tokių susibūrimų pavyzdžiai.

Taigi tauta ir religija yra dvi dominuojančios bendruomenės formos, pakeitusios anksčiau svarbų vaidmenį vaidinusias gamybines bendruomenes, tokias kaip gamykla, kolūkis, cechas ir t.t. Mūsų tikslas nėra išlieti nostalgiškus sentimentus Sovietinei gamyklai. Bendruomenė tų, kurie atpažįsta ir pripažįsta save kaip išnaudojamuosius, nėra verta mūsų sentimentų – lygiai taip pat kaip ir tautinės bei religinės bendruomenės, kurios taip pat sulauks savo galo vienokiu ar kitokiu būdu. Mūsų tikslas yra atkreipti dėmesį į pastarojo meto nacionalizmo bei religingumo suklestėjimo priežastis.

Ką su visu tuo daryti? Ar turėtume išsigąsti nusiskutusių pusdurnių, smegenų tūrį išmainiusių į pūstas pilotų striukes? O gal turėtume išsigąsti Gražulio ar Svarinsko?* Gal laikas prisijungti prie tų, kurie leidžia sau išlieti visą įniršį prieš žemesnius socialinius sluoksnius, jį nukreipdami prieš patriotų eitynių dalyvius?1 Gal laikas pagirti ir Vilniaus miesto policiją, gavusią progą pasitreniruoti prieš šiuos „laukinius“ LGBT eitynių metu? Tegul šie klausimai būna trumpos provokacijos tiems, kurie turi antiautoritarinių sentimentų.

Tikras pavojus slypi ne būrelyje žygiuojančių subkultūros atstovų, ir ne saujoje korumpuotų juodaskvernių. Kad ir kiek žmonių jie besuburtų savo viešuose isterijos protrūkiuose, jie vis dar sudaro mažumas. Pavojus slypi kur kitur. Jis slypi masėje tų, kurie savo galvose ir širdyse saugo eilę sentimentų, suteikiančių atramą šių mažumų kalboms ir veiklai. Patriotų eitynės yra puikus pavyzdys, galintis išryškinti argumentą: prieš keletą metų, šaukdami „Juden raus!“, neonaciai susilaukė daugybės visuomenės narių pasipiktinimo. Tačiau didelė dalis šio pasipiktinimo kalbėjo apie tai, jog „tikras tautiškumas“ yra kitoks, jog „garbinga tauta“ privalo pasmerkti tokias netolerancijos apraiškas, o „patriotas“ yra tas, kuris, vietoj to, kad pultų „svetimą“ tautą, gintų „savos“ tautos interesus. Ir štai praėjus keletui metų turime kiek tikresnį tautiškumą, kiek garbingesnę tautą ir tikrų tikriausias patriotų – nebe neonacių – eitynes. Kiekvienais metais sistemingai pasikartojantys skinų „prasižengimai“ dabar traktuojami kaip nukrypimas nuo eitynių normos, o ne eitynių organizacijų atsakomybė.

Minėtieji sentimentai, sentimentai, suteikiantys atramą patriotų kalboms ir veiksmams, yra gan nejauki tema. Nejaukumas glūdi tame, jog šiuos sentimentus nesunkiai atrasime ne tik tarp įvairiausių „antifašistų“, – nuo futbolo chuliganų iki apgailėtinų socialdemokratų – bet ir savyje. Nekalbant apie tai, jog tam tikros lietuvių kalbos tarmės mums skamba juokingai, kodėl tikra lietuvių kalba laikome Vilniaus arba televizijos kalbą? Ar kartais nemanome, jog Lietuvoje gyvena lietuviai, t.y. jog Lietuvos visuomenę sudaro lietuviai, o rusai, ukrainiečiai, lenkai, turkai ir kiti turėtų prie to prisitaikyti? Juk žinome, jog „lietuviai“ yra ne kalbinė bendruomenė, bet tiesiogiai su tautinės valstybės idėja susietas spiečius žmonių, savo prigimtimi išskiriančių tuos, kurie patenka už šio spiečiaus ribų. Juk žinome, jog vos pradėję kalbėti apie „tikrą“ lietuvių kalbą, apie lietuvius ir kitataučius, kalbame nacionalizmo kalba?

Galimas prieštaravimas, tikėtina šiaudinė baidyklė, yra tai, jog kalbėdami apie santūrų patriotizmą, o kai kuriais atvejais net ir nuosaikų nacionalizmą, turime progą neutralizuoti radikalias jo apraiškas. Tačiau toks prieštaravimas grindžiamas dvigubu standartu: viena vertus dauguma antifašistų sutinka, jog tai, kas vadinama santūriomis nacionalizmo apraiškomis, negali būti pilnai atskirta nuo neonacizmo; kita vertus teigiama, jog pastarasis gali būti neutralizuotas pirmojo. Tačiau svarbu parodyti ne loginius tokios argumentacijos trūkumus, bet jos veidmainystę: būtent nuosaikusis nacionalizmas leido neonacių judėjimui Lietuvoje išaugti; būtent santūrus patriotizmas suteikė jiems atramos tašką, į kurį gali nurodyti Čekutis ar kuris kitas lunatikas, ir būti suprastas tūlo lietuvio, kuris savo širdyje nešioja ir saugo arsenalą reikiamų svajų.

Tikrasis pavojus glūdi ne grupėje žygiuojančių skinų, ne Svarinsko nusišnekėjimuose ir ne Gražulio šiuolaikiniame mene. Tikrasis pavojus glūdi didelei masei žmonių priimtinam, santūriame ir per daug neišsišokančiame nacionalizme, kuris pasireiškia ne kaip koherentiška idėjų sistema, bet kaip rinkinys patriotinių sentimentų. Pastarasis suteikia dirvą augti nacionalistiniams judėjimams. Be palaikančiųjų masės nacionalistai išlieka gauja, kuri gali būti neutralizuota pasitelkus raumenis ar tokiam reikalui tinkamus objektus. Su ja grupė lunatikų gali tapti pavojingu judėjimu. Dėl to neonacizmo negalime neutralizuoti santūriu patriotizmu.

Nacionalizmą sunaikinti galime tik sunaikinę pagrindą, ant kurio jis stovi.

—

*Rašant straipsnį pasaulyje buvo viena padugne daugiau.

1 Ar turėtume padaryti išimtį ir leisti sau kaltinti skinus tuo, jog jie yra neišsilavinę, klausosi siaubingos muzikos, keikiasi, dirba blogiausius darbus, yra rusiškos kilmės, neįstoja į aukštąsias mokyklas ir emigruoja svetur? Gal dvigubi standartai nėra toks jau blogas dalykas?

Stebėdami įvairias aktyvizmo ir anarchizmo užuomazgas Lietuvoje pastebėjome, jog dažnai šie du dalykai nėra aiškiai atskiriami vienas nuo kito. Anarchizmas laikomas savotišku aktyvizmu, o aktyvizmas – savotišku anarchizmu. Retkarčiais tai pasireiškia ne tik neaiškių sąvokų – tokių kaip „radikali kairė“, „kairė“ ar „alternatyva“ – vartojimu, bet ir šypseną keliančiu bendradarbiavimu su aiškiai anarchizmo principams prieštaraujančiomis nevyriausybinėmis ar net valstybinėmis organizacijomis.

Bet ar yra skirtumas tarp anarchizmo ir aktyvizmo? Ir jei yra, kuo jie skiriasi? Ar tie, kurie save vadina anarchistais turėtų pasmerkti aktyvistus, ir atvirkščiai? O gal tai tik nesusikalbėjimo klausimas? Pamėginsime pasiūlyti keletą atsakymų.

Anarchizmas

Visų pirma, kas yra anarchizmas? Visi nors kiek susipažinę su anarchizmu žino, jog egzistuoja daugybė prie anarchizmo idėjų prilipdytų būdvardžių, tokių kaip „komunistinis“, „individualistinis“ ir t.t. Tarp šių srovių esama įvairių, kartais esminių, kartais paviršutiniškų skirtumų. Tačiau visas anarchizmo sroves vienija keletas paprastų idėjų: (1) institucionalizuota valdžia yra iš esmės priešiška tiek individualiai, tiek kolektyvinei žmonių laisvei; (2) institucionalizuota valdžia yra nebūtina ir dėl to gali būti panaikinta.

Abu šie principai yra vienodai svarbūs anarchijos idėjos komponentai. Pirmasis teigia, jog ne tik dabartinė valdžia yra žalinga bendrai ir asmeninei gerovei, tačiau ir bet kuri kita valdžia bus žalinga, nepaisant skirtumų tarp skirtingų valdžių žiaurumo, nuoseklumo, atskaitomumo ir t.t. Antrasis principas teigia, jog yra įmanoma (iš principo) institucionalizuotą valdžią panaikinti ir suorganizuoti būtiniausių poreikių gamybą bei tiekimą nuo jos nepriklausomu, laisvu būdu.

Kodėl mes sakome, jog anarchistai yra prieš institucionalizuotą valdžią? Dėl to, kad esama ir kitokių, vienur ar kitur išnyrančių ir taip pat lengvai žlungančių valdžios formų, tokių kaip lyderystė žmonių grupėje arba ambicingas vieno asmens veiklumas, vienaip ar kitaip liečiantis kitus žmones. Veikiausiai tokių mažo mastelio valdžių išvengti arba kartui ir visiems laikams įveikti neįmanoma, tačiau sakydami, jog esam prieš institucionalizuotą valdžią turime omenyje tai, kad nematome reikalo įtvirtinti minivaldžias instituciniu būdu, suteikiant joms ištisų armijų, policijos pajėgų ir teisinio aparato paramą.

Taigi, bendrai tariant anarchizmas yra dviejų anksčiau pateiktų idėjų sąjunga. Nė viena iš šių idėjų atskirai neapibrėžia anarchizmo. T.y., tie, kurie teigia, jog institucionalizuota valdžia yra iš esmės priešiška žmonių gerbūviui, ir tuo pačiu nemano, jog ji gali būti panaikinta, nėra anarchistai. Taip pat tie, kurie tiki, jog yra įmanoma panaikinti bet kokią valdžią, tačiau nemato jokio reikalo tai daryti, irgi nėra anarchistai.

Kaip yra su valstybe? Daugumos anarchistų manymu valstybė yra pati stipriausia ir pati svarbiausia institucionalizuotos valdžios forma. Kai kurie anarchistai gali nesutikti su aiškiu prioritetu priešiškumui valstybei, tačiau visi iki vieno pagal apibrėžimą sutinka, jog valstybė gali ir turėtų būti panaikinta.

Aktyvizmas

Kas yra aktyvizmas? Skirtingai nei anarchizmas, aktyvizmas neturi aiškių pamatinių principų. Nėra lengva pasakyti, ką reiškia būti aktyvistu – keliauti po karščiausius protestų taškus? Žinoti ir aiškiai artikuliuoti savo teises bei laisves taip, kaip jas apibrėžia valstybė? Kovoti prieš medžių kirtimą? O gal kasdien maitinti vargšus?

Šiuo atveju, žinoma, kalbame apie tuos, kurie pagal nutylėjimą yra laikomi „kairiaisiais“ arba „radikaliais kairiaisiais“ aktyvistais. Vienintelis šiokį tokį supratimą apie aktyvizmą galintis suteikti dalykas yra istorinė jo geneologija.

Aktyvizmas gali būti laikomas daugybės vakarų Europoje nuo šešiasdešimtųjų iki aštuoniasdešimtųjų egzistavusių socialinių bei kultūrinių judėjimų kratinio atžala. Šis judėjimų darinys dažnai vadinamas „autonomijos“ vardu.

Autonomija buvo revoliucinis antiautoritarinių judėjimų mišinys, kuris pasižymėjo nauju požiūriu į klasių kovą. Dėl kintančio gamybos pobūdžio daugybė proletarų nebebuvo priversti dirbti gamyklose, bet turėjo išeiti į gatvę ir verstis priverstiniu savęs išnaudojimu prekiaujant menkniekiais gatvėse, užsiiminėjant smulkaus masto nusikalstama veikla ar nuolat keičiant prastai apmokamus, itin nestabilius darbus aptarnavimo sektoriuje. Ši situacija kėlė naują uždavinį visiems revoliuciniams judėjimams: kaip suvienyti proletariatą kaip klasę, kai jo nariai nebedirba tose pačiose vietose ir yra pasklidę po visą visuomenę ir dažnai nepasilieka toje pačioje vietoje ilgiau nei keletą mėnesių? Reikėjo naujo atspirties taško, kurį bent iš dalies galėjo suteikti įvairūs kultūrinio pobūdžio projektai. Pavyzdžiui, dirbdamas indų plovėju restorane galėjai sutikti kitus, į panašią padėtį įspraustus žmones nemokamame rokenrolo koncerte, ir taip aptarti galimybes kartu susiorganizuoti.

Kultūrinis autonomijos aspektas nebuvo vienintelis. Egzistavo daugybė daugiau ar mažiau atvirų, daugiau ar mažiau organizuotų organizacijų bei grupuočių, kurios kėlė sau skirtingus iššūkius ir skirtingus tikslus. Tačiau visiems buvo bendras suvokimas, jog nebegalime manyti, jog pagrindinė kapitalizmo trintis vyksta gamykloje, nes gamykla tapo tik viena iš daugybės išnaudojimo erdvių. Iš čia atsirado „sklidinos gamybklos“ sąvoka, dažnai artikuliuota postmarksistinių srovių mąstytojų, ir reiškianti, jog kapitalistinės gamybos procesas vyksta ne paskirose, šiam tikslui skirtose erdvėse, bet visur, kur matomos kapitalizmo apraiškos.

1968-ųjų gegužės įvykiai Prancūzijoje gali būti laikomi autonomijos užuomazgomis. Tačiau didžiausias sprogimas įvyko 1977-aisiais, kai šimtai iš pažiūros nesusijusių grupuočių išėjo į gatves, organizavo taikias ir ginkluotas demonstracijas, kasnakt užpuldinėjo bankus, įdarbinimo įstaigas, policijos nuovadas, teismus ir t.t. Šios grupuotės neturėjo nei aiškaus bendro tikslo, nei bendros organizacinės struktūros. Juos vienijo tik bendras priešiškumas kapitalistinei santvarkai ir ją saugančiai valstybei. Aštuoniasdešimtaisiais autonomija labiausiai pasižymėjo radikaliu skvoterių judėjimu, palikusiu šimtus užimtų ir apgyvendintų namų, kuriuos šiuo metu visoje Europoje praranda dabartinė skvoterių karta.

Tačiau kadangi autonomija niekada neturėjo aiškios tapatybės – niekas niekada negalėjo pasakyti, ko tiksliai nori autonomija, kadangi autonomija buvo tik įvairių judėjimų kratinys – ji pasižymėjo ir tam tikru lankstumu, leidusiu jo veteranams, tokiems kaip Antonio Negri, ne tik radikaliai pakeisti savo požiūrį, bet ir papasakoti autonomijos istoriją taip, kad ši jį atitiktų.

Negri (kartu su Michael Hardt) 2000-aisiais išleista knyga pavadinimu „Imperija“ kurį laiką buvo laikoma alterglobalizmo, aktyvizmo, autonomizmo ar bet kurio kito neapibrėžiamo kairiųjų „judėjimo“ biblija. Lietuviško kontrkultūrinio marketingo leidykla „Kitos knygos“ teigia, kad „be “Imperijos” neįsivaizduojami Sietlo, Genujos ir Prahos antiglobalistų maištai, Pasaulio Socialiniai Forumai ir nepriklausomos žiniasklaidos susikūrimas“ – nepaisant to, kad pusė šių dalykų egzistavo gerokai prieš pirmąjį „Imperijos“ leidimą.

Tačiau šiuo atveju mūsų tikslas nėra nei „Imperijos“, nei „Kitų knygų“ kritika. Ši knyga labiausiai pasižymėjo tuo, kad įtvirtino ‘Imperijos’ kaip visų valdžios ir kapitalo institucijų tinklo sąvoką. Imperijai priešiška, pasak autorių, yra Kontrimperija – tai tinklas visų pasaulinių judėjimų, veikiančių prieš valdžios ir kapitalo institucijas.

Akivaizdu, kad šioje vietoje turime reikalą ne su kuo kitu bet su aktyvizmu. Tad šiuo atveju aktyvizmas yra tinklas visų prieš Imperiją veikiančių socialinių, kultūrinių ir politinių darinių. Kas konkrečiai yra Imperija ir kaip prieš ją kovoti nekalbant apie vėjo malūnus, o taip pat ir kas konkrečiai yra Kontrimperija – viso to galite paklausti pačių autorių.

Iš ko čia juokiamasi? Negri ir Hardt prieš Imperiją veikiančias jėgas laiko daugmaž vientisu dariniu. Tai yra globalus tinklas valstiečių judėjimų, neparlamentinių organizacijų, profsąjungų, kultūrinių sąjudžių, skvotų ir t.t. Autoriams nėra svarbu, kad dažniausiai šios organizacijos tarpusavyje neturi nieko bendro ar netgi esmingai vienos kitoms prieštarauja. Jiems nesvarbu ir tai, kad be to, jog nenori perimti valdžios, šios organizacijos dažniausiai nesiekia ir jos panaikinimo.

Paskutinis pastebėjimas mums yra svarbiausias. Aktyvistai yra žmonės, veikiantys prieš įvairiausias valdžios ir kapitalo institucijas, vedami įvairiausių tikslų. Kai kurie jų nori savo arba kitų žmonių teisių užtikrinimo, kiti – aukštesnės prekių kokybės. Visoms joms būdinga tai, kas tik iš dalies apibrėžė autonomijos judėjimą, t.y. nedalyvavimas parlamentinėje politikoje ir principinis arba pragmatiškas atsiribojimas nuo politinių partijų. Nors tai ir nėra tas pats, aktyvistai taip pat pasižymi tuo, kad nesiekia nei perimti, nei patys patekti į valdžios gretas.

Pastarasis aktyvistų požymis įneša daugiausiai sumaišties dabartinėse šnekose apie skirtumus tarp anarchizmo ir aktyvizmo. Pamėginkime išsklaidyti bent dalį šios miglos.

Kai kurie anarchizmu prisidengiantys socialdemokratai ar net liberalai dažnai anarchizmą apibrėžia kaip radikalų nepasitikėjimą valdžia ir iš jo sekantį susitelkimą ties nepriklausomu (autonomišku?) bei savanorišku veikimu. Tokią nuomonę, pavyzdžiui, yra išreiškęs N. Chomskis – nors derėtų pridurti, kad jis yra teigęs ir tai, kad tikisi visiško valstybės panaikinimo neapibrėžtai tolimoje ateityje.

Ar šis požiūris atitinka pradžioje pateiktą, iš tiesų ganėtinai plačiai aprėpiantį anarchizmo apibrėžimą? Ne, nes radikalus nepasitikėjimas valdžia, kuriuo pasižymi viso labo dalis aktyvistinių sąjudžių, nereiškia valios ja atsikratyti.

Gali pasirodyti, kad čia kalbame apie skonio dalykus ir apie tokį sunkiai nusprendžiamą dalyką kaip vieno žodžio – šiuo atveju žodžio „anarchizmas“ – reikšmė. Koks skirtumas kaip apibrėšime anarchizmą, arba koks skirtumas ar yra skirtumas tarp anarchizmo ir aktyvizmo, jei bet kokiu atveju institucionalizuotos valdžios panaikinimas nenusimato artimiausiu metu?

Reikalas yra tas, kad aiškus suvokimas apie tai kas yra anarchizmas pačią anarchistinę veiklą gali nukreipti visai kita linkme. Lygiai taip pat, aiškus anarchizmo atskyrimas nuo aktyvizmo leidžia išvengti tapatybės krizės, kurioje dažnai atsiduria anarchistai, ypatingai tvirtos tradicijos ir tvirto pagrindo stokojančiose šalyse kaip Lietuva.

Paimkime paprasčiausią pavyzdį. Prieš porą metų sėkmingai pridvėsęs anarchija.lt kolektyvas prieš savo nepaskelbtą mirtį publikavo daugybę įvairiausių straipsnių – nuo nenusisekusių literatų iki įvairių vertimų iki senų kontrkultūros veikėjų ar net partinių kairiųjų. Nemažai žmonių kėlė klausimą, kaip anarchistais save vadinantys žmonės gali savanoriškai publikuoti retkarčiais užslėptą, o neretai ir atvirai autoritarinę arba valstybinę politiką propaguojančią rašliavą. Atsakymas dažniausiai būdavo toks: mes suteikiame platformą įvairiems su „radikaliaja kaire“ susijusiems veikėjams publikuoti savo straipsnius, o turinio įvairovę renkamės vedami tam tikro pliuralizmo.* Labai gerai, tačiau nevadinkite savęs anarchistais.

Kaltinimas nenuoseklumu yra rimtas kaltinimas. Aktyvistus (arba griežtąjį aktyvizmo sparną, dažnai vadinamą „radikaliaja kaire“) nenuoseklumu apkaltinti būtų daug sunkiau, kadangi aktyvizmas nėra lengvai apibrėžiamas reiškinys. Visai kitaip yra su anarchizmu – šis turi aiškią, nors dažnai prieštaringą reikšmę. Nors yra daugybė tarpusavyje dėl įvairiausių menkniekių nesutariančių anarchistų kurie vis dar yra anarchistai, tie, kurie bendradarbiauja su institucionalizuota valdžia arba su tais, kurie siekia geresnio jos funkcionavimo, tokie nėra.

Praktika

Ar visa tai turi kokių nors praktinių pasekmių? O gal visas šis tekstas yra tik akademinis tyrimas, kuriuo siekiama pagelbėti sociologams, pasimetusiems apibrėžimų jūroje?

Vienas praktinis aspektas yra anarchistinės diskusijos plėtojimas. Lietuvoje tokio dalyko nėra – nei po begalės LUNI paskaitų, nei po begalės straipsnių ar karų socialiniuose tinkluose. T.y., nėra nė vienos nuosekliai anarchistinę literatūrą platinančios grupuotės ar projekto. Nėra net ir pačios anarchistinės pozicijos, kuri pasitarnautų kaip atramos taškas diskusijai tiek tarp pačių anarchistų, tiek ir tarp visų kitų, kurie sugebėtų konstruktyviai nesutikti.

Viso to pasekmė yra totalus nesusikalbėjimas siekiant užmegzti ryšius su potencialiais bendražygiais ar draugais. Menkuose „radikaliosios kairės“ rateliuose dažnai daroma prielaida, jog sutinkame dėl svarbiausių dalykų ir dėl to galime tuoj pat užsiimti kokiu nors bendru projektu. Šio projekto principai ir siekiai dažnai pasirodo tik kiek vėliau – tada, kai ateina laikas išsiskirti dėl esmingų nesutarimų. Staiga pasirodo, kad tavo bendražygis sekantį renginį norėtų surengti su savivaldybės pagalba. O kitas kolega jau įpusėjo kurdamas politinę partiją. Galbūt staiga sužinai kad šioje „radikalų“ grupuotėje esi vienintelis, nenusiteikęs bendradarbiauti su teisėsauga. Ir taip toliau.

Šią pamoką derėtų išmokti kartui ir visiems laikams: kalbėdami apie „radikaliąją kairę“ dažniausiai net neįsivaizduojam, kas tai yra. Dėl to yra svarbios teorinės diskusijos, kuriose turime progą formuoti, šlifuoti ir išsiaiškinti vieni kitų projektualumą. Šį faktą supranta nemažai žmonių visame pasaulyje, dedančių daug pastangų į anarchistinės literatūros platinimą ir į visą aplink ją besisukančią diskusiją.

Joks daugiau ar mažiau rimtas anarchistinis veiksmas nėra įmanomas be aiškaus anarchistinio projektualumo egzistavimo.

Antras praktinis aspektas yra pats anarchistinis veiksmas. Šiuo atveju galime pradėti nuo pačių abstrakčiausių klausimų: ką reiškia būti anarchistu? Ar anarchizmas yra judėjimas? Filosofija? Pasaulėžiūra? Šiek tiek konkrečiau ir šiek tiek labiau į temą: kaip išsaugoti anarchistinį nuoseklumą aktyvizmo akivaizdoje? Nurašyti visus, kurie nesiekia valdžios panaikinimo? Atsiriboti nuo jų? Veikti vienam? Veikti išskirtinai su anarchistais?

Manome, kad šiuo atveju neprošal apie anarchistinius principus pagalvoti ne kaip apie rinkinį apribojimų sau, bet kaip apie eilę priežasčių, kodėl renkamės elgtis vienaip ar kitaip. Anarchistai tiki, kad institucionalizuota valdžia yra žalinga tiek individui, tiek atskiroms žmonių grupėms. Dėl to anarchistai dažnai atisako tų sprendimų, kurie remiasi institucionalizuota valdžia, ypatingai jei pačios problemos yra vienokios ar kitokios valdžios padariniai. Šiuo požiūriu sprendimas, kurį atlikti gali tik su valdžia derėtis paskirti ar pačiame valdžios aparate dalyvaujantys atstovai, nėra joks sprendimas, kadangi pradinis bejėgiškumas užkirsti kelią problemos atsiradimui išsprendžiamas tolimesniu bejėgiškumu ją sprendžiant.

Tačiau kiekvienas asmuo – anarchistas ar ne – sprendžia, kaip tinkamiausia elgtis konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į savo projektualumą. Anarchistiniu požiūriu, niekam nėra suteikta teisė nuteisti tuos, kurie pasirenka prisijungti prie aktyvistinio pobūdžio iniciatyvų. Tačiau svarbu nepamiršti, kad egzistuoja kartais neaiški riba tarp pasmerkimo ir kritikos: aktyvizmas nevisada vertas pasmerkimo, tačiau dažnai jis prašosi kritikos, bent jau iš anarchistinio požiūrio taško.

Tačiau dar svarbiau yra štai kas: kai kalbame apie skirtį tarp anarchizmo ir aktyvizmo, pabrėžiame tai, jog aktyvistinio pobūdžio veikla negali būti sutapatinta su anarchistinėmis intervencijomis. Tiesioginis anarchistų veiksmas nėra tas pats kaip aktyvistinė iniciatyvą. Pirmasis yra grįstas asmenine iniciatyva, atsisakymu paskirti judėjimo dalyvių interesus atstovaujančius delegatus ir totalia savivalda. Tai reiškia, jog niekas išskyrus pačius veikiančiuosius nenutaria nei dėl veiksmo tikslų, nei dėl priemonių, kuriomis šių tikslų bus siekiama.

Aktyvistai nėra įsipareigoję sekti šiuo principu. Aktyvizmo atveju norintieji prisidėti prie judėjimo dažnai yra priversti į jį „įsitraukti“ atlikdami tam tikrą vaidmenį didesnėje struktūroje. Anarchistai renkasi tiesioginį, nedeleguotą ir nepriklausomą veikimą, grįstą savo pačių projektualumu. Dėl to anarchistinis veiksmas dažnai vadinamas intervencija – t.y. anarchistinio požiūrio ir veikimo metodo įterpimu bendresnės problemos kontekste.

Taigi, yra dvi svarbios priežastys suprasti skirtumą tarp anarchizmo ir aktyvizmo: (1) dėl aiškesnio atspirties taško teorinio pobūdžio diskusijose; ir (2) dėl akivaizdžių skirtumų tarp anarchistinės ir aktyvistinės praktikos.

Yra daugybė dalykų, apie kuriuos galima kalbėti toliau. Pvz., apie klasės sąvoką ir jos svarbą anarchizmui ir tuo pačiu jos išblėsimą aktyvistų rateliuose; apie skirtingus anarchizmo bei aktyvizmo atsakus bendram valstybės ir kapitalo dariniui, kuris užima centrinį vaidmenį nūdienos valdžios pasiskirstyme, ir t.t. Tačiau veikiausiai tai prailgintų šį straipsnį dar bent tris kartus, dėl to eikime link pabaigos.

Pabaigai norėtume paskatinti Lietuvos anarchistus imtis nuoseklaus anarchistinės diskusijos propagavimo, individualių ir kolektyvinių pastangų nuolatos peržvelgti klausimą „kas yra anarchizmas?“, o taip pat ir kitą, nemažiau svarbų klausimą „ką reiškia būti anarchistu?“, vedantį prie gerai apgalvoto, nuoseklaus ir asmeniniu projektualumu grįsto anarchistinio veiksmo.

Bendresniame kontekste galima būtų pridurti, jog viena yra kritikuoti anarchistinę tapatybę – t.y. rinkinį požymių, kurie leidžia iš tolo atpažinti anarchistą – ir visai kas kita yra nesuprasti savo pačių projektualumo, t.y. savo pačių pykčio, tikslų, norų ir siekių.

—

* Akivaizdu, kad kam nors kitam į burną įdėti žodžiai niekada nebus iki galo adekvatūs, tačiau tikiu, kad šie sakiniai neblogai atspindi anarchija.lt kolektyvo požiūrį.