Netvarka

Trumpai, nes dabartinė isterija daugumoje Europos kraštų, o tarp jų ir Lietuvoje, nėra verta ilgų kalbų.

Pradėkime nuo to, kad daugelis neužaugame ten, kur gimstame. Nesvarbu, ar gyvename savo varganus gyvenimus toje pačioje valstybėje, kurioje gimėme, ar išvykstame svetur. Net jei likome tame pačiame mieste, pastarųjų dvidešimties metų režimas kiek įmanydamas spaudė greičio pedalą, neatpažįstamai pakeisdamas vietas, kuriose praleidom vaikystę. Su šiomis vietomis dažniausiai neturim nieko bendro, išskyrus keletą malonių ir nelabai malonių prisiminimų. Likusią tuštumą užpildom tūlo lietuvio mitologija.

Tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, yra milžiniškos pertvarkos ekonominėje organizacijoje. Vilniuj niekam nebeįdomu, ką moki gamykloje. Rinkai reikia kitokio pobūdžio darbų. Pats darbas, ta smegduobė, į kurią visus mus įmeta ir iš viršaus barsto kapeikas, per pastaruosius dvidešimt metų radikaliai pasikeitė. Senesni žmonės mums pasakoja, jog toje pačioje vietoje pradirbdavo keturiasdešimt, o kartais daugiau metų. Dabar tai skamba kaip dalis viso vartotojiško trūkumo, būdingo Sovietų laikams. Mes – priešingai – dirbame trumpai, o darbovietes renkamės kaip jogurtus supermarketo lentynose. Taip būna jeigu sekasi. Jei nesiseka, kaip jogurtus darbovietės renkasi mus. Vidurinioji klasė tai laiko privilegija, savotiška laisve. Vargingesni tai laiko siaubingu neužtikrintumu.

Ilgai toje pačioje vietoje dirbdavę žmonės, norėdami to ar ne, imdavo laikyti save kažko dalimi. Žodis „kolega“ imdavo reikšti kiek daugiau nei „žmogus, dirbantis ten pat, kur ir aš“. Tam tikrais atvejais darbininkas netgi imdavo laikyti save „darbo klasės“ žmogumi. Ir darydavo tai su menku pasididžiavimu, jog turi aiškią vietą socialinės ir ekonominės hierarchijos padugnėse.

Dabar yra kitaip. Daugeliui nėra paskirta fiksuota vieta visuomenėje. Daugeliui tenka šlaistytis pirmyn-atgal po rinkos nubrėžtą teritoriją, dažniausiai ne tik nerandant sau vietos, bet ir nesitinkint ją surasti. „Kolega“ yra tik bendrakeleivis neaiškioje kelionėje. Nedaug kas laiko save konkrečios klasės atstovais, kadangi gamybos organizacija, naujas darbo pobūdis išduoda senąjį darbininko atvaizdą. Su berete, ūsais, kombinezonu ir užtikrinta raumenų mase. Darbininkų judėjimai – ten, kur jie egzistuoja – labiau primena tokią darbininko karikatūrą nei nepastovią padėtį, su kuria daugeliui tenka susidurti.

Ko dalimi turėtume jaustis tokioje situacijoje? Galbūt turėtume išdidžiai laikyti save „prekariato“ atstovais ir surasti sau vietą socialiniuose tinkluose – nes „prekariatas“ nesibūriuoja kokioje nors konkrečioje teritorijoje, jis neturi savo gamyklos ir, kaip sako nusiperdę kairuoliai, pati visuomenė jam tampa gamykla. Kam reikia – tegul. Aš neieškau sau vietos šitoje visuomenėje. Dalykas, kurį norėčiau pabrėžti yra tai, jog tokia ekonominė-darbo organizacija, toks nepastovumas, sąlygoja ir socialinį nepastovumą. Tai yra viena svarbesnių dabartinių tapatybės krizių sąlygų. Turint visa tai omenyje nederėtų stebėtis, jog per pastaruosius dešimtmečius vis dažniau pastebime dviejų tipų bendruomenes – tautines/nacionalistines ir dvasines/religines. Kodėl būtent tokios bendruomenės iškyla į paviršių? Todėl, kad jos puikiausiai kompensuoja ankstesnių tapatybių žlugimą.

„Tauta“ yra visiškas niekas, pasklidęs po kokios nors šalies (arba keleto šalių) teritoriją. Tautiškumo kriterijus išpildo dauguma konkrečioje valstybėje gyvenančių piliečių. Tiems, kuriems atsitiktinumo dėka pasisekė, t.y. tiems, kurie gimė tam tikros teritorijos ribose ir išmoko toje teritorijoje vartojamą kalbą, nebereikia įdėti jokių papildomų pastangų tam, kad priklausytų tautinei bendruomenei.

Tuo tarpu „tikėjimas“ turi savo centrus – savo bažnyčias, cerkves, mečetes, sinagogas, ašramas ir t.t. Šiuose centruose renkasi žmonės, išpažįstantys tą pačią doktriną. „Dvasinė“ bendruomenė taip pat pateikia minimalų kriterijų sąrašą ir taip leidžia pasijusti kažko dalimi įdedant minimalų pastangų kiekį.

Aišku, religija gali gyvuoti ir be centrų, o nacionalizmas – su jais. Tikintieji gali priklausyti bendruomenei, kurios narių niekada nesutiks, o nacionalistai gali periodiškai susiburti tam, kad išžviegtų savo isteriją – kasmetinės patriotų eitynės yra tokių susibūrimų pavyzdžiai.

Taigi tauta ir religija yra dvi dominuojančios bendruomenės formos, pakeitusios anksčiau svarbų vaidmenį vaidinusias gamybines bendruomenes, tokias kaip gamykla, kolūkis, cechas ir t.t. Mūsų tikslas nėra išlieti nostalgiškus sentimentus Sovietinei gamyklai. Bendruomenė tų, kurie atpažįsta ir pripažįsta save kaip išnaudojamuosius, nėra verta mūsų sentimentų – lygiai taip pat kaip ir tautinės bei religinės bendruomenės, kurios taip pat sulauks savo galo vienokiu ar kitokiu būdu. Mūsų tikslas yra atkreipti dėmesį į pastarojo meto nacionalizmo bei religingumo suklestėjimo priežastis.

Ką su visu tuo daryti? Ar turėtume išsigąsti nusiskutusių pusdurnių, smegenų tūrį išmainiusių į pūstas pilotų striukes? O gal turėtume išsigąsti Gražulio ar Svarinsko?* Gal laikas prisijungti prie tų, kurie leidžia sau išlieti visą įniršį prieš žemesnius socialinius sluoksnius, jį nukreipdami prieš patriotų eitynių dalyvius?1 Gal laikas pagirti ir Vilniaus miesto policiją, gavusią progą pasitreniruoti prieš šiuos „laukinius“ LGBT eitynių metu? Tegul šie klausimai būna trumpos provokacijos tiems, kurie turi antiautoritarinių sentimentų.

Tikras pavojus slypi ne būrelyje žygiuojančių subkultūros atstovų, ir ne saujoje korumpuotų juodaskvernių. Kad ir kiek žmonių jie besuburtų savo viešuose isterijos protrūkiuose, jie vis dar sudaro mažumas. Pavojus slypi kur kitur. Jis slypi masėje tų, kurie savo galvose ir širdyse saugo eilę sentimentų, suteikiančių atramą šių mažumų kalboms ir veiklai. Patriotų eitynės yra puikus pavyzdys, galintis išryškinti argumentą: prieš keletą metų, šaukdami „Juden raus!“, neonaciai susilaukė daugybės visuomenės narių pasipiktinimo. Tačiau didelė dalis šio pasipiktinimo kalbėjo apie tai, jog „tikras tautiškumas“ yra kitoks, jog „garbinga tauta“ privalo pasmerkti tokias netolerancijos apraiškas, o „patriotas“ yra tas, kuris, vietoj to, kad pultų „svetimą“ tautą, gintų „savos“ tautos interesus. Ir štai praėjus keletui metų turime kiek tikresnį tautiškumą, kiek garbingesnę tautą ir tikrų tikriausias patriotų – nebe neonacių – eitynes. Kiekvienais metais sistemingai pasikartojantys skinų „prasižengimai“ dabar traktuojami kaip nukrypimas nuo eitynių normos, o ne eitynių organizacijų atsakomybė.

Minėtieji sentimentai, sentimentai, suteikiantys atramą patriotų kalboms ir veiksmams, yra gan nejauki tema. Nejaukumas glūdi tame, jog šiuos sentimentus nesunkiai atrasime ne tik tarp įvairiausių „antifašistų“, – nuo futbolo chuliganų iki apgailėtinų socialdemokratų – bet ir savyje. Nekalbant apie tai, jog tam tikros lietuvių kalbos tarmės mums skamba juokingai, kodėl tikra lietuvių kalba laikome Vilniaus arba televizijos kalbą? Ar kartais nemanome, jog Lietuvoje gyvena lietuviai, t.y. jog Lietuvos visuomenę sudaro lietuviai, o rusai, ukrainiečiai, lenkai, turkai ir kiti turėtų prie to prisitaikyti? Juk žinome, jog „lietuviai“ yra ne kalbinė bendruomenė, bet tiesiogiai su tautinės valstybės idėja susietas spiečius žmonių, savo prigimtimi išskiriančių tuos, kurie patenka už šio spiečiaus ribų. Juk žinome, jog vos pradėję kalbėti apie „tikrą“ lietuvių kalbą, apie lietuvius ir kitataučius, kalbame nacionalizmo kalba?

Galimas prieštaravimas, tikėtina šiaudinė baidyklė, yra tai, jog kalbėdami apie santūrų patriotizmą, o kai kuriais atvejais net ir nuosaikų nacionalizmą, turime progą neutralizuoti radikalias jo apraiškas. Tačiau toks prieštaravimas grindžiamas dvigubu standartu: viena vertus dauguma antifašistų sutinka, jog tai, kas vadinama santūriomis nacionalizmo apraiškomis, negali būti pilnai atskirta nuo neonacizmo; kita vertus teigiama, jog pastarasis gali būti neutralizuotas pirmojo. Tačiau svarbu parodyti ne loginius tokios argumentacijos trūkumus, bet jos veidmainystę: būtent nuosaikusis nacionalizmas leido neonacių judėjimui Lietuvoje išaugti; būtent santūrus patriotizmas suteikė jiems atramos tašką, į kurį gali nurodyti Čekutis ar kuris kitas lunatikas, ir būti suprastas tūlo lietuvio, kuris savo širdyje nešioja ir saugo arsenalą reikiamų svajų.

Tikrasis pavojus glūdi ne grupėje žygiuojančių skinų, ne Svarinsko nusišnekėjimuose ir ne Gražulio šiuolaikiniame mene. Tikrasis pavojus glūdi didelei masei žmonių priimtinam, santūriame ir per daug neišsišokančiame nacionalizme, kuris pasireiškia ne kaip koherentiška idėjų sistema, bet kaip rinkinys patriotinių sentimentų. Pastarasis suteikia dirvą augti nacionalistiniams judėjimams. Be palaikančiųjų masės nacionalistai išlieka gauja, kuri gali būti neutralizuota pasitelkus raumenis ar tokiam reikalui tinkamus objektus. Su ja grupė lunatikų gali tapti pavojingu judėjimu. Dėl to neonacizmo negalime neutralizuoti santūriu patriotizmu.

Nacionalizmą sunaikinti galime tik sunaikinę pagrindą, ant kurio jis stovi.

—

*Rašant straipsnį pasaulyje buvo viena padugne daugiau.

1 Ar turėtume padaryti išimtį ir leisti sau kaltinti skinus tuo, jog jie yra neišsilavinę, klausosi siaubingos muzikos, keikiasi, dirba blogiausius darbus, yra rusiškos kilmės, neįstoja į aukštąsias mokyklas ir emigruoja svetur? Gal dvigubi standartai nėra toks jau blogas dalykas?