Netvarka

Daug kas mano, kad vienų žmonių pasirinkimas vadintis libertarais, o kitų – anarchistais, yra paprasčiausias ginčas dėl žodžių. Aš turiu visai kitokią nuomonę. Aš esu anarchistas ir save taip vadinu ne dėl tuščių žodžių, o dėl to, kad tai reiškia tam tikrą filosofiją, metodą, kuris skiriasi nuo to, kurį renkasi libertaras. Libertaras, kaip rodo pats žodis, yra laisvės mylėtojas. Jam laisvė yra visa ko pradžia ir pabaiga. Iš laisvės padaryti kultą, užrašyti jos vardą ant kiekvienos sienos, jai statyti visą pasaulį apšviečiančius paminklus, apie ją kalbėti visur ir visada, pasiskelbti laisvu iš tiesų esant įkalintu savo kilmės ir aplinkos – štai kas apibūdina libertarą. Anarchistas, vien tik pagal žodžio etimologiją, yra prieš valdžią. Tai tikslu. Laisvė jam yra ne visa ko priežastis, bet veikiau savo individualumo vystymosi pasekmė. Net ir kalbėdamas apie menkiausius gestus jis sako ne „Aš esu laisvas“, bet „Aš noriu būti laisvas“. Laisvė jam nėra daiktas, savybė, dalykas, kurį galima turėti arba neturėti, bet rezultatas, pasiekiamas pamažu ir savo paties jėgomis. Jis nelaiko laisvės virš savęs paties, aukščiau visų žmonių kybančia teise, bet veikiau mokslu, kuris diena po dienos įgaunamas įveikiant savo neišmanymą, įvaldant gamtos jėgas ir panaikinant tironijos bei nuosavybės kliūtis.

Žmogus nėra laisvas veikti ar neveikti vien savo užgaidos dėka. Veikti arba neveikti yra išmokstama nuosavu vertinimu, apšviečiant savo neišmanyma arba sunaikinant tai, kas neleidžia iš jo ištrūkti. Taigi, jei groti nemokantį libertarą pasodintume prie pianino, ar jis būtų laisvas groti? Ne! Jis tokios laisvės neturėtų tol, kol neišmoktų kažko apie muziką ir apie patį instrumentą. Štai ką sakytų anarchistas.

Taip pat, tol kol jam trūktų muzikinių gebėjimų jis kovotų prieš valdžią, kuri užkerta jų vystymui, arba kuri pasisavina visus pianinus. Tam, kad būtų laisvas groti, žmogus turi gebėti žinoti ir galėti naudotis pianinu. Laisvė yra jėga, kurią būtina savyje išvystyti. Niekas negali jos padovanoti.

Kai Respublika sušunka savo garsųjį šūkį „Laisvė, lygybė brolybė“, ar tai padaro mus laisvus? Ar tai padaro mus lygius? Ar tai padaro mus broliais? Ji mums sako: „Jūs esate laisvi“. Bet tai yra tik tuščios kalbos, kadangi mes neturime gebėjimo būti laisvi. Ir kodėl mes neturime tokio gebėjimo? Visų pirma dėl to, kad nežinome, kaip įgauti konkrečias žinias. Miražą laikome tikrove. Nuolat laukiame laisvės iš Valstybės, iš Išganytojo, iš Revoliucijos, tačiau niekada nesistengiam jos išvystyti kiekviename individe. Kokia stebuklinga lazdelė galėtų šią kartą – kartą, gimusią tarnystėj ir abejingume – paversti laisvės verta karta, ir verta dėl to, kad ji galėtų ją išsikovoti.

Toks pokytis kils iš suvokimo, jog žmonės nėra laisvi, iš įsitikinimo, jog laisvė nėra juose, jog jiems nėra suteikta teisė būti laisviems, jog jie negimsta nei laisvi, nei lygūs… ir jog nepaisant to yra neįmanoma būti laimingiems nebūnant laisviems. Tada, kai žmonės visa tai įsisavins, jie bus pilnai pasiruošę įgauti laisvę. Dėl to anarchistai kiek įmanydami kovoja prieš libertarinę srovę, kuri užsiima šmėklų vaikymusi.

Tam, kad įgautume šį gebėjimą, privalome kovoti prieš dvi laisvės išsikovojimui priešiškas sroves: turime jį ginti nuo kitų ir nuo savęs pačių, nuo išorinių ir nuo vidinių jėgų. Tam, kad žengtume laisvės link, privalome vystyti savo pačių individualumą. Kai sakau „žengti laisvės link“, turiu omenyje žingsnį link pačio pilniausio mūsų individualumo išvystymo. Taigi, mes nesame laisvi rinktis bet kokį kelią, ir dėl to turėtume prisiversti rinktis „gerąjį“. Mes nesame laisvi užleisti vietą nežabojamoms aistroms, tačiau turime atsakomybę jas patenkinti. Nesame laisvi būti nuolat apsvaigę ir pamiršti savo pačių valios ją paaukojant visokio plauko priklausomybėms. Dažnai sakome, jog esame valdomi aistrų, kurias mumyse sukėlė vargas arba prabanga. Tačiau tikra laisvė reikštų suvaldyti šiuos įpročius tam, kad išsilaisvintume iš jos tironijos ir iš visų jos pasekmių.

Būtent – suvaldyti, kadangi neturiu jokios iš išankstinės laisvės kylančios aistros. Nesu laisvės garbintojas. Jei noriu pasiekti laisvę, nenoriu jos garbinti. Nesiekiu nepaklusti savo valios valdžiai, jei tai privers mane pralaimėti prieš puolantį priešą, ir lygiai taip pat neketinu nepaklusti valiai, kuri verčia jį pulti, kadangi žinau, jog jėga taip pat yra tam tikra valdžia. Norėčiau niekada nenaudoti jėgos prieš  kitus žmones, tačiau gyvenu dvidešimtame amžiuje ir nesu laisvas nuo savo paties valios pasiekti laisvę.

Dėl to Revoliuciją laikau vienų jėgos aktą prieš kitus, o individualų maištą – vieno žmogaus jėgos aktą prieš likusius. Ir vis dėlto šias priemones laikau logiškomus – tik noriu apibrėžti tikslius jų ketinimus. Aš jas laikau logiškomis ir esu pasiruošęs prie jų prisidėti, jei tik tokiais laikinais jėgos veiksmais yra siekiama sunaikinti bet kokią pastovią valdžią ir taip išsikovoti daugiau laisvės. Aš jas laikau nelogiškomis ir siekiu užkirsti joms kelią tada, kai jomis siekiama pakeisti valdžią. Tokių veiksmų dėka valdžia įgauna daugiau jėgos: pakeistusi vardą išlieka ta pati valdžia, o be jos ir visa ta, kuri iškilo pasikeitimo metu. Libertarai iš laisvės daro dogmą, anarchistai – sąvoką. Libertarai mano, jog žmogus gimsta laisvas, ir jog visuomenė paverčia jį vergu. Anarchistai supranta, jog žmogus gimsta priklausomybių jūroje bei didžiausioje vergovėje, ir jog civilizacija jį veda laisvės keliu. Anarchistai žmonių bendruomenes – tokias kaip visuomenė – kritikuoja tik dėl to, kad jos, vos parodžiusios pirmuosius žingsnius, užkerta kelią eiti toliau. Visuomenė apsaugo nuo bado, nuo baisių ligų, nuo žiaurių žvėrių, – akivaizdžiai ne visada, bet dažniausiai – tačiau ji pasiduoda vargui, persidirbimui ir vyriausybėms. Ji veda nuo Charibdės prie Scilės. Ji savo vaikus išlaisvina iš gamtos valdžios tik tam, kad pavergtų prieš žmones.

Anarchistas įsiterpia. Jis nereikalauja laisvės tarsi ši būtų iš jo atimtas daiktas, tačiau kaip kažkas, ko įstatymas neleidžia pasiekti. Žvelgdamas į dabartinę visuomenę jis nusprendžia, jog ši yra netikęs instrumentas, netikusi priemonė privesti individus prie pilniausio jų išsipildymo. Anarchistas mato, kaip visuomenė apraizgo žmones savo įstatymais ir reglamentų pančiais, kaip ji kuria moralizuojančią ir išankstinių vertinimų persmelktą atmosferą, ir tuo pačiu nė kiek nesistengia jų išvesti iš neišmanymo tamsos. Jis neseka nei libertarinio, nei liberalaus tikėjimo, tačiau laisvės individui jis siekia tarsi oro plaučiams. Dėl to jis apsisprendžia veikti tam, kad sunaikintų kaustančias grandines, kad suplėšytų painiojantį tinklą ir kad atvertų kelią laisvam dalykų vertinimui. Anarchisto troškimas yra galėti naudoti savo gebėjimus pačiais intensyviausiais būdais. Kuo daugiau jis išmoksta, tuo daugiau ir patiria; kuo daugiau tiek intelektualinių bei moralinių, tiek materialinių kliūčių jis įveikia, tuo didesnį lauką užima, tuo labiau išvysto savo individualumą, tuo daugiau tampa laisvas augti ir tuo labiau priartėja prie savo troškimų išpildymo.

Tačiau nenorėdamas per daug nukrypti, grįšiu prie dalyko esmės.

Libertaras, kuris nesugeba skirti laiko vertinimui, kuris nepripažįsta kritikos ir net nenori apie ją kalbėti, mums sako: „Aš esu laisvas taip elgtis.“ Anarchistas jam atsako: „Aš manau, kad turiu pakankamai priežasčių taip elgtis, tačiau pažiūrėsim kaip bus.“ Ir jei išreiškiama kritika yra nukreipta į aistrą, iš kurios jis nesugeba išsilaisvinti, anarchistas pridurs: „Aš esu įpročio vergas.“ Toks pripažinimas nebus savanoriškas. Pats savaime jis turi tam tikrą jėgą – galbūt kritikuojamam individui, bet visų pirma tam, kuris kritikuoja, ir tiems, kurie tuo metu yra atsparesni aistrai, apie kurią kalbama.

Anarchistas neapsigauna tame, ką gerai išmano. Jis nesako „Aš esu laisvas vesti savo dukrą, jei tik to noriu“ arba „Aš turiu teisę nešioti cilindrą, jei man taip patinka“, nes jis supranta, jog ši laisvė, ši teisė yra tik duoklė minios moralei, kuri yra primesta kitų ir dėl to yra priešinga asmeniniam troškimui ir individo ryžtui pačiam nulemti savo likimą. Tokiu būdu anarchistas veikia ne iš kuklumo ar iš absoliutaus priešiškumo, bet iš visai kitokio suvokimo nei libertaras. Jis netiki įgimta laisve – jam laisvė yra tai, ką privalu išsikovoti. Ir dėl to, žinodamas, jog savaime jam nepriklauso jokia laisvė, jis pasižymi valia ją įgauti savo jėgomis.

Savaime žodžiai neturi jokios reikšmės. Ji turi būti aiškiai suprasta ir apibrėžta tam, kad nebūtume pavergti žodžių burtų. Didžioji Revoliucija mus apmulkino savo šūkiu „Laisvė, lygybė, brolybė“. Liberalai visa gerkle šaukia „laisvė veikti!“ (laissez faire), turėdami omenyje laisvę dirbti. Libertarai apsigauna manydami, jog egzistuoja iš anksto duota laisvė, kurios vardu jie kritikuoja kitus… Anarchistai, tuo tarpu, turėtų rūpintis ne žodžiais, bet dalykais, kuriuos jie išreiškia. Jie yra prieš įsakymą, prieš vyriausybę, prieš ekonominę, religinę ir moralinę galią, ir jie gerai žino, jog menkindami valdžią tuo pačiu stiprina laisvę.

Kalbame apie santykį tarp aplinkos ir individo jėgų. Kuo labiau pirmoji nyksta, kuo menkesnė yra valdžia, tuo didesnė laisvė.

Ko nori anarchistas? Suderinti šias dvi jėgas – kad individui priklausytų reali laisvė veikti, ir kad ji niekada netrukdytų veikti kitiems. Anarchistas nenori apversti šio santykio aukštyn kojom tik tam, kad jo laisvė taptų kitų vergove, kadangi jis žino, jog valdžia yra bloga pati savaime – tiek tam, kuris jai paklūsta, tiek tam, kuris ją turi.

Tam, kad iš tiesų pažintume laisvę, privalome žmogų išauginti tiek, kad jokia valdžia nebūtų įmanoma.

Albert Libertad (1875-1908)