Netvarka

Šių metų sausio septintąją, kaip visi gerai žinome, Paryžiuje buvo įvykdytos dvylikos žmonių žudynės. Daugelį sukrėtęs įvykis buvo įvykdytas keleto su Al-Qaeda susijusių asmenų kaip atsakas į žurnale Charlie Hebdo išspausdintas Mahometo karikatūras. Užjaučiantys paryžiečiai, o vėliau ir visas žiniasklaidos užburtas pasaulis perėmė frazę „Je suis Charlie“ („Aš esu Charlie“) kaip solidarumo su aukomis išraišką. Tačiau ši žiniasklaidos operacija, prie kurios tuojau pat prisijungė dėl reitingų besigrumiantys politikai ir už pačios Al-Qaeda egzistavimą atsakingos pasaulio viršūnės, dvylika mirčių vos per kelias valandas pavertė groteskišku politiniu lošimu. Tą pačią dieną keletas Paryžiaus anarchistų sukūrė šį tekstą, kuriame dalinamasi mintimis apie šio įvykio ir reakcijos į jį keliamus klausimus.

—

Šįryt paryžiečiai, o kartu su jais ir visas likęs pasaulis, prabudo makabriškuose parako dūmuose. Satyrinio žurnalo Charlie Hebdo biure, kasdienio susitikimo metu keletas religinių fanatikų – kurie toli gražu nebuvo nei pirmi, nei paskutiniai – atvėrė ugnį į susirinkusius žmones. Dvylika mirusiųjų ir dar daugiau sužeistų, kurių daugumą sudarė visiems gerai žinomi ir žiniasklaidoje dažnai pasirodydavę žurnalistai bei karikatūristai, o taip pat ir du mentai, kurie – skirtingai nei kiti – už tai kad yra taikiniai gauna atlyginimą. Išskyrus keletą karo vilkų, dauguma žmonių į tai pirmiausiai reagavo užjausdami šio žiauraus išpuolio aukas. Šis įvykis, kruviniausias Prancūzijoje nuo fašistinio išpuolio traukinyje Strasburas-Paryžius 1961-ųjų birželio 18-ąją Alžyro karo metu, ir ryžtas bei šaltakraujiškumas, su kuriuo jo vykdytojai atliko žudynes, iššaukia dar nepamirštą terorą. Tuo pačiu tai yra religijos niekingumo teroras, kuris šiandien labiau nei bet kada ženklią dalį pasaulio gyventojų vedžioja už nosies ir neleidžia patiems apmąstyti juos supantį pasaulį. Mums, anarchistams ir revoliucionieriams, prie viso to prisideda ir vis dar sėkmingai terorizuojanti nacionalinė vienybė. Tai yra vienybė, kuri iššaukiama kaskart, kai valstybėms prireikia proletarų patrankų mėsos. Nes pasiaukojimo nuolat prašoma iš tų pačių žmonių. Pasiaukojimo už didingiausius interesus, kurie niekada nepriklauso mums patiems – už tautos, „taikos“ arba respublikos interesus – kai tuo tarpu atsakingieji ir toliau šveičia paauksuotus savo rūmų turėklus.

To paties iš mūsų prašė dar prieš šimtą metų, kai 1914-aisiais vienytis turėjome prieš vokiečius. Prieš keletą metų to paties reikėjo „Merah istorijos“ [*] metu. Bosai ir darbininkai, kaliniai ir jų prižiūrėtojai, mentai ir „nusikaltėliai“, turtingi ir vargšai – visi susikibę rankomis prisideda prie visuotinio gedulo. Šiandien nebeegzistuoja klasės, žmonių nebeskiria sienos, nebestovi barikados – tačiau tūkstančiai žmonių išeina į Prancūzijos (ir kitų šalių) gatves. Ir kam nuo to geriau? Tikrai ne tūkstančiams tų, kurie palikti pūti Paryžiaus ir kitų miestų gatvėse. Akimirksniu valstybės terorizmas, respublikos ir demokratijos terorizmas, pinigų terorizmas spaudžia krokodilo ašaras ir rodosi esantys siaubingai malonūs – džihadistai jiems duoda progą atstatyti ištisos visatos pusiausvyrą, kuriai trūksta tik gero karininko, kuris atstotų šio organizmo galvą. Bet šiandien kalbama ne apie Elzaso ir Lotaringijos susigrąžinimą, šiandien pirmoj vietoj yra „apginti pasaulietines vertybes ir saviraiškos laisvę“. Kitaip tariant, vieną didelę šūdų krūvą mums, kurie siekia sunaikinti visas religijas ir norėtų užčiaupti visus, kurie dėvi kaklaraištį, sutaną ar kokią kitą didikų simboliką ar uniformą.

Visi prie to prisideda verksmingais komentarais – kiekviena partija, kiekviena organizacija iš visų įmanomų kampų įskaitant libertarus [1] mums atriaugėja tas pačias kalbas apie patį „sugyvenimą“ užpuolusius „barbarus“.

Bet kas iš tiesų yra barbaras?

Sustokime trumpam prie šio žodžio. Kilęs iš graikiško barbaros („svetimtautis“), šis žodis senovės Graikijoje buvo vartojamas kalbant apie visus tuos, kurie pateko už jos civilizacijos ribų, t.y. kalbant apie tuos, kurie nekalbėjo graikiškai ir netikėjo į graikų dievus. Taigi, barbaras yra kitas, tas, kuris nevalgo tos pačios sriubos – arba bent jau nevalgo prie to paties stalo. Montaigne teigė, jog „barbaru vadiname tą, kuris nėra mums naudingas“. Kaip jau ne kartą minėjome, mes patys nematome jokių barbarų – mes matome tik individus, gyvenančius šios niūrios civilizacijos viduje. Nežinome nieko, kas būtų jos išorėje; tiesa, mes pažįstame išstumtuosius, tačiau niekas negalėtų būti labiau viduje nei jie.

Šiandienos „barbarai“ nė iš tolo nėra svetimi šiai civilizacijai – kad ir kaip tokia mintis guostų jos sergėtojus. Visai kaip kadaise pagarsėjusi „barbarų gauja“, jie yra gryni šios civilizacijos produktai. Jie puikiai išmano jos kodus, jie naudojasi jos įrankiais, ir yra labai panašūs į tuos, kurie juos keikia. Nes nėra didelio skirtumo, ar žudikai dėvi žalią, ar juodą uniformą, ar jie šaukia „šlovė demokratijai“, ar „Dievas didingas“, ar neša trispalvę, ar džihadistų vėliavą, ar juos palaiko dauguma, ar ne, ar jų skerdynės yra teisėtos, ar ne, ar esame jų žudomi Apšvietos, ar miglos vardu. Vykdydami savo makabriškus planus, nuo akimirkos kai iš individo atimama bet kokia galimybė save realizuoti taip kaip jis pats tai supranta, jie visi patenka į tą patį planą.

Terorizmas nėra barbarų užsiėmimas. Priešingai, tai yra labai civilizuota praktika – juk ir pati demokratija gimė Teroro įsčiose. Dėl šios priežasties prieš terorą nėra įmanoma kovoti tuo pačiu nekovojant prieš jį gaminančią ir juo besinaudojančią civilizaciją – nuo 1792-ųjų „rugsėjininkų“ iki visa naikinančių kalėjimo bausmių ir Daesh [**] šiandien. Kas yra tie kiaulės su kaklaraiščiais, kurie siunčia savo armijas žudyti Centrinėje Afrikoje, Afganistane ir kitur, ir kurie dabar mus moko pacifizmo kai Paryžiuje buvo nužudyti dvylika žmonių? Tai būtent tie, kurie šiuo metu braunasi į televiziją tam, kad ten išspaustų porą ašarų ir taip laimėtų ar išsaugotų porą balsų savo apgailėtinose apklausose.

Šiandien Charlie mes nesame ne daugiau nei vakar, o kažkieno mirtis mūsų vakarykščių priešų nepaverčia šiandienos draugais – tokius fokusus paliekam hienoms ir maitvanagiams. Mes nesame pripratę lieti ašarų prieš paminklus žurnalistams (net ir tiems, kurie yra tariamai alternatyvūs ar libertarai) ir mentams, nes jau seniai supratome, jog žiniasklaida ir policija yra svarbiausi teroro civilizacijos ginklai, vienoje pusėje gaminantys pritarimą jai, kitoje – represiją ir įkalinimą. Dėl to neketiname kartu su vilkais, ar net su avim, verkti dėl kitų vilkų.

Šie gruobuonys, kurie šiandien mūsų prašo verkti ir kartu šaukti „Aš esu Charlie“, tai tie patys kostiumuočiai, kurie yra tiesiogiai atsakingi auginant tokias grupuotes kaip Al-Qaeda ir Daesh – kurios, nepamirškime, yra senos vakarų demokratijos sąjungininkės, dabar paprasčiausiai nusprendusios pačios užlipti ant geostrateginio podiumo. Tie patys niekšai savo teismuose, komisariatuose ir belangėse kasdien žudo, uždaro, kankina ir atstumia visas tas ir visus tuos, kurie neseka jų botagu ir švietimu nurodytais keliais. Tos pačios civilizuotos būtybės, kurių dėka prie jų pastatytų sienų dvėsia mėginantys pabėgti nuo vargo ir karo, sukeltų arba jų pačių, arba šiandieninių jų priešų salafistų. [***]

Mes neturim jokio noro, kad šie niekšai mus civilizuotų ar užtildytų. Dar mažiau noro turim trintis su jais alkūnėmis. Nes mes norime veikti prieš juos – prieš juos ir prieš visus tuos, kurie prisidengdami begale religinių, politinių, bendruomeninių, tarpklasinių, civilizacinių ar nacionalistinių pretekstų mus laiko tik pėstininkais, kuriuos galima stumdyti ir paaukoti vienoje didelėje ir absurdiškoje šachmatų lentoje. Šiandien, kaip ir vakar, neprošal prisiminti Rudolfo Rockerio žodžius: „tautinės valstybės yra viso labo politinės bažnyčios. Vadinama tautinė savimonė yra ne įgimta, bet išmokta. Tai yra grynai religinė sąvoka – vokiečiu, prancūzu ar italu esama lygiai taip pat kaip esama kataliku, protestantu ar žydu.“

Tačiau nederėtų nuvertinti pavojaus, kurį kelia šie Alacho bepročiai, šie nusižeminimo ir moralinio mazochizmo garbintojai. Ir nors šiomis dienomis mes ir pralaimime jiems pritraukdami žmonių iš visų pusių, šis klausimas privalo būti iškeltas tam, kad išvengtume neaiškumų. Jis turi būti iškeltas tam, kad jo vietos neužimtų tie, kurie norėtų mus dar labiau suskaldyti atsiremdami į liūdnai pagarsėjusią musulmonų dalį ir apkaltindami ištisą grupę žmonių su savo kalbomis apie „civilizacijų sandūrą“, netgi apie pilietinį karą, kurio pasekmių, liečiančių mus visus, jie net nesugeba suprasti.

O ką galėtume pasakyti apie tą valytoją, kurio kūną pervėrė kulkos, kuris buvo šaltakraujiškai nužudytas, nors buvo visiškai niekuo dėtas? Kas rūpinasi juo? Tikriausiai jis neturėjo twitterio paskyros, tikriausiai jis net neturėjo priėjimo prie nūdienos spektaklio, jis neturėjo nei vardo, nei veido, nei bičiulio, kuris dėl jo paverktų televizijoje. Jis nebuvo Charlie. Jis – tik netiesioginė keleto dievo pamišėlių šūvių auka, kaip ir daugybė kitų žmonių kasdien, kaip ir tūkstančiai netiesioginių valstybės aukų visame pasaulyje. Šįvakar savo mintis skiriame jam.

Viena yra aišku – kai rinktis galima tarp choleros ir maro, tarp kokio nors dievo bei jo kariaujančių, nukryžiuotų ar žudančių pranašų, ir tarp kokios nors šūdinos valstybės su savo žudančiais mentais ir kareiviais, iš tiesų nėra jokio pasirinkimo. Dabar ir visada mes atsisakome rinktis iš daugybės vergovės ir paklusnumo formų. Mūsų pasirinkimas gali kilti tik iš mūsų pačių, nes mes renkamės laisvę.

Šiuo beviltišku metu, tariamos „nacionalinės vienybės“, pilietinio karo, fanatikų džihadų ir „tikrų“ valstybių vykdomų karų akivaizdoje, socialinį karą privalome išvesti į pirmą planą – tiek, kad žiežirba įgautų liepsną.

Anarchistai,

2015-ųjų sausio septintoji

Iš Non-Fides

—

[*] „Merah istorija“ yra vadinama eilė 2012-ųjų kovą Toulouse mieste įvykdytų nužudymų, kurių metu mirė septyni žmonės, iš kurių trys kareiviai. Juos įvykdė islamistas vardu Mohammed Merah, kuris buvo nužudytas Prancūzijos specialiųjų pajėgų.

[**] Daesh yra vadinama organizacija „Islamo valstybė“, kadangi tai yra pirmojo jos pavadinimo trumpinimas.

[***] Salafistai yra musulmonų pakraipa, interpretuojanti Koraną ir Mahometo mokymus pažodžiui. Didžioji dalis teroristų islamistų išpažįsta salafizmą arba susijusį mokymą – vahabizmą. Tačiau ne visi salafistai ir ne visi vahabitai pasisako už prievartos naudojimą.

[1] Pažaiskime žaidimą: iš kur yra šie pasisakymai – iš Anarchistų federacijai priklausančios J.B. Botul grupuotės atsišaukimo, ar iš François Hollande kalbos? „Mūsų bendražygiai iš Charlie Hebdo sunkiai sumokėjo už saviraiškos laisvę. Už tai sumokėjo ir daugybė policininkų. Mes norėtume pagerbti visas šio išpuolio aukas. […] anarchistai gerbia tikėjimo laisvę tik tol, kol ji reiškiama pasaulietinės respublikos rėmuose.“