Netvarka

Šių dienų ekonominė krizė, išklibinusi daugelio valstybių ekonominius ir politinuis pagrindus, iš naujo perbraižo iki šiol egzistavusius politinius žemėlapius. Kuriasi sąjungos, kurių tikslas yra atrasti naujų sprendimų, įveikti bei suvaldyti krizę ir sugrąžinti stabilumą. Graikijoje pokyčiai politinėse sąjungose atsispindėjo per pastaruosius rinkimus, kai pergalė atiteko Syriza jėgoms. Toks politinis lankstumas ir mobilumas atitinka bendrą Europos lygį – labiausiai krizės paveiktos šalys, ypatingai Europos pietuose, staigiai keičia vyriausybes. Griežtos neoliberalistinės politikos pasekoje daugybė žmonių neteko savo privilegijų, todėl bendro nepasitenkinimo priešakyje atsidūrę socialdemokratai žada šias privilegijas atstatyti intervencionistinėmis priemonėmis. Akivaizdu, kad tai nėra įmanoma dabartiniame Europos kontekste, ypatingai turint omenyje tai, jog finansinis valstybių lankstumas didžiaja dalimi priklauso nuo paramos, kurios sąlygas nustato trečiųjų šalių kapitalistinės institucijos. Tokioje padėtyje yra vos du pasirinkimai: arba tęsti iki šiol vykdytą politiką įtraukiant keletą švelninančių sprendimų tam, kad būtų išsaugotas bent šioks toks palaikymas vyriausybei, arba paprasčiausiai bankrutuoti.

Saldžiu pašaru šerdama žmones Syriza siekia atstatyti sutrikusią pusiausvyrą tarp politinės sistemos ir didžiosios visuomenės dalies, ir taip sušvelninti vis augantį socialinį nepasitenkinimą. Tuo pačiu ji renkasi bendradarbiauti ir valdyti kartu su kraštutinės dešinės pažiūrų „Nepriklausomų graikų“ partija – tuo siekiama nukreipti konservatyviųjų bei dešiniųjų pažiūrų masių nepasitenkinimą ir užtikrinti nacionalinį vieningumą tiek materialiniame, tiek ir vaizduotės lygmenyse. Apie staigų Syrizos išaugimą ir apie visą išpūstą burbulą daug ką pasako jos ištakos bei istorija. Anksčiau tai buvo vienas iš daugybės reformistinių judėjimų, prisiėmusių mažumos eurokomunizmo [1] poziciją. Vėliau, judėjimui augant, Syriza perėmė išaugusias politinės ekologijos ir centristinės socialdemokratijos madas, ir į savo veiklą įtraukė žmones iš šias kryptis atstovaujančių stovyklų. Kairioji vyriausybė save pristato kaip vaistą nuo visų socialinių, politinių ir ekonominių negandų, tuo pačiu prisilaikydama jaunatviško, modernaus ir ekologijai simpatizuojančio įvaizdžio. Ji skleidžia svajas apie saugią Demokratijos pastogę, apie pagarbą teisėtumui ir apie institucijų bei parlamento stiprinimo svarbą. Turėdama savitą valdymo modelį, naujoji vyriausybė žada laikytis socialinės valstybės atkūrimo ir nacionalinio suverenumo bei visuomenės intereso apsaugojimo siekiančių sprendimų. Ji remia darnų ir inovatyvų kapitalizmą su valstybės įsikišimu, su ekologine plėtra ir verslumu – tai paliudija besitęsiantis gamtinių resursų eksploatavimas alternatyviais metodais. Chameleonizmas ir dvigubi standartai yra patys svarbiausi socialdemokratijos bruožai.

Derėtų paminėti racionaliąs kultūrines pertvarkas politinėje valdžioje ir akivaizdų jų persidengimą su technomoksliniu kompleksu. Tai yra akivaizdu dėl to, jog mokslininkai ir akademikai įgauna valdžios pareigas ir yra panaudojami įgyvendinant konkrečias politines strategijas bei siekiant kairiosios vyriausybės tikslų ekonomikos, saugumo, plėtros, švietimo ir teisėsaugos srityse. Žinomas pavyzdys yra teisės profesoriaus Nikos Paraskevopolous paskyrimas vyriausiuoju Teisingumo ministru – šis žmogus palaiko kalėjimų humanizaciją ir jų sistemos pertvarkas, taip pat pasisako už C tipo kalėjimų [2] panaikinimą juos pakeičiant aukšto saugumo kameromis. Politikos ir mokslo vedybas nemažiau gerai iliustruoja ir kriminologijos profesoriaus Giannis Panousis paskyrimas Civilinio saugumo ministru – šis veikėjas vienais svarbiausių savo tikslų laiko subversyvinių anarchistinių grupuočių bei miesto partizanų darinių represiją bei suardymą, ir visa tai pateisina griežta kova prieš terorizmą. Be to, savo akademiniuose pasisakymuose jis kalba apie santykio tarp policijos ir piliečių atnaujinimą per įtraukiantį dalyvavimą veikloje prieš nusikalstamumą (tokioje kaip kaiminystėse paskiriami policininkai, antikriminalinės tarybos ir imigrantų įtraukimas į apsaugos tarnybas). Prie tokio politinio modelio prisideda ir tam tikrų politinių veikėjų paskyrimas ten, kur jie patenkina liaudies verdikto būdu (t.y. per anksčiau vykusius rinkimus) išreikštas socialines nuoskaudas. Pavyzdžiui, tokiu būdu kraštutinis dešinysis Panos Kammenos buvo paskirtas Nacionalinės gynybos ministru, o aplinkosaugininkas Giannis Tsironis – vyriausiuoju Aplinkosaugos ministru.

Per trumpą laiką naujoji kairioji vyriausybė įgavo ženklios visuomenės dalies palaikymą ir aktyvavo sau tinkančius smulkiaburžuazijos refleksus. Dabar šie žmonės išeina į gatves palaikydami valstybę ir besitikėdami, kad ir jiems nutrupės pyrago trupinėlių. Ta pati apgailėtina minia prieš keletą metų užpildė miestų aikštes ir skundėsi dėl ištuštėjusių kišenių. Tie, kuriuos daugybė anarchistų laikė naujuoju revoliuciniu subjektu, dabar sveikina naujuosius savo išganytojus. Neverta stebėtis, jog kai kurie anarchistai dalyvavo šiuose valdžią remiančiuose susirinkimuose, kadangi nemažai jų ir patys balsavo už šią vyriausybę. Syrizai pavyko įtraukti daugybę judėjimų ir ji iki šiol juos naudoja kaip komunikacinius kanalus. Ši taktika turi dvejopą reikšmę: viena vertus taip Syriza įgauna dar platesnį palaikymą, kita vertus – ir tai yra svarbiausia – ji gali būti tikra, jog asimiliuotos radikaliosios jėgos nepriekaištingai jai pasitarnaus malšinant insurekcinių praktikų protrūkius. Juk pats veiksniausias būdas represuoti smurtinius veiksmus yra į juos atsakyti dar neįvykus.

Skirtingai nei visoms aukščiau aprašytoms jėgoms, kai kuriems drąsiai ir oriai su Viešpatavimu kovojantiems anarchistams nerūpi, kas užima politines valstybės aparato pareigas, ir kokiais būdais šis aparatas yra valdomas. Mes nededam jokių vilčių į Tėvynės atgimimą ir į Demokratijos atstatymą. Seniai prisiėmėme jiems priešingas pozicijas. Mūsų nedomina humanizmo ir socialinės valstybės grąžinimas. Mus domina tik jų išnykimas. Mums nerūpi, ar kapitalizmas yra plėtojamas darniai, arba ar valstybės aparatas valdomas pagal mokslinius principus. Mes kovojame už ekonomikos griūtį ir už civilizacijos žvėriškumo sunaikinimą. Mūsų netenkina sulaikymo sąlygų pagerinimas. Mus tenkins nebent visų kalėjimų griūtis. Tačiau savo taktikas mes pritaikome prie vyraujančių sąlygų ir išnaudojame naujai siūlomas galimybes. Mes nesiekiame geresnės valstybės, geresnės ekonomikos, geresnės civilizacijos ar geresnės visuomenės – mes siekiame tik visiško jų sunaikinimo.

JOKIOS TAIKOS SU KAIRIAJA VYRIAUSYBE

JOKIOS TOLERANCIJOS JĄ PALAIKANTIEMS MECHANIZMAMS

Anarchistinė grupuotė „Chaoso simfonija“

—

Iš Inter Arma

—

[1] „Eurokomunizmas“ yra 70-aisiais ir 80-aisiais Vakarų Europoje išsivysčiusi komunizmo atšaka, kurios atstovai pabrėžė pilną nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos Komunistų partijos.

[2] C tipo kalėjimai Graikijoje yra aukščiausio saugumo kalėjimai, į kuriuos pirmieji kaliniai perkelti vos 2015-ųjų pradžioje. Jų viduje galioja specialus režimas – draudžiama suteikti lygtinį paleidimą neatlikus 20 metų savo bausmės, ribojamas lankymo ir pokalbių telefonu laikas, pats kalėjimas saugomas ne prižiūrėtojų, bet mentų. C tipo kalėjimai buvo sukurti kaliniams „teroristams“, t.y. tiems, kurie propaguoja nesuvaldomą maištą Graikijos teritorijoje. Pirmasis į C tipo Domokos kalėjimą buvo perkeltas anarchistas Nikos Maziotis, po jo – anarchistas Kostas Gournas, marksistinės organizacijos Lapkričio 17 nariai ir kiti miesto partizanai. Daugiau informacijos apie C tipo kalėjimus: Rabble