Netvarka

Kalėjimas… Visi ką nors apie jį girdėjome – iš televizijos reportažų, iš begalės tarp kitų kasdienių naujienų įsimaišiusių pranešimų apie dar vieną nuo administracijos rankos kritusį kalinį, iš žinių apie tai šen, tai ten išnyrančius nepasitenkinimo protrūkius. Visi esame apie tai girdėję, tačiau egliamės taip, tarsi visa tai neegzistuotų. Tarsi šiuo pat metu dešimtys tūkstančių žmonių nebūtų valstybės įkaitai, vienišai leidžiantys dienas savo kamerose nuo visų izoliuoti ir patyliais represuoti. Tačiau nemažai iš mūsų už grotų turi brolių, draugų ar pusbrolių, kuriuos lankyti uždarytus mums tapo įprasta. Nemažai iš mūsų ir patys esame turėję progų apsistoti viduj – vieną, du, tris ar daugiau kartų, iš arti ar iš toliau, savo pačių kailiu ar per atstumą.

Mėnesiams ar metams uždaryti žmones keleto kvadratinių metrų narvuose, atimti iš jų visus jų norus, spausti kaip citrinas, žlugdyti, uždrausti mylėti, žeminti, šerti narkotikais, mušti, teisti, žudyti, elgtis su jais taip kaip niekas nesielgia su paskutiniu šio pasaulio šūdu ir priversti juos vergauti – kalėjimas yra ne kas kita kaip pats banaliausias barbariškumas, tai totalus saujelės sadistų ir paklusnių budelių viešpatavimas. Tai paskutinis atokvėpis po šūvio į kaktą, kai visi kiti tuo tarpu stengiasi į tai nežiūrėti ir rūpintis savo pačių vargais. Tai būdas, kuriuo šis pasaulis tau keršija už nepritapimą arba konkurenciją. Tai vienas iš būdų, kuriais šis pasaulis užtikrina tvarką.

Tačiau kalėjimas turi vieną privalumą, nes apie jį kalbant viskas yra aišku: nevyniojant žodžių į vatą – visuomenė, kuriai reikia kalėjimų savo išlikimui, yra visuomenė, paskelbusi karą daliai savo paties narių. Visuomenė, kuri didžiuojasi sugebanti taip žiauriai valdyti šias mirties gamyklas, yra visuomenė, savo kaklą siūlanti bet kokio maišto giljotinai. Tai yra visuomenė, kuri pati pateisina savo sunaikinimo būtinybę. Jie gali įgyvendinti kiek tik nori kalėjimo reformų, padengti kameras auksu, jas apšildyti arba sutrumptinti banano ilgį, bet jų smūgiai bus tokie pat skaudūs, o kalėjimas visada išliks ta pačia problema, kokia buvo nuo pat savo egzistavimo pradžios. Svarbu yra laisvės drąsa, o ne bailus siekis suvaldyti įkalinimo status quo.

Priimtinas kalėjimas yra tik tas, kuris dega.

Nuo metų pradžios skaičiuojame jau trisdešimt mirčių sulaikymo metu. Jie vis dar drįsta kalbėti apie savižudybes ir nelaimingus atsitikimus… Jie mums sako, kad pasikarti savo kameroje yra įprastas dalykas, kad visi šie „nelaimingi atsitikimai“ nuo prižiūrėtojų ar kitų kalinių rankos neturi jokios didelės reikšmės. Jie kalba apie „savižudybes“ tam, kad nuo žudynių atsakomybės atleistume kalėjimo administraciją ir valstybę. Tačiau taip į viską žiūrėti reikštų pripažinti, jog gyvenimas viduj ir išorėj yra toks pat. Tai reikštų manyti, jog kalėjimas paprasčiausiai neegzistuoja. Tačiau kad ir kaip bebūtų keista, tuo pačiu kalėjimo vidus ir išorė skiriasi tik intensyvumu. Kalėjimas tėra koncentruotas per didinantį veidrodį į save žvelgiančios visuomenės atspindys.

Kalėjime viskas yra blogiau nei už jo sienų, tačiau tuo pačiu viskas yra ir pernelyg panašu…

Tas pats šūdas, tie patys autoritariniai mechanizmai, tas pats viešpatavimas, tas pats nuo socialinės rimties neatsiejamas smurtas, tie patys patikrinimai, tie patys šlykštūs santykiai tarp žmonių, ar jie būtų ekonominiai, ar socialiniai.

Apie kalėjimą ramiu balsu kalbėti yra sunku. Sunku nepaskęsti liūdesy, kurį jis paskleidžia mūsų gyvenimuose. Tačiau ašaros viso to neišspręsti negali. Priešingai – jose tegalime paskęsti. Piktinimasis nėra nugriovęs nei vienos sienos, o kalėjimo nepribaigs nei Teisė, nei Įstatymas, nes būtent jie ir sudaro jo pamatus.

Šioje visuomenėje, kuri turi tokį stiprų poreikį uždaryti savo narius kalėjimuose, psichiatrinėse klinikose, užsieniečių sulaikymo centruose, policijos nuovadose, internatuose, mokyklose, senelių namuose, humanitarinėse stovyklose, gamyklose, ligoninėse, uždaruose mokymo centruose, daugiaaukščiuose, švietimo integracijos įstaigose ir t.t. – šioje visuomenėje, kurioje kai kurie renkasi tapti kalėjimų prižiūrėtojais, teisėjais ar mentais, mūsų pasirinkimas yra aiškus: kad degtų visi kalėjimai ir kad degtų valstybė.

Kalėjimai privalo būti sunaikinti vienas po kito, akmuo po akmens, prižiūrėtojas po prižiūrėtojo, teisėjas po teisėjo.

Sunaikinkime kalėjimus sunaikindami šią visuomenę, nes visuomenė, kuri negali nustoti kalinusi ir žeminusi, pati yra kalėjimas.

Sunaikinkime kalėjimus su pykčiu ir džiaugsmu.

—

2011–aisiais Prancūzijos gatvėse aptiktas plakatas. Iš Non Fides

Clarens, Vaud, 1885-ųjų rugsėjo 26-oji

Mieli bičiuliai,

Jūs prašote manęs – žmogaus, kuris nėra nei balsuotojas, nei kandidatas, bet viso labo gerus ketinimus puoselėjantis individas – išdėstyti savo mintis apie balsavimo teisę.

Nors atsakymui man suteikėte itin mažai laiko, turėdamas gan aiškius įsitikinimus balsavimo klausimu savo mintis galiu išdėstyti vos keletu sakinių.

Balsuoti reiškia išsižadėti. Trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui paskirti vieną arba keletą šeimininkų reiškia atsisakyti savo paties suverenumo. Ar tai būtų absoliutus monarchas, konstitucinis princas, ar vos trupučiu karaliavimo apdovanotas deputatas, į sostą arba į fotelį jūsų sodinamas kandidatas visada bus jūsų aukštesnysis. Jūs paskiriate žmones aukščiau įstatymo, kadangi būtent jiems yra suteikta teisė dėl jo spręsti ir priversti jus paklusti.

Balsuoti reiškia būti apmautam. Tai reiškia tikėti, jog tokie patys žmonės kaip jūs staiga – tarsi suskambus varpams – įgaus gebėjimą viską žinoti ir viską suprasti. Jūsų išrinktieji sprendžia dėl visų įmanomų klausimų – nuo degtukų iki karinių laivų, nuo medžių kirtimo iki raudonųjų ar juodųjų genčių sunaikinimo. Jums susidaro įspūdis, kad jų išmanymas auga kartu su uždavinio mastu. Tačiau istorija moko, kad paprastai yra priešingai. Valdžia visais laikais tesugebėjo bukinti, paistalai visada tegalėjo padaryti mus kvailais. Aukščiausios tarybos yra iš esmės pasmerktos vidutinybei.

Balsuoti reiškia atsiduoti išdavystei. Balsuojantieji be jokios abejonės tiki tų, kuriems skiria balsus, nuoširdumu. Galbūt kai kuriais atvejais jie netgi išlieka teisūs iki pirmos dienos vakaro, kol kandidatai vis dar būna apsvaiginti pirmosios meilės karštligės. Bet kiekviena diena turi rytojų. Aplinkybėms pakitus keičiasi ir pats žmogus. Šiandien kandidatas prieš jus lenkiasi, gal net šiek tiek per daug. Rytoj jis ištiesins nugarą ir bus šiek tiek per aukštai. Jis maldauja jūsų balsų, už kuriuos jums atsilygina įsakymais. Ar šeimininku tapęs darbininkas gali išlikti tuo, kuo buvo prieš tapdamas bosu? Ar aršiausias demokratas nenulenks nugaros vos gavęs pakvietimą į bankininko biurą arba kai karaliaus tarnai pagerbs jį teise įsitvirtinti rūmų prieangyje? Įstatymų leidybos salėse nėra kuo kvėpuoti. Savo kandidatus jūs pasiunčiate į vietą, kurioje kiekvienas neišvengiamai supūva. Todėl nesistebėkite jei iš jos jie išeina būtent tokie.

Tad nustokit išsižadėti savęs, nebeatiduokit savo lemties neišvengiamai nekompetetingiems ateities išdavikams. Neikite balsuoti! Vietoj to kad savo interesus perleistumėte kitiems, ginkite juos patys! Vietoj to kad išrinktumėte naujus ateities planų siūlytojus, veikite savarankiškai! Geros valios žmonėms progų atsiras visada. Savo paties atsakomybę perleisti kitiems tegali reikšti tik bailumą.

Iš visos širdies jus sveikinu, mieli bičiuliai.

—

Elisée Reclus, J. Grave adresuotas laiškas, išspausdintas žurnale Le Révolté 1885-ųjų lapkričio 11-ąją.

Graikijos valstybė ieško bendrininkų. Referendumas yra geriausias būdas tai pasiekti. Dosniai pasiūlydama laisvos valios iliuzijas ir prašydama kiekvieno iš mūsų sudalyvauti jos įtvirtinimo procese, ji išpildo beprotiškiausius savo ketinimus: kad mes patys pasistatytume sau antkapius! Problema paprasta: taip ar ne? Blogi kreditoriai iš užsienio ar geras kairysis valstybės valdymas? Stiprus ar švelnus memorandumas? 12 ar 8 milijardus kainuojantys planai? Dar viena proga atsiduoti į vyriausybės ir jos gelbėtojų glėbį. Dar viena proga nacionalinei vienybei. Tam, kad pamirštume kas mus skiria ir susivienytume su likusiu visuomenės kratiniu (su fašistais, patriotais, bosais, gerais piliečiais), ir taip stotume prieš bendrą priešą iš išorės – prieš kreditorius – nuo atsakomybės atleisdami bosus.

Kaip mokiniai anarchistai mes renkamės nedalyvauti referendume (nors ir neturime teisės balsuoti). Nepritariame systemos dilemoms bei iliuzijoms ir iš anksto pareiškiame, jog neketiname dalyvauti jokioje rinkiminėje, institucinėje, vyriausybinėje procedūroje. Nes, tariant paprastai, kiekvienas iš šių procesų ir kiekvienas jų teikiamas variantas siekia tik stabilizuoti sistemą ir išsaugoti bei išplėsti valstybinį, nacionalinį ir institucinį viešpatavimą. Tačiau nepalaikome nedalyvavimo referendume kaip alternatyvos arba trečiojo kelio, nes mūsų manymu vien tik atsisakymas dalyvauti veda prie pasyvumo ir asimiliacijos.

Remdamiesi tuo kas pasakyta anksčiau, pareiškiame, jog vienintelis mus tenkinantis nedalyvavimas rinkimuose kyla iš konflikto, insurekcinio veiksmo ir anarchistinės kovos – esančių kuo toliausiai nuo bet kokios politinės partijos ar jos programos, kuo toliausiai nuo visokio plauko išganytojų ir jų vadų. Saviorganizuoti, radikalūs ir agresyvūs. Tik būdami tokie galime perimti savo gyvenimus į savo pačių rankas.

Tiesioginis puolimas prieš valstybę, kapitalą ir bet kokią valdžios formą

Anarchistinė mokinių grupuotė „Puolimas prieš švietimą“

—

Iš Inter Arma