Netvarka

Šiuo metu Prancūzijoje pirmuosius žingsnius žengia masinis judėjimas prieš naują darbo kodekso pataisą – vadinamąjį El Khomri įstatymą. Istorija gerai žinoma: ilgesnės darbo valandos, darbdavio ir darbuotojo santykio liberalizavimas (t. y. menkesnė atsakingų inspekcijų „priežiūra“), lengvesni atleidimai, trumpesnės atostogos ir t.t. Profsąjungos ir jas toleruojantys skelbia siekiantys užkirsti kelią šiam įstatymui demonstruodami kovingumą, tačiau iš ankstesnių patirčių – tokių kaip itin plataus masto judėjimas prieš tiesiogiai prieš jaunimą nukreiptą darbo pataisą (CPE) 2006-aisiais – mes žinome, kad šis kovingumas yra tik povyza, siekianti suteikti svorio ateinančioms deryboms. Deryboms, prie kurių šie žmonės vis tiek anksčiau ar vėliau sutiks – nes profsąjungų funkcija tik ir tėra derėtis su tais, kurie norėtų iš mūsų padaryti vergus.

Kiti, tuo tarpu, turi kiek kitokį pasiūlymą: tiesiogiai pulti visą ekonominę sistemą, kuri reikalauja tokių pataisų, nes yra grįsta žiauresniu ar švelnesniu žmonių išnaudojimu. Dėl to dalis judėjime dalyvaujančių žmonių žodžiais ir veiksmais kritikuoja ekonomiką ir jai dirbančią valdžią platindami tekstus, plakatus, tačiau taip pat ir blokuodami mokyklas, universitetus bei gatves, sabotuodami technologines šios sistemos struktūras (tokias kaip bankomatai arba atitinkamų įmonių bei institucijų automobiliai) ir siaubdami politinių partijų bei profsąjungų būstines. Kitaip tariant, daliai judėjime dalyvaujančių žmonių yra aišku, jog problema nėra viena ar kita pataisa, bet išnaudojimu bei dominavimu grįstas socialinis bei ekonominis režimas.

Čia pateikiame vieną skaidresnių su šiuo metu besikuriančiu socialiniu judėjimu susijusių tekstų. Jis buvo platinamas ir viešai perskaitytas kovo 9 d. vykusios demonstracijos metu. Jį platino mokiniai, laikę transparantą su užrašu „Be perstojo šeriame kapitalizmą. Kada jį nudobsim?“ Mokiniai, kurie spėjo suprasti, kokią ateitį jiems paskyrė galingieji, su ar be naujos darbo pataisos.

Netvarka

Mes norime pabaigti apmokamą darbą…

Tam, kad pagaliau galėtume laisvai valdyti savo gyvenimų energiją ir laiką. Kad gyventume pagal sau patiems priklausančius individualius ir kolektyvinius lūkesčius bei poreikius. Dėl to pabaigti apmokamą darbą reiškia nustoti dirbti pagal tuos lūkesčius bei poreikius, kurie priklauso tiktai bosams, įmonėms ir rinkai.

Mes manome, kad darbas – ar jis būtų atliekamas gamykloje, ar biure, ar būtų gerai ar prastai apmokamas, ar jis reikalautų ilgų ar trumpų studijų metų – neišlaisvina niekada.

Priešingai – jis siekia vis labiau užimti mūsų protus ir atitolinti nuo bet kokių mūsų gyvenimuose bei visuomenėse iškylančių etinių klausimų. Jis siekia mus prikaustyti prie išlikimo būtinybės, kas iš tiesų reiškia prikaustymą prie paprasčiausio vartojimo.

Mes norime pabaigti specializaciją

Kas yra specializacija?

Tai daryti tą patį visą savo gyvenimą. Tai žinių monopolis. Tai kiekvieno paskiras užsidarymas savo profesinėje srityje – monopolis, atskirtas nuo visų kitų žinių bei įgūdžių, sutrauktas iki vienos konkrečios srities. Tai susiskirstymas į organizacines kastas (sudarytas iš studentų, menininkų, darbininkų, biurokratų, politikų, mokytojų…).

Mes norime pabaigti specializaciją, nes esame įsitikinę, jog kiekvienas ir kiekviena gali turėti politinę, mokytojo, studento, menininko ar amatininko funkciją tuo pačiu metu. Žydinti visuomenė gali būti organizuojama tik sužydėjusių individų.

Viešpatavimas mokykloje ir darbe

Ar būtume mokiniai, ar darbininkai, ar dėstytojai, kiekvienas kasdien kenčiame nuo hierarchijos. Esame mokomi jos bijoti – bijoti tėvų, bosų, mentų ir t.t.

Tikėtis geresnės ateities mums reiškia sukurti kitokią gyvenimo organizaciją – tokią, kurioje darbas yra įrankis, o ne tikslas. Tai reiškia dvejoti bet kokia viešpatavimo forma. Nes viešpatavimas yra tik tam tikros visuomenės logika, kuri gali būti pakeista solidarumu.

Sprendimas? Bičiuliai yra geriau nei bosai

Mes manome, kad tik patys turėtume priimti sprendimus dėl savo pačių gyvenimų. Dėl to mes kovojame nepriklausomai nuo politinių partijų ir nuo profsąjungų, kurios vos tik gavusios progą ims derėtis su valstybe darbininkų ir studentų vardu. Mes norime organizuotis patys – kartu su savo bičiuliais išmokti perimti gyvenimus į savo rankas ir tai padaryti taip, kad mūsų aistros, mūsų norai ir mūsų poreikiai taptų svarbiausia mūsų veiklos dalimi. Visa tai tam, kad matytume prasmę tame ką darome ir gyvenimuose, kuriuos gyvename.

Mes nesame iš tų, kurie sieks išsaugoti darbo pasaulį.

CLV (Crew virus libertaire)

—

Perimta ir išversta iš Lignes de Force