Netvarka

Šių metų kovo 2-ąją, grupė Graikijos kalėjimuose uždarytų kalinių anarchistų paskelbė bado streiką. Šiuo veiksmu siekiama:

• panaikinti baudžiamojo kodekso 187 ir 187A straipsnius – 187-asis straipsnis baudžiamuoju nusižengimu laiko veido dengimą demonstracijų metu, tuo tarpu 187A straipsnis sudaro pagrindą C tipo kalėjimų egzistavimui;
• panaikinti prokuroro galią įsakyti prievarta paimti DNR mėginius;
• DNR analizę autorizuoti leisti pačiam įtariamajam, įskaitant teisę pačiam pasirinkti kompetetingą biologą;
• panaikinti analizę tų DNR mėginių, kuriuos sudaro daugiau nei dviejų individų genetiniai duomenys;
• laisvės Lapričio 17-osios organizacijos nariui Savvas Xiros dėl jo sveikatos būklės.

Šiuo metu (kovo 31 d.) bado streiką tęsia kolektyvo „Kovojančių kalinių tinklas“ nariai anarchistai Antonis Stamboulos, Tasos Theofilou, Giorgos Karagianidis, Dimitris Politis, Fivos Harisis, Argyris Ntalios, Andreas-Dimitris Bourzoukos, Grigoris Sarafoudis ir Giannis Michailidis, taip pat organizacijos „Revoliucinė kova“ nariai Nikos Maziotis ir Kostas Gournas, keletas iš Turkijos kilusių politinių kalinių, ir kaliniai Giorgos Sofianidis ir Mohamed-Said Elchibah. Organizacijos „Lapkričio 17“ narys Dimitris Koufontinas (kuriam yra 57 metai) sustabdė bado streiką kovo 27-ąją.

Mėnesio eigoje prie streiko prisijungė daugybė kitų kalinių. Dalis iš jų buvo pervežti į ligonines, kai kurie itin kritinės būklės, kadangi badauja beveik mėnesį. Dalis taip pat nusprendė tęsti bado streiką iki mirties jei nebus įgyvendinti visi streikininkų reikalavimai. Graikijos valdžia gerai žino, jog jei nors vienas iš streikininkų mirs, kraujas bus ant jos rankų.

„Kovojančių kalinių tinklo“ nariai taip pat išplatino paraginimą balandžio 1-ąją rengti solidarumo veiksmus su badaujančiais Graikijos kaliniais.

Solidarumas su bado streikininkais – kad jų reikalavimai būtų išpildyti ir kad įgautų pagreitį kova prieš valstybę ir kapitalą.

—

Parengta pagal Contra Info

Šių dienų ekonominė krizė, išklibinusi daugelio valstybių ekonominius ir politinuis pagrindus, iš naujo perbraižo iki šiol egzistavusius politinius žemėlapius. Kuriasi sąjungos, kurių tikslas yra atrasti naujų sprendimų, įveikti bei suvaldyti krizę ir sugrąžinti stabilumą. Graikijoje pokyčiai politinėse sąjungose atsispindėjo per pastaruosius rinkimus, kai pergalė atiteko Syriza jėgoms. Toks politinis lankstumas ir mobilumas atitinka bendrą Europos lygį – labiausiai krizės paveiktos šalys, ypatingai Europos pietuose, staigiai keičia vyriausybes. Griežtos neoliberalistinės politikos pasekoje daugybė žmonių neteko savo privilegijų, todėl bendro nepasitenkinimo priešakyje atsidūrę socialdemokratai žada šias privilegijas atstatyti intervencionistinėmis priemonėmis. Akivaizdu, kad tai nėra įmanoma dabartiniame Europos kontekste, ypatingai turint omenyje tai, jog finansinis valstybių lankstumas didžiaja dalimi priklauso nuo paramos, kurios sąlygas nustato trečiųjų šalių kapitalistinės institucijos. Tokioje padėtyje yra vos du pasirinkimai: arba tęsti iki šiol vykdytą politiką įtraukiant keletą švelninančių sprendimų tam, kad būtų išsaugotas bent šioks toks palaikymas vyriausybei, arba paprasčiausiai bankrutuoti.

Saldžiu pašaru šerdama žmones Syriza siekia atstatyti sutrikusią pusiausvyrą tarp politinės sistemos ir didžiosios visuomenės dalies, ir taip sušvelninti vis augantį socialinį nepasitenkinimą. Tuo pačiu ji renkasi bendradarbiauti ir valdyti kartu su kraštutinės dešinės pažiūrų „Nepriklausomų graikų“ partija – tuo siekiama nukreipti konservatyviųjų bei dešiniųjų pažiūrų masių nepasitenkinimą ir užtikrinti nacionalinį vieningumą tiek materialiniame, tiek ir vaizduotės lygmenyse. Apie staigų Syrizos išaugimą ir apie visą išpūstą burbulą daug ką pasako jos ištakos bei istorija. Anksčiau tai buvo vienas iš daugybės reformistinių judėjimų, prisiėmusių mažumos eurokomunizmo [1] poziciją. Vėliau, judėjimui augant, Syriza perėmė išaugusias politinės ekologijos ir centristinės socialdemokratijos madas, ir į savo veiklą įtraukė žmones iš šias kryptis atstovaujančių stovyklų. Kairioji vyriausybė save pristato kaip vaistą nuo visų socialinių, politinių ir ekonominių negandų, tuo pačiu prisilaikydama jaunatviško, modernaus ir ekologijai simpatizuojančio įvaizdžio. Ji skleidžia svajas apie saugią Demokratijos pastogę, apie pagarbą teisėtumui ir apie institucijų bei parlamento stiprinimo svarbą. Turėdama savitą valdymo modelį, naujoji vyriausybė žada laikytis socialinės valstybės atkūrimo ir nacionalinio suverenumo bei visuomenės intereso apsaugojimo siekiančių sprendimų. Ji remia darnų ir inovatyvų kapitalizmą su valstybės įsikišimu, su ekologine plėtra ir verslumu – tai paliudija besitęsiantis gamtinių resursų eksploatavimas alternatyviais metodais. Chameleonizmas ir dvigubi standartai yra patys svarbiausi socialdemokratijos bruožai.

Derėtų paminėti racionaliąs kultūrines pertvarkas politinėje valdžioje ir akivaizdų jų persidengimą su technomoksliniu kompleksu. Tai yra akivaizdu dėl to, jog mokslininkai ir akademikai įgauna valdžios pareigas ir yra panaudojami įgyvendinant konkrečias politines strategijas bei siekiant kairiosios vyriausybės tikslų ekonomikos, saugumo, plėtros, švietimo ir teisėsaugos srityse. Žinomas pavyzdys yra teisės profesoriaus Nikos Paraskevopolous paskyrimas vyriausiuoju Teisingumo ministru – šis žmogus palaiko kalėjimų humanizaciją ir jų sistemos pertvarkas, taip pat pasisako už C tipo kalėjimų [2] panaikinimą juos pakeičiant aukšto saugumo kameromis. Politikos ir mokslo vedybas nemažiau gerai iliustruoja ir kriminologijos profesoriaus Giannis Panousis paskyrimas Civilinio saugumo ministru – šis veikėjas vienais svarbiausių savo tikslų laiko subversyvinių anarchistinių grupuočių bei miesto partizanų darinių represiją bei suardymą, ir visa tai pateisina griežta kova prieš terorizmą. Be to, savo akademiniuose pasisakymuose jis kalba apie santykio tarp policijos ir piliečių atnaujinimą per įtraukiantį dalyvavimą veikloje prieš nusikalstamumą (tokioje kaip kaiminystėse paskiriami policininkai, antikriminalinės tarybos ir imigrantų įtraukimas į apsaugos tarnybas). Prie tokio politinio modelio prisideda ir tam tikrų politinių veikėjų paskyrimas ten, kur jie patenkina liaudies verdikto būdu (t.y. per anksčiau vykusius rinkimus) išreikštas socialines nuoskaudas. Pavyzdžiui, tokiu būdu kraštutinis dešinysis Panos Kammenos buvo paskirtas Nacionalinės gynybos ministru, o aplinkosaugininkas Giannis Tsironis – vyriausiuoju Aplinkosaugos ministru.

Per trumpą laiką naujoji kairioji vyriausybė įgavo ženklios visuomenės dalies palaikymą ir aktyvavo sau tinkančius smulkiaburžuazijos refleksus. Dabar šie žmonės išeina į gatves palaikydami valstybę ir besitikėdami, kad ir jiems nutrupės pyrago trupinėlių. Ta pati apgailėtina minia prieš keletą metų užpildė miestų aikštes ir skundėsi dėl ištuštėjusių kišenių. Tie, kuriuos daugybė anarchistų laikė naujuoju revoliuciniu subjektu, dabar sveikina naujuosius savo išganytojus. Neverta stebėtis, jog kai kurie anarchistai dalyvavo šiuose valdžią remiančiuose susirinkimuose, kadangi nemažai jų ir patys balsavo už šią vyriausybę. Syrizai pavyko įtraukti daugybę judėjimų ir ji iki šiol juos naudoja kaip komunikacinius kanalus. Ši taktika turi dvejopą reikšmę: viena vertus taip Syriza įgauna dar platesnį palaikymą, kita vertus – ir tai yra svarbiausia – ji gali būti tikra, jog asimiliuotos radikaliosios jėgos nepriekaištingai jai pasitarnaus malšinant insurekcinių praktikų protrūkius. Juk pats veiksniausias būdas represuoti smurtinius veiksmus yra į juos atsakyti dar neįvykus.

Skirtingai nei visoms aukščiau aprašytoms jėgoms, kai kuriems drąsiai ir oriai su Viešpatavimu kovojantiems anarchistams nerūpi, kas užima politines valstybės aparato pareigas, ir kokiais būdais šis aparatas yra valdomas. Mes nededam jokių vilčių į Tėvynės atgimimą ir į Demokratijos atstatymą. Seniai prisiėmėme jiems priešingas pozicijas. Mūsų nedomina humanizmo ir socialinės valstybės grąžinimas. Mus domina tik jų išnykimas. Mums nerūpi, ar kapitalizmas yra plėtojamas darniai, arba ar valstybės aparatas valdomas pagal mokslinius principus. Mes kovojame už ekonomikos griūtį ir už civilizacijos žvėriškumo sunaikinimą. Mūsų netenkina sulaikymo sąlygų pagerinimas. Mus tenkins nebent visų kalėjimų griūtis. Tačiau savo taktikas mes pritaikome prie vyraujančių sąlygų ir išnaudojame naujai siūlomas galimybes. Mes nesiekiame geresnės valstybės, geresnės ekonomikos, geresnės civilizacijos ar geresnės visuomenės – mes siekiame tik visiško jų sunaikinimo.

JOKIOS TAIKOS SU KAIRIAJA VYRIAUSYBE

JOKIOS TOLERANCIJOS JĄ PALAIKANTIEMS MECHANIZMAMS

Anarchistinė grupuotė „Chaoso simfonija“

—

Iš Inter Arma

—

[1] „Eurokomunizmas“ yra 70-aisiais ir 80-aisiais Vakarų Europoje išsivysčiusi komunizmo atšaka, kurios atstovai pabrėžė pilną nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos Komunistų partijos.

[2] C tipo kalėjimai Graikijoje yra aukščiausio saugumo kalėjimai, į kuriuos pirmieji kaliniai perkelti vos 2015-ųjų pradžioje. Jų viduje galioja specialus režimas – draudžiama suteikti lygtinį paleidimą neatlikus 20 metų savo bausmės, ribojamas lankymo ir pokalbių telefonu laikas, pats kalėjimas saugomas ne prižiūrėtojų, bet mentų. C tipo kalėjimai buvo sukurti kaliniams „teroristams“, t.y. tiems, kurie propaguoja nesuvaldomą maištą Graikijos teritorijoje. Pirmasis į C tipo Domokos kalėjimą buvo perkeltas anarchistas Nikos Maziotis, po jo – anarchistas Kostas Gournas, marksistinės organizacijos Lapkričio 17 nariai ir kiti miesto partizanai. Daugiau informacijos apie C tipo kalėjimus: Rabble

Operacijos Pandora bylai vadovaujantis teisėjas Javier Goméz Bermúdezas sulaikytųjų advokatams pranešė, jog visi įtariamieji paleidžiami kiekvienam iš jų sumokėjus po 3 000 eurų užstatą (dar keturi bičiuliai buvo lygtinai paleisti po pirminių sulaikymų 2014-ųjų gruodį). Šalia užstato (kuris bendroje sumoje sudaro 21 000 eurų) teisėjas paskyrė tris kartus per savaitę prisistatyti vietiniame tribunole ir konfiskuoti pasus. Galiausiai, kiekvienam iš paleistųjų buvo paskirti vaidmenys, bičiulį iš Madrido, pvz., pakrikštijant grupės „lyderiu“ dėl to, jog jo namuose buvo rasta sąskaita už 287 GAC redaguotos knygos „Prieš demokratiją“ egzempliorių spausdinimą.

Sulaikyti gruodžio 16-ąją bičiuliai iš kalėjimo turėtų išeiti šiandien (sausio 31-ąją). Už grotų jie praleido pusantro mėnesio po to, kai Mossos d’Esquadra (Katalonijos mentai) įsiveržė į jų namus vykdydami milžinišką operaciją, pavadiną „Pandoros“ vardu. Pasak Vidaus reikalų ministerijos, šios operacijos tikslas buvo išardyti tariamą „anarchistinio terorizmo“ organizaciją. Teisminiai šaltiniai patvirtina, jog visi septyni sulaikytieji paleidžiami, kai tuo tarpu Mossos d’Esquadra pagaliau paviešina konkrečius sulaikytiesiems skiriamus kaltinimus.

Sulaikytieji kaltinami dalyvavimu GAC [1], kurios Mossos manymu „palaiko teroristinės anarchistinės grupuotės FAI/IRF postulatus“ ir yra jos „atšaka Ispanijoje“, taip pat devyniais išpuoliais įvykdytais 2012-aisiais ir 2013-aisiais metais (už kurias atsakomybė nebuvo prisiimta tais pačiais vardais, tačiau valstybei skirtingi vardai reiškia tik priklausymą GAC!). Tarp šių išpuolių yra koordinuotas sprogimas savadarbiais sprogmenimis 2013-ųjų balandį prieš CaixaBank atstovybę Barselonoje (Sarrià kaiminystėje) ir prieš BBVA Madride. Mossos sulaikytuosius taip pat sieja su sprogstančiais vibratoriais, išsiųstais Pampelunos arkivyskupui Francisco Pérez ir „Kristaus legionieriams“ priklausančio mokymo centro direktoriui Madride 2012-ųjų gruodį, o taip pat ir su trimis vienu metu įvykusiais sprogimais prieš CaixaBank El Clot kaiminystėje Barselonoje (kurie įvyko bankomatų patalpose) – už pastaruosius tris sprogimus atsakomybę prisiėmė FAI/IRF. Vieno iš jų metu buvo sužeistas žmogus, kadangi mokymo centro direktoriui išsiųstas siuntinys sprogo pašte ir sunkiai sužalojo vieną iš jo darbuotojų. Taip pat sulaikytieji siejami su dvejais sprogstamaisiais siuntiniais, išsiųstais 2013-ųjų rugsėjo 6 Barselonoje, kurie buvo nutaikyti prieš italų įmones Katalonijoje, ir su trečiu siuntiniu, skirtu įmonei Valencijoje, kuriame buvo „sprogstamojo užtaiso imitacija“. Galiausiai Mossos sieja GAC su 2013-ųjų vasario 7 ir spalio 2 Madrido l’Almudena katedroje ir Saragosos del Pilar bazilikoje paliktais sprogstamaisiais užtaisais, už kuriuos atsakomybę prisiėmė ne FAI/IRF, bet „Mateo Moral insurekcinis būrys“ (už šiuos išpuolius kaltinami Francisco ir Monica įkalinti nuo 2013-ųjų lapkričio).

Nepaisant Katalonijos policijos mėginimų išlaikyti kaltinimus paslaptyje iki vasario 22 d., vakar teisėjas staiga persigalvojo ir nusprendė nebetęsti šio tyrimo. Jis taip pat nusprendė paleisti visus septynis sulaikytuosius. Numatoma, jog jau šią popietę kiekvienas iš jų galės išeiti iš Ispanijos demokratijos požemių.

Solidarumo su sulaikytaisiais demonstracijos nesiliovė nuo pat operacijos pradžios praeitų metų gruodį. Pačią sulaikymo dieną daugiau nei 3 000 žmonių išėjo į Gràcia kaiminystės gatves, Kalėdų dieną daugiau nei 1 500 žmonių žygiavo Barselonos centre ir passeo de Gràcia prisidengę transparantu, ant kurio buvo užrašas „Teroristas yra tas, kuris mus pasmerkia vargui, o ne tas, kuris prieš jį maištauja“. Madride tą pačią dieną įvyko spontaniška demonstracija. Solidarumo akcijos įvyko Valencijoje, Žironoje, Taragonoje, Salamankėje, Valadolide ir kituose miestuose. Daugybėje skirtingų šalių įvyko solidarumo veiksmai.

Iš Brèves du désordre

—

[1] GAC (Grupos anarquistas coordinados) yra inicialai, kuriais keletas žmonių Ispanijos teritorijoje pasirašė knygą „Prieš demokratiją“, kuri Pandoros byloje buvo naudojama kaip vienas iš įrodymų priklausymui teroristinei organizacijai. Kiek anksčiau keletas Ispanijos anarchistų pasiūlė skirtingas anarchistų grupuotes jungtis į federaciją ir taip geriau koordinuoti tarpusavio veiklą po GAC inicialais. Šis projektas niekada nebuvo išvystytas dideliu mastu, tačiau GAC niekada nebuvo organizacija, kuriai kas nors galėtų priklausyti. GAC kaip organizacija yra gryna Ispanijos valdžios fantazija, kurios neaiškumas leidžia dalyvavimu joje apkaltinti praktiškai bet ką.

Sausio 10 d. Minsko klube „Pirates“ turėjo vykti keleto pankroko grupių koncertas. Tačiau jam vos prasidėjus į klubo patalptas įsiveržė kaukėti Baltarusijos milicijos ir OMON būriai. Visi išėjimai buvo užblokuoti ir žmonės negalėjo išeiti iš patalpų. Be jokių paaiškinimų visi buvę viduje buvo priremti prie sienos. Tada sekė asmens tapatybės dokumentų ir asmeninių daiktų patikrinimas. Labiausiai mentus domino koncerto metu platinta anarchistinė literatūra. Apie valandą laiko jie bergždžiai ieškojo šių „ekstremistinių reikmenų“ savininkų. Galiausiai buvo konfiskuotos visos knygos ir įrašai. Po reido buvo suimti trys žmonės, apkaltinti anarchistinės literatūros platinimu.

Po koncerto žmonės pateikę asmens tapatybės dokumentus susilaukė privataus mentų dėmesio. Baltarusijos Anarchistinis juodasis kryžius praneša apie vieną oficialų perspėjimą dėl ekstremistinės veiklos. Dar keletas žmonių praneša apie mentų mėginimus su jais pasikalbėti „privačiai“.

Sausio 20-21 d. buvo suimti dar keturi žmonės. Jie buvo apkaltinti dalyvavimu trijuose anarchistų organizuotuose solidarumo veiksmuose prie Minsko teismo, kuriame buvo teisiami bičiuliai, prie kalėjimo, kuriame jie buvo laikomi ir prie milicijos nuovados, kurioje buvo suorganizuotas reidas. Vienas iš šių žmonių buvo suimtas prie kalėjimo vartų po to, kai pasitiko vieną iš reido metu suimtų ir 15 dienų jame praleidusį bičiulį.

Artėjant rinkimams Baltarusijoje visada suintensyvėja represijos prieš vietinį anarchistų judėjimą. Vien tik sausį buvo sulaikyti 7 žmonės – 6 iš jų gavo nuo 10 iki 15 dienų kalėjimo. Visi jie turės problemų darbe, o keletas jau turėjo pakeisti darbo vietą dėl ankstesnių areštų.

Tegul dega kalėjimai su lukašenkomis juose! Лука, Ты Заебал!

—

Parengta pagal Baltarusijos AJK

Šių metų sausio septintąją, kaip visi gerai žinome, Paryžiuje buvo įvykdytos dvylikos žmonių žudynės. Daugelį sukrėtęs įvykis buvo įvykdytas keleto su Al-Qaeda susijusių asmenų kaip atsakas į žurnale Charlie Hebdo išspausdintas Mahometo karikatūras. Užjaučiantys paryžiečiai, o vėliau ir visas žiniasklaidos užburtas pasaulis perėmė frazę „Je suis Charlie“ („Aš esu Charlie“) kaip solidarumo su aukomis išraišką. Tačiau ši žiniasklaidos operacija, prie kurios tuojau pat prisijungė dėl reitingų besigrumiantys politikai ir už pačios Al-Qaeda egzistavimą atsakingos pasaulio viršūnės, dvylika mirčių vos per kelias valandas pavertė groteskišku politiniu lošimu. Tą pačią dieną keletas Paryžiaus anarchistų sukūrė šį tekstą, kuriame dalinamasi mintimis apie šio įvykio ir reakcijos į jį keliamus klausimus.

—

Šįryt paryžiečiai, o kartu su jais ir visas likęs pasaulis, prabudo makabriškuose parako dūmuose. Satyrinio žurnalo Charlie Hebdo biure, kasdienio susitikimo metu keletas religinių fanatikų – kurie toli gražu nebuvo nei pirmi, nei paskutiniai – atvėrė ugnį į susirinkusius žmones. Dvylika mirusiųjų ir dar daugiau sužeistų, kurių daugumą sudarė visiems gerai žinomi ir žiniasklaidoje dažnai pasirodydavę žurnalistai bei karikatūristai, o taip pat ir du mentai, kurie – skirtingai nei kiti – už tai kad yra taikiniai gauna atlyginimą. Išskyrus keletą karo vilkų, dauguma žmonių į tai pirmiausiai reagavo užjausdami šio žiauraus išpuolio aukas. Šis įvykis, kruviniausias Prancūzijoje nuo fašistinio išpuolio traukinyje Strasburas-Paryžius 1961-ųjų birželio 18-ąją Alžyro karo metu, ir ryžtas bei šaltakraujiškumas, su kuriuo jo vykdytojai atliko žudynes, iššaukia dar nepamirštą terorą. Tuo pačiu tai yra religijos niekingumo teroras, kuris šiandien labiau nei bet kada ženklią dalį pasaulio gyventojų vedžioja už nosies ir neleidžia patiems apmąstyti juos supantį pasaulį. Mums, anarchistams ir revoliucionieriams, prie viso to prisideda ir vis dar sėkmingai terorizuojanti nacionalinė vienybė. Tai yra vienybė, kuri iššaukiama kaskart, kai valstybėms prireikia proletarų patrankų mėsos. Nes pasiaukojimo nuolat prašoma iš tų pačių žmonių. Pasiaukojimo už didingiausius interesus, kurie niekada nepriklauso mums patiems – už tautos, „taikos“ arba respublikos interesus – kai tuo tarpu atsakingieji ir toliau šveičia paauksuotus savo rūmų turėklus.

To paties iš mūsų prašė dar prieš šimtą metų, kai 1914-aisiais vienytis turėjome prieš vokiečius. Prieš keletą metų to paties reikėjo „Merah istorijos“ [*] metu. Bosai ir darbininkai, kaliniai ir jų prižiūrėtojai, mentai ir „nusikaltėliai“, turtingi ir vargšai – visi susikibę rankomis prisideda prie visuotinio gedulo. Šiandien nebeegzistuoja klasės, žmonių nebeskiria sienos, nebestovi barikados – tačiau tūkstančiai žmonių išeina į Prancūzijos (ir kitų šalių) gatves. Ir kam nuo to geriau? Tikrai ne tūkstančiams tų, kurie palikti pūti Paryžiaus ir kitų miestų gatvėse. Akimirksniu valstybės terorizmas, respublikos ir demokratijos terorizmas, pinigų terorizmas spaudžia krokodilo ašaras ir rodosi esantys siaubingai malonūs – džihadistai jiems duoda progą atstatyti ištisos visatos pusiausvyrą, kuriai trūksta tik gero karininko, kuris atstotų šio organizmo galvą. Bet šiandien kalbama ne apie Elzaso ir Lotaringijos susigrąžinimą, šiandien pirmoj vietoj yra „apginti pasaulietines vertybes ir saviraiškos laisvę“. Kitaip tariant, vieną didelę šūdų krūvą mums, kurie siekia sunaikinti visas religijas ir norėtų užčiaupti visus, kurie dėvi kaklaraištį, sutaną ar kokią kitą didikų simboliką ar uniformą.

Visi prie to prisideda verksmingais komentarais – kiekviena partija, kiekviena organizacija iš visų įmanomų kampų įskaitant libertarus [1] mums atriaugėja tas pačias kalbas apie patį „sugyvenimą“ užpuolusius „barbarus“.

Bet kas iš tiesų yra barbaras?

Sustokime trumpam prie šio žodžio. Kilęs iš graikiško barbaros („svetimtautis“), šis žodis senovės Graikijoje buvo vartojamas kalbant apie visus tuos, kurie pateko už jos civilizacijos ribų, t.y. kalbant apie tuos, kurie nekalbėjo graikiškai ir netikėjo į graikų dievus. Taigi, barbaras yra kitas, tas, kuris nevalgo tos pačios sriubos – arba bent jau nevalgo prie to paties stalo. Montaigne teigė, jog „barbaru vadiname tą, kuris nėra mums naudingas“. Kaip jau ne kartą minėjome, mes patys nematome jokių barbarų – mes matome tik individus, gyvenančius šios niūrios civilizacijos viduje. Nežinome nieko, kas būtų jos išorėje; tiesa, mes pažįstame išstumtuosius, tačiau niekas negalėtų būti labiau viduje nei jie.

Šiandienos „barbarai“ nė iš tolo nėra svetimi šiai civilizacijai – kad ir kaip tokia mintis guostų jos sergėtojus. Visai kaip kadaise pagarsėjusi „barbarų gauja“, jie yra gryni šios civilizacijos produktai. Jie puikiai išmano jos kodus, jie naudojasi jos įrankiais, ir yra labai panašūs į tuos, kurie juos keikia. Nes nėra didelio skirtumo, ar žudikai dėvi žalią, ar juodą uniformą, ar jie šaukia „šlovė demokratijai“, ar „Dievas didingas“, ar neša trispalvę, ar džihadistų vėliavą, ar juos palaiko dauguma, ar ne, ar jų skerdynės yra teisėtos, ar ne, ar esame jų žudomi Apšvietos, ar miglos vardu. Vykdydami savo makabriškus planus, nuo akimirkos kai iš individo atimama bet kokia galimybė save realizuoti taip kaip jis pats tai supranta, jie visi patenka į tą patį planą.

Terorizmas nėra barbarų užsiėmimas. Priešingai, tai yra labai civilizuota praktika – juk ir pati demokratija gimė Teroro įsčiose. Dėl šios priežasties prieš terorą nėra įmanoma kovoti tuo pačiu nekovojant prieš jį gaminančią ir juo besinaudojančią civilizaciją – nuo 1792-ųjų „rugsėjininkų“ iki visa naikinančių kalėjimo bausmių ir Daesh [**] šiandien. Kas yra tie kiaulės su kaklaraiščiais, kurie siunčia savo armijas žudyti Centrinėje Afrikoje, Afganistane ir kitur, ir kurie dabar mus moko pacifizmo kai Paryžiuje buvo nužudyti dvylika žmonių? Tai būtent tie, kurie šiuo metu braunasi į televiziją tam, kad ten išspaustų porą ašarų ir taip laimėtų ar išsaugotų porą balsų savo apgailėtinose apklausose.

Šiandien Charlie mes nesame ne daugiau nei vakar, o kažkieno mirtis mūsų vakarykščių priešų nepaverčia šiandienos draugais – tokius fokusus paliekam hienoms ir maitvanagiams. Mes nesame pripratę lieti ašarų prieš paminklus žurnalistams (net ir tiems, kurie yra tariamai alternatyvūs ar libertarai) ir mentams, nes jau seniai supratome, jog žiniasklaida ir policija yra svarbiausi teroro civilizacijos ginklai, vienoje pusėje gaminantys pritarimą jai, kitoje – represiją ir įkalinimą. Dėl to neketiname kartu su vilkais, ar net su avim, verkti dėl kitų vilkų.

Šie gruobuonys, kurie šiandien mūsų prašo verkti ir kartu šaukti „Aš esu Charlie“, tai tie patys kostiumuočiai, kurie yra tiesiogiai atsakingi auginant tokias grupuotes kaip Al-Qaeda ir Daesh – kurios, nepamirškime, yra senos vakarų demokratijos sąjungininkės, dabar paprasčiausiai nusprendusios pačios užlipti ant geostrateginio podiumo. Tie patys niekšai savo teismuose, komisariatuose ir belangėse kasdien žudo, uždaro, kankina ir atstumia visas tas ir visus tuos, kurie neseka jų botagu ir švietimu nurodytais keliais. Tos pačios civilizuotos būtybės, kurių dėka prie jų pastatytų sienų dvėsia mėginantys pabėgti nuo vargo ir karo, sukeltų arba jų pačių, arba šiandieninių jų priešų salafistų. [***]

Mes neturim jokio noro, kad šie niekšai mus civilizuotų ar užtildytų. Dar mažiau noro turim trintis su jais alkūnėmis. Nes mes norime veikti prieš juos – prieš juos ir prieš visus tuos, kurie prisidengdami begale religinių, politinių, bendruomeninių, tarpklasinių, civilizacinių ar nacionalistinių pretekstų mus laiko tik pėstininkais, kuriuos galima stumdyti ir paaukoti vienoje didelėje ir absurdiškoje šachmatų lentoje. Šiandien, kaip ir vakar, neprošal prisiminti Rudolfo Rockerio žodžius: „tautinės valstybės yra viso labo politinės bažnyčios. Vadinama tautinė savimonė yra ne įgimta, bet išmokta. Tai yra grynai religinė sąvoka – vokiečiu, prancūzu ar italu esama lygiai taip pat kaip esama kataliku, protestantu ar žydu.“

Tačiau nederėtų nuvertinti pavojaus, kurį kelia šie Alacho bepročiai, šie nusižeminimo ir moralinio mazochizmo garbintojai. Ir nors šiomis dienomis mes ir pralaimime jiems pritraukdami žmonių iš visų pusių, šis klausimas privalo būti iškeltas tam, kad išvengtume neaiškumų. Jis turi būti iškeltas tam, kad jo vietos neužimtų tie, kurie norėtų mus dar labiau suskaldyti atsiremdami į liūdnai pagarsėjusią musulmonų dalį ir apkaltindami ištisą grupę žmonių su savo kalbomis apie „civilizacijų sandūrą“, netgi apie pilietinį karą, kurio pasekmių, liečiančių mus visus, jie net nesugeba suprasti.

O ką galėtume pasakyti apie tą valytoją, kurio kūną pervėrė kulkos, kuris buvo šaltakraujiškai nužudytas, nors buvo visiškai niekuo dėtas? Kas rūpinasi juo? Tikriausiai jis neturėjo twitterio paskyros, tikriausiai jis net neturėjo priėjimo prie nūdienos spektaklio, jis neturėjo nei vardo, nei veido, nei bičiulio, kuris dėl jo paverktų televizijoje. Jis nebuvo Charlie. Jis – tik netiesioginė keleto dievo pamišėlių šūvių auka, kaip ir daugybė kitų žmonių kasdien, kaip ir tūkstančiai netiesioginių valstybės aukų visame pasaulyje. Šįvakar savo mintis skiriame jam.

Viena yra aišku – kai rinktis galima tarp choleros ir maro, tarp kokio nors dievo bei jo kariaujančių, nukryžiuotų ar žudančių pranašų, ir tarp kokios nors šūdinos valstybės su savo žudančiais mentais ir kareiviais, iš tiesų nėra jokio pasirinkimo. Dabar ir visada mes atsisakome rinktis iš daugybės vergovės ir paklusnumo formų. Mūsų pasirinkimas gali kilti tik iš mūsų pačių, nes mes renkamės laisvę.

Šiuo beviltišku metu, tariamos „nacionalinės vienybės“, pilietinio karo, fanatikų džihadų ir „tikrų“ valstybių vykdomų karų akivaizdoje, socialinį karą privalome išvesti į pirmą planą – tiek, kad žiežirba įgautų liepsną.

Anarchistai,

2015-ųjų sausio septintoji

Iš Non-Fides

—

[*] „Merah istorija“ yra vadinama eilė 2012-ųjų kovą Toulouse mieste įvykdytų nužudymų, kurių metu mirė septyni žmonės, iš kurių trys kareiviai. Juos įvykdė islamistas vardu Mohammed Merah, kuris buvo nužudytas Prancūzijos specialiųjų pajėgų.

[**] Daesh yra vadinama organizacija „Islamo valstybė“, kadangi tai yra pirmojo jos pavadinimo trumpinimas.

[***] Salafistai yra musulmonų pakraipa, interpretuojanti Koraną ir Mahometo mokymus pažodžiui. Didžioji dalis teroristų islamistų išpažįsta salafizmą arba susijusį mokymą – vahabizmą. Tačiau ne visi salafistai ir ne visi vahabitai pasisako už prievartos naudojimą.

[1] Pažaiskime žaidimą: iš kur yra šie pasisakymai – iš Anarchistų federacijai priklausančios J.B. Botul grupuotės atsišaukimo, ar iš François Hollande kalbos? „Mūsų bendražygiai iš Charlie Hebdo sunkiai sumokėjo už saviraiškos laisvę. Už tai sumokėjo ir daugybė policininkų. Mes norėtume pagerbti visas šio išpuolio aukas. […] anarchistai gerbia tikėjimo laisvę tik tol, kol ji reiškiama pasaulietinės respublikos rėmuose.“

Šių metų gruodžio 16-ąją Barselonoje ir Madride buvo pradėta prieš „anarchistinį terorizmą“ nukreipta operacija, pavadinimu „Pandora“. Sulaikytieji kaltinami dalyvavimu anarchistinėje organizacijoje, kuriai priskiriami sprogstamieji išpuoliai. Nacionalinio Madrido teismo nurodymu pradėta operacija sutelkė apie 450 mossos (Katalonijos mentų), kurie 5:30 ryto įsiveržė į 13 skirtingų gyvenviečių įvairiuose Katalonijos miestuose.

Kelios dešimtys mentų įsiveržė į Kasa de la Muntanya skvotą Barselonoje, kai tuo tarpu virš jo kabantis helikopteris apšvietė operacijos teritoriją. Žiniasklaida Kasa de la Muntanya skvotą vadina „anarchistų terorizmo operaciniu centru“. Viskas truko apie 13 valandų – kol namo gyventojai slėpėsi sporto salėje, mentai išvartė viską ką rado jo viduje. Vėliau buvo įvykdyti dar keli reidai kitose gyvenvietėse. Mentai susirinko mobiliuosius telefonus, nešiojamus kompiuterius, įvairią laikmeną, grynus pinigus ir knygas.

Operacijos metu buvo sulaikyti 11 asmenys iš Ispanijos, Urugvajaus, Italijos ir Austrijos.

Sulaikymai siejami su eile atakų, įvykdytų 2012-2013 metais, daugiausiai sprogstamųjų išpuolių prieš bankomatus. Nacionalinė Ispanijos audiencija (aukšto rango teismas) šias atakas sieja su Mateo Morral insurekciniu būriu, prisiėmusiu atsakomybę už bombą, padėtą Madrido La Almudena katedroje 2013-ųjų vasario septintąją, ir kitą panašią ataką Saragosos El Pilar bazilikoje 2013-ųjų spalio trečiąją. Šiomis dviejomis atakomis jau buvo apkaltinti Mónica Caballero ir Francisco Solar, kurie buvo suimti 2013-ųjų lapkričio 13-ąją ir iki šiol yra uždaryti.

Negalime nepastebėti ypatingai geros koordinacijos tarp Nacionalinės audiencijos, Katalonijos mentų ir žiniasklaidos, kurie visi pateikia lygiai tuos pačius faktus, tuo pačiu kurdami kiek įmanoma didesnę įtampą.

Tos pačios dienos vakarą keli tūkstančiai žmonių dalyvavo demonstracijoje Barselonos centre – tai buvo viena didžiausių spontaniškų solidarumo eisenų nuo septyniasdešimtųjų įtampos Katalonijoje. Buvo išmušti keleto bankų ir nekilnojamo turto agentūrų langai, mentai apmėtyti įvairiais objektais, padegti šiukšlių konteineriai. Areštuotų nebuvo, nepaisant daugybės mentų puolimų demonstracijos metu. Demonstracijos vyko ir kituose miestuose. Madride skaičiuojami mažiausiai trys areštai.

Agresyvios demonstracijos šiuo metu yra itin svarbios – jos parodo, jog anarchistai neketina užsikasti po smėliu po pirmų represijos smūgių.

Dabar jau žinoma, jog septyniems bendražygiams paskirtas laisvės atėmimas, kitiems keturiems – akylai stebima laisvė. Tokio valdžios puolimo akivaizdoje svarbu išlaikyti aukštai iškeltą galvą. Jame nėra nieko naujo – panašios operacijos kas keletą metų pasikartoja Italijoje, Čilėje ir kitose šalyse. Tokiomis akimirkomis terorizmu gali būti pavadintas bankomatų ekranų išdaužymas plaktuku, ar net savivaldybės apmėtymas dažais. Dažniausiai šios operacijos baigiasi visišku valdžios fiasko, palikdamos eilę anuliuotų bylų ir eilę metų kalėjimo, praleistų be jokių įrodymų. Dėl to svarbu nepamiršti tikrojo jų tikslo – išgąsdinti ir susilpninti antiautoritarinį judėjimą.

Negalime nepasikartoti: tikrasis teroristas yra valdžia ir jos šunys, saugantys išnaudojimu bei dominavimu grįstą santvarką, keliantys milžiniško masto, galo nematančius karus visame pasaulyje, ir sistemingai taikantys smurtą prieš visus, kurie aiškiai parodo nesutikimą su tokiomis egzistavimo sąlygomis.

Solidarumas su 11 areštuotųjų ir su visais socialinio karo kaliniais.

Už anarchiją.

—

Daugiau informacijos: ABC Hurricane

Fleury-Mérogis kalėjime Brahimas įkalintas nuo 2014-ųjų balandžio. Tai jau ketvirtas jo apsilankymas už grotų nuo tada, kai atvyko į Prancūziją. Metai po metų klajojant po skirtingus kalėjimus atvykėliams. 2012-ųjų gruodžio 16 jis buvo uždarytas už mėginimą kartu su kitais sulaikytaisiais pabėgti iš sulaikymo namų Palaiseau. Keturi iš jų sėkmingai paspruko, tačiau jis pats buvo sučiuptas mentų, apkaltinusių jį smurtavimu. Iš vienos prižiūrėtojos buvo atimtas raktas, o kitas buvo sutvarkytas tam, kad būtų įmanoma pabėgti. Brahimas buvo apkaltintas šiais veiksmais, kadangi kalintieji sulaikymo namuose negali būti apkaltinti „mėginimu pabėgti“. Šįkart, kaip ir kitais kartais, už grotų jį atvedė mentų patikrinimas gatvėje. 28 dienos „laikino darbo nutraukimo“ ir metai kalėjimo už „smurtą prieš pareigūną“. Laisvė Brahimui numatoma 2015-ųjų vasarį. Jis neturi dokumentų. Maištas – bėgant esant įkalintam ir ginantis kai mentai siekia sulaikyti – yra jo atsakas siekiant išvengti deportacijos į šalį, kurioje jis nenori gyventi.

Daugybė dokumentų neturinčių žmonių tiek individualiai, tiek kolektyviai priešinasi ir sukyla prieš valstybę bei kasdien prieš juos kariaujančius jos mentus. 2008-ųjų liepos 22-ąją Vincennes sulaikymo namai buvo iki pamatų sudeginti jų gyventojų. Po naujo sulaikymo centro atidarymo buvo daugybė mėginimų jį sunaikinti iš vidaus. Paskutinis žinomas incidentas įvyko 2014-ųjų balandžio 15-ąją, kai sulaikytieji, po to kai vienas iš jų buvo sumuštas mentų, sunešė savo antklodes bei čiužinius į vieną kambarį, ir visa tai padeg. 2013-ųjų rugpjūtį Amygdaleza centre netoli Atėnų elektros iškrova sukėlė susirėmimus tarp sulaikytųjų ir prižiūrėtojų. Dalis gyvenamosios erdvės sudegė ir apie dešimt žmonių sugebėjo pabėgti. Italijoje tiek iš sulaikymo namų vidaus, tiek iš išorės suduoti smūgiai privedė prie keleto iš tokių centrų uždarymo.

Visame pasaulyje migrantai organizuojasi tam, kad pereitų sienas. Calais daugybė žmonių kasdien mėgina patekti į Angliją. Laukdami jie užima pastatus ir aikštes, ir rengia demonstracijas prieš uniformuotuosius ir kitokio plauko fašistus, laikančius juos atmatomis. Praėjusio rugsėjo 17-ąją 250 žmonių mėgino pereiti į krovininių automobilių patikros zoną. Praėjimą draudžiančios užkardos buvo atidarytos, o mentai užpulti akmenimis. Nuo rugsėjo auga iniciatyvos perplaukti Lamanšo sąsiaurį krovininiuose automobiliuose. Melilloje, Maroko teritorijoje esančiame ispanijos anklave, nepaisant stiprios apsaugos ir ispanijos civilinės gvardijos žiaurumo, laikas nuo laiko kolektyviai užpuolami pasienio postai. 2013-aisiais tūkstančiai migrantų prasimušė į Ceutą ir Melillą, tuo tarpu kiti ten pabaigė savo dienas – tačiau iki šiol šimtai žmonių tęsia puolimą prieš spygliuotas tvoras ir jų sergėtojus.

Čia kaip ir kitur mezgasi solidarumo ryšiai, kurių tikslas yra laisvė su ar be dokumentų. Calais daugybė žmonių remia migrantus padėdami jiems atidaryti skvotus ir rengti savo pačių demonstracijas. Italijoje, balsai ataidi iš abiejų sienos pusių ir taip leidžia atsakyti į vieni kitų veiksmus. Prancūzijoje, kai situacija sulaikymo namų viduje kaista, įniršis išreiškiamas už jų sienų fejerverkais ir kitais būdais. Ir kai kerta represija, solidarumas tęsia puolimą – kaip teisminio proceso Vincennes centro sudeginimu apkaltintiesiems metu: tai tik papildoma proga gadinti deportacijos mašinos sraigtus ir plėsti sukilimą.

Tam kad kiekvienas liktų savo vietoje, valstybė yra pasirengusi bet kam, įskaitant sienų stiprinimą ir kalėjimus. Mėginti pabėgti reiškia būti pažeidžiamam jų represijos – būti sumuštam mentų, mirti and Viduržemio jūros kranto arba būti įkalintam.

BŪTI SOLIDARIEMS PRIESPAUDOS AKIVAIZDOJE REIŠKIA TĘSTI KOVĄ UŽ JOS SUNAIKINIMĄ. MES NEBŪSIME LAISVI TOL, KOL EGZISTUOS SIENOS IR KALĖJIMAI.

Laiškas, gautas Non-Fides

Draugai! Raginame jus paremti Ilja Romanovą, „terorizmu“ kaltinamą Rusijos anarchistą, kuris jau keletą metų praleido kalėjime. Maskvos AJK (Anarchistinis juodasis kryžius) įtraukė Ilją į anarchistų politinių kalinių sąrašą.

2013-ųjų spalio 26-tą, 46-erių anarchistas Ilja Romanovas buvo sužeistas Nižni Novgorodo mieste. Vėlai naktį įvykęs sprogimas rimtai sužalojo jo kairę ranką ir apdegino veidą. Ilja buvo išvežtas į ligoninę, kur gydytojai amputavo jo ranką. Romanovas policijai aiškino, kad neatsakingai naudojo pirotechninį gaminį. Gruodį Romanovas buvo apkaltintas pagal Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 205 straipsnio 30-ąją dalį („mėginimas įgyvendinti teroristinę ataką“). Tačiau jokio pagrindo kaltinimams terorizmu nėra, nes nėra visiškai jokių įrodymų. 205 straipsnis padengia tuos veiksmus, kurie siekia „įbauginti žmones ir kelti pavojų jų gyvybėms, sukelti ženklią materialinę žalą ar kitokias rimtas pasekmes tam, kad būtų paveikti sprendimus priimantys pareigūnai ar tarptautinės organizacijos“. Akivaizdu, kad šioje situacijoje niekas negalėjo būti veikiamas tokiu būdu, ir juo labiau niekieno gyvybei ar net nuosavybei nebuvo sukeltas joks pavojus, kadangi paprastas fejerverkas tokiems tikslams yra per silpnas, o Ilja buvo sužeistas tik dėl to, kad gaminys sprogo jo rankose. FSB tyrėjai nusprendė iš viso to padaryti „labai svarbią bylą“ tam, kad pateisintų savo pačių egzistavimą. Iljos draugo kompiuteryje jie pakišo dvi bylas su skrajutėmis. Tyrėjai teigia, kad po atakos sprogmenimis prieš konkrečią instituciją Ilja ketino paplatinti politinį atsišaukimą, tačiau nesugebėjo to padaryti dėl netyčinio sprogimo. FSB naudojasi Iljos praeitimi kaip įrodymu dėl jo ketinimų įvykdyti teroro aktą.

Byla bus baigta už dviejų mėnesių ir mums reikia pinigų lingvistinei pakištų bylų analizei, kuri turėtų būti atlikta teismo ekspertų, o taip pat advokato išlaidoms. Jau surinkome pinigų vienerių metų advokato paslaugoms ir dviems nepriklausomiems tyrimams. Tačiau dabar esame prastoje finansinėje padėtyje. Mums trūksta apie 2 300 eurų, o turime vos 750.

Kontekstas

Į anarchistų judėjimą Ilja įsitraukė aštuoniasdešimtaisiais Nižni Novgorode, kuris tuo metu vadinosi Gorki. Vienas iš pirmųjų jo veiksmų Sovietų laikotarpiu buvo anarchistinės skrajutės platinimas — beveik visos šios skrajutės kopijos pateko į KGB archyvus.

Tai jau trečias kartas kai Ilja kaltinamas dalyvavimu ginkluotoje kovoje. Pirmą kartą jis buvo areštuotas Maskvoje, 1998-ųjų spalį, apkaltintas dalyvavimu pogrindinėje ginkluotoje grupuotėje „Naujoji revoliucinė alternatyva“. Galiausiai jam buvo paskirtas privalomas gydymas psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios jis buvo paleistas 2002-ųjų pradžioje.

Ilja ilgai laisve nesimėgavo: dar 2002-ųjų gruodį jis buvo sulaikytas Ukrainoje kaip vienas iš įtariamųjų pogrindinės revoliucinės organizacijos narių. Galiausiai jis praleido 10 metų kalėjime. Jis buvo kaltinamas neteisėta smulkių ginklų prekyba ir SBU (buvusios KGB) būstinės sprogdinimu Ukrainoje. Visi suimtieji buvo žiauriai kankinami. Dvidešimtmetis Sergey Berdyuginas 2003-ųjų lapkričio pirmąją mirė nuo kankinimų. Ilja neigė visus kaltinimus ir teigė, jog buvo tiek protiškai, tiek fiziškai kankinamas, ypatingai ikiteisminio sulaikymo metu. Jis pradėjo keletą bado streikų, o teismo salėje persipjovė venas bei kaklą skutimosi peiliuku tam, kad išreikštų priešiškumą tokiam nežmoniškam elgesiui. Jis buvo paleistas 2012-ųjų gruodį.

Daugiau informacijos apie ankstesnes bylas:

http://www.left.ru/inter/march/nra.html

http://sovietrussianow.blogspot.it/2013/06/for-socialist-future-of-country_28.html#.VE__BETdESk

Laiškus Iljai galite siųsti adresu:

Ilya Eduardovich Romanov, 1967 g.r., FKU SIZO-1, ul. Gagarina, d.26-a, 603098, Nizhnii Novrogod, Russia
(laiškai turėtų būti rašomi rusų kalba ir juose neturėtų būti minima jokia anarchistinė veikla)

Daugiau informacijos apie šią bylą (rusų kalba):

http://wiki.avtonom.org/index.php/%D0%A0%D0%BE%D0%BC%D0%B0%D0%BD%D0%BE%D0%B2_%D0%98%D0%BB%D1%8C%D1%8F

Maskvos AJK

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį susirėmimų, vykusius susitikimo prieš Sivens užtvankos statybas Testet regione metu, buvo nužudytas demonstrantas vardu Rémi. Daugmaž 7000 žmonių susirinko Testet ZADe* po mėnesius trukusių policininkų puolimų ir po drėgnosios zonos bei ginančiųjų gyvenamosios vietos sunaikinimo. Popietės gale ir nakties metu keletas dešimčių žmonių nusprendė pulti tvarkos sergėtojus, saugojusius užtvankos statybas. Šie žmonės taip norėjo išreikšti savo įniršį ir bent menkai sutrikdyti darbų vykdymą, numatytą pirmadienį, spalio 27-ąją. Mentai juos bandė išsklaidyti šaudydami guminėmis kulkomis, sprogdindami kurtinančias granatas, mėgindami apsupti ir areštuoti dalyvius bei šaudydami ašarinių dujų granatas. Pasak Testet bendražygių pasakojimų, mirusysis parkrito po granatų atakos ir buvo išneštas tvarkos sergėtojų. Prefektūra atsisakė komentuoti situaciją iki pirmadienio skrodimo rezultatų. Valdžia jau pradėjo versti kaltę demonstrantams ir mėginti mus nukreipti vieni prieš kitus tam, kad sustabdytų užkratą. Bet jie puikiai žino, kad mirtis už kurią jie yra atsakingi turės rimtų pasekmių.

Deja, tokia mirtis šiame kontekste per daug nestebina. Tiek Notre-Dame-des-Landes, tiek Testet ir visur kitur, kur prieštaraujama jų projektams, pastoviai susiduriama su žiauriu valstybės smurto panaudojimu. Mes gerai žinome, kad negalime stovėti ir žiūrėti, kaip jie naikina mūsų gyvenimus, tuo tarpu jie mums parodė, kad taip pat nesišvaistys dovanomis. Mėnesius trukusio Notre-Dame-des-Landes ZAD išvaikymo metu daugybė bendražygių buvo sužeisti guminėmis kulkomis ir granatomis. Per vieną demonstraciją, vykusią Nantes mieste 2014-ųjų vasario 22-ąją, net trys žmonės prarado akis po to, kai guminės kulkos pataikė į jų galvas. Per pastarąsias savaites daugybė Testet buvusių žmonių taip pat buvo sužeisti tiek demonstracijų, tiek išvarymų iš miške pastatytų namelių medžiuose metu. Tačiau turėtume nepamiršti ir to, kad tūkstančiai žmonių fiziškai priešinosi darbams, išvarymams, policijos okupacijai gyvenamosiose vietose — viso to pasekoje Notre-Dame-des-Landes oro uosto projektas šiuo metu merdi, o Testet užtvankos statybos ir tie, kurie nori jas įgyvendinti, turi įveikti daugybę viešai keliamų prieštaravimų. Būtent valia veikti suteikė užkrečiančią jėgą šioms kovoms, keliančioms grėsmę visur vykstantiems komerciniams teritorijos pertvarkymams.

Kasdieniame lygmenyje represija veikia prieš visus, kurie kovoja kalėjimuose, rajonuose ir sulaikymo namuose, ir sukelia mirtis, kurias dažnai pamirštame — nors jų kasmet įvyksta bent kelios dešimtys. Maišto ir nepaklusnumo priešakyje liberali demokratija rodo, jog kasdienio atskirų asmenų ir gyvenamųjų erdvių prijaukinimo ji sieks ne tik ekonominio ir socialinio viešpatavimo pagalba, bet ir aiškiai išreikštu teroru.

Pradedant nuo rytojaus, kviečiame visus užimti gatves ir valdžios pastatus tam, kad išreikštume savo liūdesį, pagerbtume šeštadienį nužudyto bendražygio atminimą ir išreikštume įniršį prieš valstybės smurtą. Neleisime jiems mus žudyti vadinamais „nemirtinais“ ginklais. Veikime su tokia jėga, kad būtų aiški perskyra tarp iki ir po šios mirties. Labiau nei bet kada parodykime solidarumą su visais, kovojančiais Testet ir kitur prieš kontrolės ir pelno logika vedamus projektus, su tais, kurie kovoja prieš Sivens užtvanką, tačiau tuo pačiu ir su visais, kurie patenka į represijos gniaužtus visur kitur. Nesileisime būti nei suskaldyti, nei paralyžiuoti baimės. Ir toliau gyvensime bei kovosime vietose, kurias jie norėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus, ir visada išliksime kliūtis, kurią jie turės įveikti.

Neleisime viskam nutilti ir niekada nepamiršime!

Notre-Dame-des-Landes ZAD gyventojai

—