Netvarka

Tu, o liaudie, esi tikrų tikriausias nusikaltėlis, nes tu esi suvereni tauta. Žinoma, prasikalsti tu naiviai ir pati to nesuprasdama. Tu balsuoji ir net nepastebi, jog esi savo pačios auka.

Ir vis dar nesugebėjai išmokti, kad tavo renkami deputatai, kaip ir visų laikų vyriausybės visame pasaulyje bežadantys tave apginti, iš tiesų yra tik nieko nesugebantys melagiai?

Juk visa tai žinai ir dėl to nuolat skundies! Tu tai žinai ir toliau darai tą patį! Visų rūšių valdovai dirbo, dirba ir dirbs tik savo pačių naudai, savo kastų ir savo šulų naudai.

Kur kada nors buvo ir kaip kur nors galėtų būti kitaip? Valdomi visada yra pavergtieji ir išnaudojamieji – ar iki šiol nesupratai, kad taip yra?

Kol nesuprasi, mielas rinkėjau, jog tik tau pačiam priklauso laisvė dirbti ir gyventi taip kaip nori, kol iš baimės palaikysi ir iš tikėjimo būtina valdžia ir toliau nusileisi vadams bei direktoriams, įsidėk į galvą, tavo išrinktieji šeimininkai ir toliau lobs iš tavo darbo bei kvailumo. Tu skundiesi dėl visko! Bet ar pats nesi tūkstančio tave kankinančių negandų bendraautorius?

Tu skundiesi dėl policijos, dėl armijos, dėl teisėsaugos, dėl barakų, dėl kalėjimų, dėl administratorių, dėl įstatymų, dėl ministrų, dėl vyriausybės, dėl finansininkų, dėl spekuliantų, dėl biurokratų, dėl bosų, dėl dvasininkų, dėl nuomuotojų, dėl algų, dėl nedarbo, dėl parlamento, dėl mokesčių, dėl pagalvės mokesčių, dėl pensijų, dėl kainų, dėl lažo ir dėl būsto kainų, dėl ilgų dirbtuvėse ir gamykloje praleistų dienų, dėl menkų išmokų, dėl niekada nesibaigiančių grobstymų ir dėl begalės socialinių nelygybių.

Tu skundiesi, bet nori ir toliau palaikyti sistemą, kurioje vegetuoji. Kartais maištauji, bet tik tam, kad sugrįžtum ten pat. Tai tu visa tai gamini, tu dėl to dirbti, tu tai kuri ir padedi ratui suktis, tu tai formuoji ir keiti, tu statai, maitini ir sėji!

Kodėl tad nevalgai tiek, kad būtum sotus? Kodėl negali gerai apsirengti? Kodėl tau kažko trūksta? Kodėl vis dar neturi tvirtos pastogės? Nagi, kodėl vis dar lieki be duonos, be batų, be vietos? Kodėl nesi pats sau šeimininkas? Kodėl lenkiesi, klaupiesi ir tarnauji? Kodėl vis dar esi žemesnis, pažemintas, įžeistas, tarnaujantis, vergaujantis?

Viską taip gerai žinai, bet neturi nieko? Viską padarai, o pats esi niekas.

Galbūt klystu? Tu esi rinkėjas, balsuotojas – tas, kuris pripažįsta viską taip kaip yra iš tiesų. Tu esi tas, kuris balsavimo biuletenio dėka palaimini visą egzistuojantį vargą. Tas, kuris balsuodamas sutelkia visą savo vergiškumą.

Tu pats sutinki būti pastumdėliu, mielu namų gyvūnėliu, šeimininko numylėtiniu, botagą laižančiu šunimi, kuris susigūžia prieš šeimininko kumštį. Tu esi budelis, kalintojas ir skundikas. Esi geras kareivis, tikras pavyzdys kitiems, gerasis pilietis. Ištikimas darbuotojas, atsidavęs tarnas, blaivusis valstietis, savo paties vergovę ignoruojantis darbininkas. Tu esi savo paties budelis. Tai dėl ko taip skundies?

Mums, laisviems žmonėms, anarchistams, tu keli pavojų. Tu esi tironams prilygstanti grėsmė. Taip, tu prilygsti ponams, kuriuos renki, kuriuos paskiri, kuriuos remi, kuriuos šeri, kurių vartus taip uoliai saugai, kuriuos gini visom savo jėgom, kuriuos garbini savo kvailumu, kuriuos įteisini balsavimo biuleteniu – ir kuriuos savo durnumu primeti ir mums.

Žinoma, tai tu esi tas plakamas ir maustomas suverenas. Visi jie tave garbina. Apie tave kalbama jų plakatuose. Juk tu myli visą šitą kvailybę, juk myli visą šitą viešnamį. Tad būk laimingas ir lauk kol būsi sušaudytas kolonijose, kol būsi paskerstas ant sienos – tave visada globos tavo vėliavos šešėlis.

O suverene! Jei kryptingos kalbos paliečia tavo karališką orumą; jei įsakinėti ištroškę ir banalumu girti kandidatai taip lengvai paglosto tavo nugarą ir subinę; jei tave taip jaudina liaupsės ir pažadai, tariami tų, kurie tave tiek kartų išdavė, apgavo ir rytoj lengvai parduos – tai tik dėl to, kad tu pats esi į juos panašus. Esi vertas tiek pat kiek pataikautojų minia. Nepažinodamas nei savo paties individualumo, nei nepriklausomybės, tu niekada nesugebėsi pats nuo viso to išsilaisvinti. Nenori, ir dėl to negali būti laisvas.

Tad pirmyn, balsuok! Pasitikėk savo patikėtiniais! Tikėk išrinktaisiais!

Bet nustok skųstis. Pats kuri priespaudą, kuri tave slegia. Pats atlieki nusikaltimus, nuo kurių kenti. Tai tu esi šeimininkas, tai tu esi nusikaltėlis ir – kad ir kaip bebūtų ironiška – tu pats esi ir vergas, tu pats esi auka.

Mes, pavargę nuo tavo kuriamos šeimininkų priespaudos, pavargę kęsti jų aroganciją, pavargę nuo tavo pasyvumo – mes tave kviečiame reflektuoti ir veikti.

Štai mūsų pasiūlymas: mesk įprotį įteisinti valdžią, atsistok tvirtai ant kojų – kad pastiptų visi parazitai ir išnyktų tave žlugdančios padugnės. Tik tada galėsi gyventi pilnavertį gyvenimą.

Albert Libertad, 1906-ųjų kovo 1