Netvarka

Kalėjimas… Visi ką nors apie jį girdėjome – iš televizijos reportažų, iš begalės tarp kitų kasdienių naujienų įsimaišiusių pranešimų apie dar vieną nuo administracijos rankos kritusį kalinį, iš žinių apie tai šen, tai ten išnyrančius nepasitenkinimo protrūkius. Visi esame apie tai girdėję, tačiau egliamės taip, tarsi visa tai neegzistuotų. Tarsi šiuo pat metu dešimtys tūkstančių žmonių nebūtų valstybės įkaitai, vienišai leidžiantys dienas savo kamerose nuo visų izoliuoti ir patyliais represuoti. Tačiau nemažai iš mūsų už grotų turi brolių, draugų ar pusbrolių, kuriuos lankyti uždarytus mums tapo įprasta. Nemažai iš mūsų ir patys esame turėję progų apsistoti viduj – vieną, du, tris ar daugiau kartų, iš arti ar iš toliau, savo pačių kailiu ar per atstumą.

Mėnesiams ar metams uždaryti žmones keleto kvadratinių metrų narvuose, atimti iš jų visus jų norus, spausti kaip citrinas, žlugdyti, uždrausti mylėti, žeminti, šerti narkotikais, mušti, teisti, žudyti, elgtis su jais taip kaip niekas nesielgia su paskutiniu šio pasaulio šūdu ir priversti juos vergauti – kalėjimas yra ne kas kita kaip pats banaliausias barbariškumas, tai totalus saujelės sadistų ir paklusnių budelių viešpatavimas. Tai paskutinis atokvėpis po šūvio į kaktą, kai visi kiti tuo tarpu stengiasi į tai nežiūrėti ir rūpintis savo pačių vargais. Tai būdas, kuriuo šis pasaulis tau keršija už nepritapimą arba konkurenciją. Tai vienas iš būdų, kuriais šis pasaulis užtikrina tvarką.

Tačiau kalėjimas turi vieną privalumą, nes apie jį kalbant viskas yra aišku: nevyniojant žodžių į vatą – visuomenė, kuriai reikia kalėjimų savo išlikimui, yra visuomenė, paskelbusi karą daliai savo paties narių. Visuomenė, kuri didžiuojasi sugebanti taip žiauriai valdyti šias mirties gamyklas, yra visuomenė, savo kaklą siūlanti bet kokio maišto giljotinai. Tai yra visuomenė, kuri pati pateisina savo sunaikinimo būtinybę. Jie gali įgyvendinti kiek tik nori kalėjimo reformų, padengti kameras auksu, jas apšildyti arba sutrumptinti banano ilgį, bet jų smūgiai bus tokie pat skaudūs, o kalėjimas visada išliks ta pačia problema, kokia buvo nuo pat savo egzistavimo pradžios. Svarbu yra laisvės drąsa, o ne bailus siekis suvaldyti įkalinimo status quo.

Priimtinas kalėjimas yra tik tas, kuris dega.

Nuo metų pradžios skaičiuojame jau trisdešimt mirčių sulaikymo metu. Jie vis dar drįsta kalbėti apie savižudybes ir nelaimingus atsitikimus… Jie mums sako, kad pasikarti savo kameroje yra įprastas dalykas, kad visi šie „nelaimingi atsitikimai“ nuo prižiūrėtojų ar kitų kalinių rankos neturi jokios didelės reikšmės. Jie kalba apie „savižudybes“ tam, kad nuo žudynių atsakomybės atleistume kalėjimo administraciją ir valstybę. Tačiau taip į viską žiūrėti reikštų pripažinti, jog gyvenimas viduj ir išorėj yra toks pat. Tai reikštų manyti, jog kalėjimas paprasčiausiai neegzistuoja. Tačiau kad ir kaip bebūtų keista, tuo pačiu kalėjimo vidus ir išorė skiriasi tik intensyvumu. Kalėjimas tėra koncentruotas per didinantį veidrodį į save žvelgiančios visuomenės atspindys.

Kalėjime viskas yra blogiau nei už jo sienų, tačiau tuo pačiu viskas yra ir pernelyg panašu…

Tas pats šūdas, tie patys autoritariniai mechanizmai, tas pats viešpatavimas, tas pats nuo socialinės rimties neatsiejamas smurtas, tie patys patikrinimai, tie patys šlykštūs santykiai tarp žmonių, ar jie būtų ekonominiai, ar socialiniai.

Apie kalėjimą ramiu balsu kalbėti yra sunku. Sunku nepaskęsti liūdesy, kurį jis paskleidžia mūsų gyvenimuose. Tačiau ašaros viso to neišspręsti negali. Priešingai – jose tegalime paskęsti. Piktinimasis nėra nugriovęs nei vienos sienos, o kalėjimo nepribaigs nei Teisė, nei Įstatymas, nes būtent jie ir sudaro jo pamatus.

Šioje visuomenėje, kuri turi tokį stiprų poreikį uždaryti savo narius kalėjimuose, psichiatrinėse klinikose, užsieniečių sulaikymo centruose, policijos nuovadose, internatuose, mokyklose, senelių namuose, humanitarinėse stovyklose, gamyklose, ligoninėse, uždaruose mokymo centruose, daugiaaukščiuose, švietimo integracijos įstaigose ir t.t. – šioje visuomenėje, kurioje kai kurie renkasi tapti kalėjimų prižiūrėtojais, teisėjais ar mentais, mūsų pasirinkimas yra aiškus: kad degtų visi kalėjimai ir kad degtų valstybė.

Kalėjimai privalo būti sunaikinti vienas po kito, akmuo po akmens, prižiūrėtojas po prižiūrėtojo, teisėjas po teisėjo.

Sunaikinkime kalėjimus sunaikindami šią visuomenę, nes visuomenė, kuri negali nustoti kalinusi ir žeminusi, pati yra kalėjimas.

Sunaikinkime kalėjimus su pykčiu ir džiaugsmu.

—

2011–aisiais Prancūzijos gatvėse aptiktas plakatas. Iš Non Fides

Į barakus! Į barakus!

Pirmyn, dvidešimtmečiai berniūkščiai, mechanikai, profesoriai, statybininkai, tapytojai – gulkitės į lovas…

…į Prokrusto lovas.

Jei esi per mažas, prailginsim. Jei per didelis – sutrumpinsim.

Esame barake. Čia nesiginčijama ir nesivaizduojama. Visi čia esame lygūs, visi esame broliai…

Broliai kame? Broliai kvailume ir paklusnume.

Ojojoi! Tavo individualumas, tavo galva, tu pats! Mums ant to nusispjaut. Tavo jausmai, tavo pomėgiai, tavo polinkiai – viską nuleisim klozeto dugne.

Viskas dėl tėvynės… bent jau taip sakoma.

Tu nebesi žmogus. Tu esi avis. Barake esi tam, kad tarnautum savo šaliai. Jei nežinai ką tai reiškia, kaltas esi tu pats. Be to, tau nėra jokio reikalo tai žinoti.

Tau tereikia paklusti.

Į kairę. Į dešinę. Rankos tiesiai. Laisvai. Valgyt! Gert! Miegot!

Cha! Tu kalbi apie savo paties iniciatyvą, apie savo paties valią. Negaliu to suprasti – čia yra tik disciplina.

Ką? Ką tu sakai! Kas tave mokė protauti, diskutuoti, pačiam vertinti kitus žmones ir dalykus? Čia to nerasi. Čia tam ateina galas. Tu neturi ir neturi turėti jokių kitų ketinimų, jokių kitų vertinimų nei tie, kurių iš tavęs reikalauja vadai.

Tu nenori ir negali sekti tų, apie kurių kompetencijas iš savo patirties nieko nežinai? Vaikeli, nejuokauk. Turi puikiai veikiantį mechanizmą, kuris tau leidžia žinoti kam turėtum paklusti… Marš skaičiuot aukso siūlų savo naktinių rankovėj!

Ko dar nori? Kas tave mokė neturėti stabų ir niekieno negarbinti?

Nesvarbu – lenk savo nugarą, bučiuok grindis, ir pagarbos! Juk tai tėvynės simbolis, XX a. stabas, demokratijos ikona! Tai, mano mielas, yra respublikinė Žanos Dark herbo versija.

Pirmyn, palik savo dvasią, savo protą ir valią prie durų… Esi tik pašaras… iš tavęs mums tereikia tavo mėsos…

Užeik… ir daugiau nebegalvok.

Į baraką! Į baraką!

Leiskite tik pridurti, kad armija stovi visai ne prieš priešą iš išorės. Nestovi ji ir prieš vidinį priešą. Armija stovi prieš mus pačius – prieš mūsų norus ir prieš mūsų „aš“.

Armija yra minios kerštas prieš individą, minios kerštas prieš vienetą.

Armija nėra nusikaltimų mokykla. Amija nėra ydų mokykla. O tiksliau – ji yra visa tai, tačiau tai nėra blogiausia jos savybė.

Armija yra mokykla, kurioje sulaužomas kiekvienas stuburas – joje išmokstama tik išskydimo.

Net ir šeimoj, net ir mokykloje, net ir dirbtuvėj kiekviename žmoguje išlieka bent kiek savitumo. Retkarčiais žmonės ima ir reaguoja į savo aplinką. Armija, kurios namai yra barakas, individą pribaigia iki galo. Dvidešimtmetis žmogus turi stiprybę, iš kurios gali išaugti pačios didingiausios idėjos. Jo dar nevaržo kasdieniai įpročiai, nusidėvėję namai, metų našta. Savo mąstymą jis dar gali privesti prie maišto. Toks žmogus vis dar trykšta jėga, galinčia sėti daigus, iš kurių sužydėtų pačios gražiausios gėlės.

Tačiau vietoj viso to jis tegirdi tėvynės būgną ir atsiduria kariuomenės spąstuose, barako pelėkautuose.

O tada visi gebėjimai sulaukia galo. Nebereikia apie nieką galvoti. Nebereikia skaityti. Nebereikia rašyti. O visų labiausiai nebereikia turėti jokių norų.

Visas tavo kūnas, nuo galvos iki kojų, dabar priklauso armijai. Patys nebesirinksit nei šukuosenos, nei batų. Nebenešiosit nei per didelių, nei per mažų drabužių. Miegot eisit ne tada, kada jums reikės… Jums parinkti ir drabužiai, ir šukuosena, ir batai. Duona kepama bendroje krosnyje, o kada ilsėsitės buvo nuspręsta dar prieš keletą metų.

Kasgi visa tai? Tai kantrybės išbandymas!

Bet blogiausia dar ne tai… Gatvėje kalbėsitės ne su tais, su kuriais norėsite! Eiti kur panorėję taip pat negalėsit! Neskaitysit jums įdomaus laikraščio! Vietos kurias lankysite, jūsų pasimatymai, jūsų skaitiniai – net ir tai nustatyta iš anksto!

O jei netyčia turite seksualinių problemų, tai viešnamių, kaip ir vietų nusigerti, yra ir kareiviams, ir karininkams.

Viskas sutvarkyta iš anksto. Viskas numatyta. Individas mirė. Iniciatyvai galas.

Barakas yra tvartas patriotiniam pašarui. Iš jo išeina tik rinkybiniu pašaru tapusi banda.

Armija yra šlykštus valdžios sukurtas, prieš patį individą nukreiptas įrankis. Barakas yra būdas nukreipti visiems priklausančią žmogišką jėgą vos keleto žmonių labui.

Į jį įeinama žmogumi, jame virstama kareiviu, iš jo išeinama piliečiu.

—

Albert Libertad, 1905, žurnalas l’Anarchie

Klausimas yra toks: ką mes galime pakeisti? Pasaulis kuriame gyvename mus pratina prie fakto, jog niekas negali keistis, o bet kokias svajas apie radikalų pokytį visuomenėje jis palaidoja po „idealizmo“ sąvoka. Noras pakeisti pasaulį yra laikomas vienu iš paauglystės kaprizų, kuris susilaukia savo galo vos susidūrus su karčia tikrove.

Visa tai būtų verta kritikos, jei nebūtų tiesa. Jei ši karti tikrovė – darbo ir pragyvenimo, politikos ir įkalinimo, o kitaip tariant išnaudojimo bei dominavimo tikrovė – iš tiesų taip lengvai nenugęsintų bet kokios vadinamo geresnio pasaulio vizijos.

O mes, anarchistai, ar nesame vaikai, kurie sugeba svajoti tik dėl to, kad dar nebuvo sugniuždyti viso to, kam kelia iššūkį? Ar mes esame tie, kurie iki šiol dar nesuprato, jog yra tik du pasirinkimai: cinizmas arba politika? Cinizmas, leidžiantis juoktis iš bet kokios aistros pokyčiui, ir taip priverčiantis pamiršti, jog juokiamasi ne iš kieno nors kito, bet iš savo paties vergovės. Ir politika, kurioje nepasidavusieji įtikinami, jog pokyčiai vyksta tik besileidžiant į kompromisą, o pasaulis gerinamas žingsnis po žingsnio, tik niekad nežinia kuria kryptimi. Ar mes dar turime suprasti, jog pasaulis keičiamas arba jo paties nustatytomis taisyklėmis, arba nekeičiamas išvis?

Aš manau, kad tarp mūsų ir visų tų, kurie susitaiko su tokiomis pokyčio taisyklėmis ir tuo pačiu su išnaudojimu ir dominavimu grįsto pasaulio sąlygomis, yra bent vienas esminis skirtumas. Šis skirtumas yra toks: mums nėra jokios atskirties tarp noro gyventi geresniame pasaulyje ir tarp svajonių apie pilnesnį savo pačių gyvenimą. Nėra skirtumo tarp to, ko siekiu sau, ir ko siekiu visiems kitiems. Iš pažiūros tai gali atrodyti kažkas savaime suprantama, tačiau iš tiesų tai yra priežastis, dėl kurios mes niekada nesutiksime su tais, kurie laisvės ir gerovės troškimą siūlo iškeisti į visada gerai pamatuotą politiką – visada pamatuotą būtent tiek, kad vietos liktų tik susitaikymui.

Nekalbant apie tai, kad politika dabartinėmis sąlygomis niekada neišspręs esminių problemų, tokių kaip išnaudojimas ir juo grįsta ekonominė sistema – kapitalizmas, yra kita, esmingesnė su politika susijusi problema. Šią problemą sudaro tai, jog politika visada atskiria tai ko siekiame nuo mūsų pačių. Ji mūsų klausia: „ko jūs norite?“ XX a. pradžioje Rusijos žmonės atsakė: „Lygybės!“. „Puiku,“ atsakė politika, „tam, kad gyventumėte lygybėje, gyvensite lygiai taip pat kaip gyvenote iki šiol: dirbsite kitiems nuleidę galvas, o kai nepaklusite būsite užčiaupti.“ Jokios abejonės, taip galėtų būti išspręsta beveik bet kas.

Bet mes atsispiriam nuo visai kito taško: mes nenorime nei įsakinėti, nei paklusti kitų įsakymams. Visa kita, visa anarchistinė praktika ir teorija – nors šių dalykų mes nesame linkę atskirti – yra tik loginė šių dviejų idėjų išvada, tai, ką skirtingi žmonės laiko šių dviejų minčių pasekmėmis.

Šiuo požiūriu mes manome, jog turime kuo pasidalinti su kitais. Šie kiti nėra esami ar būsimi politikai, kurie prisistato kaip norintys pakeisti pasaulį ir žinantys kaip tai padaryti. Kiti yra tik individai, kaip ir mes. Individai, susiduriantys su pragyvenimo šantažu, boso pažeminimu, mokyklos nudurninimu, policijos ir kalėjimo smurtu… Žinodami, arba mažų mažiausiai tikėdamiesi, jog tarp žmonių yra tų, kuriems visi šie dalykai nėra pakeliami, siekiame su jais pasidalinti savo kritika ir vizija apie pasaulį be jų. Nenorėdami nei valdyti, nei paklusti, dalinamės ne naujais utopijos žemėlapiais, ne politinėmis programomis, bet hipoteze, kad galbūt šie dalykai nėra būtini ir gali būti sunaikinti – ir tikimės, kad kiekvienas, kuriam ši hipotezė brangi, priims savas išvadas ir įvertins šios idėjos pasekmes.

Aš nežinau, ką reikštų gyventi pasaulyje, kuriame niekas nei įsakinėja, nei paklūsta kitiems. Nežinau net ar toks pasaulis yra įmanomas. Tačiau gerai žinau, jog visuomenė, kuri yra grįsta įsakinėjimu, paklusnumu ir išnaudojimu, yra verta tik nepaklusnumo, maišto ir – ilgalaikėje perspektyvoje – savo sunaikinimo.