Netvarka

Čia pateikiama kovos prieš sulaikymo centrą Steenokkerzeele panorama nėra nei pilnai išsemianti viską kas tuo metu įvyko, nei neutraliai objektyvi. Mūsų tikslas yra pateikti rėmą, į kurį kiekvienas atskirai galėtų atremti savo kritiką, teorinius pasvarstymus ir metodinius patobulinimus specifinėje kovoje. Apibendrinanti panorama neišvengiamai reiškia ir tam tikrą schematizaciją, kuri niekada iki galo neatitinka tikrovės, ir dar mažiau atitinka intensyvumą, kuriuo gyvena, mąsto, jaučia ir veikia tie, kurie yra šios tikrovės dalyviai.

Autonominio projekto specifinėje kovoje pasirinkimas

2009-ųjų vasarą kilo pirmosios diskusijos apie galimybes pradėti specifinę kovą prieš naujo uždaro sulaikymo centro statybas Steenokkerzeele. Viena vertus šis pasirinkimas kilo iš konkrečios socialinių bei ekonominių sąlygų analizės, ir tam tikra prasme pratęsė kovą už imigracijos įteisinimą (nors tinkamiau būtų sakyti jog jis buvo skirtas kompensuoti šios kovos mirtį), kita vertus – stiprią pagrindo dalį sudarė patirtys, sukauptos stengiantis gatvėse palaikyti agresyvų solidarumą su daugybe sukilimų ir maištų, kurie daugybę metų vyko kalėjimuose bei uždaruose centruose. Šis pasirinkimas leido išvystyti autonominės kovos projektą – kitaip tariant, kovą, kuri nėra varoma išorinių veiksnių, kuri yra pakankamai stipri kad neatsiliktų nuo naujausių įvykių, kuri pati pasirenka sau tinkamas priemones ir sau tinkamą ritmą. Autonomijos pasirinkimas taip pat leido sutikti kitų žmonių, kurie norėjo kovoti radikaliu pagrindu, kurie norėjo sukilti ir nesusitepti nei politika, nei atstovavimu, nei laukimu ar grynai kiekybine logika.

Kvietimas į kovą buvo pradėtas cirkuliuoti tarp skirtingų žmonių įvairiuose miestuose. Vėliau jis sudarė bazę tam tikrai neformaliai erdvei tarp atskirų individų ir grupių iš visų Belgijos kampų – erdvei diskusijoms, kur buvo galima gilinti kovos perspektyvas tuo pačiu nesuformuojant vienos didelės grupuotės, kurioje sprendimai būtų priimami už visus ir visi turėtų su jais sutikti.

Nutraukti tylą

2009-ųjų rugsėjį buvo žengti pirmieji žingsniai platinant informaciją apie naują uždarą sulaikymo centrą. Tikslas buvo nutraukti tylą (santykinai stiprią, lyginant su kitais atvejais) apie šį valstybės projektą. Daugybė žmonių ėmėsi platinti tekstus gatvėse, metro, stotyse, įvairiuose „problematiškuose“ rajonuose (daugiausiai Briuselyje, tačiau ne tik). Plakatai buvo spausdinami ne tik tam, kad būtų nutraukta tyla ir žmonės susipažintų su problema, bet ir su tikslu paaiškinti, kodėl ėmėmės kovoti prieš šio naujo centro statymą, o taip pat ir tam, kad šią konkrečią kovą susietume su bendresne išnaudojimo ir engimo pasaulio kritika. Ši agitacija buvo nukreipta į tuos, kurie norėjo kovoti neapsiribodami konkrečiomis kategorijomis (pvz. sans-papiers, dokumentų neturinčių imigrantų kovos ribose). Nuo pat pradžių buvo priimtas bendras sprendimas nebendradarbiauti su jokia politine jėga – sprendimas, kuriuo niekada nebuvo suabejota iš vidaus, ir kuris buvo nukreiptas į tuos, kurie norėjo kovoti bei sukilti tiesioginiu, saviorganizaciniu ir antiinstituciniu pagrindu.

Buvo įvykdyta keletas kuklių sabotažo veiksmų, kurie naujo uždaro centro klausimą kiek ryžtingiau iškėlė į kasdienės rutinos paviršių. Pavyzdžiui, buvo sugadinta daugybė STIB (Briuselio transporto tiekėjų) bilietų pardavimo automatų, užpultas centrinis De Lijn (tarpmiestinių Belgijos autobusų tinklo) ofisas Levene, padegti bankomatai Gande ir trumpam pasisvečiuota pačioje sulaikymo centro Steenokkerzeel statybų aikštelėje. Greta to, 2009-ųjų spalį kelios dešimtys kaukėtų žmonių vidury dienos įsiveržė į Besix, principinio uždaro centro statytojo ofisą, ir nusiaubė jo vidų. Ši ataka susilaukė daugybės atgarsių žiniasklaidoje, kuri nuo tos akimirkos buvo priversta pripažinti radikalių naujo sulaikymo centro priešininkų egzistavimą – nepaisant to, kad paprastai apie įvairias kovas, tokias kaip sant-papiers vykdomi pastatų užėmimai arba maištai sulaikymo centruose, ji yra įpratus kalbėti išskirtinai užjaučiančiu tonu. Trumpai tariant, tonas buvo duotas…

Priešo išskyrimas ir sklidinas puolimas

Bendrai tariant, kad ir kiek įdomus ar neįdomus bebūtų šis aspektas, galėtume sakyti, jog gatvėse buvo susilaukta nemažai „simpatijos“ tokiai radikaliai kovai. Bendražygiai neatsimušė į abejingumo sieną, kad ir kaip lengvai tai galėjo įvykti. Be to, kritikuoto valdžios aspekto „specifiškumas“ (uždaras sulaikymo centras ir deportacijos mašina) buvo greitai peržengtas ir susietas su bendra kalėjimo ir įkalinimo kritika, taip pat ir su bendro pobūdžio išnaudojimo bei valstybės kritika, ir t.t. Kovos metu atsirado daugybė tekstų ir vienas būtent jai skirtas leidinys – šios pastangos ženkliai pagelbėjo susiejant visus išvardintus kritinius taškus su anarchistinėmis bei antiautoritarinėmis idėjomis, o taip pat ir su kitais dominavimo aspektais.

Tačiau reikėjo ne tik idėjų, perspektyvų ir analizės, bet ir konkrečių paskatinimų pulti priešą, t.y. aiškių pasiūlymų tiesioginiam veiksmui. Reikėjo apgalvoti, kaip konkrečiai užkirsti kelią naujo uždaro sulaikymo centro statyboms, kaip pulti deportacijos mašiną destruktyvioje perspektyvoje (priešingai nei reformistinėje, situacijos pagerinimo, prisitaikymo ir t.t. vizijoje). Vienas iš visos kovos metu vyravusių ir daug jėgos judėjimui suteikusių pasiūlymų buvo sklidino puolimo idėja. Kalba ėjo apie kuklias, paprastas ir sklidinas atakas prieš didelę pabaisą. Bet reikėjo šią pabaisą identifikuoti ir įvardinti jos čiuptuvus, žarnas, išmatas ir smegenis – be kita ko esančius prieš pat kiekvieno nosį. Centro statymas buvo išskaidytas dalimis: buvo išskirti už planavimą atsakingi architektai, statybomis užsiimančios įmonės, taip pat bendradarbiaujančios institucijos bei tiekėjai. Tas pats buvo padaryta su deportacijos mašina: buvo išaiškintos ją varančios įmonės, organizacijos, viešosios tarnybos; buvo atrastos jungtys tarp deportacijos ir kitų dominavimo represijos aspektų, tokių kaip policijos struktūros, represinės institucijos, kalėjimai, mokyklos, psichiatrinės klinikos, darbas ir t.t. „Imigracijos valdymas“ užpultas būti negali, tačiau pažeidžiamos yra konkrečios jo inkarnacijos, t.y. jį įgalinančios struktūros ir asmenys.

Nemažai šių aspektų – tiek struktūrų, tiek asmenų – kovos eigoje buvo užpulti pasitelkiant įvairiausias priemones, tačiau visada išlaikant tiesioginio veiksmo, autonomijos ir netarpininkavimo perspektyvą. Jei pasitikėtume Belgijos senato ataskaitomis [1], vien nuo 2009-ųjų vasaros iki tų pačių metų gruodžio buvo įvykdyta daugiau nei šimtas išpuolių prieš skirtingas su įkalinimo sistema susijusias institucijas, įmones, organizacijas bei struktūras. Veiksmų spektras driekiasi nuo apmėtymo dažais iki sabotažo, vandalizmo ir padegimų. Kai kurios iš šių atakų buvo paskelbtos ir prisiimtos per „judėjimo“ kanalus, tačiau dauguma išliko anonimiškomis. Nors „viešas žinojimas“ apie tam tikrus išpuolius ir gali pasiteisinti suteikdamas tam tikrų idėjų, entuziazmo ir drąsos kitiems maištininkams, neabejotina, jog tik išlikdamas anonimišku veiksmas iš tiesų priklauso visiems. Specifinė kova iš tiesų gali būti pradėta mažame bendražygių rate, tačiau tikrasis ketinimas insurekcinėje perspektyvoje niekada neturėtų šio kuklaus branduolio paversti kokiu nors „ginkluotu elitu“. Tikslas yra sukurti sąlygas sklidinam priešiškumui ir konflikto suintensyvinimui – o visa tai neturi jokio poreikio politikai.

Tie, kurie mano, jog socialinis konfliktas gali būti redukuotas iki konkrečių atakų kiekio (atakų, apie kurias bet kokiu atveju dažniausiai nėra pranešama, o kai pranešama, tai visada neutralizuotu pavidalu, nes žiniasklaida, žurnalistai ir kiti valdžios šulai niekada nesiekia paskatinti blogų ketinimų), turi kiekybinę ir politinę perspektyvą. Nėra jokios subversyvinę praktiką ir įtampą pamatuojančios statistikos. Visa tai nereiškia, jog specifinė kova prieš uždarą sulaikymo centrą apsiriboja keletu bendražygių. Priešingai, galime teigti, jog ši kova ženkliai prisidėjo prie sklidino priešiškumo suintensyvinimo tiek savo pačios lauke, tiek ir už jo ribų.

Situacijų kryžkelė

2009-ųjų spalį Briuselyje įvyko iš anksto paskelbta demonstracija prieš naują uždarą sulaikymo centrą. Prieš demonstraciją Anderlechto komunoje, netoli Briuselio, išplito riaušės: nemaža grupė žmonių padegė policijos komisariatą po to, kai pasklido naujienos apie tame pačiame regione įvykdytus Fore kalėjimo kalinių kankinimus prižiūrėtojų streiko metu (kai kontrolę perėmė policija). Kitur Belgijoje, pvz. Andene, kalėjimuose paplito maištai. Šiame klimate įtampa kai kuriuose Briuselio rajonuose tapo nebevaldoma, o kova prieš naują uždarą centrą įgavo „neregėtą pagreitį“.

Dar vienas dalykas: nuo pat pradžių buvo aišku, jog nėra jokios priežasties „laukti“. Tai reiškia, jog kai esama protiškai ir praktiškai pasiruošus staigiam socialinio konflikto suintensyvėjimui, pavyzdžiui bemėginant apsibrėžti konkretų projektą, galima nesunkiai įeiti į dialogą su tuo, kas vyksta aplink. Tiesa, jog socialinis konfliktas banguoja nuo didelio iki beveik nesamo intensyvumo, tačiau, galų gale, nesuskaičiuojama daugybė jo formų išlieka visada. Nėra reikalo spręsti dar vieną vištos ir kiaušinio tipo problemą, tačiau kova prieš uždaro Steenokkerzeel centro statymą leidosi į dialogą su platesniu socialiniu konfliktu ir todėl atrado savo vietą jame. Ji ne tik pateikė konkrečių pasiūlymų maištui bei paskatino tiesioginį puolimą prieš valdžią, bet tuo pačiu padėjo sklisti anarchistinėms ir antiautoritarinėms idėjoms šio konflikto viduje. Vos pradėjus kovoti pačiam ir išvysčius konkretų kovos projektą, nebekyla klausimas, ar turėtume save matyti konflikto „viduje“, ar jo „išorėje“. Iš tikrųjų visada esama jo dalimi, viena iš daugybės dalių, su savo paties pasirinktomis praktikomis ir troškimais, galinčiais paveikti, užkrėsti ar išprovokuoti likusią konfliktualumo dalį.

2009-ųjų pabaigoje Briuselyje įvykusiuose susitikimuose gimė tam tikra antiautoritarinė koordinacija, leidusi kiek giliau pažvelgti į keletą esminių diskusijų apie besikuriančią kovą. Matomumas Briuselio rajonuose, mėginimai susieti kovą prieš Steenokkerzeel uždarą centrą su kitais maištais ir konfliktais, antiautoritarinės kovos „susitikimas“ su ištisu socialiniu konfliktu… štai kokie klausimai buvo įtraukti į dienotvarkę.

Tolyn

Kokie pasiūlymai, koks projektualumas galėjo būti išvystytas tokiomis palankiomis sąlygomis? Kaip gilinti idėjas bei analizę? Tai buvo klausimai, į kuriuos niekas nerado jokio lengvo atsakymo. Kaip jau minėjome, vienas iš konkrečių pasiūlymų buvo sklidinas puolimas. Bet ar to pakanka?

Be „įprastų“ propagandos formų, tokių kaip tekstų platinimas, plakatų klijavimas, grafiti ir parodos gatvėje, imtasi eksperimentuoti ir su naujais metodais. Buvo suorganizuota keletas „baladžių“ – tai buvo mažos demonstracijos, kuriomis nebuvo siekiama prišaukti didelį kiekį dalyvių, bet norėta šiek tiek sutrikdyti kasdienę rutiną, padalinti propagandos bei paskleisti idėjų, ir pateikti konkrečių pasiūlymų apie tai, kaip galėtų būti užpultas priešas. Be to, šios demonstracijos visada galėjo atverti galimybę „spontaniškam sudalyvavimui“. Kiti anonimiški veiksmai buvo atlikti tam, kad kova pasistūmėtų į priekį. Pavyzdžiui, keletą dienų prieš Kalėdas, Steenokkerzeel apylinkėse iš betliejaus buvo išlaisvintas mažylis Jėzus ir pareikalauta visų kalėjimų uždarymo. Taip pat, Briuselyje keletas nežinomų asmenų sutrikdė vidurdienio pietus Sodexo [2] valdomoje Briuselio universiteto valgykloje – dalį maisto atimdami, o likusį paversdami tokiu pat nevirškinamu kaip jų kuriamos deportacijos stovyklos.

Buvo pradėtos diskusijos apie mėginimus pasiekti ir kitus kovoti norinčius žmones, o taip pat suteikti tvirtesnį pagrindą ir tęstinumą puolimui bei saviorganizacijai kovoje prieš naują uždarą centrą. Konkrečiau, buvo kalbama apie smulkias organizacines struktūras arba erdves Briuselio rajonuose, kurios atliktų tam tikrų atramos taškų ir susitikimo vietų funkcijas. Tokiais atramos taškais galėtų tapti, pavyzdžiui, kovingas tuščio pastato užėmimas – užėmimas, kurio tikslas nėra kuo ilgiau išlaikyti erdvę, bet laikinai sukurti radikalaus susitikimo tašką. Taip pat buvo aptarta galimybė įkurti saviorganizuotus ir į puolimą orientuotus rajono komitetus. Bet, deja, visa tai pasiliko „apsvarstymų“ stadijoje…

Tarp dalykų kurie buvo įgyvendinti svarbi buvo asamblėja, leidusi įsibėgėti pastovumą turinčiai kovai ir suteikusi erdvę diskusijoms, prieinamoms visiems norintiems kovoti. Ši asamblėja suteikė nemažai progų giliau apmąstyti keletą klausimų. Ji be jokios abejonės leido susitikti žmonėms už tam tikrų antiautoritarinių grupelių ribų (arba mažų mažiausiai ji leido susitikti kitoms antiautoritarinėms grupėms). Tačiau ji nebuvo pats tinkamiausias ir sėkmingiausias atsakas į pamirštus klausimus. Vietoj kovos decentralizavimo į mažas autonomines grupes ir vietoj saviorganizuotų bei nuo esamų socialinių konfliktų atsispiriančių kovos struktūrų, ši asamblėja dažniausiai atliko sklidinos kovos recentralizavimo vieno susitikimo metu ir vienoje vietoje vaidmenį. Vietoj to kad autonominės ir skirtingos iniciatyvos pačios nuspalvintų kovos dinamikos mozaiką, asamblėja vienaip ar kitaip primetė savo ritmą visai likusiai kovai.

Kokybinio šuolio paieškos

2010-ųjų pavasario gale buvo imtasi sudėtingiausių klausimų. Kaip tęsti kovą? Kaip nuo viso atlikto darbo, nuo sklidino priešiškumo, pereiti prie protrūkio (šia prasme ir su geriausiais ketinimas galėtume jį pavadinti insurekciniu) egzistuojančiuose socialiniuose santykiuose, t.y. prie bendros priešiškumo ir puolimo akimirkos? Buvo atverta daugybė naujų kelių, tačiau daugybė galimybių nebuvo ištirtos, o kitos pasirodė tiesiog per daug „ambicingos“ (arba mažų mažiausiai neįgyvendinamos be tvirtesnio pagrindo). Svarstymai apie ambicingesnio puolimo projekto galimybę ir dar kartą parodė, jog sąjunginės grupuotės ir neformali koordinacija tarp jų sudaro patį kovos pagrindą. Kiti įrankiai, tokie kaip asamblėjos, pasirodė per daug riboti. Galiausiai derėtų paminėti ir pirmiausius nugesimo bei nuovargio ženklus, o taip pat ir tam tikra „išgąstį“ dėl galimų pasekmių, galiausiai vienaip ar kitaip paveikusių šią kovą. Nugęsimo bei nuovargio priežastimi galbūt galėtume laikyti laike neapibrėžtą šios kovos projektualumą, nors tuo pačiu dėl šių dalykų kalti galėjo būti ir kiti veiksniai, tokie kaip ryžto bei nusiteikimo trūkumas.

Kad ir kaip bebūtų, tokio kokybinio šuolio pradžia daugelio manymu turėjo būti kovinga demonstracija Briuselyje, kuri 2010-ųjų spalio 1 turėjo įvykti tuose rajonuose, kuriuose buvo įdėta daugiausiai pastangų. Kalba ėjo ne apie dar vieną gerai pažįstamą demonstraciją, bet apie skirtingų maištų persipynimą ir potencialų įprastų demonstracijos ribų peržengimą. Tai turėjo būti ta garsioji žiežirba konfliktui. Besiruošiant šiai demonstracijai buvo atlikta daugybė darbų tiek organizacijos, tiek propagandos dalinimo lygmenyse. Neperdėdami galėtume sakyti, jog spalio pirmosios data Briuselyje figūravo visur (o kiek mažiau ir kituose Belgijos miestuose). Demonstracijos dieną Briuselis buvo pilnai militarizuotas. Kovai ruošėsi milžiniškas kiekis policininkų. Briuselio viduje esantys kalėjimai buvo apsupti raitelių, vandens patrankų ir svarbiausių antiriaušinių pejėgų dalinių, kadangi buvo baiminamasi tiek dėl atakų iš išorės, tiek dėl galimų maištų viduje. Uždaryta buvo nemažai metro stočių. Anderlechte kaukėti mentai patruliavo su ginklais rankose. Tvarkos sergėtojai buvo pasiruošę blogiausiam. Tačiau tikroji demonstracijos nesėkmės priežastis nebuvo vien tik mižiniškas represinis aparatas (galų gale, toks atsakas buvo numatytas ir apgalvotas). Buvo įmanoma pradėti šią demonstraciją. Kova būtų buvusi sunki ir atkakl, tačiau ji galėjo suteikti parako ugniai. Tam, kad demonstracija būtų pradėta, reikėjo būtent tokio nusiteikimo. Tačiau ji niekada neprasidėjo, aplink susitikimo vietą buvo suimta apie du šimtus žmonių, o dešimtys žmonių kamerose išgyveno sistemingą ir teroristinį brutalumą. Tos pačios dienos vakare keletas dešimčių žmonių užpuolė Briuselio policijos komisariatą – buvo išmušti langai, apgadinti policijos ir privatūs policijos pareigūnų automobiliai, du pareigūnai buvo sužeisti. Už tai komisariato apylinkėse buvo suimti keturi bičiuliai, kurie praleido mėnesį už grotų. Po vienos savaitės policijos profsąjunga Briuselio centre surengė demonstraciją, kurioje pasmerkė šį išpuolį.

Pagirios po spalio pirmosios nesėkmės buvo sunkios, nors pati kova dar net neketino galutinai užgesti. Įvyko daugybė puolimo veiksmų, tokių kaip  saugumo parodos padegimas Lieže, padegimai prieš Besix ir prieš Bontinck architektų biurą Gande, taip pat molotovo kokteiliai prieš Federalinės policijos biurą Briuselyje. Pažymėtina ir tai, kad vos po spalio pirmosios daugybėje kalėjimų prasidėjo maištai, o lapkričio pradžioje Anderlechte įvyko nauja „blitz“ demonstracija.

Kaip užsibaigia kova? Kas gali pasakyti, jog ji sulaukė galo? Kad ir kaip bebūtų, galėtume drąsiai sakyti, jog ši specifinė kova prieš naujo uždaro centro statymą po spalio pirmosios taip ir neatsigavo, ir nesugebėjo atrasti naujų kelių savo tęstinumui. Kaip ir neretai nutinka tokiomis akimirkomis, tai buvo kiekvieno ryžto ir kovingumo patikrinimas. Iškilo nemažai diskusijų, kuriose po „nesėkmės“ išgyvenimo staiga buvo suabejota viso kovos projekto prasme, o jos dalyviai imti laikyti šio beprasmiškumo kaltininkais. Tie, kurie nepalieka erdvės kritikai ir pastoviai nepatikrina savo pačių veiklos bei perspektyvos pulso, neišvengiamai atsimuša į akligatvį. Tačiau jei patys tarsi šiukšles išmesime savo pačių potyrius, kad ir kokios būtų to priežastys; jei galiausiai nenustosime siekti aiškiai pamatuojamų, kiekybinių rezultatų; jei atsitrauksime nuo kiekvienos tam tikro projekto reikalaujančios kovos, tai mūsų kritika – kritika, skirta išgryninti, gilinti, pataisyti savo perspektyvą bei geriau smogti priešui, ir dėl to reikalaujanti tam tikro atstumo nuo to kas yra kritikuojama – gali nusiristi iki paprasčiausio trūkčiojimo pečiais, kuris atsitraukia nuo dalykų prie jų net nepriartėjęs. Kaip ir visada, išvadas padaryti tenka kiekvienam atskirai.

Galų gale naujas uždaras centras buvo pastatytas tiktai 2012-ųjų pradžioje. Statybos vėlavo daugiau nei pusantrų metų – tarp kitų priežasčių, pasak Atvykėlių reikalų biuro, prie to prisidėjo ir „piliečių veiksmai“. Atidarymo dienai surengta organizacija Steenokkerzeel pavertė militarizuota zona. Praėjus keletui valandų po jos, kelios dešimtys užsimaskavusių žmonių vidury saulėto sekmadienio užpuolė Atvykėlių reikalų biurą Briuselyje.

Iš žurnalo Salto (Briuselis): prancūzų ir olandų k.

—

[1] Po debatų Senate ir Parlamente, valstybė (su policijos ir saugumo pajėgomis) tapo budresnė. Pavyzdžiui, buvo pritaikyta „Early Warning“ sistema, kuri „jautrias“ įmones turėjo perspėti apie galimas grėsmes ir leido nesunkiai pranešti apie „įtartinus veiksmus“. Valstybinis Grėsmių analizės organas, kurio informacija nuolat talkina tvarkos sergėtojams, „anarchizmą“ ėmė laikyti svarbiausia vidine grėsme. Valstybės saugumas pasitelkė keleto savo draugų žurnalistų nutiestus kanalus tam, kad paviešintų „atgarsio susilaukusią“ ir „demaskuojančią“ informaciją apie Belgijos anarchistų judėjimą. Galiausiai, aplink daugybę struktūrų, tokių kaip uždari ir atviri sulaikymo centrai, buvo įdiegtas „pastovaus stebėjimo“ aparatas, jų darbuotojai apmokyti naujiems darbams, keletui aukšto rango pareigūnų buvo paskirta asmeninė sargyba. Visa tai buvo daroma tam, kad būtų išvenga reidų ir atakų.

[2] Sodexo yra Prancūzijoje įkurta įmonė, teikianti bendro pobūdžio paslaugas, o taip pat besirūpinanti kalėjimų Didžiojoje Britanijoje (5), Prancūzijoje (34), Olandijoje (54), Čilėje (5), Italijoje (17), Katalonijoje (5) ir Australijoje (1) planavimu, statymu ir valdymu.

Šių metų gruodžio 16-ąją Barselonoje ir Madride buvo pradėta prieš „anarchistinį terorizmą“ nukreipta operacija, pavadinimu „Pandora“. Sulaikytieji kaltinami dalyvavimu anarchistinėje organizacijoje, kuriai priskiriami sprogstamieji išpuoliai. Nacionalinio Madrido teismo nurodymu pradėta operacija sutelkė apie 450 mossos (Katalonijos mentų), kurie 5:30 ryto įsiveržė į 13 skirtingų gyvenviečių įvairiuose Katalonijos miestuose.

Kelios dešimtys mentų įsiveržė į Kasa de la Muntanya skvotą Barselonoje, kai tuo tarpu virš jo kabantis helikopteris apšvietė operacijos teritoriją. Žiniasklaida Kasa de la Muntanya skvotą vadina „anarchistų terorizmo operaciniu centru“. Viskas truko apie 13 valandų – kol namo gyventojai slėpėsi sporto salėje, mentai išvartė viską ką rado jo viduje. Vėliau buvo įvykdyti dar keli reidai kitose gyvenvietėse. Mentai susirinko mobiliuosius telefonus, nešiojamus kompiuterius, įvairią laikmeną, grynus pinigus ir knygas.

Operacijos metu buvo sulaikyti 11 asmenys iš Ispanijos, Urugvajaus, Italijos ir Austrijos.

Sulaikymai siejami su eile atakų, įvykdytų 2012-2013 metais, daugiausiai sprogstamųjų išpuolių prieš bankomatus. Nacionalinė Ispanijos audiencija (aukšto rango teismas) šias atakas sieja su Mateo Morral insurekciniu būriu, prisiėmusiu atsakomybę už bombą, padėtą Madrido La Almudena katedroje 2013-ųjų vasario septintąją, ir kitą panašią ataką Saragosos El Pilar bazilikoje 2013-ųjų spalio trečiąją. Šiomis dviejomis atakomis jau buvo apkaltinti Mónica Caballero ir Francisco Solar, kurie buvo suimti 2013-ųjų lapkričio 13-ąją ir iki šiol yra uždaryti.

Negalime nepastebėti ypatingai geros koordinacijos tarp Nacionalinės audiencijos, Katalonijos mentų ir žiniasklaidos, kurie visi pateikia lygiai tuos pačius faktus, tuo pačiu kurdami kiek įmanoma didesnę įtampą.

Tos pačios dienos vakarą keli tūkstančiai žmonių dalyvavo demonstracijoje Barselonos centre – tai buvo viena didžiausių spontaniškų solidarumo eisenų nuo septyniasdešimtųjų įtampos Katalonijoje. Buvo išmušti keleto bankų ir nekilnojamo turto agentūrų langai, mentai apmėtyti įvairiais objektais, padegti šiukšlių konteineriai. Areštuotų nebuvo, nepaisant daugybės mentų puolimų demonstracijos metu. Demonstracijos vyko ir kituose miestuose. Madride skaičiuojami mažiausiai trys areštai.

Agresyvios demonstracijos šiuo metu yra itin svarbios – jos parodo, jog anarchistai neketina užsikasti po smėliu po pirmų represijos smūgių.

Dabar jau žinoma, jog septyniems bendražygiams paskirtas laisvės atėmimas, kitiems keturiems – akylai stebima laisvė. Tokio valdžios puolimo akivaizdoje svarbu išlaikyti aukštai iškeltą galvą. Jame nėra nieko naujo – panašios operacijos kas keletą metų pasikartoja Italijoje, Čilėje ir kitose šalyse. Tokiomis akimirkomis terorizmu gali būti pavadintas bankomatų ekranų išdaužymas plaktuku, ar net savivaldybės apmėtymas dažais. Dažniausiai šios operacijos baigiasi visišku valdžios fiasko, palikdamos eilę anuliuotų bylų ir eilę metų kalėjimo, praleistų be jokių įrodymų. Dėl to svarbu nepamiršti tikrojo jų tikslo – išgąsdinti ir susilpninti antiautoritarinį judėjimą.

Negalime nepasikartoti: tikrasis teroristas yra valdžia ir jos šunys, saugantys išnaudojimu bei dominavimu grįstą santvarką, keliantys milžiniško masto, galo nematančius karus visame pasaulyje, ir sistemingai taikantys smurtą prieš visus, kurie aiškiai parodo nesutikimą su tokiomis egzistavimo sąlygomis.

Solidarumas su 11 areštuotųjų ir su visais socialinio karo kaliniais.

Už anarchiją.

—

Daugiau informacijos: ABC Hurricane

Fleury-Mérogis kalėjime Brahimas įkalintas nuo 2014-ųjų balandžio. Tai jau ketvirtas jo apsilankymas už grotų nuo tada, kai atvyko į Prancūziją. Metai po metų klajojant po skirtingus kalėjimus atvykėliams. 2012-ųjų gruodžio 16 jis buvo uždarytas už mėginimą kartu su kitais sulaikytaisiais pabėgti iš sulaikymo namų Palaiseau. Keturi iš jų sėkmingai paspruko, tačiau jis pats buvo sučiuptas mentų, apkaltinusių jį smurtavimu. Iš vienos prižiūrėtojos buvo atimtas raktas, o kitas buvo sutvarkytas tam, kad būtų įmanoma pabėgti. Brahimas buvo apkaltintas šiais veiksmais, kadangi kalintieji sulaikymo namuose negali būti apkaltinti „mėginimu pabėgti“. Šįkart, kaip ir kitais kartais, už grotų jį atvedė mentų patikrinimas gatvėje. 28 dienos „laikino darbo nutraukimo“ ir metai kalėjimo už „smurtą prieš pareigūną“. Laisvė Brahimui numatoma 2015-ųjų vasarį. Jis neturi dokumentų. Maištas – bėgant esant įkalintam ir ginantis kai mentai siekia sulaikyti – yra jo atsakas siekiant išvengti deportacijos į šalį, kurioje jis nenori gyventi.

Daugybė dokumentų neturinčių žmonių tiek individualiai, tiek kolektyviai priešinasi ir sukyla prieš valstybę bei kasdien prieš juos kariaujančius jos mentus. 2008-ųjų liepos 22-ąją Vincennes sulaikymo namai buvo iki pamatų sudeginti jų gyventojų. Po naujo sulaikymo centro atidarymo buvo daugybė mėginimų jį sunaikinti iš vidaus. Paskutinis žinomas incidentas įvyko 2014-ųjų balandžio 15-ąją, kai sulaikytieji, po to kai vienas iš jų buvo sumuštas mentų, sunešė savo antklodes bei čiužinius į vieną kambarį, ir visa tai padeg. 2013-ųjų rugpjūtį Amygdaleza centre netoli Atėnų elektros iškrova sukėlė susirėmimus tarp sulaikytųjų ir prižiūrėtojų. Dalis gyvenamosios erdvės sudegė ir apie dešimt žmonių sugebėjo pabėgti. Italijoje tiek iš sulaikymo namų vidaus, tiek iš išorės suduoti smūgiai privedė prie keleto iš tokių centrų uždarymo.

Visame pasaulyje migrantai organizuojasi tam, kad pereitų sienas. Calais daugybė žmonių kasdien mėgina patekti į Angliją. Laukdami jie užima pastatus ir aikštes, ir rengia demonstracijas prieš uniformuotuosius ir kitokio plauko fašistus, laikančius juos atmatomis. Praėjusio rugsėjo 17-ąją 250 žmonių mėgino pereiti į krovininių automobilių patikros zoną. Praėjimą draudžiančios užkardos buvo atidarytos, o mentai užpulti akmenimis. Nuo rugsėjo auga iniciatyvos perplaukti Lamanšo sąsiaurį krovininiuose automobiliuose. Melilloje, Maroko teritorijoje esančiame ispanijos anklave, nepaisant stiprios apsaugos ir ispanijos civilinės gvardijos žiaurumo, laikas nuo laiko kolektyviai užpuolami pasienio postai. 2013-aisiais tūkstančiai migrantų prasimušė į Ceutą ir Melillą, tuo tarpu kiti ten pabaigė savo dienas – tačiau iki šiol šimtai žmonių tęsia puolimą prieš spygliuotas tvoras ir jų sergėtojus.

Čia kaip ir kitur mezgasi solidarumo ryšiai, kurių tikslas yra laisvė su ar be dokumentų. Calais daugybė žmonių remia migrantus padėdami jiems atidaryti skvotus ir rengti savo pačių demonstracijas. Italijoje, balsai ataidi iš abiejų sienos pusių ir taip leidžia atsakyti į vieni kitų veiksmus. Prancūzijoje, kai situacija sulaikymo namų viduje kaista, įniršis išreiškiamas už jų sienų fejerverkais ir kitais būdais. Ir kai kerta represija, solidarumas tęsia puolimą – kaip teisminio proceso Vincennes centro sudeginimu apkaltintiesiems metu: tai tik papildoma proga gadinti deportacijos mašinos sraigtus ir plėsti sukilimą.

Tam kad kiekvienas liktų savo vietoje, valstybė yra pasirengusi bet kam, įskaitant sienų stiprinimą ir kalėjimus. Mėginti pabėgti reiškia būti pažeidžiamam jų represijos – būti sumuštam mentų, mirti and Viduržemio jūros kranto arba būti įkalintam.

BŪTI SOLIDARIEMS PRIESPAUDOS AKIVAIZDOJE REIŠKIA TĘSTI KOVĄ UŽ JOS SUNAIKINIMĄ. MES NEBŪSIME LAISVI TOL, KOL EGZISTUOS SIENOS IR KALĖJIMAI.

Laiškas, gautas Non-Fides

Kalbėsime paprastai, kadangi patys esame paprasti žmonės. Minia įstatymų leidėjų, politikų, ekspertų, intelektualų ir kitų autorizuotų idėjų gynėjų dažnai sąmoningai sujaukia paprastus klausimus ir priverčia jaustis kvailais arba prastesniais visus tuos, kurie atsakymų ieško vienoj vienintelėj – savo pačių išgyvenimų knygoje.

Jie sako, kad kalėjimas yra būtinas tam, kad galėtume nubausti visus, kurie pažeidžia visuomenės taisykles.

Pagalvokime – „taisyklės“ sąvoka numano laisvą susitarimą pamatiniais gyvenimo visuomenėje klausimais, t.y. eilę normų, kurios buvo savanoriškai priimtos kiekvieno šią visuomenę sudarančio individo. Tačiau ar taip yra iš tiesų? Ar valdantieji iš tiesų atstovauja valdomųjų valią? Ar vargšas noriai sutinka, kad turčius lobtų iš jo darbo? Ar vagis vogtų, jei iš savo tėvo būtų paveldėjęs gamyklą arba jeigu galėtų gyventi iš buto nuomos?

Iš tiesų šios visuomenės viduje mes tegalime nuspręsti, kaip norėtume elgtis prieš kitų žmonių už mus išleistus ir vyriausybės įtvirtintus įstatymus.

Prieš keliant klausimą, ar teisinga, ar ne yra kalėjimu bausti tuos, kurie pažeidžia įstatymą, visų pirma derėtų paklausti, kas ir kaip nusprendžia dėl šios visuomenės taisyklių.

Jie sako, kad kalėjimas apsaugo nuo smurto.

Bet ar taip iš tiesų yra? Kodėl tuomet pats didžiausias smurtas – turime omenyje karą arba milijonų žmonių vertimą badauti – yra visiškai teisėtas?

Kalėjimas baudžia tik tokį smurtą, kuris kelia problemų valstybei bei turtingiesiems, o kai kurias tarpasmeninio smurto formas (tokias kaip išprievartavimai arba itin žiaurūs nužudymai) naudoja kaip atsaką kalėjimo kritikai: „gerai, bet ką tuomet darytume su prievartautojais?“ Tuo pat metu struktūrinis visuomenės smurtas yra kasdien ginamas pačių kalėjimų pagalba.

Padirbinėjantys valiutą yra baudžiami žymiai žiauriau nei prievartautojai; stambūs narkotikų prekeiviai dažniausiai yra baudžiami silpniau nei bankų plėšikai. Visa tai tikrai nėra atsitiktinumas: įstatymas visų pirma gina nuosavybę, o ne individų gerbūvį. O pati nuosavybę, pats faktas, jog kai kuriems priklauso tiek daug, kai kiti turi mažiau nei mažai, yra pats didžiausias smurtas ir nemažos dalies visų „nusikaltimų“ priežastis. Tokiu būdu kalėjimas gina struktūrinį šios sistemos smurtą.

Jie sako, kad visi yra lygūs prieš įstatymą.

Ir vis dėlto kalėjimuose sėdi beveik vien moterys bei vyrai be išsilavinimo, imigrantai bei darbininkų vaikai, kurių dauguma yra įkalinti už nusikaltimus prieš nuosavybę, taigi už veiksmus, tiesiogiai susijusius su visuomene, kurioje gyvename, ir su poreikiu, kurį prisimename kasryt ir kas vakarą – su poreikiu gauti pinigų. Net nekalbame apie visus tuos, kurie būtų kalėjimo išorėje (arba būtų gavę vadinamas alternatyvias bausmes) jei tik būtų turėję pakankamai pinigų geram advokatui.

Jie sako, kad kalėjime žmogus atperka kaltę arba integruojasi į visuomenę.

Įkalinimo sistema yra būdas kiekvienam individui priskirti bausmę pagal tam tikrą mainų sistemą: toks ir toks nusikaltimas, tiek ir tiek metų. Kalėjimas žmonėms trukdo savo konfliktus išgyventi nuo pradžių iki galo, juos išspręsti (arba ne) ir apmąstyti. Tarsi įkalinimas visa tai galėtų išspręsti vietoje pačių žmonių. Be to, ar yra kas nors blogesnio nei metų metus būti atskirtam nuo savo artimųjų ir negalėti padaryti nieko aistringo, būti pasmerktam kaip nors prastumti laiką, išmokti atrodyti patikimai prieš savo socialinį darbuotoją ar psichologą, ir įprasti nuolat nusilenkti viršesniam?

Galiausiai lieka klausimas, kuris niekada nebūna iškeltas: kokia dar integracija? Į ką? Į visuomenę, kuri yra tokia puiki, kurioje vyrauja pačios tauriausios vertybės ir patys egalitariškiausi santykiai? Ši visuomenė stovi ant engimo pagrindo ir yra valdoma nelygybę bei išnaudojimą palaikančių vertybių. Šių dalykų pagalba ji gamina kasdienį vargą, iš kurio kyla ir į kurį sugrįžta didžioji dalis kalinių.

Mes esame prieš kalėjimą, nes jis gimė ir išsivystė kaip turtingųjų privilegijų ir valstybės galios gynimo įrankis.

Mes esame prieš kalėjimą, nes ši visuomenė yra grįsta pinigais ir konkurencija, kai tuo tarpu mes norime gyventi laisve ir solidarumu grįstame pasaulyje. Šie dalykai nėra niekaip suderinami su kokios nors formos įkalinimu.

Mes esame prieš kalėjimą, nes siekiame pasaulio, kuriame gyvenimo kartu pagrindą sudaro abipusiai susitarimai.

Mes esame prieš kalėjimą, nes net ir patys baisiausi nusikaltimai turi kažką, iš ko mes patys galime pasimokyti apie savo baimes, savo silpnybes – ir niekam nėra geriau nuo to, kad visa tai paslepiama už sienų.

Mes esame prieš kalėjimą, nes didžiausios atmatos yra tie, kuriems priklauso jo raktai.

Mes esame prieš kalėjimą, nes iš prievartos ir paklusnumo niekada nekilo nieko gero.

Mes esame prieš kalėjimą, nes mes norime radikalių pokyčių šioje visuomenėje (ir iš to sekančio jos įstatymų sulaužymo), o ne taikaus integravimosi į jos miestus, jos gamyklas, barakus ir prekybcentrius.

Mes esame prieš kalėjimą, nes kameros spynoje klebančio rakto garsas yra ne kas kita nei kasdienė kankynė, izoliacija yra pasibjaurėtina, lankymo pabaiga yra kančia, o įkalinimo laikas bėga tarsi iš lėto žudantis smėlio laikrodis.

Mes esame prieš kalėjimą, nes jis iš mūsų ir mūsų draugų, nepažįstamųjų bei bendražygių išplėšė per daug dienų, per daug mėnesių bei metų.

Mes esame prieš kalėjimą, nes žmonės, kuriuos sutikome jo viduje mums neatrodė nei geresni, nei blogesni už tuos, kuriuos sutinkame visur kitur.

Mes esame prieš kalėjimą, nes žinios apie pabėgimą mūsų širdis sušildo labiau nei pirma pavasario diena.

Mes esame prieš kalėjimą, nes teisingumo ir lygybės sąvokos niekada netilps į baudžiamąjį kodeksą.

Mes esame prieš kalėjimą, nes visuomenė, kuri turi poreikį kažką įkalinti ir pažeminti, pati yra ne kas kita nei kalėjimas.

—

La Cavale (Briuselis)

Draugai! Raginame jus paremti Ilja Romanovą, „terorizmu“ kaltinamą Rusijos anarchistą, kuris jau keletą metų praleido kalėjime. Maskvos AJK (Anarchistinis juodasis kryžius) įtraukė Ilją į anarchistų politinių kalinių sąrašą.

2013-ųjų spalio 26-tą, 46-erių anarchistas Ilja Romanovas buvo sužeistas Nižni Novgorodo mieste. Vėlai naktį įvykęs sprogimas rimtai sužalojo jo kairę ranką ir apdegino veidą. Ilja buvo išvežtas į ligoninę, kur gydytojai amputavo jo ranką. Romanovas policijai aiškino, kad neatsakingai naudojo pirotechninį gaminį. Gruodį Romanovas buvo apkaltintas pagal Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 205 straipsnio 30-ąją dalį („mėginimas įgyvendinti teroristinę ataką“). Tačiau jokio pagrindo kaltinimams terorizmu nėra, nes nėra visiškai jokių įrodymų. 205 straipsnis padengia tuos veiksmus, kurie siekia „įbauginti žmones ir kelti pavojų jų gyvybėms, sukelti ženklią materialinę žalą ar kitokias rimtas pasekmes tam, kad būtų paveikti sprendimus priimantys pareigūnai ar tarptautinės organizacijos“. Akivaizdu, kad šioje situacijoje niekas negalėjo būti veikiamas tokiu būdu, ir juo labiau niekieno gyvybei ar net nuosavybei nebuvo sukeltas joks pavojus, kadangi paprastas fejerverkas tokiems tikslams yra per silpnas, o Ilja buvo sužeistas tik dėl to, kad gaminys sprogo jo rankose. FSB tyrėjai nusprendė iš viso to padaryti „labai svarbią bylą“ tam, kad pateisintų savo pačių egzistavimą. Iljos draugo kompiuteryje jie pakišo dvi bylas su skrajutėmis. Tyrėjai teigia, kad po atakos sprogmenimis prieš konkrečią instituciją Ilja ketino paplatinti politinį atsišaukimą, tačiau nesugebėjo to padaryti dėl netyčinio sprogimo. FSB naudojasi Iljos praeitimi kaip įrodymu dėl jo ketinimų įvykdyti teroro aktą.

Byla bus baigta už dviejų mėnesių ir mums reikia pinigų lingvistinei pakištų bylų analizei, kuri turėtų būti atlikta teismo ekspertų, o taip pat advokato išlaidoms. Jau surinkome pinigų vienerių metų advokato paslaugoms ir dviems nepriklausomiems tyrimams. Tačiau dabar esame prastoje finansinėje padėtyje. Mums trūksta apie 2 300 eurų, o turime vos 750.

Kontekstas

Į anarchistų judėjimą Ilja įsitraukė aštuoniasdešimtaisiais Nižni Novgorode, kuris tuo metu vadinosi Gorki. Vienas iš pirmųjų jo veiksmų Sovietų laikotarpiu buvo anarchistinės skrajutės platinimas — beveik visos šios skrajutės kopijos pateko į KGB archyvus.

Tai jau trečias kartas kai Ilja kaltinamas dalyvavimu ginkluotoje kovoje. Pirmą kartą jis buvo areštuotas Maskvoje, 1998-ųjų spalį, apkaltintas dalyvavimu pogrindinėje ginkluotoje grupuotėje „Naujoji revoliucinė alternatyva“. Galiausiai jam buvo paskirtas privalomas gydymas psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios jis buvo paleistas 2002-ųjų pradžioje.

Ilja ilgai laisve nesimėgavo: dar 2002-ųjų gruodį jis buvo sulaikytas Ukrainoje kaip vienas iš įtariamųjų pogrindinės revoliucinės organizacijos narių. Galiausiai jis praleido 10 metų kalėjime. Jis buvo kaltinamas neteisėta smulkių ginklų prekyba ir SBU (buvusios KGB) būstinės sprogdinimu Ukrainoje. Visi suimtieji buvo žiauriai kankinami. Dvidešimtmetis Sergey Berdyuginas 2003-ųjų lapkričio pirmąją mirė nuo kankinimų. Ilja neigė visus kaltinimus ir teigė, jog buvo tiek protiškai, tiek fiziškai kankinamas, ypatingai ikiteisminio sulaikymo metu. Jis pradėjo keletą bado streikų, o teismo salėje persipjovė venas bei kaklą skutimosi peiliuku tam, kad išreikštų priešiškumą tokiam nežmoniškam elgesiui. Jis buvo paleistas 2012-ųjų gruodį.

Daugiau informacijos apie ankstesnes bylas:

http://www.left.ru/inter/march/nra.html

http://sovietrussianow.blogspot.it/2013/06/for-socialist-future-of-country_28.html#.VE__BETdESk

Laiškus Iljai galite siųsti adresu:

Ilya Eduardovich Romanov, 1967 g.r., FKU SIZO-1, ul. Gagarina, d.26-a, 603098, Nizhnii Novrogod, Russia
(laiškai turėtų būti rašomi rusų kalba ir juose neturėtų būti minima jokia anarchistinė veikla)

Daugiau informacijos apie šią bylą (rusų kalba):

http://wiki.avtonom.org/index.php/%D0%A0%D0%BE%D0%BC%D0%B0%D0%BD%D0%BE%D0%B2_%D0%98%D0%BB%D1%8C%D1%8F

Maskvos AJK