Netvarka

Kavinių terasose driekiasi užkloti mirusiųjų kūnai. Siaubas apima galvojant apie koncerto salėje įvykusias skerdynes. Neįmanoma net įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis koncerto lankytojai. Viskas atrodo taip siurealistiška. Paprasčiausio koncerto pasiklausyti atėję žmonės vienas po kito krito kaip musės, kartu su stovėjusiais greta. Tam kad išliktų, kad išgelbėtų savo skūrą, jie buvo priversti slėptis po lavonais ir šliaužti kraujo balose.

Neįmanoma viso to įsivaizduoti. To, kad yra fanatikų, dievo bepročių, kurie savo religijos vardu net nemirkteldami suveria kulką bet kam kas pasipainioja jų kelyje. Kad yra gerai apmokytų kamikadzių, kuriems patys save vadais pasiskelbę religiniai lyderiai žada rojų su savim myriop nusinešus kuo daugiau žmonių nesuvokiamose žudynėse. Ir visa tai tik tam, kad sukelti baimę. Smaugiančią baimę tėvų, kurie laukia naujienų iš savo vaikų, penktadienio vakarą išėjusių išlenkti bokalą su savo draugais. Nerimą visų tų, kurie valandų valandas praleido važinėdami iš vienos ligoninės į kitą tam, kad išsiaiškintų, ar jų ieškomas artimasis yra miręs, ar tik sužeistas. Jų tikslas – priversti pajusti kraujo kvapą visiems tiems ir toms, kurie gyvena numalšintoje visuomenėje, kurie yra toli nuo kraštų, kuriuose kariauja jų niekada nepasirinktos tautos armija. Nubausti gyventojus dėl to, kad valstybė nusprendė kariauti, Atsakomybę suversti tiems, kurie šiame reikale negalėjo pasakyti nė žodžio. Atkeršyti valstybei pačiu tingiausiu ir pačiu lengviausiu būdu, net nemėginant pasiekti tų, kurie iš tiesų yra atsakingi. Surizikuoti tik tam, kad parodyti raumenis, ir gerti su krauju sumaišytą šampaną.

Mes jaučiamės viso to paliesti. Jaučiamės paliesti arbitralių žudynių, kuriose kiekvienas individas tebėra dar viena gyvybe, kurią reikia užgęsinti, dar vienas kūnas į kurį suvaryti kulkas – tik dėl to, kad jis atsidūrė netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku, tik dėl to, kad jis nelaimingai pateko į vieno iš dievo bepročių akiratį. Šie dievo tarnai yra tokie patys mūsų priešai kaip ir valstybė, kad ir kokia bebūtų jų ideologija. Tai yra tie patys bepročiai, kurie savo religinio fanatizmo vardu vykdo skerdynes Sirijoje, Irake, Tunise, Nigerijoje, Egipte, Libane, o galiausiai ir Paryžiuje… Tačiau nepamirškime, kad kiti žmonės, kitų ideologijų vardu, vykdė ir iki šiol vykdo veiksmus, kuriais laisvei priešiškų idėjų vardu siekiama sunaikinti bet ką kas pasipainioja jiems po kojomis. Mes kalbame apie pilną, totalią ir nedalijamą laisvę. Laisvę šventvagiauti prieš bet kokį stabą ir sunaikinti visą valdžią – ar ji tūnotų šventose knygose, ar valstybių herbuose. Mes nekalbe apie laisvę, apie kurią tarška valstybė, tik tam, kad kaip ir kiti mus pavergtų savo teroru.

Nežinome kur žvelgti. Viena vertus yra visas įvykių siaubas, kuris kiekvieną iš mūsų paveikia kaip paprasčiausią individą, kaip žmogų, kuris kaip ir bet kuris kitas tuo metu galėjo būti ten pat, kuris galėjo prarasti artimųjų, ir kuris jaučia egoistišką palengvėjimą kad visa tai nutiko ne jam – tuo pačiu puikiai žinodamas, kad niekas nesibaigė ir kad šįkart jam paprasčiausiai „pasisekė“.

Kita vertus yra valstybės atsakas, kuris mus liečia ne ką mažiau. Nepaprastoji padėtis, kurią prezidentas jau dabar nori pratęsti trims mėnesiams. Valstybės valdžiai prieš mūsų gyvenimus ir veiksmus dabar nebėra jokių ribų. Ji turi teisę kada panorėjusi skelbti komendanto valandas, konkretiems žmonėms uždrausti būti konkrečiose vietose, uždaryti bet kurią viešą arba žmones viešai priimančią vietą, uždrausti kiekvieną susirinkimą (kuris galėtų „išprovokuoti neramumus“), vykdyti namų kratas tiek dieną, tiek naktį, tiesiogiai perimti laikraščių, radijo, televizijos programų valdymą. Milžiniška grėsmė dabar kabo virš visų, kuriems pradėta „S byla“ – nuo religinių fanatikų iki visų revoliucionierių ir daugybės kitų žmonių, tarsi tarp jų visų būtų ko nors bendra. Be viso to yra kareiviai bei mentai gatvėse, kurių matome vis daugiau ir daugiau, ir kurie niekada nepraleis progos parodyti kiek naujos valdžios šiandien jiems suteikė valstybė. Be viso to yra sienų atstatymas. Ir visa liūdnai pagarsėjusi „Tautinė vienybė“. Ta pati, kuri buvo paskelbta dviejų pasaulinių karų metu, ir kurios vardu tūkstančiai vargšų buvo išsiųsti į skerdynes. Ta pati, kurią matėme Alžyro kare, kai kankinimai ir žudynės jau buvo tapę kasdienybe. Tautinė vienybė, visų revoliucionierių ir visų tų, kurie norėtų atsikratyti valstybe vietoj to kad žiūrėti kaip ši naudojasi naujausia proga sutvirtėti, priešė. Ta pati, kurios dėka minios žmonių žudynių vietose gieda valstybinį himną susisukę į Prancūzijos vėliavas, ir šaukia „Tegyvuoja Prancūzija, tegyvuoja Respublika“. Ji kalba apie laisvę taip, tarsi prieš šią tragediją kas nors buvo laisvas. Kažkuria prasme ji ragina šiltai priimti nepaprastąją padėtį, sakyti, kad laisvę iš mūsų atėmė šie dievo bepročiai, atleisti valstybę nuo atsakomybės ir jai suteikti dar vieną pateisinimą. Tai ta pati tautinė vienybė, kuri daro priimtina valstybės valdžią prieš mūsų gyvenimus. Kuri, be kitų, sutelkia ir religinius lyderius, nors būtent jie – kad ir kokią religiją jie atstovautų – suteikia pirminį pašarą visam fanatizmui, net jei save laiko nuosaikiaisiais.

Abi pusės siekia kad gyventume baimėje, kad atsisakytume savo gyvenimų, kad pasikeistume, kad paklusniai sutiktume likti namie, kad garsiai neišsakytume kritikos. Bet mes atsisakome nusileisti šiam terorui, šiai mirtinai tylai, kurios jie taip atkakliai siekia. Niekada nepriimsime valstybės siūlomų sprendimų, nes ji pati gali vykdyti patį baisiausią terorą, neretai visiems gerai žinomo „antiterorizmo“ vardu. Dėl to prie sūrių ašarų mes pridedame ir gyvenimo spalvingumą, ir nenumaldomą norą sukilti.

Mes nesutinkame nusileisti.

Gyvenkime ir sukilkime prieš visas valdžias! Nei religijos, nei nacionalizmo!

—

Iš Non-Fides, 2015-ųjų lapkričio 15 d.

Į barakus! Į barakus!

Pirmyn, dvidešimtmečiai berniūkščiai, mechanikai, profesoriai, statybininkai, tapytojai – gulkitės į lovas…

…į Prokrusto lovas.

Jei esi per mažas, prailginsim. Jei per didelis – sutrumpinsim.

Esame barake. Čia nesiginčijama ir nesivaizduojama. Visi čia esame lygūs, visi esame broliai…

Broliai kame? Broliai kvailume ir paklusnume.

Ojojoi! Tavo individualumas, tavo galva, tu pats! Mums ant to nusispjaut. Tavo jausmai, tavo pomėgiai, tavo polinkiai – viską nuleisim klozeto dugne.

Viskas dėl tėvynės… bent jau taip sakoma.

Tu nebesi žmogus. Tu esi avis. Barake esi tam, kad tarnautum savo šaliai. Jei nežinai ką tai reiškia, kaltas esi tu pats. Be to, tau nėra jokio reikalo tai žinoti.

Tau tereikia paklusti.

Į kairę. Į dešinę. Rankos tiesiai. Laisvai. Valgyt! Gert! Miegot!

Cha! Tu kalbi apie savo paties iniciatyvą, apie savo paties valią. Negaliu to suprasti – čia yra tik disciplina.

Ką? Ką tu sakai! Kas tave mokė protauti, diskutuoti, pačiam vertinti kitus žmones ir dalykus? Čia to nerasi. Čia tam ateina galas. Tu neturi ir neturi turėti jokių kitų ketinimų, jokių kitų vertinimų nei tie, kurių iš tavęs reikalauja vadai.

Tu nenori ir negali sekti tų, apie kurių kompetencijas iš savo patirties nieko nežinai? Vaikeli, nejuokauk. Turi puikiai veikiantį mechanizmą, kuris tau leidžia žinoti kam turėtum paklusti… Marš skaičiuot aukso siūlų savo naktinių rankovėj!

Ko dar nori? Kas tave mokė neturėti stabų ir niekieno negarbinti?

Nesvarbu – lenk savo nugarą, bučiuok grindis, ir pagarbos! Juk tai tėvynės simbolis, XX a. stabas, demokratijos ikona! Tai, mano mielas, yra respublikinė Žanos Dark herbo versija.

Pirmyn, palik savo dvasią, savo protą ir valią prie durų… Esi tik pašaras… iš tavęs mums tereikia tavo mėsos…

Užeik… ir daugiau nebegalvok.

Į baraką! Į baraką!

Leiskite tik pridurti, kad armija stovi visai ne prieš priešą iš išorės. Nestovi ji ir prieš vidinį priešą. Armija stovi prieš mus pačius – prieš mūsų norus ir prieš mūsų „aš“.

Armija yra minios kerštas prieš individą, minios kerštas prieš vienetą.

Armija nėra nusikaltimų mokykla. Amija nėra ydų mokykla. O tiksliau – ji yra visa tai, tačiau tai nėra blogiausia jos savybė.

Armija yra mokykla, kurioje sulaužomas kiekvienas stuburas – joje išmokstama tik išskydimo.

Net ir šeimoj, net ir mokykloje, net ir dirbtuvėj kiekviename žmoguje išlieka bent kiek savitumo. Retkarčiais žmonės ima ir reaguoja į savo aplinką. Armija, kurios namai yra barakas, individą pribaigia iki galo. Dvidešimtmetis žmogus turi stiprybę, iš kurios gali išaugti pačios didingiausios idėjos. Jo dar nevaržo kasdieniai įpročiai, nusidėvėję namai, metų našta. Savo mąstymą jis dar gali privesti prie maišto. Toks žmogus vis dar trykšta jėga, galinčia sėti daigus, iš kurių sužydėtų pačios gražiausios gėlės.

Tačiau vietoj viso to jis tegirdi tėvynės būgną ir atsiduria kariuomenės spąstuose, barako pelėkautuose.

O tada visi gebėjimai sulaukia galo. Nebereikia apie nieką galvoti. Nebereikia skaityti. Nebereikia rašyti. O visų labiausiai nebereikia turėti jokių norų.

Visas tavo kūnas, nuo galvos iki kojų, dabar priklauso armijai. Patys nebesirinksit nei šukuosenos, nei batų. Nebenešiosit nei per didelių, nei per mažų drabužių. Miegot eisit ne tada, kada jums reikės… Jums parinkti ir drabužiai, ir šukuosena, ir batai. Duona kepama bendroje krosnyje, o kada ilsėsitės buvo nuspręsta dar prieš keletą metų.

Kasgi visa tai? Tai kantrybės išbandymas!

Bet blogiausia dar ne tai… Gatvėje kalbėsitės ne su tais, su kuriais norėsite! Eiti kur panorėję taip pat negalėsit! Neskaitysit jums įdomaus laikraščio! Vietos kurias lankysite, jūsų pasimatymai, jūsų skaitiniai – net ir tai nustatyta iš anksto!

O jei netyčia turite seksualinių problemų, tai viešnamių, kaip ir vietų nusigerti, yra ir kareiviams, ir karininkams.

Viskas sutvarkyta iš anksto. Viskas numatyta. Individas mirė. Iniciatyvai galas.

Barakas yra tvartas patriotiniam pašarui. Iš jo išeina tik rinkybiniu pašaru tapusi banda.

Armija yra šlykštus valdžios sukurtas, prieš patį individą nukreiptas įrankis. Barakas yra būdas nukreipti visiems priklausančią žmogišką jėgą vos keleto žmonių labui.

Į jį įeinama žmogumi, jame virstama kareiviu, iš jo išeinama piliečiu.

—

Albert Libertad, 1905, žurnalas l’Anarchie

Šiandien labiau nei bet kada esame skatinami laikyti save vienos tautos nariais ir tarsi bijantys vaikai prie mamos šlietis prie Lietuvos valstybės. Mamos funkciją atstoja prezidentė, tėvo – vakarų ginklai. Jei tik laikysimės kartu, jei puoselėsim šį šeimos židinį, viskas bus gerai.

Pagalvokime apie šią gražią šeimą, kurioje visi esame broliai ir sesės. Joje atrasime savo draugus, artimuosius, kaimynus, o taip pat ir tuos, kuriuos mėgstame apkalbėti, pasijuokti ir t.t. Žodžiu, joje aptiksime viską, kas pasitaiko kiekvienoje žmonių bendruomenėje. Bet be visų šių žmonių – be visų tų, kurie mums brangūs, kuriems esam abejingi ar ant kurių griežiame dantį – sutiksime ir kitų. Sutiksime ir savo bosus, kuriems lenkiam nugaras, ir kurie mus šantažuoja galėdami atimti vienintelį būdą nemirti iš bado. Sutiksime politikus, kurie mus veda ir (savo pakalikais grūmodami) reikalauja užsičiaupti bei sekti iš paskos. Sutiksime ministrus, mentus, prokurorus ir kitas šio pasaulio šiukšles, kurios yra tiesiogiai atsakingos už mums visiems tenkantį vargą.

Ką aš bendro aš turiu su visais šiais žmonėm? Ką turiu bendro su darbdaviu, kuris vagia mano laiką ir jėgas? Ką turiu bendro su politiku, kuris mane atstovauja tik dėl to, kad prieš tai atėmė laisvę kalbėti už save? Ar šie žmonės yra mano broliai ir seserys? Ar mes esame viena didelė šeima?

Ne. Su šiais žmonėmis aš neturiu nieko bendro. Mūsų nesieja net ir pats vargingiausias, pats niekingiausias ir tuo pačiu labiausiai paplitęs saitas, jungiantis žmones dabartinėje visuomenėje: bendras vargas. Ne, su jais nesidalinu net tuo pačiu pasauliu, nes tie, kurie į darbą važiuoja limuzinu, gyvena kitoje planetoje nei tie, kurie kasryt dūsta pergrūstame troleibuse.

Tai kasgi mus jungia? Kas mus daro šeima? Kalba? Taip, aš kalbu lietuviškai, o jie – taip pat. Bet net ir kalbėdami ta pačia kalba mes negalėtume susikalbėti. Įsivaizduokime darbdavį, kuris bent teiktųsi išklausyti mano pageidavimo. „Bet, gerbiamasis, aš jums dirbu daug daugiau nei jūs man, tai kodėl aš uždirbu mažiau?“ Ar atsirastų nors vienas darbdavys, kuris suprastų tokį klausimą? Kiek atsirastų tokių, kurie neparodytų man durų?

Šiek tiek pasukus galvą tauta ima atrodyti kaip labai menką pagrindą turinti idėja. Tai yra idėja, jog mane ir tą, kuris mane išnaudoja, mane, ir tuos, kurie prievarta man įsakinėja, sieja viena bendra kalba ir žemė. Tai turėtų reikšti, jog esame viena bendruomenė – nepaisant to, kad dalį mūsų tesieja bendras vargas, o likusius – apibusis priešiškumas.

Tai kodėl tada tautos idėja vis dar gyvuoja? Nes žinodama, jog besijausdamas bendruomenės nariu individas susitapatina ir su tais, kurie tą bendruomenę valdo, valdžia visuose pasaulio kampuose atranda būdų šią idėją palaikyti. Šiuo metu apie mūsų „šaknis“ mums labiausiai primena Rusijos grėsmė. Būtent jos dėka mus valdantys žmonės trina rankas ir yra tikri, kad kurį laiką stabiliai prieš juos klūpėsime – nes ant kojų žmonės atsistoja tada, kai žlunga visos valdžią garbinančios iliuzijos. Tik dėl to, kad taip bijome istorijos pasikartojimo, galime pamiršti, jog šeima kurią taip puoselėjame verčia mus degraduoti greičiau nei patys tai suprantame.

Bet ar tai reiškia, kad Rusija nėra grėsmė? Žinoma, niekas nenori būti ištaškytas į gabalus – ar tai padarytų Rusijos armija, ar bet kuri kita, kad ir „sava“ valdžia. Niekas nenori to, ką patyrė nemaža dalis mūsų tėvų ar senelių. Visi – net ir tie, kurie supranta, jog pilnatviškas gyvenimas yra beveik tapatus vienokiai ar kitokiai rizikai – norėtų saugumo. Tačiau aš noriu saugumo ne tik nuo Rusijos tankų. Aš noriu jaustis saugus ne tik nuo tų, kurie mane kaip auką pasirinks kokiame nors politiniame žaidime – ar tai būtų kokios nors šalies valdžia, ar kokios nors kitos (arba tos pačios) valdžios užauginti ekstremistai. Aš noriu jaustis saugus ir nuo pinigų teroro, nuo kurio kenčia bei miršta tiek pat žmonių kiek ir nuo karo (nors tam tikra prasme pinigų teroras ir karas yra vienas ir tas pats dalykas). Aš noriu jaustis saugus ne tik nuo tų, kurie norėtų pavogti mano piniginę, bet nuo tų, kurie vagia mano laiką ir šantažuoja mane badu. Noriu saugumo nuo pastovios būtinybės jiems žemintis. Kitaip tariant, aš noriu jaustis saugus ne tik nuo kokios nors valstybės valdžios, bet ir nuo valdžios apskritai. Nuo valdžios, kuri net ir besišypsančiu veidu vien dėl to kad egzistuoja tuo pačiu ir engia, kariauja, užčiaupia, o laikui atėjus ir žudo. Taigi, taip – Rusija yra grėsmė, taip pat kaip bet kuri kita valdžia. Žinoma, ji yra grėsmė tik tiems, kurie nebūtų patenkinti pabaigti gyvenimą ant kelių – savanoriškiems vergams Rusija nėra jokia grėsmė, nes klūpėti joje lengva taip pat kaip Lietuvoj.

Taigi, galime savęs paklausti – ar mūsų „bendruomenę“ sieja kas nors bendro? Ar iš tiesų su savo lietuviakalbiu bosu turiu daugiau bendro nei su rusakalbiu ar lenkakalbiu kaimynu? Ar didžiavimasis dėl dalykų, kurių niekada nepasirinkom – dėl kalbos, dėl tėvynės, dėl teritorijos, kurią kažkas aptvėrė valstybinėm sienom – kartais neužglaisto fakto, jog kaip individai seniai nebeturime kuo didžiuotis?

Tik valdžia kalbos skirtumus gali paversti fronto linijomis. Tik ji gali atskirti mus nuo kitų valstybinėmis, kalėjimo, o jeigu esame pakankamai įbauginti, net ir savo namų sienomis. Tai ji šūdė murkdo visomis kalbomis kalbančius gyventojus, o po to skatina vieniems kitų nekęsti.

Dėl to mes esame už laisvę ir nepriklausomybę ne tautinei valstybei, bet visiems.

Jie šaukia tave kovoti už laisvę ir nepriklausomybę. Už tokią laisvę, kurioje jei pašauktas neatsiliepsi, būsi uždarytas už grotų. Ir už tokią nepriklausomybę, kurioje jei nebūsi pašertas savo budelių, numirsi iš bado.

Ir prieš ką gi tu kovosi? Prieš Putiną? Juk šis sėdės minkštam savo fotely, žvejos privačiam ežere arba tiesiog gers degtinę! Prieš jo šulus? Vargu, nes jų mes nematom net ir dabar, o karo atveju aukšti pareigūnai juk visada pamėgsta atostogas. Belieka visi tie, kurie buvo pašaukti taip pat laisvai ir taip pat nepriklausomai kaip ir tu. Kurie taip pat kovoja už laisvę ir nepriklausomybę, tik jau tikrai ne sau, o kažkam kitam. Šis kažkas jiems ant sprando sėdi kasdien – rinkdamas mokesčius, kontroliuodamas, teisdamas, uždarydamas, išnaudodamas, alindamas ir bukindamas. Tai yra kažkas, kas negali elgtis kitaip, nes yra skirtas tik tam. Dabar jis spaudžia krokodilo ašaras dėl žuvusių civilių, dėl atimtos žmonių laisvės, dėl pažeminimo – kitaip tariant dėl dalykų, kuriems jis ne tik kad nejaučia empatijos, bet kuriuos jis pats vykdo aršiausiais metodais, prisidengdamas tūkstančiu skirtingų veidų. Dabar jis mėgina įtikinti, jog tau reikia to paties kaip ir jam – jo paties gerovės. Istorija mus moko, jog tik po to, kai pabundama tarp krūvos lavonų, tarp eilės mirusių artimųjų, suprantama, jog valdžios ir pasiųstųjų kariauti interesai yra priešingi. Ir tai galioja tiek Lietuvos, tiek Rusijos, tiek ir bet kuriai kitai valdžiai.

Tai, jog kiekvienoje kariuomenėje atsiranda bukapročių, kurie mano, jog tarsi Brisius skuosdami į savo šeimininkų organizuojamas skerdynes išloš gabalėlį dvasinio ar materialinio pyrago – tai, jog atsiranda vergų, kovojančių už Tėvynę, už Garbę, už Kraują, už Istoriją, už Dievą… – tereiškia tik tai, jog yra žmonių, kuriuos valdžia sugeba apmulkinti. Tačiau jei už visas šias banalybes kovojantis priešo šauktinis yra apmulkintas bukaprotis, kuo nuo jo skiriasi „savos“ kariuomenės šauktinis, kuris gina lygiai tas pačias valdžios šmėklas?

Kai valdžia kviečia į karą ir atima iš tavęs paskutinę laisvę pasakyti „ne“, gali būt tikras – kovoji tikrai ne už save, ne už savo draugus ir artimuosius, bet už kažką kitą. Kai valdžia kviečia į karą, kariaujama tiktai už pačią valdžią. Kai valdžia šaukia gintis, ginama ne laisvė ir nepriklausomybė, bet pati valdžia.

Nebūta nė vieno karo tarp valstybių, kuris būtų kilęs ne dėl šeimininkų, bet dėl mūsų laisvės ir gerovės – nes šeimininkų gerovė bus priešiška mums tol, kol jie bus šeimininkai. Dėl to karas tarp valstybių niekada nebus karas už laisvę ir nepriklausomybę – jis visada išliks grumtynėmis tarp dviejų valdžių, gerkles vieni kitiems perkąsti pasiuntusių savo tarnus.

Visada išlieka laisvė, kurios niekas niekada neatims. Tai yra laisvė pašauktam neatsiliepti. Valstybė šiame žaidime stato vis daugiau, tačiau taip ji į paviršių tik iškelia tai, kas kai kuriems yra yra seniai akivaizdu: jog valdžia ir laisvė – o kartu ir valdžia ir nepriklausomybė – yra du nesuderinami dalykai. Dėl to visiems tiems, kuriems laisvė yra brangi, negali būti ne tik jokio karo tarp „tautų“, bet ir jokios taikos su valdžia, kad ir kokia vėliava ji besipuoštų.

Net jei tokia pozicija yra „nerealistiška“, naivi ar nepraktiška, kai rinktis telieka iš choleros ir maro, kai iš visų galimų kelių telieka tik nepriklausoma vergovė ir vieno musoro karalystė, ateina metas pagalvoti, kas yra tinkamiau – „naivūs“ nuosavi troškimai, ar „realistiški“ keliai į žudynes.

Už laisvę ne Lietuvos isterijai, ne Rusijos šlapiems sapnams, bet visiems. Už laisvę ir nepriklausomybę be kariuomenių ir be sienų.

Kiekvienų metų vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją dalis Lietuvos gyventojų prisimena, kokia brangi jiems yra ši šalis. Nepaisant darbo už grašius, nepaisant to, kad vos tesugebam susimokėti už pūvančią pastogę, nepaisant neteisėtą ar įteisintą kapitalo mafiją ginančių prorusiškų, proeuropietiškų, prolietuviškų ar tiesiog savo sėbrus atstovaujančių politikų, jie atiduoda duoklę valstybei, kuri šūde murkdo visomis kalbomis kalbančius šios šalies gyventojus.

Ji reikalauja iš mūsų aukotis prisidirbusiems bankams, bet nekęsti turime vieni kitų. Mūsų nugaros persmelktos skausmo nuo nusilenkinėjimo, tačiau atkeršyti esame skatinami tiems, kurie neišmoko lietuvių kalbos. Mūsų priešas, sako jie, yra Rusijos valdžia, kuri taip pat kaip ir čia durnina, įkalina, išnaudoja, girdo ir užčiaupia savo gyventojus – ir atkeršyti už tai skatina kitiems.

Teisingai, mūsų priešas yra Rusijos valdžia. Tačiau taip pat ir Lietuvos ir bet kuri kita valdžia, kuri ne tik kad nesuteikia, bet ir negali suteikti nei laisvės, nei gerbūvio. Tautos idėja yra tik priemonė prisiglausti po valdžios pastoge. Tai ji nubrėžia mus skiriančias valstybines sienas. Tai ji skatina didžiuotis dėl to, kas nuo mūsų nepriklauso. Ir tik jos dėka kalbų skirtumai tampa fronto linijomis.

Galiausiai ji pareikalauja vienybės. Bet ką bendro aš turiu su bosu, kuris mane išnaudoja? Ką bendro turiu su politikais, kurie mandagiai paprašo užsičiaupt? Su jais manęs nesieja niekas daugiau nei su rusakalbiu kaimynu. Bendra kalba nereiškia, kad mes turime apie ką kalbėti, ir jokios vėliavos šešėlis to nepaslėps.

Dėl to mums nusispjaut ne tik ant Rusijos, ne tik ant Tautinio jaunimo Sąjungos, ne tik ant Europos Sąjungos, bet ir ant Lietuvos ir visų likusių vėliavų. Dėl to mes esame už laisvę bei nepriklausomybę ne tautinei valstybei, bet visiems.

Šių metų sausio septintąją, kaip visi gerai žinome, Paryžiuje buvo įvykdytos dvylikos žmonių žudynės. Daugelį sukrėtęs įvykis buvo įvykdytas keleto su Al-Qaeda susijusių asmenų kaip atsakas į žurnale Charlie Hebdo išspausdintas Mahometo karikatūras. Užjaučiantys paryžiečiai, o vėliau ir visas žiniasklaidos užburtas pasaulis perėmė frazę „Je suis Charlie“ („Aš esu Charlie“) kaip solidarumo su aukomis išraišką. Tačiau ši žiniasklaidos operacija, prie kurios tuojau pat prisijungė dėl reitingų besigrumiantys politikai ir už pačios Al-Qaeda egzistavimą atsakingos pasaulio viršūnės, dvylika mirčių vos per kelias valandas pavertė groteskišku politiniu lošimu. Tą pačią dieną keletas Paryžiaus anarchistų sukūrė šį tekstą, kuriame dalinamasi mintimis apie šio įvykio ir reakcijos į jį keliamus klausimus.

—

Šįryt paryžiečiai, o kartu su jais ir visas likęs pasaulis, prabudo makabriškuose parako dūmuose. Satyrinio žurnalo Charlie Hebdo biure, kasdienio susitikimo metu keletas religinių fanatikų – kurie toli gražu nebuvo nei pirmi, nei paskutiniai – atvėrė ugnį į susirinkusius žmones. Dvylika mirusiųjų ir dar daugiau sužeistų, kurių daugumą sudarė visiems gerai žinomi ir žiniasklaidoje dažnai pasirodydavę žurnalistai bei karikatūristai, o taip pat ir du mentai, kurie – skirtingai nei kiti – už tai kad yra taikiniai gauna atlyginimą. Išskyrus keletą karo vilkų, dauguma žmonių į tai pirmiausiai reagavo užjausdami šio žiauraus išpuolio aukas. Šis įvykis, kruviniausias Prancūzijoje nuo fašistinio išpuolio traukinyje Strasburas-Paryžius 1961-ųjų birželio 18-ąją Alžyro karo metu, ir ryžtas bei šaltakraujiškumas, su kuriuo jo vykdytojai atliko žudynes, iššaukia dar nepamirštą terorą. Tuo pačiu tai yra religijos niekingumo teroras, kuris šiandien labiau nei bet kada ženklią dalį pasaulio gyventojų vedžioja už nosies ir neleidžia patiems apmąstyti juos supantį pasaulį. Mums, anarchistams ir revoliucionieriams, prie viso to prisideda ir vis dar sėkmingai terorizuojanti nacionalinė vienybė. Tai yra vienybė, kuri iššaukiama kaskart, kai valstybėms prireikia proletarų patrankų mėsos. Nes pasiaukojimo nuolat prašoma iš tų pačių žmonių. Pasiaukojimo už didingiausius interesus, kurie niekada nepriklauso mums patiems – už tautos, „taikos“ arba respublikos interesus – kai tuo tarpu atsakingieji ir toliau šveičia paauksuotus savo rūmų turėklus.

To paties iš mūsų prašė dar prieš šimtą metų, kai 1914-aisiais vienytis turėjome prieš vokiečius. Prieš keletą metų to paties reikėjo „Merah istorijos“ [*] metu. Bosai ir darbininkai, kaliniai ir jų prižiūrėtojai, mentai ir „nusikaltėliai“, turtingi ir vargšai – visi susikibę rankomis prisideda prie visuotinio gedulo. Šiandien nebeegzistuoja klasės, žmonių nebeskiria sienos, nebestovi barikados – tačiau tūkstančiai žmonių išeina į Prancūzijos (ir kitų šalių) gatves. Ir kam nuo to geriau? Tikrai ne tūkstančiams tų, kurie palikti pūti Paryžiaus ir kitų miestų gatvėse. Akimirksniu valstybės terorizmas, respublikos ir demokratijos terorizmas, pinigų terorizmas spaudžia krokodilo ašaras ir rodosi esantys siaubingai malonūs – džihadistai jiems duoda progą atstatyti ištisos visatos pusiausvyrą, kuriai trūksta tik gero karininko, kuris atstotų šio organizmo galvą. Bet šiandien kalbama ne apie Elzaso ir Lotaringijos susigrąžinimą, šiandien pirmoj vietoj yra „apginti pasaulietines vertybes ir saviraiškos laisvę“. Kitaip tariant, vieną didelę šūdų krūvą mums, kurie siekia sunaikinti visas religijas ir norėtų užčiaupti visus, kurie dėvi kaklaraištį, sutaną ar kokią kitą didikų simboliką ar uniformą.

Visi prie to prisideda verksmingais komentarais – kiekviena partija, kiekviena organizacija iš visų įmanomų kampų įskaitant libertarus [1] mums atriaugėja tas pačias kalbas apie patį „sugyvenimą“ užpuolusius „barbarus“.

Bet kas iš tiesų yra barbaras?

Sustokime trumpam prie šio žodžio. Kilęs iš graikiško barbaros („svetimtautis“), šis žodis senovės Graikijoje buvo vartojamas kalbant apie visus tuos, kurie pateko už jos civilizacijos ribų, t.y. kalbant apie tuos, kurie nekalbėjo graikiškai ir netikėjo į graikų dievus. Taigi, barbaras yra kitas, tas, kuris nevalgo tos pačios sriubos – arba bent jau nevalgo prie to paties stalo. Montaigne teigė, jog „barbaru vadiname tą, kuris nėra mums naudingas“. Kaip jau ne kartą minėjome, mes patys nematome jokių barbarų – mes matome tik individus, gyvenančius šios niūrios civilizacijos viduje. Nežinome nieko, kas būtų jos išorėje; tiesa, mes pažįstame išstumtuosius, tačiau niekas negalėtų būti labiau viduje nei jie.

Šiandienos „barbarai“ nė iš tolo nėra svetimi šiai civilizacijai – kad ir kaip tokia mintis guostų jos sergėtojus. Visai kaip kadaise pagarsėjusi „barbarų gauja“, jie yra gryni šios civilizacijos produktai. Jie puikiai išmano jos kodus, jie naudojasi jos įrankiais, ir yra labai panašūs į tuos, kurie juos keikia. Nes nėra didelio skirtumo, ar žudikai dėvi žalią, ar juodą uniformą, ar jie šaukia „šlovė demokratijai“, ar „Dievas didingas“, ar neša trispalvę, ar džihadistų vėliavą, ar juos palaiko dauguma, ar ne, ar jų skerdynės yra teisėtos, ar ne, ar esame jų žudomi Apšvietos, ar miglos vardu. Vykdydami savo makabriškus planus, nuo akimirkos kai iš individo atimama bet kokia galimybė save realizuoti taip kaip jis pats tai supranta, jie visi patenka į tą patį planą.

Terorizmas nėra barbarų užsiėmimas. Priešingai, tai yra labai civilizuota praktika – juk ir pati demokratija gimė Teroro įsčiose. Dėl šios priežasties prieš terorą nėra įmanoma kovoti tuo pačiu nekovojant prieš jį gaminančią ir juo besinaudojančią civilizaciją – nuo 1792-ųjų „rugsėjininkų“ iki visa naikinančių kalėjimo bausmių ir Daesh [**] šiandien. Kas yra tie kiaulės su kaklaraiščiais, kurie siunčia savo armijas žudyti Centrinėje Afrikoje, Afganistane ir kitur, ir kurie dabar mus moko pacifizmo kai Paryžiuje buvo nužudyti dvylika žmonių? Tai būtent tie, kurie šiuo metu braunasi į televiziją tam, kad ten išspaustų porą ašarų ir taip laimėtų ar išsaugotų porą balsų savo apgailėtinose apklausose.

Šiandien Charlie mes nesame ne daugiau nei vakar, o kažkieno mirtis mūsų vakarykščių priešų nepaverčia šiandienos draugais – tokius fokusus paliekam hienoms ir maitvanagiams. Mes nesame pripratę lieti ašarų prieš paminklus žurnalistams (net ir tiems, kurie yra tariamai alternatyvūs ar libertarai) ir mentams, nes jau seniai supratome, jog žiniasklaida ir policija yra svarbiausi teroro civilizacijos ginklai, vienoje pusėje gaminantys pritarimą jai, kitoje – represiją ir įkalinimą. Dėl to neketiname kartu su vilkais, ar net su avim, verkti dėl kitų vilkų.

Šie gruobuonys, kurie šiandien mūsų prašo verkti ir kartu šaukti „Aš esu Charlie“, tai tie patys kostiumuočiai, kurie yra tiesiogiai atsakingi auginant tokias grupuotes kaip Al-Qaeda ir Daesh – kurios, nepamirškime, yra senos vakarų demokratijos sąjungininkės, dabar paprasčiausiai nusprendusios pačios užlipti ant geostrateginio podiumo. Tie patys niekšai savo teismuose, komisariatuose ir belangėse kasdien žudo, uždaro, kankina ir atstumia visas tas ir visus tuos, kurie neseka jų botagu ir švietimu nurodytais keliais. Tos pačios civilizuotos būtybės, kurių dėka prie jų pastatytų sienų dvėsia mėginantys pabėgti nuo vargo ir karo, sukeltų arba jų pačių, arba šiandieninių jų priešų salafistų. [***]

Mes neturim jokio noro, kad šie niekšai mus civilizuotų ar užtildytų. Dar mažiau noro turim trintis su jais alkūnėmis. Nes mes norime veikti prieš juos – prieš juos ir prieš visus tuos, kurie prisidengdami begale religinių, politinių, bendruomeninių, tarpklasinių, civilizacinių ar nacionalistinių pretekstų mus laiko tik pėstininkais, kuriuos galima stumdyti ir paaukoti vienoje didelėje ir absurdiškoje šachmatų lentoje. Šiandien, kaip ir vakar, neprošal prisiminti Rudolfo Rockerio žodžius: „tautinės valstybės yra viso labo politinės bažnyčios. Vadinama tautinė savimonė yra ne įgimta, bet išmokta. Tai yra grynai religinė sąvoka – vokiečiu, prancūzu ar italu esama lygiai taip pat kaip esama kataliku, protestantu ar žydu.“

Tačiau nederėtų nuvertinti pavojaus, kurį kelia šie Alacho bepročiai, šie nusižeminimo ir moralinio mazochizmo garbintojai. Ir nors šiomis dienomis mes ir pralaimime jiems pritraukdami žmonių iš visų pusių, šis klausimas privalo būti iškeltas tam, kad išvengtume neaiškumų. Jis turi būti iškeltas tam, kad jo vietos neužimtų tie, kurie norėtų mus dar labiau suskaldyti atsiremdami į liūdnai pagarsėjusią musulmonų dalį ir apkaltindami ištisą grupę žmonių su savo kalbomis apie „civilizacijų sandūrą“, netgi apie pilietinį karą, kurio pasekmių, liečiančių mus visus, jie net nesugeba suprasti.

O ką galėtume pasakyti apie tą valytoją, kurio kūną pervėrė kulkos, kuris buvo šaltakraujiškai nužudytas, nors buvo visiškai niekuo dėtas? Kas rūpinasi juo? Tikriausiai jis neturėjo twitterio paskyros, tikriausiai jis net neturėjo priėjimo prie nūdienos spektaklio, jis neturėjo nei vardo, nei veido, nei bičiulio, kuris dėl jo paverktų televizijoje. Jis nebuvo Charlie. Jis – tik netiesioginė keleto dievo pamišėlių šūvių auka, kaip ir daugybė kitų žmonių kasdien, kaip ir tūkstančiai netiesioginių valstybės aukų visame pasaulyje. Šįvakar savo mintis skiriame jam.

Viena yra aišku – kai rinktis galima tarp choleros ir maro, tarp kokio nors dievo bei jo kariaujančių, nukryžiuotų ar žudančių pranašų, ir tarp kokios nors šūdinos valstybės su savo žudančiais mentais ir kareiviais, iš tiesų nėra jokio pasirinkimo. Dabar ir visada mes atsisakome rinktis iš daugybės vergovės ir paklusnumo formų. Mūsų pasirinkimas gali kilti tik iš mūsų pačių, nes mes renkamės laisvę.

Šiuo beviltišku metu, tariamos „nacionalinės vienybės“, pilietinio karo, fanatikų džihadų ir „tikrų“ valstybių vykdomų karų akivaizdoje, socialinį karą privalome išvesti į pirmą planą – tiek, kad žiežirba įgautų liepsną.

Anarchistai,

2015-ųjų sausio septintoji

Iš Non-Fides

—

[*] „Merah istorija“ yra vadinama eilė 2012-ųjų kovą Toulouse mieste įvykdytų nužudymų, kurių metu mirė septyni žmonės, iš kurių trys kareiviai. Juos įvykdė islamistas vardu Mohammed Merah, kuris buvo nužudytas Prancūzijos specialiųjų pajėgų.

[**] Daesh yra vadinama organizacija „Islamo valstybė“, kadangi tai yra pirmojo jos pavadinimo trumpinimas.

[***] Salafistai yra musulmonų pakraipa, interpretuojanti Koraną ir Mahometo mokymus pažodžiui. Didžioji dalis teroristų islamistų išpažįsta salafizmą arba susijusį mokymą – vahabizmą. Tačiau ne visi salafistai ir ne visi vahabitai pasisako už prievartos naudojimą.

[1] Pažaiskime žaidimą: iš kur yra šie pasisakymai – iš Anarchistų federacijai priklausančios J.B. Botul grupuotės atsišaukimo, ar iš François Hollande kalbos? „Mūsų bendražygiai iš Charlie Hebdo sunkiai sumokėjo už saviraiškos laisvę. Už tai sumokėjo ir daugybė policininkų. Mes norėtume pagerbti visas šio išpuolio aukas. […] anarchistai gerbia tikėjimo laisvę tik tol, kol ji reiškiama pasaulietinės respublikos rėmuose.“

Trumpai, nes dabartinė isterija daugumoje Europos kraštų, o tarp jų ir Lietuvoje, nėra verta ilgų kalbų.

Pradėkime nuo to, kad daugelis neužaugame ten, kur gimstame. Nesvarbu, ar gyvename savo varganus gyvenimus toje pačioje valstybėje, kurioje gimėme, ar išvykstame svetur. Net jei likome tame pačiame mieste, pastarųjų dvidešimties metų režimas kiek įmanydamas spaudė greičio pedalą, neatpažįstamai pakeisdamas vietas, kuriose praleidom vaikystę. Su šiomis vietomis dažniausiai neturim nieko bendro, išskyrus keletą malonių ir nelabai malonių prisiminimų. Likusią tuštumą užpildom tūlo lietuvio mitologija.

Tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, yra milžiniškos pertvarkos ekonominėje organizacijoje. Vilniuj niekam nebeįdomu, ką moki gamykloje. Rinkai reikia kitokio pobūdžio darbų. Pats darbas, ta smegduobė, į kurią visus mus įmeta ir iš viršaus barsto kapeikas, per pastaruosius dvidešimt metų radikaliai pasikeitė. Senesni žmonės mums pasakoja, jog toje pačioje vietoje pradirbdavo keturiasdešimt, o kartais daugiau metų. Dabar tai skamba kaip dalis viso vartotojiško trūkumo, būdingo Sovietų laikams. Mes – priešingai – dirbame trumpai, o darbovietes renkamės kaip jogurtus supermarketo lentynose. Taip būna jeigu sekasi. Jei nesiseka, kaip jogurtus darbovietės renkasi mus. Vidurinioji klasė tai laiko privilegija, savotiška laisve. Vargingesni tai laiko siaubingu neužtikrintumu.

Ilgai toje pačioje vietoje dirbdavę žmonės, norėdami to ar ne, imdavo laikyti save kažko dalimi. Žodis „kolega“ imdavo reikšti kiek daugiau nei „žmogus, dirbantis ten pat, kur ir aš“. Tam tikrais atvejais darbininkas netgi imdavo laikyti save „darbo klasės“ žmogumi. Ir darydavo tai su menku pasididžiavimu, jog turi aiškią vietą socialinės ir ekonominės hierarchijos padugnėse.

Dabar yra kitaip. Daugeliui nėra paskirta fiksuota vieta visuomenėje. Daugeliui tenka šlaistytis pirmyn-atgal po rinkos nubrėžtą teritoriją, dažniausiai ne tik nerandant sau vietos, bet ir nesitinkint ją surasti. „Kolega“ yra tik bendrakeleivis neaiškioje kelionėje. Nedaug kas laiko save konkrečios klasės atstovais, kadangi gamybos organizacija, naujas darbo pobūdis išduoda senąjį darbininko atvaizdą. Su berete, ūsais, kombinezonu ir užtikrinta raumenų mase. Darbininkų judėjimai – ten, kur jie egzistuoja – labiau primena tokią darbininko karikatūrą nei nepastovią padėtį, su kuria daugeliui tenka susidurti.

Ko dalimi turėtume jaustis tokioje situacijoje? Galbūt turėtume išdidžiai laikyti save „prekariato“ atstovais ir surasti sau vietą socialiniuose tinkluose – nes „prekariatas“ nesibūriuoja kokioje nors konkrečioje teritorijoje, jis neturi savo gamyklos ir, kaip sako nusiperdę kairuoliai, pati visuomenė jam tampa gamykla. Kam reikia – tegul. Aš neieškau sau vietos šitoje visuomenėje. Dalykas, kurį norėčiau pabrėžti yra tai, jog tokia ekonominė-darbo organizacija, toks nepastovumas, sąlygoja ir socialinį nepastovumą. Tai yra viena svarbesnių dabartinių tapatybės krizių sąlygų. Turint visa tai omenyje nederėtų stebėtis, jog per pastaruosius dešimtmečius vis dažniau pastebime dviejų tipų bendruomenes – tautines/nacionalistines ir dvasines/religines. Kodėl būtent tokios bendruomenės iškyla į paviršių? Todėl, kad jos puikiausiai kompensuoja ankstesnių tapatybių žlugimą.

„Tauta“ yra visiškas niekas, pasklidęs po kokios nors šalies (arba keleto šalių) teritoriją. Tautiškumo kriterijus išpildo dauguma konkrečioje valstybėje gyvenančių piliečių. Tiems, kuriems atsitiktinumo dėka pasisekė, t.y. tiems, kurie gimė tam tikros teritorijos ribose ir išmoko toje teritorijoje vartojamą kalbą, nebereikia įdėti jokių papildomų pastangų tam, kad priklausytų tautinei bendruomenei.

Tuo tarpu „tikėjimas“ turi savo centrus – savo bažnyčias, cerkves, mečetes, sinagogas, ašramas ir t.t. Šiuose centruose renkasi žmonės, išpažįstantys tą pačią doktriną. „Dvasinė“ bendruomenė taip pat pateikia minimalų kriterijų sąrašą ir taip leidžia pasijusti kažko dalimi įdedant minimalų pastangų kiekį.

Aišku, religija gali gyvuoti ir be centrų, o nacionalizmas – su jais. Tikintieji gali priklausyti bendruomenei, kurios narių niekada nesutiks, o nacionalistai gali periodiškai susiburti tam, kad išžviegtų savo isteriją – kasmetinės patriotų eitynės yra tokių susibūrimų pavyzdžiai.

Taigi tauta ir religija yra dvi dominuojančios bendruomenės formos, pakeitusios anksčiau svarbų vaidmenį vaidinusias gamybines bendruomenes, tokias kaip gamykla, kolūkis, cechas ir t.t. Mūsų tikslas nėra išlieti nostalgiškus sentimentus Sovietinei gamyklai. Bendruomenė tų, kurie atpažįsta ir pripažįsta save kaip išnaudojamuosius, nėra verta mūsų sentimentų – lygiai taip pat kaip ir tautinės bei religinės bendruomenės, kurios taip pat sulauks savo galo vienokiu ar kitokiu būdu. Mūsų tikslas yra atkreipti dėmesį į pastarojo meto nacionalizmo bei religingumo suklestėjimo priežastis.

Ką su visu tuo daryti? Ar turėtume išsigąsti nusiskutusių pusdurnių, smegenų tūrį išmainiusių į pūstas pilotų striukes? O gal turėtume išsigąsti Gražulio ar Svarinsko?* Gal laikas prisijungti prie tų, kurie leidžia sau išlieti visą įniršį prieš žemesnius socialinius sluoksnius, jį nukreipdami prieš patriotų eitynių dalyvius?1 Gal laikas pagirti ir Vilniaus miesto policiją, gavusią progą pasitreniruoti prieš šiuos „laukinius“ LGBT eitynių metu? Tegul šie klausimai būna trumpos provokacijos tiems, kurie turi antiautoritarinių sentimentų.

Tikras pavojus slypi ne būrelyje žygiuojančių subkultūros atstovų, ir ne saujoje korumpuotų juodaskvernių. Kad ir kiek žmonių jie besuburtų savo viešuose isterijos protrūkiuose, jie vis dar sudaro mažumas. Pavojus slypi kur kitur. Jis slypi masėje tų, kurie savo galvose ir širdyse saugo eilę sentimentų, suteikiančių atramą šių mažumų kalboms ir veiklai. Patriotų eitynės yra puikus pavyzdys, galintis išryškinti argumentą: prieš keletą metų, šaukdami „Juden raus!“, neonaciai susilaukė daugybės visuomenės narių pasipiktinimo. Tačiau didelė dalis šio pasipiktinimo kalbėjo apie tai, jog „tikras tautiškumas“ yra kitoks, jog „garbinga tauta“ privalo pasmerkti tokias netolerancijos apraiškas, o „patriotas“ yra tas, kuris, vietoj to, kad pultų „svetimą“ tautą, gintų „savos“ tautos interesus. Ir štai praėjus keletui metų turime kiek tikresnį tautiškumą, kiek garbingesnę tautą ir tikrų tikriausias patriotų – nebe neonacių – eitynes. Kiekvienais metais sistemingai pasikartojantys skinų „prasižengimai“ dabar traktuojami kaip nukrypimas nuo eitynių normos, o ne eitynių organizacijų atsakomybė.

Minėtieji sentimentai, sentimentai, suteikiantys atramą patriotų kalboms ir veiksmams, yra gan nejauki tema. Nejaukumas glūdi tame, jog šiuos sentimentus nesunkiai atrasime ne tik tarp įvairiausių „antifašistų“, – nuo futbolo chuliganų iki apgailėtinų socialdemokratų – bet ir savyje. Nekalbant apie tai, jog tam tikros lietuvių kalbos tarmės mums skamba juokingai, kodėl tikra lietuvių kalba laikome Vilniaus arba televizijos kalbą? Ar kartais nemanome, jog Lietuvoje gyvena lietuviai, t.y. jog Lietuvos visuomenę sudaro lietuviai, o rusai, ukrainiečiai, lenkai, turkai ir kiti turėtų prie to prisitaikyti? Juk žinome, jog „lietuviai“ yra ne kalbinė bendruomenė, bet tiesiogiai su tautinės valstybės idėja susietas spiečius žmonių, savo prigimtimi išskiriančių tuos, kurie patenka už šio spiečiaus ribų. Juk žinome, jog vos pradėję kalbėti apie „tikrą“ lietuvių kalbą, apie lietuvius ir kitataučius, kalbame nacionalizmo kalba?

Galimas prieštaravimas, tikėtina šiaudinė baidyklė, yra tai, jog kalbėdami apie santūrų patriotizmą, o kai kuriais atvejais net ir nuosaikų nacionalizmą, turime progą neutralizuoti radikalias jo apraiškas. Tačiau toks prieštaravimas grindžiamas dvigubu standartu: viena vertus dauguma antifašistų sutinka, jog tai, kas vadinama santūriomis nacionalizmo apraiškomis, negali būti pilnai atskirta nuo neonacizmo; kita vertus teigiama, jog pastarasis gali būti neutralizuotas pirmojo. Tačiau svarbu parodyti ne loginius tokios argumentacijos trūkumus, bet jos veidmainystę: būtent nuosaikusis nacionalizmas leido neonacių judėjimui Lietuvoje išaugti; būtent santūrus patriotizmas suteikė jiems atramos tašką, į kurį gali nurodyti Čekutis ar kuris kitas lunatikas, ir būti suprastas tūlo lietuvio, kuris savo širdyje nešioja ir saugo arsenalą reikiamų svajų.

Tikrasis pavojus glūdi ne grupėje žygiuojančių skinų, ne Svarinsko nusišnekėjimuose ir ne Gražulio šiuolaikiniame mene. Tikrasis pavojus glūdi didelei masei žmonių priimtinam, santūriame ir per daug neišsišokančiame nacionalizme, kuris pasireiškia ne kaip koherentiška idėjų sistema, bet kaip rinkinys patriotinių sentimentų. Pastarasis suteikia dirvą augti nacionalistiniams judėjimams. Be palaikančiųjų masės nacionalistai išlieka gauja, kuri gali būti neutralizuota pasitelkus raumenis ar tokiam reikalui tinkamus objektus. Su ja grupė lunatikų gali tapti pavojingu judėjimu. Dėl to neonacizmo negalime neutralizuoti santūriu patriotizmu.

Nacionalizmą sunaikinti galime tik sunaikinę pagrindą, ant kurio jis stovi.

—

*Rašant straipsnį pasaulyje buvo viena padugne daugiau.

1 Ar turėtume padaryti išimtį ir leisti sau kaltinti skinus tuo, jog jie yra neišsilavinę, klausosi siaubingos muzikos, keikiasi, dirba blogiausius darbus, yra rusiškos kilmės, neįstoja į aukštąsias mokyklas ir emigruoja svetur? Gal dvigubi standartai nėra toks jau blogas dalykas?