Netvarka

Galbūt ką nors jau girdėjote apie tai, kad šiuo metu į Europą kasdien atvyksta po daugmaž 4000 žmonių. Galbūt pastebėjote migrantų stovyklas prie La Chapelle, šalia Austerlitz stoties, Jardin Éole, Halle Pajol ir kitose Paryžiaus vietose. Jei į visa tai pažvelgėte atidžiau, galbūt sužinojote ir apie išvaikymus, kuriuos laikas nuo laiko vykdo Paryžiaus savivaldybė bei jos mentai, ir kuriems ištikimai padeda Prancūzijos pabėgėlių ir asmenų be pilietybės tarnyba (OFPRA), Emmaüs, France Terre d’Asile, žalieji ir visi kiti, kurie siekia pagražinti žmonių, kuriuos valdžia laiko šiukšlėmis, rūšiavimą. Jei šiame kapitalizmu vadinamame sąvartyne jums paskirta šiukšliadėžė dar nespėjo užgęsinti visos jumyse likusios empatijos, galbūt dėl viso to ėmėte piktintis, galbūt net pajudinot savo subinę ir atnešėte maisto, drabužių bei vaistų, skirtų visiems tiems žmonėms, kurie vis dar nebaigė savo kelionės į nežinią, ir kurią pradėjo bėgdami nuo pernelyg gerai pažįstamo pragaro… Tegalime pasveikinti kiekvieną mėginimą įveikti abejingumą, žengiantį koja kojon su daugiau ar mažiau žiauriais išvaikymais bei sulaikymais. Šiame mieste, kur niekas nėra vertas daugiau už „simpatija“ pakrikštytą savo paklusnumą, tegalime paremti kiekvieną bandymą priminti, kad gatvėje pūti paliekame ne ką kita kaip gyvus individus. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai išmokstame apie tai kalbėti valdžios kalba…

Nes šiandien mums sakoma, kad jei norime būti draugiški, turėtume „priimti pabėgėlius“. Bet kas yra „pabėgėlis“? Pasak 1951-ųjų Ženevos konvencijos, tai yra prieglobstį suteikiančios valstybės globojamas asmuo, kuriam toks statusas suteikiamas dėl pagrįstos baimės būti persekiojamam savo gimtojoje šalyje. Ir kasgi nusprendžia, ar yra rimtas pagrindas bijoti? Ne kas kita nei valstybė! Tam, kad įgautum vadinamą „teisę į prieglobstį“, tau turi grėsti pavojus ir privalai pateikti tai paliudijančius dokumentus. Taigi, tam, kad bijotum su pagrindu, privalai gauti valdžios palaiminimą. Net jeigu miegi prie ginklų žvangėjimo, karas nevyksta tol, kol to nenusprendžia Jungtinės Tautos. Net jei esi pora žingsnių nuo mirties, turi tai įrodyti. O jei jau dvėsti, tai geriau tai daryti dideliais kiekiais – tam, kad padarytum gerą įspūdį galingiesiems bei viešajai nuomonei, nuo kurios jie priklauso (arba ne).

Bet net jeigu tavo vargas padarė gerą įspūdį galingiesiems, vis tiek šliauši ant kelių. Nes valstybė ir prekeiviai, kuriems ji tarnauja, niekada nesišvaisto dovanomis už dyką. Tai juk mainai. Yra pilna vietų, kur esi laukiamas išskėstomis rankomis, o tavo darbas už grąšius tikrai prisidės prie ekonomikos augimo. O jei nebūsi tuo patenkintas, leisim tau iš naujo paragauti gimtojo pragaro, visai kaip visus tuos, kurie, pasak valstybės, nenusipelnė būti priglausti ir kurie neturi vadinamosios „teisės“ nenudvėsti ant spygliuotos tvoros, nenumirti autostradoje į Calais ir nenuskęsti Turkijos, Graikijos ar Italijos vandenyse tarsi lengvai pakeičiamas pašaras.

Susidūrusi su vadinamaja „migrantų krize“, kurios metu Europos pareigūnai, priversti viešosios nuomonės, nusprendė priimti tam tikrą kiekį pabėgėlių, Prancūzija, o konkrečiai – OFPRA, jau pradėjo rūšiuoti tarp tų, kurie jų manymu nusipelnė „skubaus prieglobsčio“, ir visų kitų, kuriems prieglobsčio arba nereikia išvis, arba reikia mažiau, priklausomai nuo lengvai apskaičiuojamos grėsmės funkcijos, kurios parametrai yra geopolitiniai valdžios interesai bei naftos barelio kaina. To pasekmės pastariesiems yra visiškai aiškios. Neseniai, Jean-Quarré mokyklos okupacijos metu, Paryžiaus savivaldybė pareikalavo iš migrantų sąrašo vardų, kuriame prieglobsčio prašytojai būtų aiškiai atskirti nuo dokumentų neturinčių migrantų (kurie, galime manyti, tokie išliks amžinai) – mainais už tai buvo pasiūlyta skubi gyvenamoji vieta (nesunku atspėti, kad tikrai ne bedokumenčiams migrantams).

Deja, pareikšdami solidarumą su „pabėgėliais“, nenoromis pritariame šiai perskyrai ir viskam, kas iš jos plaukia. Tęsiame rūšiavimą, pateisinantį tų, kurių dokumentai nėra sutvarkyti, terorizavimą, masinius suėmimus, įkalinimą bei deportacijas. Pareikšdami solidarumą su kategorija, kuri gali būti apibrėžta tiktai valdžios, neišvengiamai pritariame jos vykdomai žmonių medžioklei prieš „įprastus“ migrantus be dokumentų ir visus kitus, kurie nepretenduoja į „teisę į prieglobstį“. „Pabėgėlis“ nėra žodžio „migrantas“ sinonimas. Tai yra sąvoka, kuria siekiama tuo pačiu ir užglaistyti, ir pateisinti terorą, vykdomą prieš tuos migrantus, kurių valstybė nepasirinko kaip tinkamų kandidatų tapti savo numylėtais pabėgėliais. Tai yra valdžios sąvoka, kuria siekiama suskaldyti vargšus tarpusavyje, sukurti skirtį tarp „gerųjų“ (pabėgėlių, kurie neblogai gyveno savo šalyse, neretai krikščionių ir t.t.) ir „blogųjų“ (be dokumentų, varšų tiek ten, tiek ir čia, kurie atvyksta vogti duonos nuo mūsų stalų). Pasaulyje, kuriame nebėra jokios prasmės, kur kiekvienas susiriečia savo asmeninės tapatybės kambarėlyje, mirti iš bado nepakanka tam, kad būtum sutiktas svetingai ir solidariai. Pora ašarų prieš sensacingas nuotraukas arba parašas po peticija apramina sąžinę, kai tuo tarpu deportacijos mašina ir toliau tęsia savo mirties verslą prieš pat mūsų visų nosis. Nes po šią žemę klajojančiųjų vargas nėra „humanitarinis“ reikalas. Jį sąmoningai kuria valstybės ir jų prekeiviai, o visiems priimtinu jį padaro jiems dirbantys vargo vadybininkai, kuriems tai yra tik dar vienas verslas, toks pat kaip kiti. Štai ką vadiname „deportacijos mašina“.

Taigi, „pabėgėlis“ yra valdžiai priklausanti sąvoka, kurios tikslas yra vienas: suskaidyti išnaudojamuosius, priversti manyti, jog jų interesai nesutampa, ir sukurti klases – „bloguosius“ migrantus be dokumentų ir „geruosius“ pabėgėlius, kuriuos Prancūzija vienaip ar kitaip priglaus su visu triumfuojančiu žmogaus teisių bei spygliuotų tvorų šalies humanizmu. O kas laukia tų migrantų, kurie nepretenduoja į „teisę į prieglobstį“? Tas pats, kas ir iki šiol: vargas, išnaudojimas, sulaikymo centrai ir deportacija. Juk išlikimą reikia užsidirbt!

Problema nėra dokumentų ar titulų trūkumas. Ne, problema yra tai, kad leidžiame kitiems nuspręsti, kas yra jų verti. Tol kol egzistuos dokumentai, tol jų neužteks visiems. Tol kol egzistuos valstybinės sienos, bus ir tų, kurie pražus mėgindami jas įveikti. Tol kol egzistuos valstybės, tol jos šulai ir toliau tęs žmonių medžioklę.

Dėl to mūsų kova nėra už pabėgėlius – nors tai jokiu būdu nereiškia, jog turėtume spjauti ant tų, kurie gavo tokį statusą. Mūsų kova yra prieš visas valstybes ir prieš jų sienas, kurios yra skirtos tik tam, kad luošintų, įkalintų ir žudytų. Leidimas gyventi yra tik vienas iš daugybės būdų suktis šitame šūdiname pasaulyje – bet tai nėra tai, ko mes siekiame. Pasaulyje, kuriame dokumentai reiškia teisę egzistuoti, „dokumentai visiems“ yra neįmanomas dalykas. Dėl to mes kaunamės už pasaulį, kuriame jie nebeturės jokios vertės.

Jūs mums sakote, jog nemokame mąstyti realistiškai? Šiuo atveju būti „realistu“ reiškia tęsti žudynes tuo pačiu nuslepiant tikrasias jų priežastis. Tokios realybės akivaizdoje mes renkamės tuojau pat veikti taip, kad šiandienos svajonės taptų realiomis rytoj.

Laisvė visiems ir visoms, su ar be dokumentų.

Už pasaulį be sienų, be mentų ir be vargo vadybininkų.

Sabotuokime deportacijos mašiną!

2015-ųjų rugsėjis,

keletas anarchistų

—

Paryžiaus gatvėse aptiktas tekstas. Tekstas prancūzų kalba: Non-Fides

Jau keletą metų tai šen, tai ten ir vėl išnyra „politinio kalinio“ sąvoka. Sąvoka, kuri bent jau antiautoritariniuose rateliuose kaip manėme pradingo dar prieš keletą dešimtmečių.

„Politinis kalinys“ tapo įvairiausių marksistinių ir maoistinių sektų, Amnesty International bei kitų buržuazinės politikos priešininkų autoritariniams režimams Rusijoje, Birmoje ar Irane, atlieka. Be to ji yra vartojama ir visokio plauko nacionalinio „išsivadavimo“ kovose, tokiose kaip Baskų krašte, Kurdistane ar Palestinoje – o taip pat ir kraštutinės dešinės iniciatyvose. Iš dalies dėl to mus neramina naujas sąvokos „politinis kalinys“ sužydėjimas viso pasaulio bičiulių kalbose. Kartui ir visiems laikams atsikratyti šia sąvoka norėtume ne vien dėl to, jog ji yra absoliučiai nesuderinama su antipolitinėmis mūsų perspektyvomis, priešiškomis visiems tiems, kurie norėtų mus valdyti, mus atstovauti ir dominuoti pasitelkdama politines priemones. Svarbesnė priežastis yra tai, jog sąvoka „politinis kalinys“ turi numatytų ar nenumatytų pasekmių, tarp kurių – perskyra tarp kalinių, kuri yra grįsta išskirtinai per padidinamąjį baudžiamojo kodekso stiklą valstybės priskirtais „nusikaltimais“. Tai sukuria tariamu nusikalstamų veiksmų vertingumu grįstą hierarchiją tarp tų, kurie labiau nei kiti yra verti būti išvaduoti ar palaikomi, ir visų kitų. Taip ištrinama visa iki šiol egzistavusi anarchistinė ir antiautoritarinė įkalinimo kritika. Galiausiai solidarumas imamas reikšti tik tiems kaliniams, kurie buvo įkalinti savo idėjų dėka, o visi likę yra arba visiškai pamirštami, arba naudojami tik tada, kai tai yra paranku.

Tačiau kas iš tiesų yra politinis kalinys? Pažvelkime į tai viešpatavimo akimis: pavyzdžiui, Europos Tarybai sulaikytasis politiniu kaliniu laikomas tada, kai jo sulaikymas pažeidžia vieną iš kertinių Europos žmogaus teisių konvencijos punktų, o tiksliau – kai pažeidžiama „minties, sąžinės ir religijos laisvė, taip pat laisvė reikšti savo mintis bei dalintis informacija, ir susirinkimų bei susivienijimų laisvė“. Taip pat politiniu kaliniu tampama ir tada, kai sulaikymas vykdomas išskirtinai politiniais motyvais, nepaisant realaus ar išgalvoto įstatymo pažeidimo. Tačiau ar tokios demokratinės šnekos turi ką nors bendro su anarchistais?

Aiškumo daliai paminėkime, jog pritariame teiginiui, kad didžioji dalis sulaikymų šiomis dienomis, kaip ir bet kuriais kitais laikais, su politiniais kontekstais bei motyvais yra susiję daug labiau nei su kokiu nors prasižengimu. Nors teismo metu kaltinimai beveik visada yra grindžiami faktais, dėl to, kiek ir kaip nubausti už vienokį ar kitokį prasižengimą arba vieną ar kitą visuomenės grupę, nusprendžia tik valstybė ir jos teisinė sistema. Taip yra dėl to, kad bausmių už visus „nelegaliais“ vadinamus veiksmus įgyvendinimas yra paprasčiausiai neįmanomas dėl per didelės įstatymų masės, dėl policinio aparato plyšių ar dėl kitų techninių priežasčių – o taip pat ir dėl politinių motyvų, kadangi nulinės tolerancijos politika ženkliai padidintų maišto riziką. Neteisėtų veiksmų represija (kurios viena iš priemonių ir yra įkalinimas) dėl to yra priklausoma nuo priimtos strategijos ir nuo politinių sprendimų.

Juk ar nėra tiesa, jog įkalinami žmonės yra tam, kad padidėję ar pamažėję skaičiai patenkintų rinkimines politikų ambicijas, kad būtų suteikta atramos visokio plauko programoms, ar tiesiog tam, kad būtų papudrintos smegenys? Ar netiesa, jog įkalinami dažniausiai yra tie, kurių niekas nenori matyti visuomenės gretose – netrokštamieji, kurie visą gyvenimą turi reikalų su represinėmis institucijomis vien dėl to, kad yra vargšai ir neturi pakankamai resursų apsiginti tomis priemonėmis, kurias jiems dedasi „užtikrinanti“ pati teisinė sistema – tokiomis kaip advokatai, kurie nedirba jei gerai nemoki, arba atstovai, kurių dauguma sulaikytųjų niekada net nėra matę. Viskas suorganizuota taip, kad kalėjimai būtų pilni vargšų – ir, net neabejokite, jie tokie ir yra.

Taigi, jei teisingumas negali būti niekas kita nei turtingųjų teisingumas prieš nepaklusnius (arba paklusnius) vargšus, jei teisingumas tegali būti klasinis, tai kuris kalinys tada nėra politinis? Jei pats kalėjimas turi realią politinę funkciją palaikyti tvarką ir socialinę rimtį, tai kuris kalinys nėra politinis kalinys? Paprasčiau tariant, kadangi kalėjimas yra politinis įrankis, vadinasi visi kaliniai yra politiniai. Šiuo atveju politiniu įrankiu tampa ir šios sąvokos vartojimas. O politika nėra dalykas, už kurį kovojame – priešingai, mes siekiame ją sunaikinti iš pačių pamatų.

Be to, šia sąvoka galėtume suabejoti ir dėl „inocentistinių“ jos aspektų. Neretai ji naudojama su tikslu pabrėžti „neteisingą“ įkalinimą, kaip tai daroma kalbant apie Mumią Abu-Jamal, Georges Ibrahimą Abdallah arba Pussy Riot – paminint plačiausiai žinomus ir labiausiai šiomis dienomis žiniasklaidos išpūstus atvejus. Tai pasireiškia siekiu parodyti, kad kažkas yra „nekaltas“, kadangi įkalintas buvo tik dėl savo idėjų. Taip politinio kalinio statuso reikalavimas tampa kova už žodžio laisvę (arba reikalavimu gerbti šią laisvę tose šalyse, kuriose ji yra teoriškai ir oficialiai pripažinta). Tačiau to pasekoje perversiškai pateisinamas įkalinimas už su žodžio laisve nieko bendra neturinčius,„tikrus“ nusižengimus. Tais atvejais, kai kaliniai akivaizdžiai įvykdė veiksmus, kuriais yra kaltinami, ir prisiėmė už juos atsakomybę, „politinio kalinio“ etiketė tampa mėginimu parodyti, jog šie veiksmai tebuvo atsakas į „neteisingus“ arba „nelegitymius“ įstatymus, tarsi kurie nors iš jų būtų „teisingi“ ar „legitymūs“ (pvz. tie, už kuriuos sėdi kiti kaliniai). Galiausiai, tiek vienu, tiek ir kitu atveju siekiama pabrėžti kalinių nekaltumą ir taip iš jų atimti bet kokią atsakomybę mėginant legitimizuoti jų veiksmus priešo akivaizdoje. Tokia prieiga niekaip negalėtų būti pritaikyta, pavyzdžiui, plėšikams – o be to, joje nėra nieko revoliucinio ar ko nors, kas būtų priešiška pačiam įkalinimui. Ar kalba eitų apie „žodžio laisvę“, ar apie nepasitenkinimą kokio nors įstatymo „neteisingumu“, abu šie požiūriai tereiškia reikalavimus valstybei – reikalavimus, siekiančius ją pagerinti ir taip patobulinti jos viešpatavimą mūsų gyvenimuose.

Būdami anarchistai mes nematome jokio reikalo veltis į politinius debatus (juose dalyvaujant ar nedalyvaujant valdžiai) tam, kad pareikštume, kas yra ir kas nėra morališkai teisinga bei vertinga. Būdami pasauliečiai, visa tai paliekame jų teisinei sistemai ir visokio plauko bažnyčioms. Vienintelis mūsų požiūriu siektinas su kalėjimais susijęs dalykas yra pilnas ir galutinis jų sunaikinimas be jokių derybų ir be jokių pereinamųjų priemonių. Tai pasieksime tik per kovą bei maištą tiek kalėjimų viduje, tiek išorėje.

Mes nenorime pasakyti, jog visi kaliniai nusipelno besąlygiško mūsų solidarumo. Pastarojo mes nelaikome nei skola, nei pareiga – tai tik abipusė priemonė kovoje prieš šią egzistenciją. Dėl to savo solidarumą skiriame absoliučiai visiems maištaujantiems kaliniams, kurie be jokių tarpininkų kovoja prieš jiems primestas sąlygas. Nors ir nesutinkame su daugybės kalinių mintimis ar veiksmais – o tam tikrais atvejais esame atvirai jiems priešiški – aiškiai pareiškiame vieną dalyką: mes esame priešiški visiems įkalinimo pavidalams ir jo nelinkime net ir didžiausiems savo priešams. Taigi, mūsų santykis su maištaujančiais kaliniais yra grįstas bendru mūsų interesu, kadangi šiuo atveju mūsų ir jų interesai susitinka maište ir/arba sukilime. „Politinio kalinio“ sąvokos kritika nėra susijusi su pasiaukojimu… Ji nėra susijusi ir su altruizmu. Mums ji susijusi tik su bičiulyste ir bendrininkyste, ir neturi nieko bendra su kokio nors pobūdžio labdara.

Žinoma, solidarizuotis su bičiuliais yra ženkliai lengviau nei su tolimais nepažįstamaisiais, nes bičiulių mintys ir veiksmai mums yra lengviau ir greičiau suprantamos bei identifikuojamos. Tačiau solidarumas neturėtų pasižymėti tingumu, jis turėtų peržengti tapatybines mažų ratelių perskyras ir apimti visus socialinio karo kalinius bei siekti laisvės visiems. Kitu atveju šiame solidarume nėra nieko revoliucingo ir jis reiškia tik paviršutinišką atsivertusių žmonių pripažinimą, niekuo nesiskiriantį nuo bet kokio kito bendruomeninio ar tapatybe grįsto palaikymo.

Dėl visų šių priežasčių, matydami kaip kai kurie revoliucionieriai antiautoritarai pasiskelbia esantys „politiniai kaliniai“, ar dar blogiau – reikalaudami tokio statuso pripažinimo iš savo priešų, mes nepalaikome tokio savęs išskyrimo. Tame nematome nieko daugiau nei mėginimą įrodyti savo įkalinimo „neteisėtumą“ arba prašymą, jog priešas suteiktų ypatingas sąlygas, privilegijas arba amnestiją.

Puikiai suprantame siekį laiką leisti kartu su kitais revoliucionieriais, nes tai palengvina kasdienybę ir veikiausiai tokie kaliniai geriau susikalbėtų tarpusavyje (nors iš tiesų galėtume paklausti kodėl?). Tačiau kita vertus, ar atsiskirti nuo kitų – taip, kaip tai išorėje daro daugybė bendruomeninio gyvenimo, socialinių centrų arba kontrakultūros kraujomaišoje skendinčių žmonių – tikrai yra pats geriausias sprendimas tiems, kurie nori skleisti revoliucines idėjas?

Neturėtume stebėtis tais atvejais, kai Italijoje ar Graikijoje valstybė siekia apgyvendinti kalinius anarchistus tose pačiose erdvėse, atskirtus nuo visų likusių kalinių. Taip neabejotinai siekiama užkirsti kelią maišto ir kovos idėjų bei praktikų sklaidai tarp visų kalėjimo gyventojų. Atskiriant tuos, kurie verčia prakaituoti administraciją, siekiama užtikrinti vidaus tvarką bei rimtį.

Taigi, mes atmetame perskyrą tarp „politinių“ ir „paprastų“ kalinių, nes ji neišvengiamai pateisina pačią įkalinimo sistemą. Arba politinių kalinių nėra išvis, arba politiniai yra visi įkalintieji ir dėl to nė vienas iš jų.

Solidarumas su socialinio karo kaliniais ir kalinėmis,

Laisvė visiems ir visoms

—

Iš Des Ruines, 2014 žiema

Kadangi priimtiniausi mums yra tie dalykai, kuriuos įsivaizduojame nesunkiai, vietoj netvarkos renkamės tvarką, tarsi ir už mūsų vaizduotės ribų ji būtų kažkas, kas yra pačioje gamtoje. — Spinoza, Etika

Kapitalizmas negimė vakar. Embrioninės jo formos aptinkamos dar gilioje senovėje. Tačiau centralizuotos valstybės išlaikomas ir iš feodalizmo gniaužtų išsivadavusios buržuazijos pasiekimų išniręs pramoninis kapitalizmas susikūrė vos per keletą pastarųjų šimtmečių. Neregėtas industrializmo gebėjimas prijaukinti kapitalizmą pavertė pačiu svarbiausiu pasaulinių pokyčių veiksniu, kuris niekada nebūtų įmanomas be technologijos pagalbos.

Ideologijos išvirkščiai išverstame pasaulyje kapitalizmas yra apibrėžiamas kaip paprasčiausias objektų kaupimas, o technologija – kaip aibė įrankių bei procedūrų, reikalingų tam, kad šie objektai būtų pagaminti ir pristatyti mums. Šiuo požiūriu technologija yra sutapatinama su technika kaip tokia, kuri, be jokios abejonės, yra neatskiriama žmonių gyvenimo dalis. Pati idėja, jog technologija galėtų aktyviai dalyvauti išnaudojimo bei dominavimo procesuose – idėja, kuri tam tikrais istoriniais laikotarpiais buvo itin paplitusi – yra pilnai evakuota iš mąstymo. Tačiau technologija nėra paprasčiausia įrankių sistema, kaip ją pristato technologinė ideologija. Tai yra viena iš veiklų šioje visuomenėje, vienas iš būdų būti kartu tam tikrose sąlygose, konkrečiai – kapitalistinėje sistemoje, esantiems individams. Kiekviena visuomenė pritaiko savo tikslams tinkamas priemones, kurios savo ruožtu nebūtinai būna labai taurios, kaip byloja gan anksti istorijoje pasirodę karo įrankiai. Tačiau technologijos dėka kapitalizmas gauna savo reikmėms pritaikytą pasaulinę techninę sistemą, be kurios neribotas prekybos augimas ir jai būtinas individų pavergimas būtų neįmanomi dalykai. Štai kodėl nuo pat industrializacijos pradžios technologija tapo vienu iš svarbiausių kapitalizmo ginklų kovoje prieš šios Žemės prakeiktųjų pasipriešinimą bei maištą.

Technologija prekybiniame pasaulyje ne tik kad įtvirtina tokiam pasauliui tinkamą žmonių veiklą, bet ir leidžia jam persismelkti į patį žmogaus kūną kūną, įsiterpti į bet kokią socialinę sferą ir patį gyvenimą paversti vienu iš savo įrankių. Technologijos vaidmuo anaiptol nėra šalutinis. Jis yra esminės svarbos. Technologija yra viena iš modernizuotą viešpatavimą palaikančių kolonų, išreiškiančių tuo pačiu ir jo visumos pokyčius, ir vis didėjantį jo nestabilumą, apie kurį liudija visokio plauko krizės bei katastrofos. Technologijos įgyta galia priklauso ne nuo ko kito kaip nuo pačios prekybos. Ji siekia prasiskverbti iki bet ko kas iki šiol buvo nuo jos nepriklausoma ir pertvarkyti tai pagal savo modelį – tai puikiausiai paliudija naujausi pasiekimai biotechnologijų srityje. Nėra jokios socialinio gyvenimo dalies, kuri nenešiotų jos atspaudo. Net ir pati politika, kadaise palikta Makiavelio tipo valstybiniam mąstymui, kasdien vis labiau primena vieno gero technokrato Sensimono sapnuotą košmarą, kuriame „žmonių valdymas“ užleidžia vietą „dalykų administravimui“.

Techninės ideologijos idealas yra sukurtas pagal kibernetinio kalėjimo atvaizdą – tai dirbtinis ir uždaras pasaulis, kuriame kadaise daugybės pereinamų ir nenumatomų evoliucijos takų nusėta gamta tiesiog pradingsta. Tai yra pasaulis, apgyvendintas lobotomizuotų kalinių, kuriuos technologija išganė iš bet kokio noro pabėgti lauk. Viena didžiausių technologijos pergalių neabejotinai yra tai, jog tokie paralyžiuojantys vaizdiniai tapo viena svarbesnių piliečių pavergimo priežasčių. Labiausiai industrializuotose šalyse jie sutinka manyti, jog socialinės problemos gali būti sprendžiamos kaip technologiniai uždaviniai. Jie leidžia technologijai pateikti tariamus sprendimus negandoms, prie kurių ji pati ženkliai prisidėjo. Pamažu ji sugebėjo tapti neišvengiama.

Tačiau technologija nepasiekė tokio autonomizacijos ir visuotinumo lygio, kuris dabartinę modernizuotą visuomenę leistų vadinti „pramonine“. Kitaip tariant, nepaisant nenumaldomo susvetimėjimo progreso, ji nesugebėjo iki galo išpildyti prekybos polinkio įsitvirtinti šiame pasaulyje. Nuo pat pramoninio kapitalizmo pradžios, svarbiausi industrializacijos etapai visada priklausė nuo didelio masto technologinių inovacijų. Tačiau jos niekada nebuvo ankstesnių savo vystymosi stadijų, ar net pačios kapitalistinės sistemos evoliucijos rezultatai. Tiek turinio, tiek ir formos prasme šios inovacijos priklauso nuo daugybės veiksnių, o tarp jų – nuo pasipriešinimo, nuo maištų ir nuo revoliucijų, nukreiptų prieš sistemą, kurioje jos atsiranda, o retkarčiais ir siekiančių šias naujoves sunaikinti. Laikotarpiai, kai technologija atrodo labiausiai nepriklausoma, kaip taisyklė seka viešpataujantiems įveikus sunkius savo egzistavimo periodus. Taigi, ji pasirodo kaip tų kurie jai kėlė iššūkį egzekutorius. Šia prasme šių dienų technologija, nepaisant viso jos inertiškumo, perėmė neišbaigtą 70-ųjų kritiką, apsiribojusią masyviausiomis ir labiausiai centralizuotomis technologinės sistemos dalimis, ypatingai tuo metu dominavusiu teilorizmu. Ji atnaujino šios kritikos iliuzijas apie kišenines technologines sistemas susumuojančiu šūkiu „Small is beautiful!“.

Nedaugiau nei pats kapitalizmas, technologija negali veikti uždarai. Tam kad nesustotų funkcionavusi, ji priversta siurbti kraują iš to, kas yra žmogiška kiekviename individe. Nepaisant to, šį žmogiškumą ji kiekviename žingsnyje siekia nužmoginti, ir tai vyksta tiek darbe, tiek ir visur kitur. Iš to kyla technokratų kalbų dviprasmiškumas ir nenuoseklumas kiekviename hierarchijos lygmenyje – nuo biuro vadybininkų iki pasaulinio masto institucijų vadovų. Tam kad išvengtų sistemos paralyžiaus bei užtikrintų jos legitymumą, ji suteikia šiek tiek erdvės manevruoti paskiriems vadovams. Tačiau nutinka ir taip, kad pageidaujama inovacijų dvasia peržengia iš anksto nubrėžtas ribas. Ne itin malonų ir iki šiol neegzistavusį pasaulinės sistemos labui veikiančių automatų vaidmenį įgavę individai retkarčiais sugeba jį įveikti, kaip byloja nuo Sietlo laikų besitęsiantys maištai. Iš tikrųjų technologija pati savaime nėra pajėgi palaikyti tvarką. Visų socialinio gyvenimo sričių kontrolė ir konkreti valstybinių institucijų prievarta labiau nei bet kada išlieka esminės svarbos dalykais.

Neabejotinai didelė, nors tuo pačiu tik viso labo santykinai įsitvirtinusi technologijos galia netapo esminiu arba vieninteliu veiksniu visuomenės visumos evoliucijoje, jos prieštaravimų užglaistyme ir suvienijime po bendra technokratijos vėliava. Fiksuotos pastarosios idėjos ir pastoviai jos kuriami poreikiai įgauna pavidalą tik tada, kai šie dalykai sutampa su visuomenėje įsitvirtinusiomis idėjomis bei bendrais jos poreikiais. Kai technologinės sapalionės žengia per toli, kai jos ima kenkti bendram sistemos funkcionavimui, jos yra pastatomos į vietą valstybės ar netgi globalius interesus atstovaujančių virštautinių organizacijų, kurios sprendžia dėl to, kas yra laikoma svarbiau nei paskirų valstybių užgaidos. Apie tai byloja vienas branduolinis nuotykis Prancūzijoje, kai energijos perteklius privedė prie užsispyrusio noro ją pritaikyti terapijoje, ir galiausiai prie atsakingų įmonių nemokumo – finale Europos Taryba neturėjo jokio noro už visa tai mokėti.

Kapitalizmas nėra redukuotinas į technologiją, kaip ir visuma išnaudojimo bei pavergimo būdų, nuo kurių jis pilnai priklauso. Net ir patys įmantriausi dominavimo pavidalai, kuriais šiandien pasižymi pasaulinės sistemos dirigentų vaidmenis atliekančios valstybės, nesibodi pritaikyti bei pasisotinti kad ir pačiomis archaiškiausiomis išnaudojimo bei engimo formomis. Taip yra dėl to, kad kapitalizmas pritaiko tai, kas jam tinka labiausiai, tuo pačiu apleisdamas tai, kas jam yra visiškai nebenaudinga. Tačiau tol kol kas nors yra jo toleruojama, jis kuo pilniausiai supranta, jog dalis šių formų patenka už jo ribų. Dėl to labiausiai high-tech karus vedantys uniformuoti šių dienų technokratai tuo pačiu ir neigia, ir naudoja archaiškiausias konvencinio karo formas. Svarbiausių šios planetos zonų kontrolei jie visada ieško pastiprinimo, kuriame atsiranda ir klanų vadeivos, ir mafija, veikiantys ne tik svetima, bet ir savo pačių sąskaita.

Dėl visų išvardintų priežasčių, sąvoka „pramoninė visuomenė“, dažnai naudojama kaip universalybė, iš tiesų yra labai siaura. Į ją nesutelpa visas šio pasaulio sudėtingumas. Ji grįsta dviejomis prielaidomis: jog „dalykų administravimas“ beveik pilnai pakeitė „žmonių valdymą“; ir jog visuomenė buvo pilnai suvienyta vienos technokratinės valstybės, kuri viešpatauja aklų ir besmegenių minių apgyvendintuose didmiesčiuose. Tarsi technologija būtų viešpataujančiųjų atrastas vektorius, kurio dėka kapitalizmo utopija, pilnas jo įsitvirtinimas pasaulyje, pagaliau tapo įgyvendinamu dalyku. Be jokios abejonės, polinkis į centralizuotą viso pasaulio kontrolę per pastaruosius dešimtmečius iš tiesų pasislinko į priekį – apie tai liudija tradicinių valstybių atsitraukimas savo atsakomybių atžvilgiu, užleidęs vietą vis augančioms, pasaulinę tvarką prižiūrėti nusiteikusioms organizacijoms. Tačiau taip pat nederėtų pamiršti ir to, jog viešpatavimo vadybininkai patys nesutaria tarpusavyje, ir kad jų veiksmai – net ir tada, kai susikertantys interesai atidedami į šalį – vis dar kuria sunkiai suvaldomas, o kartais ir visai nekontroliuojamas situacijas, kadangi jos priklauso nuo nenumatomų ir jiems patiems neprieinamų veiksnių bei prieštaravimų. To pasekoje jie nesugeba įtvirtinti taip trokštamo absoliutaus šeimininkavimo. Galų gale, „pramoninės visuomenės“ priešininkai kaip tikrovę dažnai perima siaubingą modernaus viešpatavimo paveikslą, kurį šis nusipiešė pats sau. Iš to kyla jų polinkis užsidaryti savo uždaroje visatoje ir bėgti nuo to, kas kelia jiems siaubą.

Vienas iš esminių „pramoninės visuomenės“ priešininkų keliamų kaltinimų technologijai yra tai, jog pastaroji pavertė gamtą ir visą žmonių nusėstą pasaulį dirbtinu chaosu. Tačiau vyraujančios modernizuotos ideologijos formos, kurios į gamtą žvelgia kaip į tvarkingą visumą, kyla visai ne iš dirbtinumo bei chaoso garbinimo, bet iš to paties antropomorfizmo. Šios formos egzistuoja daug ilgiau nei „pramoninė visuomenė“. Net iš Revoliucijos griuvėsių išnirusi centralizuota valstybė aristokratijos bei Bažnyčios viešpatavimą pribaigė tariamų gamtos dėsnių, sekuliarizuotos Dievo įstatymų kopijos vardu.

Šiandien patys ciniškiausi viešpatavimo valdytojai mano, jog tvarka kyla iš chaoso pažinimo ir iš to sekančio jo suvaldymo. Tačiau egzistuoja ir kitų, ekologinės ar net ekofašistinės pakraipos valstybininkų, perimančių ir pritaikančių gamtos dėsnių idėją tvarkos palaikymo ideologijos vardu. Jų manymu į šią tvarką kėsinasi tas pats chaosas. Tai yra pavojinga idėja, guodžianti daugybę tvyrantį nihilizmą atmetančių „pramoninės visuomenės“ priešininkų. Iš pirmo žvilgsnio vadinamos naturaliosios vertybės atrodo pagrįstos. Taip pat jos atrodo ir tvirtos, kadangi jų išreiškiamo tariamo gamtinio stabilumo dėka jos atrodo galinčios apsaugoti individą nuo vis greitėjančių ir naikinančių pokyčių, ar netgi suteikti jo gyvenimui prasmės. Šiose tobulai tolimose vertybėse atrandama taip trūkstama jėga – tiek, kad nustojama kalbėti savo paties vardu ir imama kalbėti už universalią visumą, su kuria sieja tiktai savo paties vaizduotė. Jos suteikia atramą, nuo kurios atsispyrus atrodo įmanoma išplėtoti naujais principais grįstą kritiką.

Žinoma, žmonės atsirado nežmogiškame pasaulyje. Šis pasaulis, be kita ko, yra viena esminių žmonijos dalių. Išsivadavimas iš gamtos yra viena didžiausių techninių kalbų nesąmonių. Tačiau žmonių veikla niekada nėra paprasta kokio nors modelio imitacija. Žmonėms nepakanka pakeisti aplinką, patiems išliekant tokiems patiems. Keisdami savo pasaulį tuo pačiu keičiame ir save pačius. Būdai pakeisti aplinką yra ir būdai gyventi kartu. Jie sudaro neatskiriamą socialinių santykių dalį. Kitaip tariant, žmonių veikla, santykiai, pojūčiai, mintys, gestai, kalbos ir t.t. – visa tai sukuria tam tikrą terpę net ir tada, kai ji prieš mus neviešpatauja. Pasaulio pokyčiuose niekas nėra nustatyta iš ankso. Vidaus prieštaravimai yra neišvengiami, o taip sukurta terpė visada gali išslysti iš žmonių rankų. Betarpiškumo sąvoka, kalbos apie tariamai kadaise egzistavusius betarpiškus santykius tarp žmonių bei tarp žmogaus ir gamtos, niekada nepakeis šio fakto. Nei raginimai sugrįžti prie abstrakčių natūralistinių vertybių, kurias taip puoselėja „pramoninės visuomenės“ priešininkai, nei kokie nors mėginimai „natūralizuoti“ socialinius klausimus, neišspręs konkrečių socialinių problemų, kurias kelia modernizuotas susvetimėjimas.

Natūralistinė ideologija yra taip įsiskverbusi į jų kalbas, kad „pramoninės visuomenės“ priešininkai vartoja žodį „Gamta“ kalbėdami apie ikipramoninę žmonių veiklą. Iš to plaukianti pasaulio istorija yra mažų mažiausiai idealizuota. Nuo neolito laikų žmonių laisvės pagrindą sudarė žemdirbystė, kuri savaime reiškė tam tikrą gamtos sužmoginimą. Tada civilizuojanti galia viską sugriovė primesdama dirbtinumo viešpatavimą. Trumpai tariant, žmonės buvo išmesti iš rojaus sodų ir taip prasidėjo jų klajonės po Žemę. Šių trumparegiškų vizijų požiūriu niekaip nėra aišku, kodėl daugiausiai ikipramoniniu laikotarpiu pasiekę maištininkai užsipuldavo ne tik valstybę ir Bažnyčią, bet ir pačius tamsiausius savo pačių aplinkos – ar tai būtų miestas, ar kaimas – aspektus, trypiančius bet kokią laisvės užuomazgą, o visų pirma – patriarchalinę hierarchiją.

Progreso ideologija mus moko, jog anksčiau žmonės neturėjo progos džiaugtis laisve, nes tik jis pripažįsta formalias pilietinės laisvės formas, tariamai nepriklausančias nei nuo gamtinių, nei nuo socialinių veiksnių. Tačiau laisvę neigiančios ir prijaukinimą skatinančios tendencijos istorijoje pastebimos dar seniai. Susvetimėjimas turi savo tęstinumą. Vakarykštis susvetimėjimas dalinai įgalino šiandieninį. Konkrečiai galėtume kalbėti apie šventumo kultą. Senovės žmonės garbino dievus, o tų laikų misticizmas bent dalinai paruošė dirvą šių laikų daiktų sudievinimui. Religinį fatalizmą ir mokslinį determinizmą sieja daugiau nei keletas paviršutiniškų analogijų. Šventumas yra ne tik neatskiriama kapitalistinės visuomenės geneologijos dalis – pakitusiu ir prie scientizmo pritaikytu pavidalu jis ir toliau teršia atmosferą net ir tokiose modernizuotose šalyse kaip Jungtinės Valstijos.

Natūralistinė istorijos vizija yra tokia nekritiška dabartinės visuomenės atžvilgiu, kad kai kurie jos teiginiai prilygsta net ir technikos ideologijai. Pastaroji žmogų apibrėžia kaip įrankių gamintoją ir žmonių istoriją nurėžia pagal tai, kokius jie įrankius naudojo, nekreipdama dėmesio į beveik nieką kita. Techniką ji laiko pagrindiniu istorijai prasmę suteikiančiu veiksniu. Valstiečių civilizacijos istorijos samprata grįsta labai panašiu pagrindu: kuo įvairiausiose bendruomenėse taikyti darbo metodai bei įrankiai beveik nė kiek nepakito per tūkstančius metų, ir dėl to sudaro pagrindą valstiečių kovai prieš susvetimėjimą. Tas pat galėtų būti pasakyta daugybe analogiškų atvejų, pavyzdžiui kalbant apie amatininkų arba ganytojų civilizacijas. Tai turi šiokį tokį pagrindą, nes visi šie užsiėmimai buvo svarbūs nemažiau nei sklypinė žemdirbystė. Tačiau patys savaime, atsieti nuo visų jiems vienokią ar kitokią prasmę suteikiančių sąlygų, šie būdai bei įrankiai nereiškia nieko. Autonomijos jie nereiškia net jeigu yra išpuoselėti pačiame smulkiausiame ar net individualiame lygmenyje. Pavyzdžiui, jei bendruomenė ir taip yra organizuojama hierarchiniu, dažniausiai patriarchaliniu pagrindu, jei visų jos narių išskyrus vado individualumas yra redukuojamas ar netgi paneigiamas dėl tariamo žinių išsaugojimo arba perdavimo, tai įrankiai apie kuriuos kalbame nereiškia nieko kito kaip tik laisvės nebuvimą. Pritaikyti masiškai centralizuotos valstybės pagalba jie netgi gali sudėti pagrindus tiek žemę, tiek ir žmones naikinančioms techninėms sistemoms, kaip tai liudija rytietišks despotizmas, dar prieš tūkstančius metų pradėjęs statyti milžiniškas irigacijos bei gynybines sistemas, be kurių sklypinė žemdirbystė mažiau derlingose žemėse net nebūtų galėjusi egzistuoti.

Idealizuota amatininkų bei žemdirbių bendruomenių interpretacija, tiesiogiai susijusi pastebėjimais apie klasiniu pagrindu susikūrusių bendruomenių bergždumą, nemažai pasako apie nepasvertą svarbą, kuri šiandien suteikiama įvairioms bendruomeninėms iniciatyvoms. Bent jau toms, kurios atitinka čia aptariamas redukcionistines idėjas be jokio kritinio pagrindo. „Pramoninės visuomenės“ priešai tokias iniciatyvas kartais netgi laiko būtinais etapais siekiant išjudinti dabartinę situaciją, ar netgi bazėmis, kuriose galime kantriai laukti geresnių laikų.

Trumpai tariant, tokia idealizacija atrado savo dirvą – ypatingai turint omeny tai, kad dažniausiai tokių iniciatyvų besiimantys žmonės pasineria tiesiai į techninę reikalo pusę. Tai liudija ir beveik visiškas modernaus susvetimėjimo kritikos nebuvimas, o taip pat – vyraujančios kalbos apie būtinybę perimti tiek vakarykštes, tiek ir šiandienines žinias. Šis perėmimas dažnai prišliejamas prie bendresnės idėjos perimti savo gyvenimą, nors bendrų sąlygų laisvės praktikai nė iš tolo nematyt! Pastaraisiais dešimtmečiais vykusi 70-ųjų ir 80-ųjų bendruomenių istorija atskleidžia tokių iniciatyvų ribas. Nemažai jų mėgino tapti laukiamaisiais, kuriuose buvo galima tikėtis vis sunkiau atrandamo revoliucinio puolimo, tuo pačiu ieškant techninių sprendimų socialinėms problemoms. Gigantizmo atsisakymas tiek pramonės, tiek urbanizmo srityse, tyrinėjimai, įgūdžiai, net ir įrankių bei būdų dirbti bendruomenės viduje išradinėjimas, neužkirto kelio jų viduje išsivystyti hierarchiniams sprendimams, požiūriams, vaidmenims ir formoms, kuriuos jos dėjosi atmetusios. Visai kaip merkantilizmas. Small is not always beautiful. Toks buvo pats radikaliausias šūkis siekiant nors kiek praplėsti akiratį.

Konkrečiomis doktrinomis grįstų patirčių epocha baigėsi dar seniai. Eksperimentavimas su kitokiais būdais gyventi tiek individualiai, tiek kolektyviai, siekis transformuoti pačią gamtą, vis dar yra vienas iš esminių atsisakymo vegetuoti sudedamųjų dalių – su sąlyga, jog nebūtų leista įsitvirtinti su laisve nesuderinamiems vaidmenims, ir jog tokiems eksperimentams nebūtų suteikiama daugiau prasmės nei jie jos gali turėti. Kovoje prieš vargą negalime atmesti nei dabartinių, nei ankstesnių atradimų, išradimų bei jų kombinacijų. Tačiau visi šie dalykai nebūtų galėję įvykti kitokiomis sąlygomis, ir, be to, kiekvienas iš jų bent dalinai atskleidžia tam tikrą parklupimą. Tai nėra atspirties taškai sprendžiant socialinį klausimą. Pastarasis privalo atsižvelgti į būtinybę sukurti jėgą, galinčią aukštyn kojon apversti visą mus trypiantį pasaulį.

Techninė ideologija prasiskverbia net ir į tuos, kurie jos baidosi. Padarydami iš jos gerai pažįstamą demoną, jie susigūžia kiaunės oloje net nepastebėdami, jog būtent ji jiems ir apriboja akiratį. Kaip tikrovę jie priima aksiomą, jog socialinės problemos tebėra iš esmės techninės problemos, arba problemos, kylančios iš viešpatavimo kaip vieningos visumos – arba net iš pačios technologijos. Sąvoka „pramoninė visuomenė“ nereiškia nieko kito. Nestebina ir tai, jog pro duris išvyta techninė ideologija, vos palikusi savo įspaudą natūralizme ir kituose melaginguose pažaduose, įlenda pro langą techninių dalykėlių bei gudrybių, neva galinčių prisidėti prie individų autonomijos, pavidalu. Vienas iš šios istorijos atradimų yra tai, jog turėtume sugrįžti prie gyvulių pakinkymo jei norime įveikti kelią link laisvės.

Technologijos dėka mediatizuoto gyvenimo dirbtinumas yra „pramoninės visuomenės priešininkų“ juoda avis, nes jų manymu būtent jis sudaro modernaus susvetimėjimo ašį, ir dėl to yra atsakingas už ištisą eilę nesėkmių mėginant sukurti subversyvinį pagrindą didmiesčiuose, o taip pat ir už neįveikiamus sunkumus mėginant visa tai sukurti iš naujo. Tai yra mažų mažiausiai reduktyvus požiūris, ignoruojantis daugybę kitų priežasčių, privedusių mus prie šio akligatvio. Galėtume pradėti nuo modernizacijos pačioje valstybėje, kuri eilę dešimtmečių užėmė valstybės-globėjos vaidmenį ir rūpinosi santykine piliečių globa, už kurią jie mokėjo savo autonomijos ir augančios darbininkų atomizacijos kaina. Visa tai paskatino klasiniu pagrindu susikūrusių bendruomenių irimą ir integraciją.

Septintojo dešimtmečio pradžioje šių bendruomenių vertybės skubos tvarka subyrėjo į šipulius, tačiau vos po keleto metų tas pats nutiko ir jas pakeitusioms „alternatyvomis“. Vos įmestos į ideologijų rinką jos iš karto prarado visą savo smarvę ir pasirodė kaip visuomenės modernizacijos veiksniai. Ši modernizacija buvo vykdoma perdirbant masinės kultūros vertybes, prie kurių kūrimo jos pačios ženkliai prisidėjo. „Pramoninės visuomenės“ priešininkai teisėtai bado pirštais į proletariato išsivadavimo projektų ribotumą – ypatingai į polinkį revoliuciją redukuoti į ekspropriatorių ekspropriacijos aktą ir į techninės sistemos perdavimą į proletarų rankas. Tačiau jie nieko nesako apie akligatvius, su kuriais susidurė visi daliniai pastarojo trisdešimtmečio „alternatyvos“ projektai, tesugebėję iškelti klausimą, kada valstybė pagaliau pripažins labiausiai nusisekusius iš jų. Pastarieji savo atsiskyrimą ir susitelkimą į kovas pagal temas priešpastatė iš paskirų susvetimėjimo formų – nuo hierarchijos tarp lyčių iki hierarchijos tarp rūšių – sudaryto pasaulio prieš kurį jos dėjosi kovojančios paveikslui, tuščiam to meto politikos universalizmui. Čia glūdi pagrindinė priežastis, kodėl šios iniciatyvos niekada neįveikė politikos ir nepraplėtė savo kovos lauko. Po to sekė institucionalizacija. Tačiau tai tėra tik pasekmė.

Dabar, gerokai sunkesnėmis sąlygomis, „pramoninės visuomenės“ priešininkai susiduria su ta pačia dilema. Kuo labiau jie stengiasi kovą prieš technologiją paversti priešiškumo modernizuoto susvetimėjimo pasauliui ašimi, tuo labiau jie apriboja kovos lauką. Šiuo požiūriu jų vertybės yra tiek pat hierarchinės kiek ir tos, kurias gynė klasizmo ideologai, 70-aisiais ir 80-aisiais besipriešinę bet kokioms į jų ribotą sampratą nepatekusioms subversijos formoms. Ribota pasaulio vizija, kuri kaip taisyklė laikoma kuo universaliausia, juos verčia manyti, jog jų pasirinkimai yra vieninteliai įmanomi, arba vieninteliai įmanomi didmiestyje, ir dėl to visi kiti variantai gali būti nuvertinami kaip bereikšmiai, netgi tušti, ir dėl to tinkami nebent pilietinių valstybės iniciatyvų laisvalaikiui. Iš to kyla abejingumas, ir net užslėptas priešiškumas radikalioms grupuotėms, kurios užsilipa ant susirinkusiųjų į antiglobalistines mišias pečių, kaip Sietle, ir šaukia taip, kad kas nors juos išgirstų. Žinoma, tai yra nevieningi ir pasklidę balsai. Tačiau klausimai apie tai, ką šie žmonės galvoja, ko jie nori ir t.t., net nėra iškeliami. Pakanka per daug negalvojant nurašyti juos į aktyvistų gretas ir pereiti prie sekančios bylos. „Antipramoninės“ stovyklos atstovai retkarčiais netgi pareiškia, jog megapoliuose gyvenantys ir dėl to nuo santykio su gamta atplėšti individai yra pasmerkti amžinai klajoti be vietos. Taip atsikratoma galimybės, jog sistemos viduje atsirastų kokios nors svarbos kova prieš ją pačią. Opozicijai belieka atrasi iliuzijomis klotą kelią link senų vertybių ir mėginti priešintis iš iki šiol bendro vargo nepaliestų megapolio kampų.

Didmiesčiuose veikiančios, viešpatujantiesiems pirštinę mesti siekiančios jėgos šiandien yra silpnos ir sklidinos, o dažnai ir itin sutrikusios. Jos gali kliautis tik pačios savimi. Iš to kyla stiprus ir nemalonus įspūdis, kad viskas įstrigę tuštumoj. Tačiau joks minimalistinis rūšies išsaugojimo ar pabėgimo nuo pasaulio projektas – projektas, grįstas iliuzija, jog visa tai gali pakeisti pasenusią valdžios užėmimo programą – neužpildys pojūčio, jog esi izoliuotas, išrautas su šaknimis ir netekęs vietos tiek gamtoje, tiek ir istorijoje. Patirtis rodo, jog tokie projektai pasižymi nebent iliuziniais ir jokio tęstinumo neturinčiais susitikimais. Sukilti nusiteikusiems individams ar jų grupėms sandūra su pasauliu yra vienintelis būdas neprasmegti solipsizme, tapusiame tobiliausia atomizacijos forma, išreiškiančia tik negebėjimą suteikti prasmės šią epochą apibūdinančiai tikrovei. Silpnumas neturėtų pateisinti mūsų pačių tikslų bei jų įgyvendinimui skirtų priemonių atidėjimo į neribotą ateitį. Žinoma, neturėtume išsiskirstyti pagal naujausias aktyvizmo madas, tačiau lygiai taip pat neturėtume iš anksto apriboti savo veiklos lauko – tiek teorijoje, tiek praktikoje. Neleiskime sau savo pačių ribotumo laikyti šio pasaulio riba.

—

André Dréan, 2006

Manau, kad iki šiol turėjo būti aišku, jog tokios sąvokos kaip aktyvizmas bei propaganda numano tam tikrą perskyrą tarp savų idėjų ir kasdienio gyvenimo. Be vemt verčiančių panašumų tarp aktyvizmo ir karinio žargono, sąvoka „aktyvistas“ taip pat priverčia galvoti apie dviveidišką veiklą, savotišką viešumo kaukę, ir apie savanaudišką (kartais ir anonimišką) pavyzdingumą bei neišvengiamą pasiaukojimą. „Skleisti propagandą“ reiškia ieškoti pritarimo (tas garsusis posakis „atversti žmones į Idėją“). Tai reiškia pakartoti dešimtį žodžių. Tai reiškia save ir kitus paversti objektais, kurie bus panaudoti bendram Rezultatui, tarsi vieningas tinklas, suregztas tam pačiam Tikslui įgyvendinti.

Dabar, kai kuriasi nauja ir dar tironiškesnė, iš visos ideologijos kritikos kylanti ideologija, nieko nebestebina tai, jog aktyvistai ir propagandininkai susilaukia vis mažiau dėmesio. Akivaizdu, jog toks plačiai paplitęs „priešiškumas“ nepasižymi jokiu noru juose suvienyti idėjas ir gyvenimą. Veikiau jis pasireiškia kaip tokią perskyrą patvirtinantis atspaudas.

Net ir tarp anarchistų dažnai nutinka taip, kad netikros perskyros neleidžia aiškiai matyti.

Už aktyvizmo ir politikos atsisakymo dažnai slepiasi maišto, rizikos eksperimentuoti ir paties veiksmo nurašymas. Nesibaigiančios kalbos apie eksperimentavimą ir „išgyventas patirtis“ tame, ką įpratome vadinti „kasdieniu gyvenimu“, atgamina religingą pareigingumą, kurio daugelis dedasi nekenčiantys. Kai iniciatyva reikalauja per daug atsidavimo, kai rezultatų nesimato, kai rizika yra per didelė – velniop, tada visa tai pavadinama politika ir propaganda. Geriau grįžti prie to, prie ko esame pripratę (kur viskas su kuo galėtume „eksperimentuoti“ tai būdas pakartoti tą patį), prie savo erdvių, savo santykių. Galų gale juk netiesa yra tai, kad viską turėtume sunaikinti.

Žinau, žinau – tie, kurie kalbėjo apie pasaulio pakeitimą niekada nekeitė to, kas iš tiesų buvo svarbu – savo pačių gyvenimų. Bet ar galėtų ši griežta ir žavinga intuicija tapti tam tikru sutarimu, leidžiančiu visiems slaptai pasiduoti? Ir ar įmanoma radikaliai pakeisti gyvenimą tuo pačiu neeksperimentuojant su būdais parklupdyti visą likusį pasaulį? Atskirti dabartį nuo siekiamos ateities reikštų iš anksto priimti visus jų siūlomus sprendimus.

Paradoksalu, tačiau liūdnieji sekmadienio pasakininkai, bauginantys didžiosios dienos pranašai yra pirmieji, skubantys kalbėti apie „čia ir dabar“. Tačiau jų aprašytas „čia ir dabar“ nėra tai, kas siekia tuoj pat padegti visas perskyras ir bet kokį apskaičiavimą; tai tik šalutinis progresyvizmo ir gero skonio rezultatas. O jie kalba apie gyvenimo pakeitimą. Vargšelis Rimbaud.

Bet aš norėjau pakalbėti ne apie tai. Prie šios temos ketinu sugrįžti ateityje.

Visų pirma norėjau pakalbėti apie galimybę išsivaduoti iš pasekėjų rinkimo logikos.

Iš anarchistų neretai išgirsime, jog mes nesiekiame niekieno atversti į anarchizmą, ir jog mūsų nedomina pasekėjų formavimas. Bet ar taip yra iš tiesų? Ar iš tiesų ieškoma pritarimo, nors ir kiek kitokio nei įprastai? Pavyzdžiui, ar „koherentiškumas“ nėra paprasčiausias būdas skambėti įtikinamiau?

Aš manau, kad tiek idėjas, tiek ir praktikas yra įmanoma išreikšti nepapuolant į pasekimo logikos spąstus. Svarbu yra tai, jog plistų ryžtas galvoti už save ir to pasekoje savarankiškai veikti, o ne šias idėjas skleidžiančiųjų vaidmuo.

Vis dėlto, dažnai skundžiamės, kad kai kurie veiksmai gali pakenkti „žmonių“ simpatijai mums. Aš manau, kad jeigu kažkam atrodo, jog tarp dalykų kuriuos sakau ir darau yra koks nors neatitikimas, šis žmogus turėtų veikti kitaip ir „geriau“ nei aš. Jei kažkas manimi nepasitiki, galbūt aš imsiuosi gailėtis, gailėtis dėl to, kad kitas žmogus manimi nebepasitiki, o ne todėl, kad tai kaip nors paveiktų mano puoselėjamų idėjų svarumą. Kol vienovė tarp minčių ir veiksmų bus nukreipta į pastangas pritraukti pasekėjų, tarp mūsų ir kitų visada egzistuos neįveikiamas atstumas. Kas iš to, jei kažkas tampa anarchistu matydamas kitus „koherentiškus“ anarchistus ir siekdamas juos imituoti?

Idėjos neatsiejamos nuo jas puoselėjančių individų. Tačiau ši vienovė neturėtų būti laikoma pavyzdine. Sakykime taip: aš noriu įgyvendinti savo mintis, tačiau ne tam, kad taip įtikinčiau kitus, bet dėl savęs.

Geriausiu atveju anarchistines idėjas „žmonės“ laiko vienu iš daugybės pasiūlymų, su kuriuo galima sutikti arba nesutikti. Tai ir turėtume įveikti. Tai reiškia ne ieškoti pritarimo tam, kad sunaikintume delegaciją, atstovavimą ir valdžią (t.y. tą patį pritarimą), bet atmesti jo šantažą. Mes neturime nieko pasiūlyti – ir tai mus daro kitokiais.

Tačiau dažnai išlieka neaiškus santykis tarp savo paties pasirinkimų aiškumo ir jų dalinimosi su kitais. Aš noriu dalintis savo idėjomis ir siekiu tai daryti taip, kad kiti jas suprastų. Bet tai, jog jie jas supranta, nereiškia, kad jie su manimi sutinka. Visa tai skamba kaip didžiausia banalybė, bet iš tiesų taip nėra. Kaip dažnai kalbama ir elgiamasi taip, kad kiti tam pritartų, tačiau ne taip, kad tariami žodžiai ir atliekami veiksmai būtų iki galo aiškūs (nors aš pats būčiau vienas pirmų suabejoti tokia aiškumo samprata)?

Dažniausiai tie, kurie negali pakęsti pritarimo, liaujasi reiškę ir dalijęsi savomis idėjomis. Tačiau kažkuria prasme tai yra tik būdas apsisaugoti. Daug pavojingiau būtų griežtai save išreikšti, tuo pačiu neieškant pasekėjų nei sau, nei savo grupei. Pasekimas privalo būti įtvirtintas ir apsaugotas (dievuliau, tie paveiksliukai!), o tai, savo ruožtu, sustingdo mintis ir užkerta kelią veiksmams. Ieškoti pritarimo (tūkstančiais skirtingų pavidalų) reiškia prisitaikyti prie tų, kurių pritarimo siekiama. Tokiu būdu tampama prastai surėdytu gaminiu kitiems.

Bet – girdžiu sakant – keistis galima tik kartu su kitais. Tiesa. Tačiau šis „su“ man gali reikšti nebent „kiekvienas už save“. Aš ieškau ne bandos, bet bendrininkų. Kitu atveju su kitais dalintis galime nebent savo vergove.

Massimo Passamani

Stebėdami įvairias aktyvizmo ir anarchizmo užuomazgas Lietuvoje pastebėjome, jog dažnai šie du dalykai nėra aiškiai atskiriami vienas nuo kito. Anarchizmas laikomas savotišku aktyvizmu, o aktyvizmas – savotišku anarchizmu. Retkarčiais tai pasireiškia ne tik neaiškių sąvokų – tokių kaip „radikali kairė“, „kairė“ ar „alternatyva“ – vartojimu, bet ir šypseną keliančiu bendradarbiavimu su aiškiai anarchizmo principams prieštaraujančiomis nevyriausybinėmis ar net valstybinėmis organizacijomis.

Bet ar yra skirtumas tarp anarchizmo ir aktyvizmo? Ir jei yra, kuo jie skiriasi? Ar tie, kurie save vadina anarchistais turėtų pasmerkti aktyvistus, ir atvirkščiai? O gal tai tik nesusikalbėjimo klausimas? Pamėginsime pasiūlyti keletą atsakymų.

Anarchizmas

Visų pirma, kas yra anarchizmas? Visi nors kiek susipažinę su anarchizmu žino, jog egzistuoja daugybė prie anarchizmo idėjų prilipdytų būdvardžių, tokių kaip „komunistinis“, „individualistinis“ ir t.t. Tarp šių srovių esama įvairių, kartais esminių, kartais paviršutiniškų skirtumų. Tačiau visas anarchizmo sroves vienija keletas paprastų idėjų: (1) institucionalizuota valdžia yra iš esmės priešiška tiek individualiai, tiek kolektyvinei žmonių laisvei; (2) institucionalizuota valdžia yra nebūtina ir dėl to gali būti panaikinta.

Abu šie principai yra vienodai svarbūs anarchijos idėjos komponentai. Pirmasis teigia, jog ne tik dabartinė valdžia yra žalinga bendrai ir asmeninei gerovei, tačiau ir bet kuri kita valdžia bus žalinga, nepaisant skirtumų tarp skirtingų valdžių žiaurumo, nuoseklumo, atskaitomumo ir t.t. Antrasis principas teigia, jog yra įmanoma (iš principo) institucionalizuotą valdžią panaikinti ir suorganizuoti būtiniausių poreikių gamybą bei tiekimą nuo jos nepriklausomu, laisvu būdu.

Kodėl mes sakome, jog anarchistai yra prieš institucionalizuotą valdžią? Dėl to, kad esama ir kitokių, vienur ar kitur išnyrančių ir taip pat lengvai žlungančių valdžios formų, tokių kaip lyderystė žmonių grupėje arba ambicingas vieno asmens veiklumas, vienaip ar kitaip liečiantis kitus žmones. Veikiausiai tokių mažo mastelio valdžių išvengti arba kartui ir visiems laikams įveikti neįmanoma, tačiau sakydami, jog esam prieš institucionalizuotą valdžią turime omenyje tai, kad nematome reikalo įtvirtinti minivaldžias instituciniu būdu, suteikiant joms ištisų armijų, policijos pajėgų ir teisinio aparato paramą.

Taigi, bendrai tariant anarchizmas yra dviejų anksčiau pateiktų idėjų sąjunga. Nė viena iš šių idėjų atskirai neapibrėžia anarchizmo. T.y., tie, kurie teigia, jog institucionalizuota valdžia yra iš esmės priešiška žmonių gerbūviui, ir tuo pačiu nemano, jog ji gali būti panaikinta, nėra anarchistai. Taip pat tie, kurie tiki, jog yra įmanoma panaikinti bet kokią valdžią, tačiau nemato jokio reikalo tai daryti, irgi nėra anarchistai.

Kaip yra su valstybe? Daugumos anarchistų manymu valstybė yra pati stipriausia ir pati svarbiausia institucionalizuotos valdžios forma. Kai kurie anarchistai gali nesutikti su aiškiu prioritetu priešiškumui valstybei, tačiau visi iki vieno pagal apibrėžimą sutinka, jog valstybė gali ir turėtų būti panaikinta.

Aktyvizmas

Kas yra aktyvizmas? Skirtingai nei anarchizmas, aktyvizmas neturi aiškių pamatinių principų. Nėra lengva pasakyti, ką reiškia būti aktyvistu – keliauti po karščiausius protestų taškus? Žinoti ir aiškiai artikuliuoti savo teises bei laisves taip, kaip jas apibrėžia valstybė? Kovoti prieš medžių kirtimą? O gal kasdien maitinti vargšus?

Šiuo atveju, žinoma, kalbame apie tuos, kurie pagal nutylėjimą yra laikomi „kairiaisiais“ arba „radikaliais kairiaisiais“ aktyvistais. Vienintelis šiokį tokį supratimą apie aktyvizmą galintis suteikti dalykas yra istorinė jo geneologija.

Aktyvizmas gali būti laikomas daugybės vakarų Europoje nuo šešiasdešimtųjų iki aštuoniasdešimtųjų egzistavusių socialinių bei kultūrinių judėjimų kratinio atžala. Šis judėjimų darinys dažnai vadinamas „autonomijos“ vardu.

Autonomija buvo revoliucinis antiautoritarinių judėjimų mišinys, kuris pasižymėjo nauju požiūriu į klasių kovą. Dėl kintančio gamybos pobūdžio daugybė proletarų nebebuvo priversti dirbti gamyklose, bet turėjo išeiti į gatvę ir verstis priverstiniu savęs išnaudojimu prekiaujant menkniekiais gatvėse, užsiiminėjant smulkaus masto nusikalstama veikla ar nuolat keičiant prastai apmokamus, itin nestabilius darbus aptarnavimo sektoriuje. Ši situacija kėlė naują uždavinį visiems revoliuciniams judėjimams: kaip suvienyti proletariatą kaip klasę, kai jo nariai nebedirba tose pačiose vietose ir yra pasklidę po visą visuomenę ir dažnai nepasilieka toje pačioje vietoje ilgiau nei keletą mėnesių? Reikėjo naujo atspirties taško, kurį bent iš dalies galėjo suteikti įvairūs kultūrinio pobūdžio projektai. Pavyzdžiui, dirbdamas indų plovėju restorane galėjai sutikti kitus, į panašią padėtį įspraustus žmones nemokamame rokenrolo koncerte, ir taip aptarti galimybes kartu susiorganizuoti.

Kultūrinis autonomijos aspektas nebuvo vienintelis. Egzistavo daugybė daugiau ar mažiau atvirų, daugiau ar mažiau organizuotų organizacijų bei grupuočių, kurios kėlė sau skirtingus iššūkius ir skirtingus tikslus. Tačiau visiems buvo bendras suvokimas, jog nebegalime manyti, jog pagrindinė kapitalizmo trintis vyksta gamykloje, nes gamykla tapo tik viena iš daugybės išnaudojimo erdvių. Iš čia atsirado „sklidinos gamybklos“ sąvoka, dažnai artikuliuota postmarksistinių srovių mąstytojų, ir reiškianti, jog kapitalistinės gamybos procesas vyksta ne paskirose, šiam tikslui skirtose erdvėse, bet visur, kur matomos kapitalizmo apraiškos.

1968-ųjų gegužės įvykiai Prancūzijoje gali būti laikomi autonomijos užuomazgomis. Tačiau didžiausias sprogimas įvyko 1977-aisiais, kai šimtai iš pažiūros nesusijusių grupuočių išėjo į gatves, organizavo taikias ir ginkluotas demonstracijas, kasnakt užpuldinėjo bankus, įdarbinimo įstaigas, policijos nuovadas, teismus ir t.t. Šios grupuotės neturėjo nei aiškaus bendro tikslo, nei bendros organizacinės struktūros. Juos vienijo tik bendras priešiškumas kapitalistinei santvarkai ir ją saugančiai valstybei. Aštuoniasdešimtaisiais autonomija labiausiai pasižymėjo radikaliu skvoterių judėjimu, palikusiu šimtus užimtų ir apgyvendintų namų, kuriuos šiuo metu visoje Europoje praranda dabartinė skvoterių karta.

Tačiau kadangi autonomija niekada neturėjo aiškios tapatybės – niekas niekada negalėjo pasakyti, ko tiksliai nori autonomija, kadangi autonomija buvo tik įvairių judėjimų kratinys – ji pasižymėjo ir tam tikru lankstumu, leidusiu jo veteranams, tokiems kaip Antonio Negri, ne tik radikaliai pakeisti savo požiūrį, bet ir papasakoti autonomijos istoriją taip, kad ši jį atitiktų.

Negri (kartu su Michael Hardt) 2000-aisiais išleista knyga pavadinimu „Imperija“ kurį laiką buvo laikoma alterglobalizmo, aktyvizmo, autonomizmo ar bet kurio kito neapibrėžiamo kairiųjų „judėjimo“ biblija. Lietuviško kontrkultūrinio marketingo leidykla „Kitos knygos“ teigia, kad „be “Imperijos” neįsivaizduojami Sietlo, Genujos ir Prahos antiglobalistų maištai, Pasaulio Socialiniai Forumai ir nepriklausomos žiniasklaidos susikūrimas“ – nepaisant to, kad pusė šių dalykų egzistavo gerokai prieš pirmąjį „Imperijos“ leidimą.

Tačiau šiuo atveju mūsų tikslas nėra nei „Imperijos“, nei „Kitų knygų“ kritika. Ši knyga labiausiai pasižymėjo tuo, kad įtvirtino ‘Imperijos’ kaip visų valdžios ir kapitalo institucijų tinklo sąvoką. Imperijai priešiška, pasak autorių, yra Kontrimperija – tai tinklas visų pasaulinių judėjimų, veikiančių prieš valdžios ir kapitalo institucijas.

Akivaizdu, kad šioje vietoje turime reikalą ne su kuo kitu bet su aktyvizmu. Tad šiuo atveju aktyvizmas yra tinklas visų prieš Imperiją veikiančių socialinių, kultūrinių ir politinių darinių. Kas konkrečiai yra Imperija ir kaip prieš ją kovoti nekalbant apie vėjo malūnus, o taip pat ir kas konkrečiai yra Kontrimperija – viso to galite paklausti pačių autorių.

Iš ko čia juokiamasi? Negri ir Hardt prieš Imperiją veikiančias jėgas laiko daugmaž vientisu dariniu. Tai yra globalus tinklas valstiečių judėjimų, neparlamentinių organizacijų, profsąjungų, kultūrinių sąjudžių, skvotų ir t.t. Autoriams nėra svarbu, kad dažniausiai šios organizacijos tarpusavyje neturi nieko bendro ar netgi esmingai vienos kitoms prieštarauja. Jiems nesvarbu ir tai, kad be to, jog nenori perimti valdžios, šios organizacijos dažniausiai nesiekia ir jos panaikinimo.

Paskutinis pastebėjimas mums yra svarbiausias. Aktyvistai yra žmonės, veikiantys prieš įvairiausias valdžios ir kapitalo institucijas, vedami įvairiausių tikslų. Kai kurie jų nori savo arba kitų žmonių teisių užtikrinimo, kiti – aukštesnės prekių kokybės. Visoms joms būdinga tai, kas tik iš dalies apibrėžė autonomijos judėjimą, t.y. nedalyvavimas parlamentinėje politikoje ir principinis arba pragmatiškas atsiribojimas nuo politinių partijų. Nors tai ir nėra tas pats, aktyvistai taip pat pasižymi tuo, kad nesiekia nei perimti, nei patys patekti į valdžios gretas.

Pastarasis aktyvistų požymis įneša daugiausiai sumaišties dabartinėse šnekose apie skirtumus tarp anarchizmo ir aktyvizmo. Pamėginkime išsklaidyti bent dalį šios miglos.

Kai kurie anarchizmu prisidengiantys socialdemokratai ar net liberalai dažnai anarchizmą apibrėžia kaip radikalų nepasitikėjimą valdžia ir iš jo sekantį susitelkimą ties nepriklausomu (autonomišku?) bei savanorišku veikimu. Tokią nuomonę, pavyzdžiui, yra išreiškęs N. Chomskis – nors derėtų pridurti, kad jis yra teigęs ir tai, kad tikisi visiško valstybės panaikinimo neapibrėžtai tolimoje ateityje.

Ar šis požiūris atitinka pradžioje pateiktą, iš tiesų ganėtinai plačiai aprėpiantį anarchizmo apibrėžimą? Ne, nes radikalus nepasitikėjimas valdžia, kuriuo pasižymi viso labo dalis aktyvistinių sąjudžių, nereiškia valios ja atsikratyti.

Gali pasirodyti, kad čia kalbame apie skonio dalykus ir apie tokį sunkiai nusprendžiamą dalyką kaip vieno žodžio – šiuo atveju žodžio „anarchizmas“ – reikšmė. Koks skirtumas kaip apibrėšime anarchizmą, arba koks skirtumas ar yra skirtumas tarp anarchizmo ir aktyvizmo, jei bet kokiu atveju institucionalizuotos valdžios panaikinimas nenusimato artimiausiu metu?

Reikalas yra tas, kad aiškus suvokimas apie tai kas yra anarchizmas pačią anarchistinę veiklą gali nukreipti visai kita linkme. Lygiai taip pat, aiškus anarchizmo atskyrimas nuo aktyvizmo leidžia išvengti tapatybės krizės, kurioje dažnai atsiduria anarchistai, ypatingai tvirtos tradicijos ir tvirto pagrindo stokojančiose šalyse kaip Lietuva.

Paimkime paprasčiausią pavyzdį. Prieš porą metų sėkmingai pridvėsęs anarchija.lt kolektyvas prieš savo nepaskelbtą mirtį publikavo daugybę įvairiausių straipsnių – nuo nenusisekusių literatų iki įvairių vertimų iki senų kontrkultūros veikėjų ar net partinių kairiųjų. Nemažai žmonių kėlė klausimą, kaip anarchistais save vadinantys žmonės gali savanoriškai publikuoti retkarčiais užslėptą, o neretai ir atvirai autoritarinę arba valstybinę politiką propaguojančią rašliavą. Atsakymas dažniausiai būdavo toks: mes suteikiame platformą įvairiems su „radikaliaja kaire“ susijusiems veikėjams publikuoti savo straipsnius, o turinio įvairovę renkamės vedami tam tikro pliuralizmo.* Labai gerai, tačiau nevadinkite savęs anarchistais.

Kaltinimas nenuoseklumu yra rimtas kaltinimas. Aktyvistus (arba griežtąjį aktyvizmo sparną, dažnai vadinamą „radikaliaja kaire“) nenuoseklumu apkaltinti būtų daug sunkiau, kadangi aktyvizmas nėra lengvai apibrėžiamas reiškinys. Visai kitaip yra su anarchizmu – šis turi aiškią, nors dažnai prieštaringą reikšmę. Nors yra daugybė tarpusavyje dėl įvairiausių menkniekių nesutariančių anarchistų kurie vis dar yra anarchistai, tie, kurie bendradarbiauja su institucionalizuota valdžia arba su tais, kurie siekia geresnio jos funkcionavimo, tokie nėra.

Praktika

Ar visa tai turi kokių nors praktinių pasekmių? O gal visas šis tekstas yra tik akademinis tyrimas, kuriuo siekiama pagelbėti sociologams, pasimetusiems apibrėžimų jūroje?

Vienas praktinis aspektas yra anarchistinės diskusijos plėtojimas. Lietuvoje tokio dalyko nėra – nei po begalės LUNI paskaitų, nei po begalės straipsnių ar karų socialiniuose tinkluose. T.y., nėra nė vienos nuosekliai anarchistinę literatūrą platinančios grupuotės ar projekto. Nėra net ir pačios anarchistinės pozicijos, kuri pasitarnautų kaip atramos taškas diskusijai tiek tarp pačių anarchistų, tiek ir tarp visų kitų, kurie sugebėtų konstruktyviai nesutikti.

Viso to pasekmė yra totalus nesusikalbėjimas siekiant užmegzti ryšius su potencialiais bendražygiais ar draugais. Menkuose „radikaliosios kairės“ rateliuose dažnai daroma prielaida, jog sutinkame dėl svarbiausių dalykų ir dėl to galime tuoj pat užsiimti kokiu nors bendru projektu. Šio projekto principai ir siekiai dažnai pasirodo tik kiek vėliau – tada, kai ateina laikas išsiskirti dėl esmingų nesutarimų. Staiga pasirodo, kad tavo bendražygis sekantį renginį norėtų surengti su savivaldybės pagalba. O kitas kolega jau įpusėjo kurdamas politinę partiją. Galbūt staiga sužinai kad šioje „radikalų“ grupuotėje esi vienintelis, nenusiteikęs bendradarbiauti su teisėsauga. Ir taip toliau.

Šią pamoką derėtų išmokti kartui ir visiems laikams: kalbėdami apie „radikaliąją kairę“ dažniausiai net neįsivaizduojam, kas tai yra. Dėl to yra svarbios teorinės diskusijos, kuriose turime progą formuoti, šlifuoti ir išsiaiškinti vieni kitų projektualumą. Šį faktą supranta nemažai žmonių visame pasaulyje, dedančių daug pastangų į anarchistinės literatūros platinimą ir į visą aplink ją besisukančią diskusiją.

Joks daugiau ar mažiau rimtas anarchistinis veiksmas nėra įmanomas be aiškaus anarchistinio projektualumo egzistavimo.

Antras praktinis aspektas yra pats anarchistinis veiksmas. Šiuo atveju galime pradėti nuo pačių abstrakčiausių klausimų: ką reiškia būti anarchistu? Ar anarchizmas yra judėjimas? Filosofija? Pasaulėžiūra? Šiek tiek konkrečiau ir šiek tiek labiau į temą: kaip išsaugoti anarchistinį nuoseklumą aktyvizmo akivaizdoje? Nurašyti visus, kurie nesiekia valdžios panaikinimo? Atsiriboti nuo jų? Veikti vienam? Veikti išskirtinai su anarchistais?

Manome, kad šiuo atveju neprošal apie anarchistinius principus pagalvoti ne kaip apie rinkinį apribojimų sau, bet kaip apie eilę priežasčių, kodėl renkamės elgtis vienaip ar kitaip. Anarchistai tiki, kad institucionalizuota valdžia yra žalinga tiek individui, tiek atskiroms žmonių grupėms. Dėl to anarchistai dažnai atisako tų sprendimų, kurie remiasi institucionalizuota valdžia, ypatingai jei pačios problemos yra vienokios ar kitokios valdžios padariniai. Šiuo požiūriu sprendimas, kurį atlikti gali tik su valdžia derėtis paskirti ar pačiame valdžios aparate dalyvaujantys atstovai, nėra joks sprendimas, kadangi pradinis bejėgiškumas užkirsti kelią problemos atsiradimui išsprendžiamas tolimesniu bejėgiškumu ją sprendžiant.

Tačiau kiekvienas asmuo – anarchistas ar ne – sprendžia, kaip tinkamiausia elgtis konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į savo projektualumą. Anarchistiniu požiūriu, niekam nėra suteikta teisė nuteisti tuos, kurie pasirenka prisijungti prie aktyvistinio pobūdžio iniciatyvų. Tačiau svarbu nepamiršti, kad egzistuoja kartais neaiški riba tarp pasmerkimo ir kritikos: aktyvizmas nevisada vertas pasmerkimo, tačiau dažnai jis prašosi kritikos, bent jau iš anarchistinio požiūrio taško.

Tačiau dar svarbiau yra štai kas: kai kalbame apie skirtį tarp anarchizmo ir aktyvizmo, pabrėžiame tai, jog aktyvistinio pobūdžio veikla negali būti sutapatinta su anarchistinėmis intervencijomis. Tiesioginis anarchistų veiksmas nėra tas pats kaip aktyvistinė iniciatyvą. Pirmasis yra grįstas asmenine iniciatyva, atsisakymu paskirti judėjimo dalyvių interesus atstovaujančius delegatus ir totalia savivalda. Tai reiškia, jog niekas išskyrus pačius veikiančiuosius nenutaria nei dėl veiksmo tikslų, nei dėl priemonių, kuriomis šių tikslų bus siekiama.

Aktyvistai nėra įsipareigoję sekti šiuo principu. Aktyvizmo atveju norintieji prisidėti prie judėjimo dažnai yra priversti į jį „įsitraukti“ atlikdami tam tikrą vaidmenį didesnėje struktūroje. Anarchistai renkasi tiesioginį, nedeleguotą ir nepriklausomą veikimą, grįstą savo pačių projektualumu. Dėl to anarchistinis veiksmas dažnai vadinamas intervencija – t.y. anarchistinio požiūrio ir veikimo metodo įterpimu bendresnės problemos kontekste.

Taigi, yra dvi svarbios priežastys suprasti skirtumą tarp anarchizmo ir aktyvizmo: (1) dėl aiškesnio atspirties taško teorinio pobūdžio diskusijose; ir (2) dėl akivaizdžių skirtumų tarp anarchistinės ir aktyvistinės praktikos.

Yra daugybė dalykų, apie kuriuos galima kalbėti toliau. Pvz., apie klasės sąvoką ir jos svarbą anarchizmui ir tuo pačiu jos išblėsimą aktyvistų rateliuose; apie skirtingus anarchizmo bei aktyvizmo atsakus bendram valstybės ir kapitalo dariniui, kuris užima centrinį vaidmenį nūdienos valdžios pasiskirstyme, ir t.t. Tačiau veikiausiai tai prailgintų šį straipsnį dar bent tris kartus, dėl to eikime link pabaigos.

Pabaigai norėtume paskatinti Lietuvos anarchistus imtis nuoseklaus anarchistinės diskusijos propagavimo, individualių ir kolektyvinių pastangų nuolatos peržvelgti klausimą „kas yra anarchizmas?“, o taip pat ir kitą, nemažiau svarbų klausimą „ką reiškia būti anarchistu?“, vedantį prie gerai apgalvoto, nuoseklaus ir asmeniniu projektualumu grįsto anarchistinio veiksmo.

Bendresniame kontekste galima būtų pridurti, jog viena yra kritikuoti anarchistinę tapatybę – t.y. rinkinį požymių, kurie leidžia iš tolo atpažinti anarchistą – ir visai kas kita yra nesuprasti savo pačių projektualumo, t.y. savo pačių pykčio, tikslų, norų ir siekių.

—

* Akivaizdu, kad kam nors kitam į burną įdėti žodžiai niekada nebus iki galo adekvatūs, tačiau tikiu, kad šie sakiniai neblogai atspindi anarchija.lt kolektyvo požiūrį.