Netvarka

Icon

Analizė ir naujienos iš antiautoritarinės perspektyvos

Apie naują nacionalinio išsigelbėjimo vyriausybę (Graikija)

Šių dienų ekonominė krizė, išklibinusi daugelio valstybių ekonominius ir politinuis pagrindus, iš naujo perbraižo iki šiol egzistavusius politinius žemėlapius. Kuriasi sąjungos, kurių tikslas yra atrasti naujų sprendimų, įveikti bei suvaldyti krizę ir sugrąžinti stabilumą. Graikijoje pokyčiai politinėse sąjungose atsispindėjo per pastaruosius rinkimus, kai pergalė atiteko Syriza jėgoms. Toks politinis lankstumas ir mobilumas atitinka bendrą Europos lygį – labiausiai krizės paveiktos šalys, ypatingai Europos pietuose, staigiai keičia vyriausybes. Griežtos neoliberalistinės politikos pasekoje daugybė žmonių neteko savo privilegijų, todėl bendro nepasitenkinimo priešakyje atsidūrę socialdemokratai žada šias privilegijas atstatyti intervencionistinėmis priemonėmis. Akivaizdu, kad tai nėra įmanoma dabartiniame Europos kontekste, ypatingai turint omenyje tai, jog finansinis valstybių lankstumas didžiaja dalimi priklauso nuo paramos, kurios sąlygas nustato trečiųjų šalių kapitalistinės institucijos. Tokioje padėtyje yra vos du pasirinkimai: arba tęsti iki šiol vykdytą politiką įtraukiant keletą švelninančių sprendimų tam, kad būtų išsaugotas bent šioks toks palaikymas vyriausybei, arba paprasčiausiai bankrutuoti.

Saldžiu pašaru šerdama žmones Syriza siekia atstatyti sutrikusią pusiausvyrą tarp politinės sistemos ir didžiosios visuomenės dalies, ir taip sušvelninti vis augantį socialinį nepasitenkinimą. Tuo pačiu ji renkasi bendradarbiauti ir valdyti kartu su kraštutinės dešinės pažiūrų „Nepriklausomų graikų“ partija – tuo siekiama nukreipti konservatyviųjų bei dešiniųjų pažiūrų masių nepasitenkinimą ir užtikrinti nacionalinį vieningumą tiek materialiniame, tiek ir vaizduotės lygmenyse. Apie staigų Syrizos išaugimą ir apie visą išpūstą burbulą daug ką pasako jos ištakos bei istorija. Anksčiau tai buvo vienas iš daugybės reformistinių judėjimų, prisiėmusių mažumos eurokomunizmo [1] poziciją. Vėliau, judėjimui augant, Syriza perėmė išaugusias politinės ekologijos ir centristinės socialdemokratijos madas, ir į savo veiklą įtraukė žmones iš šias kryptis atstovaujančių stovyklų. Kairioji vyriausybė save pristato kaip vaistą nuo visų socialinių, politinių ir ekonominių negandų, tuo pačiu prisilaikydama jaunatviško, modernaus ir ekologijai simpatizuojančio įvaizdžio. Ji skleidžia svajas apie saugią Demokratijos pastogę, apie pagarbą teisėtumui ir apie institucijų bei parlamento stiprinimo svarbą. Turėdama savitą valdymo modelį, naujoji vyriausybė žada laikytis socialinės valstybės atkūrimo ir nacionalinio suverenumo bei visuomenės intereso apsaugojimo siekiančių sprendimų. Ji remia darnų ir inovatyvų kapitalizmą su valstybės įsikišimu, su ekologine plėtra ir verslumu – tai paliudija besitęsiantis gamtinių resursų eksploatavimas alternatyviais metodais. Chameleonizmas ir dvigubi standartai yra patys svarbiausi socialdemokratijos bruožai.

Derėtų paminėti racionaliąs kultūrines pertvarkas politinėje valdžioje ir akivaizdų jų persidengimą su technomoksliniu kompleksu. Tai yra akivaizdu dėl to, jog mokslininkai ir akademikai įgauna valdžios pareigas ir yra panaudojami įgyvendinant konkrečias politines strategijas bei siekiant kairiosios vyriausybės tikslų ekonomikos, saugumo, plėtros, švietimo ir teisėsaugos srityse. Žinomas pavyzdys yra teisės profesoriaus Nikos Paraskevopolous paskyrimas vyriausiuoju Teisingumo ministru – šis žmogus palaiko kalėjimų humanizaciją ir jų sistemos pertvarkas, taip pat pasisako už C tipo kalėjimų [2] panaikinimą juos pakeičiant aukšto saugumo kameromis. Politikos ir mokslo vedybas nemažiau gerai iliustruoja ir kriminologijos profesoriaus Giannis Panousis paskyrimas Civilinio saugumo ministru – šis veikėjas vienais svarbiausių savo tikslų laiko subversyvinių anarchistinių grupuočių bei miesto partizanų darinių represiją bei suardymą, ir visa tai pateisina griežta kova prieš terorizmą. Be to, savo akademiniuose pasisakymuose jis kalba apie santykio tarp policijos ir piliečių atnaujinimą per įtraukiantį dalyvavimą veikloje prieš nusikalstamumą (tokioje kaip kaiminystėse paskiriami policininkai, antikriminalinės tarybos ir imigrantų įtraukimas į apsaugos tarnybas). Prie tokio politinio modelio prisideda ir tam tikrų politinių veikėjų paskyrimas ten, kur jie patenkina liaudies verdikto būdu (t.y. per anksčiau vykusius rinkimus) išreikštas socialines nuoskaudas. Pavyzdžiui, tokiu būdu kraštutinis dešinysis Panos Kammenos buvo paskirtas Nacionalinės gynybos ministru, o aplinkosaugininkas Giannis Tsironis – vyriausiuoju Aplinkosaugos ministru.

Per trumpą laiką naujoji kairioji vyriausybė įgavo ženklios visuomenės dalies palaikymą ir aktyvavo sau tinkančius smulkiaburžuazijos refleksus. Dabar šie žmonės išeina į gatves palaikydami valstybę ir besitikėdami, kad ir jiems nutrupės pyrago trupinėlių. Ta pati apgailėtina minia prieš keletą metų užpildė miestų aikštes ir skundėsi dėl ištuštėjusių kišenių. Tie, kuriuos daugybė anarchistų laikė naujuoju revoliuciniu subjektu, dabar sveikina naujuosius savo išganytojus. Neverta stebėtis, jog kai kurie anarchistai dalyvavo šiuose valdžią remiančiuose susirinkimuose, kadangi nemažai jų ir patys balsavo už šią vyriausybę. Syrizai pavyko įtraukti daugybę judėjimų ir ji iki šiol juos naudoja kaip komunikacinius kanalus. Ši taktika turi dvejopą reikšmę: viena vertus taip Syriza įgauna dar platesnį palaikymą, kita vertus – ir tai yra svarbiausia – ji gali būti tikra, jog asimiliuotos radikaliosios jėgos nepriekaištingai jai pasitarnaus malšinant insurekcinių praktikų protrūkius. Juk pats veiksniausias būdas represuoti smurtinius veiksmus yra į juos atsakyti dar neįvykus.

Skirtingai nei visoms aukščiau aprašytoms jėgoms, kai kuriems drąsiai ir oriai su Viešpatavimu kovojantiems anarchistams nerūpi, kas užima politines valstybės aparato pareigas, ir kokiais būdais šis aparatas yra valdomas. Mes nededam jokių vilčių į Tėvynės atgimimą ir į Demokratijos atstatymą. Seniai prisiėmėme jiems priešingas pozicijas. Mūsų nedomina humanizmo ir socialinės valstybės grąžinimas. Mus domina tik jų išnykimas. Mums nerūpi, ar kapitalizmas yra plėtojamas darniai, arba ar valstybės aparatas valdomas pagal mokslinius principus. Mes kovojame už ekonomikos griūtį ir už civilizacijos žvėriškumo sunaikinimą. Mūsų netenkina sulaikymo sąlygų pagerinimas. Mus tenkins nebent visų kalėjimų griūtis. Tačiau savo taktikas mes pritaikome prie vyraujančių sąlygų ir išnaudojame naujai siūlomas galimybes. Mes nesiekiame geresnės valstybės, geresnės ekonomikos, geresnės civilizacijos ar geresnės visuomenės – mes siekiame tik visiško jų sunaikinimo.

JOKIOS TAIKOS SU KAIRIAJA VYRIAUSYBE

JOKIOS TOLERANCIJOS JĄ PALAIKANTIEMS MECHANIZMAMS

Anarchistinė grupuotė „Chaoso simfonija“

Inter Arma

[1] „Eurokomunizmas“ yra 70-aisiais ir 80-aisiais Vakarų Europoje išsivysčiusi komunizmo atšaka, kurios atstovai pabrėžė pilną nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos Komunistų partijos.

[2] C tipo kalėjimai Graikijoje yra aukščiausio saugumo kalėjimai, į kuriuos pirmieji kaliniai perkelti vos 2015-ųjų pradžioje. Jų viduje galioja specialus režimas – draudžiama suteikti lygtinį paleidimą neatlikus 20 metų savo bausmės, ribojamas lankymo ir pokalbių telefonu laikas, pats kalėjimas saugomas ne prižiūrėtojų, bet mentų. C tipo kalėjimai buvo sukurti kaliniams „teroristams“, t.y. tiems, kurie propaguoja nesuvaldomą maištą Graikijos teritorijoje. Pirmasis į C tipo Domokos kalėjimą buvo perkeltas anarchistas Nikos Maziotis, po jo – anarchistas Kostas Gournas, marksistinės organizacijos Lapkričio 17 nariai ir kiti miesto partizanai. Daugiau informacijos apie C tipo kalėjimus: Rabble

Akis į akį su egzistencija, jos gynėjais ir netikrais kritikais

1.

Kiekvienas gali nustoti valkiotis nežinios vergijoje ir atsisakęs mirkti tuščiuose žodžiuose akis į akį susiremti su gyvenimu. — C. Michelstaedter

Gyvenimas yra tik pastovios paieškos už ko užsikabinti. Ryte pabundame tik tam, kad už keleto valandų ir vėl sugrįžtume į tuos pačius patalus, tarsi būtume liūdni pakeleiviai tarp norų stokos ir nuovargio. Laikas bėga, o mums lieka vis mažiau paskatų jį vytis. Visuomenės lūkesčių naštą jaučiame vis mažiau, nes sėkmingai paskleidėme jos svorį visiems. Paklūstame net nebeištardami „taip“. Kaip sakė vienas poetas iš griovio, gyvenimas išperka mirtį.

Mokame gyventi be aistros ir be svajonių – tai yra didžiausia šios visuomenės siūloma laisvė. Galime kalbėti nematydami galo, ypatingai apie tai, apie ką neturime jokio suvokimo. Galime išreikšti bet kokią, net ir drąsiausią nuomonę, ir pradingti balsų jūroje. Balsuojame už patinkantį kandidatą ir už tai reikalaujame tik teisės pasiskųsti. Jei nutinka taip, kad esame pernelyg dogmatiški, galime tiesiog perjungti kanalą. Tam tikromis akimirkomis galime mėgautis savimi, vis sparčiau keisdami apgailėtinai vienodas aplinkas. Galime dėtis esą jauni karštakošiai iki tol, kol į veidus negauname šalto sveiko proto šliūkšnio. Galime vesti ar tekėti keik tik norime kartų, nes santuokos šventumas niekada mūsų neapleis. Galime dirbti naudingą darbą, o jeigu nemokame rašyti, galime netgi tapti žurnalistais. Politika galime užsiimti šimtais būdų, netgi kalbėdami apie partizanus iš egzotiškų kraštų. Karjeroje kaip ir meilėje, jei nepasiseka įsakinėti, visada galime pranokti kitus paklusdami. Paklusnumas mus gali paversti kankiniais, o šiai visuomenei, kad ir kaip beatrodytų, vis dar reikia herojų.

Mūsų kvailumas tikrai nepranoks visų kitų. Nesvarbu jei negalime apsispręsti – tai už mus visada padarys kiti. Tik tada būsime prisiėmę poziciją, kaip sakoma politikos ir spektaklio žargone. Pasiteisinimų niekada netrūks, ypatingai niekada nebruzdančiame pasaulyje.

Šioje vaidmenų žaidimų aikštelėje visada turėsime vieną bendrą sąjungininką: pinigus. Būdami iš esmės demokratiški jie niekam nerodo išskirtinės pagarbos. Nuo darbo iki „laisvo laiko“ driekiasi tas pats pragyvenimo tęstinumas. Visada turėsime už ko užsikabinti. Labiausiai durninantis dabartinės visuomenės požymis yra gebėjimas išsaugoti „komfortą“ sprindžio atstumu nuo katastrofos. Ekonomika ir technologinė egzistencijos administracija be jokios atsakomybės veržiasi pirmyn. Nuo linksmybių prie didelio masto žudynių šokinėjama pasitelkiant tuos pačius bejausmius ir gerai užprogramuotus gestus. Mirties pirkimai ir pardavimai driekiasi visur ir visada. Rizika ir narsios pastangos nebeegzistuoja. Lieka tik saugumas ir nelaimės, rutina ir katastrofa. Išlikimas arba paskendimas. Gyvenimas – niekada.

Kiek pasitreniravę galėtume užsimerkę nueiti nuo mokyklos iki namų, nuo biuro iki prekybos centro arba nuo banko iki naktinio klubo. Dabar galime suprasti sename graikų posakyje slypinčią išmintį: „Miegantys taip pat palaiko pasaulio sandarą“.

Atėjo laikas atitrūkti nuo šito mes. Tai yra refleksas, kurį turėtume išsiugdyti vienintelės mums pažįstamos bendruomenės – valdžios ir prekių bendruomenės – viduje.

Viena šios visuomenės dalis turi didžiausią interesą išlaikyti savo valdžią, kita – jog viskas kuo greičiau sugriūtų. Pirmas žingsnis yra nuspręsti, kurioje pusėje esi pats. Bet abejingumas, kuris sudaro susitarimo tarp šių dviejų stovyklų (tarp egzistencijos gerintojų ir netikrų jos kritikų) pagrindą, vyrauja visur, paliesdamas net ir mūsų pačių gyvenimus – pačią autentiškiausią socialinio karo vietą. Jį aptiksime savo troškimuose bei ryžte taip pat kaip ir kasdieniame keliaklūpsčiavime.

Privalome su visu tuo susidurti akis į akį ir galiausiai susigrumti su pačiu gyvenimu.

2.

Tik darydamas dalykus, kuriuos privalu išmokti idant jie būtų atlikti, žmogus išmoksta juos daryti. — Aristotelis

Svarbiausia yra pradėti.

Dabartinė socialinė santvarka ne tik atideda, bet ir užkerta kelią bei korumpuoja bet kokio pavidalo laisvės praktikavimą. Vienintelis būdas suprasti, kas yra laisvė, yra su ja eksperimentuoti, o tam privalu atrasti laiko ir erdvės.

Pirminė laisvo veiksmo sąlyga yra dialogas. Tačiau kiekvienas autentiškas pokalbis reikalauja dviejų dalykų: tikro susidomėjimo klausimais, kuriais kalbama (turinio problema), ir galimybės laisvai ieškoti atsakymo (metodo problema). Šie du dalykai turėtų vykti vienu metu, kadangi turinys nulemia metodą ir atvirkščiai. Apie laisvę įmanoma kalbėti tik laisvėje. Kokio velnio kelti klausimus, jei negalime į juos laisvai atsakyti? Kam ieškoti atsakymų, jei klaidingi yra patys klausimai? Dialogas gali egzistuoti tik tada, kai individai tarpusavyje kalbasi be jokio tarpininkavimo, t.y. kai tarp jų egzistuoja abipusis santykis. Jei kalbama tik viena kryptimi, tai neįmanomas joks bendravimas. Jei kas nors turi valdžią nustatyti keliamus klausimus, iš to sekantis turinys bus pilnai priklausomas nuo šios valdžios (ir dėl to atsakymai į juos bus jai pavergti). Pavergtiesiems užduodami klausimai gali tik patvirtinti jų kaip pavergtųjų vaidmenį – iš šio vaidmens bosai vėliau ištrauks sekančius klausimus. Vergovė glūdi pastoviame atsakinėjime į klausimus.

Šiuo požiūriu rinkodaros tyrimai atitinka rinkimus. Rinkėjo suvereniškumas atitinka vartotojo suvereniškumą, ir atvirkščiai. Televizinis pasyvumas yra vadinamas auditorija. Valstybės valdžios pateisinimas vadinamas suverenia tauta. Ir vienu, ir kitu atveju individai yra tik įkaitai mechanizme, suteikiančiame jiems teisę kalbėti po to, kai ši iš jų buvo atimta. Kokia yra dialogo prasmė, kai gali rinktis tik tarp vieno ar kito kandidato? Kokia yra komunikacijos prasmė, jei pasirinkimas yra tik tarp vienodų prekių ir skirtingų TV programų? Klausimų turinys tokioje padėtyje yra tuščias, kadangi klaidingas pats metodas.

1907-aisiais Sorelis rašė, jog „nėra nieko panašesnio į buržuazijos atstovą nei proletariato atstovas“. Tai, kas juos daro vienodus, yra faktas, jog abu jie yra atstovai. Kairės ir dešinės kandidatus laikyti tokiais pačiais šiandien jau būtų banalybė. Bet iš politikų niekas nereikalauja originalumo (tuo pasirūpina reklama) – jiems pakanka išmanyti šios banalybės valdymą. Ironiška, jog žiniasklaida yra laikoma komunikacijos priemone, o balsavimo ritualas – rinkimais (kurie iš tiesų numano laisvą ir sąmoningą pasirinkimą).

Reikalo esmė yra tai, jog valdžia nepalieka vietos jokiai savivaldai. Net jei rinkėjai jos norėtų (o tai, savo ruožtu, mus privestų prie to, ką realistai vadina „utopija“), jiems neatitektų jokia rimta atsakomybė, kadangi vienintelis laisvas veiksmas – vienintelis tikras pasirinkimas – kurį jie galėtų atlikti, būtų nėjimas balsuoti. Visi balsuojantys nori bereikšmių klausimų, nes tikri klausimai susikerta su jiems paskirtu pasyvumu ir delegacija. Paaiškinkime išsamiau.

Įsivaizduokime, jog referendumo būdu būtų paprašyta panaikinti kapitalizmą (nepaisant to, kad toks prašymas yra visiškai neįmanomas dabartinėje socialinėje santvarkoje). Didžioji rinkėjų dalis balsuotų už kapitalizmo išsaugojimą vien dėl to, kad būdami vos išėję iš namų, iš ofiso ar iš prekybos centro, jie nebegali įsivaizduoti pasaulio be prekių ir be pinigų. Bet net jeigu jie balsuotų prieš kapitalizmą, tai nieko nepakeistų, nes tam, kad būtų autentiškas, šis klausimas privalo išbraukti rinkėjų egzistavimą. Visa visuomenė negali pasikeisti įstatyminio projekto dėka.

Tą patį galėtume pasakyti ir apie mažiau esmingas problemas. Paimkime socialinių būstų klausimą. Kas nutiktų, jei jų gyventojai galėtų (ir vėl priartėjame prie „utopijos“) išreikšti nuomonę apie savo pačių gyvenimo organizavimą (apie būstus, gatves, aikštes ir t.t.)? Svarbu paminėti, jog tokio pobūdžio klausimai būtų neišvengiamai iš anksto apriboti, kadangi socialinis būstas yra perkėlimo ir tam tikros gyventojų dalies sutelkimo pagal kontrolės ir ekonomikos poreikius pasekmė. Nepaisant to, galėtume įsivaiduoti ką nors kito nei mums žinomi getai. Galėtume saugiai teigti, jog tokiu atveju didžioji gyventojų dalis mąstytų taip pat kaip policija. Kitu atveju (t.y. jeigu kad ir menkiausias dialogas praktikoje leistų susikurti kitokios aplinkos troškimui), tai reikštų dar vieną rajono protrūkį. Kaip dabartinės socialinės santvarkos viduje galėtų būti suderintas gyventojų poreikis kvėpuoti ir bosų interesas plėtoti automobilių pramonę? Kaip galėtų būti sutaikytas laisvas individų judėjimas ir prabangių parduotuvių savininkų baimė? Vaikų žaidimų aikštelės su mašinų stovėjimo aikštelių cementu, su bankais ir prekybos centrais? Tušti, spekuliantų rankose atsidūrę namai? Ištisi miegamieji rajonai, kurie atrodo kaip kariuomenės barakai, kurie savo ruožtu primena mokyklas, kurios atrodo kaip ligoninės, kurios panašios į psichiatrines klinikas? Nugriauti bent vieną šio košmariško labirinto sieną reikštų sudrebinti jo visumą. Kuo labiau nutolstame nuo policinio pobūdžio aplinkos sampratos, tuo labiau priartėjame prie susirėmimo su policija.

68-ųjų gegužę ant šventosios Sorbonos sienų nežinoma ranka rašė: „Kaip gali laisvai mąstyti po bažnyčios šešėliu?“ Šis vis dar aktualus klausimas turi daug platesnių pasekmių. Viskas, kas buvo sukurta ekonominiais ir religiniais tikslais, tegali tarnauti ekonominiams ir religiniams siekiams. Pasaulietinė bažnyčia išlieka Dievo namais. Prekės vis dar mirga apleistuose prekybos centruose. Paradinėje nebenaudojamų barakų aikštėje vis dar girdisi kareivių žygiavimas. Tai turėjo omenyje žmogus, teigęs, jog Bastilijos nugriovimas buvo socialinės psichologijos pritaikymas. Bastilija niekada nebegalėjo tapti kuo nors kitu nei kalėjimas, nes jos sienos ir toliau bylotų apie įkalintųjų kūnus ir jų troškimus.

Pataikavimas, pareigos ir nuobodulys be paliovos jungiasi su vartotojiškumu savo laidotuviškose vedybose. Darbas gamina tokią socialinę aplinką, kurioje kuriasi pasinėrimas į darbą. Įvykiais TV ekrane džiaugiamasi dėl to, kad diena buvo praleista biure arba metro. Dėl priverstinės tylos gamykloje šaukimas stadione ima atrodyti kaip laisvės trupinėlis. Nepritapimas mokykloje pateisina buką ir paiką šeštadienio naktį klube. Tik iš McDonald’o išnyrančios akys gali būti apstulbintos Club Med reklaminio stendo. Ir taip toliau.

Kad būtum laisvas, privalai žinoti, kaip patirti laisvę. Turi išsilaisvinti tam, kad ją patirtum. Dabartinėje socialinėje santvarkoje laikas ir erdvė užkerta kelią eksperimentavimui su laisve, nes juose uždusinama pati laisvė eksperimentuoti.

3.

Tigro įnirštis yra išmintingesnis už mulo pamokymą. — William Blake

Tik sutrikdžius laiko ir socialinės erdvės įpareigojimus įmanoma atverti kelią naujiems santykiams ir naujai aplinkai. Vienas senas filosofas kartą yra sakęs, jog trokšti galime tik to, ką jau pažįstame. Troškimai gali keistis tik tuo atveju, jei pakeičiamas juos gaminantis gyvenimas. Nevelkime žodžių į vatą: maištas prieš tai, kaip valdžia organizuoja laiką ir erdvę, yra tiek materialinė, tiek ir psichologinė būtinybė.

Bakuninas teigė, jog kiekvieną revoliuciją sudaro trys ketvirtadaliai fantazijos ir viena ketvirtoji tikrovės. Svarbu yra suvokti, kur prasideda bendro protrūkio link vedanti fantazija. Kaip sakė rusų revoliucionierius, visų pykčio aistrų išlaisvinimas yra nepermaldaujama transformacijos jėga. Visiems abejingiesiems arba linkusiems šaltai analizuoti tikrovę, tiems, kuriems tokie žodžiai veikiausiai kelia šypseną, galėtume atsakyti – jeigu mums patiems šis žargonas būtų lengviau virškinamas – jog toks revoliucijos suvokimas yra labai modernus. Aistros yra piktos, nes jos yra įkalintos šaltakraujiškos pabaisos – normalumo – nasruose. Tačiau jos yra piktos ir dėl to, jog troškimas gyventi – vietoj to kad susitrauktų – milijono pareigų ir vaidmenų akivaizdoje virsta savo paties priešingybe. Ribojamas kasdienių pareigybių, gyvenimas paneigia pats save ir pasirodo tik tarno pavidalu. Beviltiškai beieškodamas erdvės, jis tarsi šmėkla ima klaidžioti po pasaulį ir pasirodo nebent raumenų sutraukimo, nervinio tiko, idiotiško ir bendruomeninio smurto pavidalais. Ar masinis psichotinių vaistų vartojimas – šis naujausias gerovės valstybės išradimas – kartais nėra atsakas į nepakeliamas dabartinio gyvenimo sąlygas? Nelaisvę valdžia prižiūri visur. Ji tai daro tam, kad pateisintų vieną didžiausių savo rezultatų: pyktį. Sukilimas pasirūpina jais abiem.

Nenorėdami apgauti nei savęs, nei kitų, visi kovojantys už dabartinio socialinio statinio nuvertimą turėtų pripažinti, jog subversija yra laukinių, barbariškų jėgų žaismas. Kai kurie jas vadina kazokais, kiti – chuliganais. Iš tiesų tai yra tik individai, kurių pykčio nesugebėjo numalšinti jokia socialinė rimtis.

Bet kaip sukurti bendruomenę, kurią vienija tik pyktis? Pirmiausia atsiribokime nuo užburiančių dialektikos triukų. Išnaudojamieji ant savo pečių neneša jokio pozityvaus projekto naštos – net jei tai būtų pati beklasė visuomenė (kuri dažniausiai primena vieną didelį gamybinį projektą). Kapitalas yra vienintelė jiems pažįstama bendruomenė. Nuo jos pabėgti jie gali tik sunaikindami viską, kas juos daro išnaudojamaisiais: algas, prekes, vaidmenis ir hierarchijas. Kapitalizmas nekuria savo paties įveikimo sąlygų komunizmo pavidalu – buržuazija nekuria priemonių savo pačios išnykimui. Kapitalizmas kuria tik siaubo kupiną pasaulį.

Išnaudojamieji į savo rankas gali perimti tik savo pačių kaip išnaudojamųjų panaikinimą. Tik tokiu būdu jų bosai, vadai ir visokio plauko apologetai prasmegs kartu su jais. Šiame „nepamatuojamame destrukcijos uždavinyje“ turėtume atrasti kuo didesnį džiaugsmą.

Graikams žodis „barbaras“ reiškė ne tik „svetimtautį“, bet ir „mikčių“ – t.y. tą, kuris kalbėjo polio kalba neteisingai. Kalba ir teritorija yra du neatskiriami dalykai. Įstatymas įtvirtina Žodžių pagalba nustatytas sienas. Kiekviena valdžios struktūra turi savo barbarus, kiekvienas demokratinis diskursas – savo mikčius. Prekių visuomenė norėtų jais atsikratyti – išvarydama ir užtildydama – tarsi jie būtų niekas. Bet maištas šiame nieke aptinka savo pamatus. Jokia dialogo ir bendro dalyvavimo ideologija negali iki galo paslėpti išstūmimo ir vidinių kolonijų. Kai kasdienis valstybės ir ekonomikos smurtas priveda prie pykčio protrūkio, nebėra jokio reikalo stebėtis, jei kažkas sukelia kojas ant stalo ir atsisako bet kokios diskusijos. Tik tokiu būdu aistros išsilaisvina iš mirties kupino pasaulio. Barbarai visada tyko už kampo.

4.

Privalome apleisti visus modelius ir ištirti visas galimybes. — E. A. Poe

 Sukilimo būtinybė. Ne kaip neišvengiamumas (ne kaip anksčiau ar vėliau būtinai įvyksiantys įvykis), bet kaip konkreti galimybės sąlyga. Kaip būtina galimybė. Pinigai šioje visuomenėje yra būtini. Bet gyvenimas be jų yra galimas. Tam, kad šią galimybę išgyventume, privalome sunaikinti šią visuomenę. Šiomis dienomis patiriame tik tai, kas joje yra būtina.

Ironiška, tačiau tie, kurie sukilimą laiko tragiška klaida (arba neįmanoma romantine svajone) neretai kalba apie socialinius veiksmus ir apie vietas eksperimentuoti su laisve. Šiuos argumentus tereikia šiek tiek paspausti ir iš jų ištekės visos juose likusios sultys. Kaip jau minėjome, laisvas veikimas reikalauja galimybės bendrauti laisvai ir be jokio tarpininkavimo. Apie ką, kiek ir kur galėtų vykti dialogas šiandieniniame pasaulyje?

Mes pamirštame, kad visi gyvename gete – net jei nemokame nuomos, o kiekviena diena mums yra sekmadienis. Jei nesugebėsime sunaikinti šio geto, laisvė eksperimentuoti tik tiek ir tereikš.

Daugybė libertarų tiki, jog socialinis pokytis gali ir privalo įvykti iš lėto, be jokio staigaus protrūkio. Todėl jie dažnai šneka apie „nuo valstybės nepriklausomas erdves“, kuriose galėtume plėtoti savas idėjas bei praktikas. Palikdami nuošalyje mirtinai juokingas detales (kur yra vieta, kurioje neegzistuoja valstybė? kaip ji galėtų staiga atsitraukti?), pastebėsime, jog tokių erdvių pavyzdžiai traukiami iš savivalda grįstų federalistinių metodų, su kuriais eksperimentavo maištininkai konkrečių istorinių įvykių metu (Paryžiaus komunoje, revoliucinėje Ispanijoje, Budapešto komunoje ir t.t.). Tai, kas šiuose pavyzdžiuose nutylima, yra faktas, jog galimybė bendrauti vieniems su kitais ir taip keisti tikrovę, buvo perimta ginkluotų maištininkų rankomis. Trumpai tariant, praleidžiama viena menka detalė: sukilimas. Metodų (tokių kaip kaiminystės susirinkimai, tiesioginis sprendimų priėmimas, horizontalūs ryšiai ir t.t.) negalime atskirti nuo juos įgalinusių kontekstų, ir juo labiau negalime judviejų supriešinti (pvz. sakant „nėra prasmės pulti valstybės; turėtume susiorganizuoti, patys įgyvendinti utopiją“). Prieš pradėdami galvoti apie tai, ką reiškė, pavyzdžiui, darbininkų tarybos – ir ką jos galėtų reikšti šiandien – pirmiausia turėtume pagalvoti apie sąlygas, kurios leido joms atsirasti (1905-aisiais Rusijoje, nuo 1918-ųjų iki 1921-ųjų Vokietijoje ir Italijoje, ir t.t.). Tai buvo sukilimų laikai. Ar kas galėtų paaiškinti, kaip šiomis dienomis išnaudojamieji galėtų priimti sprendimus dėl svarbiausių juos liečiančių klausimų, jėga nesutrikdydami vyraujančio socialinio normalumo? Tik po to galime kalbėti apie savivaldą ir federalizmą. Prieš pradėdami diskusiją apie tai, ką reikštų dabartinių gamybos jėgų savivalda „po revoliucijos“, turime suprasti vieną dalyką: kad ir ką benuspręstume, su tuo nesutiks nei bosai, nei policija. Nėra prasmės kalbėti apie galimybę tuo pačiu neiškeliant klausimo, kaip prieiti prie jos įgyvendinimo. Bet kokia laisvės idėja reiškia protrūkį dabartinėje visuomenėje.

Aptarkime paskutinį pavyzdį. Libertarų rateliuose taip pat dažnai kalbama apie tiesioginę demokratiją. Galima būtų sakyti, jog anarchistinė utopija yra iš esmės priešiška daugumos sprendimo metodui. Teisingai. Bet reikalo esmė glūdi tame, jog niekas nekalba apie tiesioginę demokratiją tikrovėje. Nekalbant apie tuos, kurie ją paverčia savo pačios priešingybe, t.y. tuos, kurie kalba apie piliečių surašymą ir dalyvavimą savivaldybės rinkimuose, pasvarstykime apie tuos, kurie mėgina įsivaizduoti tikrus piliečių susirinkimus, kuriuose žmonės kalbėtųsi akis į akį, be jokių tarpininkų. Ką galėtų išreikšti tokie piliečiai? Kaip jie galėtų atsakyti į klausimus patys negalėdami jų pakeisti? Kaip atskirti taip vadinamą politinę laisvę nuo dabartinių ekonominių, socialinių ir technologinių sąlygų? Kaip bepažiūrėtume, neišvengsime destrukcijos problemos – nebent manytume, jog technologiškai centralizuota visuomenė tuo pačiu galėtų būti ir federalistinė, arba jog visuotinė savivalda galėtų egzistuoti dabartiniuose, tikrų tikriausiais kalėjimais virtusiuose miestuose. Sakyti, jog viskas gali pasikeisti laipsniškai, tolygu reikalą apipinti migla. Joks pokytis negali net prasidėti be plačiai išplitusio maišto. Sukilimas reiškia tai, jog po kapitalistinės specializacijos kaukės nuplėšimo, visi socialiniai santykiai yra atveriami laisvės nuotykio galimybei. Tiesa – sukilimas pats savaime nepateikia jokių atsakymų. Jis tik užduoda klausimus. Dėl to svarbiausia nėra nuspręsti, ar veikti turėtume laipsniškai, ar staigiai. Svarbiausia yra nuspręsti, ar veikti, ar tik svajoti apie veiksmą.

Tiesioginės demokratijos kritika (liekant prie pasirinkto pavyzdžio) privalo būti konkreti. Tik tokiu atveju atveriama galimybė eiti anapus jos ir galvoti, jog socialiniai individualios autonomijos pamatai realiai egzistuoja. Tik tokiu atveju šis ėjimas anapus gali čia ir dabar tapti kovos metodu. Maištininkai kitų žmonių idėjas turėtų kritikuoti ir konkretizuoti labiau nei tie, kurie joms prisiekia.

Taip yra galandami peiliai.

5.

Tai, jog revoliucija neįvyks kol jos nepalaikys pakankamas kiekis žmonių, yra aksioma, savaime suprantamas faktas. Tačiau istorija mus moko, jog pažangą bei socialines revoliucijas veikiančios jėgos nėra suskaičiuojamos piliečių sąrašuose. — E. Malatesta

Tikėjimas, jog socialinė transformacija yra įmanoma, seniai išėjo iš mados. „Masės“, kaip sakoma, yra panirusios į gilų tranzą ir yra puikiai integruotos į dabartines socialines normas. Iš šio pastebėjimo galime išgauti bent dvi išvadas. Maištas yra neįmanomas arba įmanomas tik mažais mastais. Tai veda arba prie atvirai institucinio diskurso (kuriame kalbama apie rinkimų reikiamybę, teisines pergales ir t.t.), arba prie kalbų apie socialines reformas (apie profsąjungų organizavimąsi, kovas už kolektyvines teises ir t.t.). Antroji išvada suteikia arba pagrindą jau klasika tapusiam vangardistiniam diskursui, arba antiautoritariniams skatinimams užsiimti niekada nesibaigiančia agitacija.

Galėtume pasakyti, jog istorijoje būta daugybė atvejų, kai iš pažiūros viena kitai priešingos idėjos atsispyrė nuo bendro taško.

Kaip pavyzdį paimkime bolševizmą ir socialdemokratiją: abi iš šių idėjų kilo iš prielaidos, jog masės pačios savaime neturi jokio revoliucinio sąmoningumo ir dėl to privalo būti vedamos kitų. Socialdemokratai nuo bolševikų skyrėsi tik naudojamais metodais – reformistinė partija ir revoliucinė partija, parlamentinė strategija ir valdžios užgrobimas prievarta. Ir vienu, ir kitu atveju buvo siekiama nušviesti mases iš aukščiau.

Iškelkime hipotezę apie leninistinį modelį atmetančios „mažumos“ subversyvinę praktiką. Libertarinėje perspektyvoje tai privestų arba prie bet kokių kalbų apie sukilimą atsisakymo (jas pakeičiant vienišo maišto paskelbimu), arba – anksčiau ar vėliau – reikėtų kaip nors susitvarkyti su socialinėmis savo idėjų ir praktikų pasekmėmis. Jei nepasitenkiname paprasčiausiais kalbos triukais (pvz. teigdami, jog mūsų palaikomos tezės jau dabar yra išnaudojamųjų galvose, arba jog vienišas maištas jau dabar yra bendrų sąlygų dalis), susiduriame su nemaloniu faktu: esame izoliuoti – nors tai ir nereiškia, jog mūsų yra mažai.

Veikimas mažomis grupelėmis ne tik kad nėra ribotas – jis tuo pačiu reiškia ir visai kitokią socialinės transformacijos perspektyvą. Libertarai yra vieninteliai, kurie galvoja apie kolektyvinio žmonių gyvenimo matmenį, nepajungtą jokiam centriniam valdymui. Autentiškas federalizmas įgalina susitarimus tarp laisvų individų sąjungų. Sąjunginiai santykiai neatsiranda ideologijų ar sąjungininkų kiekio dėka – jie atsispiria nuo bendro suvokimo, nuo aistros bendram projektui pojūčio bei dalinimosi. Bet projektu grįsta sąjunga ir autonominis individo veiksmas yra tik tušti žodžiai, jei jie negali plisti tuo pačiu nenublankdami prieš kokį nors taip vadinamą aukštesnį tikslą. Horizontalūs ryšiai konkretizuoja išsilaisvinimo praktiką: tai yra neformalūs, faktiniai ryšiai, išvengiantys bet kokio atstovavimo. Centralizuota visuomenė neapsieitų be policijos kontrolės ir be mirtino technologinio aparato. Dėl to visi, nesugebantys įsivaizduoti bendruomenės be valstybės, nesugeba ir kritikuoti šią planetą naikinančios ekonomikos. Visi, kurie nesugeba įsivaizduoti unikalių individų bendruomenės, nemato nieko, kas galėtų pakeisti politinį tarpininkavimą. Laisvo eksperimentavimo tarp bendraminčių idėja, kurios pagrindą sudaro bendrumu grįsta sąjunga, priešingai, įgalina ištisą socialinį protrūkį. Tik atmetę centro idėją (ir iš jos sekančias svajas apie Žiemos rūmų arba – šiek tiek priartėjant prie šių laikų – valstybinės televizijos užėmimą) galėsime sukurti gyvenimą be prievartos ir be pinigų. Šiuo požiūriu metodas, kuriuo siekiama plėsti puolimo praktiką, savyje globoja kitą pasaulį. Veikti kai visi skatina laukti, kai neverta tikėtis jokių pasekėjų, kai iš anksto negali žinoti kokie bus atlikto veiksmo rezultatai – visa tai reiškia patvirtinti tai, už ką kovojama: už nepamatuojamą visuomenę. Dėl to sąjungos pagrindu susidariusių grupuočių veiksmai patys savaime pasižymi pačiomis svarbiausiomis savybėmis. Jų pranašumas nėra išskirtinai taktinis, savyje jis turi patį siekiamą tikslą. Panaikinti pereinamojo periodo melą (melą apie diktatūrą prieš komunizmą, apie valdžią prieš laisvę, apie atlyginimus prieš visa kita, apie „etiškus bankus“ prieš anarchiją ir t.t.) reiškia patį maištą laikyti tam tikru būdu suprasti santykius. Tuojau pat pulti technologinę hidrą reiškia įsivaizduoti gyvenimą be baltachalačių policininkų (t.y. be ekonominių ir mokslinių organizacijų, kurioms jie yra reikalingi); pulti prijaukinimo įrankius per žiniasklaidą reiškia kurti santykius, išvaduotus nuo atvaizdų (t.y. laisvus nuo juos palaikančio pasyvumo). Visi, šaukiantys, jog jau per velu – arba jog dar ne laikas – maištui, atskleidžia, kokios visuomenės jie iš tiesų nori. Kita vertus, pabrėžti socialinio sukilimo poreikį dabar – nevaldomo ir nuo dabartinių istorinių sąlygų atsiplėšiančio, naujų galimybių iškilimą įgalinančio judėjimo poreikį – reiškia sakyti, jog mums nereikia jokių vadovų. Šiandien vienintelis įmanomas federalizmas gali reikšti tik visuotinį maištą.

Tam kad iki galo atmestume bet kokią centralizaciją, privalome išvystyti kitokį požiūrį į veiksmą ir eiti toliau už kiekybinę nuolatinio išnaudojamųjų skatinimo viziją, kurios tikslas yra pastaruosius privesti prie istorinės sandūros su valdžia. Būtina plėtoti kitokią stiprybės sampratą – sudeginti piliečių sąrašus ir pagaliau pakeisti pačią tikrovę.

Pagrindinė taisyklė: neatlikinėkite veiksmų masiškai. Veikite po tris, daugiausiai po keturis. Mažų grupelių turėtų būti kiek įmanoma daugiau ir kiekviena iš jų turėtų mokėti kuo sparčiau palikti įvykio vietą vos tik užpuolus priešą. Policija mėgins įveikti tūkstantinę minią ir tam pasitelks tik keletą šimtų kulakų.

Šimtą vyrų įveikti yra lengviau nei vieną, ypač jei pastarasis smogia staigiai ir taip pat staigiai pradingsta. Policija ir armija bus bejėgės jei Maskvoje pasklis tokie maži ir praktiškai nesučiumpami būriai […]. Neužiminėkite strategiškai svarbių vietų. Kariuomenė lengvai jas atsiims arba paprasčiausiai sunaikins pasitelkę turimą artileriją. Mūsų tvirtovės bus vidiniai kiemai arba bet kurios kitos vietos, iš kurių lengva smogti ir lengvai pasitraukti. Jei jiems pasiseks jas užimti, viduje jie nieko neras ir praras daug savo vyrų. Visų jie niekada neužims, nes šiam tikslui kulak jie turėtų užpildyti kiekvieną namą.

Pranešimas sukilėliams, gruodžio 11, Maskva, 1905

6.

…poezija, …kyla iš vaizduotės, kuri pačius skirtingiausius dalykus gali taip pat lengvai bei nevaldomai nevaldomai apjungti kaip ir atskirti. — F. Bacon

Pagalvokime apie kitokią stiprybės sampratą. Galbūt tai bus nauja poezija. Galų gale – kas yra socialinis maištas jei ne visuotinis įvairiausių dalykų apjungimo ir atskyrimo žaismas.

Revoliucinė striptybė nėra tolygi arba tolygiai priešiška valdžios stiprybei. Jei taip būtų, būtume nugalėti dar nepradėję, nes bet koks pokytis reikštų amžiną sugrįžimą po prievartos padu. Viskas tebūtų karinis konfliktas, makabriškas standartų šokis. Tikras judėjimas išvengia kiekybinio žvilgsnio.

Valstybė ir kapitalas turi pačias įmantriausias kontrolės ir represijos priemones. Kaip galime priešintis tokiam Molochui? Paslaptis glūdi dalykų išardyme ir sudėjime atgal. Slaptosios tarnybos užsiima pastoviu dalykų skaidymu ir jungimu į visumą. Tas pats galioja ir subversyvinei praktikai. Kritikuoti technologiją, pavyzdžiui, reiškia pažvelgti į jos visumą, ją laikant ne tik vienu dideliu mašinerijos dariniu, bet visų pirma ją gaminančiu socialiniu santykiu, t.y. sistema. Dėl to svarbu suvokti, jog konkretus technologinis įrankis išreiškia visuomenės, kurioje jis iškyla, poreikius, o taip pat ir tai, kaip pakinta santykiai tarp individų šioje visuomenėje vos tokį įrankį pritaikius. Technologijos kritika tolygi atsisakymui žmonių veiklą pajungti pelno motyvui. Kitu atveju galėtume nesunkiai apsigauti dėl technologijų pasekmių, dėl jų tariamo neutralumo ir dėl galimybės ištaisyti jų sukeltų padarinių problemas. Dėl šios priežasties derėtų išskaidyti ją į tūkstančius skirtingų aspektų, apmąstyti konkrečias ir mus vis labiau žalojančias technologijos įgyvendinimo formas. Turėkime omenyje, jog naujų technologijų įgalinama kontrolė ir gamyba atneša naujų galimybių jas sabotuoti. Kitu atveju negalėtų būti jokios kalbos apie jų užpuolimą. Tas pats galioja ir mokykloms, barakams bei biurams. Nors šie dalykai ir negali būti atskirti nuo bendrų hierarchinių ir merkantiliškų santykių, jie vis dar įgauna konkrečius pavidalus pavieniuose asmenyse ar vietose.

Kaip, kai mūsų skaičiai tokie maži, galėtume tapti matomi visiems studentams, darbininkams, bedarbiams? Jei į tai žiūrime iš pritarimo ir įvaizdžio perspektyvos (t.y. jei norime tapti matomi), į atsakymą galim net nekreipti dėmesio: profsąjungos ir visokio plauko politikai visada bus matomesni už mus. Ir šioje vietoje trūksta gebėjimo išardyti ir sudėti atgal. Reformizmas kiekybiškai pabrėžia detales. Jis sutelkia didelę masę žmonių tam, kad pakeistų keletą izoliuotų valdžios aspektų. Tačiau bendra visuomenės kritika įgalina kokybinį požiūrį į veiksmą. Būtent todėl, kad nėra jokio centro ir jokio revoliucinio subjekto prieš kurį būtume atsakingi, kiekvienas socialinės tikrovės aspektas turėtų būti susietas su visuma, kurioje jis yra tik dalis. Ar kalbėtume apie užterštumą, apie kalėjimą ar apie miesto išplanavimą, bet koks iš tiesų subversinis projektas suabejos viskuo. Šiandien labiau nei bet kada, bet koks kiekybinis projektas (sutelkti studentus, darbininkus ar bedarbius konkrečiose organizacijose su specifinėmis programomis) tegali pabrėžti pavienes detales, ir taip iš konkrečių veiksmų atimti visą jėgą atskirdamas iš esmės nuo visumos neatskiriamus klausimus (studentų, darbininkų, imigrantų, homoseksualų ir t.t. klausimus). Visa tai tampa vis opesne problema, nes reformizmas nebesugeba nieko reformuoti (tik pagalvokime apie nedarbą ir apie tai, kaip jis pristatomas tarsi tebūtų nesunkiamai išsprendžiamas ekonominės sistemos trūkumas). Kažkas yra pasakęs, kad net ir paprastas reikalavimas gauti neužnuodyto maisto iššaukia visą eilę revoliucinio pobūdžio klausimų, nes bet koks mėginimas pakeisti šį konkretų aspektą reikalauja visų socialinių santykių transformacijos. Kiekvienas konkrečiam asmeniui išreikštas reikalavimas savyje nešasi išankstinį pralaimėjimą, kadangi jokia valdžia negalėtų išspręsti mus visus kamuojančių bendro pobūdžio problemų. Į turėtume kreiptis norėdami pasipriešinti oro užterštumui?

Atrodo, kad neteisėto streiko metu transparantą su užrašu „Mes nieko neprašome“ nešę darbininkai gerai suprato pralaimėjimą, kuris glūdi pačiame reikalavimo akte („prašymas iš priešo niekada neturi galo“). Nėra jokio kito pasirinkimo kaip tik viską pasiimti patiems. Kaip teigė Stirneris, „kad ir kiek jiems paaukotum, jie vis tiek reikalaus daugiau, nes jų siekis yra ne kas kita kaip visų nuolaidžiavimų pabaiga.“

O po to? Po to net ir mažais skaičiais galėsime veikti išvengdami izoliacijos, jei tik nepamirštime, jog rimto protrūkio metu keletas gerų kontaktų yra naudingiau nei didelės gretos. Deja dažnai nutinka taip, kad vienokių ar kitokių teisių reikalaujančios socialinės kovos išplėtoja už savo tikslus daug įdomesnes priemones (pavyzdžiui, keletas darbo beieškančių bedarbių sudegina visą įdarbinimo agentūrą). Žinoma, galėtume likti nuošalyje ir sakyti, jog darbo reikėtų ne prašyti, bet jį sunaikinti. Arba galėtume su šiuo įvykiu susieti visos ekonominės sistemos kritiką, arba sabotažu kritikuoti profsąjungų veiklą. Kiekvienas paskiras tikslas kovos viduje savyje nešasi ištisų socialinių santykių smurtą, kuris tik ir laukia galimybės ptratrūkti. Tiesioginio kovos siekio banalumas, kaip gerai žinome, istorijoje dažniausiai veikdavo kaip konkretizuotas šaukimas bendram maištui.

Ką tokioje situacijoje gali padaryti keletas ryžtingų bičiulių? Nedaug, nebent būtų iš anksto pagalvota apie (pavyzdžiui) skrajutes, arba apie tai, kurioje miesto dalyje geriausia būtų išplėsti veiksmus. Tačiau visų svarbiausia yra išsivystyti linksmą ir beteisį požiūrį, atsiribojantį nuo pastovaus pasekėjų skaičiavimo ir nuo milžiniškų organizacinių struktūrų.

Nenorėtume atgaivinti seno mito, jog visuotinis streikas atveria kelią sukilimui, tačiau mums atrodo akivaizdu, jog visos visuomeninės veiklos sutrikdymas yra didelės svarbos dalykas. Subversyviu veiksmu turėtų būti siekiama paralyžiuoti normalumą, nepaisant to, kokios buvo pirminės šio veiksmo priežastys. Jei studentai ir toliau studijuos, darbininkai – kiek jų beliko – ir biuro darbuotojai tęs savo darbus, bedarbiai ir toliau rūpinsis darbo paieškomis, neįvyks joks svarbus pokytis. Revoliucinė praktika visada bus virš žmonių. Jokia nuo socialinių kovų atskira organizacija maišto negali nei pradėti, nei išplėsti ar jį apginti. Jei tiesa yra tai, jog išnaudojamieji dažniausiai pasitiki tais, kurie siūlo kovos eigoje iškovotų ekonominių pagerinimų garantiją – t.y. jei tiesa, jog kiekviena sąlygų pagerinimo reikalaujanti kova neišvengiamai yra iš esmės reformistinio pobūdžio – libertarai savais metodais (tokiais kaip individo autonomija, tiesioginis veiksmas ir pastovus konfliktas) gali ją stumti į priekį, anapus paskirų reikalavimų, neigdama visus socialinius vaidmenis (tokius kaip mokytojas, raštininkas, darbininkas ir t.t.). Reikalavimų kėlimu užsiimanti įsitvirtinusi libertarinė organizacija tokias kovas viso labo apeitų (prie jos prisijungtų vos keletas kovojančių išnaudojamųjų) – arba būtų priversta apleisti viską, kas ją daro libertarine organizacija (to pavyzdys yra profsąjungos, kurios veikia tik ribotame sindikalistinių kovų lauke). Iš revoliucionierių ir išnaudojamųjų sudaryta organizacinė struktūra tikrą konfliktą su esama santvarka gali išsaugoti tik tada, kai prisitaiko prie laikino specifinės kovos pobūdžio, kai turi konkretų tikslą joje ir kai prisilaiko puolimo perspektyvos. Kitaip tariant, jei savo praktikoje ji išreiškia profsąjungų ir jų bendradarbiavimo su bosais kritiką.

Negalėtume sakyti, jog šių laikų revoliucionieriai pasižymi gebėjimu organizuoti plataus masto socialines (pvz. antimilitaristines, prieš aplinkos nuodijimą nukreiptas ir pan.) kovas. Dėl to mums (t.y. tiems, kurie nemano, jog „žmonės yra abejingi ir tenori palaikyti sistemą“) belieka tik hipotezė apie autonominę intervenciją konkrečioje kovoje – arba tam tikrame paplitusiame maište. Tokio pobūdžio kovos dažniausiai kyla spontaniškai. Jei išnaudojamųjų kovose norime įžvelgti visuomenės už kurią jie kovoja modelį (kaip vienas subtilus teoretikas teigė įžvelgęs neseniai nuvilnijusios streikų bangos metu), geriau jau likti namie. Tačiau jei apsiribosime vien tik „kritiška parama“, – nors gali būti, kad tai yra lygiai tas pats – prie politinių partijų ir profsąjungų vėliavų viso labo pridėsime savus, raudonus ir juodus skarmalus. Paskirų detalių kritika ir vėl iššaukia kiekybinį modelį. Jei norime manyti, jog kai bedarbiai kalba apie teisę į darbą, mes turėtume daryti tą patį (atlikdami ir taip akivaizdžią skirtį tarp darbo ir „visuomenei naudingos veiklos“), tokiu atveju vienintelė veiksmui skirta vieta tegali būti demonstrantų pilna gatvė. Kaip teigė senis vardu Aristotelis, atstovavimas yra galimas tik ten, kur susivienija tiek laikas, tiek erdvė.

Bet kas pasakė, kad bedarbiai nesupranta kalbų apie sabotažą, apie teisių panaikinimą arba apie atsisakymą mokėti nuomą (ir kas pasakė kad jie nesupranta visų šių dalykų praktikos)? Kas pasakė, kad kai streikuojantys darbininkai išeina į gatves, ekonomika negali būti kritikuojama ir kitur? Kalbėti tai, ko nesitiki priešas, ir būti ten, kur jis mūsų nelaukia. Tai yra naujoji poezija.

7.

Mes per jauni. Nebegalime daugiau laukti. — Paryžiaus siena

Sukilimo jėga yra ne karinė, bet socialinė. Visuotinis maištas turėtų būti vertinamas ne pagal ginkluotų jėgų susidūrimą, bet pagal ekonomikos paralyžių, pagal gamybinių ir logistinių taškų užėmimą, pagal bet kokį skaičiavimą panaikinantį laisvą dalinimąsi ir pagal pareigų bei socialinių vaidmenų apleidimą. Trumpai tariant, pagal tai, kiek pats gyvenimas apverčiamas aukštyn kojom. Jokia partizaninė grupuotė, kad ir kokia stipri ji bebūtų, negali atstoti šios grandiozinės destrukcijos ir transformacijos akimirkos. Sukilimas į paviršių iškelia vieną paprastą banalybę: jokia valdžia negali išlikti be savanoriškos engiamųjų vergovės. Maištas labiau nei bet kas kitas parodo, jog būtent išnaudojamieji palaiko žudančią išnaudojimo mašiną. Nevaldomas ir sklidinas socialinės veiklos sutrikdymas staigiai nuima ideologinę uždangą ir atskleidžia tikruosius šioje visuomenėje egzistuojančius jėgos santykius. Valstybė tokia akimirka parodo tikrąjį savo veidą – t.y. tai, jog ji yra tik politinė pasyvumo organizacija. Vienoje pusėje ideologija, kitoje – fantazija, abi su atitinkamu materialiniu svoriu. Išnaudojamiesiems tai paprasčiausia proga atrasti visada turėtą jėgą ir atsiplėšti nuo vyraujančios iliuzijos, jog visuomenė egzistuoja savaime, be niekieno pagalbos – arba kad vietoj jų visą darbą atlieka kažkas kitas. Jie sukyla prieš savo pačių paklusnumą – prieš savo praeities valstybę – ir prieš įgytus senojo pasaulio pateisinimo įpročius. Sukilėlių sąmokslas yra vienintelis atvejis, kai „kolektyvumas“ nėra tik jonvabalių kelią policijai nurodanti prieblanda, arba paprasčiausias melas, individo negandą paverčiantis „visuotine gerove“. Tik jis skirtumams tarp individų suteikia sąjunga grįstą stiprybę. Kapitalas visų pirmiausia yra skundikų bendruomenė – tai individus silpninanti sąjunga, arba vienovė, kuri mus skiria. Visuomenės sąžinė yra vidinis balsas, kartojantis „kiti tam pritaria“. Tokiu būdu tikroji išnaudojamųjų stiprybė veikia prieš juos pačius. Sukilimas yra procesas, kurio metu ši stiprybė yra išlaisvinama – o kartu su ja ir autonomija bei pats malonumas gyventi. Tai akimirka, kai visi kartu suprantame, jog geriausia ką galime padaryti kitiems, tai išsilaisvinti patys. Šia prasme tai yra „kolektyvinė individualaus išsivadavimo akimirka“.

Darbo ir „laisvo laiko“, šeimos ir vartotojiškumo normalumas nužudo bet kokią aistrą laisvei. (Rašydami šiuos žodžius neišvengiamai atsiribojame nuo kitų žmonių, o šis atskyrimas išvaduoja valstybę nuo būtinybės uždrausti mums rašyti). Joks pokytis nėra įmanomas be staigaus protrūkio kasdieniuose įpročiuose. Bet maištas visada yra mažumos veikla. Masės visada bus šalia, pasiruošusios arba pasitarnauti valdžiai (maištaujančiam vergui „valdžia“ reiškia tiek boso įsakymus, tiek ir kitų vergų paklusnumą) arba iš inercijos prisidėti prie vykstančių pokyčių. Didžiausias kada nors įvykęs neteisėtas streikas – 68-ųjų gegužė Prancūzijoje – buvo pradėtas vos penktadalio valstybės gyventojų. Iš to neplaukia, jog vienintelis būdas ką nors pakeisti yra užimti valdžią ir vesti mases reikiama kryptimi, arba jog privalome prisistatyti kaip tikroji proletariato sąmonė. Negali būti jokio vienetinio šuolio iš šios visuomenės į laisvę. Vergingas ir pasyvus požiūris negali išnykti per keletą dienų ar mėnesių. Tačiau jam priešingas požiūris turi išsikovoti sau erdvės ir tai padaryti savo paties nustatytu tempu. Socialinis sukilimas yra viso labo būtina sąlyga jo pradžiai.

Vyraujanti panieka „masėms“ yra ne kokybinė, bet ideologinė. Tai reiškia, jog ji priklauso nuo vyraujančio masių paveikslo. Žinoma, toks dalykas kaip kapitalo „liaudis“ egzistuoja, bet iš tiesų ji neturi jokio konkretaus pavidalo.

Bet kokiu atveju, tik iš anoniminės žmonių masės gali kilti gyvenimo ištroškusios nežinomybės maištas. Manymas, jog esame vieninteliai maištininkai ištisoje paklusnumo jūroje, suteikia užtikrintumo, nes reikalą užbaigia jo dar net nepradėjęs. Mes norėtume manyti, jog nežinome, kas galėtų būti mūsų sąjungininkai, o tam kad tai sužinotume, turime išgyventi socialinę audrą. Šiandien kiekvienas iš mūsų nusprendžia, kiek kiti žmonės nesugeba nuspręsti patys (nes būtent atsisakymas priimti sprendimą įgalina automatiškai veikiančio pasaulio funkcionavimą). Sukilimo metu pasirinkimas pats prasibrauna alkūnėmis ir parodo, jog jį būtina apginti ginklais – nes tik ant sukilimo lavono iškyla visos reakcingos jėgos. Nors ir varomas mažumos (nors pagal kokį matavimo vienetą galėtume pamatuoti tokią mažumą?), sukilimo reiškinys gali apimti daugybę aspektų – šia prasme tai yra grynai socialinis įvykis. Kuo labiau paplitęs ir entuziastingas yra maištas, tuo mažiau jis atrodo kaip karinis susidūrimas. Besiplečiant ginkluotai išnaudojamųjų saviorganizacijai ir taip atskleidžiant socialinės santvarkos trapumą, maištas – kaip ir hierarchiniai ir merkantiliški santykiai – aptinkamas visur. Tie, kurie mano priešingai ir į revoliuciją žvelgia kaip į karinį perversmą, turi militaristinį požiūrį į šią sandūrą. Išnaudojamųjų vedliu besidedanti organizacija užglaisto faktą, jog dominavimas yra socialinis santykis, o ne centrinė kokio nors organo būstinė, kurią kas nors galėtų užimti. Bet jei ji taip negalvotų, tuomet kas pateisintų jos egzistavimą?

Pats geriausias dalykas kurį galima padaryti su ginklais, tai kuo greičiau paversti juos bereikšmiais. Tačiau ginklavimosi problema išlieka abstraktybe, jei ji nėra tiesiogiai susiejama su santykiu tarp revoliucijos ir išnaudojamųjų, tarp organizacijos ir tikro judėjimo.

Revoliucionieriai per dažnai dėjosi tikraja išnaudojamųjų sąmone ir demonstravo savo tariamą subversinį brandumą. „Socialinis judėjimas“ tokiu būdu tik pateisina partiją (kuri leninizmo atveju tampa profesionalių revoliucionierių elitu). Visa tai sudaro ydingą ratą: kuo labiau atsiskiriama nuo išnaudojamųjų, tuo labiau norisi atstovauti niekur neegzistuojantį santykį. Subversija sumenkinama iki savo asmeninės praktikos, o atstovavimas tampa ideologinio šantažo organizavimu – biurokratine kapitalistinio nusavinimo versija. Tokiu atveju revoliucinis judėjimas susitapatina su savo „toliausiai pažengusiomis“ inkarnacijomis, su savo sumanymo išsipildymu. Hegelio totalumo dialektika tokiam statiniui pasiūlo pačią puikiausią filosofinę sistemą.

Tačiau egzistuoja ir tokia į atsiskyrimą ir atstovavimą nukreipta kritika, kuri pateisina laukimą bei prisiima amžino kritiko vaidmenį. Besiteisindama nenoru atsiskirti nuo „socialinio judėjimo“, tokia kritika bet kokią puolimo praktiką pasmerkia kaip „per didelį šuolį“ arba kaip „ginkluotą propagandą“. Ir vėl revoliucionieriai manosi galintys „atskleisti“ tikrąsias išnaudojamųjų gyvenimo sąlygas – šiuo atveju nedarydami visiškai nieko. Šiuo atveju neįmanomas joks maištas už matomo socialinio judėjimo ribų. Tėvynė kurią reikia apginti – tai „radikali kritika“, „revoliucinis grynumas“. Gyvenimas yra apgailėtinas, dėl to negalime daryti nieko kito kaip be saiko teorizuoti neviltį. Tiesa turi eiti pirmiausia. Tokiu būdu atskirtis tarp revoliucionieriaus ir išnaudojamųjų nėra panaikinama – ji paprasčiausiai nustumiama į šalį. Mes nebesame išnaudojamieji tarp išnaudojamųjų. Ne, mūsų troškimai, įtūžis ir silpnybės nebėra klasių kovos dalis. Juk negalime veikti kada panorėję, nes privalome įgyvendinti didį uždavinį – net jei jo taip nevadiname. Yra tokių, kurie save paaukoja proletariatui per veiksmą, bet yra ir tokių, kurie tai padaro sėdėdami namie.

Šis pasaulis nuolat mus nuodija ir verčia daryti pačius žalingiausius dalykus. Jis mums primeta pinigų poreikį ir atima aistringus santykius. Mes senstame tarp jokių svajonių neturinčių vyrų ir moterų, tarsi būtume tik nepažįstamieji tikrovėje, kurioje nėra vietos dosnumui. Mes nesame absoliutaus neigimo kariai. Mūsų paprasčiausiai nedomina tai, ką ši visuomenė turi geriausio (karjera, šlovė, staigus praturtėjimas, „meilė“). Įsakinėjimas mus pykina tiek pat kiek paklusnumas. Kaip ir kiti, mes esame išnaudojami, ir dėl to išnaudojimą norime kuo greičiau sunaikinti. Mūsų manymu maištui nereikia daugiau jokių pateisinimų.

Mūsų gyvenimai slysta pro mūsų pirštus, ir bet kokios tai ignoruojančios kalbos apie klasę yra paprasčiausi melai. Mes nenorime būti socialinių judėjimų vedliai ar jų rėmėjai. Mes norime dalyvauti jau dabar egzistuojančiuose judėjimuose tiek, kiek juose aptinkame savo pačių poreikius. Kupinoje išsivadavimo perspektyvoje nėra jokių aukštesnio rango kovos formų. Maištui reikalinga viskas: jam reikia popieriaus ir knygų, ginklų ir sprogmenų, svarstymų ir burnojimų, nuodų, durklų ir padegimų. Vienintelis svarbus klausimas yra kaip visa tai suderinti.

8.

Lengva pašauti tiesia linija skrendantį paukštį. — B. Gracian

Mes ne tik kad siekiame tuojau pat pakeisti savo pačių gyvenimus, bet tai mums yra ir kriterijus, pagal kurį renkamės savo bendrininkus. Tas pats galioja ir dalykui, kurį galėtume pavadinti „nuoseklumo paieškomis“. Siekis gyventi savomis idėjomis ir kurti į patį gyvenimą atsiremiančią teoriją negali būti suprantamas kaip pavyzdys kitiems, galintis sukurti tam tikrą pamokančią praktikų hierarchiją. Priešingai, toks siekis reiškia bet kokios ideologijos – įskaitant malonumo ideologijos – atmetimą. Mes atsiribojame nuo tų, kurie pasilieka savo iškovotose ir saugomose šios visuomenės srityse, ir tai darome tuo pačiu būdu kuriuo apčiuopiame savo pačių egzistenciją. Tačia tiek pat nutolstame ir nuo tų, kurie norėtų paprasčiausiai apleisti kasdienį normalumą ir pasišvęsti pogrindinių karinių organizacijų mitologijai – dar vienam narvui, kuriame galime užsirakinti. Net ir patys pavojingiausi įstatymine prasme vaidmenys negali atstoti realaus pokyčio žmonių santykiuose. Nėra jokio trumpakelio, jokio staigaus šuolio kitur. Revoliucija nėra karas.

Praeityje ši nelaiminga ginklų ideologija keleto žmonių poreikį nuoseklumui pakeitė visų likusiųjų pasyvumu. Tegul ginklai pagaliau būna nukreipti prieš pačią ideologiją!

Aistra socialiniam protrūkiui degantis individas, turintis „asmeninį“ požiūrį į klasių sandūrą, kažką padaryti nori tuojau pat. Jei ji arba jis užsiima kapitalo bei valstybės pokyčių analize, tai tikrai ne tam, kad galėtų ramia galva nueiti miegoti, bet tam, kad galėtų juos užpulti. Jei toks žmogus neperima įstatymo ir moralės nubrėžtų ribų bei perskyrų, jis pats apsibrėžia žaidimo taisykles ir pritaiko pasirinktus įrankius. Priešingai nei rašytojui arba kareiviui, kuriems tai yra tik merkantilinių pasekmių turinti profesinė veikla, rašiklis ir revolveris tokiam žmogui tampa vienodai parankiais ginklais. Revoliucionierius išlieka revoliucionieriumi net ir be rašiklio ar revolverio – išlieka tol, kol išsaugo pagrindinį visų įrankių šaltinį: savo ryžtą.

„Ginkluota kova“ yra tokia strategija, kuri galėtų būti pritaikyta bet kokio sumanymo tikslams. Partizaninė kova šiomis dienomis vis dar naudojama iš esmės socialdemokratinių organizacijų, kurios savo reikalavimus paprasčiausiai paremia kariniais veiksmais. Politika taip pat gali būti vykdoma ginklų pagalba. Derybose su valdžia – t.y. kiekviename santykyje, kuriame ji išlieka kaip tarpininkas, net jei pastarasis yra laikomas priešininku – kiekviena stovykla privalo save pateikti kaip realią jėgą. Šiuo požiūriu atstovauti tam tikrą socialinę tikrovę reiškia ją redukuoti iki savosios organizacijos. Susidūrimas nebesklinda, bet yra susiejamas su eile derybinių etapų. Organizacija sprendžia dėl tokių derybų rezultatų. Santykiai tarp jos narių, o taip pat tarp jos ir viso likusio pasaulio, atspindi autoritarinę jos programą: hierarchiją ir paklusnumą ji priima kuo rimčiausiai.

Nedaug tesiskiria tie, kurių tikslas yra prievarta užgrobti valdžią. Jiems svarbu pranešti, jog egzistuoja vangardistinė jėga, galinti vesti ištisą revoliucinį judėjimą. „Ginkluota kova“ pristatoma kaip aukštesnio rango veiksmas. Tie, kurie sukuria geresnį militaristinį spektaklį (priklausomai nuo įvaizdinio veiksmų pasisekimo), yra tikroji ginkluota partija. Iš to sekantys alternatyvūs teismai ir liaudies tribunolai tik paliudija, jog tokie žmonės norėtų užimti valstybės vietą.

Valstybė savo ruožtu turi didžiausią interesą revoliucinę grėsmę redukuoti iki keleto sukarintų organizacijų. Tai ji daro tam, kad subversiją paverstų dviejų ginkluotų stovyklų susidūrimu: vienoje pusėje stovi institucijos, kitoje – ginkluota partija. Iš tiesų valdžia labiausiai bijo išplitusio ir anonimiško maišto. Žiniasklaidos kuriamas „teroristo“ įvaizdis koja kojon žengia kartu su policija gindamas socialinę rimtį. Nesvarbu, ar piliečiai bijo, ar ploja – jie vis tiek išlieka piliečiais, t.y. žiūrovais.

Reformistinė egzistencijos puošyba skatina tokią ginklų mitologiją gamindama klaidingą perskyrą tarp teisėtos ir neteisėtos politikos. Pakanka paminėti, kiek daug kairiųjų demokratų širdžių virpa dėl Meksikos arba Lotynų Amerikos partizano įvaizdžio. Pasyvumui reikia patarėjų ir specialistų. Kai tradiciniai specialistai jį nuvilia, jis renkasi naujus.

Ginkluota revoliucinė organizacija – su nustatyta programa ir simbolika – gali turėti tam tikrų libertarinių bruožų, kadangi daugelio anarchistų siekiama socialinė revoliucija tam tikra prasme taip pat yra „ginkluota kova“. Bet ar to pakanka?

Nors ir pripažįstame ginklų poreikį sukilimo sandūrio metu, nors ir palaikome galimybę nuo dabar pulti valdžios struktūras ir asmenis, o horizontalius ryšius tarp maištaujančių sąjunginių grupuočių laikome esminės svarbos dalyku, mes kritikuojame perspektyvą, kurioje ginkluoti veiksmai peržengia visas socialinių kovų ribas ir sau vienai priskiria svarbiausią vaidmenį. Be to, simbolikos ir nustatytos programos taikyme mes įžvelgiame naujos tapatybės įkūrimą, atskiriantį revoliucionierius nuo visų likusiųjų išnaudojamųjų, padarantį juos matomus valdžios akyse ir vedančius į atstovavimo reikalaujančią padėtį. Ginkluotas puolimas tokiu atveju nebėra tik vienas iš daugybės išsivadavimo įrankių. Jis įgauna simbolinę vertę ir pasisavina anonimišką maištą saviems tikslams. Neformali organizacija, šiaip jau faktiškai susieta su laikinais kovos aspektais, tampa formalia ir pastovia sprendimų priėmimo struktūra. Tokiu būdu tai, kas anksčiau buvo proga susitikti bendro projekto viduje, tampa tikslu savaime. Organizacijai kyla poreikis išlaikyti save pačią – visai kaip kiekybinių reformistinių struktūrų atveju. Neišvengiamai atsiranda ištisas atsišaukimų ir kitų dokumentų kraitis – nuolat keliamas balsas ir vaikomasi tapatybės, kuri egizstuoja tik dėl to, kad buvo paskelbta. Puolimo veiksmai, panašūs į kitus, kurie yra paprasčiausiai anonimiški, ima atstovauti kokį nors neaiškų kokybinį šuolį revoliucinėje praktikoje. Kai imama skrieti tiesia linija, ir vėl išnyra politinė schema.

Žinoma, poreikis susiorganizuoti gali visada lydėti revoliucinę praktiką nepaisant trumpalaikių kovos poreikių. Tačiau tam, kad susiorganizuotume, turime priimti gyvus ir konkrečius susitarimus, o ne sukurti fotografo blyksnio beieškantį įvaizdį.

Subversyvinio žaidimo esmė yra į šipulius sudaužyti visa deformuojančius veidrožius ir pagaliau akis į akį susidurti su savo paties nuogumu. Organizacija yra šį žaidimą įgyvendinančių iniciatyvų visuma. Visa kita yra tik politiniai protezai.

Sukilimas yra daug daugiau nei „ginkluota kova“, nes jo metu visuotinė sandūra sutampa su socialinės santvarkos griuvimu. Senasis pasaulis sudrebinamas tiek, kad visi sukilę išnaudojamieji apsiginkluoja. Tik tada ginklai nebėra kokių nors vedlių, ateities bosų ir biurokratų monopolio išraiška, bet konkreti revoliucijos sąlyga: tai yra kolektyvinė galimybė išplėsti ir apginti vykstančius socialinius pokyčius. Nesant jokiam sukilimo protrūkiui, subversyvinė praktika dar mažiau gali būti sutapatinta su „ginkluota kova“ – nebent kas nors norėtų visą savo aistrų platybę redukuoti iki keleto konkrečių įrankių. Skirtumas yra tarp pasitenkinimo keletu iš anksto nustatytų vaidmenų ir tarp nuoseklumo ieškojimo pačiame tolimiausiame taške – savo paties gyvenime.

Taigi, maišto išplitime mes galėsime įžvelgti tą žavingąjį individų sąmokslą, kurio tikslas bus sukurti visuomenę be bosų ir be amžinai miegančiųjų. Jo tikslas bus sukurti laisvų ir unikalių individų visuomenę.

9.

Neprašyk manęs aprašyti tarsi palenktos sudžiūvusios šakos lūžiu, vienu sakiniu atveriamą pasaulį. Šiandien galime kalbėti tik apie tai, kas nesame, ir ko nenorime. — E. Montale

Gyvenimas negali būti tik pastovi paieška už ko užsikabinti. Ši mintis bent kartą kyla visiems. Turime pasirinkimą, kuris mus daro laisvesniais už pačius dievus: iš gyvenimo visada galime pasitraukti. Tai yra mintis, kuria turėtume gardžiuotis visada. Niekas nėra priverstas gyventi. Net ir mirtis. Dėl šios priežasties mūsų gyvenimai yra tabula rasa, tuščias popieriaus lapas, ir savyje globoja visus įmanomus pasaulius. Turėdami tokią laisvę negalime gyventi tarsi vergai. Vergovė yra skirta tiems, kurie pasmerkti gyventi, kurie sukaustyti amžiams – vergovė skirta ne mums. Mums skirta nežinia – nepažįstamų pasaulių, neištirtų minčių, sprogstančio tikrumo ir nepažįstamųjų, kuriems galime padovanoti gyvenimo dovaną, nežinia. Nežinia pasaulio, kuriame galiausiai galėtume pasidalinti perdėta meile sau. Taip pat ir pavojumi. Brutalumo ir baimės pavojumi. Pavojumi galiausiai pažvelgti mal de vivre, gyvenimo prakeiksmui, tiesiai į akis. Su visu tuo susiduria kiekvienas, nusprendęs mesti amatą egzistuoti.

Atrodo, kad šiais laikais gyvename nuolat ieškodami naujų amatų, beviltiškai žongliruodami tūkstančiu pareigybių, įskaitant ir pačią liūdniausią iš jų – pareigą mėgautis savimi. Negebėjimą valdyti savo pačių likimus pridengiame pašėlusiais užsiėmimais ir vis pasyvesnę elgseną lydinčiu augančiu tempu. Daugelis iš mūsų nepažįsta neigimo lengvumo.

Visada galime pasirinkti nebegyventi. Tai yra pati gražiausia priežastis atsiverti džiaugsmingam gyvenimui. „Visada pakaks laiko viską užbaigti, o iki tol galime maištauti ir žaisti“ – taip kalba džiaugsmo materializmas.

Visada galime atsisakyti veikti, ir tai yra pati gražiausia priežastis pereiti prie veiksmo. Mumyse glūdi visų veiksmų galimybė ir joks bosas neatims laisvės pasakyti „ne“. Nuo šio „ne“ prasideda tai kas esame ir tai ko norime. Iš jo gimsta priežastis ryte išlipti iš lovos. Iš jo gimsta priežastis apsiginkluoti ir pulti mus visus dusinančią tvarką.

Vienoje pusėje yra egzistencija su visais savo įpročiais ir užtikrintumais. O nuo užtikrintumo, nuo to visuotinio nuodo, galima ir numirti.

Kitoje pusėje yra sukilimas, kiekvieno gyvenime iškylanti nežinia. Galima pradžia nepermaldaujamai laisvės praktikai.

Šis tekstas, pasirodęs 1998-aisiais, buvo pasirašytas anonimiškai. Originalus pavadinimas italų kalba Ai ferri corti con l’esistente, i suoi difensori e i suoi falsi critici.

Nusikaltėlis yra rinkėjas!

Tu, o liaudie, esi tikrų tikriausias nusikaltėlis, nes tu esi suvereni tauta. Žinoma, prasikalsti tu naiviai ir pati to nesuprasdama. Tu balsuoji ir net nepastebi, jog esi savo pačios auka.

Ir vis dar nesugebėjai išmokti, kad tavo renkami deputatai, kaip ir visų laikų vyriausybės visame pasaulyje bežadantys tave apginti, iš tiesų yra tik nieko nesugebantys melagiai?

Juk visa tai žinai ir dėl to nuolat skundies! Tu tai žinai ir toliau darai tą patį! Visų rūšių valdovai dirbo, dirba ir dirbs tik savo pačių naudai, savo kastų ir savo šulų naudai.

Kur kada nors buvo ir kaip kur nors galėtų būti kitaip? Valdomi visada yra pavergtieji ir išnaudojamieji – ar iki šiol nesupratai, kad taip yra?

Kol nesuprasi, mielas rinkėjau, jog tik tau pačiam priklauso laisvė dirbti ir gyventi taip kaip nori, kol iš baimės palaikysi ir iš tikėjimo būtina valdžia ir toliau nusileisi vadams bei direktoriams, įsidėk į galvą, tavo išrinktieji šeimininkai ir toliau lobs iš tavo darbo bei kvailumo. Tu skundiesi dėl visko! Bet ar pats nesi tūkstančio tave kankinančių negandų bendraautorius?

Tu skundiesi dėl policijos, dėl armijos, dėl teisėsaugos, dėl barakų, dėl kalėjimų, dėl administratorių, dėl įstatymų, dėl ministrų, dėl vyriausybės, dėl finansininkų, dėl spekuliantų, dėl biurokratų, dėl bosų, dėl dvasininkų, dėl nuomuotojų, dėl algų, dėl nedarbo, dėl parlamento, dėl mokesčių, dėl pagalvės mokesčių, dėl pensijų, dėl kainų, dėl lažo ir dėl būsto kainų, dėl ilgų dirbtuvėse ir gamykloje praleistų dienų, dėl menkų išmokų, dėl niekada nesibaigiančių grobstymų ir dėl begalės socialinių nelygybių.

Tu skundiesi, bet nori ir toliau palaikyti sistemą, kurioje vegetuoji. Kartais maištauji, bet tik tam, kad sugrįžtum ten pat. Tai tu visa tai gamini, tu dėl to dirbti, tu tai kuri ir padedi ratui suktis, tu tai formuoji ir keiti, tu statai, maitini ir sėji!

Kodėl tad nevalgai tiek, kad būtum sotus? Kodėl negali gerai apsirengti? Kodėl tau kažko trūksta? Kodėl vis dar neturi tvirtos pastogės? Nagi, kodėl vis dar lieki be duonos, be batų, be vietos? Kodėl nesi pats sau šeimininkas? Kodėl lenkiesi, klaupiesi ir tarnauji? Kodėl vis dar esi žemesnis, pažemintas, įžeistas, tarnaujantis, vergaujantis?

Viską taip gerai žinai, bet neturi nieko? Viską padarai, o pats esi niekas.

Galbūt klystu? Tu esi rinkėjas, balsuotojas – tas, kuris pripažįsta viską taip kaip yra iš tiesų. Tu esi tas, kuris balsavimo biuletenio dėka palaimini visą egzistuojantį vargą. Tas, kuris balsuodamas sutelkia visą savo vergiškumą.

Tu pats sutinki būti pastumdėliu, mielu namų gyvūnėliu, šeimininko numylėtiniu, botagą laižančiu šunimi, kuris susigūžia prieš šeimininko kumštį. Tu esi budelis, kalintojas ir skundikas. Esi geras kareivis, tikras pavyzdys kitiems, gerasis pilietis. Ištikimas darbuotojas, atsidavęs tarnas, blaivusis valstietis, savo paties vergovę ignoruojantis darbininkas. Tu esi savo paties budelis. Tai dėl ko taip skundies?

Mums, laisviems žmonėms, anarchistams, tu keli pavojų. Tu esi tironams prilygstanti grėsmė. Taip, tu prilygsti ponams, kuriuos renki, kuriuos paskiri, kuriuos remi, kuriuos šeri, kurių vartus taip uoliai saugai, kuriuos gini visom savo jėgom, kuriuos garbini savo kvailumu, kuriuos įteisini balsavimo biuleteniu – ir kuriuos savo durnumu primeti ir mums.

Žinoma, tai tu esi tas plakamas ir maustomas suverenas. Visi jie tave garbina. Apie tave kalbama jų plakatuose. Juk tu myli visą šitą kvailybę, juk myli visą šitą viešnamį. Tad būk laimingas ir lauk kol būsi sušaudytas kolonijose, kol būsi paskerstas ant sienos – tave visada globos tavo vėliavos šešėlis.

O suverene! Jei kryptingos kalbos paliečia tavo karališką orumą; jei įsakinėti ištroškę ir banalumu girti kandidatai taip lengvai paglosto tavo nugarą ir subinę; jei tave taip jaudina liaupsės ir pažadai, tariami tų, kurie tave tiek kartų išdavė, apgavo ir rytoj lengvai parduos – tai tik dėl to, kad tu pats esi į juos panašus. Esi vertas tiek pat kiek pataikautojų minia. Nepažinodamas nei savo paties individualumo, nei nepriklausomybės, tu niekada nesugebėsi pats nuo viso to išsilaisvinti. Nenori, ir dėl to negali būti laisvas.

Tad pirmyn, balsuok! Pasitikėk savo patikėtiniais! Tikėk išrinktaisiais!

Bet nustok skųstis. Pats kuri priespaudą, kuri tave slegia. Pats atlieki nusikaltimus, nuo kurių kenti. Tai tu esi šeimininkas, tai tu esi nusikaltėlis ir – kad ir kaip bebūtų ironiška – tu pats esi ir vergas, tu pats esi auka.

Mes, pavargę nuo tavo kuriamos šeimininkų priespaudos, pavargę kęsti jų aroganciją, pavargę nuo tavo pasyvumo – mes tave kviečiame reflektuoti ir veikti.

Štai mūsų pasiūlymas: mesk įprotį įteisinti valdžią, atsistok tvirtai ant kojų – kad pastiptų visi parazitai ir išnyktų tave žlugdančios padugnės. Tik tada galėsi gyventi pilnavertį gyvenimą.

Albert Libertad, 1906-ųjų kovo 1

Aštuoniomis valandomis per daug

Dirbk mažiau tam, kad daugiau gyventum. Koks gražus posakis! Įdomu, ar jį sugalvojęs žmogus suvokė jame glūdinčią mintį, jog darbas yra iš esmės priešiškas gyvenimui. „Aštuonių pareigingų valandų pakanka tam, kad žmogaus energija būtų išsunkta. Darbe atiduodamas pats gyvenimas, pati svarbiausia žmogaus stiprybės dalis. Net jeigu darbas jo neprivertė degraduoti, net jei jis nėra iki galo apimtas nuobodulio ir nuovargio, jo jėgos vis tiek nuolat senka, menkėja, o vaizduotė pamažu traukiasi.“ Taip vienas darbininkas rašė prieš keletą dešimtmečių. Kiekvienas, bent vieną dieną praleidęs darbe, puikiai supranta šių žodžių prasmę. Dėl to darbo valandų mažinimas buvo vienas iš svarbiausių reikalavimų, išreikštų ne tų, kurie užsako, bet tų, kurie atlieka darbą ir ant savo pečių neša visą jo svorį.

Akivaizdu, jog kuo mažiau laiko praleidžiama dirbant, tuo daugiau jo skiriama sau, ir dėl to kiekviena iš gamyklos ar iš ofiso pavogta minutė reiškia žingsnį geresnio gyvenimo link. Veikiausiai nedaug kas tam prieštarautų, jeigu tai būtų dažniau išsakoma. Tačiau negalime neatkreipti dėmesio į tokių minčių prieštaringumą. Jei norima dirbti mažiau, tai akivaizdžiai dėl to, kad darbas nėra mylimas. Bet kodėl? Jei darbas teiktų džiaugsmą, pasitenkinimą, laimę – kodėl kas nors galėtų jo nemėgti? Jei darbas iš tiesų yra veikla, per kurią žmogus kuria tiek pasaulį, tiek save patį, kodėl jis jį laiko našta? Jei darbas yra tai, kas žmoguje tauriausia, kodėl nuolat tikimės, jog koks nors stebuklas mus nuo jo išlaisvins kartui ir visiems laikams? Akivaizdžiai dėl to, kad darbas mūsų ne pakylėja, bet – priešingai – tempia žemyn ir verčia degraduoti. Gyvenimas yra gyvybinės žmogaus energijos taikymas, tačiau darbe ši energija pasirodo viso labo retkarčiais, tokiose vietose ir tokiais būdais, kurie nepatenka į dirbančiojo užduočių sąrašą. Kai dirbama, tai visada daroma kažkam kitam. Todėl neapkęsdami prievartos, natūraliai imame neapkęsti ir darbo.

Bet jei taip nekenčiame darbo, jei jis mus tik sukausto, tai kodėl dirbame? Nes neturime kito pasirinkimo – tai yra dažniausias atsakymas į šį klausimą. Ir tai yra tiesa – mes neturime kito pasirinkimo. Jei nenorime mirti iš bado, privalome dirbti. Jei norime dirbti, privalome išmokti kokio nors amato – bet ko, ką leidžia galimybės, ir todėl esame priversti prisitaikyti prie to, ką mums siūlo likimas. Šioje žemėje tų, kurie iš tikrųjų nuoširdžiai myli savo darbus, kuriuos užpildo tai, kuo jie užsiima, yra labai nedaug. Nebūdami šioje privilegijuotoje mažumoje esame priversti daryti tai, ko nenorime, esame verčiami dirbti darbą, kurio mieliau nedarytume. Jį atlikti mus verčia skurdo baimė. Atrodo, kad turime pakankamai priežasčių tai vadinti prievarta.

Taigi, dirbti reiškia pasiduoti prievartai. Ką tokiu atveju reiškia darbo valandų sumažinimas? Visų pirma tai reiškia tam tikrą pokytį. Daugelis sakytų teigiamą pokytį. Tačiau ir čia yra prieštaravimas. Pokytis vienoje sutarties pastraipoje nereiškia pačios sutarties panaikinimo. Priešingai – kaip visi gerai žinome – sutartis gali būti pakeista tik tuo atveju, jei abi pusės sutinka ją pratęsti. Kitaip tariant, jei sutinkama ir toliau dirbti. „Bet dirbti vis mažiau!“, pasakysite. Aš taip nemanau. Mano manymu darbas yra ne tik gyvenimo praradimas, bet ir mūsų visų apgaulė. Darbo valandų sumažinimas neprives prie mažiau darbo. Priešingai, dirbama bus vis daugiau. Juk iš tiesų dažniausiai mažinamos ne tik darbo valandos, bet ir jų metu uždirbami pinigai. Mes dirbame mažiau, tačiau tuo pačiu mažiau ir uždirbame. Iš to seka, jog norėdami išlaikyti tam tikrą pragyvenimo lygį, arba norėdami jį šiek tiek pagerinti, būsime priversti ieškotis antro darbo tam, kad šis kompensuotų nukirptas valandas: dirbsime ne mažiau, bet daugiau. Vietoj aštuonių valandų darbo dienos, pavyzdžiui, dirbsime du darbus – vieną šešias, kitą keturias valandas.

Žinoma, aš galiu klysti. Galbūt iš tiesų galėsime dirbti mažiau už tą patį atlyginimą. Galbūt mūsų Šeimininkai iš tiesų nusiteikę mums padovanoti tokią dovaną. Bet būkime nuoširdūs. Gyvename pasaulyje, kuriame visur ir visada kviečiama be saiko vartoti, kuriame būtina mokėti nuomą arba skolą už butą, automobilį ar baldus, už odontologo ar santechniko paslaugas – nepamirškime ir naujausios mados batų, kaipgi gyvensime be jų? O kaip dešimt oskarų laimėjęs filmas – kaip galėtume jį praleisti? Ir kaip su tuo naujai atsidariusiu restoranu, gal ko paragaukim? Tokiame pasaulyje galime būti tikri, kad niekas nesutiks dirbti keliomis valandomis mažiau ir tuo pačiu atsisakyti dalelės savo algos. Jei laimėsime laiko, nenaudosime jo sau. Panaudosime jį tam, kad susirastume antrą darbą, kuris padės susitaupyti daugiau pinigų. Šiuo požiūriu nėra taip jau svarbu, ar atlyginimai mažės, ar liks tokie patys – bet kokiu atveju ieškosimės antro darbo. Nauji darbai, be kita ko, visi pasižymi lankstumu, apie kurį taip garsiai šaukia pramonininkai. Tokie darbai yra prastesni, menkai apmokami ir suteikia mažai garantijų. Ir niekas negali jiems paprieštarauti. Niekas neketina prisišaukti bėdų laikiname darbe, kuriame pasiliekama vos trumpą laiką.

Trumpai tariant, daugiau laiko sau vis tiek neturėsime. Tad apie kokį laiką yra taip dažnai kalbama? Laikas yra pinigai. Ar tai būtų laikas praleistas darbe, ar keliaujant nuo namų iki darbo ar atvirkščiai, ar laikas pasiruošti prieš vadovybę, laikas išplėsti savo kompetencijas, laikas, kurio metu gydomos visos darbo sukeltos ligos, laikas, kuris skiriamas atsistoti ant kojų po darbo arba po ilgos darbo paieškos… Esminė tezė lieka lygiai ta pati: visas mūsų laikas yra skiriamas darbui, dvidešimt keturios iš dvidešimt keturių valandų. Be to tam, kad skirtume laiko sau, turime mažų mažiausiai žinoti, kas tokie esame, turėtume patys save atpažinti, turėti darbo laikui priešiškų aistrų, tokių aistrų, kurios verčia kalatotis mūsų širdis. Bet ar jų turime? Ar tikrai pažįstame save? Kaip tai apskritai yra įmanoma, turint omenyje tai, kad niekada neturėjome tam laiko?

Visi, kurie sutinka būti šantažuojami, sutinka ir su šantažuotojo sąlygomis. Šantažas visada yra grįstas jėgos santykiu, dėl to tikintys, jog šį santykį įmanoma pakeisti patiems nenaudojant jėgos, yra naivūs. Dėl to aš manau, jog darbo valandų sumažinimas gali tenkinti tik pramonininkus ir jų politinius draugus – trumpai tariant, šantažuotojus. Žinoma, dažniausiai vos išgirdę kalbas apie darbo valandų mažinimą jie ima raudonuoti iš pykčio. Tačiau sumanesni užuodžia galimą tokio dalyko naudą ir po juo pasirašo.

Tiesa, jog kiek anksčiau pramonininkai siekė prailginti darbo dieną kiek tik įmanoma. Kuo daugiau dirbo jų žemesnieji, tuo daugiau pelno atitekdavo jiems. Gamybos augimas visada žengia koja kojon su pastovesniu, metodiškesniu ir intensyvesniu gamybinių jėgų panaudojimu. Tačiau praėjus šimtmečiui žmogus nebebuvo pagrindinė gamybinė jėga. Šį vaidmenį dabar atlieka mašinos. Po pramoninės revoliucijos žmonės tik užtikrina tinkamą mašinų funkcionavimą. Pačios mašinos, tuo tarpu, tampa vis galingesnės. Kad palaikytų ir didintų pelną, pramonininkai dėl to yra priversti nuolat atnaujinti ir gerinti technologinę savo įrangą. Tačiau kintant kapitalo veikimo metodams, tuo pačiu kinta ir jam dirbantys žmonės, kadangi keičiasi pastarųjų santykis tiek su darbu, tiek su viskuo, kas juos supa. Šiuo požiūriu informacinių technologinių iškilimas daug ką paaiškina. Šiomis dienomis pilnai nuo darbininkų ir nuo gamyklų priklausomas darbas yra paprasčiausiai neįmanomas. Žinoma, vis gerėjančios mašinos, kurioms reikia vis mažiau dėmesio, žmogaus funkciją jų akivaizdoje darbo vis mažiau reikšminga. Lėktuvo gamybai nebereikia tūkstančio darbininkų. Darbas su kompiuteriu reikalauja daug mažiau įgūdžių. Tačiau šie puikieji kompiuteriai yra brangūs ir ganėtinai greitai susidėvi. Vos nuperkamas vienas, paruoštas būna už jį geresnis ir dėl to absoliučiai „reikalingas“. Tam, kad būtų išspaustas maksimumas, šios mašinos privalo veikti visada, be perstojo. Kaipgi daugiau pramonininkas sumokėtų už visą šią įrangą? Taigi, žmogus šiame procese vis dar yra reikalingas. Tiesa, žmonių jame reikia vis mažiau. Štai čia darbo valandos galėtų būti sumažintos labai konkrečiai. Bet jei mašinų civilizacija mus išlaisvina nuo darbo, kodėl tiek daug žmonių jo gedi? Nes niekam nevalia volioti durniaus! Visi turėtų dirbti, nes be to, kad leidžia mums pragyventi, darbas mus užima. Jis mus kontroliuoja. Jis mus silpnina. Darbas yra tam tikra prevencinė policija. Dėl šios priežasties kai tik kas nors tampa bedarbiu, privalu šiam žmogui išrasti darbo. Šių laikų informacinės technologijos leidžia tai padaryti. Tik jų dėka tūkstančiai, o gal net ir milijonai žmonių leidžiasi prilipinami prie kompiuterių ekranų ir dirba daug daugiau nei aštuonias valandas per dieną. Tai yra nuotolinio darbo tikrovė. Ir taip dirbama iki nusibaigimo.

Jei kartais nesupratome, derėtų sau priminti, jog technologinės inovacijos mūsų šantažuotojų yra naudojamos kaip iliuzija, jog mūsų gyvenimai gerėja. Bet jų siekiai tikrai nėra naudingi visiems. Jų tikslas nėra pagaminti tiek pat per perpus mažiau laiko. Priešingai, kuo spartesnis tampa gamybos procesas, tuo daugiau galimybių atsiveria jį dar labiau išplėsti. Kai senoji ekonomika pasiekė savo aukštumas, prasidėjo kita, naujoji ekonomika.

Žinoma, mūsų šantažuotojai ir jų pakalikai tokią kritiką atmeta. Jie nesunkiai pripažįsta, jog kapitalizmo plėtra atnešė tam tikra „pusiausvyros trūkumą“, tačiau visa tai jiems yra tik perkrova, kurią sutvarkys progresas – ta istorinė atkarpa, kurioje esame amžinai įstrigę. Darbo valandų sumažinimą jie naudoja kaip argumentą tokio progreso naudai. Tai, jog darbo valandos sumažėjo nuo šešiolikos iki aštuonių, o vėliau, pasak jų, mažės ir dar labiau, turėtų leisti mums manyti, jog kapitalizmas nėra tokia jau kruvina pabaisa, kokia ją laikome – ne, kapitalizmas mums sąžiningai užmokės už metų metus vargo ir prakaito. „Istorinis“ darbo trumpėjimas turėtų reikšti darbininkų galios augimą, turėtų įtikinti, jog būtinybių viešpatavimas yra puikiai suderinamas su laisve, jog žingsnis po žingsnio kapitalizmas gali būti pertvarkytas be jokio didelio konflikto. Tačiau šioje pretenzijoje kai ko trūksta. Kai 1848-aisiais Anglijos parlamentas patvirtino pirmąjį darbo valandų skaičių ribojantį įstatymą („Gamyklos aktą“), jo tikslas buvo numalšinti darbininkų veiksmus, kurie buvo atvedę šalį prie pilietinio karo slenksčio. Po įstatyminio darbo dienos sutrumpinimo iki dešimties valandų – kuris atlyginimus taip pat leido sumažinti iki 25 procentų – darbininkų klasė, kaip sakė jos krikštatėvis Marksas, „prarado daugybę savo teisių ir tapo įtariai stebima“. Prancūzijoje, po 1848-ųjų vasario paskelbtos reformos privedė prie kruvino birželio sukilimo numalšinimo Paryžiuje. Taigi, įstatyminė reguliacija yra artimai susijusi su socialiniu karu: pirmoji yra skirta numalšinti antrajai arba mažų mažiausiai ją susilpninti. Dėl tos pačios priežasties darbo valandų skaičių mažinantys įstatymai išleidžiami tik tada, kai priartėjama prie socialinių neramumų, galinčių išplisti ir destabilizuoti sunkiai beapginamą socialinę santvarką.

Kai praėjusio amžiaus pradžioje buvo imta kalbėti apie darbo dienos trumpinimą, vienas senas anarchistas prisikasė prie pačios klausimo esmės: „Aštuonias valandas dirbti bosui? Tai yra aštuoniomis valandomis per daug!“ Šio anarchisto pasipiktinimas turėtų iškilti bet kokios prievartos akivaizdoje. Nepakeliama yra ne darbo trukmė, bet pats darbas. Nepakeliama yra būtinybė savo asmeninius siekius iškeisti į biologinį išlikimą. Darbas negali būti sutrumpintas. Jis gali būti tik sunaikintas. Atsisakyti šio šantažo tuo pačiu reiškia ir susigrumti su pačiais šantažuotojais bei įgauti kitokį matymą apie pasaulį, gyvenimą ir apie žmonių veiklą, kurią šiandien pažįstame tik labiausiai susvetimėjusiu – darbo – pavidalu.

E. Kerr

Diavolo in Corpo

Saugūs kaip lavonai

Tie, kurie pamatinę laisvę išmaino į laikiną saugumą, nėra verti nei vieno, nei kito. — Benjaminas Franklinas

Tai bėda, apie kurią kalbama nuolat, nors jos sprendimai visada yra paprasti ir tiesmuki. Tiek kairėje, tiek dešinėje priimamas tas pats verdiktas: gyvename „nesaugioje aplinkoje“.

Žiūrėdami žinias kasdien esame apipilami kibirais kraujo, surinkto iš išpuolių, išprievartavimų ir nužudymų įvykių vietų. Su maniakišku detalumu nufilmuoti ar aprašyti kruvini įvykiai kelia šiurpą nuo nusilenkinėjimo pavargusiose mūsų nugarose.

Bet kitų žmonių negandos stebėjimas jau nebeguodžia. Nebegalime apsikvėpti ir pasidžiaugti dėl to, kad nesame jų vietoje. Tai yra košmaras, kadangi šios negandos ima spraustis iš anapus ekrano, tarsi norėdamos išsilieti ant mūsų svetainių kilimų. O kas jei ir mes vieną dieną tapsime šių mirtinų istorijų veikėjais? Apimti baimės skubame tris kartus užrakinti duris, niekada nebekalbėti su kaimynu ir niekur nelįsti naktį. Panika sklinda plintant minčiai, jog saugumo trūkumas yra didžiausias mūsų laikų prakeiksmas. Jei tik jį kas nors nuims, prieš akis atsivers dangaus vartai.

Atvirai tariant, kalbos apie smurto didėjimą yra šiek tiek klaidinančios. Atsakinėdami į konkrečius klausimus „ekspertai“ ir patys pripažįsta, jog nuo praeities smurto atžvilgiu nūdiena beveik niekuo nesiskiria: dėl statistinio šuolio labiau turėtume kaltinti naujus duomenų rinkimo standartus. Ir, žinoma, matomumą. Štai kaip viskas veikia. Politinis luomas saugumo klausimą savo kalbose padeda į patį centrą. Žurnalistai, kaip ir visada prisitaikydami prie savo šeimininkų, tik pakartoja politikų kalbas ir jas išplečia naujomis naujienomis. Juk naujienų niekada nepritrūks. Jei istorija neapsiriboja paragrafu penkioliktame laikraščio puslapyje, žurnalistai sugebės ją tiek išplėsti kad ji taps pavyzdžiu visiems. Politikams belieka ją pakomentuoti ir pateikti spektaklio išrišimą: „Matote? Mūsų rūpesčiai buvo ne tik pateisinti, bet ir nepaneigiami. Saugumo klausimas iš tiesų yra svarbus!“

Galų gale visa tai nebūtų svarbu, jei šio spektaklio tikslas nebūtų sėti terorą pačioje visuomenėje, kuri jo dėka iš savo atstovų reikalauja drąstiškiausių priemonių. Prieš ką? Prieš ką daugiau jei ne prieš smulkius nusikaltėlius, kurie po objektyvu patampa tikrais nusikalstamo pasaulio gigantais.

Neverta nė sakyti, jog smulkūs nusikaltėliai nėra visų mus trikdančių dalykų sąrašo pirmoje vietoje. Mūsų ir daugybės kitų žmonių išlikimui didžiausią grėsmę kelia visai kiti dalykai. Planetai grėsmę kelia ekologinės pusiausvyros nebuvimas, darbuotojams – atleidimai ir pertvarkos, mūsų būstai priklauso nuo bankų vagystės malonės, mūsų sveikata labiausiai kenčia nuo valgomų ir kvėpuojamų nuodų. Pačiai mūsų egzistencijai grėsmę kelia neišvengiamas pavojus (nekalbant apie dabartinius ir ateities karus su visais nenumatomais padariniais), kurio pasekmės yra daug rimtesnės nei autobuse pavogta piniginė. Galimų negandų sąrašas yra toks ilgas, mūsų dienos bėga su tiek daug nepastovumo ir vargo, kad turi būt išprotėjęs tam, kad dėl socialinės negandos kaltintum smulkius nusikaltėlius.

Tai kodėl po velnių mums iki apsivėmimo kartojama, jog už kiekvieno kampo laukia pasala? Paprasta. Nes tokiu būdu valstybė gali apsimesti Didžiuoju Sergėtoju, į kurį galėtume kreiptis pagalbos, ir Svieto Lygintoju, kuris visada mums padės. Plėšikai, kišenvagiai, narkotikų prekeiviai, prievartautojai ir žudikai – atsitiktiniai ar užkietėję, tikri ar tariami, vietiniai ar atvykėliai – nėra atsakingi nei už aplinkos nualinimą, nei už prarastus darbus, nei už finansinį vargą, nei už maisto kokybę, nei už nelaimes darbe, nei už civilių žudymą, nei už didelę dalį pasaulio kamuojantį badą, nei už bet kurią kitą stambaus masto socialinę problemą. Ar derėtų priminti, kas yra tie, kurie yra tiesiogiai atsakingi už visus šiuos dalykus? Vištų vagių nubaudimas turgaus aikštėje leidžia valstybei ir jos pasamdytiems žudikams nukreipti dėmesį nuo privataus ryklių siautimo. Vienas rūpestis pašalina kitą – štai kodėl institucijos taip mėgsta pastoviai didinti, maitinti ir skleisti paniką, už kurią apkaltinami kiti.

Viso to pasekoje, užstrigimas ties saugumo klausimu politiniam luomui suteikia dar vieną pranašumą: taip jis pateisina vis stipresnes ir žiauresnes saugumo užtikrinimo priemones, kurių reikalauja patys gyventojai. Labiausiai jiems reikia „užtikrinti, kad atsakingieji būtų nubausti“. (Kas tie atsakingieji? Bet tai yra atskiras klausimas). Kad ir kaip bebūtų, galimybės, jog iš jų kišenės bus ištraukta piniginė įbauginti gyventojai ploja tvarkos sergėtojų stiprinimui. Imigrantų nusikaltimų įbauginti gyventojai išskėstomis rankomis priima LSC (Laikino sulaikymo centrus). Tie, kurie nuolat bijo, jog kas nors įsilauš į jų namus, pritaria stebėjimo tinklo plėtrai, ir t.t. Tačiau šios priemonės, įdiegtos kovoje prieš keletą smulkių nusikaltėlių, neblogai pasiteisina tada, kai reikia susitvarkyti su daugybe potencialių maištininkų. Už smulkų nusikalstamumą pavojingesnis pavojus, kurį reikia represuoti, yra socialinis konfliktas. Politinis nesaugumo pojūčio išnaudojimas suteikia puikią dirvą represyviems įstatymams. Dabartinės teroro nuotaikos neatsirado niūrių socialinių sąlygų dėka. Jos buvo sąmoningai sukurtos tam, kad įsipatoginęs miesto gyventojas nesunkiai apsigyventų neregėtoje policinėje valstybėje. Valstybė viešojo saugumo klausimą sutapatina su „mikronusikalstamumu“, kurio sprendimas yra Viešoji Tvarka, t.y. mentai.

Visos saugumo priemonės yra tikrų tikriausi puolimai prieš individo laisvę, kurie nebūtų lengvai priimami be iš anksto paruoštos minčių policijos operacijos, kurios tikslas yra įtikinti, jog saugumas yra laisvės garantas, o ne išankstinis jos paneigimas. Taip buvo sukurtas ir nuodas, ir priešnuodis jam – sukuriant tvirtą ideologinę jungtį tarp saugumo ir laisvės. Absurdišką jungtį, jungtį tarp dviejų viena kitai priešingų sąvokų, kurios – visai kaip vanduo ir ugnis – negali viena prie kitos prisiliesti tuo pačiu nesusinaikindamos.

Saugumas yra statomas tik ant laisvės kapų. Saugumo tikslas yra atitolinti bet kokį pavojų, tuo tarpu laisvės praktikavimas, priešingai, savyje saugo iššūkį bet kokiam pavojui. Ne be reikalo išsireiškimas „apsisaugoti“ dažniausiai reiškia tiesiog užsirakinti. Iš laukinės gamtos pagrobtas ir narve įkalintas gyvūnas yra pats puikiausias to pavyzdys. Tokiu būdu zoologijos sodo administratoriai mus užtikrina, jog gyvūnas yra „apsaugotas“ nuo džiunglėse tykojančių pavojų. Už grotų jam negręsia būti nušautam brakonierių ar sudraskytam laukinių žvėrių. Šis gyvūnas iš tiesų yra saugus, bet kokia kaina! Savo laisvės kaina. Tai žinome jau seniai: vengdami pavojaus mes negyvename, tik saugojamės nuo mirties, nes tik susidurdamas akis į akį su pavojumi žmogus gali gyventi išties pilnatvišką gyvenimą.

Taigi, saugumas ir laisvė yra nesuderinami dalykai.

„Kuo daugiau kontrolės, tuo saugesni jausimės“, sako kietakakčiai. Ir prideda: „Stebėjimo kameros yra naudingos, nes po jų akimis niekas negali nutikti.“ Stebinantys pasisakymai, besąlygiškos meilės didžiajam broliui požymiai. Tačiau kas norėtų gyventi tokioje kontrolėje, kurioje nieko niekada nevyksta? Tik absoliučios protinės miglos kaina įžengiame į mūsų laikų emocinę dykumą. Laisvė reiškia valdyti savo pačių likimus, rinktis iš visų įmanomų galimybių, pavojų ar iššūkių nežiniai, kurių neįmanoma įvystyti į kokį nors stiklinį skambutį.

Bet mūsų laikais būti „doru“ žmogumi visų pirma reiškia gyventi taip, kad nieko neturėtum slėpti. Toks žmogus yra visiems aiškiai matomas, neturi nieko, ką norėtų nutylėti nei privačiame, nei viešame gyvenime, ir dėl to nebijo to, jog jį nuolat kažkas stebi. Skaidrumo vardu pateisinamas bet koks kišimasis į asmeninį gyvenimą, o paslapties saugojimas visada reiškia kaltę. Įdomu yra tai, jog asmeninis individų gyvenimas, kuriam kažkada jautėme pagarbą ir vertinome diskrečiai, dabar yra paprasčiausiai įtartinas. Loginės ir retorinės akrobatikos pagalba, savų paslapčių saugojimas tapo šešėline veikla. Asmeniniam gyvenimui nykstant, tai, kas jį atveria veiksniausiai – tardymas – tampa pačia svarbiausia dorybe. Tokioje situacijoje jam skirtomis priemonės negalima ir neturėtų būti abejojama. Pokalbių pasiklausymo gynimas!

Iš pradžių skaidrumo buvo reikalaujama tam, kad į viešumą išlįstų valdžia piknaudžiaujančiųjų veiksmai. Reikalauti viešumo iš visuomenės veikėjų, iš tų, kuriems atitenka didelė atsakomybė už mus visus, yra suprantama. Jie turi atsakyti dėl to, kaip valdo „viešuosius reikalus“, t.y. turėtume užkirsti jiems kelią piknaudžiauti savo padėtimi. Tačiau išvirkščias reikalavimas, jog paprasti žmonės turėtų būti skaidrūs valdančiųjų akyse, yra baisesnis nei galėtume įsivaizduoti. Prisidengdami „informacijos“ apsikeitimo pretekstu ir apibuse kontrole jie sudeda pagrindus totalitarizmui.

Besąlygiškas skaidrumas pats savaime turi nemalonių pasekmių. Kiekviename žmoguje yra dalykų, kurie slepiasi nuo įžūlaus žvilgsnio. Žmogaus intymumas, jo seksualiniai pomėgiai, yra vienas iš tokių dalykų. Kadaise tie, kurie kišosi į svetimo žmogaus intymų gyvenimą būdavo kaltinami paskalų skleidimu ir dėl to smerkiami. Pervadintas į „pletkus“, paskalų skleidimas šiomis dienomis yra laikomas būtinu neskoningų pokalbių prieskoniu. Tai yra pasaulio, kuriame privačios nuodėmės tapo viešomis vertybėmis, baisumas.

Tačiau kas iš mūsų stabteli ir susimąsto apie viso šio dalyko priežastis? Mūsų namai yra akylai prižiūrimi kitų, tai yra tiesa, bet tai yra tik kontraindikacija šoko terapijai, veikiančiai prieš pačią minties laisvę. Nuleidžiant šią laisvę į klozetą – šią laisvę, kuri saugoma paslapties – padegama ištisa šieno kupeta. Laisvės prašymas yra tik pomirtinės liaupsės laidotuvėse, kuriose laidojamas laisvės visose žmogaus gyvenimo srityse lavonas.

Ir vietoj to, kad sukiltume prieš smogikų būrius, nuolankiai nuleidžiame galvas. Gyvename visuomenėje, kurioje visi esame probacijoje, tačiau kasdien iš naujo uoliai pasirašome rezignacijos aktą. Taip darome dėl neramumo, kurį jaučiame absoliučios laisvės, laisvės be ribų ir be limitų akivaizdoje; kurtinančios ir kur bepažiūrėsime priešus verčiančios matyti žiniasklaidos perkrovos dėka, skuodžiame rinktis mažesnį iš dviejų, socialinės kontrolės blogį; tačiau tuo pačiu jaučiamės šiek tiek lengviau ir dėl bendradarbiavimo su tokia visuotine degradacija. Keletą pastarųjų metų televizija mus išmokė apie policijos, federalinių agentų ir teisėjų – nesuskaičiuojamos daugybės televizijos laidų herojų – geraširdiškumą, tačiau kiek kartų buvome kviečiami šnipinėti pro rakto skylutę! Taip vadinamų „realybės šou“ padarinys yra tai, jog prieš mūsų akis atsiveriantį bei periodiškai teisiamą, baudžiamą ir atlyginamą skaidrų gyvenimą ėmėme laikyti gerai pažįstama norma.

Bet koks prieštaravimas šiam įžūlumo didėjimui susiduria su jau klasika tapusiu devizu: „Jei neturi ko slėpti, nebijai ir kontrolės“. Žadą atimantis, mentiškas argumentas, ir dar kartą loginio apvertimo pagalba iš diskretumo padarantis nuodėmę, o iš atvirumo – dorybę. Kasdienis gyvenimas vis labiau primena kalėjimą, kuriame iš kiekvieno gimusiojo paimami pirštų atspaudai, kur kasdien praeinama begalė metalo detektorių, kur kiekvienas yra stebimas elektroninių akių, kur nekaltumo prezumpcija užleido vietą kaltės prezumpcijai.

Tai yra dar viena saugumo ideologijos varomų teroro nuotaikų pasekmė. Kai visi jaučiasi nesaugūs, kiekvienas tampa grėsme kitam. Taigi, aukų čia nėra – yra tik kaltieji ir galimai kalti. Jei aš noriu būti apsaugotas nuo kaimyno, o kaimynas – nuo manęs, iš to seka, jog abu esame potencialūs agresoriai ir dėl to laisvė būtų pavojinga mums abiems.

Visi tapome įtariamaisiais dėl to, ką galėtume padaryti pasinaudodami savo laisve. Valstybė šią logiką seka iki pat galo ir prisiima teisę bausti net ir pačias nežalingiausios šio pavojaus formas – įskaitant prevencinės represijos taikymą. Anksčiau bent jau buvo manoma, jog individas turėtų būti baudžiamas tik tada, kai įgyvendina savo nusižengimą. Bet kas galėjo svajoti apie žudymą – negalima buvo tik iš tiesų to padaryti nebaudžiamam (žinoma, nebent turi atitinkamą uniformą). Vakarų demokratinės civilizacijos juk taip mėgo į mūsų galvas kišti tai, kokios jos geresnės už kitas. Visos kitos civilizacijos buvo laikomos įtartinomis, kadangi jos neužtikrino absoliučios minties laisvės. Visa tai tik, žinoma, visada buvo tik propagandiniai melai, tačiau kažkas dėjo pastangas, kad jie atrodytų kaip tiesa. Šiandien represija atsikratė bet kokios apsikvailinimo naštos ir visiems tapo aišku, jog vien svajoti apie nusižengimą, vien nusižengti savo mintimis, pakanka tam, kad prisišauktum geležinį teisinės sistemos kumštį. Reikia pavyzdžio? Reidai, kurių metu periodiškai antrankiai uždedami tiems, kurie parsisiuntė „vaikų pornografijos“. Kad ir koks bjaurus, kritikuotinas ar smerktinas bebūtų toks veiksmas, šie žmonės yra teisiami ne dėl to, kad išnaudojo kokį nors nepilnametį, bet dėl to, kad žiūrėjo jo nuotraukas privačiai, savo pačių namuose. Ar dar toli iki viešo de Sade’o knygų deginimo? Kitas netolimas pavyzdys yra tai, kas nutiko keletui pažinojusiųjų praeitų metų vasario 12-ąją suimtuosius taip vadinamų „naujųjų Raudonųjų brigadų“ byloje. Sustabdyti policijos patrulių kai atlikinėjo siaubingą plakatų kabinimo veiksmą, šie žmonės buvo sulaikyti. Jau vien tai reiškia nemažai, kadangi plakatas gali išreikšti idėją. Tačiau šiuose plakatuose išreikšta idėja nebuvo raginimas ginkluotai kovai, bet „karo prieš terorizmą“ panaikinimas. Ar dar toli iki reidų antimilitaristų ir pacifistų namuose?

Individas, su savo idėjomis, troškimais ir impulsais, yra grėsmė ne tik socialinei tvarkai, bet ir sau pačiam bei visiems kitiems. Iš to kyla vis plintančios pilietinio karo nuotaikos: komendanto valandos, ginkluotų kareivių patruliavimas, patikros punktai. Tarsi būtų paskelbtas karas įsivaizduojamam priešui, kurio iš tiesų nėra, bet kuriuo galėtume būti mes patys. Karas prieš visus ir prieš nieką. Jei kiekvienas yra potencialus nusikaltėlis, o kiekvienas nusikaltėlis yra valstybės priešas, tai karas vedamas prieš patį individą. Tarp priešo ir nusikaltėlio sąvokų yra keletas esminių skirtumų. Nusikaltėlis yra laikomas tos pačios bendruomenės dalimi. Priešas – ne. Priešui nesuteikiamos lengvinančios aplinkybės, dėl jo bausmės negali būti jokių derybų. Niekas nesideda ketinantis jį pakeisti ar integruoti. Priešas yra sunaikinamas. Prieš jį gali būti panaudotos visos priemonės. Karai yra policijos operacijos, o policijos operacijos – karai.

Yra tik vienas būdas išvengti būti palaikytam vidiniu priešu, kurį reikia sunaikinti: gerbti įstatymą. Tačiau maldos šiam naujųjų laikų stabui neišgelbės nuo tykančių pavojų, nebent nuo dieviškojo įtūžio. Bet tikriems ateistams šioje vietoje kyla gąsdinanti abejonė: kodėl įstatymą turėtume laikyti pačiu gėriu? Nacių laikotarpiu žydų persekiojimas buvo teisėtas dalykas. Mirties bausmė, kankinimas kaip informacijos išgavimo priemonė, branduolinių galvučių gamyba – visi šie dalykai yra teisėti daugybėje šalių. Veiksmo teisėtumas nurodo tik tai, jog šis veiksmas atitinka įstatymo numatytas normas, t.y. jas parašiusio valdančiojo luomo interesus. Jis nepasako nieko apie veiksmo vertę, prasmę ar padarinius. Teisėtumo kultūra veda tik prie paklusnaus neišmanymo, kurį net dvasininkai prieš daugybę metų liovėsi laikyti dorybe (nors jis išliko saldžiausiu sapnu šio pasaulio tironams).

Ir tai dar nėra blogiausia. Tam, kad užčiuptume prarają, link kurios mus veda teisėtumo garbinimas, pakanka užduoti paprastą klausimą: kodėl neatliekame tokių veiksmų kaip, pavyzdžiui, išprievartavimas? Ar atmetame jį dėl to, jog jis mums yra šlykštus, nes jis yra priešingas mūsų idėjoms bei jausmams, ar viso labo dėl to, jog įstatyme yra jį draudžiantis ir baudžiantis straipsnis? Pirmuoju atveju mus motyvuoja etika. Antruoju – tik įstatymas. Teigti, jog individai turėtų vadovautis valstybės įstatymais o ne savo pačių etika, reiškia teigti, jog pats individas negali nuspręsti, kas yra gerai ir kas yra blogai. Po laisvos valios kapituliacijos autoriteto valios priešakyje, baudžiamasis kodeksas tampa sąžinės nebeturinčio pasaulio sąžine. Tai yra pasaulis, kuriame žmogus laikomas kvailu, atbukusiais jausmais, nejautriu svetimo kančiai – laukiniu žvėrimi, kurį reikėtų įkalinti, kontroliuoti, represuoti. Tai yra kaina, kurią mokame neleisdami etikai sukilti prieš įstatymą.

Visuomenė, kuri savo narius laiko priešais ir paskiria valdžią represuoti jų mintis bei veiksmus, visuomenė, taip skubanti paaukoti paskutinę laisvę už trupinėlį saugumo, visuomenė, tapatinanti Gėrį su paklusnumu įstatymui ir Blogį su nusižengimu jam – tokia visuomenė eina tik totalitarizmo link. Kaip kitaip galėtume pavadinti probacijos režimu valdomą visuomenę, kuri valstybei suteikia visus ginklus ir visas policines priemones susitvarkyti su paskutinėmis žmogaus gyvenimo detalėmis? Kaip teigė Hannah Arendt, net ir demokratija gali būti totalitaristinė. Totalitaristinė valstybė yra ta, kuri pilietine pareiga laiko ne tik gerbti įstatymą, bet ir mąstyti taip, kaip jo numatyta. Paprastai tariant, 2001-aisiais Genujoje bankų langus daužę maištininkai nebuvo vieninteliai ten buvę nusikaltėliai; nusikaltėliai buvo ir tie, kurie „fiziškai dalyvavo“ jų nesustabdydami arba nepasmerkdami jų veiksmų. Ši socialinė santvarka neapsiboja jai priešiškų žmonių represavimu. Jai rūpi ir abejingumas: ją mylėti yra pareiga, o kurie nesugeba to daryti turi būti nubausti.

Deja, mūsų galvose yra kažkas, kas neleidžia sutapatinti šiuolaikinio pasaulio totalitarizmo su tuo, kas įvyko dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje. Tarsi praeities įvykių sunkumas pateisintų sąlyginį dabarties lengvumą. Tarsi Aušvicą supusi spygliuota tvora buvo kažkuo kitokia nei ta, kuri supa nūdienos koncentracijos stovyklas, nuo Guantanamo iki Laikino sulaikymo centrų. Tačiau kiekvienas, kuris neatsitraukia nuo kritikos tik dėl to, kad neranda dujų kamerų, kiekvienas, kuris režimo žiaurumo matu nelaiko konkretaus pasibjaurėtino jo aspekto, apčiuops svarbius panašumus tarp šių dviejų epochų. Pakanka apsidairyti aplink tam, kad pastebėtume tą patį blogio banalumą, tą patį individo susvetimėjimą, tą patį sąvasties praradimą per teroro ir ideologijos kombinaciją. Šiandien nuo vakarų iki rytų viešpatauja tas pats gyvenimo modelis, kuriuo neabejoja beveik niekas. Jo rūpestis yra prasiskverbti visur kur tik įmanoma. Kol kapitalizmas turėjo priešą, jis turėjo ir atpirkimo ožį, kuriam galėjo sukrauti visą atsakomybę (lygiai tą patį darė ir kita pusė). Bet ką galėtume apkaltinti šiandien, kai stovime ant bedugnės krašto?

Pagaliau visiems įperkamas pasaulis – plačiai besidriekiantis ir į plastiką įvyniotomis prekėmis vemiantis prekybos centras – neatnešė daugiau laimės, taikos ar lygybės. Priešu dabar tapo kiekvienas, kuris jam prieštarauja, t.y. potencialiai bet kas. Saugumo ideologija žengia žingsnį į priekį. Ji nelaukia įtūžio protrūkio. Dėl dabartinės socialinės santvarkos teroro ji kaltina individo laisvę ir taip iš kiekvieno padaro priešą – vieni kitiems imame atrodyti įtartini, užsidarome savo baimėse, skatiname konfliktą tarp vargšų tam, kad nugęsintume socialinį karą. Šiai jėgai nugęsinti reikia policijos ir teisinių priemonių. Šia prasme tai, ką daugybė žmonių laiko polinkiu į saugumą, galėtų būti pavadinta milžiniška, prevencine, prieš potencialų sukilimą nukreipta operacija.

Machete (Italija)